(toffehoff nuotrauka)
Dalis skaitytojų vakar nustebo nežinau.lt išvydę sąžiningą kūrinių vartojimą skatinantį Pauliaus įrašą. Gal LANVA mums apsireiškė dievo Perkūno pavidalu?
Skaitant „užrašus iš skaitmeninio fronto“ ir mano disputą su kitais tinklaraščių autoriais gali susidaryti įspūdis, kad aš asmeniškai esu „piratų“ gynėjas ir autorių teisių sistemos priešininkas. Iš dalies taip ir yra, bet tai visiškai nereiškia, kad aš prieš uždarbį iš kūrybos – toli gražu ne…
Kad būtų aiškiau, kokiais principais vadovaujuosi pats ir raginu kitus, trumpai juos čia išdėstysiu. Jie skiriasi nuo Pauliaus minčių, kaip tikriausiai skiriasi ir nuo daugelio jūsų, juos perskaitysiančių. Pildykite, diskutuokite, argumentuokite.
Autoriai turėtų:
1. Suvokti pasikeitusį kūrinių vartojimą. Šiandien vartotojui parankiausias yra skaitmeninis kūrinio formatas be laikmenų ir kokių nors užraktų ar apribojimų. Jei autorius nori parduoti savo kūrinį gerbėjui, tai turi pateikti jį (ir) tokiu pavidalu. Skaitmeninis kūrinys negali turėti labiau apribotas naudojimo teises nei analoginis jo pavidalas, jis neturi naudoti užraktų (DRM). Nustatant kainą, būtina atsižvelgti į tai, kad skaitmeninio kūrinio vertė (dažniausiai) nėra tokia pati kaip analoginio.
2. Liautis persekiojus gerbėjus. Tai destruktyvi ir nenaudinga patiems autoriams veikla. Reikėtų suprasti, kad visi skaitmeniniai kūriniai jau yra „eteryje“, kur yra lengvai pasiekiami kiekvienam norinčiam. Vartotojas turi begales alternatyvų, taip pat ir legaliai nemokamų. Tik draugiški santykiai gali tokioje terpėje sukurti pagrindą naudingiems mainams tarp autoriaus ir jo gerbėjo. Prievarta, bauginimas, mokesčių primetimas ir kita agresija ne tik kad tų santykių negerina, bet dar ir pagrindžia sprendimus tų, kurie renkasi nemokėti už kūrinius.
3. Prisitaikyti prie kintančios autorių teisių sistemos. Autorių teisės nėra „šventos“. Jos labai sparčiai keičiasi. Patys autoriai, nepatenkinti tradiciniais autorių teisių suvaržymais, sukūrė „Creative Commons“ ir kitas, liberalesnes taisykles. Internetas ir jo tarnybos vis dažniau leidžia apsieiti be tarpininkų tarp kūrėjo ir jo gerbėjo: galima leisti knygas be leidėjų, muziką – be įrašų studijų, filmus – be kino studijų. Smulkesnės kūrybos formos jau dešimtmetis yra laisvos nuo bet kokių apribojimų. Tai ne grėsmė – tai galimybė.
Vartotojai turėtų:
1. Sąžiningai įvertinti autoriaus kūrinį. Jei jis atnešė džiaugsmo, žinių ar kokios kitos naudos – autorių paremti yra labai svarbu. Netgi tuo atveju, kai jis nereikalauja užmokesčio, o leidžia pasirinkti neprivalomą aukos formos paramą. Mokestis už kūrinį teikia pasitenkinimą ne tik autoriui, bet ir jo kūrinį įsigijusiam žmogui. Yra nemažai programų už kurias sumokėjau su dideliu džiaugsmu, yra netgi tokių, kurios man pasirodė pernelyg pigios: būčiau linkęs autoriui sumokėti daugiau – taip man patiko jo kūrinys.
2. Ginti savo teises. Skaitmeniniai kūriniai yra labiau turinio valdytojų skriaudžiami. Jų vartotojai diskriminuojami pagal šalį, kurioje gyvena arba pagal pilietybę; į skaitmenines kopijas diegiami užraktai; dažną kūrinį lydi pernelyg jo naudojimą ribojančios licencijos ar sutartys. Mes į tai atsakome apsimesdami kitos šalies piliečiais, nulauždami programas ir neskaitydami EULA sutarčių. Tai praktiškas sprendimas, bet ne pats geriausias. Geriau būtų nuosekliai ginti pirkėjo teises ir įtikinti rinką, kad tokios priemonės yra visiškai neveiksmingos.
3. Kurti patys. Dabar tam yra itin palankios sąlygos. Savo pačių tekstais, nuotraukomis ir netgi muzika jau įrodėme, kad neatlygintina veikla taip pat turi stiprų motyvą. Apie tai Clay Shirky rašo knygoje „Cognitive Surplus“ (Amazon knygyno nuoroda). Per metus amerikiečiai praleidžia 200 milijardų valandų žiūrėdami TV. Wikipedia sukūrimui iki šiol prireikė 100 milijonų valandų. Jei išlaisvintumėme dar bent 1/2000 laiko, praleidžiamo prie TV, mes sukurtume dvigubai daugiau. Šis argumentas peržiūrėti autorių ir vartotojų santykius bus daug svaresnis nei piratavimas…
Paulius savo rašinyje siekia sugėdinti nemokantį vartotoją, imdamas lygiagretę iš smulkaus sukčiavimo tyrimų. Neneigiu, kad tai yra tiesa. Tačiau, nors tyrimai yra santykinai neseni, elgesio principai, kuriuos jie stebėjo, yra seni kaip žmonija. Mano senelių kaime gerbiamiausias ūkininkas buvo tas, kuris geriausiai mokėjo „sušvelninti“ pyliavos mokestį.
Žiūrint plačiau, manau, kad bendra informacinė interneto erdvė jau yra sukūrusi „totalinio“ naudojimo principą. Jei anksčiau jaunuolis mėgstamą muziką išsirinkdavo paklausęs trupinių per radiją, kaimyno turimų įrašų ar dainų vietos diskotekose, tai dabar jis ją išsirenka iš visos žanro sklaidos internete. Taip, pakeliui jis neatlygintinai perklauso tūkstančius dainų, bet galiausiai išsirenka tai, už ką verta sumokėti. Ir sumoka – anksčiau ar vėliau. Autoriams belieka sudaryti sąlygas, kad jis tai galėtų padaryti ir nesijaustų ką nors skriaudžiąs…
14 Comments
Man įdomu pasidarė – ar Creative Commons Lietuvoje lietuviškai galima pasinaudot? Ar mūsiškiai autoriai bei jų gynėjai pripažįsta šią licenciją? Ar jie kaip kokie ASCAP nori tai sunaikinti?
Puikus įrašas. Įdomu kaip komentuos Martynas Žilionis ir kompanija.
„UPDATE2: Diskusija po truputį įsivažiuoja, savo nuomonę išdėste ir pats Džiugas (Kūriniai ir vartojimas), kur pabandė surašyti autorių ir vartotojų pareigas. Tose salygose praktiškai neįvygdytos ir tėra tik autorių salygos. Nes bet kokiu atvejus dalis vartotojų (neaišku kokio didumo) jau dabar mokėtų už kūrinius, bei gi kuria turinį patys. Tuo tarpu autoriai (nu neapsiverčia man liežuvis taip vadint – autorinių (net ne autoriaus) teisių gynėjai) dar juda labai lėtai ir viską bando pritempti prie senų gerų ir atidirbtų metodų (vagių gaudymas, o ne prevencija).“
Puikus įrašas. Su daugelių punktų sutinku tik dar norėčiau atkreipti dėmesį į kelis niuansus.
1. Autoriai gal ir būtų lankstesni. Bet čia į santykius tarp autoriaus ir skaitytojo/klausytojo įsiterpia trečioji šalis, visokios LANVA, AGATA, RIAA, MPAA ir t.t. kurios iš esmės ryškesnės pridėtinės vertės nei autoriui nei vartotojui neduoda. Tačiau šita šalis turi koncentruotą teisinę jėgą ir savo egzistavimą grindžia ne komercine nauda, bet įstatymais.
2. Mitas, kad vartotojai nemokės už nieką jei tai bus lengvai prienama. T.y. be visokių DRM. Vartotojai jau dabar moka už kūrinius, tik ne tiems kam vertėtų. Kam eiliniam vartotojui reikalingi pvz. Zebra planai Optimalus/Premium/Mega šviesolaidis? Išskyrus rimtesnius online žaidėjus ir keletą profesionalų, kuriems tai reikalinga darbui – tik turinio siurbimui. Taigi vartotojai investuoja į greitesnį interneto ryšį. Taip pat kam vartotojams (išskyrus vėlgi kelias grupeles) reikalingi terabaitų dydžio kietieji diskai? Būtent, reiškia vartotojai moka pinigus už turinio saugojimą. Pasistengus manau dalį šių pinigų galėtų gauti autoriai ir leidėjai.
Kam man saugoti pas save krūvą filmų, jei aš galėčiau bet kada išsinuomoti norimą filmą online?
3. Na ir paskutinis punktas. Mane šiurpina citata „Videonuoma – tai daugiau nei 900 įvairių vaizdo įrašų“. Čia 2010′ais metais giriamės 900 įrašų? Kodėl nėra daugiau? Spėju ne todėl, kad nenori TEO, o todėl kad visokių teisių gavimas/pirkimas net tokiam Lietuvos grandui kaip TEO yra neįkandamas uždavinys. Grįžtam prie 1o punkto. Dėl tarp vartotojo ir autoriaus įsispraudusio tarpininko autoriai negali uždirbti kelių papildomų litų.
Del 2 punkto sa, tuo islys zmones pasisakantys uz laikmenu apmokestinima :)
dėl Creative Commons (CC):
CC nėra jokia alternatyva autorių teisių apsaugos režimui, kaip nėra ir FLOOSS su GPL. Visos jos būtent ir egzistuoja tik todėl, kad egzistuoja autorių teisių režimas, nes tik tokiu atveju autorius gali kažkam kažką leisti arba drausti. Kitaip sakant, jei autorių teisių apsaugos režimas nesuteiktų autoriui tokios galimybės, tai neegzistuotų nei CC, nei GPL.
Mano manymu, ir CC, ir GPL tik įrodo, kad autorių teisių apsaugos režimas yra geras įrankis, tik reikia jį tinkamai naudoti. Jis suteikia laisvę autoriui pasirinkti, ką jis leis daryti su savo kūriniais.
Šiaip esu pasirengęs mokėti už turinį, bet visuomet tenka pirma išbandyti piratines versijas, beje problema yra tame, kad yra labai ribotos galimybės mokėjimui ypač nepilnamečiams (pvz. man). Taigi manau nesąžininga prašyti užmokesčio iš žmonių, kai patys žmonės nežino ar turinys jiems bus naudingas ir tuo labiau nesudarant galimybių lengvai už jį sumokėti.
Yra toks posakis: Norint nusipirkti prekę tau užtenka mokėti vieną kalbą, norint parduoti reikia mokėti pirkėjo kalbą. Pritaikant ją dabartiniai situacijai: Norint nusipirkti prekę reikia turėti tik viena apmokėjimo būdą, norint parduoti reikia priimti pinigus taip, kaip duoda pirkėjas
Kalbant apie išbandymą, yra tikrai nemažai programų, kurias leidžiama išbandyti legaliai, neperkant (tas pats Fotošopas duoda visą mėnesį bandymams). Bėda tik ta, kad didelė dalis bandytojų nori tuos produktus „bandyti“ amžinai (arba iki naujos versijos pasirodymo, nes tuomet puola bandyti ją).
Prisipazinsiu, nepatinka man pasvarstymai, paremti zodziais „turetu“ ar „galetu’. Eilinis vartotojas netures noro moketi uz joki turini, jei gales ji gauti nemokamai. Neginti uzraktais ir tiketis, kad kazkas bus toks malonus, jog net sumokes kelias kapeikas? O kam? Noriu savo kurini parduodu, noriu persekioju naudojancius neteisetai. Kur problema? 99,999999999999999999 proc. turinio is interneto siurbiama ne socialiniams tikslas ar studijoms o tiesiog pramogai. Negaves jo vartotojams nenukentes. Tik nereikia pasaku apie atvira interneto erdve ir panasius dalykus. Atvira erdve buna tik tada atvira, kai visos joje esancios puses to nori ir nera verciamios. Todel 2 punktas skamba keistokai – jei jau, mielas autoriau, esi isprievartautas, tai dabar tapk draugisku savo prievartautojams ir pasistenk su jais maloniai bendrauti. Man skamba artimai absurdui :)
Diskusija apie autorių teises įsisiūbuoja. Ir keista yra tai, kad joje nematau/negirdžiu autorių balso. Ir susidaro man nuomonė, kad jie, visgi, nėra šioje barikadų pusėje…
Žinoma, galime juos kaltinti, kad jie nesupranta realybės, kad jie atsilieka nuo tendencijų. Bet nepamirškim, kad jie yra savo sukurtų kūrinių savininkai. Ir neaiškinkit man, kad tarpininkai viską uzurpavo, kažkaip nemačiau, kad kažkokį muzikantą ar rašytoją su užlaužtomis rankomis į leidybos įmonę vestų, kiek žinau, visi patys ten ateina…
Ir rašyti, kad „Autoriai turėtų“ mes negalim, nes negalim jų versti ką nors daryti, gal reiktų sakyti, kad „Autoriai turėtų pagaliau suprasti“, kad vyksta tikrai negrįžtami pokyčiai. Būtų gerai, kad kas nors pakalbintų kokį vieną kitą autorių….
Vat būtent – kažkodėl kalba tik „vagys“ ir „autorių gynėjai“, pačius autorius paliekant nuošaly. Čia kur buvo laida per „Klasiką“, tai ir buvo bandoma nors kiek pažvelgt į autorių požiūrį (vienas dalyvių ir buvo ne tik kaip LATGA atstovas, bet ir kaip autorius). Tačiau realiai vienas kitas autorius neatspindi viso jų rato. Vieni yra nusistatę griežtai prieš bet kokį jų kūrinių platinimą Internetu (Prince’as), kiti vos ne patys deda savo kūrybą į torrentus.
Su autoriais, Deividai, aš irgi kalbuosi. Kad ir Kroitus minėtoje laidoje. Ne, nėra jie visi „anoje pusėje“. Taip, kai kurie iš jų „eina užlauštomis rankomis“, nes ne kiekvienas yra pakankamai iniciatyvus kurti alternatyvas ar jų ieškoti. Tai nereiškia „sava valia“. Tai reiškia „aplinkybių verčiami“. Žodis „verčiami“ čia yra svarbus.
Aš niekaip nesuprantu to aktyviai brukamo tabu kalbėti apie autorių/vartotojų teises ir santykius. Kodėl apie tai negalima šnekėti? Apie blogą valdžią visi gali šnekėti, apie netinkamus įstatymus, mokesčius – pilni žurnalai, portalai, forumai… O apie šią temą, šiukštu, negalima? Kodėl?
O aš ne autorius? Na, gerai – tinklaraštis jums ne lygis, bet aš rašau ir knygas (kaip bendraautorius), kuriu laidas, dirbu kūrybinius darbus reklamai, rašau scenarijus. Ką man reikia padaryti dar, kad gaučiau teisę apie tai kalbėti?
Dabar dėl pasiūlymų. Aš siūlau savo įsivaizduojamą sprendimą. Drįsčiau sakyti, kad pakankamai racionalų. Nedaug tokių yra. Jei matai kur nors rimtesnių ir realistiškesnių, parodyk pirštu, ir aš pasimokysiu. LANVA siekis nuteisti internetą? Martyno siekis, kad žmonės apskritai nebesinaudotų autorių kūriniais? Kuris variantas yra praktiškas, pasiekiamas ir progresyvus?
Nei čia jokių tabu nėra nei niekas kalbėti nedraudžia. Atvirkščiai – skatina ir padeda replikuodami :), pakuristo ugnį…
Palietei gana svarbų momentą apie iniciatyvumą. Tame tai ir reikalas, kad toli gražu tik mažoji dalis žmonių turi pakankamai iniciatyvos kažką daryti patys, dar mažiau jų turi tam reikalingų žinių. Vat čia ir atsiranda visokie leidėjai ir agentai, nes be jų tas kūrėjas viską į stalčių sudėtų ką parašė. Todėl nekeikime jų – jie yra labai svarbūs bet kokios rinkos (knygų, muzikos, sporto, o ką jau kalbėti apie kiną) dalyviai. Juk kai tu, Džiugai, kuri reklamą tai tau už tai sumoka reklamos agentūra, tiesa?
Aš jų ir nekeikiu apskritai. Tiesiog skeptiškai vertinu jų vaidmenį, žiūrėdamas į ateitį. Jei keikiu, tai tik už konkrečius darbus. :)
Konkretūs pavyzdžiai yra svarbu. Pavyzdžiui, reklama. Taip, mane tenkina tai, kad moka agentūra. Bet jei ji pradės persekioti mano kūrinių vartotojus (Neteisėtai pamatei reklamą, pamiršk arba susimokėk), tuomet jau nebetenkins.