(toffehoff nuotrauka)
Dalis skaitytojų vakar nustebo nežinau.lt išvydę sąžiningą kūrinių vartojimą skatinantį Pauliaus įrašą. Gal LANVA mums apsireiškė dievo Perkūno pavidalu?
Skaitant „užrašus iš skaitmeninio fronto“ ir mano disputą su kitais tinklaraščių autoriais gali susidaryti įspūdis, kad aš asmeniškai esu „piratų“ gynėjas ir autorių teisių sistemos priešininkas. Iš dalies taip ir yra, bet tai visiškai nereiškia, kad aš prieš uždarbį iš kūrybos – toli gražu ne…
Kad būtų aiškiau, kokiais principais vadovaujuosi pats ir raginu kitus, trumpai juos čia išdėstysiu. Jie skiriasi nuo Pauliaus minčių, kaip tikriausiai skiriasi ir nuo daugelio jūsų, juos perskaitysiančių. Pildykite, diskutuokite, argumentuokite.
Autoriai turėtų:
1. Suvokti pasikeitusį kūrinių vartojimą. Šiandien vartotojui parankiausias yra skaitmeninis kūrinio formatas be laikmenų ir kokių nors užraktų ar apribojimų. Jei autorius nori parduoti savo kūrinį gerbėjui, tai turi pateikti jį (ir) tokiu pavidalu. Skaitmeninis kūrinys negali turėti labiau apribotas naudojimo teises nei analoginis jo pavidalas, jis neturi naudoti užraktų (DRM). Nustatant kainą, būtina atsižvelgti į tai, kad skaitmeninio kūrinio vertė (dažniausiai) nėra tokia pati kaip analoginio.
2. Liautis persekiojus gerbėjus. Tai destruktyvi ir nenaudinga patiems autoriams veikla. Reikėtų suprasti, kad visi skaitmeniniai kūriniai jau yra „eteryje“, kur yra lengvai pasiekiami kiekvienam norinčiam. Vartotojas turi begales alternatyvų, taip pat ir legaliai nemokamų. Tik draugiški santykiai gali tokioje terpėje sukurti pagrindą naudingiems mainams tarp autoriaus ir jo gerbėjo. Prievarta, bauginimas, mokesčių primetimas ir kita agresija ne tik kad tų santykių negerina, bet dar ir pagrindžia sprendimus tų, kurie renkasi nemokėti už kūrinius.
3. Prisitaikyti prie kintančios autorių teisių sistemos. Autorių teisės nėra „šventos“. Jos labai sparčiai keičiasi. Patys autoriai, nepatenkinti tradiciniais autorių teisių suvaržymais, sukūrė „Creative Commons“ ir kitas, liberalesnes taisykles. Internetas ir jo tarnybos vis dažniau leidžia apsieiti be tarpininkų tarp kūrėjo ir jo gerbėjo: galima leisti knygas be leidėjų, muziką – be įrašų studijų, filmus – be kino studijų. Smulkesnės kūrybos formos jau dešimtmetis yra laisvos nuo bet kokių apribojimų. Tai ne grėsmė – tai galimybė.
Vartotojai turėtų:
1. Sąžiningai įvertinti autoriaus kūrinį. Jei jis atnešė džiaugsmo, žinių ar kokios kitos naudos – autorių paremti yra labai svarbu. Netgi tuo atveju, kai jis nereikalauja užmokesčio, o leidžia pasirinkti neprivalomą aukos formos paramą. Mokestis už kūrinį teikia pasitenkinimą ne tik autoriui, bet ir jo kūrinį įsigijusiam žmogui. Yra nemažai programų už kurias sumokėjau su dideliu džiaugsmu, yra netgi tokių, kurios man pasirodė pernelyg pigios: būčiau linkęs autoriui sumokėti daugiau – taip man patiko jo kūrinys.
2. Ginti savo teises. Skaitmeniniai kūriniai yra labiau turinio valdytojų skriaudžiami. Jų vartotojai diskriminuojami pagal šalį, kurioje gyvena arba pagal pilietybę; į skaitmenines kopijas diegiami užraktai; dažną kūrinį lydi pernelyg jo naudojimą ribojančios licencijos ar sutartys. Mes į tai atsakome apsimesdami kitos šalies piliečiais, nulauždami programas ir neskaitydami EULA sutarčių. Tai praktiškas sprendimas, bet ne pats geriausias. Geriau būtų nuosekliai ginti pirkėjo teises ir įtikinti rinką, kad tokios priemonės yra visiškai neveiksmingos.
3. Kurti patys. Dabar tam yra itin palankios sąlygos. Savo pačių tekstais, nuotraukomis ir netgi muzika jau įrodėme, kad neatlygintina veikla taip pat turi stiprų motyvą. Apie tai Clay Shirky rašo knygoje „Cognitive Surplus“ (Amazon knygyno nuoroda). Per metus amerikiečiai praleidžia 200 milijardų valandų žiūrėdami TV. Wikipedia sukūrimui iki šiol prireikė 100 milijonų valandų. Jei išlaisvintumėme dar bent 1/2000 laiko, praleidžiamo prie TV, mes sukurtume dvigubai daugiau. Šis argumentas peržiūrėti autorių ir vartotojų santykius bus daug svaresnis nei piratavimas…
Paulius savo rašinyje siekia sugėdinti nemokantį vartotoją, imdamas lygiagretę iš smulkaus sukčiavimo tyrimų. Neneigiu, kad tai yra tiesa. Tačiau, nors tyrimai yra santykinai neseni, elgesio principai, kuriuos jie stebėjo, yra seni kaip žmonija. Mano senelių kaime gerbiamiausias ūkininkas buvo tas, kuris geriausiai mokėjo „sušvelninti“ pyliavos mokestį.
Žiūrint plačiau, manau, kad bendra informacinė interneto erdvė jau yra sukūrusi „totalinio“ naudojimo principą. Jei anksčiau jaunuolis mėgstamą muziką išsirinkdavo paklausęs trupinių per radiją, kaimyno turimų įrašų ar dainų vietos diskotekose, tai dabar jis ją išsirenka iš visos žanro sklaidos internete. Taip, pakeliui jis neatlygintinai perklauso tūkstančius dainų, bet galiausiai išsirenka tai, už ką verta sumokėti. Ir sumoka – anksčiau ar vėliau. Autoriams belieka sudaryti sąlygas, kad jis tai galėtų padaryti ir nesijaustų ką nors skriaudžiąs…
