Kodėl profesionalus tinklaraštis?

Tokia mano pranešimo konferencijoje BlogIn 2008 tema, o patį pranešimą tikriausiai būsiu bebaigiąs šio įrašo paskelbimo nežinau.lt metu. Neketinu visiškai tiksliai pakartoti pranešimo – bus vaizdo įrašai, galėsite pasižiūrėti, jei smalsu. Rašau todėl, kad tokiai didelei temai teturėsiu tik 20 minučių. Rašau dar ir dėl to, kad dauguma paminėtų žemiau dalykų yra diskusijos objektas. Diskusijos, kuriai taip pat nebus laiko konferencijos metu. Todėl atrodo logiška ją pratęsti pačiuose tinklaraščiuose.

Kas yra profesionalus?

Juridiniu požiūriu profesionalus tinklaraštis būtų tas, kurio autorius uždirba pragyvenimui iš tinklaraščio rašymo. Tokių, neskaitant kelių žinybinių projektų, neturime ir dar greitai neturėsime. Ar tai reiškia, kad visas pretenzijas į rimtumą, pasišventimą, kokybės siekimą ir pastangas skaitytojų labui turėtume atidėti „geresniems laikams“? Anaiptol. Profesionalumas, man regis, yra nusiteikimo dalykas. Jis nėra vieno popiergalio kišenėje lemiamas, net jei tas popiergalis yra algalapis. Galima visiškai neprofesionaliai rašyti apmokamą tinklaraštį ir visiškai profesionaliai – nekomercinį. Apie pastarąjį ir bus kalba.

Turinys

Neprofesionalių temų nėra. Yra tik neprofesionaliai rašomos. Nors randu kolegų dvejonių dėl pernelyg siauros ar nelabai įdomios pasirinktos temos, drįsčiau sakyti, kad tinkamai rašomos jos visos gali būti nepaprastai įdomios. Nesidomiu daugybe sričių, bet apie kai kurias skaitau nuolat vien todėl, kad apie jas patraukliai rašoma. Kaip atsiranda tas patrauklumas? Man atrodo, kad visų pirma tema turi būti naudinga pačiam autoriui. T.y. rašymas ja pildys ir plės žinias srityje, kuri jam aktuali, padės studijose, darbe, bendraujant ar dar kaip nors. Tema, kuri jį taip domina, kad jai dingus, gyvenime atsirastų didžiulė skylė. Tema, kuriai esi smarkiai neabejingas, kurioje norėtum žinoti tiek kiek ekspertai ir turi ryžto tų žinių siekti. Tema, domėjimasis kuria, tau pelnytų „taškus“ tarp bendraamžių, kolegų, galiausiai būtų gražus prierašas apie pomėgius tavo Curriculum Vitae.

Kalba, stilius, forma

Kūryboje „kaip“ nė kiek ne mažiau svarbu už „kas“ – dažnai net svarbiau. Ypač tinklaraščiuose. Pirmas dalykas, kurį verta atsiminti, yra tai, kad tinklaraštis visų pirma yra diskusija, pokalbis su skaitytoju. Todėl jam turėtų būti svetimas didaktiškumas, panegirika, rėksmingumas, agresija – visa tai, ko mes nepakenčiame kalbėdamiesi su žmonėmis akis į akį. Nereikalingas pamokslavimas, nereikalingi ir kategoriški teiginiai. Juk puikiai žinome, kaip užgensa turiningas pokalbis, vienam iš jo dalyvių pradėjus su įkarščiu aiškinti savo tiesas. Taip, jis išsikalba. Bet visi kiti tyli ir laukia, kada pagaliau bus galima pakeisti temą.

Net jei turim labai daug žinių, neverta išsemti temą iki galo. Tegu ji tęsiasi komentaruose, kituose tinklaraščiuose ar kituose įrašuose. Geriau trumpiau, geriau palikti erdvės mąstymui. Mes sėjame idėjas, o ne propagandą. Idėjos tarpsta nuo viešos diskusijos ir gensa kalamos į galvas. Kartais mums koją pakiša tai, kad rašome apie dalykus, kurie mums yra nepaprastai svarbūs, todėl skubame įtikinti kitus. Tai mūsų privalumas – rašymas tik apie tai, kas iš tikrųjų jaudina, bet įsikarščiavus lengva perlipti darnaus dialogo ribas.

Žurnalistai kartais priekaištauja tinklaraščių autoriams dėl to, kad jie nepaiso žurnalistikos taisyklių, žanrų, negrindžia visko faktais, pasvertomis nuomonėmis. Jei parašome beapeliacinę proklamaciją – taip, būname kalti dėl visų šių dalykų. Bet jei pradedame diskusiją, tai mums visi faktai nereikalingi – mes juos susirinksime pokalbio eigoje. Tinklaraščio rašymas – ne žurnalisto mokyklėlė. Tai glaudžiai giminingi, tačiau pakankamai skirtingi dalykai, kad vienas kitam neprimestų savo taisyklių.

Tačiau iš žurnalistų verta ir reikia mokytis. Jie geriau už mus valdo kalbą, rašo geresnes antraštes, geba įdomiai pakalbinti pašnekovus, apibendrinti turimus duomenis ir žinias.

Eksperimentai

Tinklaraštis yra vienas dinamiškiausių ir universaliausių būdų pateikti informaciją. Bet kodėl tuomet mes taip mažai eksperimentuojame su juo? Darren Rowse iš ProBlogger yra suskaičiavęs 20 įrašo tipų – jų galima prisigalvoti dar daugiau. Nežinau, ar eksperimentavimas yra profesionalumo išraiška, bet žinau, kad projekto tobulinimas yra profesionalus bruožas. O stagnacija tikrai prie tokių nepriskirtina.

Jei nesinori išmušti iš vėžių savo projekto, tai gal verta pabandyti kitur? Parašyti straipsnelį svečiuose, kitame tinklaraštyje? Tai puiki proga paeksperimentuoti su teksto struktūra, stiliumi, paragauti netipiškos temos, rasti sąsajų su kito tinklaraščio skaitytojais – galbūt visiškai kita auditorija, kuri jus priimtų išskėstomis rankomis?

Kodėl nepabandžius skaidyti ilgų temų serijomis? Skirtingai nuo spaudos, radijo ar televizijos, „serijos“ yra itin palankios tinklaraščiui. Skaitytojas gali rinktis, ar skaityti dalimis, ar laukti pabaigos ir perskaityti viską vienu ypu (nuorodos į visus rašinius, tikėkimės, sudėtos?). Diskusija po kiekvieno gabalėlio gali įkvėpti naujų minčių, pakreipti temos gvildenimą nauja, netikėta kryptimi. Taip rašyti daug įdomiau nei izoliuotą straipsnį apie viską vienu metu.

Požiūris

Ką ir kaip berašytumėme, šnipštas gausis be pagarbos savo darbui ir jo „vartotojams“ – skaitytojams. Neveltui minėjau, kad profesionalumas – tai nusiteikimas. Čia ir prasideda bene didžiausios tinklaraščių bendruomenės bėdos. Kažkodėl priimta menkinti savo kūrybą, viešai vertinant ją kaip niekalą, gėda sekti lankomumą ir juo džiaugtis, nejauku pagirti kolegą už puikų rašinį. Taip ir iki garsiosios „blogodepresijos“ nusiritama.

O juk skaitomumo statistika – tai pažymys už darbą. Jei ji gerėja, yra ko džiaugtis, jei ne – yra, apie ką pagalvoti. Kodėl reikia jos gėdytis? Kiemo varžybose įmuštu įvarčiu pasigirti galima, o ilgų vakarų kūrybos vaisiais – ne? Sutinku, kad kuklumas yra dorybė, bet nepilnavertiškumo kompleksas – tikrai ne.

Dar svarbiau – gerbti skaitytojus. Mes geriausiai iš visų žiniasklaidos ir informacijos priemonių jį pažįstame, nes nuolat su juo kalbamės. Bet dažnai neišnaudojame žinių, už kurias kitos medijos atiduotų aukso kalnus. Mes pamirštame, kad tam tikra prasme esame dar viena interneto tarnyba, teikianti jiems informaciją, paslaugą ar pramogą. Taip didžioji dauguma skaitytojų mato mūsų projektus. Jei jie neras sau naudos ar pramogos, daugiau nebegrįš.

Gal verta tą pažinimą dar labiau pagilinti? Ar rašydami, tekstą liejame sau, ar beveidėms masės, ar draugams? Ką matome prieš save pokalbio metu? Sumaniau eksperimentą – atrinkti grupelę man gyvenime nepažįstamų žmonių iš paliekančių komentarus ir susipažinti, bent jau elektroniniu paštu, iš arčiau. Aš norėčiau rašyti jiems. Norėčiau įveikti laidus, mus skiriančius, rašyti betarpiškiau, atsižvelgiant į jų lūkesčius ir laukiamas temas. Kilus abejonėms dėl temų ar sumanymų, galėčiau su jais pasitarti.

Kalbėtis ir tartis verta visada – tai palaiko diskusiją, gyvybę ir skatina žmones grįžti vėl ir vėl. Nes čia jie laukiami.

Išorė

Bendruomenė – dar vienas išskirtinis tinklaraščių atributas. Ji egzistuoja, bendrauja (blogeriai.lt), draugauja ir pykstasi, kuria bendrus projektus ir juos griauna. Viskas, matyt, natūralu tokioje margoje autorių bendruomenėje. Žinoma, norėtųsi daugiau geranoriškumo, bet nedera pamiršti, kad kiekvienam savas projektas – svarbiausias. Verta dalyvauti visose iniciatyvose ir akcijose, tačiau neverta kurti projektų, kurių sėkmė išimtinai priklausys nuo vieningos bendruomenės paramos – pernelyg jau skirtingi jos interesai.

Panašiai ir su išorinėmis reakcijomis į rašinius ir kritiką. Pats nepasižymiu sugebėjimu ją ramiai priimti (ypač piktą ir nepagrįstą, pramanus ir šmeižtą) ir kitur nelabai jo matau. Tokiais atvejais verta prieš sėdant prie klaviatūros pasidaryti arbatos ir prisiminti šaunų britų II Pasaulinio karo laikų plakatą „Keep calm and carry on“. Geresnio patarimo nebūna.

O kaipgi verslas ir pinigai?

Tinklaraščių santykiai su verslu jau prasidėjo ir visai sėkmingai klostosi. Pradžia visada nelengva. Verslui kelia nerimą chaosas, autorių patirties stoka ir kartais perdėm čegevariškas požiūris į verslą ir uždarbį. Tinklaraščių autoriai bijo spaudimo iš verslo rašyti užsakomuosius straipsnius ir įtaraus kolegų žvilgsnio pagyrus kokį nors produktą ar paslaugą. Kandangi tinklaraščiuose nuolat vyksta diskusija, kuo greičiau į ją natūraliai įsijungs verslas, tuo greičiau suprasime vieni kitus ir tuo greičiau išnyks nesusipratimai.

Ar dėl to, kad pats esu laisvas žurnalistas su atitinkamu išsilavinimu, ar tiesiog dėl noro turėti skaidrius santykius su verslu, labai baidausi bet kokių užsakomųjų straipsnių. Nebent jie nė kiek neįpareigoja. Tokiu būdu uždirbti pinigėliai gali padaryti daug daugiau žalos nei naudos. Uždarbis tinklaraščių autoriams veikiausiai ateis klasikiniu būdu – per reklamą. Kaip tik lygiagrečiai su BlogIn konferencija paskelbta apie kelių naujų reklamos tinklų įkūrimą, kurie, beje, turi galimybę bendradarbiauti su tinklaraščiais, arba netgi yra specialiai jiems pritaikyti. Viskas ateis savo metu. Nėra prasmės skubinti įvykius. Skaitytojai jau priėmė reklamą tinklaraščiuose. Vieni ja susidomėjo, kiti užblokavo techninėmis priemonėmis. Bet skandalo dėl jos jau nebėra. Autoriams belieka žinoti, kiek verta reklama jų tinklalapiuose ir visada sumokėti mokesčius. :) Nors galimybės šiuo metu ne pačios palankiausios – individualios veiklos su vardu „tinklaraščio autorius“ nėra.

Tai tiek. Kaip matote – ne vientisas kūrinys, o atskirų minčių ir idėjų rinkinukas. Jis palaidas dar ir dėl to, kad jokio vieningo profesionalumo ar neprofesionalumo recepto nėra – kiekvienas laisvas pasirinkti tai, kas jam tinka ir aktualu. Kas atitinka jo tinklaraščio viziją. Ir absoliučiai dėl visko galima diskutuoti. Tai yra daugiausia, ko galėčiau tikėtis.

P.S. Šis rašinys šiandien tikriausiai bus vienintelis – mat aš su kolegomis visą dieną būsiu BlogIn. Nebent neatsilaikysiu pagundai įdėti vieną kitą nuotrauką ar komentarą iš konferencijos. Bet geriau nelaukite. Susitiksime ryt!