Kodėl krizė neskatina dirbti?

sunelis25.jpg
(tashmahal nuotrauka)

Skaitėte Filo klausimą, kodėl krizės metu žmonės nenori dirbti intensyviau, nei bet kada anksčiau? Autorius teigia, kad samdomų darbuotojų viršvalandžiai, didesnis produktyvumas, iniciatyva pačiais sunkiausiais momentais padėtų verslui įveikti krizę. Ir atvirkščiai – netgi poros mėnesių atlyginimo kompensacija, atleidžiant žmogų, esą yra tas progreso stabdis, neleidžiantis mums vytis gerovės amerikiniais tempais.

Mintys įdomios, bet paremtos įžvalgomis tik iš vienos rinkos su savo specifika ir tradicijomis. Tai suprantama – beveik visos verslo ir vadybos knygelės šiais laikais yra vertimai iš Amerikoje išleistų originalų. Tačiau peržiūrėję labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausiai gyvenančių šalių sąrašą, rasime jame labai skirtingos darbo kultūros pavyzdžių. Norvegija, Šveicarija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė tikrai kitaip dirba, nei JAV. Japonija, Kinija ir Pietų Korėja irgi dirba kitaip. Europoje verslo hierarchijos standesnės, darbo rezultatas labiau vertinamas pagal intelektinį indėlį, o darbo ir poilsio laiko santykis radikaliai skiriasi nuo kaubojiškojo Amerikos sėkmės modelio. Azijoje darbštumas vertinamas nė kiek ne mažiau, nei JAV, bet ten vertinama ne darbo trukmė, o jo intensyvumas. Be to, tradiciškai Rytų Azijos versle kompanijų socialinės funkcijos darbuotojo gyvenime bei rūpestis jo gerove radikaliai skiriasi nuo amerikietiškųjų: ten firmos ir sutuokia, ir šventes ruošia, ir palaidoja.

Taigi viena dalis atsakymo, kodėl krizės metu samdomi darbuotojai nevirsta darboholikais, slypi verslo kultūros ypatumuose. Mūsų darbo stilius atrodo mišrus: jo ištakos europietiškos, randai sovietiniai, o juos dengiantis makiažas – amerikietiškas. Todėl sunkumai geresniu atveju paskatina intelektinių sprendimų paieškas, o blogesniu – pasyvumą.

Tačiau kultūros skirtumai ne viską paaiškina. Dansu straipsnio komentaruose keli skaitytojai pateikė kitą priežastį – socialinės atskirties tarp verslo savininkų ir samdinių. Ir ši priežastis ne iš piršto laužta. Tikra tiesa, kad verslas, norėdamas amerikietiško darboholizmo iš samdinių, vengia suteikti tokias pačias perspektyvas, kaip daroma anapus Atlanto. Kiek pažįstate žmonių, kuriems firmos yra aiškiai apibrėžusios premijavimą įmonės akcijomis? Kurių iš mūsų firmos investuoja į darbuotojų pensijų fondus? Taip, nemažai jaunų amerikiečių yra pasiryžę dirbti iki apalpimo, bet… tik iki tol, kol firma išpildys savo pažadus ir pasidalins turtu. Taip, Microsoft programuotojai dirba dieną naktį, tačiau nė nesulaukę 40-ies pradeda dėvėti marškinėlius su ryškiu užrašu „F*ck You, I’m Fully Vested“ (laisvai verčiant, „Ramiai, žmonės, aš jau su akcijomis“). Jei matuosi sprinterio ir maratonininko bėgimą už 100 metrų nuo starto, gali susidaryti klaidingą nuomonę apie jų pastangas pasiekti tikslą.

Darbo kultūros skirtumai ir skatinimo sistema gali paaiškinti produktyvumo ir iniciatyvos skirtumus įprastomis verslo sąlygomis. Tačiau krizė todėl ir yra krizė, kad veikia visas gyvenimo sritis. Verslo vadovai mato tik sąvąją ir dėl to nesupranta darbuotojų elgesio pokyčių. Tačiau išoriškai matomas neveiklumo kokonas yra natūrali reakcija į sunkius laikus – taip žmonės stengiasi išgyventi.

Imkime kelias analogijas, kad būtų aiškiau: kodėl medžiai rudenį meta lapus? kodėl miško gyvūnai užminga žiemą? kodėl valstietis nesėja (išskyrus minimumą šeimai) karo metu? Gamta ir evoliucija moko, kad kritinėmis sąlygomis išgyvenimo galimybė padidėja smarkiai apribojus ar visiškai sustabdžius aktyvumą. Žinoma, žmogus yra šiltakraujis žinduolis, todėl jis aktyvus visus metus, tačiau ir jo metų aktyvumo ciklą veikia sezonai, tamsos ir šviesos, šilumos ir šalčio santykis. Žmogus elektros apšvietimo, dujų šildymo ir antidepresantų pagalba jau paruošė save darbui pačiomis įvairiausiomis sąlygomis, tačiau krizei įprastinės priemonės negalioja.

Aš manau, kad žmonės itin didelio masto grėsmes vertina pasinaudodami „genetine išmintimi“. Kaip meška, galingas žvėris, įvertina savo galimybes įveikti žiemą, ir patraukia į irštvą miegoti, taip ir žmogus, įvertinęs grėsmės globalumą bei dydį ir savo pastangų santykį su juo, nesąmoningai ima taupyti jėgas atšilimui. Gal tai iš dalies atsako ir į klausimą, kodėl žmonės nesiima iniciatyvos, net jei mato labai apčiuopiamią papildomos veiklos naudą.

Galiausiai, juk nė vienas realus pavyzdys neskatina dirbti daugiau ir intensyviau. Ekonomiką ištikus krizei, verslo išmintis tiesiogiai vertinama pagal tai, kaip jis sugebėjo sumažinti operacines išlaidas, uždaryti mažiau pelningus filialus, praretinti produktų liniją, atsisakydamas mažiau pelningų modelių. Jei hipotetinis čiužinių gamintojas, krizės metu mažėjant perkamajai gyventojų galiai ir krentant pardavimams visose srityse, ims beatodairiškai didinti gamybos apimtis, siekdamas „konkurencinio pranašumo“, tas gamintojas bus pagrįstai laikomas savižudžiu. Tai ar nėra natūralu individualiam žmogui, samdomam darbuotojui, elgtis taip, kaip elgiasi gamta ir net verslas, kuriam jis dirba?

Žmonių entuziazmas dirbti sugrįš kartu su krizės pabaiga. Tas atšilimo adrenalinas turėtų kompensuoti visą sąstingio meto neveiklumą. O jei jau natūralus „miegas“ krizės metu labai netenkina, tai bent jau nebandykime „skatinti“ samdinių baime. Baimė prisideda prie bendros krizės grėsmės, yra vertinama kaip jos dalis ir dar labiau mažina produktyvumą. Geriau jau būti labai sąžiningiems su samdomais darbuotojais, stengtis blaiviai vertinti situaciją, atidžiai stebėti galimo atsigavimo rinkose požymius ir kaupti jėgas, kad laiku ar netgi anksčiau už kitus pradėtumėte naujo augimo etapą. Pražydęs žiemą vaisių neužauginsi.

This entry was posted in komentarai, organizacija and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.

26 Comments

  1. belekas
    Posted 2009.8.25 at 12:37 | Permalink

    kaip grazei viskas isdestyta, saunus straipsniukas, ajnu patinginiausiu:)

  2. Posted 2009.8.25 at 13:20 | Permalink

    Nu tikrai labai taikliai. Siuo metu visi darbdaviai labiau laukia ir tikisi sutaupymo, o ne investavimo, kad ir i kokia sviesia (aisku ne tyroj, o galbut tik uz metu) sriti.
    Taip ir pristabdo iniciatyvas.

  3. Posted 2009.8.25 at 13:26 | Permalink

    labai idomus argumentai, ++ autoriui.

  4. Posted 2009.8.25 at 13:27 | Permalink

    jeigu taip, tai aš nė nenoriu, kad ta krizė pasibaigtų :)

  5. Posted 2009.8.25 at 14:25 | Permalink

    Tiksliai!
    Kokio velnio plėšytis, jei algos sukarpytos, karpiniai vėluoja, o šefui naudingiausia išeitis – bankrotas? :D

  6. Posted 2009.8.25 at 14:34 | Permalink

    Lengvai skaitosi, tačiau itin taiklus straipsnis.

  7. Sol
    Posted 2009.8.25 at 14:36 | Permalink

    manau visus labai „teigiamai“ motyvuoja algų mažinimai

  8. Posted 2009.8.25 at 15:38 | Permalink

    Dar kitas dalykas – krizės metu galima ieškotis alternatyvių uždarbio šaltinių.
    Sumažino tau algą? Turi dvi išeitis: verkti dėl „šunsnukio boso“, arba tiesiog susitaikyti su realybe ir bandyti išlipti iš duobės, ieškant kokio papildomo darbo ar kitų pajamų šaltinių.

    Bet būtent su mūsų mentalitetu susijusi kliūtis yra ta, kad mums lietuviams labiau įprasta yra skųstis dėl to, koks gyvenimas blogas, negu daryti viską, kad jis būtų bent kiek geresnis. Čia aišku ne visiems tinkanti frazė, bet pastaruoju metu tokio mąstymo sutikau labai ir labai daug gyvų pavyzdžių.

    • Kazys
      Posted 2009.8.29 at 15:34 | Permalink

      Visada buvo tokių kuriems viskas blogai, visą laiką jiems valdžia bloga, nes „neduoda“.. O kiti visada ramiai dirbo pasirinktą darbą – valdžiai, verslininkui ar namuose.

  9. Posted 2009.8.25 at 17:41 | Permalink

    Mažai pažinojau gerai dirbančių žmonių iki krizės, mažai pažįstu dabar.

  10. arvydas
    Posted 2009.8.25 at 18:54 | Permalink

    tikrai daug taiklių ir protingų minčių radau šiame straipsnyje. sutinku su povilu, kad geriau stengtis dėl savęs nei kaltinti kitus ir aplinką. bet tai padaryti tikrai nelengva :/ daug lengviau nuleisti rankas ir pasiduoti kaip bebūtų gaila :(

  11. Aleksej
    Posted 2009.8.26 at 10:19 | Permalink

    Lakoniskai ir tiksliai, labiausia patiko vykes palyginimas.
    +

  12. :)
    Posted 2009.8.26 at 12:24 | Permalink

    Pražydęs žiemą vaisių neužauginsi.

  13. Galva neneša
    Posted 2009.8.26 at 14:32 | Permalink

    Dievuliau, kieno ten elegantiškas vyrukas nuotraukoje. Atsisiunčiau ją sau.

  14. AMB
    Posted 2009.8.26 at 14:39 | Permalink

    Įdomūs argumentai, tačiau norėtusi tikėti, jog žmonės šiuolaikiniuose santykiuose, tame tarpe ir darbo, yra daugiau evoliucionavę. Žiemą mes galim užsidėti šiltą rūbą, ęsant krizei daugiau padirbėti. Net ir mažinant apsukas galima rasti kuo užsiimti naudingai.

  15. Galva neneša
    Posted 2009.8.26 at 14:57 | Permalink

    Vokietija visokeriopai SKATINA savarankišką darbą, o mūsų valdžios DRAKONIŠKI ind. dirbančių persekiojimai ŽLUGDO individualus. Kitaip, kaip KENKĖJIŠKAIS, žlugdančius ir pačią valstybę, jų negaliu pavadinti. Vokietijoje „patentas“ kainuoja 20 €, pas mus 400 €., nors Vokietijos rinka milžiniška, klientūra nepalyginamai mokesnė, todėl „solisto“ rizika „pradirbti“ žymiai mažesnė, ir galimybių uždirbti nepalyginamai daugiau. Kas, jei ne kenkėjas galėjo pasiūlyti taip padidinti VL kainą, kai užsakymų taip sumažėjo, kai aplinkui nedarbas. Mūsų ind. darbo įstatymai apmokestina DARBĄ, ne pajamas, ne kapitalą. Dirbantis su VL turi dažniausiai TIK ĮPLAUKAS, bet NE pajamas. Ir tos įplaukos yra nereguliarios nei dydžio, nei dažnumo prasme. Jų gali būti vos keletas per metus, ir tos tokio dydžio, kad esi prie skurdo ribos. PAJaMOS yra žmogaus nauda, tai, ką jis SAU naudoja, bet ne gamybos sąnaudoms padengti. O įplaukos pirmiausia skirtos savo „verslo“ gyvybei palaikyti, o tik antroje eilėje sau.
    Taigi, ind. dirbančiam Lietuvoje skiriami diskriminaciniai įstatymai, atimantys bet kokias ŽMOGAUS TEISES į normalią egzistenciją ir į savo darbo vaisius. Šie įstatymai stato jį gerokai žemiau samdomo darbuotojo. Pvz., samdomo darbuotojo darbo dieną riboja įstatymai. O savarankiškai dirbančio žmogaus darbo dieną NERIBOTAI ILGINA MOKESTINIAI įstatymai. Nes VISĄ darbo dieną tenka dirbti VIEN TIK MOKESČIAMS. O juk dar reikia uždirbti pinigą gamybos sąnaudoms! Tai kada SAU uždirbti? – Jei dar turi jėgų, ar ne, ponai finansų išminčiai?

    • Posted 2009.8.26 at 15:35 | Permalink

      Šis komentaras – kaip atskiras straipsnis. Jei Vienastoks pažiūrėjo iš vienos pusės, tai čia žvilgsnis iš kitos pusės. Konkrečiai :)
      Taip ir norisi nukopastinti :D

      • Galva neneša
        Posted 2009.8.27 at 21:44 | Permalink

        Tai ir copink Tamsta, ir pastink. Nes net iš finansų klerkų dažnai išgirsti a la: „O tai kodėl mane reikia apmokestinti, o tavęs nereikia?“
        Nesakau, kad VISŲ „solistų“ nereikia. Būtina ADEKVATI reakciją į TIKROVĘ. Yra profesijos ir sritys, duodančios pelnus – pvz., ponia ministrė „tarpininkauja“ parduodant pusdykiai AE produkciją Baltarusijai, nupirkusi VL, (energetikoje, žinote, tarpininkai mirtinai reikalingi :) O kitas žmogėnas apsiima už kaimynus laiptinę plauti. Tačiau mokesčiai – abiem vienodi, kitaip sakant neadekvatūs nei vieno, nei kito.

    • Posted 2009.8.26 at 19:11 | Permalink

      O Jūs pateikiate vienodo laikotarpio ir tos pačios veiklos rūšies vienoduose administraciniuose vienetuose verslo liudijimų kainas?

      • Galva neneša
        Posted 2009.8.28 at 12:54 | Permalink

        Pateikiu kainą, kurią man kainuotų šiemet liudijimas ir kokią iš Vokietijos man atsiuntė internautas. Nereikšmingų paklaidų gali būti, tačiau kaip skiriasi mūsų ir jų padėtis, SAVO akimis skaičiau vokiečių darbdavių svetainėse. Jie nurodo, kokiais straipsniais reguliuojamas siūlomas darbas, kaip apmokestinamas. Radau mane tenkinančią galimybę (laisvas grafikas, darbas pagal jėgas – kada visai nedirbi, kada dirbi porą valandų), o ten skaitau: „Mūsų siūlomas uždarbis (iki 3000 Lt/mėn.) nereguliuojamas GRIEŽTŲ(!) namudinį darbą reguliuojančių įstatymų ir neapmokestinamas.“
        Kodėl? Ogi todėl, kad dirbama SAVO SĄSKAITA (patalpos, kompiuteris, elektra, internetas, komp. programos, komp. meistras ir t.t.) . Net ir visą darbo dieną dirbantiems irgi netektų patiems nieko mokėti, tik darbdaviui tenka kažkokie mokesčiai už jį. Kadangi ieškojau tik ne visai dienai, tai nesigilinau Tačiau žiūrima labai praktiškai – ar apsimoka skaičiuoti centus savarankiškai uždirbančio delne, o paskui mokėti jam visokias pašalpas ir kompensacijas (juk ir registravimas, ir skaičiavimas, ir mokėjimas valstybei kainuoja, tai kažin, ar valstybė laimi, ar tai ją į nuostolį varo)

  16. Posted 2009.8.26 at 19:02 | Permalink

    gerai, labai gerai :) čia apie straipsnį aš :)

  17. Posted 2009.8.26 at 19:23 | Permalink

    Vieni eina taupyti ir miegoti, o kiti kaip tik iš tokių viską superka papigiai, ko normaliais laikais negalėjo. Ir jie daugiausiai plečiasi per krizę, o kai ji baigiasi, iš kart pašoka tiek, kiek normaliais laikais būtų žymiai ilgiau laiko reikėję pasiekti.

    Taigi nebūtinai visi per tą krizę eina žiemos miego miegoti. :)

  18. Tomas
    Posted 2009.8.27 at 15:09 | Permalink

    Jei matuosi sprinterio ir maratonininko bėgimą už 100 metrų nuo starto, gali susidaryti klaidingą nuomonę apie jų pastangas pasiekti tikslą.

    Va čia tai pavadinčiau dienos citata. Nerealiai taikliai. Jau dešimt metų bandau savo kolegas įtikinti, kad žmonėms reikia labai aiškiai apibrėžto tikslo, ne gairių. Antraip kažkur tolimoje ateityje lieka ne tik atlygis, bet ir pats rezultatas.

  19. Posted 2009.8.28 at 13:20 | Permalink

    Geras straipsnis su teisingais pastebejimais, tikesimes krize ir atsilimas greiciau ateis i musu kiema.

  20. Posted 2009.8.30 at 1:04 | Permalink

    Lietuviams aplamai trūksta motyvacijos ir užsispyrimo, o dar kai valdžia „palaiko“, tai ir važiuojame į apačią. Čia manu puikiai tinka posakis, kad kiekvienas turime pradėti nuo savęs.

One Trackback

  1. [...] inspiruotas filo ir nežinau.lt ir tikriausiai dar keliolikos parašiusių ta [...]