Kodėl geros idėjos žlunga?

Atsakymas labai paprastas – dėl to, kad nesulaukia pritarimo ir palaikymo. Daug įdomesnis klausimas, kodėl vertos įgyvendinimo ir potencialiai daugeliui naudingos idėjos nesulaukia tos paramos, kurios, ypač pradžioje, joms labai reikia? Dalį atsakymų galima rasti paprasčiausioje žmonių psichologijoje.

Lifehack.org straipsnyje apie tai, kas žmonėms iš tikrųjų svarbu, yra iš pirmo žvilgsnio sukrečianti diagrama. Joje pavaizduota, kad 60% visų žmogų dominančių dalykų yra jo paties pasaulėlis, 30% – santykiai su artimaisiais ir aplinka ir tik 10% galima būtų pavadinti altruistiniais. Būdamas savanaudis savanaudžių minioje negali tikėtis paramos idėjai, kuri nežada greitų ir užtikrintų dividendų ar bent jau moralinės grąžos, nes pernelyg daug dalykų kovoja dėl to altruistinio dešimtadalio. O galiausiai mūsų įtarumas kužda, kad gal ir idėją siūlantis nėra toks jau didelis altruistas, o projektas tėra skirtas jo paties poreikiams ar saviraiškai patenkinti. Negali gi tokio paremti…

Tai iš esmės paaiškina, kodėl tiek mažai yra sėkmingų grupinių nekomercinių projektų. Žinoma, yra kai kurie atvirojo kodo projektai, labdaros įniciatyvos, grupinės akcijos, bet ir jų organizatoriai turi labai gerai apgalvoti, kaip „susimokės“ už paramą, jei nori išlikti ilgiau ir būti tikrai sėkmingi.

Kai kada mokesčiu tampa vardas. Daug žmonių gali neatlygintinai dalyvauti garsiame projekte, jei vėliau gali pasakyti prisidėję kuriant populiarią naršyklę, organizuojant didelį festivalį, per miestą triukšmingai nusiritusią ir daug kalbų sukėlusią šventę.

Kartais sumokama jausmais. Labdaros organizacijos žino, kad aukotojai mieliau padeda gavę galimybę pamatyti vargstančius, sergančius, nuskriaustuosius ir patirti pasitenkinimą kad ir nedideliu indėliu prisidėjus prie pagalbos jiems. Neretai tai taip agresyviai eksploatuojama (televizijoje), kad jausminė valiuta nuvertėja, ir smulkiosioms labdaros organizacijoms nebelieka kuo susimokėti už žmonių aukas – viena sergančio vaiko nuotraukėlė skrajutėje nebeįperka aukų.

Užsiimdamas nekomercine veikla labai greitai supranti, kad ji yra reguliuojama daug griežtesnių ir sudėtingesnių savos rinkos įstatymų, nei pelno siekianti. Rasti būdų atsilyginti kiekvienam padėjusiam tampa labai keblu, o neradus belieka apeliuoti į tą 10% altruizmo, kuris dažniausiai jau būna išdalintas kitur.

Pats šiek tiek įbridęs į visokias iniciatyvas išmokau labai gerbti žmones, kurie sugeba jas organizuoti. Juk komerciniame pasaulyje įprastos sutartys neįmanomos čia dėl to, kad atrodys begėdiškai ciniškos („jūs padėsite perdažyti palatą, o mainais trys vaikai padėkos, vienas net apsiverks iš dėkingumo“ arba „jūs sukursite mums svetainės išvaizdą, o mes antrąją festivalio dieną pavadinsime gerojo Jono Jonaičio diena“). Reikia suktis kaip išmanai, kad tik visi nesavaudiškai aukojantys būtų pilnai užganėdinti.

Nedažnai dalyvauju bažnyčios mišiose, bet kai jos laikomos už mirusiuosius, susidomėjęs seku žmonių, laukiančių savo mirusiųjų paminėjimo ir reaguojančių į sąrašo eiliškumą (pagal aukos dydį?), išraiškas. Bažnyčia šimtmečius gyvena iš aukų ir yra gerai perpratusi labdaros vadybą. Bet jai lengviau, nes mainais gali pasiūlyti daugeliui svarbų nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą.

Ilgainiui supranti, kad kurdamas bet kokį projektą, pirmiausiai turi galvoti ir žmonėms pasakoti ne apie jo ateityje teiksiamą naudą, o apie „reklamines pozicijas“ jiems projekto kūrimo eigoje ir priemones patirti moralinę satisfakciją. Antraip straipsnio paveikslėlyje pavaizduotos projekto komandos narių siluetai taip niekad ir neužsipildys realiais žmonėmis. Nebent laimingo atsitiktinumo dėka pataikysi į tuos 10% nesavanaudiškumo procentų arba pasinaudosi draugų, giminių ir šeimos narių pagalba, kuri sėkmės galimybę padidina iki 40%…