photo credit: webber0075
Vakar gavau laiškelį iš „Lietuvos Magelano“ konkurso organizatorių su įdomiu pasiūlymu – aprašyti tris įdomiausias aplankytas šalis – juk apie piniginės turinius, darbastalius ir netgi sienas jau rašėme. Kodėl gi ne? Į „magelanus“ nė iš tolo nepretenduoju, nes pastaruoju metu mažai keliauju, bet anksčiau yra tekę pabuvoti įdomiose vietose.
Kadangi jokiame konkurse nedalyvauju, tai aprašinėti šalių ar net savo kelionių neketinu – trys storokos knygos išeitų. Tačiau idėją išverčiau savaip – parašysiu tris įdomiausius momentus, reiškinius ar dalykus, su kuriais susidūriau svečiuodamasis užsienyje. Kviečiu ir jus taip padaryti. Beje, Alfa.lt tinklaraščių autoriams, aprašiusiems keliones, žada marškinėlius (man neaktualu, nebent jie turi ir firmines palapines).
I. Vėliavos
photo credit: richardmasoner
Vieta – Tichuana, Meksika.
Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, artėjant prie JAV ir Meksikos sienos Pietų Kalifornijoje – vėliavos. Jų labai daug, ir jos nepaprastai didelės. Vienoje sienos pusėje – geras tuzinas dryžuotų Amerikos vėliavų, kitoje – dar daugiau ir dar didesnių Meksikos vėliavų. Rašydamas „nepaprastai didelės“ turiu galvoje „sulig turistinio autobuso šonu“ – 3 su 6 metrais ar dar didesnės. Jos iškeltos aukštai ant stiebų ir išdidžiai plaikstosi pusdykumėse siaučiančiame vėjyje. Kaip prasidėjo tas vėliavų karas? Vienoje pusėje iškėlė vieną, o kiti nutarė nenusileisti? Paskui atsirado antra, trečia, ketvirta… Galiausiai vėliavų dydžiu ir skaičiumi vis dėlto nugalėjo Meksika. Bet ko vertas tas nacionalinio pasididžiavimo demonstravimas, kai nerasi pasienyje meksikiečio, nenorinčio emigruoti į JAV?
II. Praraja
Vieta – Didysis kanjonas, Jutos valstija, JAV
Laisvą savaitgalį Solt Leik Sičio mieste mes su kolegomis išsinuomavome didžiulį visureigį Chevrolet Suburban ir leidomės į dykumą pietuose. Dykuma ten visai rimta – įvažiuojant stovi ženklas apie tai, kad degalų, vandens ir civilizacijos toliau nebus. Fotografavausi prie jo, bet pamečiau nuotrauką. Kolektyvas visureigyje buvo jaunas ir avantiūristiškai nusiteikęs. Važiavome beatodairiškai – ten, kur buvo smalsu: per dykumą, per uolas prie milžiniškų, skalūne vėjo išskobtų arkų, žodžiu, visiška bekele, pro viksvas ir kaktusus. Kanjoną pasiekėme jau visiškai sutemus. Ilgokai jo neradome, klaidžiodami tamsoje. Galiausiai sustojome, nes priekinių halogeninių žibintų šviesa absoliučiai į nieką nebeatsimušė. Buvome už 2 metrų nuo prarajos horizontaliai ir už 1,5 km nuo upės vertikaliai.
III. Grindinys
photo credit: MiskiSanko
Vieta – Miuncheno senamiestis, Vokietija
Šis įspūdis pats trumpiausias. Daug grįžusių iš Vokietijos pasakoja apie vokišką tvarką ir švarą. Teko būti Miunchene vėlyvą rudenį. Vaikščiojau su priėmusia mane šeimininke po senamiestį, kai staiga kilęs skersvėjis ant grindinio nubloškė mano baltą šaliką. Pakėliau jį ir ketinau dėti į krepšį, bet pamačiau, kad galiu dėvėti ir toliau… :) Taip gimsta legendos.
P.S. Nuotraukos, žinia, ne mano. Ne fotografas aš.
6 Comments
Perskaičius tuos „2 metrus nuo prarajos“ kažkaip net skrandį suspazmavo..
Jėtau, būtumėt mašiną sudaužę! :D
Ne, o šiaip tokie įspūdžiai – gyvenimo dalis. Džiugu, kad esi patyręs tokių nuotykių.
Ačiū už idėjos palaikymą ir įdomų modifikavimą :) Tikiuosi, kiti blogeriai irgi turi ką papasakoti iš didesnių ar mažesnių kelionių :)
Jei laisvesnę valandą atrasiu ir aš apie keliones parašysiu.
O tavieji įspūdžiai ohoho- įdomu buvo perskaityti… ta praraja… Įspūdinga!
Bet tu žiū vistiek per daug nepoilsiauji ir daugokai spėji per dieną parašyti, m?
Jau parašiau ir aš :)
Kažkaip užstabdė čia biure su darbais, tai turiu laiko ir blogosferoje pasitrankyti. Patiko paskutinis tavo sakinys – ištisi du (ne, nesakau, kad aukščiau nebuvo įdomu): „Nuotraukos, žinia, ne mano. Ne fotografas aš.“ Gal todėl kažkada ir sakei, kad telefono fotoaparatas yra geras daiktas beigi gali lygintis su realiu fotoaparatu. Aišku, mintis buvo išsakyta ne taip grubiai, kaip čia pateikiau. :-) Viskas nepiktai. Nesuprask neteisingai. :-)