(cldodds nuotrauka)
Diskusijoje apie piratavimą balsų daugėja, ir jų verta paklausyti. Nors labiausiai jausmus audrina kraštutinės nuomonės, daugelis mūsų turi ganėtinai nuosaikų, racionalų ir, sakyčiau, moralų požiūrį į visą šį reikalą. Džiaugiuosi galėdamas pristatyti jums Pauliaus mintis – tebus jos priminimas, kad mokėti, kai tik gali ir yra už ką, yra tiesiog būtina. Nes „pompavimas“ be skrupulų yra skriauda… (vienastoks)
—
Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational: The Hidden Forces That Shape Our Decisions“ galima rasti įdomią ir iškalbingą statistiką: 2004 metais visų JAV įvykdytų buitinių vagysčių nuostoliai buvo 525 milijonai dolerių, o pridėjus automobilių vagystes, apiplėšimus ir kitus vietinės reikšmės nusikaltimus, susidaro apvali 16 milijardų dolerių suma. Dideli skaičiai, bet realiai niekiniai, kai pasižiūri kitą statistikos eilutę: tais pačiais metais darbuotojų vagysčių iš darbo vietos ir piktnaudžiavimo nuostoliai sudarė 600 milijardų dolerių. Draudikai paskaičiavo, kad JAV, žmonės nukentėję vagysčių metu, prie realių kompensavimo reikalavimų prideda dar 24 milijardus (37“ televizorius pavogtas virsta 50″ ir pan.).
Jeigu tavęs kas paklaustų ar esi vagis, greičiausiai įsižeistum. Bet pagalvok ar neteko „pasiskolinti“ įmonės darbo priemonių (CD-R diskelių, rašymo priemonių, etc.) savo asmeniniams tikslams, ar niekada su įmonės taksi talonėliais nevažiavai pas merginą/vaikiną?
Kaip teigia „Predictably Irrational“ cituojami šaltiniai, yra dvi vagių grupės: tie, kurie vagia sąmoningai, ir tie, kurie ne. Pirmieji mąsto maždaug taip: ta „chebra“ ryt išvaro atostogų, tai išdaušim langus, išnešim techniką bei papuošalus. Antrieji blokais nešasi CD-R diskelius, popierių, rašymo priemones, darbo vietoje spausdinasi mokslams reikalingus vadovėlius, važinėja „nemokamu“ įmonės taksi ir tuo pačiu puikiai miega naktį. Ar mes tikrai (visi) esame tokie nesąžiningi?
Norėdami tai išsiaiškinti tyrėjai pasuko į Harvard Business School (puiki vieta sąžiningumo tyrimui ir tuo pačiu reikia paminėti, kad tyrimas buvo vykdytas dar ir MIT, Princeton, UCLA bei Yale), kur studentams būdavo pateikiamas elementarus bendrųjų žinių testas, o už kiekvieną teisingą atsakymą mokamas 50 centų atlygis. Tais atvejais, kai studentai patys pasitikrindavo atsakymus ir pasakydavo rezultatą tyrėjams, jie atsakydavo vidutiniškai į 36,2 klausimo t.y. 3,6 klausimais daugiau (kontrolinė grupė atsakydavo į 32,6 klausimo iš 50), tuo tarpu trečia grupė, kuri ne tik pati pasitikrindavo atsakymus, bet ir po testo būdavo paprašoma suplėšyti klausimų-atsakymų lapus (sunaikinti įrodymus), atsakydavo į… ne, ne daugiau – tik į 35,9 klausimo. Kitaip tariant, jeigu sąžiningam žmogui suteiksi galimybę sugudrauti (cheat), jis taip ir padarys, tačiau faktas ir tai, kad sąžiningas žmogus, vos sulaukęs galimybės, netaps profesionaliu apgaviku – jis tik truputį pakoreguos socialines ir moralines normas.
Mums apsimoka būti sąžiningiems – socialinės bei moralinės visuomenės normos mums yra įkaltos per šimtus tūkstančių metų: „Jei aš pavogsiu iš A, A gali pavogti iš manęs – todėl vogti neapsimoka“. Tačiau, kaip matom, viena yra svarstyti automobilio vagystę ir visai kas kita paimti porą CD-R’ų – tai per smulkus dalykas, kad sukeltų svarstymus iš serijos „jeigu aš, tada man…“. Čia jau būtų paranoja, jeigu taip svarstytume kniaukdami puikią druskinę iš „Virgin“ lėktuvų arba rankšluostį iš eilinio aplankyto viešbučio.
Kitas įdomus niuansas vedantis link piratavimo temos yra mūsų santykis su pinigais. Dabar įsivaizduokit situaciją kiek kitu rakursu. Jums reikia poros „balvankių“ įsirašyti filmui, kurį grįžę planuotumėt pasižiūrėti su savo antrąja puse. Savo į darbą nesinešiojat ir, kas blogiausia, darbiniai resursai irgi išsekę. Bet jūsų laimei (ar bent jau žiniai) prisimenat, kur įmonė laiko pinigus kasdienėms išlaidoms – tiesiog reikia prieiti prie spintelės atsidaryti ją ir pasiimti reikiamą sumą (ne tai, kad tokia praktika įmonėje egzistuoja, tačiau tik tiek reikia tikslui pasiekti), o nulipus į pirmą aukštą, vietinėje parduotuvėje diskelį įsigyti. Ar darytumėt taip? Tyrimai, o ir asmeninė patirtis sako, kad kada sukčiavimo objektas yra patys pinigai, o ne už juos galimi įsigyti daiktai (žingsnis nuo pinigų), žmogaus elgesys keičiasi kardinaliai. Dan Ariely kelis kartus bandė šį eksperimentą bendruose universiteto šaldytuvuose: kaskart padėjus jame „Coca-Cola“ 6-pakuotę, jos nelikdavo po 72 valandų, tuo tarpu lėkštutėje padėtos šešios vieno dolerio monetos po 72 valandų vis dar būdavo savo vietoje.
Toks jausmas, kad kai sukčiavimo objektas nėra pinigai, mes randam milijonus pateisinimų iš serijos „man ir taip mažai moka, tad aš…“, kas, patys suprantam, tėra pateisinimas, o ne objektyvi priežastis. Kai įmonės sukčiauja milijoniniais mastais, jos kalba apie popierius, deklaracijas, o ne nesumokėtus mokesčius, kurie palies konkrečiai Janiną Maslauskienę, kuri dirbdama valstybės įmonėje negaus laiku atlyginimo, todėl negalės vaikams Kalėdoms nupirkti dovanų. Panašus mąstymas įsijungia ir pirataujant – ar liptum pro mylimo atlikėjo buto langą, kad paimtum nuo stalo du litus? Greičiausiai ne, tačiau visai nesibodi mėnesį sukti Alinos Orlovos albumą „Mutabor“, kurį nemokamai parsipūtei internetu. Visa, kas atsiranda tokiom akimirkom tai ne tiek objektyvios priežastys, kiek apgailėtini pasiteisinimai, kurių logika realiai visada grimzta situacijos nesuvokime. Tie žmonės ir albumus įrašinėja (koks 20-40 tūkstančių lengva ranka), ir „promo“ kampanijas vykdo, ir turus organizuoja (jie patys nesusiorganizuoja), ir jiems instaliacijas kuria – viskas kainuoja. Jau nekalbant apie tai, kad jie neprivalo uždirbti minimumą – jų talentas, kaip ir futbolo žvaigždžių, turi kitą vertę, negu kiemo šlavėjo. Bet ar tikrai taip, ar tikrai sukčiavimo mastai padidėja pinigus pakeitus daiktais: CD-R’ais, mp3, akcijomis, etc.?
Norėdami tai patikrinti, tyrėjai atliko panašų eksperimentą, kurį jau minėjau anksčiau, tačiau pagrindinis skirtumas buvo, jog trečioji grupė už atsakymą gaudavo ne 50 centų, bet vieną metalinę plokštelę, kurią vėliau galėjo išsikeisti į tuos pačius 50 centų nuėję prie gretimame kabinete sėdinčio darbuotojo. Rezultatai? Kontrolinė grupė, kuri negalėjo sukčiauti, iš 20 apylengvių matematinių užduočių spėdavo išspręsti 3,5. Antroji, kuri pati pasitikrindavo atsakymus, bet suplėšydavo užrašus (įkalčius), išspręsdavo 6,2, tuo tarpu trečioji, kuri suplėšydavo įkalčius, tačiau už kiekvieną atsakymą gaudavo ne 50 centų, bet vieną metalinę plokštelę, kurią netrukus galėdavo iškeisti į 50 centų, išspręsdavo 9,4 užduoties. Akivaizdu, kad tai ne atsitiktinis intelektinis, bet sukčiavimo progresas.
Problema yra, kad mes nematom, kas stovi už tokio sukčiavimo, esam per žingsnį ar kelis nuo jo. Čia kaip su vegetarizmu. Suaugusieji jau turi stiprią „skūrą“, bet ir tai kai kuriuos jų paveikia YouTube randami klipukai iš serijos „Meet your meat“ arba „Earthlings“ – kai matai, jog kiaulė negimsta faršo pavidalu, bet yra pumpuojama pašaru taip, kad net negali nustovėti ant kojų, tai apima kiek kitokios nuotaikos nei tiesiog matant linksmai šokantį animuotą „Krekenavos“ paršelį (man tai vienas didžiausių kada nors matytų cinizmo pavyzdžių reklamoje). Net ir pamatę žiaurumus susijusius su mūsų pilvo džiaugsmais, sugebame savyje užslopinti tai – užtenka, jog būtume per kelis žingsnius nuo to ir žiaurumai nebeegzistuoja arba mes neturime nieko bendra su jais.
Lygiai taip neegzistuoja ir mokesčių nemokėjimo problemos, atlikėjai kuriantys muziką – būtent tai turėtume matyti (bent pabandyt pamąstyt apie tai) kiekvieną kartą bandydami apgauti, apvogti kažką. Aš pats save vadinu sąžiningu piratu (puikus derinys – „sąžiningas“ ir „piratas“, ar ne?), t.y. ir perku daiktus, kuriuos galėčiau tiesiog nemokamai atsisiųsti, ir pasiteisinimų kupinu arsenalu „vagiu“. Tarkim, „Predictably Irrational“ pavogiau su pažadu gražinti pinigus – reikėjo „ant greičio“, o iki rudens nieko iš „Amazon.com“ užsisakyti neplanuoju. Malcolmo Gladwello visas knygas pavogiau (vėl gi, tiek dėl greitumo, tiek dėl noro pradžiai pažiūrėt už ką moku), tačiau nusipirksiu, kaip garbės lentynos vertus leidinius tą pačią akimirką, kai tik nusipirksiu naują knygų lentyną. Alinos Orlovos gražiai išleistą naują albumą nusipirkau, nes vadovaujuosi logika, jog jeigu nori, kad tau patinkantis atlikėjas ir toliau kurtų (iš to gyventų), nusipirk jo CD, eik į koncertus (daryk abu). Nematau prasmės mokėti už albumą, kurį savišvietai paklausau vieną-du kartus, tačiau labai keista, kai žmonės mėnesį ar net ilgiau iš grotuvų nepaleidžia vieno ar kito atlikėjo, bet jam už tai nieko nemoka.
Tas pats ir su programomis. Mano pasiteisinimas kodėl nemokėsiu už „Windows 7“ yra, visų pirma, nelanksti jų rinkodara (kartais žmonės rodo loginį luošumą, lygindami CD/DVD esančią programinę įrangą su automobiliu, mol, reikia matyti darbą, kuris buvo sudėtas į turinio esančio diskelyje kūrimą – galima pagalvoti, kad į automobilio sukūrimą, kol jis buvo paleistas į gamybą, nieko nebuvo investuota), antra jų reikalingumas – jeigu jų negaučiau, be problemų apsieičiau ir su „Windows Vista“. Tas pats ir su daugeliu kitų programinių įrangų – jeigu galiu rasti jų alternatyvų, nejaučiu didelio poreikio išlaikyti tas, kuriomis pasinaudoju tik atsitiktinai ir kurių rinkodara neatitinka rinkos realijų.
Kaip ten bebūtų, tikiu, jog nemaža dalis piratavimo problemos slypi negalvojime, pasąmonės procesuose. Nesąžiningumas nėra užkoduotas mumyse, tačiau tam tikrų daiktų pateikimo forma mūsų gyvenimuose, leidžia užmiršti (negalvoti) apie mūsų poelgių pasėkmes. O ką, jeigu prie kiekvieno torrent failo būtų klausimas apie potencialaus atsisiuntimo kainą kūrėjams arba pasiūlymas kažkur „donate“ jiems? O jeigu ant CD-R’ų dėžutės būtų parašyta jų kaina ir kažkas apie tai, jog tokia vagystė per atlyginimų nedidinimą kainuoja ir tau? Tikiu ir tuo, kad daug kas, ypač mūsų kultūroje, mūsų rinkoje, yra ne laiku ir ne vietoje. Daugeliui jaunųjų piratėlių ilgainiui ateina laikas, kai lengviau yra sumokėti pinigus ir patenkinus smegenų malonumo centrus, laiku bei be sąžinės graužaties įsigyti norimą knygą, programinę įrangą, etc. Svarbu neužsikoduoti tuo, jog aš nesu vagis, nieko bloga nedarau – nes po dešimties metų įsitikinėjimo gali įtikėti bet kuo ir tada jau net milijonas sąskaitoje nebus argumentas, kai „pūsies“ jau susiraukšlėjusios pasenusios Alinos Orlovos geriausių dainų rinkinį „Priekrasnojie dalioko“. Nepamirškim būti sąžiningi su kitais, bet dar labiau – pačiais savimi. Viskam savas laikas.
Paulius Rymeikis / www.dansu.lt
63 Comments
nu va skaitau ir pries akis matau TEDtalks irasa, kuriame pateikiami tie patys pavyzdziai su studentais.. ten irgi kalbama apie tai, kodel elgiames taip kaip elgiames, siulau paziureti, tiesa pavadinimo neprisiminsiu :D
o tik pabandyk iš parduotuvės pavogti CD-R. Iškart pajusi jo vertę – ne toks jis ir pigus :)
Reiktų mokykloje tokio kurso. Ar jau yra?
sukčiavimo objektas nėra pinigai, mes randam milijonus pateisinimų iš serijos „man ir taip mažai moka, tad aš…“
dar sakoma, kad ir kiti taip daro… ypač valdžia :)
“ jeigu prie kiekvieno torrent failo būtų klausimas apie potencialaus atsisiuntimo kainą kūrėjams arba pasiūlymas kažkur „donate“ jiems? “
Jei kūrinys man patinka,būtinai spustelčiau „donate“ mygtuką su sąlyga,kad parama nueis konkrečiam autoriui ar dainininkui,aplenkiant bet kokius tarpininkus.
Aš irgi kažkada taip galvojau, bet kai pažvelgiau kitu kampu supratau, kad be tų tarpininkų, vargu ar kūrinys būtų išvydęs dienos šviesą.
Moralė yra viena, bet ne ką mažesnė problema yra apmokėjimo infrastruktūra. Kaip prisiversti važiuot naujo filmo ar albumo į kitą miesto galą, jei turi lengvesnį pasirinkimą – atsisiųst ir turėti čia ir dabar. Leidybinėms kompanijos (tiek kino tiek muzikos) ne kartą siūliau įsidiegt „DONATE“ galimybę, kur piratas norintis susimokėti, tiesiog paskambintu trumpuoju nr, pridėjus sumą prie tel. sąskaitos.
Ar kam nors tai aktualu? Rezultatą matome iki šiol…
Na jau visi turbūt perskaitę sužinojo apie naują Orlovos albumą (tikrai neblogas beje) :)
Į tą CD-R problemą galima pasižiūrėti ir iš įmonės pusės – niekam ne paslaptis, kad tikrai visa kanceliarija nenueina 100% įmonės reikmėms – vadovai kažkada irgi buvo paprasti vadybininkai… Tačiau jei darbuotojams leidi suprasti, kad neprieštarauji, jog jie darbe atsišvies knygą ar pasiims rašiklį, tai tampa puikia motyvacijos (HR prasme) priemone. Na sutaupytum po 10 Lt darbuotojui, pridėtum prie algos, liktų 5-6Lt, bet tikrintum, ką jie namo išsineša – ar galima tikėtis teigiamo rezultato? Daug pigiau yra nupirkti ofise arbatos ir kavos ar užsimerkti prieš smulkų neūkiškumą nei tą pačią vertę žmonėms kompensuoti pinigais.
Taip pat paminima ir dažna piratavimo priežastis – knygų nebuvo galima greitai įsigyti, norėjosi prieš tai įvertinti. Gaila, kad šiepdamos dantis visokios autorių teisių „gynimo“ organizacijose neranda laiko pamąstyti, kaip pašalinti kliūtis ir išnaudoti Internetą kaip mediją.
Tačiau apie tuos eksperimentus sužinoti buvo tikrai įdomu – duoda peno pamąstymams!
Tu gali malti šūdą apie pasąmones, sąmones ir mėnulio įtaką pirkimui/piratavimui, tačiau su tokiais atlyginimais, kokie yra Lietuvoje ir kokios kainos tai, mano galva, turi didžiausią įtaką.
Lietuvoje ir Anglijoje minimalus atlygis yra 800 (bent toks buvo keli metai atgal, kai aš buvau tenai, gal dabar dar daugiau?) vienetų – čia litų, ten svarų, bet ne tame esmė.
Kaina Anglijoje Windows 7:
http://www.amazon.co.uk/Micros.....B001XCWGII
Ir Lietuvoje:
http://www.kainos.lt/windows-v.....vd-p161764
Turbūt skaičiai patys kalba?
Man tai įdomu kodėl apie nelanksčia rinkodarą kalbama tik Windows 7 atveju. Juk tiek su knygoms, tiek su muzika praktiškai tas pats – niekas nė nebando eiti koja kojon su progresu. Dauguma tik bando susišluoti likusius trupinius, gąsdindami vartotojus ar bandydami prisiteisti nerealias sumas už prekes ar paslaugas kurių jie realiai nė nepateikė.
Galima ilgai diskutuoti kokie blogi yra „piratai“ ar netgi prikabinti jiems „vagių“ etiketę, bet tai tik laiko ir lėšų švaistymas. Kur kas efektyviau būtų, jeigu jie bandytų ieškoti naujų kelių priimtinų abiem pusėm.
Beje straipsnyje jaučiamas savęs plakimas ir prisipažinimas esant piratu, tik dar labiau Juos skatina tęsti savo demagoginę egzistenciją.
Vienas dalykas, ilipus per langa ir pavogus plokstele is autoriaus jis patys nuostoli, diskas, irasymas, virselio paisymas ir t.t… atsisiuntus kopija is jo/jos bus pavogta minimali suma, nes platinti internete mp3 kopijas galima be jokiu islaidu (neskaitant irasimo, kas yra vienetinis mokestis). Todel as irgi kazkur kazakda jau sakiau, kad tegu pardavineja internetu tiek filmus, tiek muzika, tiek knygas tiek programas. Sumazes pagaminimo kastai, gales pigiau pardavineti muzika, jie uzdirbs gal net daugiau (nes sumazes vagiu), ir bus visi laimingi. Kvaila lyginti elektroninius dalykus su masinom, nesvarbu, kad abu reikejo pagaminti, vieno pagaminimas buvo vienkartinis ir tas vagimas ale platinimas yra nebemokamas, o masinu nenukopijuosi sau antros (ps. jeigu ir taip sugebetum padaryti, nieks speju nepalaikytu vagyste, nes originalas liktu) :)
Na kad pardavinėja internetu, bent jau muziką. Ir kiek gi jos esi pirkęs?
gi kur? LTU? norėtusi mamai Hiperbolės ar Čelentano nupirkt/išsriegt
http://www.muzikosbomba.lt/hip.....u-mp3.html
Lietuvoje praktiškai nepardavinėja, o tie keli, kurie bando, kainas nustatę tokias, kad pigiau užsisakyti CD iš užsienio.
Taip pat muzikos negali įvertinti ją vieną kartą paklausius. Kaip ir nurodo straipsnio autorius – gali paklausyti 2-3 kartus albumą ir suprasti kad jis š, bet pinigų, kaip už neveikiantį vandens maišytuvą, tau negrąžins.
Todėl manau, kad muzikos, video ir knygų ateitis yra nemokamas platinimas kanalais, kur galima lengvai sugrįžti (pvz per atkūrimo programų pluginus) ir paaukoti tokią sumą, kuri tu manai yra verta kūrinio. Tuomet įtrauktas filmo ar apsėstas nauju albumu sumokės gerokai daugiau, nei mokėtų parduotuvėje, o tie, kuriems nepatiks, neliks nusivylę, kad išmetė pinigus į balą.
Kad nedaug yra filmų, kuriuos norisi du ar tris kartus žiūrėti…
O dėl muzikos – jau dabar yra įvairiausių sprendimų. Pradedant el. parduotuvėmis, leidžiančiomis prieš perkant perklausyti kažkokį dainos fragmentą ar gal net visą dainą ir baigiant muzikos prenumeratos modeliu, kai už fiksuotą mėnesinį mokestį gali klausyti praktiškai ką tik nori. Šiuo metu tas mokestis yra 10 USD. Net ir lietuviui tai turėtų būti įkandama…
Teisybės vardan prisipažinsiu – aš ir pats šiek tiek piratauju, ypač kas liečia muziką. Ir net nebežinau, kodėl tai dar darau, nes atlyginimo jau seniai pakanka tiems keliems diskams (ar juo labiau keliems failams) nusipirkti… Nors vieną pasiteisinimą irgi turiu – daugumos savo turimos muzikos aš tiesiog nebeklausau – sočiai pakanka radijo.
Na ir knygą retą norisi antrąkart skaityti, bet ką aš turiu omeny, tai reikia duoti vartotojui pirma įvertinti, o tada jis sumokės. Juk jei filmas ar knyga sužavės ir bus grotuve ar skaityklėje mygtukas „Skirk honorarą“, tuomet žmonės nuoširdžiai sumokės, o tie, kuriems nepatiko nesijaus nuskriausti, pabandys kitus autoriaus produktus – gal ras labiau patinkančių.
Be abejo, teoriškai niekas gali nemokėti, tačiau jau buvo atliktas ne vienas eksperimentas ir žmonės mokėjo, nes jie turi sąžinę ir vertina patikusį kūrinį.
Karve, o žinai, sutinku. Tiesa, dėl daugumos lietuvių sąžinės aš asmeniškai gerokai abejoju, bet iš esmės tai sutinku… :)
Aš beto, klausau tiktais lietuviška daugiau mažiau undergroundine muzika, kuria patys atlikėjai mielu noru viešina internete nors ir yra pardavime diskai. Aisku kartais norėtusi paklausyti kažko kito ir turint tam pinigų su mielu noru isigyciau, bet nematau lietuviskos parduotuves. Angliskoje tikrai nezadu pirkti, nes tarkim nemoku anglu :)
Vilniau, kvaila nesuprasti, kad ir gaminant mašiną, ir leidžiant albumą ar filmą įdėti pinigai. Natūralu, kad ir vienu, ir kitu atveju siekiama, kad jie sugrįžtų. Vagiant mašinas nuostoliai patiriami kaip ir darant kūrinių kopijas.
Labai šaunus ir teisingas straipsnis. Skaičiau, patiko labai.
Pasirasyciau po kiekvienu zodziu! Nepaprastai taikliai parasyta.
Pagarba Pauliui Rymeikiui, turi bicas ir galva, ir ranka.
Aš turbūt pasiklydau-ėjau į nežinau.lt ,o patekau į lanvą :) “ Nes „pompavimas“ be skrupulų yra skriauda… (vienastoks)“-wtf? O straipsnį turbūt parašė vytukas,o dansu,tik pacitavo:D
Štai ką Rimas turėjo omenyje, kai sakė abejojąs lietuvių sąžine…
Del visu smulkiu vagysciu prideciau dar viena aspekta. Nemokamus daiktus daznai labai malonu gauti. Apima toks vaikiskas dziaugsmas. Nesvarbu tai butu bilietai i rengini, smulkus laimejimas ar 20 Lt voucheris del veluojancio skrydzio. Ir uz savus pinigelius pirkdamas CD-R nebepatiri to smulkaus azarto, intrigos, malonumo, kuri gauni nukniaukdamas juos is darbdavio. Taip sakant svelni kleptomanija.
O pirataudami ne visi remiasi pasiteisinimais. Pavyzdziui, as piratauju, nes tiesiog galiu piratauti. Tiesiog nera jokiu sankciju nei is valstybes instituciju, nei is socialines aplinkos. Praktiskai pirataudamas gauni vien greita nauda be jokiu pasekmiu, kaip sakoma angliskai „win-win“ situacija. Ir belieka vien apeliavimas i sazine ir estetika.
Manau arba aš klaidingai suprantu „win-win“ arba Jūs. Nes šiuo atveju laimite tik Jūs, nes gaunate greitą naudą. Autorius tikrai nieko nelaimi.
O taip, labai dažnas pasiteisinimas. Kai pirmąją priežastį dar galėčiau kažkiek pateisinti, antrosios – na niekaip. Naudoji, bet neperki „Windows 7“, nes galėtum be jų apsieiti? Tikrai graudus pasiteisinimas. Kodėl tada tiesiog neapsieini be jų? Pažiūrėk, ar bent kiek logikos tame pasiteisinime lieka, į „Windows 7“ vietą įstačius žodį „Snickers“. Bent jau man atrodo, kad nelabai.
Rimai, taikai į tą patį minimą loginį luošumą…
Kam luošumas, kam logika – čia jau iš kurio bokšto pažiūrėsi, taip ir bus…
Beje, visa ta „piratauti yra gerai, nes gamintojas jau atgavo savo pinigus“ prielaida remiasi į tai, kad vis dėlto yra ir nepirataujančių pirkėjų, kurie moka už produktą pinigus ir kurių dėka gamintojui vis dėlto apsimoka produktą kurti ir gaminti. Gan, sakyčiau, geziškas požiūris – „ans durnius turi mobeleką, rejk atimt, užsikalsiu bapkių“. O įsivaizduok tokią utopiją, kurioje durnių nėra, kurioje nėra iš ko mobeleko atimti. Ką darytum tada?
Rimai, esmė ta, kad čia negalima lyginti materialių ir skaitmeninių objektų, nes jie turi esminį skirtumą – materialūs objektai negali būti padidinti be kaštų ir taškas.
Bet tarkime jie gali būti palyginti. Juk skaitmeninio turinio kopijavimas šiek tiek kainuoja – cento dalį už tuo metu sudegintą elektrą, dar kelis už persiuntimą/perrašymą. Tarkime nusipirkau aš automobilį ir draugas nusprendė, kad ir jam tokio reikėtų. Tuomet jis pasiėmė mano auto, išardė į daleles, pasidarė visas tas dalis ir surinko jau 2 mašinas. Už tas dalis jis jau sumokėjo, ar tai reiškia, kad jis yra vagis? Juk automobilių gamintojas investavo pinigus į originalo kūrimą, tačiau kopijuotojas investavo į visas kopijos sudedamąsias dalis. Ar jis skaitosi vagis, nors pats pasidarė visas auto dalis, už jas sumokėjo ir surinko auto?
Jeigu tai būtų masinis reiškinys, tai tas draugas matyt būtų laikomas vagimi. Bet, kaip pati ir sakai, negalima lyginti materialaus objekto su skaitmeniniu. Tuo tarpu visi „kopijavimas yra gerai, nes nieko nenuskriaudžia“ filmukai būtent tuo palyginimu su materialiais daiktais ir tesiremia.
Gamindamas automobilio kopiją, turėtum arba turėti tokią (klonavimo?) įrangą, kuri kol kas dar turbūt nėra sukurta, arba investuoti labai daug laiko (ir/arba pinigų). Tad nederėtų to lyginti su duomenų kopijavimu iš vienos laikmenos į kitą, nes šiuo atveju tiek laiko, tiek finansinės sąnaudos yra absoliučiai minimalios.
Kaip aš suprantu, Karvė ir atkreipia dėmesį į tai, kad skaitmeninė informacija yra unikali, kad jos sklaida ir kopijavimas yra natūralus ir savaiminis veiksmas, kuriam iš tiesų net valingų pastangų nereikia. Taigi skirtumas nuo materialių daiktų yra labai didelis. Jei jau lygintumėme, tai geriau su, pavyzdžiui, žmogaus kalba. Ar įmanoma uždrausti kalbėjimo piratavimą (istorijų ar anekdotų perpasakojimą, dainų dainavimą, žinių skleidimą iš žmogaus žmogui)? Ar tai daro žalą tiems, kieno turinys perpasakojamas?
Gal pasirodys įdomu: Chabarovsko krašto teismas uždraudė youtube, lib.rus.ec dėl „ekstremistinės medžiagos“ (http://www.newsru.com/russia/2.....ernet.html)
Dar atsimenu laikus, kuomet tėvai, kaimynai, giminaičiai nešdavo iš darboviečių į namus viską ką tik buvo įmanoma panešti, tarnybinį transportą naudodavo kaip savo. Ko čia stebėtis, jog mes turime panašių polinkių, juk nebuvo daugiau iš ko mokytis kaip gyventi, tik iš JŲ. Jei senesniais laikais, žmonės turėdami daugmaž garantuotą pragyvenimo šaltinį, soc. garantijas taip elgdavosi, tai ką kalbėti apie dabartinius laukinio kapitalizmo laikus, kai kiekvienas priverstas kovoti už savo socialinį statusą.
Kita vertus, juk vagystė tai ne tik pajamos, bet ir moralinis pasitenkinimas, jog „aš galiu lengvai tai padaryti“. Kiek yra vartotojų, parsipumpavusių Photoshopą, AutoCAD, Adobe Flash ir kitus produktus, ir „neraukiančių“ kaip jais naudotis, vien todėl jog prieš save galėtų pasididžiuoti „įgiję“ kelių tūkstančių LTL vertės „daiktus“.
Pasąmonės vaidmuo pažeidžiant autorių teises iš tikrųjų yra milžiniškas. TODĖL BŪTINA sukurti sistemą, skatinančią žmogų pirkti, o ne vogti. Pažiūrėkim, kas Lietuvoje daugiausia siunčiasi nelegaliai – tai daugiausia žmonės iki 35 metų, jaunimėlis, kurio finansinė padėtis dažniausiai yra tragiška, nes gal bent pusė nedirba arba dirba už 640 į rankas per mėn. Kodėl nesusitelkus būtent į šitą kontingentą ir nesiėmus efektyvių priemonių lenkti medį kol jaunas. Pvz., 90 proc. nuolaida jaunimui perkant programinę įrangą edukaciniais ar nekomerciniais tikslais asmeniniam naudojimui, taip pat 70-90 proc. nuolaida internetu perkant video, muziką, el. knygas. Svarbiausia kad leidėjai ilgalaikėje perspektyvoje nepatirs nuostolių, nes UŽSIAUGINS VARTOTOJĄ, kuris perka, o ne vagia (pavyzdžiui, kuomet “Microsoft” 2007 m. “Windows” kainą kinų studentams sumažino kai kuriais atvejais net iki 3 dolerių, kompanijos pardavimai Kinijoje pasiekė beveik triskart didesnę sumą nei 2004 m.).
Tuo tarpu nepasiturintys asmenys nebebus stumiami už įstatymo ribų, kad patenkintų savo kultūrinius ar edukacinius poreikius.
Labai patiko komentaras. Paspausčiau mygtuką „I like“, jeigu čia toks būtų… :)
Džiugai, kai negali ir nėra už ką, tada mokėti nebūtina, net jeigu ir tą kažką pasiėmęs panaudojai be savininko leidimo? Ir, aišku, dar pats nusprendi, gali ar negali, yra ar nėra už ką?
„Kaip ten bebūtų, tikiu, jog nemaža dalis piratavimo problemos slypi negalvojime, pasąmonės procesuose. Nesąžiningumas nėra užkoduotas mumyse, tačiau tam tikrų daiktų pateikimo forma mūsų gyvenimuose, leidžia užmiršti (negalvoti) apie mūsų poelgių pasėkmes“ –
Ne mes kalti, kad elgiamės nesąžiningai, kalta mūsų pasamonė, negalvojimai ir aišku, tie, kurie tinkamai nepasirūpina, kad mums dalykai būtų pateikti tinkamu būdu, skatinančiu sąžiningą elgesį.
Vagys nekalti. Kalti tie, iš kurių vagiama.
Niekas cia nekaltas. Nei tas kuris paima, nei tas kuris nenori duot. Tiesiog keiciasi laikai ir seni metodai nebetinka, kad ir kaip tu tam priestarautum. Apeliavimas i sazine, cia irgi nelabai tinka, sazine keiciasi kartu su laikais. Kas nenori keistis tas liks pamirstas (visu pirma didele dalis muzikos industrijos, veliau turbut ir kino, o knygos dar nepadare tokios klaidos, bet leidykloms irgi matyt jau paskutinioji i nugara alsuoja).
Nei kiek nesmerkiu piratavimo. Žmogus į mėnesį uždirba 800LT, mokesčiams, maistui ir būtiniausioms reikmėms išleidžia visą algą, tai iš ko jam dar prasimanyti kažkokių pramogų, kad praskaidrint gyvenimą? Nueiti į kiną kartą į mėnesį jau kainuoja 20LT, vesies draugę – dar 20LT. Nusipirkti albumą, vėl apie 20LT.
Suprasčiau kovą prieš piratus Liteuvoje, jei minimalus atlyginimas būtų bent 2000LT per mėnesį. O dabar, kai toks atlyginimas tai ką žmogui ir bekalbėti apie kažkokios programinės įrangos pirkimą ar paprasčiausią ėjimą į kiną.
Jei jau sekt „autorių gynėjų“ argumentais, tai jei neturi pinigų, pramogų tau nereikia, nes tu jų nesugebi gaut.
Aš tai nesuprantu, kodėl Microsoft, muzikos kūrėjai, programų kūrėjai ar filmų kūrėjai turėtų nuleidinėti kainas vien todėl, kad Lietuvoje yra dirbančių po 640 lt ir norinčių viską turėti! Tokiems leisti, tai jie ne tik Windows vogs, bet ir automobilius, nekalbant apie maistą parduotuvėje.
Paaiškinkite man, kodėl kažkas turėtų nuleisti kainą vien todėl, kad jūs algos mažai gaunate? Kaži patiktų patiems, jei jums algą dar sumažintų sakydami: na juk tu vis vien programinės įrangos, filmų, muzikos neperki o vagi, kam tau ta didesnė alga? kad pragerti, gerti nesveika, nuo šiol gauni 500 lt algos.
Taigi, kodėl turėtų kūrėjai leisti kainą? Jie kažką sukūrė, jie parduoda už tiek, už kiek nori, o jei esate negabus, nedarbštus ir nesugeba užsidirbti – čia tik jūsų ir jūsų vieno problema. Lietuvoje pilna žmonių gaunančių po 15 tūkst. litų algos ar daugiau, ir jie gauna ne todėl, kad mama ar tėtis į darbą įkišo (o yra ir tokių), bet todėl, kad dirba, vertina savo ir kitų darbą, todėl ir uždirba.
O dabar prieina piemenų įsivaizduojančių kad jie baisios asmenybės su itin dideliais pasiekimais (dažniausiai tai kilogramai lašinių, arba treningai ir plika galva, arba 6 ir 7 mokykloje ar universitete) ir tuomet galvoja, kad jie pasaulio bamba ir gali kelti sąlygas visam pasauliui ir už kiek koks Microsoftas gali pardavinėti programas.
Jei vagiat, tai jau vokit tyliai, o čia dabar ateina ir dar šimtus pasiteisinimų susigalvoja! šlykštu kartais jau ir klausytis. Jokių čia argumentų už piratavimą nėra, ir nėra jokių „dalinai sąžiningų“ piratų ir pan. yra vagys, kurie dažniausiai dar ir tinginiai, kurie vietoje to, kad dirbti ir uždirbti, leidžią laiką prie kompiuterio maldami šūdą ir diskutuodami komentaruose, kaip koks Microsoft per didelę kainą laiko softui. Juokinga klausytis, atsibuskite truputi, pagalvokite galva. Vagių yra visur, tačiau statistinis studentas JAV ar Vokietijoje žaidimą nusipirks, muziką nusipirks, programą irgi nusipirks, o jei pasakysi su savo lietuvišku „kam tu čia grybas perki, gi yra galimybė atsisiųsti“ tai pažiūrės į tave kaip ir protiškai nesveiką.
O daugeliui pasirodo ir tėvai vaikystėje užpakaliuko netapšnojo mokydami kad vogti negražu, nesvarbu ar tai segtukas už 5 ct. ar saldainis už 1 lt, ar dviratis, o rodė pavyzdį plėšdami ir tempdami viską į namus.
„Vagių yra visur, tačiau statistinis studentas JAV ar Vokietijoje žaidimą nusipirks, muziką nusipirks, programą irgi nusipirks,“ – statistikos prasom i sale!
„Taigi, kodėl turėtų kūrėjai leisti kainą?“
Dėl to, kad taip veikia rinkos.
http://en.wikipedia.org/wiki/Market_economy
Citata: „A market economy is economy based on the power of division of labor in which the prices of goods and services are determined in a free price system set by supply and demand.“ (pajuodinimas mano)
Klausimas gal nevisai tikslus. Galėjo būti „kodėl laikoma, kad mažas atlyginimas suteikia teisę nepaisyti autorinių teisių“? Gal kiek pritemptas palyginimas, bet gal tada „bomžai“ ir narkomanai turi pilną teisę plėšti ir žudyti ką papuolė? Juk jie visai pinigų neturi, o gyventi tai reikia!
Nepatinka man „Windows 7“ kainos. Taip, jos išpūstos ir per didelės. Bet aš turiu pasirinkimą, ar noriu ta OS naudotis, ar ne. Pirataujančioji pusė paprastai tą faktą nutyli.
Manau su laiku reikia pripažinti, kad nei Microsoft nei muzikos/filmų/knygų prodiuseriai nemažins savo produkcijos kainų tol, kol galės ir taip gerai iš to uždirbti. Taip gerai, kad pakaks dar ir milžiniškoms išlaidoms teisininkams ir lobistams. Tai privačios kompanijos, jų tikslas maksimalus ir stabilus pelnas. Eksperimentai paprastai panaikina stabilumą, o ir kainuoja brangiai, todėl trumpesniu periodu sumažina pelną. Daug saugiau visiems žaisti pagal vienas taisykles – į aukso puodą niekas nepretenduoja, bet bent ir rizika pralaimėti maža.
Manau, kad visi modernūs ir dažnai aptarinėjami platinimo ir kainodaros būdai greičiau jau atsiras iš konkurencijos, kai atsiras naujų žaidėjų, turinčių galimybę tai išbandyti. Tuomet nereikės aiškintis – privalo Sony ar Warner Bros mažinti muzikos/filmų kainas, ar ne – jie patys suras tinkamiausią būdą išsaugoti savo rinkos dalį, net jei tai reikš naujus rinkodaros ir platinimo būdus.
Todėl kiekvieno kovotojo už tuos modernius būdus tikslas turėtų būti sužaisti partiją taip, kad didieji prodiuseriai to norėtų ir jiems apsimokėtų, nes akivaizdu, kad mosavimas kumščiais ir pamokslavimas nieko nepadės.
Bumerangui bumerangu
PAAIŠKINKITE MAN, KODĖL KAŽKAS TURĖTŲ NULEISTI KAINĄ VIEN TODĖL, KAD JŪS ALGOS MAŽAI GAUNATE?
Civilizuotose šalyse kainas be kita ko reguliuoja perkamoji galia, o ji Lietuvoje yra labai menka. Be to, dėl monopolinės įtakos Lietuvoje vartotojas ne visuomet turi galimybę pasirinkti pirkti tam tikrą produktą ar ne. Pvz. kai kurie Microsoft gaminiai viešajame sektoriuje yra tapę standartu ir lydi žmogų nuo pradinės mokyklos iki ministerijos ir aukščiau.
JIE KAŽKĄ SUKŪRĖ, JIE PARDUODA UŽ TIEK, UŽ KIEK NORI, O JEI ESATE NEGABUS, NEDARBŠTUS IR NESUGEBA UŽSIDIRBTI – ČIA TIK JŪSŲ IR JŪSŲ VIENO PROBLEMA.
Pažiūrėk dar nevisai seną statistiką http://www.nationmaster.com/re.....38;b_map=1. Pamatysi, tos šalys, kuriose piratinė medžiaga sudaro >70 proc. yra arba posovietinės, arba pokolojininės (3rd World). Jų gyventojų ekonominė padėtis dažnai priklauso nuo šalutinių priežasčių (prastas valdymas, konfliktai ir kt.) Bet kas tai tamstai? Juk pasirodo armėnai ir moldavai yra negabūs, nedarbštūs ir nesugeba užsidirbti langinėms ir ofisams.
LIETUVOJE PILNA ŽMONIŲ GAUNANČIŲ PO 15 TŪKST. LITŲ ALGOS AR DAUGIAU, IR JIE GAUNA NE TODĖL, KAD MAMA AR TĖTIS Į DARBĄ ĮKIŠO (O YRA IR TOKIŲ), BET TODĖL, KAD DIRBA, VERTINA SAVO IR KITŲ DARBĄ, TODĖL IR UŽDIRBA.
Kad yra – žinau, bet kad „pilna“ neįtikinai, net jei priskaičiuotumėm šešėlinius verslininkus, įvairaus plauko „valstybės tarnus“ ar tokius kaip aukštųjų rektoriai, kurie popieriuje užsirašo kad trim etatais „darbuojasi“. Tavo „pilna“ – ne pusė ir net ketvirtadalio nesudaro.
JEI VAGIAT, TAI JAU VOKIT TYLIAI, O ČIA DABAR ATEINA IR DAR ŠIMTUS PASITEISINIMŲ SUSIGALVOJA!
„Vagiam“ garsiai, nes nenorim vogt, bet dėl įvairių priežasčių ne visada galim įsigyt reikiamą produktą. Todėl ieškom ne pasiteisinimų, o alternatyvų dabartinei idiotiškai sistemai, kurios nebūtinai taps panacėja ar pradės duoti rezultatų jau rytoj.
VAGIŲ YRA VISUR, TAČIAU STATISTINIS STUDENTAS JAV AR VOKIETIJOJE ŽAIDIMĄ NUSIPIRKS, MUZIKĄ NUSIPIRKS, PROGRAMĄ IRGI NUSIPIRKS…
Būk geras, nelygink b…. su pirštu. Lygina jis mat štatus su jų ekonomika, ir vokiečius su jų gerovės valstybės politika, ir mūsų respublikėlę iš kurios, kas tik gali, evakuojasi kaip iš skęstančio laivo.
… TĖVAI VAIKYSTĖJE UŽPAKALIUKO NETAPŠNOJO MOKYDAMI KAD VOGTI NEGRAŽU…, O RODĖ PAVYZDĮ PLĖŠDAMI IR TEMPDAMI VISKĄ Į NAMUS.
Jei negyvenai sovietmečiu ir nežinai, ką reiškia, nuėjus į pardą šaldytuve rasti tik jaučio uodegą ar tris valandas muštis eilėje prie konservuotų žirnelių, tai gal nemokyk to meto žmonių, kaip jie turėjo gyvent. Aš tik pasikartosiu, jog yra žmogaus poreikiai iš vienos pusės ir ribotos galimybės iš kitos. Jei yra didelė kontrolė ir galimybė įkliūti, dažniausiai riboji poreikius. Jei nėra – neretai tenkini poreikius nelegaliai. Šiuo atveju interneto ryšio pagalba. Todėl ir sakau, jog būtina ekonominėmis ir techninėmis priemonėmis, o ne moralizavimais pasiekti, jog žmonės skaitmeninį turinį įprastų pirkti ir tai atliktų taip lengvai, kaip lengvai šiandien gauna be pinigų.
+1(rimtai, Džiugai, įvesk „Like“ mygtuką ar kąnors panašaus :))
Kol kas galima dėti +1 :) Seniai laikas perdaryti svetainę, bet, žinodamas, kokio sudėtingumo tas darbas yra, vis atidėlioju…
Eiliniai pasiteisinimai. Kodėl gi gerbiamasis, kai neturite pinigų Maksimoje nestovite ir neklykiat, kad nuleistų pigiausio alaus kainą dar bent 20 ct. nes tiek jums trūksta? Arba kodėl neverkiat Čili picerijoje, dėl per didelės kainos? Nes visuomet yra pasirinkimas – neturi tam pinigų, tiesiog atsisakai. Pinigų neturėjimas – tavo vieno problema. Buvusi sovietų sąjunga todėl ubagais ir išėjo, kad žmonės čia tinginiai, kad nėra noro stengtis kažką daryti, bet yra noras kaip nors išsisukti ir gauti daugiau, darant mažiau! Dabartinė Rusija irgi, turtinga resursais, bet tingi, tad ir skursta didžioji dalis tautos.
Grįžtant prie autorinėm teisėm saugotų dalykų, na neįperki Windowsų, tai rinkis Linux, senesnius Windows ar dar kažką, plius iš čia visų besiginčijančių – ar bent žinot kiek tie Windows 7 parduotuvėje kainuoja? Beveik visam softui yra nemokama alternatyva, ar kas nors jaudinosi ją susirasti ir įdiegti? Tipiškam vartotojui pakanka belekokio linux, su open ofisu visiems darbams pasidaryti.
Neįperki muzikos – klausyk nemokamos, klausyk radijo, klausyk to, ką atlikėjas įdeda į youtube ir pan.
Neįperki DVD ar bilieto į kiną, tai ir neik. Lauk kol po poros metų per TV parodys.
Neįperki žaidimo – ieškok alternatyvaus, ar tuo laiku eik į maksimą kasininku padirbti, kurį skirtum žaisti.
Sovietų sąjungoje irgi buvo gerai gyvenančių žmonių, kurie taip gyveno ne todėl, kad vogė viską aplinkui iš eilės. O dirbo tikrai sunkius darbus, už kuriuos gerai mokėjo. O juk buvo krūvos ir tokių, kur šūdą malė darbe simuliuodami, aplink viską vogė ir namo nešė, ir dar verkdavo, kad kaip blogai gyventi. Tai ir toliau tokie žmonės verks.
Na, kaip pastebėjau, tamstai nėra skirtumo tarp nepadauginamos alaus baklaškės ir iki begalybės kopijuojamo windows instalo. Todėl nelabai matau prasmės toliau ginčytis, nes 1) įtariu tamsta iš lanvos, ar jai prijaučiantis, 2)skirtumą matau ir aš ir ne vienas.
Beje gerb. Džiugas jau seniai tai visiems išaiškino:
„Teisė ir ekonomika įvedė intelektinės nuosavybės sąvoką visiškai neapsvarsčiusios, kad daugeliu atvejų jų sklaida skaitmeninėje erdvėje ir iš to sekanti vertė rinkoje yra visiškai naujos. Niekur įstatymuose nemačiau pripažinto begalinės sklaidos dalyko. Bet jis yra ir labai bado akis mums visiems“ (http://www.nezinau.lt/visuomene-pries-visuomene).
„Realiai mes esame pereinamajame laikotarpyje, nes didžioji dalis informacijos kūrėjų skaitmeninės ekonomikos dėsnių nepaiso ir bando gintis nuo jų pasenusiomis teisinėmis normomis, iškreiptai neribotiems produktams taikydami ribotų produktų tsykles. Žmonės suvokia, kad tai nesąmonė, ir daro savo“ (http://www.nezinau.lt/skaitmen.....voliucijai). Čia tik pora atsitiktinai rastų pastebėjimų.
Kodėl ne? Mes taip darom. Juk neveltui atsirado pašiepiantys industrijos stenėjimus marškinėliai „home cooking is killing restaurant industry“… :)
Yra du svarbūs niuansai, kurie norėčiau, kad būtų pastebėti:
1. Vagystė yra vagystė, kad ir kaip ją beteisintume. Jeigu mama dėl badaujančių vaikų apiplėšia banką, ji yra vagis, kad ir kokie kilnūs tikslai bebūtų. Jeigu atlikėjas sako, kad jo muziką legaliai galima įsigyti iTunes arba bet kur CD pavidalu, reiškia bet koks kitas pavidalas iš kitų šaltinių bus nelegalus, o jūs – vagis. Kas bus ateityje (kas keisis, kaip) mes pamatysim, bet pirmas žingsnis yra pripažinimas: aš vagis. Ne išriesta nosimi ir krūtine, bet nuleistomis akimis. Įsivaizduok savo mylimą atlikėją ir tai, kaip tu jam tai pripažįsti žiūrėdamas į akis. Tikiu, kad jie vagystę galėtų pateisinti, bet tikrai ne tada, kai jūs tai sakysit išdidžiai.
2. Jeigu dabar vogdamas (turėdamas tam subjektyvią priežastį) sakai, kad čia viskas su tuo gerai, tai net turėdamas sąskaitoje milijoną, tikėtina, jog nepirksi legaliai – ėmimas nemokamai (vogimas) tau bus norma. Čia ne skiedalai. Apie tokius dalykus galima paskaityti to paties Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“. Jis tai net vadina inkarais – kartą mes užmetam inkarą tam tikriems dalykams, tai juos tampa sunku išjundinti. Pavyzdžiui, pamatai kur nors žmogaus diskusiją, kurioje jis (specialiai ar ne) nusišneka, susidaryk nuomonę, kad jis idiotas, tai taip ir liks labai ilgam. Paklausykit kada ką kalba Džordana Butkutė (ar koks kitas ne itin mylimas atlikėjas) ir įdėkit jos žodžius į Mamontovo (ar kito jums patinkančio atlikėjo) lūpas – suskambės labai intelektualiai. Nes Mamontovo klausimu mes jau esam užmetę tokį intelektualumo inkarą.
Taip ir su Windows. Liepk man dabar už juos atiduoti pusę ar visą atlyginimą (kai aš galiu tai apeiti ir gauti nemokamai), aš pavogsiu, o kai atsiras Windows 25, o man jie kainuos 1/50 atlyginimo, aš tiesiog nesusimąstysiu apie jų legalų įsigijimą – nes pavogti Windows bus norma (inkaras – Windows reikia pavogti (jau net užmirštant, jog kadais buvo vogiami tik dėl to, kad trūko pinigų jiems įsigyti)).
Apie win is patirties: Kokius 3-4 kartus buvau isirases nelegalius win, kai pirkau nauja kompiuteri, pries 4-5 metu, man pasiule pirkti su win (kaip zinome OEM win kaina stipriai geresne, nei perkant CD) ir as ji nusipirkau, sekantis kompiuteris vel buvo su win.. Kur cia tas inkaras? Kai galiu perku, kai per sudetinga (ir parsisiust lengviau) – spjaunu ir siunciuosi. Atlikejui paspaudziu ranka ir sakau, kad jo muzika gera, bet CD nepirkau (buvo toks atvejis) – atlikejas pats suprato ir idejo albuma i savo puslapi :)
O man atrodo, kad be reikalo mes „vaginam“ žmones, kaip kad be reikalo juos anksčiau „piratinom“. Taip mes devalvuojame ne tik žodžius, bet ir pačias sąvokas. Užuot pažiūrėję į problemos esmę.
Kažkada žodis „piratas“ reiškė jūrų plėšiką, o nekaltame kontekste jį galėjai išgirsti tik mažų vaikų žaidimuose. Dabar jis nebereiškia nusidėjėlio. Dabar „piratauju“ sakoma taip pat kaip „grybauju“ ar „uogauju“ (http://www.gasiulis.com/blog/?p=1327).
Taigi RIAA suskato žmones vadinti nauju vardu – „vagimis“. Mano, kad tai ką nors pakeis? Ne – tik dar vienas žodis bus devalvuotas iki kasdienio „reikėtų pavogti kokį filmą savaitgaliui“, kuris jau nebereikš vagystės taip, kaip siūlai ją suprasti čia. Kodėl nereikš? Todėl, kad neatitinka prasmės.
O kas po to? Gėdinsim „žmogžudyste“, „genocidu“, „holokaustu“, kol žmonės ims ir patikės?
vienastoks > sprendimas paprasčiausias, drausti visokias linkomanijas. net ir panašiai, siuntimus torrent tinklais ir t.t.
Sudarai sąrašą tinklalapių platinančių nelegalius torrent. Po pirmo jungimosi prie į „juodąjį“ sąrašą patenkančio tinklalapio gauni įspėjimą, po antro tau interneto tiekėjas atjungia internetą pusei metų ar metams. Plius pataisyti įstatymus, kad prisijungimą internetui gautum tik pateikęs savo asmens tapatybės duomenys.
Ir nebėra problemos. Visi žinome, kad tik 2 proc. turinio torrent tinkluose yra legalaus, taip pat visi atsimename, kad vagysčių buvo mažiausiai tose Europos miestuose, kur už vagystę nukirsdavo ranką. Šiuo atveju tiesiog siūlau atkirsti žmogų nuo interneto, kad pagalvotų apie savo veiksmus.
Tai bandoma daryti jau kiek – 10 metų, daugiau? Nuo Napster ir Audiogalaxy laikų. Sėkmingai? Jei tai būtų bent kiek pasiteisinę, šiandien nediskutuotume…
nori pasakyti, kad reiktų nubausti didžiausią ryšio tiekėją Lietuvoje? ir užraukti jo „hdd“ paslaugą? Kodėl visi mini linkomaniją, bet aną didčkį pamiršta? jei jau drausti ir bausti tai visus tvarkingai ir be išimties. tam senai turim ir priemones ir galimybes.
Su viskuo kaip ir sutikciau, jeigu nevienas teiginys, apie futbolininku talenta ir ju gaunama uzmokesti, ir apskritai atlikeju ir sportininku honorarus. Manau, kad musu visu trumpas mastymas iskreipia zmogaus gaunamas pajamas, jaigu futbolininkas gauna 100mln eur per metus o perspektyvus darbuotojas 100k eur per metus, tai gaunam kad futbolininko darbas yra 1000 kartu vertinamas geriau, bet be jokios priezasties, bet ar neiskreipta si logika? O jaigu vietoj darbuotojo paimtume gydytoje ? Galima ziureti is kitos puses, nevisi gali buti sportininkai, bet ar tikrai ji padaro 1000 ar 10k vertingesni… Vadovaujantis tokia logika, jai uz win 7 reiktu moketi kiek jie praso ir neitu issisukti tai ar jie uz linux tikrai geresni 500 ar 300 kartu? Aisq kad mes esam prekiniu zenku aukos ir uz tai permokam po keliolika kartu bet ne 1000. O jaigu mes uz viska ka mes naudojam ir klausom sumoketum prasomus pinigus tai mes moketume dar daugiau, nes jai papraso 10lt ir visi sumoka tai bus 20lt ir visi mokes kur ta riba nusakanti produkto verte, ogi jos nera, nes viskas yra isreiksta pinigais o pvz muzikos idustrijoj nerealiom sumom kurias ju manymu turi apmoketi klausytoje nors nesvarbu, kad prie atlikojo dar 1000 gerai gyvena ir vargo nemato. Ir tada kas ta verte? kodel cia negali veikti rinka kuri daugiau maziau reguliuoja produktu kainas, jai zmogus galvoja kad jam tai patinka ir jis sutinka uz tai moketi tai saunu, bet kaip minejai kai klauso kurinius po menesi ir daugiau, bet jai jam reiktu susimoketi jis tikrai jo neklausytu.
Kiek gi tų futbolininkų gaunančių po 100 mln. ir kiek gaunančių po 500 lt visose trečio pasaulio šalyse? Štai tau ir rinka, štai tau ir sureguliavimas.
Hmm,
kai „virkaujančio“ (vai vai, iš manęs vagia) teisių savininko ar tiesiog leidėjo paklausi – tai ko nori?
kad nevogtų, o pirktų.
O ką padarei ar darai?
Dedu/griežtinu apsaugas, kad nevogtų ir garsiai skundžiuosi.
Tai gal padaryk kad pirktų? Lankstesnį modelį pritaikyk, formatus pakaitaliok, kainas nuleisk.
Tai kad darau kaip visam pasauly
Tai kad kainos mums kaip ir didokos ir formatai truputį atgyvenę.
Mano kūriniai, ką noriu tą darau, nepatinka nepirk.
Gi sakei nori, kad pirktų….?
Ką „ant“ Lietuvos padarė teisių savininkai ir kūrėjai, kad pirktų jų kūrinius/produkciją?
Apart to, kad kažką išleido.
O tu norėtum, kad tau darbe algą mažintų tam, kad produkto kaina būtų lankstesnė? ;)
Tiesa sakant tai jau darė. Bet ne dėl lankstumo, o prisidengiant krize.
Yra dar toks dalykas, kaip prekybininko gobšumas. Produktas jau senai atsipirko, o jie toliau plėšia.
Apie tai kiek kainavo produktas, praneša nebent filmų kūrėjai. Bet netgi su piratavimu, pinigus jie atgauna per pirmą pusmetį.
Gaila, kad šią temą perskaičiau taip vėlai, kai diskusijos jau aprimo. Tačiau norėčiau Pauliaus (šio įrašo autoriaus), kodėl Jūs manote, jog Windows 7 kaina neatitinka realijų? Žinote, kiek žmonių dirbo su šia operacine sistema ir kokios buvo investicijos? :) Vis dažniau internete tenka susidurti su asmenimis, kurie galvoja, jog programinę įrangą kurti yra išties paprasta ir lengva, bei nereikalauja didelių investicijų.
Sutinku,kad softo,šiuo atveju „Windows“ kūrimas brangiai kainuoja,bet juk kiekvienai kopijai diske nebereikia softo rašyti iš naujo.Microsoft-as Kinijoje padarė akciją ir pardavinėjo Windows kopijas po 5$,ir visumoje gautas pelnas buvo didesnis,nei būtų pardavinėjama rinkos kainomis.Kodėl pavyzdžiui Lietuvoje nepadarius tokios akcijos,kad ir už 50-100Lt.? Aišku,Lietuvos rinka ne Kinijos,bet vis tiek manau būtų išpirkta tiek,kiek parduodama dabar Lietuvoje mažiausiai per metus,ir ko gero nusipirktų net tie,kurie neplanuoja pirkti,ar dar neapsisprendę dėl aukštos kainos,gal būt ir besinaudojantys Linux,bei,taip vadinamais,“piratiniais“ Windows.Pelnas būtų gautas didesnis,negu pardavinėjant pagal dabartinę rinkodarą,atsižvelgiant į parduotų kopijų skaičių ,ir svarbiausia – patenkintos abi pusės bei viskas legalu.(kam siūstis iš interneto,jei yra galimybė nusipirkti legaliai už realią kainą,kurią gali sau leisti pagal dabartinius atlyginimus).
Aišku,galimas ir kitas variantas – neeksperimentuoti.
Gintarai, turiu omenyje tik rinkos realijas. Viskas kainuoja tiek, kiek pasako kūrėjas. Ypač intelektualinės veiklos produktai, kūryba. Gali gi nutapyti paveikslą ir pardavinėt jį už 10 lt, gali už milijoną. Žiūrint iš mūsų rinkos pozicijų, windows yra tas picasso paveikslo vertas milijonas. Čia jau aš įbrisiu į įmonių socialinės atsakomybės vandenis, tačiau Microsoft su savo kainodara nėra socialiai atsakinga įmonė. XX a. svarbiausia buvo pelnas. Galėjai mušti savo darbuotojus, o paskui paskleist PR’inį pranešimą apie tai, koks esi fainas. Laikai keičiasi – įmonės nebegali diktuoti savo sąlygų, vis daugiau galių į savo rankas perima vartotojai. Dabar jie gali gauti informaciją, kas daro, kaip daro, už kiek daro ir kuo toliau, tuo ši tendencija labiau stiprės. Microsoft man sako 10$, aš sakau OK, Microsoft sako 100$, sakau F.Off. Nes aš tai galiu. Jie nedurni, jie gi tai supranta, bet jų strategija yra išmelžti tuos, kurie privalės mokėti (nu nevogs gi verslas, valdžios institucijos, kurios jau sėdo ant šios adatos), o ne suteikti informacinę šviesą visam pasauliui. Jeigu jų strategija būtų pastaroji, jie labiau diferenciuotų kainodarą. Kiek užsienio atlikėjų CD rusijoje leidžiama už 1/4 kainos, kiek knygų visame pasaulyje… Užeinu aš į amazon.com, pažiūriu kiek kainuoja koks vadovėlis (100-140$ beje, išverstas į LT 90 LT) ir einu į ebay.com pasiieškot jo versijos skirtos Indijai. Ir kažkodėl randu. Taigi, norint diferenciuoti, tai nesunku padaryti, tereikia norėti ne paskutinį pinigą išplėšti, bet rasti bendrą kalbą su vartotoju. Dar kartą kartoju, jeigu aš įprasiu Windowsus vogti (pvz. dėl to, kad neturiu pinigų dabar), tai tikėtina, kad taip darysiu visągyvenimą (net jeigu tų pinigų turėsiu).
Būk teisingas su pasauliu ir pasaulis bus teisingas su tavimi.
Visiškai pritariu Modestui dėl skirtingose šalyse uždirbamų atlyginimų palyginimo piniginiais vienetais. Įdomu, koks būtų piratavimo lygis Lietuvoje, jei nauja Windows versija, atsižvelgiant į mūsų atlyginimus, kainuotų 170Lt? Nejau manote, kad vis dar tokia pati aukšta? Už tokią kainą aš pats užsimerkęs nusipirkčiau.
Įdomu, koks piratavimo lygis pvz. Baltarusijoje, Rusijoje, kokiam nors Bangladeše…
3 Trackbacks
[...] Atsakymas kaip ir būtų aiškus, tačiau čia ir vėl gali koją pakišti mūsų sąmonė, linkusi išdarinėti visokius fokusus. Bent man toks įspūdis susidaro paskaičius Džiugo publikuotą Pauliaus Rymeikio tekstą. [...]
[...] Į turinį PirmasInfoNežinau geresnio…ApklausosNaudinga!RSSVertimai « Keletas faktų bei pasvarstymų apie sąžiningumą, pinigus ir piratavimą [...]
[...] epigrafą juokais skiriu pamokančiam Martyno atsakui į vakar skelbtą Pauliaus rašinį. Martynas teigia, kad autorių teisės yra realybė, o nevaržomas kūrinių vartojimas esą tėra [...]