Kazachstane irgi yra piratų partija

(irene2005 nuotrauka)

„Skandalinga“ antraštė, nors šiaip mano kelionė į Centrinę Aziją nieko bendro su piratais ir jų visuomeninėmis ar politinėmis aspiracijomis neturėjo. Tačiau vizitinę vietos piratų partijos kortelę parsivežiau – ten, kaip ir Lietuvoje, piratų partija nėra oficialiai registruota. Veiklos pobūdis taip pat panašus – kol kas apsiriboja informacijos sklaida apie skaitmeninio turinio teisę, prieigos prie žinių paveldo ir raiškos laisvės dalykus.

Renginys, kuriame dalyvavau, vadinosi InternetCA-2010 (programa rusų kalba). Tai tarptautinis forumas apie interneto ir žiniasklaidos raidą Centrinėje Azijoje. Aš ir Dainius Radzevičius iš Lietuvos žurnalistų sąjungos buvome kviesti kaip svečiai pakalbėti apie žiniasklaidos transformaciją, žurnalisto vaidmenį ir ateitį skaitmeninėje žiniasklaidoje.

Kadangi atskridome tiesiai į konferenciją (2 valandos iki pradžios), o išskridome 4-tą valandą ryto kitą dieną jai pasibaigus, tai pasigirti ką nors matęs Almatoje negaliu. Galiu tik trumpai apžvelgti įspūdžius iš pačios konferencijos.

Internetas Centrinėje Azijoje brangus, iš dalies blokuojamas (dėl politinių motyvų), o jo sklaida įvairiose šalyse svyruoja tarp 10 ir 15 procentų (forumo metu buvo pristatytas interneto skvarbos Kazachstane tyrimas). Tokia sklaida vietos entuziastams ir žiniasklaidai atrodo labai maža, tačiau mudu su Dainiumi paskaičiavome, kad vis tiek išeina didelė auditorija vien dėl bendro gyventojų skaičiaus. Sėkmingai dirbti ir plėstis galima ir su 10%, kai tai sudaro kelis milijonus interneto sielų.

Nors tiesiogiai apie politiką nebuvo numatytas nė vienas pranešimas, daugelyje jų politinių poteksčių, o ir atviro teksto, buvo sočiai. Vieni kalbėjo „gerai, kad mūsų gerbiamas prezidentas tuo rūpinasi“, kiti prieštaravo, kad prezidentas ne visų mylimas ir geriausia ten, kur jo rūpestis nesiekia. Oficialiai svetainės blokuojamos tik dėl techninių priežasčių, tačiau praktiškai kai kurių resursų pasiekiamumas tiesiogiai priklauso nuo jų turinio. Tarkime, laikraščio ir interneto portalo „Respublika“ (nepainioti su mūsiške), kurį ir forumo metu dalyviams teko skaityti per HideMyAss – Kazachstane kiekvienas internautas žino, kaip naudoti proxy tarnybas.

Šiaip situacija su žmonių tekstais internete yra dvejopa. Viena vertus ten kiekvienas, rašantis internete, yra oficialiai prilyginamas žiniasklaidai ir automatiškai gauna visas profesionalaus žurnalisto privilegijas. Tačiau kita vertus, nuobaudos už paklydimus yra griežtos (atjungimas 3 mėnesiams ar ilgesniam laikui, baudos), o populiari tarp rusakalbių tinklaraščių tarnyba LiveJournal yra veik nepasiekiama.

JAV, Vakarų Europoje ir net Lietuvoje vykstančios žiniasklaidos permainos Centrinės Azijos dar nepasiekė. Ten niekas nesuka sau galvos dėl naujų formatų, interneto turinio apmokestinimo ar pilietinės žurnalistikos įtakos. Mano spėlionės apie popieriaus kaip informacijos nešėjo saulėlydį buvo palaikytos pokštu. Ir tai šalyje, kuri neturi dienraščių! Nors ir dinamiškai atnaujinamų šiuolaikiškų portalų Kazachstanas irgi beveik neturi – skaidrėse ir gyvai internete pavyko rasti vos porą.

Užtat tiek kazachai, tiek ir kirgizai, tadžikai ar uzbekai labai entuziastingai žiūri į žiniasklaidos plėtrą tiek internete, tiek ir popieriuje. Jie skaičiuoja dar nenuveiktus darbus, tiki „universaliais“ populiarumo didinimo metodais ir tikisi, kad ateityje daugės žiniasklaidos nacionaline kalba. Šis dalykas yra labai skaudi tema, ypač Kazachstane, kur nepaisant tikrai rimtų valdžios pastangų ir investicijų, didžioji dauguma populiarios žiniasklaidos yra tik rusų kalba. Bet ir stebėtis nėra ko – gatvėse kazachai tarpusavyje irgi kalbasi rusiškai…

Jiems buvo sunku suprasti mūsų rūpestį, kad Lietuvoje dažniausiai viskas skaitoma, žiūrima ir klausoma tik lietuviškai, ir tai netgi riboja mūsų akiratį. Centrinėje Azijoje to akiračio, ypač nukreipto į visagalę Rusiją, yra gerokai per daug.

Techniškai Centrinės Azijos šalys nėra atsilikusios, nebent kai kurie regionai. Žinoma, šviesolaidį milžiniškoje teritorijoje pratempti kebliau, o ir kalnai trukdo – tačiau mobilieji tinklai plinta ne ką lėčiau nei išplito Lietuvoje. Kai kurie laikraščiai WAP svetainėms teikia pirmenybę prieš tradicinius žiniatinklio portalus. Tam, kad „pasivytų“ vakarus, Centrinei Azijai visai nebūtina kartoti visas technologines pakopas – pakanka užšokti ant naujausios jų bangos. Pinigų jie tam turi, entuziazmo – irgi.

Įdomiausia bus stebėti, kas dėsis interneto skvarbai artėjant prie 50% ar juos viršijus. Mes jau įsitikinome (na, ne visi dar), kad šis džinas atgal į butelį nesukišamas, bet daugelis Kazachstane mano kitaip – mat vos už stotingos kalnų grandinės – visiškai kito kelio ieškanti Kinija…