Kas dedasi dugne?

(mingler-nipsey nuotrauka)

Aš nepriklausau „ekonomistų klubui“, bet neišmanymas – ne kliūtis rašyti tinklaraštyje. Yra, kas pataiso. Šiuo konkrečiu metu labiausiai įdomu, ar ekonomika šalyje yra pasiekusi dugną, kas versle dedasi tokiu metu ir kur veda perspektyvos, jei tokių apskritai esama.

Dugno pasičiupinėjimui galima pasinaudoti „rinkos nuotaikų sūpuoklėmis“, aprašytomis ReadWriteStart:

1. Pašėlusio augimo metas. Viskas, ką darai, yra gerai.
2. Ekstazė rinkoje. Viešai niekas neabejoja klestėjimu, tačiau atsargiausieji ima trauktis.
3. Problemos akivaizdžios blaiviam žvilgsniui, bet blaivų nelabai daug yra. Tvyro tikrovės neigimas.
4. Krachas, panika, krizė, žlugimas.
5. Neigimas. „Krizė paveiks tik rizikavusius, bet ne mane“.
6. „Siaubas. Kada gi tai baigsis?“
7. „Blogiau būti nebegali… tačiau, tapo dar blogiau!“
8. „Matau šviesą tunelio gale!“ Bum – ir numušė traukinys…
9. Viskas, šakės. Niekas nieko nebeperka ir nebepirks. (Rinka jau atsigauna, bet to dar nesimato).
10. Spauda pastebi atsigavimo ženklus.
11. Šventė! Statistika patvirtina gerų laikų grįžimą. (Einam į langelį „1“).

Sudėtingiausias klausimas – kuriame konkrečiai sinusoidės taške esame ir kiek truks etapai po jo. Faktas, kad pirmi penki punktai sėkmingai įveikti dar iki pavasario vidurio. Šeštas ir septintas iš tikrųjų yra dugno ieškojimas. Ryškiausias jo ženklas – nesibaigiančios diskusijos apie lito devalvavimą. Man kartais atrodo, kad kai kas nori devalvavimo vien todėl, kad tuomet tarsi oficialiai būtų pasiektas žemiausias krizės taškas – galima būtų pradėti kopti į viršų.

Premjero „krizės pabaiga per Jonines“ labai primena 8-tą punktą (numuš naktinis ekspresas vyriausybę ar kurį jos ministrą?). Šiandieninis Dansu Dansu rašinys gi – jau devintojo etapo apraiška. Tai kur mes esam iš tikrųjų – ir dar svarbiau – kas dedasi šiuo metu dugne?

Dugne trupa verslas, ypač paslaugų sektoriuje, jo B2B (verslas verslui) dalyje. Kaip rašo Dansu, net didelės korporacijos užsienyje smarkiai karpo visas išlaidas. Žinoma, kad Lietuvoje tai vyksta su dar didesniu užsidegimu. Iki smulkesnio verslo, aptarnaujančio didžiuosius, taupymo kamuolys atrieda jau aplipęs papildomu svoriu – jam reikia taupyti dar labiau. Firmos mažina algas ir po truputį, bet nuolat atleidžia darbuotojus. Tai ir vadinu verslo trupėjimu.

Kadangi mažesniame, paslaugų versle žmonės sudaro didžiąją daugumą „turto“, tai trupėdamos firmos tiesiogine prasme skurdina save. Negana to, dar ir kasa duobę sau, didindamos konkurentų skaičių. Jei iš traktorių gamyklos atleistas darbininkas ar net inžinierius konkurencijos gamyklai nedaro, tai kas atsitinka iš advokatų kontoros atleidus advokatą? Taip, teisingai – atsiranda mažas, judrus ir pigus advokatų firmos konkurentas, kurio, kaip tyčia sunkmečiu labiausiai geidžia net pačios didžiausios verslo įmonės (juk taupo!). Išeitų, kad B2B verslas šiuo metu save kanibalizuoja dviguba sparta!

Žinodamas receptą tokiam metui tikriausiai kukliai užsiminčiau apie jį Nobelio komitetui, bet jei vertintume pagal įvykius, tai atrodytų, kad logiškiausia yra kopijuoti „trupinių“ veiklą – kurti firmose pusiau ar visiškai autonomiškas, griežtai ūkiskaitines, konkretiems ir apčiuopiamiems tikslams ar projektams skirtas grupeles, kurios lankstumu, kaina, produktyvumu varžytųsi su „privatininkais“. Pelnas firmai būtų minimalus (gal net žmones namuose prie kompiuterių tektų pasodinti), bet užtat būtų išsaugoti specialistai, o pati firma būtų nuolat pasiruošusi šuoliui į priekį, vos užuodus pirmuosius atsigavimo ženklus. Tikėtis, kad gerų laikų galima sulaukti, firmoje palikus tik direktorių, buhalterį ir maišą džiūvėsių, yra naivu – pasibaigus nuosmukiui nebepavyks nebrangiai surinkti geriausių darbuotojų – protai, patirtis ir pagreitis bus persikėlę kitur. Krizių metas – taip pat ir rinkos perskirstymo metas. Sugebėję sulaukti savo laiko ne visiškai išsekusiomis jėgomis turėtų daug laimėti…