(Beard Papa nuotrauka)
Gal šiandien visiškai „atitrūkusių“ dalis nėra itin didelė, tačiau juk beveik kiekvienas pažįstame kelis žmones, kuriems internetas beveik pakeitė realų gyvenimą. Kartais tie pažįstami esame mes patys. Aš pats beveik toks. Sprendžiu iš retkarčiais aplinkinių parodomo susirūpinimo dėl besaikio sėdėjimo prie ekrano ir dėl siaurėjančių interesų apčiuopiamame gyvenime.
Susirūpinusius galima nuraminti – netrukus realus gyvenimas vėl taps populiarus, netgi tarp tų, kurie 12 iš 16-os nemiego valandų dabar praleidžia virtualiose bendruomenėse. Nes jos jau yra stebimos, įrašomos, analizuojamos, segamos į virtualias skundų knygas apie kiekvieną asmenį. Anonimiškumas internete mirė, jį pakeitė Didysis Brolis. Žinoma, to anonimiškumo niekad iš tiesų ir nebuvo, bet kol buvo jo iliuzija, tol internete buvo smagu.
Futurismic cituoja Russell Davies iš Wired žurnalo:
„…dezinfekcija žudo ir blogas, ir geras bakterijas, tačiau tamsiuose kampuose veisiasi ne vien blogi dalykai. Geros, pozityvios, nepiktos idėjos kartais turi būti pašnibždėtos prieš išrėkiant jas viešai. Tarp draugų kartais sveika apsimesti.“
Prof. Leonidas Donskis ir Google – už ryškią šviesą bet kuriame interneto kampelyje. Argi nebūtų geriau, jei kiekvienas atsakytų už savo žodžius ir veiksmus, nesislėptų už kaukių ir būtų laisvai perkamas-parduodamas sparčiai augančioje asmeninių duomenų rinkoje? Argi nebūtų šaunu, jei korporacijos „žmogiškųjų resursų“ skyrius galėtų įsigyti visą kandidato naršymo internete istoriją, pradedant pirmuoju tėčio ir mamos padovanotu kompiuteriu?
Sutinku, kad anonimiškumas kartais slepia juodus darbus ir nusikaltimus. Bet juos visada pavykdavo išaiškinti – nepasiekiami liko tik tie interneto nusikaltėliai, kuriuos dangsto valdžia visiškai realiose valstybėse. Tai kas iš to stebėjimo, privatumo naikinimo, kas iš tų pėdsakų kaupimo?
Kurią nors dieną, gal visai netolimoje ateityje akinanti operacinės palatos šviesa pasieks visus, kurie šiandien dar pakankamai jaukiai jaučiasi internete. Kas tada bus? O kas būna, kai jus filmuoja televizijos kameros? Kas būna, kai vaikų gimtadienyje pasieniais sėdi stebinčios mamos? Visi laukia, kada tai baigsis. Politikas ar TV žvaigždė – kol galės atsidurti artimųjų ir bendraminčių draugėje, kur pagaliau galės atsipalaiduoti ir pasakyti, ką iš tiesų galvoja. Vaikai, mandagiai užpūtę žvakeles ir nė nesuvalgę gabalėlio torto, pasiprašys į lauką – tolyn nuo „donjų“ dėmesio.
Bet internete nebus tokios vietos. Sekimas gi yra totalinis: pašto, teksto pokalbių, socialinių tinklų, tinklaraščių ir jų komentarų, portalų, failų siuntimo, naršymo, skaitymo, spaudymo… Ilgainiui susivoksime, kad esame stebimi, ir kad kiekvienas mūsų žingsnis turi būti toks pats atsakingas, kaip atsakymai pokalbyje dėl darbo. Gal pamenate, kaip jaučiatės pokalbyje dėl darbo?
Todėl realus gyvenimas tikrai išpopuliarės. Net tarp visiškai suvirtualėjusių. Mama pasakojo, kaip ji, aklinai uždariusi langines, su šeima ir artimiausiais giminaičiais šventė 1953-ųjų kovo penktąją. Juk internete to jau nebepadarysi…
18 Comments
Sakyčiau, kad realus gyvenimas visada buvo ir bus aplinkui. Tik, manau, žmonės pagaliau atsigręš į tikrąsias vertybes: šeimą, realų bendravimą, etc. Kita vertus, manau, kad taip pat pradės populiarėti internete pasalugos, leidžiančios užmaskuoti vartotoją, šifruojančios susirašinėjimus, laiškus ir panašios.
o aš matau kitą reikalo pusę, iš kur kyla tas poreikis slėptis. Pažiūrėkit kas aplink dedasi, viešoj erdvėj. Niekas pusbalsiu ar pašnibždom jau senai nekalba, na nebent nykstamas procentažas. Į mobiliakus rėkiama taip, kad net nereikia nė stengtis išgirsti. „praėjo“ centrinės cenzūros laikai, dingo poreikis slėptis. Ką tokio reikia daryti, kad internete reiktų slėptis?
p.s.
keli iš JŪSŲ „senovėj“ rašydami „paper mail“ kodavote, šifravot, slėpėt? ar tiesiog nesusimastėt, kad kažkas atplėš, perskaitys ir užklijuos? kas pasikeitė per 10-20 metų?
O kodel yra manymas, kad realiame gyvenime niekas nestebes? Manau, jau artimoje ateityje visi vaikscios su implantuotais chip’ais ar pan, del „saugumo“. Jau dabar filmavimo kameru skaicius didmiesciuose sparciai dideja, belieka tik atpazinimo programom patobulet…
P.S. yra geras romanas ta tema: John Twelve Hawks, The Traveller.
O kam tu chip’ų, jei dauguma turi mobiliuosius telefonus 99% laiko kartu su savim :)
kameros – šmameros, kodėl jos kliudo? negi baisu kad kas surinks kompromatą, kad sex shop’e buvau? ar baisu kad su prasegtu klynu nufilmuos.
ponas Džiugas dar sugeba ir tikrai neprastai apie realų gyvenimą parašyti. Džiaugiuosi:).
Sėkmės stebint 7 milijardus žmonių.
Jei stebėtojų bus, pavyzdžiui, 70 milijonų ir technologinės priemonės, tai ir be linkėjimų gerai pavyks.
Geras pavyzdys Kinija. Ten puikiai tvarkomasi jau ir dabar.
Tarsi būtų problema stebėti 7 milijardus žmonių. Gi ne žmonės juos stebės. Žmonės tik paskui paieškos laukelyje įves raktinį žodį, ir atsirinks potencialiai pavojingus asmenis, ištarusius tą žodį. Arba nurodys atrinkti, kas neigiamai atsiliepė apie tam tikrą įvykį. Arba, kai iškils poreikis išsiaiškinti, ar žmogus tinkamas pvz dirbti policijoje, peržiūrės būtent to vieno žmogaus logus. Žodžiu, stebėjimą ir pagrindinę analizę atliks robotai, todėl stebimų žmonių kiekis jokio skirtumo nedaro.
O kaipgi informacijos šifravimas? Manau, net ir egzistuojant totaliniam stebėjimui, būtų tamsesnių kampų – šifruotais kanalais apsaugotų „šnabždesių“.
Visada yra landų, bet jos laikinos. Jas keičia naujos.
Man pačiai kartais pasidaro baisu, kiek aš gyvenimo į virtualią erdvę sukišau… Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kiek nori būti anonimas. Vis tik prie žodžių parašytas vardas ar pavardė įpareigoja, ypač komentuojant.
Tiesa.
Akcentai, ties kuriais neskaniai susiraukiau:
a) kuo blogai yra dažniau būti savimi (o ne kauke)?
b) ar tikrai asmens duomenų pardavimas yra toks baisus (lyginant, sakykime, su savo balso pardavimu (kalbu apie paslėptą reklamą))?
c) „juos visada pavykdavo išsiaiškinti“. Cha.
Ir kuo čia dėtas realusis gyvenimas?
Geras straipsnelis. Deja ir realybėje laukia ne ką smagesnės perspektyvos. Bet viskas tobulėja. Tobulėja stebėjimo ir informacijos kaupimo technologijos, bet tuo pačiu neatsilieka ir slėpimosi būdai. Visais laikais buvo priešprieša tarp norinčių viską žinoti apie kitus ir tarp tų, kuriems jų privatumas yra svarbiau už „visuomenės interesus“.
Kaip susireikšmina žmonės, kas tą eilinį žmogų stebės? Geriausiu atveju tik mama per facebook http://www.topzone.lt/facebook.....os-svajone :D
Londone ant kiekvieno kampo kameros, ir kas pasikeitė? Gal nusikalstamumas mažesnis, bet vistiek kameros tik įrašo, o realiai vos prie kelių sėdi tikri žmonės. Taip ir internete, Google cache ar gmail saugo viską, bet niekas to nežiūri. Nebent tikrai nusikaltimus darai ir kažkas paskundžia, bet NE kameros ar tie archyvai pamato, jie tik būna įrodymas.
Reikia eit gyvent i Google Opt-out village ir nebus problemu :)