Kada piratavimas yra gerai

Pradėkime nuo to, kad šio rašinio autorius yra prieš piratavimą. Bet užsimerkti ir ignoruoti šią veiklą ar jos padarinius būtų neprotinga. Piratavimas klesti, jis nuolat yra šalia, juo užsiima praktiškai kiekvienas bent kiek technologiškai išprusęs pilietis. Nebūtina laužti Windows, kurti pogrindines organizacijas ir mainytis failais dideliu mastu, kad būtum pripažintas piratu. Pakanka parsisiųsti bent vieną nelegaliai į internetą įkeltą MP3 failą, ar net klausytis jo su draugais, kad automatiškai taptumėte piratu. Juokinga, ar ne? Nepaisant mūsų moralinių nuostatų, dabartinių įstatymų požiūriu mes visi esame nusikaltėliai.

Na, o jei jau esame tame pačiame laive su juoda vėliava stiebo viršūnėje, tai galime bent trumpam apsimesti tikrais piratais ir pažiūrėti į visą šį reikalą iš kitos, piratavimo perspektyvos. Nors diskusijose apie piratavimą ir aš pats, ir daugelis mano kolegų yra radę teigiamų piratavimo pasekmių (didelis jaunimo techninio išprusimo lygis, programavimo kalbų, dizaino programų išmanymas), truputėlį plačiau į problemą padėjo pažvelgti įdomi ištrauka iš knygos „Pirato dilema“. 

Joje išvardinta dešimt verslo sričių, kurios turėjo realios naudos iš piratavimo. Nustebinsiu jus – tarp jų yra ir kino kūrėjai, ir muzikos industrija – paprastai labiausiai besiskundžiantys piratavimo žala.

Verta perskaityti visą tekstą, o gal ir visą knygą – autoriaus nuomonė tikrai įdomi, tačiau skaitydamas ją radau daug papildančių argumentų:

1. Vaistų gamintojai. Piratiniai vaistai ne tik išgelbėjo milijonų žmonių gyvybes trečiojo pasaulio šalyse. Piratiniai vaistai leidžia bent kiek kontroliuoti korupciją ir vaistų monopolijas. Pavyzdžiui, aš perku piratinius vaistus (Tempalgino kloną), nes jie man geriausiai padeda nuo skausmo. Dėl nepateisinamų priežasčių daugybė analgetikų yra išstumti iš vaistinių, tad būtinas svertas pažaboti mažiau veiksmingus, bet brukamų vaistus. Laimės smulkesni vaistų gamintojai, o stambieji gali derėtis su valstybės institucijomis dėl palankesnių kompensavimo sąlygų.
2. Kino ir muzikos verslas. Piratavimas padarė gigantišką paslaugą – išmokė žmones naudotis parsiunčiamais skaitmeniniais formatais. Be MP3 nebūtų buvę milžiniškos legalios muzikos iTunes parduotuvės. Tai, kad Holivudas neturi tokio pat reikšmingo atitikmens filmams – tik jo paties bėda.
3. Medicina. Nors valstybinės gydymo įstaigos nieko apie tai dar nežino, privačiose jau kurį laiką pripažįstama, kad plačiai prieinama piratinė specializuota literatūra padėjo pacientams įgyti labai daug žinių, kurios iki tol buvo pasiekiamos tik profesionalams. Dialogas tarp gydytojo ir paciento tampa dalykiškesnis, konkretesnis, naudingesnis abiems.
4. Telekomunikacijos. Nors Skype ir kitų VoIP firmų piratais nepavadinsi, nuolatinis žmonių siekis bendrauti ir keistis duomenimis kaip galima pigiau verčia viršpelnius gaunančias telekomunikacijų bendroves sumažinti kainas ir pateikti vartotojams patrauklių tarifų. Tiesiogiai iš piratavimo pelnosi interneto tiekėjai, nes patys „dosniausi“ duomenų srauto planai sukurti ne laiškais su močiute keistis – ir visi tai žino.
5. Dizaino ir programavimo firmos. Apie tai tiesiogiai nekalbama, bet priimant į darbą net visiškai jaunus žmones be darbo patirties tikimasi, kad jie bus „perkandę“ Photoshop, Illustrator, Dreamweaver, Visual Studio, Oracle ir panašiai. Žinoma, negražu dešimtojo gimtadienio proga vaikui padovanoti kompiuterį su vogta Photoshop, bet būtent dėl to jis gali vėliau derinti studijas su darbu ir netiesia rankos į tėvų kišenę vos sulaukęs 18-os…

Visos šios pastabos nėra skirtos pateisinti piratavimą. Jos skirtos atkreipti dėmesį, kad piratavimas yra visuotinis, dabar jau natūralus procesas, su kuriuo kovoti įstatymiškai yra nebekonstruktyvu. Reikia ieškoti kompromisinių sprendimų, kurie leistų legalizuoti naudingiausius žmonėms ir valstybei piratavimo aspektus, išsaugant deramą kompensaciją verslui arba kuriant naujus verslo modelius.