Kad mokslai būtų įdomūs…

Nors esu dėstęs gal penkerius metus, jokiu būdu negaliu laikyti savęs pedagogu ar švietimo problemų žinovu. Todėl gal mintys apie mokinių ir visų besimokančiųjų dalios palengvinimą yra paikos, bet noriu pasidalinti jomis vien dėl to, kad esu ne kartą matęs, kaip gerai tai veikia. Receptas paprastas – atversti bet kokios disciplinos vadovėlį ir pradėti mokyti vaikus nuo galo.

Pažiūrėkime, kaip vyksta efektyvus mokymosi procesas, kai jis yra savanoriškas. Pavyzdžiui, aš visai neprastai pramokau PHP ir sėkmingai toliau gilinuosi į tą reikalą, nors neturėjau ir dar vis neturiu jokių programavimo pagrindų. Pirmiausiai mane sudomino efektas: aš pamačiau, ką galima padaryti su dinamiškai formuojamais tinklapiais, lyginant juos su statiškais, ir labai susidomėjau. Po to aš ėmiau naudoti „konservuotus“ sprendimus – gatavą kodą. Dar vėliau, panorau pritaikyti sau ir pradėjau mokytis pagrindinių PHP kalbos dalykų, kad bent jau suprasčiau, kaip jį pasitaisyti ir pakeisti. Na, o įveikęs ir šį etapą, užsimaniau išstudijuoti viską iki galo, kad prireikus galėčiau pasirašyti ištisus turinio valdymo sistemos modulius.

Perkelkime tokią tvarką į mokyklą, ir štai ką gausime:

1. Eksperimentai ir bandymai. Naujo studijuojamo dalyko pristatymas prasideda nuo šou – įspūdingiausių eksperimentų ir patraukliausio disciplinos pritaikymo gyvenime (ypač patrauklių vaikams) pavyzdžių. Teorijos dalis – 5%.
2. Pakeisk pats. Sudominus padaromais dalykais, seka laboratoriniai darbai, kur kiekvienam mokiniui mokytojas stengiasi padėti pasiekti sumanytą dalyką, keičiant jau žinomų procesų kintamuosius. Tegu tie pokyčiai būna labai nepraktiški – svarbu, kad būtų įdomūs mokiniams. Pakeliui jie išmoks valdyti veiksmų procesą ir gaus dar 15% teorijos.
3. Pasidaryk pats. Lendant gilyn į procesų analizę ir aiškinantis, kodėl veikia ar neveikia kuris bandomas dalykas, sužinoma dar daugiau (apie 30%) teorijos, o mokiniai jau gali iš „blokų“ sumontuoti naujus sprendimus ir veikiančias sistemas, lygtis, eksperimentus.
4. Sukurk pats. Antroji pusė mokslo ir visiškas jau žinomų dalykų teorinis pagrindimas. Suteikiamos žinios, leidžiančios visiškai įvaldyti studijuojamą dalyką ir netgi kurti naujas teorijas.

Toks atvirkštinis procesas turi netgi praktiškos naudos. Būdami realistai, mes žinome, kad ne visiems mokiniams visos disciplinos vienodai įdomios – kažkuriuo metu jų susidomėjimas sumažės, o gal ir visai išnyks. Tokiu atveju daug geriau, kad jis išnyktų ne iškalus keliasdešimt formulių ir net nepamačius jų pritaikymo, o atvirkščiai – bent jau žinant, kaip praktiškai naudojami disciplinos principai, ir sugebant bent minimaliai juos valdyti.

Tai tokia mintis… Ką jūs galvojate? Palikite išmintį komentaruose!