(Niosh nuotrauka)
„Veikloj esybės prigimtis“. (Getė „Faustas“)
Veikloje atsiskleidžia, formuojasi ir vystosi žmogaus gabumai. Asmeninės savybės (pvz.: atkaklumas, ryžtingumas) taip pat formuojami tik veikloje, elgsenoje. Galima sakyti, žmogaus praktinė veikla formuoja jo psichologinį portretą. Nežinodami, ką žmogus veikia, mes niekada nesuprasime, kodėl būtent toks susiformavo jo charakteris, interesai ir gabumai. Kitaip tariant, mes nesuvoksime žmogaus individualumo, jo asmenybės išskirtinumo.
Pabandykime kritiškai sudėlioti, kas dar charakterizuoja asmenybės individualumą.
1. Galbūt jos interesai? Pavyzdžiui, aš, kaip daugelis kitų žmonių, domiuosi kelionėmis. Šio intereso akcentavimas padeda susirasti bendraminčių, užduoda temą bendriems pokalbiams, tačiau ar jis išskiria mane iš keliautojų bendruomenės? Ne.
2. Charakterio bruožai? Tarkime, žmogus pasižymi jautrumu ir sentimentalumu. Kaip jį pristatyti naujai kompanijai? Negi sakysi: „čia Saulenė, ji – jautri asmenybė“? Ar tai pakankama, vykusi charakteristika? Ar ji jautri ir dirba socialine darbuotoja? Ar ji jautri ir atsidavė Dievo tarnybai? O gal ji jautri kaip mano močiutė žiūrėdama serialus? Manau, kad charakterio bruožų išvardijimas mažai ką pasako apie asmenybę, jei nėra žinoma, kaip ji reiškia tuos savo bruožus, KĄ JI VEIKIA.
3. O gal žmogaus pasaulėžiūra nusako jo išskirtinumą? Visų pirma, pažiūrų išsiugdymas nevyksta automatiškai, tik su jomis susipažinus. Idėjų ir teorijų neužtenka tiesiog žinoti, juos reikia „pergyventi“, pritaikyti praktiškai sprendžiant įvairias gyvenimo problemas. Tik sąlygota gyvenimo patirties (praktikos) ideologija byloja apie asmenybę.
4. Temperamentas? Kaip žinoma, yra keturi temperamento tipai – cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas. Aš esu viena iš 1,5 mlrd. sangvinikų – nieko išskirtinio.
5. Gabumai? Praktiškai visi gabumai išsivysto, jei jie nuolat lavinami, ir silpnėja, jei jiems neskiriama dėmesio. Tikriausiai žinote pavyzdžių, kad vaikystėje gabus gimnastikai vaikas tapo teisininku arba „auksinių rankų“ meistras tapo istorijos dėstytoju. Noriu pasakyti, kad gabumai daugiausiai pasako apie asmenybę, tačiau tik tuo atveju, jei žmogus juos išlavino, pasiekė žymių rezultatų veikloje.
O čia ir vėl grįžtame prie veiklos, kaip geriausio asmenybės skirtingumo apibūdinimo. Kokiai veiklai skiriate daugiausiai savo laiko, tas ir esate. Daugiausiai laiko piešiate paveikslus – dailininkas, ruošiate maistą – kulinaras, tiriate chemines savybes – mokslininkas, mokotės naujų dalykų – mokinys ir t.t. O jei daugiausia laiko praleidžiate nieko neveikdamas ant sofos – dykinėtojas.
Kadangi kalbėti apie niekuo neišskirtines asmenybes ne taip jau įdomu, toliau kalbėsiu apie asmenybes, pasiekusias aukštumų savo veikloje, realizavusias savo potencialą.
Savirealizacijos, saviaktualizacijos terminą įvedė ir nagrinėjo psichologas Abraham Maslow (poreikių piramidė). „Saviaktualizacija – tai nuolatinis asmenybės potencialo plėtros procesas. Tai savo gabumų ir intelekto atskleidimas, pastangos atlikti geriausiai darbą, kurį tu nori daryti“. Pagal Maslow tokios asmenybės „suteklia dėmesį į užduotį, o ne į save“.
Svarbu pridėti, kad „visos saviaktualizuotos asmenybės yra įsitraukusios į darbą, išeinantį už jų asmeninių interesų ribų, į kažkokią išorinę veiklą“. Taigi, sėkmingos savirealizacijos kriterijus – ne tik pasitenkinimas savimi, savo statusu bei veiklos rezultatais, bet būtinai ir sociumo patenkinimas asmenybe, sukurta reikšmė visuomenei. Pvz.: alkoholikas. Jis daro būtent tai, ką nori daryti, ir visiškai atsiduoda procesui. Jis jaučiasi gerai apsvaigęs, tačiau visuomenei jo būklė naudos nesukuria.
Apibendrinant asmenybės individualumo kriterijus, manau, asmuo negalintis su dideliu atsidavimu, aistra papasakoti apie pagrindinę savo gyvenimo veiklą, parodyti jos rezultatus, savo kūrinius, netoli nuėjo nuo beždžionės savo gyvenimo kelyje. Ar ne taip?
O pagal ką Jūs sprendžiate apie žmonių išskirtinumą?
Inga svetainėje „Verslo galia“ rašo apie verslą, kaip žmogaus kūrybos bei intelekto raiškos įrankį ir būdą, gvildena verslo psichologijos, sociologijos, švietimo temas ir stengiasi pradedantiems verslininkams padėti kurti savo verslą.
18 Comments
„Daugiausiai laiko piešiate paveikslus – dailininkas, ruošiate maistą – kulinaras, tiriate chemines savybes – mokslininkas, mokotės naujų dalykų – mokinys ir t.t. O jei daugiausia laiko praleidžiate nieko neveikdamas ant sofos – dykinėtojas.“
Jeigu daugiausiai sėdi ant sofos, tai esi.. sėdėtojas ant sofos, o ne dykinėtojas. Nes žodis dykinėtojas iš karto turi neigiamą atspalvį, kas yra tik asmeninė nuomonė. Man, pavyzdžiui, galbūt kulinarija yra dykinėjimas, bet juk nevadinu kulinarų – tinginiais.
esminis žodis buvo „nieko neveikdamas“. Prieš tingėjimą nieko prieš neturiu, tai net į sveikatą eina :) Tačiau jei sėdėjimas ant sofos užima didžiąją asmens laiko dalį… ?
Ne laikas čia svarbu, ne laikas. Esmė ką jis veikia sedėdamas ant sofos. Tik sėdėdamas ant sofos jis gali ir nieko neveikti, ir labai daug ką nuveikti. Tik sėdėdamas ant sofos.
Deja, daugybe zmoniu dirba nemegstama darba, nes nera kitos iseities. Ar studijas ne tas pasirinko ir neturejo ryzto jas pakeist ,ar netycia isidarbina srityje, kurios nemegsta, bet negali mest jos del finansiniu isipareigojimu seimai. Sunkiai toks zmogus su aistra pasakos apie savo darba. Nelabai apibudinsi zmogu del jo darbo. As ir pats dirbu visiskai man svetimoje srityje.
Neseniai stebėjau žmogų, kuris susimąstęs apie tai, ką ištikrųjų norėtų daryti, nusprendė mesti studijas nelabai „tos“ specialybės. Tikriausiai jaunimui tai lengviau pavyksta. :)
Žmogaus mąstymą tikrai įtakoja jo veikla. Tarkim – vaikai, besimokantys muzikos, geriau valdo pirštus – ir lengviau mąsto.
Fizinė veikla atsispindi mintyse ;)
Kiekvienas darbas – tai dar ir tam tikras problemų sprendimo būdas: vadybininkas atsakymą randa telefonu, suvirintojas – didesne srove, stalius – vinimis ;)
O tai irgi atsispindi mąstymo būduose.
Veikla atsispindi žmonėse, o ir žmonės renkasi veiklą pagal save. Nors šią teoriją galima ir patvirtinti, ir paneigti – žiūrint, kokio rezultato reikia ;)
Scania, o jus nepastebėjote, kad visi vadybininkai daug kuo panašūs vienas į kitą ir visi staliai, ir visi programuotojai… ? :)
Deje, dažniau išeina, kad žmones renkasi veiklą ne visai pagal save. O tarkime, eina ten kur priima nemokamai, arba ten kur draugas studijuoja, arba ten kur tėvai pataria, etc.
Pastebėjau :) Net vinį skirtingai kala traktoristas, stalius, statybininkas ar mokytojas :D
Iš esmės – kam gi reikalingas tas žmogaus išskirtinumas? Ogi niekam kitam išskyrus jį patį. Taigi linkiu visiems būti išskirtinais lyginant su savimi pačiu.
Na, pavyzdžiui, tas išskirtinumas gali būti reikalingas kokybiškai bendraujant su žmonėmis. Ar jums nėra skirtumo kalbant su bankininku ir su taksistu? Temos, interesai, galimybės, jumoro jausmas, naujos idėjos, požiūris į gyvenimą ir t.t. Juk visa tai skiriasi.
Atleiskite, bet nesuvokiu tokio skirstymo. Juo labiau, nesuvokiu, kad žmogus gali į kažką pasinerti tiek, kad visa kita jam netektų reikšmės ir jis visiškai niekuo kitu nesidomėtų. Išskyrus narkomanus. Tokius žmones mažų mažiausiai, kiek įmanoma švelniau, vis gi, galėtume pavadinti bukais. Gerai… galime vis gi sutikti su tuo, kad bent 80 proc. mūsų planetos gyventojų būtent tokie ir yra….
Aš dažnai susimąstau, kuo gi vis dėl to aš turėčiau būti. Ir jau daug metų nerandu atsakymo. Įpratau visiems sakyti „Universalus IT karys“. Aš esu dizaineris? Taip. Programuotojas? Taip. IT specialistas? Taip. Web dizaineris? Taip. Sistemų administratorius? Taip. Duomenų bazių sudarytojas? Taip. Ir, išvis, tu – poetas? Taip!
Nors galime ir kitaip. Politologas? Ne, bet žinau tiek, kad… Ekonomistas? Ne, bet žinau tiek, kad…
Galbūt, mes bandome skirstyti žmones, pagal kažkokias labiau priimtinas, suprantamas ar apibrėžtas ir – tiesiog dabar, šiuo momentu mums matomas – atliekamas funkcijas?
Juk galima įdarbinti nuostabių peizažų tapytoją buhalteriu, jei jis tai išmano? Galima. Nors tam tapytojui nusispjaut į viską, kas susiję su buhalterija. Jis turi tikslą, kuris visiškai nesusijęs su jo „pagrindiniu“ darbu, jei jau kalbame apie pinigus. Ir vardan to tikslo, atliks tą sumautą ir nekenčiamą darbą kuo geriau.
Pagaliau, mes gyvename tokiame informacijos sklaidos amžiuje, kai nori nenori sužinome tai, kuo mes net nesidomime. Ir patys to nesuvokdami mes darome išvadas, kurias „dideli ir svarbūs dėdės“ paskui atsargiai lemena televizoriaus ekrane. Taip, aš ne politologas, bet galiu įžvelgti ir daryti išvadas. Jūs manote, tik idiotai nusprendė emigruoti? Nes yra idiotai ir būtent todėl čia neranda darbo?
O jei atsiribosime nuo „profesinių“ dalykų, tai viskas tampa dar sudėtingiau. Kaip jūs, dabar skaitantys mano komentarą, galite mane identifikuoti, kaip labiau ar mažiau išsiskiriantį asmenį, asmenybę? Ypač, kai imu ir Jums dabar atvirai pareiškiu: „Šiuo metu Lietuvoje gyvena dar bent šeši Marijai Urbonai, iš kurių bent vienas verčiasi ta pačia veikla ir mus supainioti tiesiog paprasta kaip du kart du?“. „Atsiprašau, jei parašėte ne man“? „Atsiprašau, bet nesuprantu, ko Jūs rėkiate – turite pretenzijų gal Marijui, kuris gyvena …“
Imkime iš dar kitos pusės viską. Negi manote, kad žmonių pavarde Honda buvo vienas? Net jei daugelis net nežino, kad didžiausia motociklų gamintoja pavadinta jo vardu. Nė už ką nepatikėsiu, kad Remarkų buvo tik tas vienas, parašęs krūvą nuostabių ir jaudinančių romanų. De Sent Egziuperi irgi buvo tik tas vienas ir nepakartojamas? Tikrai? Įdomu, kiek dar Egziuperi mirė badu ar nuo choleros…
Mano nuomone, jei jau turi tokią užgaidą įsiamžinti – pirmyn. Ir sėkmės tau. Turėk omenyje, kad tai nuolat vis sunkėja. Čia tau ne viduramžiai, kai patikai kokiam popiežiui ir jis įsakė visiems pavaldiems asmenims skleisti garsą apie tai, koks tu nuostabus ir išskirtinis. Ir būtent tik todėl istoriškai kažkas išliko, todėl tu iki šiol vadinamas nuostabiu ir nepakartojamu.
Na, gerai… Dar prieš 60 metų buvo galima tapti tokiais diktatoriais, kurių nebepamirši. Vardinti ar patys atsiminsite tai, kas kartojama vos ne kadien? Dabar tai yra sunkiai įmanoma. Gudų „Batka“ istorijos vadovėliuose neišliks, nepaisant to, kad du dešimtečius yra vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi. Ir neminėkime skaičių. „Viena mirtis – tragedija, o …“
Pamiršk. Pagalvok geriau apie tai, kaip per tą trumpą laiką pamatyti ir patirti tiek, kad mirdamas nesigailėtum. Džiaukis gyvenimu.
Beje, pamąsčius… Juk kasdien randame pavyzdžių, kai žmogus išsiskiria. Vien Youtube dėka kiek tokių yra. Atsitiktinių, trumpų sužibėjimų. Atsiranda ir tokių, kurių vardas ir pavardė tampa prekės ženklu. Taip, yra žmonių, kurie išsiskiria labai. Ir ilgam. Taip, kad įsišaknija nuomonė apie juos. Taigi, pasitaisysiu: džiaukis gyvenimu ir daryk tai, ką tikrai nori daryti bei išmanai geriausiai. Nesvarbu, kokia dar veikla užsiimi ir kaip tave vadina. Jei ne Pasaulyje, tai bent jau savo kaime gali būti išsiskiriantis. Nors patarlės byloja kitaip :)
Marijau, pavyzdžiais, kai žmogus pasineria į savo mėgstamą veiklą, labai daug. Kai kompozitorius kuria muziką, jis negirdi nieko aplinkui. Kai rašytojas pagauna įkvėpimą, jį siutina aplinkos trukdžiai. Krepšininkas gali žaisti per lietų, sutemus.
Sakote, kad esate universalus. Tačiau ar visos tos veiklos jums vienodai svarbios? Vienodai gerai sekasi? Vienodai rezultatyvios ir patrauklios? O kurioje iš jų norėtumėte pasiekti aukštumų? Ir pagaliau, kuria norėtumėte verstis, jei tektų gyventi paskutines gyvenimo dienas?
Aš galiu jus identifikuoti jei papasakosite apie veiklą, kuriai daugumoj skiriate jūsų gyvenimo laiką.
Žmones, kurie išsiskiria ilgam visada būna PADARĘ kažką, dėl ko juos prisimena.
Labai naturalu, kad pomegiai ir interesai laikui begant smarkiai keiciasi. Jeigu zmogus atviras naujovems – tai interesu laukas paprastai tik prasiplecia. Ir „issifruoti“ tokius zmones daznai nelengva net ju artimiesiems
Matau problemą tame, kad tema moteriška, o komentuoti veržiasi vyrai. Vietoj to, kad padėkoti ir pasidžiaugti, kad moteris jiems atskleidė kažką, jie iš karto puola įrodinėti, kad yra protingesni.
Taigi ačiū, Inga, už įdomų straipsnį.
Dabar, pats irgi būdamas būdamas vyras, duosiu tau velnių ;)
Gal aš skaičiau neatidžiai, bet nepastebėjau tiesioginių užuominų apie požiūrį į žmogų. Bet radau netiesioginių. Ir griežtas vertinimas kuris yra toliau, o kuris arčiau beždžionės man nepatinka.
Dėl skirtumo kalbant su bankininku ir su taksistu. Parašiau ir ištryniau. Tiek to. Moteriškas požiūris. Kas turi daugiau babkių, tas ir įdomesnis. Tai natūralu. Normalus savisaugos instinktas. Moterims reikia užsitikrinti savo ir savo palikuonių ateitį.
Reikšmė visuomenei. Čia man kvepia visai nekaip. Išeina, kad pilietis kaip kokia karvė turi duoti pieno, arba kaip kiaulė – mėsos. Kitaip jis nereikšmingas. Tarp kitko didžiausia nesąmonė yra, kad karvės duoda pieną ir mėsą. Tiek viena, tiek antra iš jų atima.
Tai yra norėjau pasakyti, kad muzikos klausytojas yra svarbesnis už kūrėją. Nes jis yra pinigų mokėtojas. Be jo – kūrėjas pastiptų badu arba eitų griovių kasti. Ir ką tada klausytumėte? Štai jums ir reikšmė visuomenei.
Turėjau malonumą mokytis pas Prancūzijos hipnoterapijos asociacijos prezidentą Jean Becchio ir jo kolegas Charles Joussellin ir Pierre Lelong. Hypnodyssey. Galiu pasakyti, kaip atrodo jų požiūris į žmogų. Jeigu pas juos ateina alkoholikas pagalbos, jie nekabinėja etikečių, o naudoja šį jo „įgūdį“ kaip resursą. Žmogus sako „Aš nieko negaliu“. Žanas klausia: „Kiek gali išgerti vyno?“ Tas savo: „Tris butelius“. Žanas: „Oho, ne kiekvienas tiek gali„.
Jauti, kaip skamba frazė? Koks čia yra požiūris į žmogų. Štai jums ir išskirtinumas! Štai ir to nurašyto žmogaus svarba visuomenei! Daktaras Becchio puikiai supranta, kad be tokių žmonių jis tebus niekieno nesuprastas ir niekam nereikalingas mokslininkas.
Dėl finalinio klausimo. Aš esu vyras ir dėl žmonių išskirtinumo nesuku sau galvos.
Gintaras
Sėdintis ant sofos dykaduonis? Gal žmogus intensyviai mąsto ir gilinasi į save? Kaip žinia nemažai mąstytojų lieka nesuprasti… Kitaip sakant žmogus yra spaudžiamas susirasti veiklą kuri neštu pinigus arba kitaip jis liks nesuprastas. Turbūt ne vienas yra skaitęs garsių autorių knygų kurie iš nepritekliaus ėjo į kariuomenę ar vien dėl to, kad visi ėjo ir jis vienas nenorėjo likti. Kiek autorių išvažiavo uždarbiauti į užsienį? Niekam ne paslaptis, kad parašyti knygą reikia ne vienos nakties, bet iš ko žmogui gyventi kol jis ją rašo. Štai jums ir vertinimas pagal etiketę. Žmogus parašęs knygą ir likęs nesuprastas – kiek jis vertas? Gal to žmogaus knyga po šimto metų bus vertinama kaip amžiaus paveldas? O žmogus savo laiku bus vertinamas kaip dykaduonis ir baigs savo gyvenimą apgailėtinai dėl to, kad nepritapo.
Naudą ne visada visomienė gali suprasti iš karto. Buna kad apsvaigę meninkai sukuria šedevrus, kurie įvertinami tik po jų mirties.
Sakyčiau labai vykęs žmogaus požymis – jo veikla, profesija. Tiesa, ne visai korektiška būtų to klausti naujai sutikto žmogaus. Gal jis dabar bedarbis, ar darbai nesiseka. Tačiau, aršiausi kritikai, atrodo, čia yra tie, apie kuriuos jų veikla nieko nepasako – nes yra 223 458-ieji vadybininkai, 378 651-jie buhalteriai (ar pan.), ir pasirinkę tokį kelią ne iš gilaus susidomėjimo, o „nes gerai moka“ ar „perspektyvu“.