Ar įsivaizduojate, kiek sutarčių esate pasirašę, automatiškai spausdami „Accept“ mygtuką, įdiegę kiekvieną naują programą ar pradėdami naudotis naujomis tarnybomis. Jei nepatingėtumėte atspausdinti šių, beje galiojančių ir bent jau teoriškai labai įtakojančių jūsų teises, dokumentų, gautumėte milžinišką šūsnį. Bet kas juose parašyta? Kas nors skaitė?
Apie licencijas daugiau žinome iš straipsnių spaudoje ir tinklaraščiuose, negu iš pačių licencijų. Jos parašytos tokia keblia kalba, kad sunku suprasti, o skaitant netgi suima pyktis: kaip visada – jokios atsakomybės firmai, visa atsakomybė jums ir dar ilgas sąrašas, ko su ta programa negalima daryti, bet jūs darote vistiek.
Licencijos (angliškai dažnai trumpinamos EULA nuo „End-User Licence Agreement“) parašytos su dviem tikslais: apsaugoti programos kūrėją nuo teisinių veiksmų prieš ją ir sukurti patogią bazę teisiniams veiksmams prieš vartotojus, pažeidžiančius firmos nustatytą tvarką.
Niekad nekreipiame dėmesio į licencijas, bet jos nuolat mums gresia teismais. Ilgainiui jos tapo savaimine darbo su kompiuteriu „privaloma rizika“ – gerai, kad iki šiol vis dar labai menka. Tačiau daugelyje užsienio šalių, pirmiausia JAV, licencijos tekstas tampa svarbus ir eiliniam vartotojui, mat atsiranda kas jomis pasinaudoja prisiteisti pinigų. Jei būtų senas, visų užmirštas įstatymas, draudžiantis kvėpuoti, jis vistiek būtų pavojingas, nepaisant to, kad yra nesąmoningas – blogos valios žmonės jį bet kada gali ištraukti iš archyvo ir panaudoti prieš jus.
Beje, nereikia rodyti pirštais į Holivudo ar Microsoft pusę – licencijas turi praktiškai visos, net nemokamos atvirojo kodo programos. Yra buvę teismų ir dėl jų pažeidimo, nors juose atsakovais buvo ne pavieniai vartotojai, o firmos.
Jokie rašymai apie licencijas, nepakeis esmės. Galima tik pabandyti pasiaiškinti sutarčių agresyvumą, nukreiptą prieš vartotoją. Yra toks įrankis – EULAlyzer, į kurį nukopijavus anglišką licencijos tekstą, programa bando vizualiai parodyti, kaip varžo jos sąlygos.
Moderniame pasaulyje be licencijų neišsiversime, bet džiaugiuosi bent tuo, kad dalis jų veikia netgi būdamos tik menamos. Tarkime, beveik visiems aišku, kad nežinau.lt tekstus galima laisvai cituoti be atsiklausimo su nuoroda į šaltinį. Norint įdėti ar savaip adaptuoti visą įrašo tekstą, reikia autorių sutikimo. Asmeninėms archyvavimo ar kito naudojimo reikmėms jokios teisės neribojamos. Niekur iki šiol tai nebuvo parašyta ir neprašoma jūsų sutikimo prieš skaitant – tačiau veikia (su labai retomis išimtimis) kuo puikiausiai. Ir labai tuo džiaugiuosi.
Tomo tinklaraštyje radau 
Per pirmąją prekybos savaitę parduota tik 
Komentarų (5)
Geras straipsnis. Cituojant kažkaip natūraliai ateina mintis, jog privaloma nuoroda į šaltinį :)
Kūrinys saugomas nuo pat jo sukurimo ir jokie formalumai netaikomi. Taigi, net jei ir niekur neparašyta, ką konkrečiai galima daryti su nežinau.lt turiniu, bet kuriuo atveju tai bus parašyta Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme.
Taigi, faktas, kad nežinau.lt nepateikia aiškaus aprašymo apie tai ką su turiniu gali daryti skaitytojas, gali būti laikomas trūkumų, nes, šiuo atveju, autorius leidžia daugiau nei įstatymas.
Aš bandau bent prasukti licenzijos tekstą, nes kartais prie „nemokamų“ programų būna prikabinta ir automatiškai instaliuojasi koks nors šlamstas, priedai naršyklei, statistikos ar šiaip reklaminis softas. Ir dažniausiai beveik licenzijos pabaigoje būna pažymėta tai. Jei tokį randu nebespaudžiu „next“.
Gali skaityt, gali neskaityt, bet jei nepaspausi „Accept“, neturėsi programos. Jokio pasirinkimo. Galėtų būti variantas „Punktus, su kuriais sutinku, pažymėjau varnelėmis“ :)
Hmm, vis dar praleidžiu programų licenzijas (nes nelabai ką pati ir instaliuoju), tačiau paskutiniu metu ėmiau ypač skrupulingai skaityti „vartotojų taisykles“ ar kaip tas daiktas vadinasi, kur užsiregistruojant į bet kokį tinklapį būna :)