Juoda karma

(GrungeTextures nuotrauka)

Kažkodėl sugriuvęs programų atnaujinimo procesas pasirodžius naujajai Mac App Store man neduoda ramybės. Įdomu, kad kol kas beveik tik man vienam – nors žmonės skundžiasi programų kūrėjų forumuose, dideli ir įtakingi tinklaraščiai Amerikoje apie tai nieko nerašo.

Nors užsiminiau apie problemą praeitame įraše, trumpai pakartosiu jos esmę: su Mac App Store (MAS) visiškai nebegalioja tradicinė programų atnaujinimo sistema, o žmonės, jau įsigiję programą ir norintys ją atnaujinti per MAS, turi programą pirkti antrą kartą.

Ar man vienam atrodo, kad tai kiek amoralus dalykas?

Aš prieš pat naujuosius už 100 dolerių įsigijau OmniGraffle. Ar tai reikštų, kad jau sausio 6 dieną, nepraėjus nė savaitei, aš turėčiau sumokėti dar 100 dolerių už atnaujinimus ateityje? Pavyzdys teorinis, nes OmniGraffle MAS parduotuvėje nėra (OK, OmniGraffle MAS jau yra, bet aš už ją antrą kartą tikrai nemokėsiu), kaip nėra ir daugybės kitų svarbių ir naudingų Mac programų. Dalies iš jų nėra dėl to, kad kūrėjai dar nepritaikė savo programų MAS parduotuvei, bet dalies nėra ir gal dar ilgai nebus kaip tik dėl to, kad Apple parduotuvė neleidžia naudoti įprastos atnaujinimo tvarkos.

O kas yra ta „įprasta atnaujinimo tvarka“? Tai yra nerašyta ir nemažai variantų turinti sistema, kuomet programos pirkėjų įnašas finansuojant tolesnį jos kūrimą yra pripažįstamas parduodant jiems naują versiją už mažesnę kainą nei naujiems vartotojams. Apple pati naudojasi tokia sistema: Final Cut Studio kainuoja 999 dolerius naujiems pirkėjams ir 299 dolerius tiems, kas yra pirkę ankstesnes programos versijas. Nesileisiu čia į išvedžiojimus, kaip tokia tvarka skatina programų pirkimą (net jei naujas vartotojas perka už pilną kainą, jis žino, kad ateityje gaus versijas pigiau) – pakaks priminti, kad ji labai gerai veikė ir tebeveikia jau kokius 30 metų.

Taigi su MAS ji nebeveikia. Apple programų parduotuvėse išvis atnaujinimas vyksta labai keistai. Kartą programą įsigijęs visus jos atnaujinimus gauni nemokamai, kol kūrėjams pristinga pinigų ir naują versiją jie išleidžia… kaip visiškai naują programą. Panašiai iTunes programų parduotuvėje buvo su Tweetie/Twitter, WordPress ir kitomis programomis. Taip išeina, kad senąją tuomet gali ištrinti ir vietoje jos pradėti naudoti visai kitą programą. Būtų neįprasta, bet nebaisu, tačiau kaip atskiros programos jos „nepaveldi“ ankstesniųjų sukurtų nuostatų, dokumentų ir kito įdirbio. Viskas pradedama nuo nulio.

Kol kas MAS naudoja tokią pačią sistemą. T.y. dabar parduotuvėje įsigyta programa nuolat bus atnaujinama nemokamai, o kada nors kitą versiją teks pirkti kaip naują programą už pilną jos kainą.

Pabandysiu surašyti, kodėl tai yra labai blogai ne tik pirkėjams, bet ir programų kūrėjams:

• Visi atnaujinimai tampa „nieko verti“. Vieni kūrėjai išleidžia patobulintus produktus vos ne kas savaitę, kiti – rečiau, tik tuomet, kai susirenka pakankamai naujų savybių. Pirmieji gal nebus labai nuskriausti MAS tvarkos, tačiau antrųjų pastangos liks nebe tokios pastebimos, kaip anksčiau. Pavyzdžiui, Pixelmator versijų atnaujinimai anksčiau net savo vardus turėjo, kaip Ubuntu versijos ar Firefox laidos. Jų buvo laukiama, apie jas diskutuojama forumuose, išdidžiai skelbiama svetainėje, kai pagaliau jos išvysdavo dienos šviesą. Dabar gi visi atnaujinimai bus sugrūsti į vieną MAS puslapį „updates“, kuriame niekas nebeatskirs, kur yra niekinė naujovė „ištaisėme klaidas readme faile“, ir kur yra svarbus ir didelis atnaujinimas. Tiesiog paspaudi „update all“ ir tiek.
• Kūrėjai praranda versijų lankstumą. Nuo šiol, jei norėsi išleisti naują mokamą programos versiją, turėsi padaryti tiek darbo, kiek jo padarei kurdamas programą iki šiol. O kaip kitaip? Juk teks ją pirkti iš naujo už pilną kainą! Smulkesnių, pigiau kainuojančių atnaujinimų juk nebebus. Iki šiol buvo galima pridėti kokią naują svarbesnę funkciją ir išleisti ją su nauja versija už 5 ar 10 dolerių esamiems vartotojams, naujiems kainą paliekant nepakitusią. Nauda būdavo dviguba: padidėdavo pardavimai naujiems vartotojams, susidomėjusiems programa dėl įdiegtos funkcijos, o štai iš senųjų ateidavo nemenkas srautas pinigėlių už neskausmingai atnaujintas versijas. Vaizdžiai tariant, su MAS neįmanomos versijos 2.1, 2.3, 2.6 ir pan. – tik nemokamos 2.0.1057, 2.0.1058, arba tuomet jau iškart 3.0 kaip visiškai nauja programa.
• Dingsta ankstesnių programų archyvas. Nepaisant to, kad naujas programų versijas stengiamasi daryti vis geresnes, spartesnes ir patogesnes, daugeliui vartotojų dėl vienos ar kitos priežasties reikia senesnių programos versijų. Pavyzdžiui, aš ilgą laiką neatnaujinau Calibre, nes tik sena versija veikė su mano nukaršusia Sony Reader skaitykle. Tiksliau, aš ją buvau atnaujinęs, bet teko grįžti prie senesnės versijos. Tai nebuvo problema, nes programos svetainėje galima parsisiųsti bet kurią ankstesnę versiją, tačiau to visiškai neįmanoma padaryti Apple programų parduotuvėse. Jei nauja versija jums netinka, programą praradote visiems laikams. Man kelis kartus taip su iPhone ir iPad programomis jau buvo.
• Padidėja rizika pamesti vartotoją. Pigesni atnaujinimai skatina pirkėjų lojalumą. Net jei pasirodo kita programa, kuri turi viliojančių funkcijų, dažnas vartotojas yra linkęs likti prie turimos, nes tikisi, kad panašias funkcijas netrukus turės ir jo programa, o atnaujinimas su jomis kainuos tikrai pigiau, nei įsigyti papildomą programą. Dabar ir tai nebegalioja. Jei pamačiau parduotuvėje konkuruojančią programą, galiu drąsiai ją pirkti ir pamiršti senąją. Nieko neprarandu. Visi reikšmingi senosios atnaujinimai vis tiek dvigubins ar trigubins bendrą jos kainą. Koks skirtumas kam mokėti?
• Verslo įmonės ir švietimo įstaigos lieka be variantų. Daugelis programų turi Enterprise ar Educational licencijas verslui ir universitetams be mokykloms. Paika tikėtis, kad kokioje įmonėje administratoriai registruos tūkstančius vartotojų su Apple ID ir bėgios nuo kompiuterio prie kompiuterio spaudydami App Store mygtukus „pirkti“. Nekalbant jau apie tai, kad šios programos dideliais kiekiais parduodamos su žymiomis nuolaidomis, kurios realiai MAS beveik neįmanomos (nebent visiems iš karto). Taigi norintys parduoti savo programas verslui ir mokslo institucijoms vis tiek turės turėti atskiras versijas su kita licencijavimo tvarka arba… išvis turės atsisakyti šios rinkos.
• Nebeaišku, ko tikėtis iš programos ateityje. Kokie turi būti vartotojo lūkesčiai? Anksčiau perkantys programas neblogai orientuodavosi pagal versijų numerius ir programos atnaujinimo praktiką priimdami sprendimą kada ir ką pirkti. Pavyzdžiui, jei dabartinė Adobe CS versija išėjo jau senokai, tai nauja pasirodys ganėtinai greitai. Jei galiu atidėti pirkimą, tai gal verta atidėti, nes pilna kaina + atnaujinimas bus labai brangu. Kai kurios firmos, pastebėjusios, kad pirkimai krenta prieš naujų versijų išleidimą netgi pažada nemokamą atnaujinimą, įsigijusiems programą likus mėnesiui ar dviems iki naujos versijos. Su MAS to neįmanoma padaryti – ir tai yra programų kūrėjų nuostolis.

Dėl šių priežasčių toli gražu ne visi programų kūrėjai susižavėjo Mac App Store ir visiškai ten persikėlė. Dauguma tų, kurių programos jau atsirado MAS, paliko ir tradicinę sistemą savo svetainėse. Deja, ir su ja yra neaiškumų. Vieni žada seną tvarką palaikyti „kurį laiką“, kiti (pvz., XtraLean) veikiausiai visada turės nepriklausomą versijų ir pardavimų sistemą, nes mažoms firmoms santykiai su vartotojais yra svarbesni už Apple rinkodaros raumenis.