Internetas ir cenzūra

„Miela Aninka!

Mums čia labai gera, ir esame visi sveiki. Kaimynė gretimoj lovoj serga dėmėtąja ………, o taip pat yra sergančių ir juodaisiais ……… Visa kita tvarkoj.

Valgio mums užtenka, ir sriubai renkame bulvių ……… Girdėjau, kad Šveikas jau ………, tai tu kaip nors sužinok, kur jis guli, kad po karo mes galėtume papuošti jo kapą. Užmiršau tau pasakyti, kad ant aukšto tamsiame kampe dėžėje pasiliko foksterjerų veislės šuniukas. Va jau keletas savaičių, kaip jis negauna ėsti, nuo to laiko, kai atėjo manęs ……… Manau, kad jau bus per vėlu, kad šunelis tikrai bus jau ………“ 

(Jaroslav Hašek, „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“)

Internetas – mažiausiai cenzūruojama viešoji erdvė. Net pokalbiuose su draugais mes sąmoningai ar nesąmoningai vengiame temų, kurios gali sukelti audringą reakciją. Spaudoje, radijuje ir televizijoje bet kas turi praeiti kelių etapų kontrolę ar „savikontrolę“ ir atsižvelgti į galiojančius šalies įstatymus, kalbos normas, žiniasklaidos kanalo savininkų interesus, redaktoriaus nuomonę ir, žinoma, komercinį informacijos kanalo aspektą.

Sąlyginis anonimiškumas internete leidžia nuomones, požiūrį ir informaciją skleisti kur kas demokratiškiau ir su labai ribota cenzūra. Net naujienų portalai yra gerokai laisvesni (arba bent jau taip susiklostė), nei laikraščiai. Asmeninėse svetainėse, forumuose, tinklaraščiuose ar pokalbių svetainėse rašantys yra varžomi labai nedaugelio dalykų – iš dalies įstatymų ir labai menkai – kai kurių padorumo normų.

Vis dėlto cenzūra egzistuoja ir internete. Ji gali turėti labai įvairias formas – tiek aktyvias, tiek ir pasyvias. Cenzūruoti gali speciali programinė įranga arba specialiai tuo užsiimantys žmonės. Dabar jau, atrodo, mirusioje svetainėje Guru.lt buvau radęs įdomų teisinį klausimą: žmogus, parašęs rasistinį ir ksenofobišką komentarą Delfi portale, klausė, kas jo laukia, nes Delfi ne tik ištrynė komentarą, bet ir parašė pranešusi teisėsaugos institucijoms jo IP adresą. Veikiausiai portalas tik pagrąsino, nors už tokius dalykus gali grėsti ne tik bauda, bet ir laisvės atėmimo bausmė.

Nors tinklaraščiai laikomi ko gero pačia liberaliausia terpe mintims, tie, kurie priklauso tinklaraščių talpinimo sistemoms, vadinamosioms „blogofermoms“, taip pat būna cenzūruojami. Blogas.lt prižiūri kalbos dalykus, LiveJournal aktyviai trina apskųstus kitų tinklaraščius. Kita vertus, juose skelbiamos mintys ir kritika, kuri sunkiai įsivaizduojama tradicinėse žiniasklaidos priemonėse.

Bene laisviausi yra nepriklausomi tinklaraščiai, bet ir jų priežiūra, bent jau teoriškai, egzistuoja. Apskundus autorių svetainės talpintojams, jie turėtų imtis vienokių ar kitokių priemonių, tačiau dažniausiai talpintojų veiksmai būna labai nuosaikūs. Viena vertus jie nenori nemalonumų su valstybės teisėsaugos institucijomis, bet ir pagarsėti trinančiais klientų turinį dėl menkiausio skundo irgi nenori. Idealiausia, kai vienintelis rašančiojo cenzorius yra jo paties sąžinė ir atsakomybė. Tuomet gali priimti autorių tokį, koks jis iš tikrųjų yra: patinka – skaitai, nepatinka – eini kitur.

Pastaruoju metu ėmė rastis dar kitokios – globalios cenzūros. Amnesty International praneša, kad valstybinė interneto cenzūra išplito tiek, kad ima keisti visą pasaulinio tinklo, kaip laisvų informacijos mainų priemonės, prasmę. Mes dar visai neseniai žaidėme, tikrindami, ar mūsų svetainė blokuojama Kinijoje, bet tokie dalykai tampa nebejuokingi. Google, Yahoo ir Microsoft pritariant informacijos filtravimui, galime netrukus sulaukti „laiškų Aninkai“ epochos sugrįžimo.

Ką manote apie cenzūrą internete jūs? Teko su ja susidurti ar patirti patiems?

(Paveikslėlis iš sidneyfenemore.com)