Google Reader smukimas arba ko Google pavydi Facebook

(R.B. Boyer nuotrauka)

Skaitantys RSS naršyklėse su Google Reader šianakt turėjo sapnuoti košmarus – kol Lietuvoje Žalgirio mūšio diena keitėsi į Škaplierinę (neklauskit – taip rašo kalendorius), Google sugebėjo dar labiau sugadinti ir taip jau kreivai veikiančią skaityklę. Iš pirmo žvilgsnio pakeitimai neatrodo labai baisūs: tiesiog funkcijų rinkinys papildytas „draugais“, sekėjais ir balsavimu už įrašus (bet ne prieš). Sudėjus su anksčiau prikergtomis „dalinimosi“ ir komentarų funkcijomis, nereikalingo mėšlo kiekis peržengė kritinę ribą.

Priežastys lyg ir aiškios – Google labai skauda, kad nepavyko konkurencija su Twitter (Jaiku) ir Facebook (Orkut). Šiek tiek mažiau pavydu žiūrint į naujoviškas Friendfeed ar RSSmeme tarnybas, bet kopijuoti jas nagai irgi niežti. Štai ir prisiruošė.

Logika būtų tokia: kadangi Twitter ir Facebook žmonės dažnai dalinasi įdomiomis nuorodomis su draugais, tai kodėl gi to paties nepadarius Reader, kur yra patys įrašai ir kur net nereikia URL trumpinimo tarnybų, nes visi tekstai ir nuorodos yra sraute? Kreiva logika. Jei Facebook yra didžiulis sąvartynas, į kurį užsuku kartą per mėnesį pamaigyti „su visais draugauju“ mygtuko, jei Twitter aš perskaitau tik man siųstas žinutes, žinutes, kuriose esu minimas, ir gal dar 5% viešo srauto, tai RSS skaityklė yra pagrindinis mano informacijos šaltinis, darbo įrankis, kuriame „širdelių siuntimas“ ar „30y30“ tikrai nereikalingas. Įsivaizduokite, kad rašote verslo pasiūlymą su Microsoft Word, o jums kas kelios sekundės iššoka prieš akis Sąvaržėlė ir sako „O! Jūs parašėte „projektas“! Dar 17 žmonių iš jūsų Outlook kontaktų šiandien parašė šį žodį! Dar 23 875 žmonės ne iš jūsų kontaktų parašė šį žodį! Gal norite su jais susidraugauti?“

Tiesa, to socializavimosi galima atsisakyti, nurodant, kad nenori matyti kitų ir nerodai savęs. Bet vis tiek prie straipsnių lieka va tokie štai marazmai (NePo dėtas aš iš Google prisiteisčiau sočią pensiją iki gyvenimo pabaigos už tą kvadratinę galvą):

Jei paspausi nuorodą, tai sužinosi, kad šis straipsnis yra labai geras dėl to, kad taip mano kažkoks Boobzy Crapberg. Kas jis toks? Aš tokio nepažįstu – kodėl man jo nuomonė turi būti svarbi ar apskritai įdomi? Kaip aš turiu jaustis, skaitydamas straipsnį apie gaisrą, kuriame žuvo 100 žmonių ir rasdamas po juo „24 persons liked this“?!? Gal man tų monstrų sąrašą nusiųsti FTB?

Straipsnių vertinimai internete – slidus dalykas. Minios skonis man atrodo mažų mažiausiai keistas, o labai dažnai – tiesiog bukas. Jei skaitysi tik straipsnius iš Digg Top – per metus išsilygins visi smegenų vingiai. Dėl tos priežasties vis delsiu įsidėti Topix nuorodas prie savo straipsnių ir nemėgau balsavimo Blogeriai.net – bene vienintelės liūdinusios funkcijos (na ir dar „dienos geriausiųjų“). Dar nespėjau rimčiau palyginti Reader geltongalvių, bet jau dabar matau, kad GigaOM analizė tikrai negalės lygintis su I Can Has Cheezburger.

Ilgainiui ir tas geltonas galvas žvilgsnis išmoktų visiškai ignoruoti – tiek jau to. Man pikčiausia, kad Google gaišta laiką tokioms nesąmonėms, o Reader klaidų neištaiso. Nesutvarko sąsajos ir patogumo naudotis dalykų. Ir visiškai nekreipia dėmesio į tikrai reikalingų funkcijų prašymus tinklaraštyje ir Google grupėse, susijusiose su Reader. Štai ką būtinai reikėtų padaryti dar prieš dedant visokius paikus šypsniukus prie straipsnių antraščių:

1. Padaryti taip, kad kiekvieno straipsnio antraštės URL rodytų tiesiai į pastoviąją straipsnio vietą (permalink), o ne į šifruotą Feedburner, Pheedo ar kitos tarnybos sugeneruotą adresą.
2. Rodyti skaitiklį prie „Starred items“ ir prie žymų prenumeratų sąraše.
3. Pažymėtų ir atrinktų straipsnių nežymėti perskaitytais arba bent jau rodyti juos neperjungiant „skaityta/neskaityta“ režimo. Taip idiotiškai elgiasi tik Reader – visos kitos skaityklės atrinktų straipsnių neslepia.
4. Nedubliuoti draugų rekomenduotų straipsnių sraute. Dabar gi jei 10 mano draugų pažymės tą patį straipsnį kaip „Shared“, jis bus 11 kartų pakartotas mano sraute, jei aš tą RSS irgi prenumeruoju. Visas pastabas ir komentarus reikia sudėti prie vieno įrašo – to, kurį aš prenumeruoju.
5. Straipsniai su draugų pastabomis ir komentarais – nesvarbu, skaityti ar ne – turi matytis atskirai.
6. Žymas, kaip Gmail, turi būti galima užtempti ant įrašo ir atvirkščiai – įrašus ant žymų. Žymų nuėmimui turi būti vienas atskiras kryžiukas ar klaviatūros komanda. Idiotiška yra žymos nuėmimui duoti žymos komandą, tuomet rankomis ją nutrinti po raidę ir spausti „Enter“.
7. Padaryti klaviatūros komandą skaitytų/neskaitytų straipsnių peržiūrai. Šito dalyko jau du metus maldauja tūkstančiai vartotojų. Ar tai taip beprotiškai sudėtinga? Gal kuo galėčiau padėti?!?
8. Sutvarkyti kodą taip, kad perskaičius srautą neliktų klaidingų pranešimų, esą jame dar liko 2, 5 ar 12 pranešimų, kai iš tiesų jame viskas jau perskaityta.
9. Dar sumažinti „Oops“ klaidų kiekį.
10. Prie skaitomų įrašų pridėti galimybę „nusiurbti“ ir perskaityti jų komentarus, o gal net pridėti formą komentarui nusiųsti.

Galiu ir dar 10 parašyti – Reader turi begales problemų. Po praeitos nakties jų dar prisidėjo. Ne, tai dar ne pati blogiausia RSS skaityklė, bet Google suteikė didelį akstiną ieškoti padoresnių alternatyvų. O jei jums atrodo, kad aš be reikalo kabinėjuosi prie „Google tik nori būti draugiška“, tai pasvarstykim kitą kampą – privatumo ir duomenų saugumo. O ką, jei visus, su kuriais aš pradėsiu dalintis savo RSS prenumeratomis, Google palaikys vertais matyti ir visus mano dokumentus iš Google Docs? Visą mano paštą iš Gmail? Juk šypsniukų prie jų dar nėra…