Geresnės nuotraukos: kadro kompozicija

Nors pati nesu profesionali fotografė ir, aišku, man iki tokios dar daug košės reikės suvalgyti, bet kaip prijaučianti fotografijai persona, norėčiau pasidalinti apie kompozicijos taisykles, rekomendacijas, dėsningumus, kurie padėtų „gimti“ įdomiai fotografijai.

Simetrijos nebuvimas (asimetrija)

Pagrindinė rekomendacija – fotografija turi traukti žiūrovo akį. Žiūrovo žvilgsnis turėtų tarsi slysti nuotrauka. Gera fotografija nenuobodi: kuo ilgiau žiūri į ją, tuo ji įdomesnė. Žiūrovo dėmesį galima pritraukti įvairiais būdais: nestandartine spalvine gama, neįprastomis formomis ar skirtingais objektais. Tarkim, jei objektas užima kadro centrą, tai tokia fotografija neįdomi – pasižiūri į ją ir pereini prie kitos (čia nekalbu apie portretines nuotraukas, jų paskirtis kita. Kompozicija svarbi yra daugiau reportažinėm nuotraukom). Iš čia išplaukia pirmoji taisyklė arba pirmasis dėsningumas – reikia vengti kadro centravimo. Bet tai nereiškia, kad griežtai draudžiama „talpinti“ objektą į kadro centrą. Tačiau kad tokia nuotrauka taptų įdomi, tam reikia nemažai praktikos.

Pateiksiu vieną iš savo nevykusių pirmųjų bandymų, kurie būtent ir pasižymėjo objekto centravimu. Nuotrauka gal ir nėra nuobodi, nes fotografuojamas objektas nestandartinis, tačiau teigiamai įvertinti jos neįmanoma. Pagrindinė klaida – centrinė kompozicija.

Taigi, kyla natūralus klausimas, kurioje kadro vietoje turėtų būti „patalpintas“ objektas, kad nuotrauka būtų įdomi?

Padalinkime kadrą į tris dalis vertikaliai ir horizontaliai, kaip parodyta apačioje esančioje schemoje. Tose vietose, kur susikerta linijos, t.y. „karštasis taškas“, ir turėtų būti fotografuojamas objektas. Tai taip vadinama „auksinio pjūvio“ taisyklė. Vieni šaltiniai teigia, kad geriau būtų dalinti kadrą į tris lygias dalis, kiti – kad vidurinioji dalis turėtų būti siauresnė, t.y. 1000:618:1000.

1 pav. Kompozicijos schema padeda teisingai išdėstyti objektus kadre

Tiesa, vienareikšmiškai negaliu atsakyti, kuriame taške patalpinti fotografuojamą objektą, tai priklauso nuo daugelio faktorių: koks objektas fotografuojamas, ką jis „veikia“, fotografo skonio bei patirties. Bet, jei įsivaizduotume berniuką, laidantį aitvarą, tai savaime aišku, kad aitvaras turėtų patekti į viršutinį kairįjį arba dešinįjį tašką, o berniukas turėtų būti apatiniame taške, tačiau priešingoje pusėje nei yra pats aitvaras.Kodėl priešingoje? Tokia nuotrauka būtų subalansuota. Aš asmeniškai aitvarą talpinčiau į viršutinį dešinįjį tašką, o berniukas lai „žaidžia“ apatiniame kairiajame taške. Kodėl? Todėl, kad žmogaus žvilgsnis slysta iš kairės į dešinę ir man toks kompozicinis sprendimas labiau priimtinas. Bet čia tik mano asmeninė nuomonė.

Jei apačioje esančią nuotrauką mintyse padalintume į tris dalis tiek horizontaliai, tiek vertikaliai, pastebėtume, kad horizontas sutampa su viena iš auksinio pjūvio linijų, o saulė patenka į karštąjį tašką. Tačiau jei mintyse horizonto liniją perkeltume į kadro vidurį, o saulę išcentruotume, nuotrauka būtų ne tokia jau įdomi.

Ta pati taisyklė galioja kitai šiek tiek mistinį atspalvį turinčiai nuotraukai. Tik jei būti atvirai, visgi galėjau tą seną pavargusį medį dešinėje išmesti iš kadro ir pilnai patalpinti ąžuolą, nes dabar jis šiek tiek apkarpytas. Taigi, dar viena rekomendacija – nuotrauka turi turėti nuotaiką, idėją, mintį, žodžiu, „kalbėti“.

Į „karštuosius taškus“ rekomenduojama talpinti ne vien tik konkrečius objektus, bet ir įvairias linijas (pvz.: horizonto, pastatų, medžio kamieno ir t.t.) patartina derinti su auksinio pjūvio taisykle (puikus pavyzdys – viršuje esanti nuotrauka su saulėlydžiu).

Tačiau tai visiškai nereiškia, kad kadro viduryje būtina ir privaloma palikti tuščia erdvę. Pvz.: apačioje esanti nuotrauka su Prahos tiltu puikiai tai įrodo.

Vienintelė rekomendacija palikti erdvę, kai fotografuojamas veiksmas. Pavyzdžiui, jei fotografuojate žmogų, bėgantį pajūriu, palikite šiek tiek erdvės, neprispauskite žmogaus prie kadro krašto.

Kompozicijos balansas

Geros nuotraukos visada subalansuotos. Pusiausvyrą išlaikantis (atsveriantis) elementas ir objektas nebūtinai turi būti vienodo dydžio. Pagrindinė taisyklė – žvilgsnis turi „slysti“ nuo pagrindinio objekto prie atsveriančio elemento. Puikus pavyzdys galėtų būti ir didelis pievų gėlės žiedas dešiniajame apatiniame taške, o viršutiniame kairiajame taške – maža bitutė. Abu objektai yra skirtingo dydžio, tačiau nuotrauka kompoziciškai yra subalansuota. Arba kitas variantas – dešiniajame apatiniame paveikslo „karštajame“ taške jachta, skrodžianti bangas, o kairiajame viršutiniame taške galėtų būti praskrendančių paukščių pulkas ar nuostabūs debesys, nes priešingu atveju, jei bus tik tyras ir žydras dangus, kadras atrodys nuobodžiai ir jame jausis disbalansas Gaila, bet deja, neturiu jokio panašaus pavyzdžio…

Siekiant užtikrinti kompozicijos balansą, kadre nebūtinai turi būti tik du elementai. Tam pakanka ir vieno, pvz.: ką tik iškeptas obuolių pyragas yra nuostabus objektas fotografavimui, o ypač jei gabalėlį to pyrago išpjausime ir išpjautą vietą pasistengsime pasukti į vieną iš „karštųjų“ taškų.

Horizonto linija

Horizonto linija vaidina didelę reikšmę kadro kompozicijos formavime. Nerekomenduojama dalinti kadrą į dvi lygias dalis: nuotraukos, kuriose dangus ir žemė užima lygias dalis, yra nuobodžios. Tačiau šios rekomendacijos dažnai nesilaiko profesionalai ir menininkai ir nepasakytum, kad jų nuotraukos yra nuobodžios. Bet tam jie ir yra profesionalai.

Jei pažiūrėtume į žemiau patalpintą Liuksemburgo nuotrauką, tai akivaizdu, kad per „karštuosius“ taškus eina horizonto linijos, kurios dalina kadrą į tris dalis. Tiek „mistinė“ nuotrauka, tiek nuotrauka su saulėlydžiu, kurios pateiktos aukščiau, yra puikus pavyzdys, kaip dalinti kadrą į tris dalis.

Taigi, kadro horizonto linijos nereikėtų tapatinti su horizontalia „mirties“ (kadro vidurio) linija, t.y. dalinti nuotrauką pusiau. Jei per daug žemės patenka į kadrą, reikia pakelti objektyvą aukščiau ir nuleisti žemiau, jei norime „aprėpti“ daugiau mažiau dangaus.

Egzistuoja dar viena taisyklė-rekomendacija, kurios visada reikėtų laikytis: horizonto linija turi būti lygiagreti kadro kraštui. Nieko nėra blogiau, kaip valtis plaukianti nuožulniu paviršiumi.

Objektų skaičius ir dydis kadre

Fotografijoje turi figūruoti tik objektas ir atsveriantis jį elementas. Tarkim, jei fotografuojama panorama, tai reikėtų apsiriboti tik dėmesio vertais ir reikalingais objektais, t.y. neperkrauti kadro nereikšmingomis detalėmis. Jei reikia pritraukti objektą, galima pasinaudoti zoom’u, tačiau, jei norima, kad į kadrą patektų kuo daugiau objektų, čia praverstų plačiakampis objektyvas.

Nuotraukos gali būti tiek vertikalios, tiek horizontalios. Keletas patarimų, kaip taisyklingai įkomponuoti objektus kadre:

• Įvairius panoraminius vaizdus reikėtų fotografuoti horizontaliai. Ta pati taisyklė galioja ir grupinėm bei sceninėm nuotraukom. Tokiu būdu dėmesys akcentuojamas į erdvę ir fotografijos apimtį.
• Tuo tarpu vertikalios nuotraukos vizualiai pabrėžia fotografuojamo objekto aukštį. Tokios nuotraukos kuo puikiausiai tinka portretų fotografavimui, taip pat, jei norima nufotografuoti mažą ir didelį objektus, t.y. parodyti kontrastą tarp objektų.

Spalva

Spalvinės gamos dėka taip pat galima pagerinti kadro kompoziciją. Pvz.: raudona spalva pati savaime jau sukuria kompoziciją. Tad tokios taisyklės dėka galima gauti nuostabų kadrą, kuriame būtų daug raudonos spalvos, o kitos spalvos atsvertų ją.

Egzistuoja dar vienas dėsningumas, teigiantis, kad kadre puikiai dera kontrastingos spalvos, jos pabrėžia viena kitą. Tarkim, vietoj to, kad fotografuoti raudoną rožę žydro ir blankaus dangaus fone, galima būtų pabandyti ją nufotografuoti tarp žalių lapų ar kitų augalų. Nuotraukoje priešpastatomos kartu raudona ir žalios spalvos padarys ją ryškią.

Spalvos padeda išreikšti nuotaikas. Raudona spalva spinduliuoja energiją, tuo tarpu pastelinės spalvos kalba apie ramybę ir susikaupimą.

Kaip nekeista, spalvų nebuvimas arba vienos spalvos vyravimas kadre gali taip pat sukurti puikią nuotraukos kompoziciją.

Ir dar trumpai apie pagrindines klaidos, kurias dažniausiai daro pradedantys fotografai-mėgėjai:

• Niekada negalima, fotografuojant žmogų ar žmonių grupę, „nukirpti“ jų kojų. Turi likti nors kažkiek erdvės po kojomis.

• Niekada negalima nukirpti žmogaus smakro. Jei nepakanka erdvės įkomponuoti fotografuojamo žmogaus, tai geriau „nukirpti“ šiek tiek kaktos, bet tik ne smakrą.
• Reikia vengti dalinti kadrą į dvi lygias dalis. Horizonto linija neturi sutapti su kadro vidurio linija.

Pabaigai, norėčiau pasakyti vieno savo pažįstamo fotografo mėgėjo puikią mintį apie fotografiją. Iš tiesų fotografijoje nėra taisyklių, yra tik rekomendacijos arba dėsningumai. Laikantis rekomendacijų, lengviau rasti gerą rezultatą. Tačiau geras rezultatas pasiekiamas ir pažeidžiant taisykles. Vis dėlto pradedantiesiems nepatariu laužyti dėsningumus, nes tik kai išmoksti tuos dėsningumus suprasti ir valdyti, tik tada supranti, kodėl ir kada galima juos laužyti. Taigi, reikia bandyti.

Natūralu, kad fotografuojant ne visos nuotraukos „gims“ pagal taisykles ar dėsningumus. Dažnai net laiko nėra galvoti apie kažkokias kompozicines taisykles (ypač ekskursijose, kur niekas tavęs nelaukia), tad mano patarimas būtų toks – stengtis padaryti kuo daugiau skirtingų kadrų, o vėliau kompiuteryje juos galima bus koreguoti. Nebijokite palikti erdvės kadro šonuose, nes nereikalingą erdvę visada galima nukirpti, pasitelkus redagavimui skirtas programas. Taigi, linkiu sėkmės!