Gal galima išstoti iš Europos Sąjungos asmeniškai?

Nes aš tai beveik norėčiau… O, žinoma, referendume balsavau „už“. Ant darbo stalo stalčiaus iki šiol priklijuotas žalias agitacinis lipdukas „aš balsavau UŽ“. Ir žemdirbiai ten kažką gauna, kad nieko nedirbtų. Ir pats tris ar keturis kartus „žaliu tuneliu“ praėjau oro uoste besigėrėdamas ES plakatais „Jei oro uoste pažeidė jūsų teises – guoskitės mums, mes tas taisykles ir sugalvojome“. Krūvą pažįstamų išlydėjau svetur oficialiai, o ne naktį šalia pripučiamos valties Lietuvos pajūryje. Na, dar euro neįvedė – tai irgi labai gerai, nes neturėčiau, kaip savo algą išleisti. Tikriausiai džiaugiuosi ir kitais narystės Europos Sąjungoje privalumais, apie kuriuos net nenutuokiu – nesu specialistas šioje srityje. Anksčiau labiausiai džiaugiausi tuo, kad ES iš esmės į mano gyvenimą nelindo ir netrukdė. Bet tai pradeda keistis…

Jau buvau užsiminęs apie tai, kad naujausia Briuselio politikų mada – interneto priežiūros ir cenzūravimo problemos. Problemos, kaip ir dera dideliems politikams, gigantiškos ir gal net neįveikiamos. Kaip tik pagal ES biudžetą. Vis daugiau deleguotųjų lipa į tribūną su šūkiais „cenzūruokime internetą!“, „aš čia nieko nesuprantu, tai gal uždrauskim visiems?“, „nuo kurio laiko kiekvienas panorėjęs gali reikšti laisvai savo nuomonę?!“. Tūlas save gerbiantis ES politikas neprisipažins, kad šoka pagal JAV RIAA arba MPAA dūdą, bet siūlomus įstatymus tiesiog pastraipomis nurašo nuo kino ir muzikos industrijos pakištų. O kartais dar ir nuo savęs prideda.

Dėl P2P draudimų, įgaliojimų interneto tiekėjams filtruoti turinį ir kitų marazmų galvos nesuku. Labai blogai, kad tokie dalykai dedasi, bet jie lengvai apienami grynai technologinėmis priemonėmis, duomenų srauto šifravimu ir kai kuriomis kitomis gudrybėmis. Be to ir pykti labai negali – torrentais iš tiesų keliauja labai daug nelegalių failų.

Tačiau ketinimas uždrausti tinklaraščius ES teritorijoje arba išdavinėti jiems „spaudos leidimus“ jau kvepia kai kuo kitu. Iš tinklaraštį rašančio pozicijos toks sumanymas atrodo kaip visiškas absurdas, tačiau pabandykime panagrinėti ES politikų argumentus:

• Tinklaraščiai šiukšlina „kibernetinę erdvę“. O kaip kitaip? Tai jų paskirtis ir pagrindinis privalumas. Jei šiukšlėmis laikysime „nereikšmingas“ ir „nesankcionuotas“ žmonių nuomones ir laisvą jų kūrybą. Dėl tekstų kokybės neketinu ginčytis – jos tikrai yra labai įvairios. Tačiau nejau ES nebetiki savo išsilavinusių piliečių gebėjimu atskirti pelus nuo grūdų? O jei ne, tai kaip gali tikėti, kad jie išrinko vertus kandidatus į ES parlamentą? Arba moki spręsti už save, arba ne.
• Tinklaraščiuose šmeižiami žmonės, iškraipomi faktai, skleidžiama dezinformacija. Jei nesimokytumėme iš tradicinės žiniasklaidos, tai gal ir nebūtų. O dabar gi žiūrime TV, skaitome bulvarą, tai nevalingai kai ką nukopijuojame ir į tinklaraščius. Tačiau įstatymai jau dabar draudžia šmeižti, nesvarbu, kurioje informacijos priemonėje. Blogiausia, kad tie „šmeižtai“ dažniausiai yra labai išpūsti. Viena klasės draugė apie kitą klasės draugę parašė tinklaraštyje, kad toji yra „spuoguota vėpla“. Paprastai to jau pakanka sušaukti nepaprastąją ES sesiją su punktu „uždrausti internetą“ dienotvarkėje.
• Informacijai yra žiniasklaida, ir daugiau nieko nereikia. Europa kelis šimtus metų turi spaudą, transliuoja gražias ir negražias dainas per radiją, rodo serialus per TV – negi to negana ES piliečiams? Nuo kurio laiko kiekvieno prašalaičio mintys, spėlionės ar nerimas gali būti indeksuojamas internete ir net lenkti oficialiais raštais patvirtintų institucijų skleidžiamas žinias? ES linkusi pripažinti, kad tinklaraštis yra įdomus jaunimui technologinis žaislas. Ji netgi pati yra įkūrusi kelias tinklaraščių talpinimo tarnybas jaunimui, kur pavyzdiniai jaunuoliai ir jaunuolės gali rašyti eurointegraciją skatinančius ir ES iniciatyvas į mases nešančius tekstus. O kam reikia kitų? Juk gera buvo gyventi ir be jų?

Suprantu, kad paryškinti teiginiai atspindi ne visų ES parlamentarų nuomonę, tačiau tų kitų, gerbiančių žmogaus žodžio ir saviraiškos laisvę, balsų nesigirdi. Skaitydamas pranešimus ir stenogramas iš Briuselio pajutau kitą labai pavojingą dalyką. Beveik visi kalbėjusieji laikosi pozicijos, jog jų šventa pareiga yra ES gyventojus apginti nuo „laukinio interneto“. Esą jie gauna daugybę skundų (žr. spuoguotą mergaitę) ir netgi reikalavimų tuojau pat viską uždrausti ir įvesti griežtai laimingą gyvenimą. Dar blogiau yra tai, kad jie yra teisūs – vis didesnė žmonių dalis Europoje iš tiesų kreipiasi į institucijas, prašydami juos apsaugoti nuo visko, kas yra bloga šiame pasaulyje. Ir patys siūlo, pataria, ragina kabinti vaizdo kameras, tikrinti kišenes ir pinigines, atiminėti fotoaparatus, neįsileisti, suimti, tikrinti detektorium, izoliuoti… Nesvarbu, ar pagrįstai. Svarbu, kad bus ramiau.

Tai va ir galvoju – gal galėčiau kaip nors asmeniškai iš tos Europos Sąjungos išstoti?..