(jurvetson nuotrauka)
Ekonominė krizė ir su ja susiję sunkūs laikai atskiroms bendrovėms atsiliepia ne tik pajamų ir pelno eilutėms, nors apie jas daugiausiai rašoma. Tai suprantama – pinigus paprasčiau paskaičiuoti. Tačiau kai ta pati krizė tęsiasi beveik metus ir niekas (išskyrus šalies premjerą) nedrįsta spėti, kada ji baigsis, tai verslą užgula antras, dar didesnis rūpestis – darbuotojų moralės krizė. Perspektyvos siaurėja, algos mažėja, kolektyvas retėja, įtampa auga… žmonės pasijunta tarsi plaukiantys jūroje visiškame rūke: kiekvieną sekundę gali atsitrenkti į uolą ir nuskęsti (aplink pilna tvirtinančių, kad tai tik laiko klausimas); akys pailso nuo properšų rūke ieškojimo, siela tapo nebejautri „geroms naujienoms“, nes kiekvieną kartą paaiškėja, jog tos properšos veda į dar gilesnį rūką. Tampa nebeaišku, ar tokios desperacijos apimti žmonės apskritai pastebės sunkmečio pabaigą ir ar turės energijos išsikapstyti, kai galimybė atsiras?
Tai ką galima daryti, kad firma nenugrimztų į dugną vien nuo išsekimo, abejingumo ir nevilties?
Perskaičiau daugybę tekstų ta tema. Ne visi įtikino. Keletas sprendimų pasirodė patrauklūs, tačiau jie reikalauja nemažų dirbančiųjų, ypač firmos vadovybės pastangų. Pagrindinė mintis – reikia „paleisti procesus iš naujo“, „perkrauti“ firmą moraliai, koreguojant, o gal ir visiškai keičiant tikslus. Kitaip tariant, net seniai veikianti ir jau turinti nusistovėjusią veiklos praktiką firma turėtų elgtis kaip visiška naujokė. Įžvalgos iš jaunų, dinamiškų, labai energingai į rinką besiveržiančių firmų gali padėti, nes krizės metu būtinas mąstymo lūžis.
- Idėja restartui. Ištempti kolektyvą lauk, kad ir į mišką kokį su palapinėmis. Papasakoti, kad laikas firmą „išrasti iš naujo“. Galima iš tiesų koreguoti pačią veiklą, o galima tik požiūrį į ją – „mes nekarpome krūmų, mes kuriame žaliąsias miesto skulptūras“.
- Konkretūs tikslai. „Gaminti varžtus“ nėra tikslas. „Po varžtą kiekvienam Lietuvos žmogui“ yra. Kuo apčiuopiamesnė tikslo išraiška, tuo labiau moraliai ji motyvuoja.
- Ritualai ir skaidrumas. Gyvybė darbo vietoje sugrįžta įvedus įvairias įdomias tradicijas ir ritualus. Naujas užsakymas – gongo dūžis. Savaitės planas įveiktas – „We are the Champions“ visu garsu. Informacinė lenta firmoje nuolat praneša apie kiekvieną žingsnį į priekį. Nereikia jokių „intranetų“ – ranka rašytos raidės ant lentos gyvesnės, nuoširdesnės ir dinamiškesnės.
- Gero darymas. Jei prastovos dėl krizės virsta tuščiai leidžiamu laiku darbo vietoje, nereikia to dangstyti. Geriau susirinkti į krūvą ir padaryti ką nors gero kitiems – projektą „pro bono“, švaros dieną ar pan.
- Gretimos sritys. Jei firma koncentravosi į labai siaurą veiklą, gal verta paieškoti darbų gretimose. Bet kokie pasiūlymai kolektyvo viduje tinka – ne viena firma, ypač paslaugų sektoriuje, yra iš esmės pasikeitusi, nes paaiškėjo, kad antraeile laikyta veikla yra pelningesnė ir perspektyvesnė už pirminę.
- Gretimi klientai. Jei firmos viduje klientai nėra mylimi, tai gerai jiems darbo nepavyks padaryti. Kai nepavyksta susidraugauti, geriau keisti klientus.
- Tikėjimas. Visi veiksmai yra skirti sugrąžinti darbuotojų, vadovų, klientų ir visos rinkos tikėjimą firma. Tikėjimas yra itin svarbus krizės metu – jei jis ryškiai matomas, jis neša pelną, nes visos firmos tokiu metu instinktyviai „kabinasi“ į tvirtus partnerius, kuriems sunkmetis atrodo nė motais.
Kadangi visiškai nesu pažįstamas su verslo administracija, tai čia surašyti dalykai yra grynai žmogiškos išvados, stebint kaip kelios pažįstamos verslo bendrovės bando spręsti įžangoje išvardintas problemas arba kaip jos tai galėtų daryti. Gali būti, kad tokie grynai pozityvistiniai metodai nepadės. Jei moralinis nuosmukis firmoje yra labai gilus, valdžia gali nuspręsti išsivalyti nuo labiausiai demoralizuojančių darbuotojų – cinikų ir kritikų, kurių nebeįmanoma įkvėpti naujam startui. Tokius ir gerais laikais sunku pakęsti, o klimpstant verslui „audronašos“ tampa nereikalingu svoriu…
12 Comments
Labai nustebino pabaigoje išsakyta mintis, kad nesi pažįstamas su verslo administracija. Tuo tarpu pastebėjimai labai konkretūs, tikslingi ir būtini ypatingai „lietuviško profilio“ įmonėms. Sustabarėjęs mąstymas, naujovių baimė ir neigimas įmones veda į uždarą ratą: mažinamos veiklos apimtys, dėl to mažėja galimybės; tai verčia klientus vis niūriau žiūrėti į įmonę ir jos pasiūlymus; tai lemia dar labiau mažėjančius užsakymus… Krizė – kaip tik tinkamiausias metas sumažėjus kainoms vykdyti įvairias akcijas ir komunikuoti. Net ir krizės metu būtina tobulėti ir žengti į priekį, išsiskirti iš minios.
Eiliniai bejėgiai burtažodžiai prieš krizės cunamį. Viskas bus nušluota. Mokykitės amato.
Jau mokam, bet kas pirks? Nors galima ir barteriu, žinoma…
viskas gal ir gerai, bet jei negatyvas eina iš pačios valdžios? Kokį čia amatą mokėčiau? Kažin kompus narstyti prie amatų skaitosi ar nelabai?
1) kas tą organizuoja, turi pats iki galo nuoširdžiai tuo tikėti. žmonės nėra durni ir jiems falšyvų pabrekuškių nepakiši. gali tekti pirmiausia pakeisti būtent organizuotojus. už entuziazmo nebuvimą blogiau yra imituotas entuziazmas.
2) svarbu saikas ir santūrumas. labai lengva yra perspausti su entuziazmais ir tada gausis priešinga reakcija.
3) reikia jautrumo ir supratimo. žmonės tikrai skeptiškai nusiteikę ir reikės laiko, kantrybės ir supratimo, kad jie kažkuo iš tikrųjų patikėtų ir sutiktų dalyvauti.
4) pirmajam „perkrovimui“ nepavykus, antrasis bus įmanomas tik pilnai pakeitus personalą.
Konkretūs tikslai – cia tik burtazodziai darbuotojams, imone tegali tureti tik viena tiksla – uzdirbti pinigus (ne pelna!) savininkui(-ams).
Jei tikslas is serijos „po varzta kiekvienam gyventojui“ – cia lavonas, o ne imone.
Tai Google tada lavonas? Nes jos tikslas iš varžtų serijos – suindeksuoti visą žmonijos informaciją/žinias ir paversti ją pasiekiama per internetą.
Tai ne tikslas – tai burtazodis useriams. Tikras tikslas – uzdirbti pinigus.
Konkreciai Google 95% uzdirba is reklamos. Visos kitos veiklos, tai tik priemones pagrindiniam tikslui pasiekti.
Google valdo informacija, zmonems reikia informacijos, ir siuo konkreciu atveju tik Google gali pasidalinti savo ateities planais, kaip jie panaudos sios informacijos indeksavima.
Kaip lengvesni pavyzdi situacijai iliustruoti galiu pamineti tai, kad Google nemokamai (surprise surprise!) visai USA duoda prisiskambinimo paslauga, kur galima paskambinti nemokamu numeriu, balsu padiktuoti, ko tu nori, tarkim – taxi i blablabla gatve x numeri, tokiam ir tokiam mieste, 10.00. Ir taxi atvaziuoja.
Google nieko neslepia – jie duoda tai uz dyka, kad galetu tobulinti balso atpazinimo technologijas.
Spekit uz kiek laiko Google pasiulys nemokamus pokalbius, nemokamus kitus informacijos saltinius (kurie dabar mokami ir pan)? Ogi tuoj pat.
Ir tada Google valdys info, zinos kur ka su kuo kaip kada ir kodel darote/megstate/etc/etc.
Paprasciausias GMail panaudojimas tai parodo. ZInos viska apie jus skersai isilgai ir tuo puikiausiai naudosis.
Atvaziaves taxi tures reklamas pritaikytas butent JUMS, gros JUMS patinkanti muzika, uz vairo sedes indusas jei nemegstate juoduku (arba atv), kvepes rozem ir t.t. ir t.t.
Na tai per daug paprasta, akd toliau rasyti.
Kompanija neturi ir negali tureti kito tikslo, kaip tik uzdirbti pinigus savininkams.
Gali ir daugeliu atvejų netgi turi, antraip ji neturės kaip įkvėpti žmonių. Sutinku, kad iš dalies tai yra apgaulė, bet kas geriau motyvuoja samdomą darbuotoją: ar „uždirbkime akcininkams 200% daugiau pinigų!“, ar „nuskenuokime visas pasaulio knygas, kad jos kiekvienam taptų pasiekiamos per internetą!“?
Tai as irgi apie ta pati. Deklaruojami „tikslai“ – nera tikri tikslai. Tai apgaule darbuotojams, klientams ir kitai viesai publikai. Viskas, kas daroma, turi tarnauti pagrindiniam tikslui, antraip tai kelias i kompanijos mirti.
Nors pagrindinis savininkų tikslas yra uždirbti pinigų, jis tikrai nėra vienintelis. Verslas yra valstybės ir visuomenės dalis, todėl turi paisyti bendruomeninių interesų, aukoti, remti, dalyvauti socialiniuose projektuose, kurti iniciatyvas ir t.t. Žinoma, tai prisideda prie įvaizdžio, kuris netiesiogiai irgi padeda parduoti prekes/paslaugas ir nešti pelną, tačiau firmos, deklaruojančios vienintelį tikslą – uždirbti pinigų, irgi neria sau kilpą ant kaklo, nes klientai renkasi ir pagal tai, kiek firma yra socialiai atsakinga, „žalia“, ir t.t. ir pan.
Pakartosiu dar karta. Tikslas yra vienas vienintelis. Visi kiti deklaruojami „tikslai“ yra tik priemones pagrindiniam tikslui pasiekti. Bendruomeniniu interesu paisymas, aukojimas, remimas, labdaros, iniciatyvu kurimas, etc yra tik irankiai, kurios veda link pagrindinio tikslo.
Verslininkai nudazys seni salti zaliai ir pareiksh, kad jis „safe for environment“, kad tik parduotu daugiau savo prekiu.
Visa tai tik PR/marketingas, reikia ziureti giliau, matyti kaip yra is tikro, o deklaruojama yra tik tai, kas yra NAUDINGA.