eNyu: „Galbūt esu truputį melancholiškas žmogus“

Pasigavau iš kosmoso naują mintį – interviu su tinklaraščių autoriais. Kad svečių rubrika nebūtų tuščia, ir kad geriau pažintume žmones, kurių mintis bei pasaulio atspindžius kasdien skaitome. Jei kiekvieną savaitę virtualiai pasikalbėsiu su vienu autoriumi, per kelis metus surinksiu į vieną vietą unikalią „portretų“ kolekciją. Standartinių klausimų nebus – kiekvieno klausiu būtent apie jo projektą ir idėjas, kurias radau įrašuose. Neturiu klausinėtojo patirties. Tobulėsiu pakeliui.

Šį savaitgalį svečiuose žinomo fotoblogo autorius eNyu. Kalbame apie Bėgančio pasaulio atspindžius.

- Tavo fotoblogas pradėtas, nes…

- Formato (blogas.lt/formatas) paragintas pradėjau skaityti omnitel.foto.binaries. Ten suradau tikrų žmonių tikras nuotraukas. Ir supratau, kad galima išmokti fotografuoti įdomiai. Iki to laiko, mano foto „gabumai“ buvo įsijunk-macro-režimą-ir-spausk lygio. Tas nuotraukas ir dabar galite rasti mano blogo archyvų pradžioje. Galiausiai įsidrąsinęs nusiunčiau ir savo nuotraukas į taip vadinamą o.f.b. Deja, didelio pripažinimo nesulaukiau. Kita vertus, manęs nuo fotografijos tai neatgrasė. Galbūt net dar labiau sudomino. Nusipirkau savo pirmąjį aparatą. Muilinę Canon A520. Vėlgi archyvuose nemažai nuotraukų su šiuo aparatu. Su nuotraukomis, darytomis su A520 eksperimentavom abu su Formatu. Galiausiai jis įkūrė savo blogą. Jis pasirinko vienokią temą, o man kažkodėl į galvą atėjo ši – fotoblogas. Neturėjau aiškios koncepcijos, kaip ir daugelis pradedančiųjų, tiesiog sudėjau viską, ką turėjau ir tiek. Tada žinojau tik tai, kad čia bus mano darytos nuotraukos. Šiai taisyklei nusižengiau tik porą kartų „karjeros“ pradžioje, kai patalpinau nuotraukas, kurias darė Formatas, tačiau jose buvau aš.  Vėliau išsivystė dar viena taisyklė – nemažiau vienos nuotraukos, viename blogo įraše. Nežinau, ar kas nors įsižeistų, jei dažniau nusižengčiau šiai taisyklei, bet tai taip pat padariau tik porą kartų. Ir jau seniai.

- Jame tiek daug Prancūzijos…

– Nes aš neseniai ten apsilankiau. Daugelis fotografų galėtų pasakyti, kad kelionės yra kaip koks workshop’as. Parsiveži daugybę kadrų, kuriuose yra kitų žmonių kasdienybė, tačiau tavo … nekasdienybė. Kažkoks vaizdinys kitu kampu. Pasaulio atspindys. Taigi mano bloge yra daug trijų šalių – Lietuvos, Norvegijos ir Prancūzijos. Norvegijoje buvau praeitais metais ir tai viena nuostabiausių mano matytų šalių.

– Spalvų yra, bet daugiausiai – nostalgiškai rudos ir pilkos…

– Čia susiję su minėta kelionę į Prancūziją. Kažkodėl Prancūziją matau juodai baltą. Jai daugiau spalvų nereikia. Gal stereotipai, o gal būdas lengviau save išreikšti… Nežinau. Kitais atvejais naudoju spalvas. Pavyzdžiui Norvegijos nuotraukos praktiškai visos spalvotos. Kita vertus, tiesos yra. Galbūt aš esu truputį melancholiškas žmogus. Rami, gal net liūdnoka muzika ir paslaptingos nuotraukos. Manau, kad man tai tiktų. Nesu iš tų emo paauglių, bet kartais smagu pajusti pasaulio liūdesį, ar ne?:) O šiaip aš galiu būti quite a party person. Tereikia teisingos nuotaikos. Turbūt tiesiog dar neišmokau jos išreikšti nuotraukomis. Liūdesys paprasta. Taigi dar yra, ką mokytis.

– Ilgainiui ėmė rastis daugiau teksto, ne vien parašai po nuotraukomis…

– Manau, kad tai tiesiogiai susiję su nežinau.lt. Ir tuo, kad mane pastebėjo blogosfera. Iki mano trečiosios vietos blogas.lt konkurse aš blogą rašiau praktiškai tik sau ir dar porai draugų (kaip ir didžioji dalis, turbūt). Po šios pergalės (juk galima taip sakyti, buvau niekam nežinomas) mane pastebėjo keletas blogerių, su kuriais užsimezgė blogiška draugystė. Be to, ir pats atradau, ką skaityti. Ir kai galiausiai mane pirmą kartą Blogoramoje #66 paminėjo nežinau.lt. Supratau, kad galiu prie blogosferos prisidėti ne tik savo vaizdais, bet ir įžvalgomis. Jų aš turėjau ir turiu visada. Juk aš turbūt vienas plepiausių žmonių, kuriuos galėtumėte sutikti. O esu pats save apribojęs taisyklėmis, kurių stengiuosi nelaužyti, taigi tiesiog išsisakyti bloge negaliu. Taip ir prasidėjo. Gimsta mintis, užsirašai kur nors. Vėliau iškeli klausimą bloge. Aš nesu iš tų straipsnius rašančių blogerių. Turbūt ir nebūsiu. Bet kartais noriu išsakyti savo nuomonę viena, ar kita tema, užduoti vieną kitą klausimą.

– Tai kaip ten su ta gitara..?

- Užleista ji mažumėlę. Tikiuosi, kad rudens sezonu, kai sugrįš iš kelionių kursiokai, galėsiu juos susikviesti ir padaryti vakarą. O šiaip, aš groju gitara ir pianinu (jis pastaruoju metu atsigavo – išmokau porą naujų gabaliukų). Netgi mąstau pradėti tam tikrų gabaliukų pamokėlių seriją per kokį videogaga, bet dar nesu tikras.

- Zune kaip protestas, ar..?

- Kaip ir minėjau pačiame Zune tinklaraštyje, man tikrai nerūpėjo, kurį prekinį ženklą aš pasirinksiu. Ir Zune pasirinkau dėl to, kad tuo metu man pasitaikė palanki galimybė jį gauti. Be to, buvo įdomu. Visgi įtariu, kad buvau vienas pirmųjų Lietuvoje. Ir dabar šis grotuvas man kuo puikiausiai tarnauja. Suerzina tik kai kurių profesionalų nuomonė „Microsoft sumažino Zune kainą 50$. But who would buy Zune? I wouldn’t. Would you?“. Taip, man patinka Mac. Taip, man patinka Ipod. Bet nemėgstu snobiškumo ir to, prie ko jis veda. Nemanau, kad kuris nors iš tų grotuvų yra ženkliai geresnis. Nemanau, kad ir bus. Kol kas dar nėra daug naujienų apie Zune 2.0. Kai bus, pranešiu.

- Po metų aplankęs aš rasiu…

– Dar geresnes nuotraukas. Ir mane, vis dar nuoširdų, tikrą ir paprastą.