Duomenys debesyse

nuotraukos autorius: Jthole

O kaip norėtum tu… kad duomenys paskęstų debesyse? „Debesimi“ šiais neramiais laikais vadinamas internetas, arba tiksliau – nutolę paskirstyti serveriai, kuriuose vis dažniau galima pasidėti savo failus, atsargines dokumentų kopijas, o programų kūrėjams Amazon, Google ir kiti jau kurį laiką siūlo visas programas ar tarnybas patalpinti. Dėl pastarųjų – viskas ir sudėtingiau, ir paprasčiau. Mat kurdamas savo programas labai atidžiai pasidomėsi ir garantijomis, ir aptarnavimu, ir kaštais, ir sauga. Su duomenų saugojimu viskas paprasčiau, bet užtat niekas neskaito licencijų, sutarčių ir atsakomybės apribojimų. O kartais verta – užsienio šaltiniuose jau atsiranda perspėjimų dėl aklo pasitikėjimo interneto saugyklomis.

Billas Thompsonas iš BBC rašo, kad Kanados vyriausybė jau uždraudė valstybinėms organizacijoms naudotis JAV tarnybų teikiamomis duomenų ir programų talpinimo internete paslaugomis, nes visos jos paklunsa, žinoma, JAV įstatymams, kurie itin lengvai suteikia priėjimą prie duomenų FTB, CŽV ir galybei kitų tarnybų. Tokios pat taisyklės galioja ir daugelyje kitų šalių – interneto paslaugų tiekėjai privalo įsipareigoti „pateikti raktus“ teisėsaugos, žvalgybos, kontržvalgybos ir kitoms jų šaliems tarnyboms. Ir niekam nerūpi, kad su vienu „kratos orderiu“ atrakinamos ne tik vietos gyventojų, įmonių ir organizacijų, bet ir užsienio firmų paslaptys.

Nenoriu kurstyti paranojos – didelė mano paties duomenų dalis yra internete, daugiausiai JAV kompanijų serveriuose (Google, Yahoo!, Microsoft). Kasdien pagundų pasidėti duomenis internete daugėja. Nepaprastai patogu perkelti dokumentus iš kompiuterio į kompiuterį per Microsoft Live SkyDrive, tvarkyti juos Google Docs, valdyti visą paštą su Gmail. O kur dar būsimoji DropBox ar neseniai saugos programų pradėta siūlyti vieta atsarginėms kopijoms internete (Norton 360)?

Žinoma, mano duomenys santykinai nereikšmingi ir praktiškai niekam nereikalingi. Neturiu didelių paslapčių. Tiksliau išvis neturiu paslapčių, bet invazija į privatumą gerokai sukrėstų, net jei kas perskaitytų serveryje padėtus pasiruošimo Wazzap ar BlogIn konferencijoms juodraščius. Nors šiaip stengiuosi dėdamas dokumentus į interneto saugyklas iškart vertinti pagal tai, ar man nusispjaut, kad juos bet kas gali pamatyti. Jei ne – tai geriau pasilikti pas save kompiuteryje ir persinešti su USB atmintine ar senu geru CD-RW disku. Bijau tik, kad vis populiarėjant sinchronizavimo ir atsarginių kopijų tarnyboms aš vieną dieną prarasiu tokį natūralų budrumą ir atiduosiu į Google, Symantec, Microsoft, AOL ar dar kieno rankas visą savo gyvenimą. Ar iš tikrųjų bijau, ar tik vaizdžiai parašiau? Nė pats nežinau. O jūs?