Dirbti sau yra gerai… kai viršininkas geras

Pasitaiko smagių sutapimų. Pradėjęs mąstyti apie vadovavimą pačiam sau dirbant savarankiškai, radau du įdomius įrašus kolegų tinklaraščiuose: Dumb Little Man apie tai, kaip gera dirbti namie, ir Vido Bučinsko – apie tai, kad nelabai… Taigi, perskaičius juos visus, turėtų susidaryti labiau subalansuotas vaizdas. 

Darbas sau modernioje liberaliai kapitalistinėje santvarkoje yra didelė siekiamybė, bent jau tarp „inteligentijos“. Gal taip sutapo, tačiau kiek turiu pažįstamų Vakarų Europoje ar JAV, kiekvieno jų tikslas – dirbti sau, o ne kokiai firmai, dažnai savotiškame bendraminčių kooperatyve, jei visiškai vienišas darbas dėl jo specifikos neįmanomas. Darbas firmose, net labai garsiose, dažnai laikomas nebent tolesne studijų tąsa – reikalingas tik patirčiai įgyti.

Motyvų dirbti tik sau yra tikrai daugiau, nei mes kartais patys sau prisipažįstame. Ir tai ne vien patogumas ir laisvė, kuri išvardinta DLM tinklaraštyje. Yra ir kitas dalykas. Galite patys save apgaudinėti, bet jūs darbdaviui – tik sraigtas. Jis nesijaučia ir nesijaus jums ką nors skolingas. Galite aukoti jam savo laisvalaikį, dirbti viršvalandžius – jei jis turės dėl ko ir kuo jus pakeisti, išgrūs iš darbo du kartus negalvojęs. Toks JO darbas.

Bet darbas sau irgi yra komplikuotas dalykas. Mat be viršininko neapsieisite. Kadangi dirbate sau, tai teks ir vadovauti sau. Prieš trenkdami durimis darbe ir išeidami kurti gerovės nepriklausomai, pasvarstykite, ar galėsite sau:

  • apriboti darbo valandas ir palikti laiko poilsiui bei bendravimui;
  • pasirūpinti pertrauka pietums (tuo pačiu metu, kad nesutriktų virškinimas) ir pertraukėlėmis mankštai bei atsipalaidavimui;
  • užtikrinti tvarkingą mokesčių mokėjimą ir socialinį draudimą;
  • nupirkti abonentą sporto klube ar kaip kitaip pasirūpinti gera savijauta;
  • pasirūpinti sutarčių su klientais sąlygomis taip, kad nenukentėtų realistiški terminai, uždarbis ir kitos sąlygos;
  • izoliuoti namiškius, draugus ir šeimos narius, kad visiškai netrukdytų produktyviam darbui;
  • sukaupti pinigų atsargas pašalpai ligos ar traumos atvejams;
  • negailėti išlaidų mokomajai ir šiaip darbe reikalingai literatūrai, geriems darbo įrankiams, aplinkos įrengimui;
  • stebėti profesinių seminarų ir konferencijų skelbimus ir skatinti dalyvauti tuose, kurie gali duoti naudos.

Kaip matote, buvimas viršininku pačiam sau yra tikrai nelengvas dalykas. Daugeliui dirbti du darbus – savo profesinį ir dar viršininkavimo sau – yra nepakeliama našta. Todėl ir nepriklausomi (freelance) specialistai, net nestokodami užsakymų ir uždarbio, neretai nusivilia savo veikla ir pasiilgsta organizuoto darbo didelėje įmonėje. Kartais padeda jau minėtas kooperatyvo principas, kuriame „viršininkiškas“ funkcijas gali pasiskirstyti tarpusavyje keli nariai.

Taip, darbo ir rūpesčių dirbant nepriklausomai padvigubėja. Bet galimas dalykas, kad tai verta. Kad tai pridės dar dešimtį gyvenimo metų. Mažiau stresų, mažiau barnių, mažiau keliaklupsčiavimo ir principų atsisakymo vardan skalsesnio duonos kąsnio. Ir galimybė „išeiti į pensiją“.

This entry was posted in miestas, organizacija, rinktiniai. Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.

6 Comments

  1. joker
    Posted 2007.8.8 at 21:09 | Permalink

    Dar reikia ir idėjos, jei nesi programuotojas, dizaineris, o tik eilinis vadybininkas, tai kuo užsiimti?

  2. vienastoks
    Posted 2007.8.8 at 21:17 | Permalink

    Labai geras klausimas, į kurį buvau radęs atsakymą, tik deja, dabar nuorodos neberasiu. Esmė tokia: pabandyk kiek rimčiau užsiimti savo laisvalaikio pomėgiais.

    Jei daug skaitai, gal pradėk rašyti apie knygas; jei mėgsti žvejoti, sukurk svetainę žvejams su forumais ir ežerų/upių žemėlapiais; jei mėgsti ką nors konstruoti, įkurk „pasidaryk pats“ patarimų svetainę. Nespausk labai, daryk tai savo malonumui, bet jei pajusi, kad sekasi, ar tapo labai miela širdžiai, bandyk plėsti iki verslo – ir nebūtinai vien internete…

  3. Posted 2007.8.8 at 22:48 | Permalink

    iš savo asmeninės patirties, turiu pasakyti, kad labai sunkus momentas yra prisiversti atidirbti tas 8 valandas ar kiek nusistatai kasdien, kai neišeini iš namų ir viršininkas nešnopuoja per petį – tai pamiegi ilgiau, tai išeini susitikti su draugais, tai šiaip tingi. reali mano darbo savaitė, kai dirbau freelancer’e atrodė taip: 5 dienos savaitgalio ir 48 valandos darbo be pertraukos.
    gerai tiems, kas organizuoti. aš tokia nesu.

  4. Posted 2007.8.9 at 9:02 | Permalink

    Bet dirbti sau, tai nėra būtinai būti freelancer’iu. Gali kurti savo įmonę, su viltim ir tikslu, kad ji taps didelė ir organizuota. Tada keletas punktų, pvz. sukaupti pinigų atsargas pašalpai ligos ar traumos atvejams, iš dalies atkrenta. Bet laisvalaikį reiks kuriam laikui užmiršti. Vadovas-savininkas. kaip taisyklė, pradžioje aria už tris. Bet aria sau!

  5. joker
    Posted 2007.8.9 at 9:19 | Permalink

    Aria ne sau, o klientams.

  6. efk0nas
    Posted 2007.8.11 at 21:24 | Permalink

    Į visus su uždarbio tipo klausimus idealiai atsako Roberto Kijosakio knyga „Pinigų srauto kvadrantas“. Turėtumėt rast bet kuriame knygyne, kainuoja NET 20Lt :)

    O jei norit sužinoti, į kurią pusę artimiausiu metu evoliucionuos ekonomika ir kokiose srityse dirbantys žmonės per artimiausią dešimtmetį uždirbs daugiausiai, siūlau paskaityti Paul’o Pilzer’io knygą „The next millionaires“.