Dienos su Google, telefonais ir žiniasklaidos metamorfozėmis

(Ken Auletta knygos „Googled“ viršelis)

Taip seniai rašiau, kad net pamiršau, kaip vadinasi programa, kurioje kurpiu tekstus į tinklaraštį. Tai nemenka problema, kai esi pratęs visas programas paleisti rašydamas pirmasias jų pavadinimo raides į Alfredo laukelį. Teko ieškoti programų sąraše.

Kita ilgesnį laiką tinklaraštį rašantiems gerai pažįstama problema – kuo ilgiau nerašai, tuo sudėtingiau grįžti rašyti. Kuo didesnis tarpas, atrodo, tuo svarbesnės temos reikia „pagrįsti sugrįžimą“. Kadangi tokios neradau, tai rašau paprastu dienoraštiniu stiliumi – apie viską, ką pastaruoju metu veikiu, ir kas man atrodo įdomu.

Visi suskaičiuoti

Praeitą savaitę perskaičiau Ken Auletta knygą apie Google. Sudomino pavadinimas su paantrašte, skolinta iš R.E.M.: „Pagūglinti. Mūsų pasaulio pabaiga“ (galima išversti ir geriau).

Ken Auletta beveik 20 metų dirbo žurnalo „New Yorker“ apžvalgininku, todėl knyga yra profesionaliai žurnalistiška – ir tai labai tinka temai. Google šiandien tapo beveik bendriniu žodžiu, o kuomet diskusija pakrypsta nuo šios bendrovės produktų aptarimo, prie jos „politikos“ ir tikslų, labai retai apsieinama be emocijų. Taigi nors Google atrodo labai gerai pažįstama, knygą perskaityti buvo verta dėl subalansuoto vaizdo: autorius kalbino ir Google žmones, ir jų draugus, ir bendrovės priešus.

Nežinomų faktų beveik neradau – tinklaraščiai, pasakodami apie Google kasdien, tokių spragų nepaliko. Tačiau didžioji knygos vertė yra keli šimtai autoriaus pokalbių su žmonėmis, kurių likimą valdo Google. Tai televizijų kanalų vadovai, įrašų kompanijų atstovai, draugai ir konkurentai kitose technologijų bendrovėse, knygų autoriai, žurnalistai, finansininkai-investuotojai ir net pagalbinis firmos personalas (įskaitant masažistus). Jų pasakojimuose susideda unikalus bendrovės paveikslas: naivios ir negailestingos, atviros ir paslaptingos, išradingos ir godžios svetimoms idėjoms, dalinančios turinį bei paslaugas už dyką ir uždirbančios milžinišką pelną, itin pažangios ir kartu keistai ištikimos vienam konkrečiam vadybos modeliui.

Nors knygos autorius iš esmės yra „už kadro“, Google, žinoma, liečia ir jį kaip žurnalistą. Todėl nerimo gaidos ir netgi priekaištai Google pasirodo skyriuose apie spaudos problemas ir knygų skaitmenizavimą. Šiaip nerimo knygoje apstu, tik jis dažniausiai jaučiamas, kai kalba kino ar muzikos prodiuseriai bei knygų leidėjai. Auletta Google lygina su banga: didžiule banga, kurios lūžio (knyga buvo parašyta 2009-aisiais) dar nematyti, o jos nešami dar nežino, kuo baigsis kelionė ant keteros. Nors nieko gero nesitiki.

Auletta taikliai pastebi, kad firmos įkūrėjams, daugumai jos darbuotojų ir daugybei vartotojų, Google atrodo kaip sprendimas. Tačiau labai daugeliui, įskaitant autorius, telekomunikacijų, pramogų verslo žmones, politikus ir vartotojų teisių aktyvistus, Google vis dažniau atrodo kaip problema, o ne sprendimas. Nepaisant galios, kurią suteikia firmai jos kapitalo vertė, visa piramidė stovi ant ganėtinai trapaus (žiūrint iš verslo pozicijos) pagrindo – ant reputacijos. Dar prieš penkeris metus ji buvo praktiškai nepriekaištinga. Šiandien? Gal jau nebe tokia, nors iš vartotojų pusės geranoriškumo nestinga.

Gali būti, kad lemiamas „mūšis“ vyks tarp žmonių privatumo poreikio ir Google poreikio didinti pajamas iš reklamos, manipuliuojant didele asmeninių duomenų baze. Tai konfliktas tarp Google prado (firmos įkūrėjai su panieka vertino užsiimančius reklamos verslu lygiai tol, kol patys jo nepradėjo) ir nuolatinio investuotojų spaudimo didinti pelningumą.

Dar kebliau kūrėjams. Google žada jiems neišmatuojamą šlovę mainais į prarastas pajamas. Google toks pasirinkimas atrodo labai geras, tačiau ne visus ši perspektyva traukia. Kaip sakė vienas autoriaus kalbintų pašnekovų: „Susidėti su Google – tai lyg šokti nuo tilto, nežinant ar kas sušvelnins kritimą“.

Koks bebūtų jūsų požiūris į Google, šią knygą perskaityti verta. Užvertus paskutinį puslapį man prieš akis iškilo mažo vaiko su supermeno galiomis vaizdas. Jis nori gero ir gali visus priversti „gerai gyventi“. Net jei vienintelis augalas pasaulyje liks špinatai. O ką? Sveika gi.

Teležaidimai

Turiu porą testams paskolintų telefonų: Samsung Galaxy S II ir HTC Sensation Z710e. Abu su Android 2.3.3 Gingerbread, bet šiaip ganėtinai skirtingi. Netrukus papasakosiu daugiau.

Kurlink žiniasklaida?

Nežinau, ar verta čia pradėti svarstyti žiniasklaidos temas. Aš jomis labai domiuosi, tačiau šis tinklaraštis skirtas technologijoms, o ir rašančių apie žiniasklaidą netrūksta. Tačiau sutinku su Rokiškiu, kad apie Wikiskandalą turėtų sužinoti daugiau žmonių, kaip ir apie atsakomuosius žygius. Šie metai ypatingi diskusijų apie žiniasklaidos skaidrumą, etiką ir profesionalumą gausa. Matysim, koks iš to bus derlius.