Dainelė apie kopijavimą

Iš tikrųjų labai geras pavyzdys – kažkas įsilaužė į namus, kompiuterį ir, nepabijokim žodžio, PAVOGĖ sukurtą produktą. Bet yra ir kita medalio pusė, dėl kurios negalima sakyti, kad kopijavimas yra vagystė savaime – pvz., jei sukūrei darbą, davei draugui ir pažįstamui, o šis pasidarė kopiją, t.y., tu geranoriškai atidavei savo darbą. Tokiu būdu esmė ta, kad nebuvo sutarties, kuri įpareigotų tavo draugą ar pažįstamą nekopijuoti. Šioje vietoje prieinam prie autorinių teisių ir turim situacijas:
a) jei autorius sukuria produktą ir jį atiduoda rinkai be sutarties, tai kopijavimas nėra vagystė;
b) jei autorius sudaro sutartį su produkto gavėju ir gauna pajamas:
1. Kai sutartis sudaroma su leidėju, įgaliojanti jį platinti kūrinį, tai kopijavimas nėra vagystė. Autoriui sumoka leidėjas, leidėjas perima tam tikras turtines teises į kūrinį – visi laimingi.
2. Kai kūrinys parduodamas klientui, tai ir turtinės-nuosavybės teisės pereina klientui, kuris turi teisę daryti ką nori, t.y., kopijuoti, ar padalinti į kelias dalis ir išdalinti po dalį vaikaičiams. Šiuo atveju autoriui sumokama už darbą, kūrinys atitenka klientui – visi laimingi (puikus pavyzdys būtų dailės dirbiniai, kur užsakovas, klientas įgyja autorinį darbą ir gali daryti su juo ką tik nori, kad ir laikyti tamsiam rūsy, ar virš unitazo, ar net visai sunaikinti kūrinį).

Taigi autorinės teisės autoriaus atžvilgiu galioja iki to laiko, kol jis gauna pajamas, jei jų nori, už savo darbą. Iki to laiko kūrinio pasisavinimas yra vagystė. Žvelgiant toliau, leidėjas ir klientas vėlgi gali dalintis nemokamai tuo, už ką sumokėjo arba tikėtis gauti pinigų už pardavimus. Absurdas prasideda tame, kad būtent leidėjo atveju, parduoto produkto kopijavimas pastarojo laikomas vagyste:
1. jei jis parduoda turinį, tai tolesnis kopijavimas nėra vagystė.
2. jei jis nuomoja turinį, tai… čia jau prasideda man nesuprantama leidėjų interpretacija – kopijavimas yra vagystė. Tačiau čia vėl galima grįžti prie eksponuojamo muziejuje autoriaus kūrinio (ar jo kopijos), kurią perpiešia kitas dalininkas, t.y., nukopijuoja. Tik pastaroji kopija jau nebe originalus turinys, o naujas turinys, kurio nuosavybės teisių leidėjas neturi.

Kelios tezės, apibendrinant labai ilgą komentarą:
1. Vagystė yra tada, kai pasisavinamas svetimas turtas.
2. Pardavimo metu perleidžiamos turtinės teisės, tame tarpe ir kopijavimo teisė.
3. Kopijuoti įmanoma tik tą kūrinį, prie kurio yra priėjimas.
4. Kopija nėra originalus kūrinys.
5. Kopijos vertė (ne kaina) mažesnė už originalo, nors nauda tokia pati gali būti.
6. Jei nuomotojas nenori kopijavimo, jis turi kūrinį tinkamai apsaugoti ar pažymėti.
7. Kopijavimas arba atgaminimas nėra vagystė, bet naujo turinio sukūrimas.
8. Vagystė yra tada, kai kūrinys įsigyjamas neteisėtu būdu – įsilaužiant.
9. Pavogto kūrinio platinimas yra piratavimas (Robin Hudas irgi buvo vagis).
10. Kopijos pasisiuntimas, naudojimas, tolesnis kopijavimas nėra vagystė.
11. Pavogto kūrinio parsisiuntimas, naudojimas, padarymas prieinamu nėra vagystė.
12. Pavogtą turinį įgiję privalo:
a) arba grąžinti turinį teisių savininkui (skaitmeninio turinio atveju tam paprasčiausiai užtenka ištrinti);
b) arba sumokėti teisių sąvininkui ir toliau naudotis turiniu, t.y., jį įsigyti.
13. Pavogto turinio turėtojas, atsisakantis grąžinti turinį arba sumokėti turinio teisių savininkui, bet toliau naudojantis turinį turi būti baudžiamas.

Taigi, gerbiami autorių teisių turėtojai, saugokit savo turtą, rūpinkitės jo platinimu, gaudykit įsilaužėlius ir vagis, bet nepulkit kiekvieno turinio turėtojo kaip pirato. Ne IPT, ne torrent tinklai, ne besisiunčiantys ir kopijuojantys vartotojai kalti, kad įvyko vagystė – turinio naudotojai neatsako už tai. Kadangi turinio naudotojai nėra vagys – nekaltumo prezumpcija – tai teisių turėtojai ir vagis gaudančios institucijos su jais turėtų elgtis kaip su aukomis, apgaulės būdu įgijusiais neteisėtą turinį ir atitinkamai:
a) jei savanoriškai praneša ir grąžina kūrinį, tai net apdovanoti už pagalbą, ieškant nusikaltėlių, t.y., tikrųjų vagių.
b) jei nežino, kad naudoja vogtą turinį, informuoti apie tai ir teisėtai pareikalauti grąžinti ar pasiūlyti įsigyti turinį.

Kai naudotojas sutinka su teisėtais reikalavimais, jam negresia jokia atsakomybė!

Beje, dabar tu kuri kūrinį kažkam. Tai darai pagal sutartį. Jei užsakovas nutraukia sutartį (nesvarbu, ar gavęs tavo kūrinio kopiją kitu keliu ar kitą produktą). Jis turi tokią teisę. Tik jis privalo sumokėti tau už sutarties nutraukimą, jei tai numatyta sutartyje. Taigi, tau sumoka, užsakovas gauna kitą (ar tą patį produktą), vagis irgi gauna kažkiek už vagystę – visi laimingi, o ne 2 iš 3. Svarbu dirbti pagal sutartį, joje numatyti sutarties nutraukimo sąlygas ir viskas bus gerai. Dar mokesčius susimokėsit valstybei, tai net 4 laimingi bus…