Su televizija mano santykiai grynai platoniški – aš jos neliečiu, ji manęs irgi. Ir taip jau, paskaičiavau, beveik 18 metų. Jei turi kompiuterį, televizoriaus iš tiesų nė nereikia – nebent būtum toks prisiekęs tinginys, kad net nepajudini pelės pramogoms ar informacijai išsirinkti.

Žinoma, retkarčiais pasvarstau, ar nevertėtų išbandyti, bet kiek pasidomiu, tiek nerandu priežasčių: per analoginę – įstabioji žurnalistika ir visų nuvalkiotų šlagerių chorai, per skaitmeninę – mažumą įdomūs „atsarginiai“ kanalai, kenčiantys nuo pinigų stygiaus ir todėl labai neprofesionaliai sudėlioti. „Lietuvos ryto TV“ čia būtų išimtis, tačiau lrytas.lt man patogiau. Kabelinės TV taip ir nesugebėjau išsirinkti, nes visų jų skrajutėse prie kanalų parašyta „(rusų kalba)“. Neturiu nieko prieš Puškino ir Bulgakovo kalbą – Rusijos kanalus tik taip ir norėčiau matyti – bet Discovery ar National Geographic? Ne, ačiū!.. Na, o palydovinės varianto aš kažkaip nė nesvarsčiau.

Visa tai pasakoju, kad suprastumėte, koks aš beviltiškai tolimas „žydriesiems ekranams“. Daug ko nemoku ir nesuprantu. Nebūčiau ėmęs išbandyti Samsung TA750, jei tai būtų tik televizorius. Nesvarbu, kad su 3D akiniais ir daug visokių „super“, „ultra“, „mega“ technologijų. Tačiau naujasis (toks naujas, kad nei amerikietiškoje, nei lietuviškoje Samsung svetainėje net savo tinklalapio dar neturi) TA750, kaip ir jo didesnis variantas TA950 yra TV ir monitoriaus hibridas. Taigi…

Televizija braunasi ant darbo stalo

Abejingumas tradicinei televizijai tebėra labai retas dalykas, tačiau žmonės išties vis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių, o santykinai kompaktiškuose mūsų būstuose kyla klausimas, ar verta „dubliuoti“ vaizdo plokštumas, jei kompiuterių monitoriai šiandien jau siekia 27 ar 30 colių (apie 76 cm).

Samsung TA750 bando rasti kompromisą – TV ir monitoriaus hibridą, kuris patenkintų visus informacijos ir pramogų poreikius viename įrenginyje. Planas atrodo taip:

• Įmontuoti analoginės ir skaitmeninės TV tiunerį, kad, prijungus anteną, TA750 būtų galima naudoti kaip autonomišką TV.
• Pateikti 1920×1080 HD gebą ir 3D televizijos galimybes, kad raiška ir funkcijos aprėptų viską, ką geriausio šiuo metu išspaudžia transliuotojai.
• Sudaryti galimybes prijungti papildomus šaltinius per HDMI ar išorinį diską per USB, taip suteikiant ir vaizdo įrašo/archyvo galimybę.
• Įdiegti vietinį tinklą (laidinis – integruotas, belaidžio anteną galima įsmeigti į USB), kad žmonės galėtų žiūrėti YouTube, Vimeo, Onion ar ką kitą per internetą.
• Sukurti programėlių parduotuvę, kur vartotojas gali išsirinkti specialiai TV pritaikytas, patogesnes už naršyklę programas informacijos ar pramogų turiniui.
• Pasiūlyti tikrą 3D vaizdą kompiuterinių žaidimų mėgėjams.

Visai neprastas planas, ar ne? Numatyta viskas – pilnas modernios TV paketas, tiesioginė interneto jungtis ir dar galimybė ne tik naudoti įrenginį kaip pagrindinį ar papildomą kompiuterio monitorių, bet ir žaisti jame su 3D akiniais.

Manyčiau, kad TA750 kūrėjų planas pavyko. Nesu visu 100% tikras, nes ne visas galimybes išbandžiau, bet tai, ką pamačiau, paliko gerą įspūdį.

TV eteriu, laidais ir internete

Eterio TV aš negalėjau išbandyti, nes TA750 komplekte nebuvo antenos, o aš stalčiuje tokio daikto „jei prireiktų“ nelaikau. Vietoje to įkišau tinklo laidą ir ėmiau dairytis, ką Samsung hibridas pasiūlys iš interneto.

Ekranas pasitiko programėlių „parduotuve“, kurioje programų nėra labai daug, tačiau tos, kurias bandžiau, buvo kokybiškos ir nemokamos. Vimeo neblogai pritaikyta televiziniam valdymui ir tipiškai TV interaktyvumo stokai: gali išsirinkti HD kanalą ir žiūrėti viską iš eilės, jei nori – turinys tikrai neprastas, tik „neteleviziškas“ ta prasme, kad labai intensyvus. Dauguma klipų yra trumpi – pasilenksi paglostyti katę ar nusisuksi paimti puodelį kavos ir pražiopsosi pusę siužeto. Gerai tik, kad šiame televizoriuje gali grįžti atgal ir pažiūrėti praleistas vietas.

HD vaizdo kokybė stulbinamai gera. Santykinai nedidelis 23 colių ekrano dydis su 1080p HD yra puikus derinys – vaizdas atrodo lyg atgijęs itin geros poligrafinės kokybės sieninis kalendorius. Po tokio į didelį TV ekraną nesinorės žiūrėti – man itin didelės įstrižainės televizoriuose vaizdas ir taip primena nenatūraliai išdidintą JPG paveikslėlį…

Samsung parduotuvėje galima rasti naujienų prenumeratų, įvairių informacinių ir socialinių programėlių. Daugeliui jų reikėtų pelės ar klaviatūros (TA750 mano belaidžiais įrenginiais nesugebėjo pasinaudoti), tačiau, tarkime, AccuWeather pati surado miestų sąraše Vilnių (pagal mano IP), tad dalis konfigūracijos atkrenta, jei programa yra pakankamai gudri.

Ar ras vietą?

TA750, kaip ir didesnis bei įmantresnio dizaino TA950, taiko ne tiek į pagrindinio, kiek į papildomo monitoriaus/TV vaidmenį. Jo pirkėjas tikriausiai būtų jaunas žmogus, šiaip naudojantis nešiojamąjį kompiuterį ir sunkiai berandąs savo kambaryje vietos televizoriui. Su naujuoju Samsung hibridu toks pirkėjas turėtų gauti viską, ko jam trūksta: didesnį vaizdo plotą darbui su grafika ar dokumentais, pasyvų TV per anteną ar kabelį, vaizdo klipus bei parsisiunčiamus filmus iš interneto (be kompiuterio, vien su nuotoliniu pultu), galimybę stebėti savo socialinius tinklus neįjungus kompiuterio ir – gal net svarbiausia – naują „tikro“ 3D pojūtį žaidžiant žaidimus.

Pastarąjį dalyką verta paminėti atskirai. Samsung hibridas turi vadinamąjį 2D/3D keitiklį: galimybę dvimatį vaizdą interpretuoti kaip trimatį. Kol žaidimas su 3D akiniais paplis (jei kada tikrai paplis), toks keitiklis išties reikalingas, mat „tikro“ 3D turinio kol kas yra itin nedaug. Keitiklio atliekamas darbas nėra idealus, tačiau daugeliu atveju žaidimams jis suteiks naują pojūtį. Kartais – gal ir galvos svaigulį…

Ateina išmaniųjų TV laikas?

Telefonai šiais laikas nebe skambučiams skirti, tad gal ir televizoriams jau laikas išaugti iš televizijos? Samsung TA750 yra pirmasis mano matytas pretendentas į išmaniuosius televizorius, ir jis tikrai nenuvylė. Labai geros kokybės vaizdas, stebėtinai galingas garsas, tinklo ir USB jungtys, dailiai padaryta programų parduotuvė ir nekomplikuota sąsaja…

Tiesa, aparatas turi ir trūkumų. Jame nėra įprastos monitoriaus VGA jungties, stovo aukštis ir kampas nereguliuojami, komplekte nėra antenos. Aš suprantu, kad anteną sunku pritaikyti kiekvieno vartotojo sąlygoms, bet be jos TA750 yra tarsi be elektros laido… Gaila, kad hibridas negali pasinaudoti klaviatūra ir pele – tradicinis nuotolinis TV pultas tikrai nepritaikytas išmanumui, o maniškis, be to, dar buvo ir su korėjietiškais užrašais ant mygtukų.

Budėjimo režime TA750 keistai cypė, kol visai neišjungiau iš elektros lizdo. Žinia, jis stovėjo prie pat kompiuterio, tačiau jei jis toks jautrus elektromagnetiniam spinduliavimui, tai vargu ar yra tinkamas šiuolaikiškam, technika perkrautam mūsų būstui.

Tiesa, nežinau ir įrenginio kainos. Niekur jos neradau. Spėju, kad su visomis jungtimis, vidine atmintine ir OS jis nebus pigus – bent iš pradžių. Pirmieji jo pirkėjai turės įveikti ir kainos barjerą, ir kai kuriuos kitus formato jaunystės pokyčius, bet gal būt galės ateityje pasigirti pirmieji įsigiję „potelevizinės“ kartos televizorių…

Sausį savaitėlę pagyvenau su HTC Desire Z. Tai nėra labai naujas aparatas – susipažinau su juo dar pernai rugsėjį, tačiau, manau, kad iki šiandien jis dar nepaseno nei techniškai, nei „moraliai“. Tiems, kam antrosios kartos Desire modeliai mažiau pažįstami, turiu priminti, kad šie aparatai naudoja Android OS (2.1.1 mano atveju), turi kokybiškus ekranus (Desire Z – 3,7 colių arba kiek daugiau nei 9 cm įstrižainės), 5 megapikselių filmuojančią kamerą ir keletą įdomių funkcijų, gautų kartu su naujos kartos Sense UI sąsaja: parsiunčiamus žemėlapius (nereikia laukti, kol pasikraus), kompasą su automatine žemėlapio orientacija pagal jūsų padėtį magnetiniame Žemės lauke, integruotą pašto dėžutę, žodžio tekste paiešką žodynuose ir enciklopedijose, gimtadienio ar soc. tinklų pranešimų informaciją skambučio ekrane, kad žinotumėte, apie ką kalbėti su skambinančiuoju, skirtingo garsumo skambutį uždarose erdvėse (kišenėje, rankinėje) ir atvirose bei kitų ganėtinai naudingų dalykų. Daugumą jų minėjau anksčiau.

Kadangi gavau būtent Z modelį su išstumiama klaviatūra, tai nusprendžiau šį kartą aptarti su jumis tik mygtukus. Visa kita galima palikti šiai dienai įprastiems „vieno ekrano“ modeliams. Jų dabar dauguma.

Man rūpėjo populiarios TV laidos principu patikrinti kelis „mitus“:

1. Telefoną su mygtukais galima naudoti su pirštinėmis. Jie yra patogesni žiemą.

2. Telefonas su klaviatūra yra patogesnis rašyti ilgus tekstus.

3. Telefonu su klaviatūra tekstai rašomi greičiau.

4. Klaviatūra „nieko nekainuoja“, tad kodėl gi neišsirinkus telefono su ja, kad visada turėtum alternatyvą?

Štai mano išvados po „laboratorinių“ tyrimų:

1. Netiesa. Jei jau norite naudoti telefoną su pirštinėmis lauke, pabandykite tarp sendaikčių surasti 15 metų senumo modelius, kurių mygtukai išties buvo pakankamo dydžio, kad paspaustum su pirštine. Naujos kartos modelių, tokių kaip HTC Desire Z, klaviatūra yra miniatiūrinė. Su pirštine paspausi mažiausiai 5 mygtukus iš karto, nebent dėvi chirurginę pirštinę (bet tokios nuo šalčio nesaugo). Negana to, viršutinė Desire Z klaviatūros eilė yra taip arti ekrano plokštumos, kad jos mygtukus nelengva ir „plika“ ranka spaudyti, nekalbant jau apie odinės pirštinės „galus“, kurie išvis neleidžia jos pasiekti.

2. Netiesa, bet su mygtukais teoriškai gali rašyti užsimerkęs. Gali ir liečiamame ekrane, jei gerai žinai virtualios klaviatūros išdėstymą. Liečiamas ekranas yra lygus, po jį pirštai gali lakstyti greičiau, o raidės paspaudimui reikia mažiau laiko (sutaupoma dalis vertikalaus judesio). Kadangi Desire Z klaviatūra yra horizontali, galima rašyti tik naudojant abi rankas (net jei viena naudojama tik telefono prilaikymui). Vertikaliai laikomame tame pačiame Desire Z, kitame kuriame telefone su liečiamu ekranu ar netgi paprastame telefone su skaitine klaviatūra rašyti patogiau, nes tam pakanka vienos rankos. Kitas dalykas liečiamų klaviatūrų naudai – rašymas ne anglų kalba. Papildomus ženklus lengviau padaryti pasiekiamus tiesiogiai (be visokų FN kombinacijų) virtualioje klaviatūroje.

3. Ginčytinas dalykas. Beprotiškai greitai galima rašyti bet kuria klaviatūra, taip pat ir liečiama (56 žodžiai per minutę!). Jei jus domina spartos rekordai, derėtų rinktis rungtynėms tokį telefoną, prie kurio klaviatūros esate labiausiai įpratę. Visiems mums 99,9999% likusių tai nėra svarbus dalykas.

4. Netiesa. Šiandieniniuose kompaktiškuose telefonuose, kurių viduje ir slogos virusui vietos surasti keblu (taip tankiai sugrūsta elektronika) jokio rezervo nėra. Nori klaviatūros – turėsi mažiau lustų (silpnesnį procesorių, mažiau atmintinės) arba mažesnį akumuliatoriuką. Jei imsime kitą kryptį, tai neaukodamas vidurių turėsi tiesiog didesnį telefoną. Ar tikrai tokio reikia?

Tačiau visos šios išvados nereiškia, kad telefonai su atlenkiama, išstumiama ar kokia kitokia klaviatūra yra atgyvena. Vertikaliuose modeliuose ji leidžia žmonėms surinkti numerį ar netgi atlikti sudėtingesnius veiksmus apskritai nežiūrint į ekraną (tik nedarykite to vairuodami – aš kartais vaikštau per Vilniaus gatvių perėjas). Kai kurių tokių telefonų mygtukai yra pakankamai dideli, kad galima būtų apgraibomis žiemą paspausti bent jau skambučio priėmimo mygtuką ir su plonomis megztomis pirštinėmis.

O visa kita yra mūsų skonio ir stiliaus dalykas. Mes ryšime kaklaraiščius, nors marškiniai nuo pečių ir taip nekrenta. Mes nešiojame laikrodžius, nors aplink mus regos lauke yra bent 10 kitų: kompiuteriuose, telefonuose, automobilio prietaisų skyde, netgi muzikos grotuvuose. Apie tokius dalykus nesiginčijama: nori – naudok. Tai tavo reikalas. Daug mygtukų nešiojamame elektroniniame prietaise visada teikė šiokią tokią „moksliuko“ aurą. Ji paveldėta dar iš tų laikų, kai inžinieriai mokslo institutuose savo baltų chalatų krūtinės kišenėse nešiodavo mokslinius HP kalkuliatorius. Taigi mygtukai tam tikra prasme simbolizuoja besinaudojančio jais „techniškumą“.

HTC Desire Z šiuo atveju yra chameleonas. Jei nori, gali išskleisti klaviatūrą ir tuojau pat virsti sistemų programuotoju. Jei nori – suskleidi ir tuojau pat tampi vakarėlių liūtu (šiam pastarajam dalykui dar gali reikėti papildomų atributų). Jei man reikėtų rinktis iš Desire modelių, aš rinkčiausi HD. Ne dėl ekrano dydžio (HD ekrano įstrižainė yra 1,5 cm didesnė), o dėl didesnės galios. Bet aš jau įpratęs prie liečiamų ekranų. Desire Z gal dar tinka tiems, kas šiek tiek prisibijo liečiamo ekrano ir norėtų turėti „atsarginę klaviatūrą“. Ir dar tiems, kam patinka išskleidžiamos ir suskleidžiamos Desire Z klaviatūros garsas. Jis yra ypatingas. Labai malonus ir nesupainiojamas su kitais. Gal čia ir slypi visa tokių telefonų traukos paslaptis?

Mano ir Nokia N8 santykių istorija klostėsi nelabai sėkmingai, bet tikrai nenuobodžiai. Pirmą kartą pasimatėme bene prieš du mėnesius Suomijoje, kur grupelei tinklaraščių autorių buvo išdalinti naujutėlaičiai telefonai ir sudaryta galimybė susitikti bei pabendrauti su jo kūrėjais. Apie visa tai rašė Justinas, o aš… ne. Kodėl ne? Nes man nepasisekė su gautu aparatu. Buvau vienas iš tų, kurių aparatai ėmė ir numirė dar nepradėję gyvenimo. Ir nors, pasak Nokia, tik labai nedidelė dalis aparatų buvo su broku, deja, daugelis jų pateko žurnalistams ir tinklaraščių autoriams. Nokia pastaruoju metu ir šiaip negali pasigirti palankia spaudos nuomone, netgi savo tėvynėje (paskaitykite, verta), tad pamaniau, kad verta palaukti veikiančio N8 ir aprašyti gyvą.

Ilgainiui tokį ir gavau, netgi su įdiegta lietuvių kalba. Bandymai kiek užtruko, tačiau apžvalgai medžiagą jau buvau surinkęs ir ketinau rašyti, kai laiškas iš Nokia atstovų dar kartą pasuko istoriją kita linkme. Žinodami, kad mano iPhone yra beviltiškai pasenęs, Nokia žmonės pasiūlė jį pakeisti Nokia N8. Ne savaitei ar dviems, o ilgesniam laikui. Hmm…

Jei šiandien būtų 2005-ieji ir kalbėtume apie „paprastą“ telefoną, būčiau sutikęs nė nedvejodamas. Tačiau išmanieji telefonai pririša prie operacinės sistemos – tiek dėl įpročių ja naudotis, tiek ir dėl programų, kurioms išleista nemažai pinigų. Persikeldamas į kitą pradedi visiškai nuo nulio. Netgi ne nuo nulio, o nuo didelio minuso, nes reikia „pasivyti“ visus kasdien naudojamus įrankius.

Ir vis dėlto aš nusprendžiau priimti iššūkį. Sprendimas remiasi tiek racionaliais, tiek ir emociniais dalykais. Iš racionalios pusės aš daugeliu anksčiau iPhone naudotų programų dabar naudojuosi savo iPad „lentelėje“. Iš emocinės – man norisi tikėti, kad Nokia turi perspektyvą aktyviau skverbtis į išmaniųjų telefonų rinką. Taip tikėdamas, privalau išnaudoti galimybę pagyventi su N8.

Dėl neįprasto bandymo ir jo aprašymas bus neįprastas – išskaidytas, labiau panašus į dienoraštį. Aš apskritai nemėgstu „standartinių“ apžvalgų, tradiciškai pradedamų visų įmanomų savybių išvardinimu (paspauskite pirmą įrašo nuorodą ir visas jas sužinosite. Man labiau rūpi kasdienis vartojimas, patogumas, programos – visa tai, kas telefone lieka po pirmos pažinties ir lydi visą gyvenimo su juo laiką.

Taigi pirmieji įspūdžiai:

Dizainas. Po kelių metų su aptakiu iPhone delne, Nokia N8 metališkumas ir griežtesnės geometrinės formos yra savaip žavios. Abejoju, ar daug žmonių išrinktų jį gražiausiu telefonu, tačiau jis išties išsiskiria: tiek nukirstais galais, tiek ir išsikišančiu iš nugarėlės fotoaparatu. Metalinis paviršius maloniai vėsus.

Meniu mygtukas (vienintelis priekyje) spaudžiasi maloniai ir gerai, kad turi pašvietimą. Šoniniai mygtukai gerokai kietesni – neįpratęs telefoną nykščiu užrakinu ne iš pirmo karto.

Korpuso dangtis neatsidaro, akumuliatorius yra nekeičiamas (o, pamenu, kaip buvo kadaise iPhone dėl to kritikuotas!). Didžiausias kol kas aptiktas dizaino trūkumas – labai kebliai atsidarančios durelės SIM ir atminties kortelei – jei nagai visiškai nukirpti, be kokios sąvaržėlės neapsieisime. Jos, beje, lygiai taip kebliai ir užsidaro…

Laikrodis. Gal kam pasirodys nerimta, tačiau vienas šauniausių Nokia N8 dalykų yra laikrodis budėjimo ekrane. Jis ir kalendoriaus data yra matomi VISADA, žinoma, jei tik telefonas yra įjungtas. Jau daug metų nenešioju laikrodžio ant riešo, nes laikrodis visada yra telefone. Tačiau iPhone ekranas budėjimo režime yra visiškai juodas, be menkiausios informacijos. Taip, paspausti vieną mygtuką, atrodo, nėra sunku, bet iš tiesų laikrodis ir kalendorius budėjimo ekrane yra daug daug geriau. Patogus ir lengvai konfigūruojamas ir N8 žadintuvas. Jis, beje, turi daug geresnes melodijas nei iPhone.

Paštas. Bene pirmas dalykas, kurį puoliau konfigūruoti. N8 sklandžiai prisijungė prie Gmail ir sinchronizavo pašto deželę. Kontrastingas vaizdas tamsiame fone man pasirodė kaip privalumas, kaip ir ryškios piktogramos bei gauto pašto skaidymas pagal dienas. Minusai – ganėtinai vėluojantis sinchronizavimas su Gmail ir retkarčiais nutrūkstantis ryšys su serveriu. Jei, pavyzdžiui, kompiuteryje perskaitau į laiškus, atsakau ar ištrinu, tai N8 pašto programos ekrane viskas atsinaujina su žymiu vėlavimu – kartais tenka laukti kelioliką minučių. Tačiau čia paštas turi ir didžiulį privalumą – ekrane nuolat matomame skydelyje (žr. pav. kaip jie atrodo) nuolat matau paskutinius du gautus laiškus nė neatidaręs pašto programos. Suskambus gauto pašto signalui galiu priimti sprendimą, ar iškart atsakyti, ar korespondencija gali palaukti. Su savo iPhone to padaryti negaliu.

Soc. tinklai. Kitas populiarus „pirmo ekrano“ dalykas, į N8 įdėtas pačių gamintojų, yra skydelis, prijungiamas prie Facebook ir Twitter. Į jį vienu metu telpa tik viena žinutė (jei Facebook, tai visa nė netelpa – tik pradžia), tačiau programa padaryta taip, kad kelios (gal kokios 10) naujausių FB ir Twitter žinučių bei FB profilio būsena (kiek yra draugų prašymų, žinučių ir kalendoriaus įrašų) cikliškai keičia viena kitą kas kelios sekundės. Teoriškai taip galima skaityti visą srautą, bet nelabai patogu – skydelis vis dėlto skirtas daugiau pramogai ar trumpam žvilgsniui, kas gi vyksta bendruomenėse. Nuoseklesniam skaitymui ir rašymui reikia specialių programų.

Beje, soc. tinklų skydelis man veikė ne iš karto. Nors sukonfigūravau jį pačią pirma dieną, elgėsi jis itin aikštingai: dažnai pamiršdavo prisijungimo duomenis, o prisijungęs rodydavo keistą (beprasmį) ekraną „visa veikla“, kuris jokios veiklos nerodė. Prieš kelias dienas pasirodė programos atnaujinimas (Nokia periodiškai praneša apie programų atnaujinimus panašiai kaip Windows Update), kurį įdiegus viskas pradėjo veikti kuo puikiausiai. Tiesa, teko įrašyti visus prisijungimo duomenis iš naujo.

Orai. Dar vienas populiarus pirmo ekrano skydelis. Mano atveju tai AccuWeather, nes kitos alternatyvos neradau. AccuWeather šiaip labai agresyviai prognozuoja orus (žiemą šalčius, vasarą – karščius ir daug kritulių) ir dažniausiai prašauna, todėl labiau mėgstu nuosaikesnę Weather.com prognozę (kur mūsų gimtoji HMT, kai jos labiausiai reikia?!?).

AccuWeather programos sąsaja ir skydelis yra labai dailūs. Programa yra informatyvesnė ir geriau padaryta nei iPhone analogas. Bet… ji pati informacijos skydelyje neatnaujina. Neradau nė tokios nuostatos. Todėl skirtingai nuo langelio į soc. tinklus, matoma orų prognozė yra tokio šviežumo kaip mano atmintis ją paspausti ir atnaujinti (trijų mygtukų procesas).

Kiti dalykai. Jei kas tikėjosi labai ilgo akumuliatoriaus resurso, tai čia tokio nėra – yra standartinė išmaniesiems telefonams viena diena su pakrovimu kasnakt.

N8 ekranas nėra mažiau blizgus ar atsparus pirštų atspaudams nei kitų telefonų, bet jis gerokai sunkiau nuvalomas už iPhone ar iPad. Gal reikia specialių priemonių? Skepetaitė, kurią turiu gavęs su iPhone čia nelabai padeda.

Iki kitų programų taip dar ir neprisikasiau. Todėl Ovi Store pasiūla – ateities dalykas. Apie N8 tikrai bus daugiau. Serialas tik prasideda…

Palikime kol kas šalmą ramybėje ir išbandykime Bitės mobiliojo interneto spartą. Operatorės svetainėje prie modemo aprašymo pateikiami teorinės spartos skaičiai: 384 Kb/s (3G UMTS), 5,76 Mb/s (3G HSUPA) ir net 21,6 Mb/s (3G HSDPA). Įsmeigiu modemą į savo MacBook Pro USB lizdą, įdiegiu Vodafone Mobile Connect programą, atjungiu Wi-Fi ir gaudau rezultatus.

Vilnius, Lietuva, Hostex serveris:

San Franciskas, JAV:

Londonas, Jungtinė Karalystė:

Londonas, pasak modemo, yra kažkur už interneto ribų – vien kontakto trukmė („ping“) ko verta! Geriausiai atrodo ryšys su JAV, o vietinis, lietuviškas gavosi gerokai kuklesnis, nei tikėjausi.

Palyginimui po Bitės modemo įsmeigiau savąjį „atsarginį“ (OmniConnect, HSUPA modemas), o po to dar paleidau ir testus per šviesolaidį palyginimui. Kad būtų patogiau, sudedu viską į vieną lentelę (geriausias rezultatas paryškintas).

Lietuva (kontakto ms, parsiuntimas ir išsiuntimas Mb/s):

• Bitė – 66 / 4,77 / 0,15
• OmniConnect – 136 / 2,68 / 0,35
• Teo optika – 4 / 74,76 / 51,08

Jungtinės Valstijos (kontakto ms, parsiuntimas ir išsiuntimas Mb/s):

• Bitė – 262 / 6,30 / 0,29
• OmniConnect – 351 / 2,57 / 0,10
• Teo optika – 192 / 5,04 / 7,01

Vietos ryšiui, kaip matyti, šviesolaidis praktiškai yra idealus. Mobilusis ryšys veikia visai kitoje spartos kategorijoje. Bitės ryšys pasirodė maždaug du kartus spartesnis už mano modemo, tačiau čia verta dar kartą paminėti, kad turiu ne naujausią modelį, be HSDPA.

Užsienyje gi aibė tarpininkų sulygina spartos rodiklius. Šviesolaidis turi spartesnį „pingą“ ir išsiuntimą, tačiau parsiuntimo sparta Bitės modemas aplenkė tiek mano mobilųjį modemuką (2,5 karto), tiek ir Teo šviesolaidį.

Žinoma, šie rezultatai yra labai paviršutiniški, nes įvairios programos skirtingai naudoja internetą – visai ne taip, kaip jį bando SpeedTest.net. Pavyzdžiui, daugelis naršyklių, torrentų ar Usenet programų atidaro kelias ryšio jungtis vienu metu. Taip mano naminis šviesolaidis siųsdamas iš užsienio pasiekia iki 36 Mb/s, nors atskira gija gali siurbti vos 5 Mb/s. Šviesolaidis šiuo aspektu turi privalumų, nes mobiliojo interneto sparta kol kas net teoriškai nesiekia tiek – geriausiu atveju gali gauti pusę to srauto.

Taigi taip, Bitės mobilusis internetas atrodo spartesnis. Ypač tai pajusite, jei naudojate senesnį modemą be HSUPA ir HSDPA. Iki LTE technologijos žadamų greičių dar toloka, bet kol mes jos sulauksime, manyčiau, išsiversime su 3,5G. Nuo motociklo balno tokia sparta nenuplėš, tačiau kiekvienas papildomas megabitas yra geras dalykas.

O dabar grįžkime prie dviejų modemų ir šalmo. Vieną naujutėlaitį neišpakuotą komplektą (modemas + 15 Lt kortelė) ir motociklininko šalmą galiu padovanoti jums. Tam tereikia išmatuoti savo mobiliojo interneto spartą ir įdėti nuorodą į SpeedTest.net rezultato paveikslėlį (galite jį patalpinti bet kurioje vaizdų talpinimo tarnyboje) komentaruose. Gal kaip nors pažymėkite, ar jums reikia šalmo – ne visi gi turi motociklą ar mopedą, o šalmas kaip vazonas gėlių auginimui netinka.

HTC Touch Pro2 pas mane atsidūrė netyčia. Gustas laiške pasiūlė išbandyti HTC HD2, nes šis telefonas yra itin gerai tinkamas eksperimentams su įvairiomis OS, bet aš kažkodėl pasiėmiau Touch Pro2. Na, pasitaiko. Užtat turėjau progą apžiūrėti ir išbandyti vieną paskutinių sėkmingų Windows Mobile kartos telefonų prieš pat pasirodant Windows Phone 7 – naujoji Microsoft operacinė sistema išmaniesiems telefonams bus pristatyta ryt, spalio 11 dieną. Kai tik sulauksime WP7 telefonų, būtinai juos aprašysiu, o įspūdžiai su HTC Touch Pro2 puikiausiai tiks palyginimui.

Taigi, kaip minėjau, Touch Pro2 yra vienas paskutinių Windows Mobile telefonų, išleistas pernai pavasarį. Tai vidutinio dydžio solidaus svorio storokas telefonas su išstumiama klaviatūra. Jis turi 3,6 colio įstrižainės lietimui jautrų ekraną, kuriam vis dėlto reikia plastikinės plunksnelės. Ne tiek dėl to, kad ekranas yra nejautrus (nors naujuose modeliuose jis daug jautresnis), kiek dėl to, kad Windows Mobile pirštu beveik neįmanoma valdyti – pernelyg jau smulkios jos piktogramos ir mygtukai.

Bet retas kuris Touch Pro2 pirkėjas naudosis plunksnele – telefonas turi tikrai neprastą klaviatūrą, su kuria, šiek tiek pasimokius komandų, galima atlikti daugumą veiksmų. Taip ir buvo sumanyta: Touch Pro2 yra verslininko telefonas, kuriam mygtukai turėtų suteikti užtikrintumo jausmą. Įpratusiems rašyti su fizine klaviatūra taip tikriausiai patogiau rašyti santykinai ilgus tekstus – el. laiškus ar dokumentų tekstą.

Verslininkus paminėjau ne šiaip sau. Kai kurios Touch Pro2 funkcijos yra specialiai jiems skirtos. Pavyzdžiui, labai supaprastinti konferencijos skambučiai: tereikia telefonų knygelėje pažymėti „varnele“ norimus pašnekovus ir paspausti „Conference“ mygtuką. Jei pokalbį turi girdėti susitikimo dalyviai, tai telefoną galima padėti ant stalo ekranu žemyn – tuomet suveikia šviesos jutiklis, ir pokalbio garsas ima sklisti per garsiakalbį. Individualiam naudojimui tokios funkcijos neatrodo patrauklios, tačiau verslo aplinkoje jos yra labai svarbios.

Deja, telefono spartos ir ryšio galimybės po pusantrų metų nuo išleidimo atrodo tikrai silpnos. 528 MHz procesorius negali varžytis su moderniais 1 GHz modeliais, o naršyklė be vietinio Wi-Fi labai jau neskuba krauti tinklalapių. Tiesa, belaidis tinklas yra praktiškai visose įmonėse, tad lėtas mobilusis internetas nėra tokia jau didelė kliūtis.

Vos išleistas Touch Pro2 kainavo apie 2000 litų. Šiandien, ten, kur juo dar prekiaujama, galima rasti telefoną ir už 400 litų. Jei kurioje įmonėje labai intensyviai naudojamos Windows Mobile programos (gal net specializuotos), toks telefonas dar turi prasmės. Visi kiti gi laukia Windows Phone 7 (arba taikosi į HTC Desire Z).

Prieš lygindamas WP7 ir Windows Mobile, pasižymiu sau, kas WM telefonuose buvo kebliausia:

• Nepritaikyta mažam ekranui sąsaja. Langų ir programų valdymo mygtukai yra itin miniatiūriniai. Su plunksnele galima pataikyti (ir tai ne visada), pirštu – gryna loterija.
• „Start“ meniu nepatogus programų paleidimui. Ne šiaip sau HTC Touch Pro2 modifikavo sąsają, kurioje programos sudėtos į vieną lauką (nors yra ir „Start“ meniu).
• Mažai informacijos apie telefono, OS ir programų veikimą, ypač lyginant su Android.
• OS ir programų sąsajos nedera. Negali būti tikras, kad kiekviena programa taip pat elgiasi su tokios pačios paskirties mygtukais, juostomis ir t.t.
• Pirštas, išskyrus vaizdo stūmimą ir santykinai nejautrų paspaudimą, niekam nereikalingas. Didinimo, mažinimo ir pan. nėra.
• Neaišku, kur ieškoti programų (nėra normalios jų parduotuvės), nežinia, kuri programa veiks su kuriuo telefono modeliu).
• Santykinai nuobodžios programos. Mažai jų pritaikyta modernioms komunikacijoms, socialiniams tinklams, išplėstinei tikrovei ir kitiems populiariems dalykams.

Tikėkimės, kad lapkritį sulauksime Windows Phone 7 telefonų. Nors Google vyr. inžinierius Andy Rubin paskubėjo „nurašyti“ Windows Phone 7, sprendimą priims žmonės…

Kai biudžetas nesiekia tūkstančio litų, o išmaniojo telefono ir modernios operacinės sistemos norisi (kas to dabar nenori?), tai tenka rinktis iš gerokai kuklesnio modelių krepšelio, bet pasirinkimas ir jame yra: rinkoje yra bent pustuzinis populiarių išmaniųjų telefonų pradedantiems už 600-900 litų. Vienas jų – HTC Wildfire. Jei šio telefono konkurentams reikia prisistatyti ir įrodyti savo privalumus individualiai, tai Wildfire yra gerokai paprasčiau – neoficialiai, bet ganėtinai plačiai jis žinomas kaip „sumažintas Desire“.

Apibūdinimas nėra visai tikslus, nes Wildfire yra ne tik mažesnis, bet ir kiek kuklesnis savo viduriais, tačiau daugelis svarbių savybių iš tiesų yra artimos HTC Desire (Desire HD, tiesa, skiriasi labiau).

Kas yra Wildfire viduje? 528 MHz Qualcomm procesorius (MSM7225), 384 MB darbinė atmintinė ir 512 MB ROM, 3G ir 802.11 b/g belaidis tinklas (galimybė naudotis kaip modemu per USB), Bluetooth ir A2DP, G-jutiklis ir skaitmeninis kompasas, GPS ir 5 megapikselių fotokamera. Visiškai neprasti startiniai parametrai. Labiausiai dėl „mažinimo“ nukentėjęs dalykas – 3,2 colio 240×320 taškų ekranas. Nors ekrano plotis yra toks pats kaip iPhone, tačiau jo raiška yra gerokai mažesnė (240 prieš 320 taškų). Vertikaliai raiškos irgi šiek tiek trūksta, ypač lyginant su naujos kartos Retina ar Sharp IS03 (960×640) ekranais.

Į mano delną HTC Wildfire telpa kuo puikiausiai – nykščiu pasiekiu bet kurį ekrano kampą, todėl telefonu galiu naudotis viena ranka. Ekrano jautrumas yra pakankamas, bet aš vis dar manau, kad Android pranešimų juosta yra per plona patogiam naudojimui – kadangi ji yra pačiame ekrano viršuje, nykštys nuolat tempiamas maksimaliai, kai tik reikia ją pasiekti (o pasiekti tenka dažnai). Žaidimų su Wildfire nebandžiau žaisti (pats geriausias ekrano jautrumo patikrinimas!), bet atrodo, kad problemų neturėtų kilti.

HTC vartotojo sąsaja Sense UI ir dauguma programų dėl mažesnės gebos ir dydžio ekrano praktiškai nenukenčia, ko nepasakytum apie naršyklę. Su Wildfire pageidautina naudoti „supakuotą internetą“ – programas, specialiai pritaikytas telefonams, o ne „pliką“ naršyklę, kuri rodo labai jau kuklų svetainės plotelį. Žinoma, jis didinasi, slankosi, bet darbo pirštams (tada jau abiejų rankų) yra daugiau, nei norėtųsi…

Kuklesnis ekranas ir neprastas 1300 mAh akumuliatorius virsta privalumu matuojant energijos resursą. Sunku pasakyti, ar pavyktų išvengti kasdienio naktinio krovimo labai intensyviai naudojant telefoną, tačiau aš galėjau dirbti su Wildfire dvi paras nesiekdamas kroviklio laido.

Taigi pagrindiniai Wildfire privalumai yra geras akumuliatoriaus resursas ir prieinama kaina. Minusai? Na – nėra lietuviško vertimo ir klaviatūros (tas pats, kaip ir su kitais HTC modeliais). Telefonas kai kurias funkcijas (naršymo, vaizdų peržiūros, kartais – rašymo) atlieka lėtokai, tarsi strigdamas. Jis nėra toks lėtas, koks tapo mano iPhone 3G su iOS 4 versija, tačiau sparta jis išties negali lygintis su galingiausiais išmaniųjų telefonų modeliais.

Šioje vietoje vertėtų stabtelėti ir pamąstyti apie išmaniųjų telefonų „gyvenimo“ ciklą apskritai. Kai perki daiktą už tūkstantį ar du, nori, kad jis tarnautų bent statistinius/sutartinius (jei pirktas su sutartimi) du metus be didesnių problemų. Deja, bent jau su iPhone 3G man tai nepavyko. Nauja iOS 4 versija jame veikia nepilnai, bet net ir apkarpytos funkcijos bedieviškai stabdo telefoną. Galima sakyti, kad telefonui pritrūko pusmečio iki normalios tarnybos trukmės ir keitimo nauju.

Kaip bus su Android dar sunku pasakyti. Daugelis populiarių modelių dar neišgyveno tiek, kad galėtume spręsti apie tai, kaip jie atlaikys naujas OS versijas ir naujas, sudėtingesnes bei galingesnes programas. Nors Android OS versijos iki šiol ankstesnių telefonų modelių beatodairiškai nelaidojo, nuolat sklando gandai, kad netrukus kartų kaita gali tapti labiau juntama.

Atsižvelgiant į tai, pigesnių modelių kainos privalumas kiek nublanksta. Taip, slenkstis įsigyti išmanųjį telefoną sumažėja, tačiau padidėja galimybė, kad telefoną teks keisti nauju gerokai anksčiau, nei norėtųsi. Gal jums to neprireiks, tačiau mano pareiga perspėti – pats su tuo susidūriau (nors pirkau toli gražu ne pigų modelį).

Apibendrinant HTC Wildfire atrodo kaip neblogas startas su išmaniuoju telefonu. Jei jo pirkėjui reikia laiko priprasti prie naujų galimybių ir išmokti jas valdyti, tai telefono turėtų visiškai pakakti. Vėliau, žinoma, prireiks galingesnio su didesnės gebos ekranu. Klausimas, ar tokį pavyks gauti už 850 litų ar pigiau – kol kas „flagmanai“ nepinga – rinka dar toli gražu neprisotinta…

Vos tik paskelbiu kokio nors Android telefono apžvalgą su kritinėmis pastabomis, tuojau pat atsiranda aršuolių, puolančių teigti, kad visos jį naudojant patirtos nesėkmės yra „mano paties problema“. Aparatas esą tobulas, bet aš, teturėdamas menką trylikos metų patirtį technologijų žiniasklaidoje, tiesiog to nesuprantu.

Tuo keisčiau būna vėliau, kai pati Google ar telefonų gamintojai išleidžia patobulintus modelius ir tie patys, kurie mane kaltino kabinėjantis, su pasididžiavimu vardina ištaisytas klaidas ir pagerintas funkcijas – taip, tas pačias, apie kurias aš rašiau…

Samsung I9000 Galaxy S yra dar vienas toks pavyzdys. „Namų“ mygtukas, puslapiais sudėliotos programos, lietuviškas sąsajos vertimas ir lietuviškų rašmenų klaviatūra, programų valdymo posistemė su paprastu būdu uždaryti nepaklusnias programas ir aiškiu indikatoriumi, kiek jų yra atviros – beveik viskas, kas kliuvo anksčiau matytuose Android modeliuose, čia yra ištaisyta. O jei ištaisyta, tai, vadinasi, buvo ką taisyti?..

Galaxy S vertas pagyrimo dėl dviejų pagrindinių dalykų – labai rimtos techninės įrangos ir jau minėtų didelių Samsung pastangų savo jėgomis ištaisyti daugumą esminių OS trūkumų.

Techninė pusė skamba įspūdingai: gigaherco S5PC111 procesorius; 2 GB atmintinė programoms, 8 ar 16 GB pagrindinė atmintinė ir dar microSD kortelė iki 32 GB; didelis 4 colių įstrižainės Super AMOLED C 480×800 taškų ekranas, 5 mpix fotoaparatas, filmuojantis 720p HD, priekinė VGA kamera, HSDPA/HSUPA 3G, 802.11 b/g/n belaidis tinklas, A-GPS, FM imtuvas ir kitos gėrybės.

Bandytas modelis buvo su Android 2.1 OS, nors Samsung užtikrino, kad jis puikiai veiks su 2.2 ir veikiausiai keliomis būsimomis versijomis. Tačiau Android šiuo atveju yra gausiai papildyta pačios Samsung priedais ir patobulinimais. Programų skaidymą puslapiais (ekranais) jau minėjau. Pagrindinis budėjimo ekranas turi įdomią programėlę „Daily briefing“ (matosi paveikslėlyje), kuri į labai kompaktišką plotą viename ekrane gali surinkti informaciją iš kelių jums svarbių šaltinių: orų prognozę, naujienas iš RSS, valiutų ar akcijų kursą ir pan. Išdidžiai pirmajame ekrane puikuojasi e-knygų skaityklė (labai panaši į iBooks), programų tvarkyklė.

Jei rašote anglų kalba, galite pasinaudoti Swype klaviatūra, su kuria galima rašyti tiesiog stumdant pirštą po ekraną, net nepakeliant jo. Swype pagal trajektoriją atpažįsta, kokias raides parenkate. Lietuviška klaviatūra padaryta panašiai kaip iPhone, tačiau ne visiškai taip pat. Raidę, kurios variantą norite pasirinkti, reikia palaikyti paspaudus, tačiau tiesiogiai ją išsirinkti paslinkus pirštą man nepavyko – išsiskleidusiame meniu raidę reikia parinkti atskiru paspaudimu. Taip rašyti šiek tiek lėčiau, bet užtat mažesnė galimybė padaryti klaidą pasirenkant simbolį.

Galaxy S naudoja Android OS naršyklę, kurią vertėtų pakeisti kokia nors tobulesne. Pastebėjau, kad atidarant kai kurias svetaines ir didinant ar mažinant jų vaizdą, nesutampa „zoom“ lygis tekstui ir paveikslėliams. Smarkiai išdidinus vaizdą paveikslėliai virsta „pikselių sriuba“. Tiesa, šis dalykas nėra dažnas, o ir didinti vaizdą Samsung Galaxy S ekrane reikės nedažnai – į jį ir taip daug telpa.

Komplimentai, anksčiau girdėti Super AMOLED ekrano adresu, iš esmės yra pagrįsti – jis išties yra labai ryškus. Man netgi norėjosi pakeisti paveikslėlį į švelnesių pustonių foną arba sumažinti ryškumą, nes prieblandoje jis itin intensyviai šviečia. Būtų smalsu palyginti šį ekraną su Apple Retina variantu, bet tokios galimybės dar neturėjau.

Pabandysiu apibendrinti savaitės įspūdžius su Samsung I9000 Galaxy S:

Patiko. Ekrano dydis ir kokybė. Lietuviškas sąsajos vertimas (nors kai kurių terminų nesupratau), lietuviški rašmenys klaviatūroje, programų tvarkyklė, knygų skaityklė, aparato sparta ir didelė atmintinė, patobulinta sąsaja ir Daily Briefing, mažas aparato svoris, kompaktiškas kroviklis.

Sukėlė abejonių. Telefono dydis, bet tik iš pradžių – vėliau įpratau ir delne jis gulėjo pakankamai patogiai. Telefono dizainas – skonio reikalas, bet man plastikas sudarė trapios ir pernelyg kasdieniškos konstrukcijos įspūdį. Sumokėjus beveik 2000 litų, rankoje norisi turėti ne tik galingą, bet ir dailų daiktą. Bet užtat telefonas yra netikėtai lengvas, o tai jau didelis privalumas.

Labiau pramogos nei naudos yra iš išplėstinės tikrovės naršyklės. Nesu tikras ir dėl ThinkFree mobiliojo biuro privalumų – jo programos atrodo perkeltos į mažus ekranus pernelyg mechaniškai ir normaliam darbui netinka, nebent peržiūrai.

Nebandytas liko AllShare dalinimasis skaitmeniniu turiniu, nes neturėjau kito aparato su tokia sistema. Netikrinau ir A-GPS.

Geriausias iš Android? Parduotuvės „Mobili linija“ pirkėjai Galaxy S yra įvertinę daugiausiai taškų (8.3) iš visų joje parduodamų telefonų. Nors aš labai ginčyčiau kai kuriuos kitus „tope“ skelbiamus vertinimus, Samsung Galaxy S ko gero yra vertas pirmos pozicijos. Tai išties geriausias iki šiol bandytas modelis su Android operacine sistema. Pasakyti, kokią vietą jis užima tarp visų išmaniųjų telefonų, aš nesiryžčiau – mat įtraukiant į lygtį visas OS, jų ir programų privalumai/trūkumai sveria ne mažiau, nei atskiras telefono modelis. Nors būtų kada nors įdomu palyginti kiekvienos OS lyderius…

Išvada – jei jums patinka Android OS ir nebaido 2000 litų kaina, tai geriau už Samsung I9000 Galaxy S kažin ar rasite. Samsung pastangomis Android tapo draugiškesnė vartotojui, o didelė telefono galia, daug atmintinės ir didelis ekranas leis išbandyti visas šios OS ir jos programų galimybes. Tiesą sakant, Galaxy S yra pirmasis telefonas, privertęs susimąstyti, ar atitarnavus mano dabartiniam iPhone 3G nevertėtų pasukti kitu keliu…

HTC modelių rinkodaroje ne taip paprasta susigaudyti – ne vien dėl skirtingų aparatų skaičiaus, bet ir dėl jų kainų ir neįprastos išleidimo sekos. Mano bandytas HTC Legend buvo išleistas šių metų kovą, tačiau praktiškai iškart ne kaip lyderis – juo jau tada turėjo tapti HTC Desire. Todėl susidomėjimas Legend modeliu buvo mažesnis, nei galima buvo tikėtis. Tam tikra prasme HTC Legend buvo šūvis į vidurį – bandymas išplėsti vidurinės grandies telefonų pasirinkimą ir pritraukti modernių funkcijų bei naujos OS geidžiančius pirkėjus paliekant kiek kuklesnę kainą. Pavyko? Matysim…

Patobulintas Hero

Legend panašumas į HTC Hero skatintų lyginti šiuos du modelius, tačiau Hero man neteko bandyti, o nuo anksčiau testuoto Magic Legend taip smarkiai skiriasi, kad palyginimas beveik neturėtų prasmės. Išskirtiniai Legend bruožai tiek naujo, tiek ir jau naudojusio HTC akimi – aliuminio korpusas, „epliškai“ sudėlioti įjungimo bei garso reguliavimo mygtukai bei ryškus AMOLED ekranas. Skirtingai nuo ankstesnių modelių Legend turi ne mechaninį žymeklio rutuliuką, o optinį.

Šiaip HTC Legend dizainas išties yra neprastas. Eklektiškai atrodo tik jo nugarėlė, kuri turi guminę „kaktą“ su keistai išbarstytomis garsiakalbio skylutėmis, 5 Mpix fotoaparato objektyvu ir LED blykste bei tokią pačią guminę „barzdą“, po kuria slepiasi akumuliatorius, SIM ir SD atmintinės kortelės. Telefonas maloniai guli delne, neslidinėja drėgnose rankose (bandant prie +33° C lauke, tai buvo svarbu) ir turi vos keletą konstrukcinių trūkumų:

1. Priekiniai „namų“, meniu, atšaukimo ir paieškos mygtukai sunkokai spaudosi.
2. Akumuliatoriaus dangtelis nusiima nesunkiai, tačiau užsideda labai kebliai. Netgi pilnai jį uždarius lieka šioks toks tarpelis, kuris kelia nerimą, ar į aparato vidų nepateks dulkių ir drėgmės.

Nauja Sense UI ir Android 2.1

Įjungus telefoną, maloniai nustebina pakankamai greitas OS krovimas – man sąsaja tapo prieinama po 22 sekundžių. O ta sąsaja – specifinis HTC Sense UI apvalkalas Android OS – atrodė tikrai spalvingai ir ganėtinai informatyviai. Sense UI esmė – žiedu išdėstyti „budintys“ ekranai, kuriuose galima sudėlioti įvairius modulius – langus į paštą, žinutes, orų informaciją ir daugybę kitų dalykų. Nuo vieno ekrano į kitą pereinama slenkant juos pirštu horizontaliai, o jei norima kurio konkretaus – jį galima išsirinkti iš išklotinės, atsirandančios „imant žiupsnį druskos“ (suglaudžiant du ekraną liečiančius pirštus). Paskyrus kiek laiko UI konfigūravimui, iš jo galima turėti nemažai naudos – bent jau iš trijų centrinių greičiausiai peržiūrimų ekranų. Tiesa, Sense UI vienu žingsniu atitolina programų paleidimą – intensyviai programas naudojantiems gali norėtis papildomą užvalkalą išjungti.

Android 2.1 gi mane gerokai nuvylė. Prieš tai bandęs 1.3 versiją, tikėjausi rimto šuolio pirmyn, bet radau daugiau problemų, nei galima buvo tikėtis iš tokios populiarios mobiliosios OS: programos dažnai lūžta; jų negalima uždaryti be papildomų įrankių; OS neturi lietuviškos klaviatūros; el. pašto peržiūra nerodo HTML; Android Market paeiška yra niekinė (neranda programos, jei jos pavadinimo nenurodai absoliučiai tiksliai); ekranas gula horizontaliai tik į vieną pusę; pridedamų su OS programų kokybė yra prastesnė, nei galima būtų tikėtis – viskam reikia pakaitalų.

Kai kurie dalykai yra ištaisyti naujesnėje Android 2.2 versijoje, kurią dar neturėjau progos išbandyti, tačiau nemaloniai nuteikia ne tik klaidos, bet ir sąmoningai Google padaryti sprendimai:

1. Kodėl šalyse, kuriose oficialiai parduodami telefonai su Android OS, nėra rašymo jų kalbomis įrangos? (Beje, jei jau jų neįdėjo Google, tai gal galėjo HTC?)
2. Kodėl Android Market yra taip smarkiai ribojamas pagal šalis? Iš pradžių nustembi neradęs ten naujų įdomių programų, o paskui išsiaiškini, kad Google programų parduotuvė daug piktesnė už Apple App Store.
3. Kas rašė paiešką Google programų parduotuvei? „Any soft keyboard“ neranda nieko – būtina be klaidų parašyti „AnySoftKeyboard“. Nesikabinėčiau prie tokios, regis, smulkmenos, tačiau mažesniais už įprastus Legend virtualiais mygtukais sunkiau rašosi be klaidų, o be to Google šiaip garsėja kuo?..

Skaityti patarimai siūlo nenaudoti priemonių programoms išjungti (nemažai jų meniu apskritai neturi „Exit“ komandos) – esą pati OS kuo puikiausiai susidoroja su perkrovomis ir mažiau naudojamas programas išjungia. Praktikoje paaiškėjo, kad tai neveikia – jei naudojote vieną Twitter programą, pavyzdžiui, o paskui parsisiuntėte ir paleidote kitą, tai jos veikia abi vienu metu. Iš pradžių juokinga, bet kai pranešimų juosta virsta šiukšlynu, o jų skambučiai dzingsi vienas po kito, pradedi skubiai ieškoti „kill“ mygtuko. Be specialios programos kitų programų uždarymui čia neišsiversi – nebent naudotum tik tai, kas pridėta.

Į važiuojančius ratus neįšoksi

Visi ką tik išvardinti trūkumai yra nematomi, kol nepradedi rimtai naudotis telefonu. Anksčiau aš apie juos nė nežinojau, nes testiniuose telefonuose atlikdavau labiau išorišką apžiūrą, pasinaudodamas vos viena kita programa ar funkcija. Mane iš dalies pateisina tik tai, kad telefonus tenka greitai grąžinti.

Šį kartą aš stačia galva nėriau į HTC Legend vidurius. Sugalvojau paprastą scenarijų – vos išėmęs telefoną iš dėžutės turiu jį paruošti kasdieniam įprastam naudojimui per pusvalandį ir toliau viską daryti taip, kaip darau su savo telefonu: skambinti, skaityti ir rašyti laiškus, bendrauti Twitter ir pan. Būtent tuomet ir paaiškėja, kad Android OS iki brandos dar labai toli. Pliusas tai, kad su šia OS iš principo viskas yra įmanoma, tačiau reikia perrašyti ROM, prijungti papildomus programų diegimo šaltinius ir t.t. Pusvalandžio paruošimo darbui yra negana – klausimas, ar tam nereikia viso pusdienio…

Pliusai-minusai

Bet grįžkime prie paties telefono. Kaip minėjau, jis taiko į išmaniųjų telefonų viduriuką: turi neprastą 600 MHz Qualcomm procesorių, tačiau tai ne gigahercas; turi 384 MB darbinės atmintinės, kurios, tačiau, pritrūksta žiūrint tinklalapius su Flash ar labai daug iliustracijų; turi 3G su HSDPA ir HSUPA; turi 5 megapikselių fotoaparatą, bet jo nuotraukos nėra geresnės nei įprastos mobiliųjų telefonų. Norėtųsi, kad šio telefono kaina nuo flagmano HTC Desire skirtųsi bent keliais šimtais litų, bet, deja, taip nėra – jei HTC Desire kainuoja apie 1600 litų, tai HTC Legend – vos pusantro šimtų litų pigiau…

Kas man patiko:

• Solidi konstrukcija ir ryškus AMOLED 3,2 colio (320×480) ekranas.
• Spartus 3G ir patikimas belaidis ryšys.
• Daili ir naudinga Sense UI sąsaja.
• MicroUSB kroviklio/duomenų jungtis, lizdas ausinėms.

Kas nepatiko:

• Android 2.1 OS neišbaigtumas.
• Akumuliatoriaus dangtelis.
• Kietoki mygtukai.
• Santykinai didelė kaina.

Apskritai HTC Legend yra geras telefonas tiek eksperimentams su Android OS (HTC pažadėjo, kad jame veiks ir būsimos Android versijos), tiek ir kasdieniam vartojimui, prieš tai tinkamai pasiruošus. Jei jo kaina būtų mažesnė, Legend būtų patrauklus Android naujokams ir jaunimui. Tačiau dabar, kai tiek nedaug telieka iki Desire, kyla nenumaldomas geismas sutaupyti dar 150 litų ir siekti 1 GHz bei kitų patobulinimų…

Tęsiu iPad apžvalgą. Šį kartą pasistengsiu apžvelgti įvairias darbo su kompiuteriais, mobiliaisiais įrenginiais ir telefonais dalis, pažymėdamas, kurioms sritims iPad tinka ir kuo skiriasi nuo įprastinių įrankių. Tuo pačiu, tikiuosi, išryškės ir iPad trūkumai, kuriuos praleidau pirmojoje apžvalgos dalyje.

Taigi – veiklos sritys:

Naujienos

Pagrindiniai skaitmeniniai naujienų šaltiniai yra naujienų svetainės ir RSS srautai. Kompiuteryje, su retomis išimtimis, visa tai yra naršyklės teritorija. Telefonuose ir iPad į pagalbą naršyklei ateina specialios programos. Nors jos kartais peikiamos dėl „uždaro daržo“ koncepcijos, vis dėlto jos turi daugiau privalumų negu trūkumų: puikus dizainas ir navigacija, gražūs šriftai ir didelės nuotraukos, aukštos kokybės video, integruoti socialinių tinklų įrankiai ir… daug daug mažiau reklamos (dauguma išvis be jos apsieina). Kadangi telefonai ir iPad taip pat gali naudotis ir naršykle skaitymui, tai jie yra pranašesni už kompiuterį. Na, o iPad naujienų skaitymui yra patogesnis už telefoną dėl didesnio ekrano. Jei telefone matai tik antraštes arba vieną kurį straipsnį, tai iPad ekrane jau matai visą leidinio maketą. Tai svarbu – pabandykite iki cigarečių pakelio dydžio sulankstyti laikraščio puslapį ir pajusite skirtumą.

Negana to, kai kurios programos geriausios savo kategorijoje. Labai norėčiau, kad kas nors kompiuteriui sukurtų tokio patogumo RSS skaityklę kaip Reeder. Mano galva, ji ne tik geriausia iPad skaityklė, bet geriausia RSS skaitymo programa apskritai. Na, o tie, kam pabodo naudotis tradicinėmis RSS skaityklėmis, gali pasinaudoti specialiai liečiamiems įrenginiams pritaikyta Pulse:

Šauniai atrodo, ar ne? Pulse ganėtinai monotoniškam RSS srautų skaitymui suteikia gyvumo ir itin gerai tinka naujokams, kuriems RSS skaitymas iki šiol buvo nelabai aiškus užsiėmimas…

Panašių transformacijų patiria ir kitos pažįstamos tarnybos. Daily Digg programa yra daug patogesnė nei Digg svetainė, didžiausias pasaulyje tinklaraštis Huffington Post iPad ekrane virsta tvarkingai kategorizuotu ir patogiai sumaketuotu laikraščiu. Pagyrimo vertas programas turi USA Today, BBC (skaitant naujienas galima ir radijo klausytis gyvai), Reuters (ypač verslo informacija). Įdomi programėlė yra Guardian Eyewitness – ji kasdien papildoma viena didele, geros kokybės profesionalia naujienų fotografija su jos istorija ir ją padariusio fotografo patarimais.

Išvada: iPad beveik visais atvejais geriau už alternatyvas. Išimtis būtų tik karščiausios naujienos kelyje, kai telefoną paprasčiau išsiimti ir peržiūrėti trumpus pranešimus.

Rašymas

Jei tenka rašyti daug ir dažnai, tai fizinei klaviatūrai kol kas pamainos nėra. Neturiu iliuzijų, kad su ekrano klaviatūra kada pamėgčiau rašyti ilgus tekstus. Tačiau minties rašyti su iPad neatsisakiau. Todėl įsigijau du priedus. Pirmas – iPad dėklas:

Jis ne tik gerai saugo aparatą su subraižymų ar pažeidimo numetus ant grindų, bet ir fiksuoja iPad patogiu rašymui kampu. Ekrano klaviatūra gi yra pakankamai didelė, kad galėtum rašyti dviem rankom – taip, kaip esi įpratęs prie kompiuterio klaviatūros. Na, o tiems atvejams, kai reikia dirbti ilgiau, yra štai šis daiktas:

Tai iPad stovas su fizine klaviatūra. iPad įsismeigia į jį ir stovi vertikaliai (deja, tik vertikaliai, nes šone iPad neturi jungties). Šį klaviatūra yra praktiškai identiška kitoms fizinėms Apple klaviatūroms, tik funkciniai klavišai skiriasi – jie yra specialiai pritaikyti iPad (namų mygtukas, paieška, užrakinimas, fotoalbumas ir t.t.). iPad stove gali būti kraunamas arba sinchronizuojamas su kompiuteriu, galima naudoti išvestį į televizorių arba išorinius garsiakalbius/stiprintuvą muzikai.

Šie dalykai maksimaliai priartina rašymo spartą ir patogumą iki kompiuterio lygio, tačiau… rašyti su iPad kol kas galiu tik angliškai, kiniškai, olandiškai, flamandiškai, prancūziškai, vokiškai, itališkai, japoniškai, rusiškai ir ispaniškai. Lietuvių kalbos klaviatūra iPad kol kas neįdiegta. Virtualioje klaviatūroje, tiesa yra beveik visos mūsų raidės su diakritiniais ženklais, išskyrus „ą“, „ū“ ir „ų“, bet šios trys raidelės gi labai reikalingos – keblu be jų išsiversti.

Lietuviška klaviatūra turėtų atsirasti kartu su oficialia iPad prekybos mūsų šalyje pradžia. Veikiausiai tai bus rudeniop – rugpjūčio gale ar rugsėjį. Tuo pačiu iPad gaus ir naują OS versiją.

Taigi šioje vietoje, bent jau kol kas iPad negali lygintis nei su nešiojamaisiais kompiuteriais, nei su telefonais, kurie turi lietuviškos abėcėlės raides. Vėliau, kai OS turės lietuvių klaviatūrą, manau, kad galimybės bus lygiavertės su nešiojamaisiais kompiuteriais. Net be fizinės klaviatūros priedų. Kodėl? Ogi todėl, kad iPad leidžia rašyti pirštu ant ekrano!

Nesijuokite. Nors aš iš pradžių maniau, kad tai tas pats, kas rašyti laiškus su Microsoft Paint, pasirodo, yra programų, kurios iš piršto padaro puikiausią rašiklį. Pavyzdžiui, Penultimate:

Dabar aš Penultimate naudoju kiekvieną kartą, kai tingiu rašyti klaviatūra. Parašytus puslapius galima išsiųsti paštu kaip paveikslėlius (šaunus ir greitas būdas pavaizduoti draugams, kaip atvažiuoti iki šašlykinės!). Jei rašote angliškai, dar kietesnis triukas yra įkelti lapus į Evernote, kuri paverčia juos redaguojamu tekstu.

Redagavimas

Jei ne tie tinklaraščiai (ir ne mokslai), tai kompiuteriu mes ne tiek jau daug ir rašytumėme. Kur kas dažniau darbe ir namuose tenka peržiūrėti jau paruoštus dokumentus, papildyti juos ar pataisyti. Biurui suderinamumas su Microsoft Office yra lemiamos reikšmės.

Žinoma, čia pralenkti kompiuterį, kuriame gali būti pati MS Office ar OpenOffice, yra ko gero neįmanoma, tačiau iPad taip pat turi įrankius verslo dokumentų kūrimui ir redagavimui. Apple yra išleidusi savo tekstų redagavimo (Pages), skaičiuoklės (Numbers) ir pateikčių (Keynote) programas, specialiai pritaikytas iPad, bet yra ir programų, skirtų tiesiogiai dirbti su MS Office dokumentais, pavyzdžiui, Documents To Go. Su ja Office dokumentus galima ne tik peržiūrėti, bet ir redaguoti, anotuoti, sinchronizuoti su interneto saugyklomis ar Google Docs. Niekas nekliudo ir naudotis pačiais Google Docs naršyklėje. Nors panašias galimybes turi ir telefoninės programos, telefonų ekranai tiesiog yra per maži bent kiek rimtesniam darbui, ypač su skaičiuoklių lentelėmis.

Dokumentai redagavimui gali būti atidaromi tiesiai iš laiškų (palaikykite paspaudę prisegtukus) arba įkeliami per belaidį tinklą, USB (per iTunes), FTP. Aš dažniausiai sumetu visus tokius dokumentus į Files HD aplankus, nes ši programa leidžia peržiūrėti daugybę failų formatų, įskaitant video ir garsą.

Paštas ir socialiniai tinklai

Neturiu nusiskundimų iPad pašto programa. Tiesa, kompiuteryje yra pašto programų pasirinkimas, kurio nėra iPad, bet ir su iPad galima naudoti Gmail, Yahoo, Hotmail, Microsoft Exchange ir pan. pašto paskyromis. Su ketvirtąja OS versija atsiras vieninga pašto dėžutė ir laiškų grupavimas į „pokalbius“ (kaip Gmail).

Tai, kad į kompiuterius geriausios Twitter programos atkeliauja iš iOS tikriausiai rodo, kokios kokybės šie įrankiai yra iPhone ir iPad. Šiuo metu ko gero geriausias Twitter klientas iPad planšetėms yra Twitterrific (pav.). Gaila, kad iPad kol kas nėra Socialite programos, kuri leidžia vienoje vietoje sekti ir Twitter, ir Facebook, ir RSS srautus. Ganėtinai keista, kad iPad versijos iki šiol neišleido ir Facebook. Visa tai puikiausiai veikia naršyklėje, bet speciali programa patogiau. Facebook turi ilgą komentarų srautą apie tai, kuriame radau pažadą išleisti Facebook programą kitą mėnesį.

Galime konstatuoti, kad iPad šioje srityje kol kas atsilieka, išskyrus Twitter, kur ko gero lenkia kitas sistemas. Specialių programų stygių bent iš dalies atsveria beveik visose turinio programose įdiegti įrankiai dalintis informacija Facebook, Twitter, el. paštu ir kitomis tarnybomis.

Ak, ir iPad neturi specialios Skype programos. Tiesa veikia iPhone programos versija (kaip, beje, ir Facebook), bet tai, švelniai tariant, ne tas pats. Man neaktualu, bet „skaiponautai“ turėtų atkreipti dėmesį.

Darbų organizacija

iPad yra solidžios „vadovo užrašinės“ dydžio, tad turėtų gerai tikti darbų, susitikimų ir projektų planavimui. Iš tikrųjų jis tam bemaž yra idealus: didesnis vartomas ekranas leidžia peržiūrėti iš karto mėnesio, savaitės, dienos darbus ar jų sąrašą; santykinai trumpiems įrašams visiškai pakanka virtualios klaviatūros; galimybė sinchronizuoti visus darbus su interneto tarnybomis ar kompiuterio programomis užtikrina, kad be rūpesčių neliksite netgi išėję iš darbo kabineto.

„Produktyvumo“ programų App Store parduotuvėje yra itin daug, bet ko gero geriausia yra, deja, ir pati brangiausia – Things. Kadangi kadaise nepagailėjau pinigų jos Mac ir iPhone versijoms, tai dabar turiu skersai ir išilgai sinchronizuojamus darbus. Nebetekau galimybės pasiteisinti ką nors užmiršęs…

Žodžiu, dėl formato, sinchronizacijos ir programų gausos laikyčiau, kad iPad geriausiai tinka planuoti darbus, tačiau jų priminimus geriausia gauti į telefoną, kuris visada yra šalia.

Skaitymas

iPad ekranas yra iš esmės toks pats kaip kompiuterio – šviečiantis į akis. Dėl šios priežasties daugelis mano, kad jis nelabai tinka, o gal ir visai netinka knygų skaitymui. Iš tiesų yra kitaip. Neseniai sąsajų taikymo ekspertas Jakob Nielsen (pradėjęs visą svetainių „usability“ revoliuciją) atliko tyrimus, lyginančius iPad, specializuotą Kindle knygų skaityklę ir popierines knygas (yra dar ir tokių). Jų rezultatai parodė, kad popierines knygas žmonės skaito greičiausiai, tačiau skaitymo sparta iPad nusileidžia tik 6,2% – daugeliui tai bus nejuntamas skirtumas. iPad, tačiau, nedidele persvara nugalėjo malonumo skaityti aspektu. Skaitymą kompiuterio ekrane tyrinėtojai įvertino kaip beviltišką. Manau, pagrįstai.

Kokie iPad privalumai ir trūkumai lyginant jį su specializuotomis skaityklėmis? Didesnis kontrastas, pasirenkama orientacija, šriftas, dydis, spalvos, žodžių paieška žodyne (tik anglų kalba, bet labai naudinga, kai nežinai ką reiškia „Gadzooks!“), knygų sinchronizavimas su kompiuteriu/telefonu, tiesioginis jų parsiuntimas, recenzijos, įrenginio sparta, naktinis skaitymo režimas. Čia būtų privalumai. Trūkumai: per didelis ryškumas naktį, jei programa neleidžia jo reguliuoti (dauguma leidžia), santykinai trumpesnis akumuliatoriaus užtaiso laikas (10 val. lyginant su 30-50 skaityklėse).

Privalumai nusveria. Čia ne mano nuomonė – 49% įsigijusių iPad mano, kad jis visiškai atstoja e-skaityklę. Kaip manote, kodėl visos skaityklių gamintojos, kaip susitarusios, neseniai smarkiai sumažino savo gaminių kainas?

Kelionės ir navigacija

Mano iPad neturi GPS. Tai galime jį braukti iš navigacinių įrenginių sąrašo (tam yra iPad su 3G ir GPS). Bet užtat galime įtraukti į orientacinių įrenginių sąrašą. Kas man atrodo dar geriau. iPad bet kuriuo atveju yra per didelis, kad naudotum vietoje automobilinės navigacijos sistemos, o štai kaip žemėlapis jis veikia idealiai: pagal Wi-Fi siųstuvus susiranda buvimo vietą, su skaitmeniniu kompasu nustato kryptį ir dideliame Google Maps lange parodo visą nepažįstamą aplinką. Belieka pakišti tą vaizdą geranoriškiems aborigenams po nosimi ir paklausti „is this New York already?“. Nors ir taip aišku. Nepasiklysite. Šiuo atveju iPad daug pranašesnis už netbuką, nes nereikia klaviatūra baksnoti praeivių krūtinių.

Google Earth atrodo specialiai sukurta iPad. Malonumas „skraidyti“ po pasaulį kur kas didesnis, kai Žemės rutulys paklūsta tavo pirštams. Pritraukimas ir atitolinimas daug tikslesnis, izometrinė perspektyva irgi patogesnė navigacijai. Fotelių turistams – pats tas.

Naršymas

Kelionės po virtualias svetainių erdves ne ką mažiau patogios, bet turi rimtų trūkumų, lyginant su įprastiniais kompiuteriais. Du pagrindiniai, dažniausiai linksniuojami: nesuderinamumas su Flash ir naršyklės kortelių nebuvimas. Dėl Flash daug iečių komentarų mūšio laukuose sulaužyta – nesikartosiu. Taip, blogai, nėra, gėda. Aš visiškai nepasigendu, bet, matyt, esu nesveikas. Nedavė Dievas man priklausomybės nuo šios animacijos ir tiek…

Su kortelėmis yra paprasčiau. iPad Safari išties jų neturi. Vietoje to, svetainės gali būti atidaromos kituose languose (iki 9), į kuriuos lengva peršokti. Tačiau tradicinių kortelių gerbėjai irgi nėra nuskriausti. Mat App Store yra nemažai alternatyvių naršyklių, taip pat ir su kortelėmis (žr. pav.).

Mane žiniatinklio naršymas su iPad visiškai tenkina, tačiau pripažįstu, kad tradicinio kompiuterio naršyklės gali daugiau. Ar jūs pasigesite Flash, labai priklauso nuo to, ką veikiate internete. Geras testas – išjungti Flash įskiepį ir pabandyti pagyventi be jo kokią savaitę. Jei jos pabaigoje dar rieše užčiuopsite pulsą, galite drąsiai naršyti su iPad.

Vaizdai ir garsai

Rašyčiau „viskas gerai“ ir eičiau prie kito skyriaus, jei ne viena nuostabi programėlė – Air Video. Adam Pash iš Lifehacker ją pavadino geriausiai išleistais trimis doleriais. Pritariu.

Tai ką gi ji daro, kad yra verta tokio pagyrimo? Pradėkime nuo paties nykiausio dalyko susijusio su klipais ir filmais mobiliuosiuose įrenginiuose – konvertavimo. Imam filmą, įmetam į iTunes ir konvertuojam (eina laikas, prastėja kokybė). Jei iTunes nesupranta mūsų filmo formato, tai naudojam papildomas programas (pavyzdžiui, Avidemux) – tai dar šiek tiek laiko ir dar mažiau kokybės. Kol neatradau Air Video, tol nesitikėjau dažnai žiūrėti filmus iPad ekrane – esu per didelis tinginys visiems tiems konvertavimo darbams.

O su Air Video konvertavimo apskritai nereikia. Net failų kelti į iPad nereikia. Paleidi kompiuteryje Air Video serverį, nurodai, kur sudėti filmai, ir viskas – nuo šio momento tavo iPad yra tavo asmeninis kino teatras – vaizdas tiesiogiai transliuojamas iš kompiuterio per belaidį tinklą. Koks malonumas! Gali nešiotis „televizorių“ kur nori – išsinešti į balkoną, kai namie tvanku; nusitempti į virtuvę; pasiguldyti į lovelę šalia siaubo filmams prieš neramų miegą. Geriausia, kad baigus žiūrėti net valyti iš atmintinės nėra ką. Na, o jei jaučiate, kad vaizdo norėsis vėl ir vėl, arba ruošiatės į kelionę, tai Air Video gali tuo pačiu ir sukonvertuoti filmus į tinkamą formatą. Irgi be laidų.

Įdomu, kad Air Video gali transliuoti ne tik belaidžiu tinklu, bet ir per internetą. „Mama, čia nuolat lyja, nėra ką veikti, paleisk man filmų…“. Tiesa, reikia neprasto interneto ryšio. Vietiniame gi tinkle vaizdas transliuojamas labai sklandžiai.

Apie garsus atskirai nerašysiu. iPad turi iPod programėlę. Viskas su ja taip pat gerai, kaip su iPad ar iPhone, tik albumų viršeliai įspūdingiau atrodo.

Kūryba

Nors pats esu anksčiau iPad pavadinęs „interneto turinio imtuvu“, tai nėra tikslus apibūdinimas. Didelis liečiamas paviršius – puiki erdvė įvairiausiai kūrybai. Tai, ką iPad praranda dėl fizinės klaviatūros nebuvimo, jis atgauna ekrano dėka.

Su iPad galima groti. Ne vien klavišiniais instrumentais. Yra gitaros simuliatorių, būgnų, kitų instrumentų. Man labiausiai patinka sintezatoriai. Korg iElectribe (pav.) nėra pigus, bet teikia daug džiaugsmo mėgėjams ir uždirba pinigų profesionalams. Kad ir šiai merginai:

(MacLife nuotrauka)

iElectribe turi virš šimto jau suprogramuotų ciklų, kuriuos galima keisti, pildyti savais, jungti į grandines ir galiausiai sudėlioti ištisą kelių valandų diskotekos programą. Prijungus iPad prie stiprintuvo, vakarėlio muzika garantuota. Ne kiekvienas taps Guetta, bet galimybė tokia yra.

Kur kas kebliau man sekasi piešti. Bet tai nė kiek nemažina entuziazmo terliotis su virtualiais dažais. Jausmas visai kitas, nei paišant su kompiuterio pele. Piešimas su iPad labiausiai primena vaikystės pažinimą, kai teptukai buvo nereikalingas įrankis – kišdavai pirštus tiesiai į guašo indelį ir imituodavai Pollocką ant balto popieriaus (geresniu atveju) arba kambario tapetų (įprastiniu atveju) paviršiaus. Tai nereiškia, kad su iPad negalima nupiešti preciziškai išbaigtų kūrinių. Dailininkas Kyle Lambert vienu pirštu iPad programoje Brushes nupiešė įspūdingą Beyonce portretą (verta pažiūrėti video – formatas jo vertikalus, todėl čia neįterpiu). Apskritai, švietimo specialistai mano, kad betarpiškas kontaktas su objektais ir kūriniais iPad ekrane yra puikus būdas lavinti vaikus. Nesakau, kad jis nustelbia kompiuterį, tačiau jis atveria naujas erdves, kurių bent jau aš tikrai nenoriu atsisakyti.

Žaidimai

Apklausose prieš perkant iPad žaidimai retai nurodomi kaip motyvas įsigyti šį įrenginį, tačiau tai smarkiai pasikeičia po kelių mėnesių naudojimo. Nors iPad turi daugybę šaudyklių, lenktynių žaidimų, nuotykių ir pan., sėkmingiausi jame yra tie, kurie išnaudoja unikalų planšetės formatą – visų pirma stalo žaidimai, galvosūkiai ir edukaciniai žaidimai. Mano mėgiamiausias šiuo metu – Labyrinth 2 HD (pav.). Jo tikslas paprastas – nuridenti rutuliuką per labirintus su kliūtimis į reikiamą vietą. Žaidimas puikiai išnaudoja iPad akselerometrą: rutuliukas ne tik rieda ten, kur pakreipi „lentą“, bet ir pats vaizdas pseudotrimatėje erdvėje pasikeičia nuo pakreipimo kampo. To nesimato paveikslėlyje, bet galima pamatyti TapCritic apžvalgoje (tiesa, apžvalgininkui labai jau sunkiai sekasi žaisti – sunkiau negu man…):

Netrukus turėtų būti išleista populiariaus stalo žaidimo Carcasonne iPad versija, tikiuosi, neužtruks ir kiti. Su stalo žaidimais iPad iš asocialaus (vienam žaidėjui skirto) kompiuterio virsta pramoga šeimai ar grupei draugų. Padedi vidury stalo ir gali žaisti.

Ne visi žaidimai gerai tinka iPad. Man regis, prasčiausiai žaidžiamos šaudyklės ir visokie „Super Mario“ klonai. Jei jau kompiuteryje jiems reikia itin tikslios pelės ir klaviatūros komandų koordinacijos ar specialaus valdymo pulto, tai įrenginyje be mygtukų geruoju jų žaidimas nesibaigs. Tačiau strateginiai žaidimai, stalo žaidimai ir galvosūkiai su iPad yra bemaž nepralenkiami. Specifinę nišą užima „automobiliniai“ žaidimukai, daugiausiai lenktynės. Nors jie labai populiarūs, man keistoka naudoti iPad kaip automobilio vairą. Nors tikriausiai priprasčiau…

98%

Nebenoriu daugiau plėstis – ir taip ilgas rašinys išėjo. Tikiuosi, kad man pavyko supažindinti su iPad galimybėmis ir atskleisti silpnąsias ir stipriąsias jo puses. Nepaminėtas liko daugiaveiksmiškumas (apie kurį galite pasiskaityti čia – tiesa, apie būsimą su iOS4), kaina (brangesnis už netbuką, pigesnis už padorų nešiojamąjį kompiuterį) ir konkurentai, kurių aš labai laukiu. Jau ima rastis šiokių tokių analogų iš Dell (mažokas, ar ne?) ir, netrukus, iš Toshiba su įdomiu dvigubu ekranu. Ateityje ši rinka bus labai įdomi.

Nors savo patirtį su iPad geriau būtų įvertinti po kokio pusmečio (taip ir padarysiu), kol kas esu vienas iš tų 98% iPad šeimininkų, kurie yra visiškai patenkinti šiuo unikaliu įrenginiu.

iPad – unikalus prietaisas. Ne dėl to, kad tai pirmasis planšetinis kompiuteris be fizinės klaviatūros (nes tokių buvo ir anksčiau), o todėl, kad taip skiriasi nuo ankstesnių IT įrenginių, jog daugybė žmonių iki šiol negali suprasti, kokia gi yra iPad paskirtis. Tiesa, vienų nesupratimas gali būti apsimestinis, tiesiog nenorint gilintis į gaminį firmos, kuriai nejauti simpatijų, tačiau bent jau dalis žmonių išties svarsto, ar gali iPad pakeisti kompiuterį, ir kam jis reikalingas, jei negali. Pabandykime išsiaiškinti kartu.

Kadangi Lietuvoje iPad neprekiaujama ir veikiausiai nebus prekiaujama iki rudens, teko paprašyti Karolio pagalbos. iPad, stovas jam su klaviatūra ir kelioninis dėklas buvo nupirktas Jungtinėje Karalystėje ir pas mane atkeliavo liepos 1 dieną.

Neskubėjau iškart rašyti, norėdamas, kad apžvalga skirtųsi nuo anksčiau skelbtų „Verslo klasės“ žurnale ar Overclock.lt – ten autoriams teko prietaisą apžiūrėti labai paskubomis, nes jis buvo skolintas. Nesakau, kad minėtos apžvalgos buvo prastos – anaiptol, tačiau kadangi pačiam tenka bandyti daug skolintų daiktų, žinau, kad norom nenorom nuo to kenčia bandymų apimtis: nespėji išbandyti visų galimybių, akumuliatoriaus resurso, neperki programų ir nekonfigūruoji kai kurių OS dalykų, nes tai arba kainuoja pinigus, arba tiesiog neverta laiko, nes ryt turėsi viską grąžinti.

Monolitas

Vienas dalykas, kuris iškart sukelia simpatijas vien paėmus į rankas iPad yra jo skulptūriškumas (jei taip galima išsireikšti). iPad korpusas nėra visiškai vientisas, tačiau jis atrodo kaip monolitas – minimalistiškas, glotnus lentelės pavidalo luitas su minimumu harmoniją trikdančių detalių. Kontrastas itin ryškus, jei šalia padėsite įprastinį netbuką su aibe ertmių, skylučių, klaviatūros klavišų, LED lempelių ir mažumėlę girgždančių plastmasinių dangtelių – konstrukcijos prasme tai visiškai priešingos filosofijos įrenginiai.

iPad yra tarsi sujungtas iš MacBook ir iPhone. Jo nugarėlė ir korpuso kraštai yra vientisas „šukuoto“ aliuminio blokas vos su trimis mygtukais (įjugimo, garso svirties ir orientacijos fiksavimo) ir dviem ertmėmis (lizdu ausinėms ir USB jungties su kompiuteriu). Priekis gi – praktiškai identiškas iPhone telefonui – tik garsiakalbio viršuje nėra.

Gabaritais ir svoriu iPad labiausiai primena knygą: jis yra 24,3 cm aukščio, 19 cm pločio ir 1,3 cm storio. Sveria iPad 680 gramų – ne daugiau, nei apystorė knyga kietais viršeliais, tačiau laikant vienoje rankoje jis neatrodo lengvutis. Dėl eksperimento pabandžiau dirbti su iPad dvi valandas, laikydamas jį vienoje rankoje. Iki skausmo ranka nepavargo, tačiau svorį jaučiau – kiekvienas, kas bandė su storu vadovėliu pasivaikščioti po parką maždaug gali įsivaizduoti, kokią apkrovą patiria riešas.

iPad ekranas užima ne visą paviršiaus plotą – aplink yra maždaug 2 cm pločio apvadai. Taip padaryta tyčia, kad būtų vietos pirštams, laikant lentelę rankose. Atmetus paraštes, lieka 9,7 colio (24,6 cm – 1024 x 768 taškų) įstrižainės ekranas. Nors jo įstrižainė yra mažesnė nei daugumos netbukų, jis vis tiek atrodo gerokai didesnis. Taip yra todėl, kad iPad ekranas rankose būna arčiau akių, o nešiojamųjų kompiuterių ekraną matome iš toliau – nuo kelių ar nuo stalo paviršiaus.

Vaizdo ekrane kokybė yra stulbinanti. Pacituosiu Overclock: „iPhone ekrano kokybė jau vadinama legendine, tačiau pamačius, kaip rodo iPad, galima tik išsižioti. Stulbinantis kontrastas, super gilios bei kokybiškos spalvos, kontrastinga juoda spalva…“ Tai tikra tiesa. iPad naudoja IPS technologijos skystųjų kristalų ekraną su LED pašvietimu. Nors dabar yra nemažai įvairių naujoviškų ekrano technologijų, nė viena neprilygsta IPS spalvų sklaida ir kokybe bei maksimaliu apžvalgos kampu: jei iPad ekranas matosi, tobulai matosi ir vaizdas jame. Kadangi kontrastas išlieka ir mažinant ryškumą, tai iPad puikiai tinka naktiniam skaitymui ir visiškai nevargina akių.

Tiesa, toks didelis liečiamas plotas neišvengiamai „surenka“ ir besinaudojančio juo pirštų atspaudus. Kol prietaisas įjungtas, jų nesimato, tačiau išjungus jį tam tikru kampu prieš šviesą matyti visi valdymo „keliai ir klystkeliai“. Aparatų su liečiamais ekranais savininkams toks dalykas nėra naujiena, tačiau jei telefoną pakanka patrinti ekranu į marškinių rankovę, su iPad tai padaryti yra keblu – juk jis yra ne toks jau mažas. Todėl aš darbo stalo stalčiuje ir kuprinėje turiu po skepetaitę ekranui valyti. Dažnai jos neprireikia – perbrauki porą kartų per dieną ir tiek.

Paklusnumas

iPad sudaro itin spartaus įrenginio įspūdį. Subjektyviai vertinant, jis atrodo spartesnis ne tik už išmaniuosius telefonus ar netbukus, bet ir už mano MacBook Pro ar „viso dydžio“ iMac kompiuterį. Prilietei – komanda įvykdyta, stumtelėjai – vaizdas pasikeitė. Programos paleidžiamos akimirksniu, failai atidaromi nė kiek ne lėčiau, net jei tai 100 MB dydžio PDF.

Sparta tokio tipo įrenginiams labai svarbi, nes jiems komandą tarsi duodi be tarpininkų (klaviatūros ar pelės). Todėl bet koks delsimas atrodo kaip „nepaklusnumas“ ir gadina darbo malonumą. Spėju, kad kuriant iPad į programų paleidimo, sąsajos valdymo ir animacijų spartą buvo kreipiamas itin didelis dėmesys.

Komunikacijos su iPad taip pat labai sparčios. Belaidis tinklas veikia su 802.11n maršrutizatoriais – su tokia sparta visą iPad saugyklą gali užpildyti per kelioliką minučių. Netikėtai sparti ir USB jungtis – didelių failų (filmų, muzikos, PDF) įkėlimas per iTunes dabar yra juokų darbas. Puiku, kad Apple specialiai iPad padarė failų įkėlimo lauką iTunes programoje – tokio labai reikėtų ir telefonams ar iPod Touch. Galiausiai daugelis programų naudojasi integruotu FTP serveriu, per kurį failų įkėlimas iš kompiuterio – dar paprastesnis: nutempi reikiamą turtą iš vieno lango į kitą – ir viskas.

3G ryšio, tiesa negaliu išbandyti, nes įsigijau modelį tik su belaidžiu Wi-Fi. Kodėl? Ogi todėl, kad iPad būtų jau trečias įrenginys su 3G. Už du jau moku apie 200 litų, perspektyva pridėti dar šimtą prie kasmėnesinių mokesčių manęs visai nevilioja. Todėl ėmiau ir pradėjau naudoti Zebra Wi-Fi paslaugą (11 Lt/mėn.). Ji, pasak Teo, veikia 4000 taškų visoje Lietuvoje. Jei neužsimanysiu naujienų grybaudamas miško gilumoje, tai turėtų pakakti, nes ir namie, ir darbe visur yra Wi-Fi.

„Verslo klasėje“ skelbtoje Liutauro Leščinsko iPad apžvalgoje visas skyrelis „Išleiskite mane!“ yra skirtas neva ribotoms iPad komunikacijų galimybėms. Gal trumpai bandant ir galėjo susidaryti toks įspūdis, tačiau tai netiesa – iPad turi itin spartų ryšį, greitą Dropbox ar kitų programų sinchronizaciją ir daugybę būdų paprastai įkelti ir peržiūrėti beveik bet kokius failus. Žinoma, kai kuriems jų, kaip ir įprastame kompiuteryje, reikia progamų, tačiau apie jas – vėliau, kitoje dalyje.

Resursas

Ketvirtas dalykas po korpuso kokybės, ekrano ir spartos, dėl kurio nesiginčija nė vienas apžvalgininkas, yra itin ilgas darbo iki eilinio pakrovimo laikas. Apple teigia, kad iPad aktyviai naudojamas ištveria 10 valandų, ir… ko gero kuklinasi. Gamyklinį užtaisą išnaudojau per 13 valandų, praktiškai nepaleisdamas iPad iš rankų. Antras ciklas – 11 valandų (bandžiau žaidimus ir filmus). Trečias – 8 valandos, kol kas neišsikrovė. Palyginimui paskaitykite IT Fan aprašytą MSI Wind netbuką: silpnoji vieta – 2-3 valandų akumuliatoriaus resursas…

Sistema

Matę ir bandę iPhone OS su iPad jau moka dirbti, nes iPad naudoja tą pačią operacinę sistemą (šiuo metu – versiją 3.2). Skirtumas tik tas, kad čia į parankinių programų juostą telpa ne keturios, o šešios programos, o į vieną „ekraną“ – dvidešimt. Kadangi tų ekranų galima turėti vienuoliką, tai iPad gali būti įdiegtos 226 programos – trečdaliu daugiau, nei jų turiu savo stacionariame kompiuteryje.

Kadangi ekrano plotas yra daug didesnis už telefono, tai ir galimybių jame atsiskleidžia daugiau, ypač keičiant ekrano orientaciją iš vertikalios į horizontalią. Pasukus ekraną pasisuka ne tik vaizdas – daugeliu atveju jame atsiranda papildomų valdymo priemonių ar kitų elementų. Tai gerai matyti kad kiekviename iPad įdiegtoje darbo kalendoriaus programoje.

Kita naujovė – išsiskleidžianti meniu, kuri visose programose atrodo panašiai, tačiau atlieka tas funkcijas, kurios programai reikalingos. El. pašto programoje meniu išsiskleidžia su naujausiais laiškais, RSS programose – su naujais įrašais arba tinklaraščių sąrašu, orų prognozės programoje – su stebimų vietovių arba savaitės dienų sąrašu.

Paskirtis

Turėdamas tokį nepriekaištingos kokybės ir spartos daiktą nelabai nusiminčiau, jei kurį laiką negalėčiau ir pats suvokti, kam, po galais, jis yra skirtas: nešiojamojo kompiuterio pakaitalas ar e-knygos? Tačiau dėl to laužyti galvos nereikia – iPad tiesiog yra universalus skaitmeninis įrankis. Jo universalumas pasireiškia tuo, kad iPad beveik niekada nėra tiesiog iPad. Jis yra tai, kas yra jo ekrane. Ir todėl jo galimybės yra praktiškai neribotos ir visiškai priklauso tik nuo šeimininko norų: iPad gali būti ir naršykle, ir laikraščiu, ir radijo imtuvu, ir televizoriumi, ir žaidimų stalu, ir gitara, vairu, pianinu, akvariumu, fotolaboratorija, laikrodžiu, kompasu, žemėlapiu, knyga… ir dar šimtais kitų dalykų.

Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp kompiuterio ir iPad. Kompiuteris visada pirmiausiai yra kompiuteris, iPad visada yra tas, kam tu jį tuo metu naudoji. Jei nuo kompiuterio nuluptum visą jį ir žmogų skiriantį kiautą, tai gautum iPad. Jei jau ieškotume, kam pagal dvasią yra artimesnis šis prietaisas, tai reikėtų dairytis ne į kompiuterius ar telefonus, o į Microsoft Surface ir ypač į Microsoft „paviršių ateities“ pusę. Tik Microsoft pradėjo nuo stambių koncepcinių objektų, o Apple pagamino maksimaliai praktišką nešiojamą įtaisą.

Taigi iPad paskirtis – išpildyti jūsų norus. Kuo norite, tuo jūsų rankose iPad ir tampa. Jei tik tam jau yra programa. O programų yra tikrai nemažai. Apie jas ir apie iPad vaidmenis gyvenime – kitame įraše.

SonyEricsson Xperia X-10 yra didelis telefonas. Vienas iš didžiausių, kuriuos teko laikyti rankose per kelis pastaruosius metus. Ir nors tiksliai išmatavus jo dydį (11,9 x 6,3 x 1,3 cm), jis neatrodo smarkiai didesnis už, tarkime, iPhone, ties delno dydžio riba kiekvienas milimetras keičia dydžio sąvoką logaritmiškai: rankoje X-10 jaučiasi daug didesnis už kitus. Todėl nepaisant reklaminių klipų SE svetainėje su dailiomis merginomis, manyčiau, kad X-10 yra telefonas didžiarankiams vyrams. Na, arba skirtas naudoti abiem rankomis, ką merginos klipe ir daro.

Įdomu, kad Xperia X-10 labiau pritaikytas kairiarankiams. Vieninteliai mygtukai korpuso šonuose yra dešinėje pusėje. „Didinimo/mažinimo“ svirtis yra viršuje, todėl patogi spaudyti nykščiu, o štai fotoaparato užraktas yra apačioje. Šiaip delne laikydamas telefoną, jo nespaudai, tačiau su X-10 jis pasispaudžia netyčia – mat mygtukas remiasi į nykščio „pagalvėlę“.

Dydis būtų X-10 minusas, jei SonyEricsson jo nebūtų panaudojusi ekranui išplėsti. Didžiulis keturių colių įstrižainės (480 x 854 taškų) ekranas atrodo lyg būtų portatyvinio televizoriaus – jei ieškotume į delną telpančio įrenginio ekrano dydžio ribos, tai X-10 jau būtų ją pasiekęs. Žinau, kad yra dar didesnių, bet ten jau įdomybių muziejaus eksponatai, o ne praktiški daiktai. Jei X-10 vaizdo taškų skyra lenkia DVD standartą, tai daugiau realiai nė nereikia.

Vaizdas Xperia X-10 ekrane yra ryškus ir kokybiškas. Dėl sąsajai parinktų spalvų gamos jis atrodo netgi pernelyg ryškus, bet tai optinė apgaulė. Tiesiog akys vargsta nuo tokio kiekio mėlynos ir žydros spalvos.

Iš kur tiek žydrynės? Nors Xperia X-10 yra pirmasis SonyEricsson išmanusis telefonas su Android OS (jis pasirodė anksčiau už X-10 mini), Sony nepasitenkino standartine Android sąsają ir užvilko grafinį apvalkalą ant viršaus. Ne vien dėl mėlynos spalvos – čia įdiegta ir žinučių srauto sąsaja Timescape bei medijų valdymo sąsaja Mediascape. Abi labai gausios animacijų ir pseudotrimačių efektų, tačiau stringa ir nemaloniai trikdo valdymą. Nepaisant to, kad Xperia X-10 turi gigaherco procesorių ir 384 megabaitus atmintinės. Tiesa, šias sąsajas galima išjungti ir naudotis standartine Android 1.6 sąsaja (nežinau, ar jau galima į X-10 diegti naujęsnę versiją, bet pažadėta, kad tai bus galima trečiąjį šių metų ketvirtį).

Skirtingai nuo X-10 mini, X-10 neturi lietuviškos sąsajos (gal galima ją kaip nors papildomai įdiegti?). Tai nėra didelis trūkumas mokantiems anglų kalbą, bet keista, kad vienuose tos pačios šeimos modeliuose lietuvių kalba yra, o kituose – ne.

Nors SonyEricsson Xperia X-10 ekranas yra jautrus lietimui, jis man pasirodė ne taip tiksliai jautrus, kaip mažylis X-10 Mini. Ekrano prilietimai registruojami puikiai (nors čia vibruojančio atsako nėra), tačiau slinktis veikia nepatikimai – trimis atvejais iš penkių vietoje vaizdo pastūmimo pasispaudžia tas objektas, kuris yra slinkties kelio pradžioje. Keblumų buvo ir stabdant slenkantį vaizdą – neretai vietoje „stop“ prilietimo tuo pačiu ir aktyvuodavau atsitiktinai po pirštu patekusią programą, adresyno įrašą ar nuostatų komandą. Tiesa, X-10 galima valdyti keliais lietimais (multitouch), todėl bent jau didinti ar mažinti vaizdą galima gerokai patogiau ir tiksliau nei mažylyje X-10 Mini. Tiesa, bent jau naršant po internetą, to didinimo/mažinimo reikia gerokai rečiau vien dėl didesnio X-10 ekrano.

Pripratus prie sąsajos (arba pakeitus ją į tradicinę Android), atsiveria visos X-10 galimybės. Telefonas, kaip ir įprasta tokios klasės modeliams, turi puikų vaizdo ir muzikos leistuvą, 8,1 megapikselių (!) fotoaparatą, GPS imtuvą, akselerometrą, skaitmeninį kompasą. Žinoma, jis turi ir belaidį Wi-Fi bei Bluetooth ryšį.

Vidinę 1 GB talpos saugyklą galima išplėsti papildoma MicroSD kortele (bandytame modelyje buvo įdėta 16 GB kortelė). Telefonas prie kompiuterio (kaip ir prie kroviklio) jungiamas per standartinę MicroUSB jungtį. X-10 turi (ganėtinai sunkiai) nuimamą dangtelį, po kuriuo yra lizdai SIM ir atmintinės kortelėms bei keičiamas ličio polimerų akumuliatorius). Šis akumuliatorius yra kuklesnio, nei galima tikėtis iš korpuso gabaritų, dydžio. Jį gerokai sekina procesorius, fotoaparato jutiklis ir didelis ekranas, todėl tiek, kiek po vieno užtaiso tarnauja X-10 Mini, didysis jo brolis nepatrauks. Pakrovimo turėtų pakakti maždaug parai.

Aš jau įpratau, kad SonyEricsson telefonai, nepriklausomai nuo jų išmanumo, visų pirma yra „mediafonai“. Ne išimtis ir X-10. Jei ne perdėti animaciniai efektai, tai Mediascape būtų tikrai šaunus leistuvas. Dar didesnį įspūdį daro 8,1 Mpix fotoaparatas, darantis, beje, labai neprastos kokybės nuotraukas. Jis tik, kaip ir kiti, labai kenčia nuo prieblandos. Per tą patį objektyvą galima ir filmuoti, tačiau nepaisant tikrai galingo jutiklio, HD vaizdas kol kas neįrašomas – tam reikės sulaukti naujos operacinės sistemos versijos.

Maxi. Sakyčiau, kad X-10 yra tikrai neblogas SonyEricsson bandymas skverbtis į ankštą ir konkurencingą Android modelių rinką, tačiau iš SE tikėjausi šiek tiek daugiau. Jei X-10 Mini kompromisai yra pateisinami dėl itin kompaktiško dydžio, tai X-10 jautrumo ir sąsajos dalykai atrodo nepakankamai kruopščiai sureguliuoti. Pliusas yra tai, kad šie dalykai yra nesunkiai sutvarkomi programiškai, todėl gal su nauja OS versija X-10 gaus ne tik HD įrašymą, bet paklusnesnę bei dailesnę sąsają. Japonijoje, tik pasirodęs, X-10 buvo tapęs geriausiai perkamu išmaniuoju telefonu. Vadinasi, žmonės tikrai nori didelių ekranų. Ir nemano, kad 1850 litų už jį yra daug…

Pamenu, kažkada (prieš kokių 15 metų) kalbėjau į plytą, o dabar štai kalbu į degtukų dėžutę. Miniatiūrizacija. Vienu metu, regis, buvome ją primiršę, tačiau SonyEricsson priminė – Xperia X-10 Mini yra tiesiog neįtikėtinai mažas. Galėtų varžytis su visokiais japoniškais miniatiūriniais telefoniukais, bet jam tai ne lygis. X-10 Mini – ne šiaip telefonas, o išmanusis telefonas su Android OS. Ne juokas.

Telefono dydis tėra 8,3 x 5 x 1,6 cm. Taip, ne pats ploniausias, bet į mano delną telpa trys tokie. Jis ne besvoris, kaip galėtum pagalvoti pamatęs, bet 88 gramai net mažo vaiko delno nenusvers. Bet visa tai – smulkmenos. Įstabiausia, kad SonyEricsson į tokią nedidukę dėžutę sugebėjo sukišti 600 MHz procesorių, 5 megapikselių fotoaparatą, Wi-Fi ryšį, GPS imtuvą, FM radją ir kitus privalomus modernaus išmaniojo telefono atributus.

Žinoma, didelis ekranas netilpo – 2,25 colio įstrižainės ekranėlis tėra 240×320 taškų skyros. Jis visas liečiamas ir labai jautrus – paklūsta menkiausiam prilietimui ar stumtelėjimui pirštu. Vietos manipuliacijoms pirštais čia yra nedaug, tad gal dėl šios priežasties telefonas nėra valdomas kelių pirštų komandomis (multitouch): norėdami priartinti vaizdą ar pasukti jį, turite naudotis virtualiais mygtukais.

Specialiai mažučiam ekranui teko pritaikyti ir Android sąsają (mano bandytame modelyje 1.6 OS versiją). Reikia pripažinti – tai padaryta sumaniai. Sąsaja padalinta į budėjimo ekranus ir programų lauką. Budėjimo ekranų gali būti daug, bet tiek jų ir reikia, mat į kiekvieną jų telpa tik vienos kurios programos (pašto, paieškos, žinučių) sąsaja. Užtat ekrano kampuose yra keturios vietos dažniausiai naudojamoms programoms paleisti, o paslinkę ekraną aukštyn arba paspaudę „tikrą“ meniu mygtuką patenkame į programų saugyklą, kur jų radau 33 – nuo komunikacijų iki žaidimų.

Xperia X-10 Mini turi įdomią programą Timescape, kuri man primena Mac programą Socialite – į ją sujungtas visas teksto bendravimas su draugais: ir trumposios žinutės, ir Twitter, ir Facebook. Timescape netgi praneša apie praleistus skambučius.

Kita specifinė SonyEricsson savybė – sąsajos iš programų vidaus su papildoma informacija. Adresų knygelėje galima rašyti laiškus ir žinutes, muzikos grotuve – skaityti informaciją apie atlikėjus ar jų kūrinius. Tokie patobulinimai sutaupo laiko perjunginėjant programas.

Apskritai Xperia X-10 Mini sąsają laikyčiau vykusia. Nors prisiekę Android gerbėjai tikriausiai norėtų įprastų Android meniu ir išdėstymo, tokiame mažame ekrane jis būtų nepraktiškas. Jau dabar kai kurios programos, ypač interneto naršyklė, yra ant galimybių pakenčiamai valdyti ribos.

Žemėlapiai ir naršyklė yra silpnosios Mini vietos. Ne todėl, kad programos joms blogos, o todėl, kad klaikiai mažai jų matosi – be nuolatinio teksto ar vaizdo pritraukinėjimo nepajudėsi nė iš vietos. X-10 Mini netiks tiems, kas aparatą pirmiausiai ketina naudoti internetui, o po to tik pokalbiams. Šis aparatas – ir ne „rašytojams“. Skaičiukų klaviatūra tinka trumpoms žinutėms rašyti, bet laiškų ar kokio ilgesnio dokumento su tokia neparašysi – vienas vargas. Tai irgi mokestis už itin kompaktišką dydį.

Kyla klausimų ir dėl programų. Teoriškai, turint prieigą prie Android Marketplace programų parduotuvės, galima rinktis iš tūkstančių įvairiausių programų savo telefonui. Tačiau su X-10 Mini tas pasirinkimas gali būti labiau ribotas: daug programų yra pritaikytos didesnės skyros ir įstrižainės ekranui, o kai kurios komandoms naudoja lietimą keliais pirštais.

Užtat atskiro fotoaparato, jei tik nesate labai išrankus vaizdų kokybei, ko gero nebereikės. Nors penki Mini megapikseliai yra ne tas pats kaip 5 megapikseliai fotoaparate su padoriu objektyvu, ryškiai apšviesti vaizdai į 128 MB (+16 GB atmintinės kortelę, jei įdėsite) atmintinę susirinks be kokybės problemų.

Dar vienas netikėtas SonyEricsson Xperia X-10 Mini privalumas – santykinai geras akumuliatoriaus resursas. Dvi dienas naudojant intensyviau, o trečiąją – retkarčiais, pilnas pakrovimas dar nepasibaigė. Tiesa, aparatą gavau visai iškrautą, be gyvybės ženklų. Maniau jau, kad sugedo. Tačiau nusiurbęs kiek energijos iš elektros tinklo jis ėmė ir atsigavo.

SonyEricsson Xperia X-10 Mini akumuliatorius iš korpuso neišsiima. Nors dangtelį galima nuimti (ir netgi pakeisti į vieną iš šešių pridedamų spalvų – merginos, yra ir rožinis!), jis nuimamas tik įdėti atmintinės kortelę ir SIM.

Na, ir galiausiai – kaina. Ji nesiekia nė 1000 litų. Išmaniajam telefonui – tai yra grašiai. Arba, kitaip tariant, X-10 Mini yra ne tik pusė įprastinio išmanuolio dydžio, bet ir pusė kainos. Taip, jis su kai kuriais apribojimais, kuriuos lemia korpuso ir ekrano dydis, tačiau esmė – operacinė sistema su begale įdiegiamų programų – lieka.

X-10 Mini netiks ieškantiems išmaniojo telefono dėl Android ir šios OS narstymo galimybių. Tačiau jis yra puikus prietaisėlis tiems, kas norėtų suderinti stilių ir kompaktiškumą su maksimaliai daug „proto“. „Proto“ Mini turi pakankamai – tereikia noro ir plonų pirštų juo pasinaudoti…

Kai pirmą kartą įjungiau Samsung S5620 Monte, ekrane išvydau kažkieno įdėtą pasisveikinimo frazę: „Užaugęs būsiu iPhone“. Susijuokiau – visiškai nuoširdžiai, be pašaipos ar ironijos. Gali būti, kad šis šmaikštus sakinukas tiksliau apibrėžia telefoną, nei visos apie jį parašytos apžvalgos. Nes jis toks ir yra – ne visiškai suaugęs išmanusis telefonas, o šaunus ir stilingas „jaunuolis“, turintis pakankamai pažangių savybių, kad nekiltų noras šaipytis iš jo pretenzijų į išmaniųjų kategoriją.

Nors Monte nėra išmanusis telefonas pagal klasikinį skirstymą (neturi atviros programoms OS, programų parduotuvės ir pan.), tačiau daugelis jo funkcijų atitinka šios dienos lyderių savybes: S5620 yra 3G telefonas su belaidžio Wi-Fi tinklo ryšiu, GPS, 3 megapikselių fotoaparatu, naršykle, žemėlapių, socialinių tinklų programomis, Gmail paštu ir svarbiausia – labai jautriu liečiamu ekranu. Ir nors programų pasirinkimo jam labai labai reikėtų (jų, tiesa, yra – tinka Java programėlės), techninis komplektas, sutikite, yra solidus kaip telefonui už 560 litų.

S5620 yra mažesnis (10,9 x 5,4 x 1,2 cm) už iPhone ir žymiai lengvesnis (92 g). Jo nugarėlė yra kiek išgaubta ir siaurėja į apačią. Telefonas itin patogiai „gula į ranką“. Bėda tik, kad šoniniai korpuso mygtukai yra labai jautrūs – neretai paspausdavau juos visai to nenorėdamas.

Tų mygtukų yra nedaug. Priekinėje pusėje yra specialūs mygtukai priimti skambutį ir jį nutraukti/atšaukti. Centre įsikūręs meniu mygtukas. Kairėje pusėje viršuje yra sujungtas „aukštyn-žemyn“ mygtukas navigacijai, kurio prireikia nebent klausant muziką – vaizdo slankymui visiškai pakanka pabraukimo pirštu ekrane. Dešinėje pusėje yra MicroSD kortelės lizdo dangtelis, telefono užrakinimo ir fotoaparato mygtukai (šie dažniausiai netyčia ir pasispaudžia). Korpuso viršuje yra MicroUSB jungtis (po dangteliu) ir įprastas 3,5 mm ausinių lizdas. Galinėje Monte sienelėje yra tik fotoaparato objektyvo lęšis ir garsiakalbio grotelės.

Išorė nenuvilia, viduriai – irgi. Monte yra 3G telefonas su Bluetooth 2.1, Wi-Fi (nenurodyta, tiesa, kokios spartos), 200 MB vidine atmintine (plečiama su kortele iki 16 GB), filmuojančiu 3 Mpix fotoaparatu (įrašomas 320×240 taškų vaizdas), GPS imtuvu. Prietaiso ekrano įstrižainė yra 3 colių, ekrano taškų skyra – 400×240 taškų. Šie pastarieji skaičiai šiai dienai atrodo labai kuklūs, tačiau ir pats aparatas yra mažesnis.

Samsung S5620 naudoja savo OS, o ne kurią paplitusią išmaniųjų telefonų OS. Tai jaučiama iš ribotų sistemos ir programų galimybių, nors išoriškai Samsung pasistengė pasiskolinti kai kurias populiarias savybes iš vyresnėlių. Tiek budėjimo ekranas, tiek ir programų erdvė gali turėti ne vieną langą, po kuriuos keliaujama tiesiog pabraukus pirštu horizontaliai. Keli budėjimo ekrano langai yra labai patogu, nes į juos galima sudėti dažniausiai naudojamų programų sąsajas. Čia yra paieškos laukelis, el. pašto ir trumpųjų žinučių langai, socialinių tinklų (Facebook, MySpace) programos. Rečiau naudojami dalykai sudėti programų laukuose po 12 viename ekrane. Apatinėje juostoje yra sudėti iš klasikinio telefono struktūros paveldėti išsiskleidžiantys meniu mygtukai.

Apskritai telefono valdymas yra patogus dėl didelio ekrano jautrumo prilietimams. Tiek programų paleidimas, tiek ir vaizdo stumdymas vyksta labai paklusniai. Kaip ir Nokia telefonuose, kiekvienas prilietimas „atsiliepia“ silpna viso aparato vibracija. Nereikalingas dalykas, bet gal padeda naujokams suprasti, kada kas nors pasispaudžia, o kada ne.

Silpnoji Monte pusė, kaip galima spėti, yra programos. Gmail pašto dėžutę atidaro jis iš interneto WAP režimu. Ganėtinai niūru liečiamo ekrano telefone naudotis paštu, kuris numatytas valdyti mygtukine klaviatūra („0 inbox, 1 compose“…). Naršyklė (Dolphin 1.5), nors ir galinti rodyti horizontaliai pasuktą vaizdą, smarkiai nusileidžia Safari, Opera ar kitoms mobiliosioms. Ne viena su interneto resursais dirbti skirta programa tėra tik įrėminta svetainės versija su minimaliu papildomu funkcionalumu arba išvis be tokio. Taigi jei funkcijomis ir liečiamu ekranu galima didžiuotis, bet kokie palyginimai su išmaniaisiais telefonais pasibaigia atvėrus programas.

Tai ką? Samsung S5620 Monte – pusiau iškeptas? Ne. Sakyčiau, tai labai sumaniai sukonstruotas mobilusis telefonas, kuris sugebėjo suderinti įprasto telefono kainą, akumuliatoriaus resursą (4 paros su 3G) su geidžiamiausiomis naujomis mobiliųjų įrenginių technologijomis (liečiamu ekranu ir Wi-Fi). Taip gavome „tarpinį“ modelį, kurį ne taip baisu pamesti ar sulaužyti, bet ir gėdytis mygtukų nereikia. Užaugęs S5620 iPhone gal ir netaps, bet jis skirtas tiems, kam Android ar iPhone yra dar ateityje, o laukti nesinori.

Nuo to laiko, kai dar Windows 3.x laikais nurungė WordPerfect, Microsoft Word yra populiariausia pasaulyje teksto redagavimo (apdorojimo) programa. Tuoj bus 30 metų, kai ji niekam neužleidžia šios pozicijos, nepaisant to, kad tiek komercinių, tiek ir nemokamų alternatyvų yra išties daug – ta pati WordPerfect tebėra gyva kaip Lotus Symphony biuro programų rinkinio dalis.

Iš dalies Word sėkmę lėmė Windows grafinės sąsajos populiarumas (kitos populiarios DOS laikais programos smarkiai vėlavo į Windows traukinį), iš dalies tai, kad Word, nepaisant pasitaikančių klaidų ir mažos spartos (Word 6.0 buvo tragedija, plačiai aprašyta kompiuterinėje to meto spaudoje), buvo labai aktyviai tobulinama ir ilgainiui ėmė tenkinti tiek savo sparta, tiek ir funkcijų rinkiniu.

Funkcijų, tiesa, vis gausėjo ir gausėjo, kol jos pasiekė apogėjų Word 2003 laikais. Žmonės tyčia atsidarydavo visas programos įrankių juosteles ir fotografavo programos sąsają:

Microsoft šie juokai tikriausiai neatrodė labai linksmi. Ypač dėl to, kad su jais sklandė ir kita informacija: esą žmonės tepanaudoja vos 10% programos galimybių, o moka, žinoma, už visą šimtą procentų.

Todėl jau 2007-ųjų Word buvo išleista su įrankių kaspinais (ribbons). Kai aš įžangoje parašiau, kad tikėčiausi iš Office 2010 galimybės juos išjungti (pakeisti įprastais komandų meniu), dalis žmonių labai susinervino. Na, gal mes apskritai pernelyg smarkiai šiais laikais nervinamės dėl diskusijos dalykų, tačiau aš turiu keletą labai racionalių priežasčių dėl kurių norėčiau turėti galimybę kaspinus perjungti į meniu:

1. Meniu yra įprastas programų valdymo būdas visose operacinėse sistemose. Jis nebūtinai yra patogiausias, tačiau tokia komandų išklotinė yra pati aiškiausia – kai nežinai, kur rasti funkciją, pakanka perbėgti pele per sąrašus. Kaspinuose visų komandų nesimato, net jei vieną po kito juos atidarai.
2. Greičiausias būdas naudotis programa – klaviatūros komandos. Sakykime, kad žmogaus mokėjimą/pripratimą naudotis programa galima išmatuoti pagal tai, kiek jos komandų jis gali paleisti tiesiai iš klaviatūros. Meniu sąrašuose klaviatūros komandos yra surašytos šalia jų pavadinimų. Taigi ilgainiui galima jas išmokti ir naudotis apskritai nebelandžiojant po sąrašus. Nors Word 2007 ir 2010 veikia įprastos klaviatūros komandos, naujokui jas išmokti sudėtingiau, nes kaspinuose jų nebeliko.
3. Office kaspinus mes galime pakęsti todėl, kad Office yra dominuojantis rinkoje biuro programų rinkinys. Ką jau padarysi – paskirsime mėnesį kitą laiko ir išmoksime. Tačiau įsivaizduokite, kad kiekvienos programos kūrėjai imtų ir nuspręstų sugalvoti unikalų savo programos valdymo būdą. Mano kompiuteryje – apie 200 programų. Turėčiau mokytis 200 būdų valdyti programas?

Na, bet tiek jau to. Yra toks labai keistas posakis „šuo ir kariamas pripranta“ (pastaba gyvūnų saugotojams – ne aš jį sugalvojau ir naudoju tik kaip metaforą). Laikau, kad šiuo atveju esu Microsoft kariamas šunelis, ir… prisitaikau.

Kita potenciali Word grėsmė buvo ir yra kuklios, nedidelės „vienos paskirties“ teksto redagavimo programėlės, visų pirma prie Windows pridedama WordPad. Tiesą sakant, lėtesniuose kompiuteriuose, kuriuose Word ilgai paleidžiama, WordPad užėmė jos vietą, nes sugeba atidaryti kasdienius (nesudėtingo maketo) Word failus.

Kai persikrausčiau į Mac, panašiai pradėjau elgtis su Pages programa. Ji lėtai kraunasi, todėl nurodžiau, kad DOC failus atidarinėtų maža ir sparti programėlė Bean. 9 atvejais iš 10 nepasigendu sudėtingesnės programos funkcijų.

Ką tuo norėjau pasakyti? Kad Office 2010 kūrėjams reikėjo ne tik patobulinti Word 2010 valdymą, bet ir paspartinti programą, kad nekiltų pagunda naudoti mažiau atminties ir kitų kompiuterio resursų reikalaujančias, spartesnes programas.

Trečioji grėsmė visiems gerai žinoma – tai žiniatinklio tarnyba Google Docs, leidžianti rašyti ir redaguoti tekstus tiesiai naršyklėje. Tai tikrai ne taip paslanku ir patogu kaip kompiuteryje, tačiau yra keli stiprūs „debesies“ redagavimo privalumai: 1) failai visada yra ten, kur turi interneto ryšį, 2) jais gali dalintis ir redaguoti kartu su kolegomis/draugais, net jei jie yra ne viename vietiniame tinkle.

Kaip Word 2010 sureagavo į grėsmes ir ką pasiūlė?

Bene pati ryškiausia naujovė – dokumentų išsaugojimas Windows Live SkyDrive saugykloje (žr. pirmą paveikslėlį). Jei turite Windows Live paskyrą, tai padaryti yra paprasta (nors man atrodo labai nelogiška išsaugojimą internete įdėti ne prie „Save“, o į atskirą „Save & Send“ meniu). Word pati prisijungia prie jūsų Live paskyros ir įdeda dokumentą į pasirinktą, asmeninį arba viešą, aplanką.

Viešuose SkyDrive aplankuose išsaugotus dokumentus gali parsisiųsti ir atsidaryti kiti. Jei suteiktos atitinkamos teisės, tai pataisos ir papildymai gali „grįžti“ į pradinį failą. Kadangi kartu su Office 2010 debiutavo ir supaprastintas žiniatinklio Office variantas, tai dokumentus peržiūrėti ar paredaguoti galima ir be pačios Word programos – tiesiog naršyklėje. SkyDrive vartotojams nemokamai suteikia 25 GB vietos – erdvės dokumentams neturėtų pristigti.

Jei reikia dokumentus redaguoti keliese „gyvai“, tai tą patį dokumentą iš žiniatinklio atsidarę vartotojai „mato“ vienas kitą būklės juostoje (piktograma labai panaši į Windows Messenger). Paspaudę piktogramą, galite matyti, kas šiuo konkrečiu metu su jumis redaguoja dokumentą.

Kadangi atsirado galimybė redaguoti tiesiai iš interneto keliamus dokumentus, sustiprinta ir jų apsauga. Jei Word „užuodžia“, kad atidarote dokumentą iš interneto (gali būti ir parsiųstas), ji automatiškai įjungia saugos režimą, kuris neleidžia naudoti faile įrašytų komandų sekų (scripts) ir kitų potencialiai pavojingų dalykų. Jei failo šaltiniu pasitikite, saugos režimą galite išjungti.

Apie Word 2010 spartą man spręsti sudėtinga – naudojau programą virtualioje Windows 7 OS (su Parallels). Tokioje aplinkoje Word 2010 paleidimas užtrunka kelias sekundes, o tai jau yra pakankamas slenkstis, kad mažos ir greitos alternatyvos būtų labai patrauklios. Tikiu, kad normalioje Windows 7 aplinkoje, ypač naujame kompiuteryje, Word 2010 gali startuoti akimirksniu.

Dėl komandų kaspinuose esminių pokyčių neįvyko. Nors juose atsirado daug naujovių (paminėsiu toliau), kaspinus, mokantiems Word komandas, galima tik paslėpti, pakeisti juos meniu galimybės nėra (nors geras programuotojas tokią galimybę „sukištų“ į kokius 16 KB…).

Nauja paieška, naujas spausdinimas

Word kūrėjai atkreipia dėmesį į naują paieškos sistemą, kuri dabar atsidaro papildomoje vertikalioje skiltyje, rodančioje visas teksto ištraukas (po kelias eilutes), kur yra ieškomas žodis ar frazė. Taip iš tikrųjų daug paprasčiau surasti reikiamą vietą ilgame dokumente.

Spausdinimas gi pasikeitė taip, kad dabar tapo nebereikalinga atskira lentelė davus komandą „Print“ – pasirinkti spausdintuvą, kopijų skaičių, spausdinamus puslapius ir jų išdėstymą bei formatą galima tiesiai iš atskiro spausdinimo meniu.

Smagu, kad prie išsaugojimo (bet prie „Save & Send“, o ne prie „Save“) yra aiškiai įdėta komanda įrašyti PDF failą. Šiais elektroninės komunikacijos laikais PDF atvaizdą siunčiu ar įsirašau daug dažniau, nei spausdinu popierinę kopiją. Iš tiesų popieriaus apskritai nereikėtų, jei visas sutartis ir kitus dokumentus galima būtų pasirašyti skaitmeniniu būdu (žinau, žinau… bet elektroninis parašas veikia ne visose OS, ar ne?).

Kitos naujovės

Nors aš nemanau, kad sveika Word naudoti kaip „maketavimo“ programą, matyt, bent jau dalis programos vartotojų tokių funkcijų pageidauja. Todėl Word 2010 atsirado papildomų paveikslėlių redagavimo, rėminimo ir „meninių efektų“ funkcijų ir keliasdešimt teksto efektų, įskaitant „metalines“, „neonines“, „išskaptuotas“ raides ir panašiai. Aš tokius dalykus mieliau perleisčiau Microsoft Publisher programai vien dėl to, kad netyčia iš kolegų negaučiau pernelyg papuoštų dokumentų. Patirtis rodo, kad tos puošmenos retai būna skoningos.

Kita vertus, dabar su Word 2010 galima paruošti išties įspūdingus naujienlaiškius. Jei patiems vaizduotė netarnauja, tai galima bus pasirinkti iš gerokai papildyto įvairių dokumentų šablonų rinkinio.

Beje, Word 2010 dabar turi ir nuosavą ekrano fotografavimo įrankį. Tokių programėlių netrūksta, bet gal ir paprasčiau į dokumentą įterpti ekrano iliustraciją nenaudojant daugiau nieko, kaip tik pačią Word programą.

Tam teko, tam teko, o tam…

Įrangos ir programų apžvalgas aš linkęs baigti spėjimais, kam tas produktas bus tinkamas, o kam – nelabai. Būna, žmonės ginčijasi, bet man pačiam taip geriau susidėlioti. Mat jei pačiam netinka ar nepatinka, tai dar nereiškia, kad kažkam tas produktas nebus tikras išganymas. O kaip gi dėl Word 2010?

Jei mano pagrindinė OS būtų Windows 7, tai norėčiau naujosios Word versijos. Dabar turiu Word 2007, kuri tikrai smarkiai nusileidžia Word 2010 vien dėl to, kad neturi sąsajų su interneto tarnybomis, bendro redagavimo ir patobulintos paieškos. Tiesa, „norėčiau“ dar nereiškia „galėčiau“ – Microsoft svetainėje vien Word atnaujinimo kaina – 110 JAV dolerių (311 Lt). Tiek teksto redagavimo programai išleisti tikrai negalėčiau, nebent ji pati už mane straipsnius pradėtų rašyti (tada greitai apsimokėtų). Vienai programai skaičiuojant, pigiau išeitų atnaujinti visą Office programų rinkinį. Professional versijos atnaujinimo kaina – 933 litai (pagal JAV svetainę). Taigi, kad apsimokėtų, tame rinkinyje turėtų būti dar trys ne mažiau už Word reikalingos programos. Ar jų tiek rasiu? Matysim kitose Office programų apžvalgose.

O jums? Mano spėjimas:

• Jei darbe bet koks ankstesnis Office bus atnaujintas į Office 2010, veikiausiai apsidžiaugsite. Vis dėlto naujoji versija yra tikrai geresnė.
• Jei iš Office uždirbate – šis programų rinkinys yra pagrindinis įrankis ruošiant dokumentus klientams ir pan. – ko gero irgi apsimoka. Juk išlaidas reikia išskleisti per tris metus (maždaug kas tiek laiko išleidžiamos naujos Office versijos). Gausime mažiau nei 30 litų per mėnesį (už atnaujinimą). Verslui tai yra nedaug.
• Namų vartotojams patarti kebliausia. Ne paslaptis, kad daugelis mūsų, įpratę prie Office darbe, namuose naudoja nelegaliai parsisiųstas Office versijas. Man atrodo, kad tai ne tik nesveika, bet ir visiškai nebūtina. Gal ateityje mums bus prieinama nemokama (su reklama) Office Starter versija, o gal ir šiaip galima išsiversti su nemokama OpenOffice arba kad ir ta pačia naršykline Office kartu su Windows Live paslaugomis.
• Jei esate technologijų entuziastas, tai dirstelėti į Office 2010 galite tiesiog parsisiuntę bandomąją Office 2010 beta versiją. Nors spėju, kad jau išmokote verstis be biuro programų rinkinio. Daugelį „naršyklių kartos“ žmonių visiškai tenkina Google Docs…

Kitoje dalyje – apie Excel ir PowerPoint naujienas.

Nors didžiausias susidomėjimas nešiojamaisiais kompiuteriais tradiciškai kyla prieš naujus mokslo metus, smarkiai atšilę orai kai kuriuos iš mūsų ragina pasidairyti išnešamos į verandą, balkoną ar parką „kompiuterijos“. Pasirinkimo lygtyje svarbus dėmuo yra kaina – ir šiandien dar yra, kas turi per daug pinigų, bet aš tokių nepažįstu.

Taigi dedam ant stalo Samsung R530 ir bandom, ar jis tinka mūsų darbams. R530 yra 15,6 colių įstrižainės nešiojamasis kompiuteris su 2,2 GHz Intel Core 2 Duo (T6600) procesoriumi, 3 GB atmintine, 320 GB disku ir nVidia GeForce 310M grafikos sistema, „maitinančia“ plačiaekranį 1366×768 taškų vaizdą. Nieko pribloškiančio, tačiau ir skųstis nėra kuo – vidutiniškas darbinis arkliukas simpatiškame kailyje.

Kadangi kiekvieną kompiuterio komponentą aprašinėti atsibostų, tai paminėsiu tik tai, kas labiausiai krito į akį, keturis dalykus – ekraną, klaviatūrą, korpusą ir programinę įrangą.

Nuo paskutinio karto, kai bandžiau nešiojamuosius kompiuterius, prabėgo daugiau kaip metai, o per tą laiką daug kas pasikeitė. Pavyzdžiui, 1366×768 geba man lig šiol buvo nematyta (anksčiau, pamenu, populiari būdavo 1440×900). Nepaisant mažesnio taškų kiekio, vaizdas ekrane atrodo labai gerai, ypač pavėsyje ar prieblandoje. R530 ekrano danga yra blizgi (dabar jau praktiškai standartas), todėl puikiai gaudo atspindžius – kai kuriais atvejais gal net pernelyg puikiai. Tačiau, kaip minėjau šiaip vaizdas yra puikus ir „minkštas“ – plika akimi iš natūralaus darbui atstumo jis atrodo beveik tobulas. Kaip ir visuose kompiuteriuose su blizgiais ekranais, nuotraukų ar filmų peržiūra su R530 yra tikras malonumas.

Kitas potencialus malonumas, ypač daug rašantiems ar skaičiuojantiems, yra R530 klaviatūra. Aš jau spėjau priprasti prie santykinai kuklaus dydžio klaviatūros 13 colių įstrižainės kompiuteryje, todėl man prabangi Samsung R530 erdvė pasirodė lyg stadionas rankoms. Kompiuteris turi ne tik pilno dydžio raidžių klavišus bet ir atskirą skaičių bloką, kuris, naudojantiems „skaičių eilės“ lietuviškos klaviatūros išdėstymą, yra tikras išganymas – nebereikia naudoti Alt, norint gauti skaičių…

Daugiausiai abejonių man sukėlė kompiuterio korpusas. Ne jo blizganti danga, nes neturiu priežasties netikėti Samsung teiginiu apie jo atsparumą įbrėžimams (vinių bandymui nenaudojau), o pagrindinė korpuso plastmasė, kuri šiek tiek linksta ir girgžda paėmus į vieną ranką už korpuso kampo (kompiuteris sveria 2,5 kg). Nemanau, kad tai būtų problema naudojant Samsung R530 vietoje stalinio kompiuterio namuose, tačiau nežinia kiek nuotykių jo korpusas atlaikytų studento ar moksleivio kuprinėje.

Samsung R530 parduodamas su Windows 7 Home Premium ir McAfee antivirusine programa. To galima buvo tikėtis. Įdomiau tai, kad ant darbastalio radau nuotolinio kompiuterių valdymo programą AnyPC ir kompiuterio aptikimo vagystės atveju programą FailSafe. Piešiau lape markeriu riebų pliusą, bet tik po to susigriebiau, kad abi programos pateikiamos tik kaip bandomosios versijos. Še tau… AnyPC praradimas – nedidelė bėda, nes galima rasti nemokamų nuotolinio valdymo programų, bet štai FailSafe, kaip papildomas draudimas, būtų išties vertinga.

Kompiuterio apibendrinimą iš esmės surašiau antraštėje. R530 nepretenduoja į galiūnus (kažin ar tiks žaidimų mėgėjams – jo grafinė posistemė yra silpniausia konfigūracijos dalis), bet puikiausiai susitvarkys su kasdieniais darbais, negadins vaizdo ant stalo ar kelių ir nevargins rankų rašant ar skaičiuojant. Neskriaudžia jis ir piniginės. Kiek tiksliai kainuoja bandyta versija, nežinau, tačiau kiek silpnesnę konfigūraciją internete radau už 1660 litų. Tai spėju, kad šis modelis iki 2000 litų netraukia. Analogiškos klasės kompiuteris prieš porą metų kainavo bent tūkstančiu brangiau, taigi nėra ko skųstis. Duočiau keturias žvaigždeles iš penkių nė nemirktelėjęs.

Ir susiklostyk gi man taip, kad testų sezonas sutaptų su didžiausio užimtumo universitete metu! Na, bet jau nebepamenu, kada gyriausi laisvo laiko pertekliumi, tad nestenėsiu…

Šį kartą imuosi labai didelio darbo, kurio – iš anksto žinau – deramai nepadarysiu. Bet bent jau pasistengsiu parašyti, kas naujo įdomaus yra Microsoft Office 2010 versijoje, kaip „keturioliktasis biuras“ yra prisitaikęs prie interneto laikų, kuo jis gali pririšti tuos, kas mąsto apie nemokamas alternatyvas ar netgi grynai „debesies“ sprendimą – Google Docs.

Microsoft šis produktas yra ne ką mažiau svarbus už Windows. Ne tik dėl to, kad iš jo pardavimų gaunama didelė pajamų dalis, bet ir dėl to, kad verslo įmonėse ir įvairiausiose organizacijose Office labiausiai padeda išsaugoti Microsoft dominavimą.

Office kritikai teigia, kad tik vartotojų inercija tebelaiko verslą ir valstybės institucijas Microsoft glėby. Office šalininkai gi atkerta, kad pagal suderinamumą su dokumentais ir vartotojų įgūdžiais iki šiol nėra lygių.

Tačiau išorinis spaudimas Microsoft biuro programų rinkiniui stiprėja. Pastaruoju metu – ne tiek dėl nemokamų analogų, kiek dėl aktyvios Google kampanijos perkelti verslo dokumentus į Google Docs/Google Apps. Todėl „žiniatinklinis“ Office 2010 komponentas yra bene didžiausios reikšmės.

Lūkesčiai

Prieš pradėdamas apžvalgą trumpai surašysiu, ko tikiuosi iš naujausios Office versijos dar prieš ją bandydamas. Remiuosi patirtimi, kurią sukaupiau (ganėtinai epizodiškai) naudodamasis savo Office 2007 Professional ir iš jos kilusiais norais. Tyčia neskaičiau ankstyvų bandomosios versijos apžvalgų, kad neprisgraibyčiau išankstinių nuomonių.

Taigi lūkesčiai:

• kuklesnė apimtis
• didesnė sparta
• galimybė išjungti kaspino meniu ar pakeisti jį įprastu
• geresnė sąsaja arba bent jau „basic“ režimas sparčiam darbui
• patogus dokumentų išsiuntimas pasirinktu formatu (ypač PDF)
• dokumentų sinchronizavimas per internetą
• bendro redagavimo galimybės
• geresnė kaina

Šiuo metu turiu įdiegęs Professional versiją (žr. paveikslėlį). Joje yra gerokai daugiau programų, nei aš ketinu apžvelgti. Pagrindinį dėmesį skirsiu „klasikai“ – Word, Excel, PowerPoint ir Outlook. Atskirai aprašysiu OneNote, nes manau, kad tai mažiausiai įvertinta Office rinkinio programa, o kitas veikiausiai apžvelgsiu bendrame įraše. Gausis gal septynios dalys… Apie Microsoft Word 2010 ketinu parašyti dar šią savaitę.

Jau kelias savaites ant mano darbo stalo gulintis Nokia X6 kaltinančiomis akelėmis primena apie neparašytą apžvalgą. Laikas susikaupti ir bent trumpai surašyti įspūdžius naudojantis šiuo išmaniuoju telefonu.

X6 – pirmasis rimtas Nokia atsakas į modernių išmaniųjų telefonų su liečiamais (jutikliniais) ekranais bangą. Ankstesni bandymai, kuriuos ištikima firmai gentis vadino „atkirčiu iPhone“ buvo juokas – ekranas nejautrus, sąsaja pasiklydusi tarp 3310 ir ateities, naudingų programų – vos keletas. Tačiau Nokia aiškiai reikėjo laiko, nes X6 yra gerokai arčiau avangardo nei bet kuris kitas matytas firmos telefonas.

Svarbesni X6 techniniai duomenys:

Keturdažnis 3G telefonas su Wi-Fi belaidžiu tinklu ir Bluetooth 2.0
16/32 GB atmintinė (skirtingi modeliai)
3,2 colio įstrižainės 640×320 taškų gebos plačiaformatis 16:9 talpinės varžos (capacitative) ekranas
5 mpix fotoaparatas su dviguba blykste
Integruotas A-GPS su Ovi Maps žemėlapiais
Micro-USB ir garso/vaizdo išvesties lizdai
Dydis: 11,1×5,1×1,4 cm, svoris – 122 g
Penktosios laidos Symbian S60 OS

Kinofonas?

Nemanau, kad plačiaekranis telefonas yra gera mintis, bet jei ketinate jį naudoti pirmiausiai filmų peržiūroms, tai Nokia X6 yra jūsų telefonas. 640×320 raiška „netempia“ iki silpniausios HD specifikacijos, bet 16:9 ekrano proporcijos sudaro kino teatro delne įspūdį. Vaizdas jame labai ryškus ir kokybiškas, ypač prieblandoje. Saulės atokaitoje rezultatas ne toks geras, bet ne prastesnis nei kitų telefonų su dideliais ekranais.

Tiesa, pabaigus žiūrėti filmą ir grįžus į telefono aplinką, tas plačiaformatiškumas nėra joks privalumas. Vertikalios orientacijos ekrane į eilę telpa mažiau programų (3 vietoje iPhone 4), o naršant internete būna dar kebliau: žiūrint vertikaliai, ekranas būna per siauras teksto skiltims, o jį pasukus horizontaliai, matosi labai nedaug teksto – vienas pirštas praktiškai nuolat turi slinkti vaizdą.

Nuo siaurumo nukenčia ir vadinamieji valdikliai, kurie budėjimo ekrane gali gyvai pateikti orų ar naujienų informaciją – reta antraštė telpa į santykinai siaurą vaizdą.

Taigi nors X6 plačiaformatis ekranas yra įdomus išskirtinis telefono bruožas, jis yra labai nepraktiškas kasdieniam vartojimui.

Pagerintas lietimas

Užtat bent jau paklusnumo problemų X6 neturi išvis. Ekrano jautrumas – pavyzdinis. Nujaučiau, kad taip bus, pamatęs, kad korpuse nebėra skylių plastmasinei valdymo plunksnelei. X6 iškart reaguoja į ekrano prilietimą pirštu, greitai stumdo, didina/mažina vaizdą, paklusniai beria į ekraną virtualioje klaviatūroje spaudomas raideles.

X6 turi tris fizinius mygtukus pagrindinėje plokštumoje: atsiliepti, nutraukti pokalbį ir meniu mygtuką. Prasmės dabar, kai ekranas yra puikiai valdomas pirštu, jie neturi, tačiau veikiausiai įdėti todėl, kad OS yra numatyti meniu valdymui.

Kaip ir ankstesni Nokia modeliai su liečiamais ekranais, X6 turi „piršto masažuoklį“ – ekrano virpesį, kuris turėtų pranešti, kad mygtukas yra paspaustas sėkmingai (padeda, kai pirštas užstoja klaviatūros raides). Man jis tebėra labai neįprastas ir išjungtinas po pirmos pažinties.

Tekstą rašyti su Nokia X6 yra lengviau nei su ankstesniais modeliais, bet ir čia kiša koją tas keistas sumanymas naudoti platų ekraną. Mat vertikaliai laikant telefoną, pilna klaviatūra į ekraną netelpa – tik imituojanti skaitinę („es-em-es-inę“). Jei norite rašyti patogiai, teks paversti telefoną horizontaliai. Tai nepatogu dėl dviejų dalykų: 1) veik neįmanoma rašyti viena ranka; 2) matosi per mažai parašyto teksto ar pildomos interneto anketos laukelių.

Bet šiaip valdymas liečiant ekraną pagerėjo „n“ kartų – kartą paragavę tokio ekrano, pirštai niekuomet nenorės grįžti prie „resistive“ tipo atgyvenų…

OS ir programos

Išmanieji Nokia telefonai tradiciškai turi labai stiprią „multimedijinę“ įrangą. X6 irgi turi puikų vaizdo leistuvą, garso grotuvą, FM radijo imtuvą ir netgi išvestis į išorinius stiprintuvus ar TV monitorius. Nugarėlėje 5-iais megapikseliais didžiuojasi fotoaparatas su Carl Zeiss lęšiu. Tiesa, jis yra toks pats jautrus, kaip ir visi telefoniniai – neblogas prie ryškaus apšvietimo, bet negelbstintis prieblandoje.

Šiaip programų rinkinys nėra gausus, bet čia turėtų pagelbėti Ovi Store – Nokia programų parduotuvė internete. Anksčiau joje vėjai švilpavo, tačiau šiandien jau yra iš ko rinktis. Dar iki peržiūros su X6 supratau, kad Ovi Store tapo gerokai solidesnė iš Radiocool programų apžvalgų. Tiek įvairovės, kiek jos yra iTunes App Store ar Android Marketplace, čia nerasime, bet visos pagrindinės kategorijos turi po kelias solidžias programų alternatyvas.

Pati Symbian OS vis dar klaidžioja tarp fizinių klavišų palikimo ir liečiamo ekrano dabarties. Privalumas Nokia gerbėjams – daugelis meniu yra išsaugojusios tradicinę struktūrą. Trūkumas naujiems vartotojams ir daug laukiantiems iš lietimo technologijų – pernelyg gremėzdiški daugiasluoksniai meniu. Jie ypač juntami naršyklėje, kurioje meniu komandų išvis galėtų nebūti…

Simpatijos/antipatijos

Nors iš teksto gali atrodyti, kad esu griežtas X6 vertintojas, telefonas man patiko. Taip, ekranas siauras, bet užtat telefonas puikiai guli delne, netgi nelabai dideliame. Standartinės USB jungties privalumus kaip mat prisimeni ir įvertini, kai už sulūžusio iPhone laido pamainą sumoki 75 litus. Fiziniai atsiliepimo mygtukai dažniausiai nereikalingi, bet juk yra pasitaikę, kad virtualiais nepavyksta skubiai atsiliepti į skambutį?

Savo telefono (iPhone 3G) į Nokia X6 nekeisčiau, nes pripratau prie jo ir jau susirinkau visas man reikalingas programas. Kam mesti jaukiai susuktą lizdą dėl nežinomybės? Tačiau tokių kaip aš Lietuvoje dar yra labai mažai. Šiemet ir kitais metais daug lietuvių tik atras pirmuosius išmaniojo telefono naudojimo džiaugsmus. Puiku, kad Nokia turi parengusi jiems patogų, paklusnų ir galingą modelį.

Beje, GSM World radau, kad jis kainuoja 1259 litus. Ten pat iPhone 3GS su 16 GB atmintine kainuoja 2499 litus. Tai bent skirtumas!

Kaip ir kolega Karolis pačioje metų pradžioje gavau pasiūlymą išbandyti skaitmeninių žurnalų prenumeratą internete. Peržiūrėjau visą beveik 40-ies pavadinimų sąrašą ir, nors norėjau išsirinkti ką nors kitą, galiausiai irgi išsirinkau „Computer Active“. Visi kiti variantai pasirodė pernelyg tolimi tam, kas mane domina, arba pernelyg intymūs…

Tiesa, ilgai delsiau užsakyti prenumeratą, nes Žurnalai.lt leidiniai yra skaitomi tik Windows aplinkoje. Jų formatas – į EXE failą sukompiliuotas Adobe Flash su kažkokia tai apsauga (pirmą kartą atidarant žurnalą reikėjo įrašyti registracijos pašto adresą ir slaptažodį). Veikiausiai tai reiškia, kad atsijungęs nuo interneto žurnalo skaityti negalėčiau. Karolio pavyzdys (naudoja Linux, skaitė su Wine) ir maniškis (naudoju Mac, laukiau, kol gausiu Windows 7) rodo, kad šiais laikais kurti platinimo sistemą, pririštą prie vienos OS yra nelabai gerai.

Paties žurnalo skaitymo įspūdžiai buvo geri. Galima jį išsididinti per visą ekraną, kuomet labai ryškiai matomas visas atvarto tekstas. Dokumento kokybei tikrai neturiu priekaištų – nebuvo nė vieno puslapio, kurio neperskaityčiau dėl per mažo ar sulieto teksto.

Galima pasirinkti vartymo būdą: arba animuotą popierinio puslapio vertimo imitaciją, arba tiesiog slenkančius atvartus (kaip skaitant PDF). Pirmasis metodas gal dailesnis, tačiau man šiek tiek striginėjo.

Navigacija, lango bei žurnalo vaizdo didinimas/mažinimas ir puslapių vertimo nuostatos yra vieninteliai vartotojo reguliuojami dalykai. Labiausiai pasigedau paieškos – turėti iš esmės tekstinį produktą skaitmeniniu pavidalu be galimybės ieškoti jame informacijos yra labai jau nemodernu.

Būtų buvę geriau, jei Žurnalai.lt būtų ne kiekvieną leidinį pakavę į Flash, o sukūrę atskirą skaityklę – gal tokią, kaip National Geographic, kuri veikia bet kur, kur veikia Adobe AIR, ir gali kaupti prenumeruojamų leidinių archyvą su paieška juose.

Nes tas dabartinis prisirišimas prie Flash ne tik riboja panaudojimo galimybes įvairiose OS ar paiešką, bet ir kelia rūpestį dėl ateities: kas atsitiks, kai nauja Windows versija bus nebesuderinama su ta Flash versija, kuri naudojama žurnalams? Visas archyvas pradings…

Todėl svarbiausius straipsnius aš jau šiandien nusifotografuočiau iš ekrano ir išsaugočiau kaip paprastus paveikslėlius arba susegčiau į nerakintą PDF. Turint laiko, galima net per tekstų atpažinimo programą „praleisti“, kad turėtum galimybę ieškoti naudingų patarimų ar kitos informacijos.

Užtat pačius žurnalus ar jų prenumeratą pirkti yra išties patogu: galima už atskirus numerius sumokėti SMS žinute, galima apmokėti prisijungus per savo banką, yra galimybė sumokėti spaudos kioskuose ir net prekybos centrų kasose. Bent jau dėl atsiskaitymo jokių barjerų neturėtų atsirasti.

Ar verta prenumeruoti ir skaityti skaitmeninius žurnalus? Kodėl ne? Dažnai jie gerokai pigesni („Computer Active“ sausio numeris ant popieriaus kainuoja 4,50 lito, o skaitmeninis – 1,50). Lentynose nesikaupia džiovinta celiuliozės masė, o prireikus paskaityti kokį nors straipsnį, jį tikrai lengviau surasti kompiuterio archyve – net be paieškos.

Norėtųsi tikėti, kad tai, kas dabar platinama Žurnalai.lt svetainėje, tėra versija 1.0. Antroji karta jau turėtų turėti paieškos ir straipsnių eksportavimo/spausdinimo funkcijas. Mat dabartiniu formatu sunkiai seksis sudominti raštingą jaunimą, kuris randa patogiau vartojimui paruoštas piratines (anokia čia paslaptis!) versijas.

Anksčiau arba vėliau teks atsisakyti ir kompiliuoto formato. Jei paplis šiemet debiutuojantys rankiniai žurnalų ir panašios medijos skaitymo įrenginiai, tai reikės turinį pritaikyti ir jiems – Flash/EXE tikrai netiks.

Atskiros, skaitymui skirtos programos norėčiau dar ir tam, kad ji man primintų ar automatiškai įkeltų naujai išleistą prenumeruojamo leidinio numerį. Dabar gi turėsiu prisiminti pats ir retkarčiais tikrinti svetainėje, ar dar neatsirado.

Vis dėlto patį projektą aš vertinčiau pozityviai. Gerai, kad tokia galimybė skaityti žurnalus yra.

Beje, nesugebėjau atsakyti sau į klausimą, kaip veikia kryžiažodžių ir galvosūkių žurnalų (jų Žurnalai.lt yra vos ne pusė) prenumerata? Juos galima pildyti ekrane? O jei ne – tai kaip?

Šių metų pavasarį Microsoft išleido futuristinį vaizdo klipą apie kompiuterių naudojimą 2019-aisiais. Pagrindinis jo akcentas – interaktyvi sąveika su visais žmones supančiais paviršiais. Paslėpti kompiuteriai savo duomenis ir sąsajas pateikia ant stalų, sienų, langų, įvairių kitų paviršių. Įdomi vizija? Taip, bet Microsoft ties vizija nesustojo – ji pagamino ir jos ankstyvą prototipą, įrenginį Surface. Praeitą savaitę turėjau galimybę apžiūrėti jį.

Iš išorės Surface labiausiai primena žurnalinį staliuką su stikliniu paviršiumi – bent jau tol, kol yra išjungtas. Įjungus užsiveda jo varikliukas (Intel Core 2 Duo, 2 GB atmintinės, 256 MB vaizdo atmintinės), projektorius, siunčiantis vaizdą iš „stalo“ dugno į ekraną ir 5 vaizdo kameros, sekančios rankas ir objektus ant paviršiaus.

Windows čia gerai paslėpta po Surface sąsaja, kuri išimtinai skirta manipuliacijai rankomis. Programos sudėtos į vieną slenkantį žiedą, o ekrano vaizdo pasukimas ir kitos nuostatos valdomos virtualiais mygtukais ekrano kampuose.

Surface – tai ne liečiamas paviršius kaip naujuosiuose telefonuose. Tokio dydžio ekranas su liečiamu paviršiumi kainuotų kosminius pinigėlius. Specialios „šešėlius“ fiksuojančios kameros šiuo atveju yra gerokai praktiškesnis sprendimas. Tiesa, dėl jų, kaip ir dėl projektoriaus, Surface įrenginys negali būti plonas – jo įranga užimą visą staliuko vidų.

Kas tai?

Mano paminėtas Microsoft vizijos įkūnijimas yra tik viena Surface įrenginio paskirčių. Kai Microsoft jį demonstruoja parodose ar savo būstinėje, tai ji yra svarbiausia, tačiau Surface yra realus, tegu ir ribota serija gaminamas, daiktas su konkrečia kaina – Europoje ji yra 11 tūkstančių eurų. Nenuostabu, kad privačių žmonių namuose jo nerasime (Lietuvoje kol kas nė vienas dar nenupirktas), bet komercinės įmonės randa, kur pritaikyti Surface. Vieni demonstruoja telefonų modelius ir čia pat leidžia pakrauti juos dainomis ar melodijomis (per Bluetooth, vos padėjus ant Surface paviršiaus). Kiti įrengia viešbučių foje su virtualiomis miesto brošiūromis, žemėlapiais ir nuotraukų galerijomis. Kitaip tariant, naudoja Surface kaip prabangų ir novatorišką infokioską.

Dar tai yra ir eksperimentinis kūrybos įrankis, o gal ir žaidimų sistema. Tokiame dideliame plote įdomiai gali būti išspręstas piešimas: dažai pirštus į paletę ir plačiais potėpiais tapai… Galima tai daryti ir mažyčiuose ekranuose, tačiau jausmas visiškai kitas. Nesunku įsivaizduoti, kad susėdus aplink Surface būtų smagu žaisti virtualų stalo žaidimą ar kokį šeimyninį galvosūkį, nors sako, jog toks paviršius yra praktiškai tobulas strateginiams RTS žaidimams.

Įrenginio kameros atpažįsta dvimatį kodą: lipdukai ant telefonų ar taurių dugno padeda atpažinti telefono modelį ir pateikti informaciją apie jį ar parodyti, iš ko susideda ką tik jums atneštas kokteilis.

Koks jausmas?

Surface yra stebėtinai paklusnus. Nors pats jo paviršiaus stiklas nėra „protingas“, naudodamasis to nepastebėsi: kiekvienas judesys fiksuojamas, pastumtas objektas kaip mat skrieja parinkta kryptimi, neužlaikydamas vaizdo. Valdymas visiškai sklandus ir todėl atrodo labai natūralus. Skaitmeninės nuotraukos didinasi, mažinasi, sukiojasi ir rūšiuojasi į šūsnis taip, kaip su tikromis niekada neišeitų… Stebina tai, kad santykinai kuklios konfigūracijos kompiuteris sugeba paleisti kelis vaizdo klipus vienu metu ir vartalioti juos ekrane nestrigdamas.

Kas bus ryt?

Akivaizdu, kad Surface yra rytdienos vizijos įgyvendinimas šiandieninėmis priemonėmis. Jis pavyko daug geriau, nei būčiau tikėjęsis, bet dėl dydžio ir kainos kol kas yra nepraktiškas namuose ir biuruose.

Surface priartės prie Microsoft skaičiuojančiųjų paviršių (Surface Computing) idėjos kai turės ploną ir jautrų paviršių kaip telefonuose. Tuomet jis bus daug universalesnis – galės būti ir sienos, ir darbo stalo dalis.

Man atrodo, kad šia kryptimi eina ir Microsoft, ir Hewlett-Packard, ir Apple. Tik pradėjo jos nuo labai skirtingų įrenginių: Microsoft – nuo didelio paviršiaus su projekcine technologija, HP – nuo stacionaraus kompiuterio su kamerų sekama lietimo zona, o Apple – nuo tiesiogiai jautraus paviršiaus iPhone/iPod, kuris, jei tikėsime gandais, netrukus padidės ir virs kompiuteriu–planšete.

Galimas dalykas, kad visos jos ilgainiui priartės prie tokių pačių sprendimų, tik skirtingais keliais. Nežinia, kiek tai užtruks, tačiau panašu, kad lietimas yra viena svarbiausių ateities sąsajų.

Skaitmeninės knygos po truputėlį skinasi kelią į priekį, tačiau vis dar kenčia nuo naujo formato sindromo: skaityklių beveik nėra, todėl neleidžiamos ir knygos – knygų nėra, todėl ir skaitykles sunku parduoti. Ir vis dėlto – patys smalsiausi ir nekantriausi jau sulaukė antrosios elektroninių skaityklių bangos. Pirmoji – ankstyvieji Sony Reader ir Kindle modeliai plačiai nepaplito dėl didelių kainų ir keblaus įsigijimo: jas buvo privalu pirkti užsienyje, nes Lietuvoje niekas neprekiavo.

Dabar gi galima įsigyti ir Kindle (tiesiai iš Amazon), ir Hanlin skaityklę, ir visai netrukus – dar dvi naujas mūsų rinkoje skaitykles: Cool-er ir Bookeen Cybook Opus. Pastarasias dvi skaitykles galėjau išbandyti gyvai, tad trumpai pasidalinsiu įspūdžiais.

COOL-ER

COOL-ER (nuo „Cool Electronic Reader“) išskirtiniai bruožai – didelis 6 colių ekranas ir korpuso spalvų pasirinkimas. E-rašalo ekranas – įprastinis antrosios kartos su 8 pilkos spalvos pustoniais ir 170 taškų colyje tankiu. Pats aparatėlis taip pat nemažas – apytikriai knygos minkštais viršeliais dydžio, tik plonesnis (18 x 12 x 1 cm). Jis labai lengvas ir dėl to lengvumo atrodo mažumėlę „nerimtas“, bet skaitymui tai įtakos neturi.

Skaityklė turi 1 GB vidinės atminties, kurią galima išplėsti su SD kortele. Jos ekranas nėra jautrus lietimui ir neturi pašvietimo (kol kas e-skaityklėse tokie dalykai yra privalumai) – aparatas valdomas krypties mygtukais ir keturiais mygtukais korpuso šone.

Kadangi Cool-er neturi belaidžio ryšio priemonių, tai knygos yra įkeliamos per USB. Cool-er skaito PDF, ePub, FB2, RTF, paprasto teksto, HTML, PRC (bet ne PDB) formatus, gali atidaryti JPG vaizdo failus ar groti muziką iš MP3 failų. Knygų formatai iš esmės yra nesvarbūs, nes su nemokama Calibre programa bet kurį formatą galima paversti į tinkamą jūsų skaityklei.

Pakrauto Cool-er elemento pakanka 8000 puslapių atvertimų: maždaug 15-20 knygų iki kito pasimatymo su elektros laidu.

Kadangi šioje skaityklėje buvo pora lietuviškų knygų, perleidau jos bandymą kitiems namiškiams. Jų pastabos:

• E-knyga yra patogi, nes lengva. Galima nešiotis rankinėje ir skaityti autobuse, traukinyje, laukiant poliklinikoje ir pan.
• Tai, kad kelios knygos yra „vienoje“ yra didelis privalumas: gali pasirinkti skaitinį pagal nuotaiką.
• Keičiamas šrifto dydis yra labai svarbus privalumas senyvo amžiaus žmonėms ar žmonėms su silpnu regėjimu. Raides galima pasididinti tiek, kad skaitysis ir be akinių skaitymui, o tai labai svarbu mieste/transporte.
• Cool-er valdymą reikia tobulinti. Mygtukus verta pažymėti aiškiau, o krypties „diską“ geriau pakeisti atskirais mygtukais, nes netyčia paspaudęs šiek tiek ne taip, gali vietoje 89-to puslapio atsidurti pirmajame ar paskutiniame.
• Aparatas atrodo trapus, būtų gerai, kad turėtų kokį nors dėklą.
• Pirmą kartą įjungus OS kraunasi ilgai, nors paskui, pažadinta „iš miego“ skaityklė veikia pakankamai sparčiai.
• Ekrano mirktelėjimas verčiant puslapius visiškai netrukdo, nors kai kuriems gali tekti prie jo įprasti.

Bookeen Cybook Opus

Opus yra kompaktiškas skaityklės variantas. Jo ekranas yra visu coliu mažesnis, tad ir pats aparatas telpa į lietpalčio ar striukės kišenę (15 x 11 x 1 cm). E-rašalo ekranas teskiria 4 pilkos spalvos pustonius, tačiau yra labai didelės, 200 taškų colyje gebos. Skaityklė turi 1 GB atmintinę, plečiamą microSD kortele. Pagrindinis Opus išskirtinis bruožas – automatinis teksto pasukimas pagal skaityklės poziciją: jei ją rankoje pasukate horizontaliai, taip pat pasisuka ir tekstas, ir meniu. Be to, Opus turi dailų odinį skaityklės dėklą, kuris labai pravers nešiojantis skaityklę kuprinėje ar rankinėje.

Cybook Opus failų sistema remiasi aplankais. Dėl to kartais sunku susigaudyti, kiek gi skaityklėje iš viso yra knygų, bet užtat navigacija yra suprantamesnė naujokui – juk į aplankus failus ir kompiuteryje dėliojame.

Skaityklė yra dar lengvesnė už Cool-er (vos 150 g) – net vaiko ranka nepavargs ir po ilgesnio skaitymo. Teksto kontrastas yra labai geras, dydis nesunkiai pakeičiamas pasirinkus norimą iš meniu.

Nors nešiojamas Opus formatas atrodo patrauklesnis, jei knygų šrifto dydis yra nemažas, tai gali tekti gerokai dažniau versti puslapius – į mažesnį ekraną ir teksto mažiau telpa. Tai nebūtų svarbu, jei Opus puslapių vartymo mygtukai būtų kiek minkštesni. Suprantama, kad inžinieriai nenorėjo, kad puslapiai atsiverstų netyčia (visų mano bandytų skaityklių puslapių mygtukai spaudžiasi kietokai), bet Opus mygtukų „kietumo“ įspūdį sustiprina ir siaura jų forma.

Per anksti ar laiku?

Abiem šiais aparatais netrukus bus pradėta prekiauti Lietuvoje (papildysiu apžvalgą, kai galėsiu nurodyti kur ir kaip), tačiau jie dar nebus pigūs – Cool-er užsienyje kainuoja 225 €, o Opus – 196 €. Be 700-800 litų tokiam pirkiniui neišsiversime ir Lietuvoje. Jei kitais metais padaugės e-rašalo ekranų pardavėjų, gal ir kainos pradės kristi, nes kol kas PVI vos spėja aptarnauti dabartinį poreikį – kur jau čia mažinsi kainas…

Taigi skaityklė tebėra pirkinys entuziastams, labiau pasiturintiems žmonėms, na, ir puiki dovana įmonės vadovui, kuris, regis, viską jau turi – ypač jei nupirksite ir kelias vadybos ar finansų e-knygas.

Manęs ir dabartinės skaityklių kainos negąsdina. Šis pirkinys yra ilgam – tarnaus gal 5, o gal ir 10 metų. Per tiek laiko išdėliojus kainą, ji nebėra neįkandama. Nors ateityje bus ir spalvotų ekranų, ir jautrių lietimui, knygų skaitymui jie nėra svarbūs, nebent iliustruotų žurnalų.

Nedrįsčiau spėti, kiek šios „bangos“ skaityklių bus parduota Lietuvoje, bet tikiuosi, kad jų bus pakankamai, kad knygų atsirastų ne vien skaitantiems anglų ar rusų kalbomis…