Taip seniai rašiau, kad net pamiršau, kaip vadinasi programa, kurioje kurpiu tekstus į tinklaraštį. Tai nemenka problema, kai esi pratęs visas programas paleisti rašydamas pirmasias jų pavadinimo raides į Alfredo laukelį. Teko ieškoti programų sąraše.

Kita ilgesnį laiką tinklaraštį rašantiems gerai pažįstama problema – kuo ilgiau nerašai, tuo sudėtingiau grįžti rašyti. Kuo didesnis tarpas, atrodo, tuo svarbesnės temos reikia „pagrįsti sugrįžimą“. Kadangi tokios neradau, tai rašau paprastu dienoraštiniu stiliumi – apie viską, ką pastaruoju metu veikiu, ir kas man atrodo įdomu.

Visi suskaičiuoti

Praeitą savaitę perskaičiau Ken Auletta knygą apie Google. Sudomino pavadinimas su paantrašte, skolinta iš R.E.M.: „Pagūglinti. Mūsų pasaulio pabaiga“ (galima išversti ir geriau).

Ken Auletta beveik 20 metų dirbo žurnalo „New Yorker“ apžvalgininku, todėl knyga yra profesionaliai žurnalistiška – ir tai labai tinka temai. Google šiandien tapo beveik bendriniu žodžiu, o kuomet diskusija pakrypsta nuo šios bendrovės produktų aptarimo, prie jos „politikos“ ir tikslų, labai retai apsieinama be emocijų. Taigi nors Google atrodo labai gerai pažįstama, knygą perskaityti buvo verta dėl subalansuoto vaizdo: autorius kalbino ir Google žmones, ir jų draugus, ir bendrovės priešus.

Nežinomų faktų beveik neradau – tinklaraščiai, pasakodami apie Google kasdien, tokių spragų nepaliko. Tačiau didžioji knygos vertė yra keli šimtai autoriaus pokalbių su žmonėmis, kurių likimą valdo Google. Tai televizijų kanalų vadovai, įrašų kompanijų atstovai, draugai ir konkurentai kitose technologijų bendrovėse, knygų autoriai, žurnalistai, finansininkai-investuotojai ir net pagalbinis firmos personalas (įskaitant masažistus). Jų pasakojimuose susideda unikalus bendrovės paveikslas: naivios ir negailestingos, atviros ir paslaptingos, išradingos ir godžios svetimoms idėjoms, dalinančios turinį bei paslaugas už dyką ir uždirbančios milžinišką pelną, itin pažangios ir kartu keistai ištikimos vienam konkrečiam vadybos modeliui.

Nors knygos autorius iš esmės yra „už kadro“, Google, žinoma, liečia ir jį kaip žurnalistą. Todėl nerimo gaidos ir netgi priekaištai Google pasirodo skyriuose apie spaudos problemas ir knygų skaitmenizavimą. Šiaip nerimo knygoje apstu, tik jis dažniausiai jaučiamas, kai kalba kino ar muzikos prodiuseriai bei knygų leidėjai. Auletta Google lygina su banga: didžiule banga, kurios lūžio (knyga buvo parašyta 2009-aisiais) dar nematyti, o jos nešami dar nežino, kuo baigsis kelionė ant keteros. Nors nieko gero nesitiki.

Auletta taikliai pastebi, kad firmos įkūrėjams, daugumai jos darbuotojų ir daugybei vartotojų, Google atrodo kaip sprendimas. Tačiau labai daugeliui, įskaitant autorius, telekomunikacijų, pramogų verslo žmones, politikus ir vartotojų teisių aktyvistus, Google vis dažniau atrodo kaip problema, o ne sprendimas. Nepaisant galios, kurią suteikia firmai jos kapitalo vertė, visa piramidė stovi ant ganėtinai trapaus (žiūrint iš verslo pozicijos) pagrindo – ant reputacijos. Dar prieš penkeris metus ji buvo praktiškai nepriekaištinga. Šiandien? Gal jau nebe tokia, nors iš vartotojų pusės geranoriškumo nestinga.

Gali būti, kad lemiamas „mūšis“ vyks tarp žmonių privatumo poreikio ir Google poreikio didinti pajamas iš reklamos, manipuliuojant didele asmeninių duomenų baze. Tai konfliktas tarp Google prado (firmos įkūrėjai su panieka vertino užsiimančius reklamos verslu lygiai tol, kol patys jo nepradėjo) ir nuolatinio investuotojų spaudimo didinti pelningumą.

Dar kebliau kūrėjams. Google žada jiems neišmatuojamą šlovę mainais į prarastas pajamas. Google toks pasirinkimas atrodo labai geras, tačiau ne visus ši perspektyva traukia. Kaip sakė vienas autoriaus kalbintų pašnekovų: „Susidėti su Google – tai lyg šokti nuo tilto, nežinant ar kas sušvelnins kritimą“.

Koks bebūtų jūsų požiūris į Google, šią knygą perskaityti verta. Užvertus paskutinį puslapį man prieš akis iškilo mažo vaiko su supermeno galiomis vaizdas. Jis nori gero ir gali visus priversti „gerai gyventi“. Net jei vienintelis augalas pasaulyje liks špinatai. O ką? Sveika gi.

Teležaidimai

Turiu porą testams paskolintų telefonų: Samsung Galaxy S II ir HTC Sensation Z710e. Abu su Android 2.3.3 Gingerbread, bet šiaip ganėtinai skirtingi. Netrukus papasakosiu daugiau.

Kurlink žiniasklaida?

Nežinau, ar verta čia pradėti svarstyti žiniasklaidos temas. Aš jomis labai domiuosi, tačiau šis tinklaraštis skirtas technologijoms, o ir rašančių apie žiniasklaidą netrūksta. Tačiau sutinku su Rokiškiu, kad apie Wikiskandalą turėtų sužinoti daugiau žmonių, kaip ir apie atsakomuosius žygius. Šie metai ypatingi diskusijų apie žiniasklaidos skaidrumą, etiką ir profesionalumą gausa. Matysim, koks iš to bus derlius.

Prieš pat naujuosius tinklaraščiuose pabiro pranešimų, kad planšetinės ir telefoninės žurnalų e-versijos ne taip jau gerai gyvena, kaip galima buvo tikėtis iš pirmųjų entuziastingų apžvalgų ir pirmosios statistikos. TUAW rašo, kad Wired po starto buvo parsisiunčiama (apmokėjus po 5 dolerius) po 100 tūkstančių žurnalų per mėnesį, tačiau jau po kelių numerių tas skaičius sumažėjo daugiau kaip tris kartus, o spalio mėnesį – skaitytojų liko mažiau nei ketvirtis. Kaltas, prisipažįstu – aš irgi tarp tų, kurie metė skaityti Wired, nebesidomėjo tolesne Popular Mechanics laida ir perskaitė tik vieną iš jau keturių gautų metams užsiprenumeruoto MacWorld numerių. Aš ir New York Times, nepaisant nepigios prenumeratos, skaitau tikrai ne kasdien.

Leidėjai tikisi, kad per Kalėdas padaugėjus dovanotų (ar sau pasidovanotų) iPad, reikalai pasitaisys, tačiau iš tokios vilties matyti, kad jie pokyčių laukia tik iš išorės. O ar viskas taip jau gerai su pačiais leidiniais? Toli gražu ne:

1. Jie itin brangūs. Jei popierinio Wired prenumerata metams JAV kainuoja 12 dolerių (po dolerį už žurnalą), tai kiekvienas individualus e-žurnalo numeris kainuoja 4 USD (iš pradžių kainavo 5). Wired žmonės sako, kad elektroninio žurnalo paruošimas kainuoja iki 30% daugiau nei popierinio. Bet kaina tuomet būtų 1,30 dolerio, o ne keturi…
2. Jie labai prastai suprogramuoti. Prasti būtent kaip programos, o ne kaip turinys, iliustracijos, maketas ar interaktyvios funkcijos. Wired buvo visiškai „užlaužęs“ iPad atsarginių kopijų darymą – jei turėjai savo aparate bent vieną žurnalą, sinchronizacija su iTunes vietoje kelių minučių trukdavo valandą ar daugiau. Reuters, The New York Times ir BBC programos yra pagarsėjusios savo nestabilumu. Kiekviena nauja versija išeina su atsiprašymais, bet ir vėl lūžinėja.
3. Jie yra beprotiško dydžio. Po „radikalaus sumažinimo“ Wired vieno numerio failo dydis nuo 400 MB sumažėjo beveik iki 300 MB. Naujojo Project pirmojo numerio failo dydis – per 550 MB! Realiai tai reiškia, kad nusprendęs skaityti bent porą žurnalų ištisus metus su mažiausios atmintinės iPad (16 GB) po to jau liksi visiškai be laisvos vietos, net jei nediegsi jokių kitų programų ar žaidimų. Nerimta.
4. Jie yra labai „laikini“. Laikinumu vadinu tai, kad žurnalai yra tik planšetėje – retas kuris turi galimybę perkelti numerį į kompiuterį ar įrašyti į DVD asmeniniam archyvui. Be to, ir skaitomi jie tik savoje programoje. O tai reiškia, kad vos bus nutrauktas jos tolesnis kūrimas ir priežiūra, tuojau pat liksi be visų nupirktų skaitinių.

Vienas naujausių pavyzdžių, pasižyminčių visomis blogiausiomis savybėmis yra Richardo Bransono (Virgin imperijos vado) iniciatyva – žurnalas Project.

Aprašymas, žinoma, sudomino. Bendro pobūdžio progresyvios temos ir tai, ką Aurelijus vadina „geromis istorijomis“. Kokybiškas skaitinys patogiu formatu. Kas gali būti geriau, ypač po to, kai žurnalas pirmąjį numerį nutarė išdalinti nemokamai?

Ojojoj. Gal pabandykite patys, nes aprašymu bus sunku patikėti. Visų pirma, jis siučiamas gal pusvalandį. Dėl to kaltas ne tik pusgigabaitis failo dydis, bet ir lėti arba apkrauti Project serveriai. Antra, jis labai nepaslankus paleidus – vėl gi, tikriausiai dėl to dydžio. Bet svarbiausia yra tai, kad jis yra visiškai nenaudojamas jau po kelių perverstų puslapių – tiksliau nuo tos vietos, kai sutinki pirmą reklamą (regis Ford Mondeo).

Reklama, žinoma, labai naujoviška ir interaktyvi. Ją atvertus iš ekrano dingsta bet kokios navigacijos priemonės. Negi trukdysi žmogui mėgautis tokiu patraukliu turiniu. Puslapiai tampa nebevartomi, turinys – nebepasiekiamas, vaizdas – nebedidinamas ir nebemažinamas. Viskas! – atsivertę Ford, jūs pasiekėte finišą. Nesvarbu, kad tai tik ketvirtasis žurnalo puslapis po viršelio turinio ir redakcijos metrikos.

Visas ekranas yra užtemęs, tačiau braukydamas po jį pirštu į šonus, gali pamatyti „subtiliai“ paslėpto automobilio fragmentus. Gražu, bet nežinia, ką daryti toliau. Navigacija, kaip minėjau, nebeveikia. Kai pagaliau sumąstai, kad gal reikia paslinkti vaizdą aukštyn ar žemyn, tai būni maloniai nustebintas prasidėjusio Ford reklamos klipo. Jis visiškai „integruotas“ – t.y. jis irgi neturi valdymo mygtukų (ne taip kaip tie nerimti YouTube klipai), jo neįmanoma sustabdyti ir neįmanoma iškeliauti kur kitur. Sėdi ir žiūri kaip televizorių.

Tiesa, galima paspausti iPad „home“ mygtuką ir kaip mat išjungti programą. Ir ištrinti ją lengva, kaip ir niekada daugiau nebegrįžti prie jos.

Nuostoliai? Nuliniai. „Content is overrated. There’s too much of it“. Nuo šito vaistų nėra. Ir kažin, ar kada bus išrasti…

Ne mano žodžiai, bet aš neprieštarauju. Knygos „galą“ po penkių metų pažadėjo žinomas futuristas, „One Laptop Per Child“ projekto iniciatorius Nicholas Negroponte. Žinoma, ta pabaiga nebus galutinė, tačiau popierinė knyga taps kolekcininkų ir suvenyrų medžiotojų, o ne masinio skaitytojo pirkiniu.

Kodėl Negroponte gali būti teisus? Jei Amazon knygyne skaitmeninės Kindle knygos pagal pardavimų apimtis jau aplenkė knygas kietais viršeliais, tai aplenkti pigesnes minkštais viršeliais gali nė penkių metų neprireikti.

Skaityklių kainos smuktelėjo žemiau 150 dolerių; spėju, kad šiemet prieš Kalėdas išvysime ir $99 kainų etiketes. Tuo pat metu sparčiai plinta „premium“ segmentas – planšetiniai iPad ir netrukus pasirodysiantys jų analogai su Android ir Windows OS. Nors šie įrenginiai labai skiriasi savo funkcionalumu ir galia, kovoje dėl skaitytojo jų pajėgos yra suvienytos prieš popierių. Jei sudėsime visas skaitykles ir iPad – jau šiandien turėsime milžinišką rinką.

Manote patys rašytojai to nepastebi? Techdirt neseniai rašė, kad Lietuvos skaitytojui gerai pažįstamas japonų autorius Haruki Murakami naują knygą išleis pats, be leidėjo ir iškart skaitmeninę. Čia svarbūs trys dalykai:

1. Autoriams nebereikia leidėjų. Leidyklų paslaugų šiandien reikia tik tiems autoriams, kurie tikisi, kad juos „prasuks“ leidyklos rinkodara. Nauji autoriai vienaip ar kitaip yra palikti garsinti save patys, o žinomiems autoriams garsinimo nebereikia. O skaitytoją kaip tik ir domina patys žymiausi rašytojai ir nauji atradimai.

2. Technologijų kompanijos aktyviai veržiasi į turinio rinką. Daug paprasčiau ir pigiau tartis su IT firmomis nei su kuria leidykla. Technologijų kompanijos nesikėsina į autoriaus teises, leidinį paruošia greičiau, gerai išmano skaitmeninę terpę. Muzikoje iTunes ir kitos skaitmeninės parduotuvės šiandien jau geriau žinomos už įrašų kompanijas (ant MP3 failo nėra įrašų kompanijos logotipo, tad jauni žmonės net nežino, kas yra BMG ar EMI). Panaši situacija su knygomis ir Amazon Kindle. Tiek Amazon, tiek ir Apple turi savilaidos programas, kurios yra nuolat tobulinamos. Privalumas skaitytojui – sutaupyta beveik visa leidyklos pasiimama kainos dalis.

3. Autoriai siekia valdyti savo teises. Junginėse Valstijose autoriai jau bylinėjasi su leidyklomis, kas valdo skaitmeninių knygų teises. Senose sutartyse tokios nenurodytos, tad autoriai sako nepardavę e-leidybos teisių, o leidyklos teigia įsigijusios visas įmanomas teises, net dar neišrastais būdais. Teismai gali trukti ne vienerius metus, tačiau situacija rašytojams aiški jau šiandien – tik valdydamas savo kūrinio teises esi tikras jų šeimininkas ir gali uždirbti iš naujų medijų ir technologijų. Sutarčių su leidyklomis mažės, jos gaus vis mažiau ir mažiau naujų knygų.

Tiesa, knygos skaitymo įpročiai taip greitai nepasikeis. Knygynai ir bibliotekos yra pernelyg svarbi šiandienos kultūros dalis, kad būtų „nurašyta“. Galimas dalykas, kad ateityje naujų knygų pasirinkimas, pristatymas, skaitymai vyks knygynuose taip, kaip dabar vyksta spektakliai teatruose. Eisime pamatyti ir išgirsti autorių gyvai, įsigysime popierinį egzempliorių su autografu. Vieni tai stengsis daryti kiekvieną savaitgalį, kiti pasitenkins kartu ar dviem per metus.

Įdomu, kad „galas popierinei knygai“ yra naujas startas skaitymui. Skaitmeninės knygos vidutiniškai perkamos dažniau ir skaitomos gausiau nei popierinės. Todėl kultūra ir išsilavinimas tikrai nepralaimės…

RSS, sena gera naujienų ir kitos informacijos „pristatymo“ tarnyba, man tebėra pagrindinis skaitmeninio informacijos srauto šaltinis. Tačiau RSS, nepaisant visų jos privalumų, netapo masinio vartojimo technologija. Jei tikėsime Google Reader pateikiamais populiariausių lietuviškų svetainių skaičiais, RSS naudojasi maždaug 1 iš 10 ar 1 iš 12-os Lietuvos internautų. Tai nemažas būrys, bet daug didesnis į oranžines piktogramas svetainėse visai nekreipia dėmesio.

Galimas dalykas, kad RSS yra pernelyg nenuosekli. Kas bus, kai paspausiu RSS nuorodą? Pamatysiu XML kodą? Suformatuotą srautą? Gausiu įvairių mygtukų kratinį, iš kurių nė vienas man nepažįstamas, ar atsidarys kokia nors išorinė programa? Viskas priklauso nuo to, kaip sukonfigūruota OS, jos programos ir naršyklė. Juokai iš patyrusio vartotojo perspektyvos, tačiau pernelyg painu masiniam naudojimui.

O ir pačios prenumeratos – sukaupi šimtus, ir paskui kankina sąžinė, kad neperskaitei visko, ką užsakei. Tarsi būtum tinginys ar tiesiog nesugebantis valdyti savo informacinių poreikių žmogus. Šimtai prenumeratų gerai, kai rašai Blogoramą, tačiau kasdien toks srautas greta įdomių rašinių pateikia ir labai daug kamšalo.

Na, ir galiausiai – socialinių tinklų konkurencija. Facebook ir Twitter pilna rekomendacijų. Paskaityk tą, paklausyk šitą, pažiūrėk aną! Ar bereikia RSS, jei net draugų rekomendacijų nespėji peržiūrėti?

Tačiau ir socialiniai tinklai turi savo trūkumų. Facebook įdeda pašto ženklo miniatiūras ir kelis pristatymo žodžius, iš kurių dažniausiai neįmanoma suprasti, ar verta spausti nuorodas. Iš fotoalbumų matyti tik viena ar kelios smulkios nuotraukėlės, videoklipus reprezentuoja tamsios taškuotos neįžiūrimos dėmės.

Ne ką geriau ir Twitter. Kuri nuoroda įdomesnė: wrncsy ar pjc3wjf? Jei žinutės autorius nepristato plačiau, dauguma tų pcw7zxy lieka nepaspaustos. Taip, yra programų, kurios iššifruoja trumpintus adresus, bet ne visi jomis naudojasi. O kartais URL nedaug daugiau pasako už trumpinį.

Aš nežinau, ar Flipboard (iPad) kūrėjai sumanė programą dėl šių priežasčių, ar dėl kitų, tačiau „pirmas pasaulyje socialinis žurnalas“ išėjo labai vykęs.

Ką daro Flipboard? Ji seka jūsų Facebook ir Twitter srautą, išrenka iš jo nuorodas į rekomenduojamus resursus internete ir padaro iš jų personalizuotą interaktyvų žurnalą. Kuo daugiau draugų turite Facebook ar Twitter, tuo dažniau atsinaujina Flipboard turinys. Kuo tie draugai įdomesni, tuo originalesnis Flipbook žurnalas ir jo medžiagos.

Flipboard vaizdai iš mano asmeninio žurnalo (didinasi)

Pats žurnalas yra dailiai sudėliotas. Nors į puslapius dedami tik originalios medžiagos fragmentai, jie yra pakankamai dideli, kad galėtum apsispręsti, ar verta atidaryti svetainėje. Originali svetainės versija kraunama fone, tad ji atsidaro iš karto, vos paspaudus „view on website“.

Flipbook labai įdomiai integravo socialines Twitter ir Facebook savybes. Straipsnius, žinutes, nuotraukas, videoklipus galima „pamėgti“, paskelbti pakartotinai (retweet), pakomentuoti ar tiesiog įterpti į savo tekstą. Prie kiekvieno „straipsnio“ matyti ir kas jį įvertino ar pakartojo kitiems.

Jei dar neturi būrio įdomia medžiaga besidalinančių draugų socialiniuose tinkluose, tai Flipbook pasiūlys jau suformuotus srautus – viską, nuo politikos naujienų iki madų pasaulio ar technologijų. Yra srautų mėgstantiems skaityti ilgus rimtus straipsnius, yra srautų mėgstantiems paskalas, humorą ar, pavyzdžiui, besidomintiems atsinaujinančios energijos projektais. Bene pats patraukliausias dykinėtojui – FlipCool, kuriame, tarsi gausiai iliustruotame Digg ar Reddit žurnale, rasi populiariausias įdomybes.

Geriausia, kad Flipboard galima vartyti visiškai pasyviai – „lankstai“ pirštu puslapius (geriau matyti videoklipe, kaip tai vyksta) ir peržiūrinėji viską, kuo šiandien gyvena interneto bendruomenė. Programos kūrėjai buvo apstulbinti, kaip žmonėms tai patinka – kai kurie Flipbook naudoja kaip laiko mašiną, įbrisdami į kelių metų senumo Facebook srautą. Kitas netikėtas dalykas – smalsumas dirstelėti į kito žmogaus Flipboard – juk kiekvieno jis yra skirtingas ir nepakartojamas!

Antraštėje „Flipboard“ panaudojau bendrine prasme. Ši programa kol kas yra tik iPad sistemoms. Tačiau nė kiek neabejoju, kad jei ne patys Flipboard žmonės, tai kas nors kitas sukurs socialinius skaitmeninius žurnalus visoms OS – gal ir HTML versiją naršyklei. Socialinis žurnalas – naujas dalykas su didele ateitimi. Jis daug paprastesnis naudoti nei RSS ar netgi tas pats Twitter ir Facebook. Turi draugų – turi ir unikalų žurnalą specialiai tau!

Perskaičiau daugiau kaip šimtą skaitmeninių knygų ir supratau, kad dabartinis jų pavidalas, tiek pačių knygų, tiek ir jų skaityklių, dar yra labai „žalias“. Tai neišsklaido mano entuziazmo skaityti jas ar tikėjimo, kad ateityje skaitmeninis formatas bus pagrindinis visos teksto informacijos nešėjas, tačiau šiandien dar yra labai daug liūdnų dalykų.

Sparta. Popierius yra daug spartesnis už skaitmeną. Keista, bet taip yra. Galiu suprasti, kad santykinai lėtas ekrano „perpiešimas“ elektroninio rašalo skaityklėse stabdo navigaciją po knygos skyrius ir puslapius, bet negaliu suprasti, kodėl Adobe Digital Editions kompiuteryje ar Stanza, eReader, Kobo ir Kindle telefone yra tokios pat lėtapėdės. Kiek procesoriaus pastangų reikia atversti kitą puslapį? Kodėl taip ilgai kraunamas naujas knygos skyrius? Ar būtina kiekvieną kartą „permaketuoti“ knygą, įjungiant skaityklės programą ar paverčiant vaizdą skaityti horizontaliai?

Navigacija. Skirtingos skaityklės turi skirtingas navigacijos priemones, bet visos jos „nevež“. Vienos neleidžia peržiūrėti skyrių sąrašo, neišmetusios lauk iš skaitomo puslapio, kitos kiekvieno skyriaus puslapius skaičiuoja atskirai (kiek kartų skaitant vieną knygą galima pradėti nuo pirmo puslapio?), trečios knygą suskaido į kintamas dalis, nieko bendro neturinčias su autoriaus sukurtais skirsniais. Tiesiogiai peršokti nuo vienos skaitomos knygos prie kitos negali, prieš tai negrįžęs į pagrindinį meniu.

Viršeliai ir tipografija. Galiu suprasti, kad piratinių knygelių išvaizda yra tragiška, galiu pateisinti kuklų Gutenbergo projekto knygų dizainą, bet kai įsigyji komercinį e-tekstą iš leidyklos su prastai nuskenuotu viršeliu ir siaubingu knygos šriftu, tai norisi verkti. Kodėl, po galais, iliustracijas galima matyti kompiuteryje, bet ne skaityklėje (tegu ir nespalvotas) ar telefone?

Paraštės. Popierinės knygos turi paraštes pastaboms, skaitmeninės turi jas irgi turėti. Formatas yra labai dėkingas rašyti pastabas ir dalintis jomis internete. Jei skaitau „Pasaulio finansų istoriją“, tai labai norėčiau pamatyti, ką pasižymėjo ankstesni jos skaitytojai (žinoma, jei jie sutinka dalintis savo pastabomis). Išties, dalinimasis anotacijomis būtų vienas didžiausių skaitmeninių knygų privalumų. Aš, pavyzdžiui, rašyčiau juokingas.

Vertė. Leidykla Macmillan ketina prekiauti „skaitmeninėmis knygomis kietais viršeliais“. Proto bokštai. Pasak jų, kai kurie žmonės norės mokėti už tą patį tekstinį failą daugiau, jei jiems pasakysi, kad jis turi įsivaizduojamą kietą viršelį. Tai gal geriau sukurti anotacijų sistemą ir pridėti knygoms realios vertės?

Dizainas. Dizainas plačiąja prasme. Jis yra nykus. Stanza ir eReader turi gal tuziną įvairių fonų tekstui: įprastą baltą „popierių“, papiruso, pergamento, drobės, marmuro, metalo ir žvaigždėtos nakties imitaciją. Aš nejuokauju. Kažkas pagalvojo, kad tai yra labai svarbu – svarbiau už padorią navigaciją ir iliustracijas knygose. Duokite kam nors paskaityti „Altorių šešėlį“ šlifuoto metalo fone ir turėsite e-knygų priešą visam gyvenimui.

Suprantu, kad popierinių knygų skaitymo imitacija atrodė logiškas skaitmeninių jų atitikmenų kūrimo sprendimas, bet nieko jis neapgavo. Kas mėgsta uostyti spaustuvės dažus (jie nekenkia smegenims?), tas ekrano neuostys, tad gal vertėjo iš karto skaitmenines knygas daryti kitokias? Be puslapio vertimo imitacijos ir užlenktų puslapių kampų, tačiau su fantastiška paieška, pastabomis, socialiniu skaitytojų tinklu (tos pačios knygos skaitytojus, manau, sieja stipresni saitai, nei atsitiktinius el. pašto kontaktus Buzz sraute), gyvais meniu pačioje knygoje ir kitomis gėrybėmis, kurias suteikia interaktyvi būsena?

Dabar man atrodo, kad pastangos ekrane atkurti popieriaus baltumą, paviršiaus šiurkštumą ir tą magišką puslapio vertimo jausmą yra bergždžios. Elektroninė skaityklė turi pamojuoti ranka popierinei knygai ir ištekėti už kompiuterio. Belaidis ir/arba 3G ryšys, didelė sparta, dailus dizainas, universalūs formatai (knygos, žurnalai, laikraščiai, bukletai, animuotos interaktyvios istorijos, komiksai, netgi žaidimai – viskas turi tilpti) ir gyvos sąsajos yra daug svarbiau. HP planšetė ir Apple iPad eina teisinga kryptimi, bet abu daiktai kol kas yra tik pažadas. Bet geriau rinktis pažadą, o ne paiką bandymą imituoti tai, ko imitacija nepralenksi.

Skaitmeninių knygų leidėjai baiminasi, kad dar besistiebianti e-skaitymo rinka jau yra pasidalinta tarp Amazon Kindle bei Apple su jos iPhone ir būsimuoju iPad. Sprendžiant iš leidybos naujienų internete, atrodo, kad kito kelio, kaip tik derėtis su Amazon ar Apple dėl knygų platinimo sąlygų, ir nėra. Iš tikrųjų skaitmeninių knygų rinkoje bus labai daug dalyvių – po didesnį ar mažesnį kąsnį atsirieks ne vienas virtualus knygynas. Aš jau dabar perku knygas iš „alternatyviojo“ Kobo, o Ibis Reader kūrėjai surado dar paprastesnį (ir, spėju, pigesnį) būdą ateiti pas skaitytoją.

Ibis Reader yra interneto tarnyba, leidžianti knygas skaityti naršyklės ekrane arba mobiliuosiuose telefonuose. Tačiau ji sugebėjo išvengti priklausomybės nuo nuolatinio ryšio su serveriu kiekvienam knygos puslapiui pakrauti: pavyzdžiui, Ibis Reader iPhone telefonams, apsilankius jos svetainėje, paklausia ar leisime paskirti 50 MB savo telefone knygų saugyklai ir įsikuria tarp kitų telefono programų kaip žiniatinklio programa (webapp).

Jausmas ja naudojantis beveik nesiskiria nuo tikrų telefono ar kompiuterio programų: puslapiai verčiami pakankamai greitai, skaityklė atsimena paskutinį skaitytą puslapį, nesvarbu, iš kurio įrenginio prie jos buvo jungtasi – visada gali tęsti nuo tos vietos, kur baigei skaityti.

Toks „išorinis“ sprendimas turi ir daugiau privalumų – nebereikia varžytis dėl vietos pagrindiniame iTunes AppStore lange ir, tai ne mažiau svarbu, galima visiškai apeiti pagarsėjusią Apple turinio kontrolę. Iš to, kad Ibis Reader debiutavo iš karto trims telefonams, sprendžiu, kad ne taip sudėtinga programą paruošti įvairiems išmaniųjų telefonų modeliams – bent jau paprasčiau, nei rašyti atskiras programas kiekvienai sistemai.

Taigi virtualių knygynų pasirinkimą tikrai turėsime, kaip ir knygų bei kainų pasirinkimą. Kobo žmonės spėja, kad šiemet sulauksime ir skaityklių už 100 dolerių (dabartinės yra apie tris kartus brangesnės), ir bestselerių už 5 dolerius (dabar – 10-15 dolerių). Knygynų ir knygų platinimo modelių įvairovė padės diferencijuoti kainas. Negana to, turėtų atsirasti ir skaityklių ar skaitymo programų, kurios leidžia dalintis knygomis su draugais. Knygų mainai yra neatskiriama skaitymo tradicija (žinau, nes pats nesulaukiu grąžinant kelių paskolintų knygų). Vienintelis dalykas, kurio trūksta yra tinkami teisiniai susitarimai.

Virtualios programos gali padėti „išlipti iš naršyklės“ ir žiniasklaidai. Tiesa, iPhone jau dabar turi bent pustuzinį specializuotų naujienų iš Lietuvos skaitymo programų. Neseniai atradau, kad yra ir „Lietuvos ryto“ skaityklė. Tačiau ne kiekvienai redakcijai biudžetas leidžia užsakyti atskirą telefono programą. Ibis Reader receptas atrodo gerokai prieinamesnis.

Pasirodžius iPad ir kitoms didesnio formato „tablet“ tipo skaityklėms turėtų prasidėti elektroninių knygynų aukso amžius. Nors šiandien tik viena iš 50 nuperkamų knygų yra skaitmeninė, nežinia kokia jų dalis susidarys atsiradus kainų įvairovei ir įtraukus visas nemokamas knygas. Visos Ibis knygos, pavyzdžiui, yra nemokamos.

Palinkėčiau link mobiliųjų įrenginių pajudėti ir Skaitykle.lt projektui. Pirmąsias tris knygas iš jos perskaičiau kompiuterio ekrane, bet tai nepatogu – norėčiau skaitymui naudoti ir telefoną. Nepaisant formato apribojimų, knygas pirkti ir skaityti patiko. Baigdamas skaityti Romualdo Drakšo „Žmogų“ net susigėdau, kad gavau jį nemokamai – todėl paskubėjau įsigyti tęsinį „Žmonija“. Nežinau, ar visus veikia tokia rinkodara, bet aš tai rimtai užkibau ir, spėju, pirksiu visas šio rašytojo knygas, kurias rasiu. Jei tik bus skaitmeninės…

Turiu prisipažinti esąs klipata. Asmeninės sveikatos nesėkmės pastaruoju metu atėmė iš manęs daug įdomių susitikimų, sustabdė darbus, projektus ir bendravimą su studentais. Labai gaila, kad viena jų (trys ištrauktos dantų šaknys šiandien anksti ryte ir arbūzo formos kairioji žandikaulio pusė) atėmė ir labai lauktą progą padiskutuoti su Ernestu Parulskiu ir Deividu Talijūnu Knygų mugės forume. Todėl nusprendžiau kai kurias mintis išdėstyti čia – anksčiau arba vėliau jos vis tiek būtų paskelbtos…

Aš labai myliu skaitmenines knygas. Myliu knygas apskritai, tačiau skaitmeninės man šiandien yra mielesnės dėl to, kad yra demokratiškesnės, mažiau pretenzingos, žada atverti žmonėms visą literatūros lobyną, kvepia ateitimi, ir iš dalies dėl to, kad jas taip niekina „tikrųjų knygų mylėtojai“. Žiūrint racionaliai, šie pilkieji leidybos ančiukai dar neatrodo verti gilių jausmų ar prieraišumo: pasiklydę tarp formatų, užrakinti visokiomis spynomis, pritaikyti tik tam tikros rūšies skaityklėms, dažnai be kokybiško maketo ar tipografijos pilkšvai niūriuose ekranuose. Toli jiems iki kokybiškos popierinės knygos žavesio. Bet jis turėtų pradėti skleistis netrukus…

Žmonėms neduoda ramybės du klausimai: kada skaitmeninės knygos pakeis popierines ir kiek jos turėtų kainuoti? Skaitmeninių knygų augimas dar tik įgauna pagreitį, bet jau dabar akivaizdu, kad turime tą pačią tendenciją, kaip ir su kitais informacijos produktais: žiniasklaida, muzika ir filmais. Ateitis yra skaitmeninė, o konkrečios lūžio datos priklauso tik nuo technologijų plėtros atskiroje šalyje. Klausimai dėl kainos gerokai keblesni, nes vieni lenkia prie popierinės knygos kainos, kiti – prie kelis kartus pigesnės.

Lietuvoje pernai pradėta leisti skaitmenines knygas. Iš pradžių – nemokamas, nors dabar Skaityklė.lt pristato ir pirmąsias mokamas. Jų kainos yra gerokai mažesnės už popierinių – kai kurių dvigubai, kitų – ir dar mažesnės. Pirmiesiems skaitytojams ir entuziastams tai daro įspūdį. Man irgi: šiandien asmeniniame kalendoriuje pažymėjau svarbią dieną – įsigijau pirmąją skaitmeninę lietuvišką knygą, Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkamerą“.

E. Parulskio „Kasdienybės kunstkamera“ kompiuterio skaityklės ekrane.

Skaitmeninės knygos pirkimas iš Skaityklė.lt nėra sudėtingesnis nei bet kokios kitos prekės pirkimas internete – skirtumas tik toks, kad papildomai reikia užregistruoti ir aktyvuoti savo Adobe ID (ji reikalinga DRM užraktams). Išmanančiam tai yra juokų darbas, bet naujokui gali pasirodyti painu.

Už knygą sumokėjau 16 litų, kuriuos laikau „ankstyvojo entuziasto“ kaina. Atsižvelgiant į skaitmeninės knygos prigimtį ir naudojimo specifiką, man artimesnė yra 9,99 Lt kaina.

Kodėl? Ar aš norėčiau „apiplėšti autorių“*? Ne. Aš tiesiog norėčiau mokėti už tai, ką gaunu. O gaunu, lyginant su popierine knyga, toli gražu ne lygiavertį produktą. Jei materialūs skirtumai man neatrodo blogi (negaunu fizinio daikto, bet užtat gaunu galimybę skaityti keliuose skirtinguose įrenginiuose, keisti teksto dydį, paieškos tekste galimybę ir pan., tai teisės, gaunamos su skaitmenine knyga skiriasi nuo popierinės kaip dangus nuo žemės.

Popierinė knyga yra fizinis objektas, kurį įsigijęs, žmogus gauna teisę ją parduoti ar dovanoti. Jis gali tyčia pirkti retesnes knygas, kad vėliau jas parduotų daug brangiau. Jis gali kaupti svarbiausių leidinių biblioteką vaikaičiams. Su skaitmeninėmis knygomis tai neįmanoma, nes skaitmeninis knygos pavidalas neturi „kūno“. Autorius ar leidykla neparduoda skaitmeninės knygos tiesiogine prasme – jie pirkėjui suteikia licenciją skaityti jos turinį, panašiai, kaip tai daro programų kūrėjai.

Taigi jei jau reikėtų lyginti skaitmeninės knygos pirkimą ir kainas su kuo nors labiau pažįstamu, tai artimiausia analogija būtų DVD nuoma. Originalus DVD kainuoja apie 40 litų (žiūrėjau Muzikos bomboje), tačiau peržiūrai filmą galima išsinuomoti už dešimtadalį kainos. Panašiai turėtų būti ir su skaitmeninėmis knygomis, nes jos suteikia panašias teises: negauni jokios nuosavybės, o tik leidimą peržiūrėti turinį vieną ar kelis kartus, ribojant jo kopijavimą, atkūrimą, saugojimą ir t.t. Kadangi skaitmeninės knygos licencija galioja neterminuotai, tai „nuomos“ kainą galima už šią privilegiją padauginti iš 2 ar 3 kartų. Taip ir gauname tuos 10 litų, kuriuos aš šiandien laikyčiau „normalia“ skaitmeninės knygos kaina. Net jei daugelis knygų čia ir užsienyje (kur aš pagal tą pačią nuomos formulę gavau 10-12 dolerių kainą) kurį laiką bus brangesnės, ilgainiui jos leisis prie labiau pateisinamos dešimtinės. Teoriškai skaitmenines knygas su DRM galima pardavinėti ir už 3 ar 4 litus, ribojant skaitymo laiką ar puslapių atvertimo kiekį (kai kurios programos tai gali reguliuoti). Tuomet analogija su filmų nuoma būtų dar artimesnė.

Man pačiam DRM užraktai labai nepatinka, bet jei jie tarnautų įvairovei, tai kodėl gi ne? Pavyzdžiui, literatūrinį popsą galėtume skaityti kaip vienkartinį dalyką už tuos kelis litus – išliekamosios vertės tos knygos neturi, tad kuo pigiau gausime, tuo geriau. Įvairiausią negrožinę literatūrą ar šiaip rimtesnes knygas galima pirkti su „pilna“ skaitmenine licencija, o pačias vertingiausias iš jų nupirkti namų bibliotekai išspausdintas ant popieriaus.

Kadangi viską, apie ką rašau teoriškai, bandau ir praktiškai**, tai skelbiu šiuos metus skaitmeninės knygos metais. Kiekvieną savaitę įsigysiu bent po vieną skaitmeninę lietuvišką arba užsieninę knygą, skaitysiu jas ir bandysiu subjektyviai įvertinti visus formato aspektus: kainą, patogumą, knygų pasirinkimą, suvaržymus ir taip toliau. Viešą sąrašą papildysiu ir geriausiomis nemokamomis knygomis.

Pirmosios dvi įsigytos knygos (esu pirkęs ir anksčiau, bet nenoriu surašinėti atbuline data):

1. Niall Ferguson „The Ascent Of Money: A Financial History Of The World“. Kaina – 11,19 USD. Knygynas – Kobo. Formatai: svetainė, iPhone (spec. programa), ePub. Su DRM.
2. Ernestas Parulskis „Kasdienybės kunstkamera“. Kaina – 16,00 Lt. Knygynas – Skaityklė.lt. Formatas: ePub. Su DRM.

Kelios ankstyvos pastabos ir pageidavimai. 1) Daugiau formatų. Skaitmeninę knygą turėtų būti galima skaityti visur – naršyklėje, atskiroje programoje kompiuteryje (Stanza, eReader ar Adobe Digital Editions), telefone ir skaityklėje. 2) Virtuali biblioteka. Apskaičiavus perskaitomų per mėnesį knygų vidurkį (3-4?) galima sukurti virtualią biblioteką, kurioje galima skaityti visas norimas knygas už fiksuotą mėnesinį mokestį. Pasibaigus abonentui knygos tiesiog tampa nebeprieinamos. Panašiai veikia DVD nuomos klubai, panašiai žaidimus leidžia žaisti Gamehouse Fun Pass. 3. Socialiniai įrankiai. Skaitmeninės knygos yra idealiai pritaikytos rekomendacijoms, apžvalgoms ir skaitytojų bendravimui internete. Leidyklos ir pardavėjai turėtų sukurti įrankius, leidžiančius skaitytojams savo svetainėse, socialiniuose tinkluose rodyti skaitomas ir mėgstamas knygas, naujausius pirkinius, rekomendacijas, citatas ir pan. Tai labai paspartintų skaitmeninių knygų skaitymo plėtrą.

Tiek minčių šiam kartui. Knygų mugėje, jei būčiau galėjęs dalyvauti, būčiau pasakęs leidėjams: „Nebijokite skaitmeninių knygų. Tačiau supraskite formatą ir jo vartotoją, neapsirikite su kainomis ir išnaudokite visas virtualių knygų galimybes“. Skaitmeninės ir popierinės knygos nėra priešai. Tiesiog nuo šiol skaitmeninės knygos bus kasdienis „vartojamasis“ formatas, o popierinės – jų archyvinis pavidalas. Bus žmonių, kurie išsivers tik su kuriuo nors vienu, bet dauguma naudos abu.

*– „apiplėšti autorių“ yra dažniausiai man komentaruose lipdomas ketinimas.
**– antras dažniausiai lipdomas man dalykas yra tariamas aprašomų dalykų neišmanymas.

Sumanę apmokestinti žinias internete, turime ne tik suskaičiuoti, kiek buvusių skaitytojų liks mokėti, bet ir nuspręsti, kuo remsis mūsų leidinio kainodara. Dažniausiai naudojami du išeities taškai: 1) pagal analogiją su popierinio leidinio kaina, 2) pagal panašių projektų kainas ir patirtį internete. Kiekvienas šių būdų turi savo šalininkų redakcijose, o Valleywag pasakojama istorija apie „kainų karą“ The New York Times viduje rodo, kaip sunkiai suderinami yra du priešingų polių požiūriai.

Spausdinto leidinio redakcija reikalauja nustatyti identišką jam elektroninės versijos kainą. NYT atveju tai būtų apie 30 dolerių per mėnesį arba 360 dolerių (900+ litų) per metus. Redakcija reikalauja tokios kainos tam, kad skaitmeninis laikraštis neatimtų skaitytojų iš popierinio (ta pačia logika vadovaujasi daugelis knygų leidėjų). Nesvarbu, kad skaitmeninį leidinį paruošti ir platinti yra daug kartų pigiau. Nesvarbu, kad tokios pačios naujienos ekrane nieko nekainuoja (kaip kad dabar tos pačios NYT svetainėje). Nesvarbu, kad nė vienas skaitytojas nežada tiek mokėti (paskaitykite Valleywag straipsnio komentarus). Taip net geriau: jei elektroninė versija žlugs, galima bus bankrutuoti žinant, kad dėl to yra kaltas internetas ir jo komunistai (labai juokingas Delfi straipsnis – ačiū Mariui už nuorodą).

Elektroninės versijos redakcija, suprantama, nenori, kad jos darbo vaisius būtų sunaikintas dar negavęs progos pasirodyti skaitytojui. Jie siūlo tris kartus mažesnę kainą, kurią, tiesa, dalis skaitytojų vis vien laiko didoka. „Skaitmenininkų frakcija“ kainą siūlo atsižvelgdama ir į konkurencinę aplinką, ir į technologinį progresą (pavyzdžiui, CD ir MP3 svarstykles). Skaitmeninė versija veikiausiai pakeis didžiąją dalį popierinio leidinio – jei ne iškart, tai per kelis artimiausius metus. Bausti skaitytojus „popieriaus mokesčiu“ už patogesnės jiems versijos pasirinkimą yra absurdas – net toks gerbiamas leidinys kaip New York Times nesugebės įrodyti, kad tas mokestis yra pagrįstas.

Spėju, kad netrukus sužinosime, kuri pozicija nugalėjo, nors galutinis rezultatas paaiškės tik kitais metais, kai už laikraščio kainą internete savo pinigais balsuos (arba ne) jo skaitytojas.

Beje, susijęs klausimas: ar žiniasklaidai suskatus slėpti tekstus už mokesčių sienų neatsitiks taip, kad vieninteliai nemokamai pasiekiami vieši komentarai, diskusijos ir analizė liks tik tinklaraščiuose? Gal po poros metų mūsų laukia šio nerimto rašymo prisikėlimas?

Skaitau National Geographic straipsnį apie būrų karą Pietų Afrikoje ir randu sakinį: „[karas] taip smulkiai aprašytas viso pasaulio žurnaluose ir laikraščiuose, kad nematau prasmės tai komentuoti“. Na, taip – suprantama. Bet aš skaitau straipsnį po 110 metų ir po ranka neturiu visų minėtų žurnalų ir laikraščių. Bent trumpas apibendrinimas padėtų geriau gaudytis pasakojime be Wikipedia pagalbos.

Man atrodo, kad kartotis ir kartoti žinomus dalykus yra labai sveika. Ne šiaip sau standartinė naujienų žinutės formulė reikalauja ankstesnių įvykių santraukos ir pagrindinės informacijos apie jos „veikėjus“. Kada nors tekstai bus skaitomi be konteksto (atleiskite), tad juos suprasti bus labai sudėtinga.

„Laukiame mirties bet kurią akimirką. Žinoma, dėl to nesijaudink“, – tai ištrauka iš laiško, kurį 1912-ųjų birželį parašė vienas Afognako gyvenvietės Aliaskoje gyventojas savo žmonai (atkreipkite dėmesį, kad tuomet Aliaskoje buvo labai daug rusų – rusiškus vardus ir pavardes turėjo netgi vietos eskimai ir indėnai). Birželio 6 dieną išsiveržęs Katmai ugnikalnis užpylė kelių metrų pelenų sluoksniu milžinišką teritoriją – pilko lietaus teko netgi miestams už 1000 kilometrų nuo ugnikalnio. Beje, nė vienas žmogus tiesiogiai nuo ugnikalnio išsiveržimo nežuvo, mat teritorija buvo menkai apgyvendinta.

Dabar ugnikalnio kraterio vietoje yra nemažas ežeriokas.

P.S. Skaitydamas National Geographic retkarčiais pasidalinsiu pačiais įdomiausiais radiniais. Ne į temą, bet vis pažinimas.

Belaukdamas skaitmeninių knygų antplūdžio, į savo skaityklę įsidėjau kelioliką užsieninių tinklaraščių ir portalų, rašančių apie elektroninę revoliuciją leidybos versle. Maniau, kad bus nuobodoka, bet labai klydau – skaitmeninės knygos ir su jomis susijusios diskusijos dabar yra viena karščiausių temų. Ko verti vien Macmillan ir Hachette leidyklų karai su Amazon knygynu!

Trumpai atpasakoju siužetą, praleidusiems pirmąją seriją:

Pradėjusi prekiauti skaitykle Kindle, Amazon išreikalavo iš leidyklų fiksuotos 10 dolerių kainos už visų populiariausių knygų skaitmenines versijas. Amazon jas dažnai pardavinėdavo su nuostoliu sau, nes turėjo padengti autorinių mokesčių skirtumą, tačiau ji tikėjosi padaryti su knygomis tai, ką padarė Apple iTunes su muzika – pritraukti kuo daugiau pirkėjų fiksuotomis kainomis (kurias visi labiausiai mėgsta) ir dideliu pasirinkimu, o nuostolius susigrąžinti iš mažiau populiarių knygų maržos.

Tačiau Apple, pristačiusi iPad, staiga apsisuko 180 laipsnių kampu ir pareiškė knygas pardavinėsianti pagal „agentūros“ modelį – jų kainas galės nustatyti patys leidėjai, o Apple komisiniai priklausys nuo knygos kainos.

Pro skaitytojo akinius Amazon idėja atrodo geresnė. Dėl kainų, žinoma. Tačiau ir leidėjams Amazon pasiūlymas turėtų būti patrauklus. Ne vien dėl to, kad tai jau laiko patikrintas iTunes modelis. Amazon tikrai turi patirties parduoti knygas. Jos vadovas Jeff Bezos žino, kad dabar svarbu sukurti patrauklią e-knygų rinką ir privilioti į ją kuo daugiau naujų skaitytojų. Jis taip pat žino, kad skaitytojas e-knygą laiko prastesne, pigesne popierinės knygos kopija, kurią (kaip ir žinias internete) jis skaitys nebent dėl patogumo ir geros kainos.

Nepamirškime, kad šiandien skaityklės tebėra labai brangios. Ką galvoja jos pirkėjas? „Įsigijau skaityklę už 800 litų, o dabar dar turiu mokėti už skaitmeninę knygos kopiją tiek pat, kiek knygyne kainuoja popierinė su kietais viršeliais? Kai e-knygos kopijavimas kainuoja kiek? Nulį? Kas bando tokiu iškreiptu būdu atimti man nekaltybę?“

Beje, Apple pasiūlymas netaikyti fiksuotų kainų irgi nėra blogas. Jei knygyne dalyvaus visi didieji leidėjai ir nebus ribojama konkurencija, knygų kainas sureguliuos rinka – už populiarią popierinę šviežieną tradiciniame knygyne daugelis gi sutinka sumokėti daugiau.

Bloga yra tiktai Amazon ir Apple prekybos modelių interpretacija, girdima iš leidyklų atstovų. Kodėl jie nekenčia Amazon ir nori į Apple? Kad galėtų nustatyti maksimaliai dideles skaitmeninių knygų kainas.

Kažkaip nesąmoningai skamba, ar ne? Kai turi galimybę praktiškai be sąnaudų platinti produktą, tai vienintelis logiškas kelias yra didinti pardavimų apimtis, reguliuojant kainą pagal parduodamą kiekį ir net dirbtinai ją nuleidžiant prekybos pradžioje, kol vartotojas spės suformuoti e-knygų skaitymo įpročius. Tokiam variantui neprieštarauja nei Amazon, nei Apple parduotuvės, o Amazon netgi primygtinai skatina.

Tai kur pakastas šuva? O jis yra po storu sluoksniu leidėjų pareiškimų, kurių esmė yra: „mes nenorime, kad e-knygų pardavimas pakenktų prekybai popierinėmis knygomis“.

Labas iš ankstyvo ryto! Jau turėjome tokių – muzikos įrašų rinkoje. Kariavo su Napster ir AudioGalaxy dantimis ir nagais, nes nenorėjo, kad skaitmeninė muzika pakenktų prekybai CD. Nustatė tokias sąlygas ir kainas MP3 failams, kad visą platinimą teko ant savo pečių perimti piratėliams, o prekyba kompaktiniais diskais sparčiai artėja prie prekybos vinilo plokštelėmis apimčių.

Nemanykite, kad knygų leidėjai nežino „Napster pamokos“. Žino – interneto komercijos seminaruose visokie guru išmokė ją mintinai. Tačiau jų užrašuose, matyt, buvo pabrauktos netinkamos vietos. Nes leidėjai tikisi išvengti įrašų rinkos katastrofos kuo anksčiau pradėję prekybą skaitmeniniais produktais. Juo labiau, kad ir sąlygas turi geresnes: Amazon, Apple, Barnes & Noble yra solidžios ir patikimos firmos, lyginant su tuometinės rinkos naujokėmis Napster ar MP3.com.

Tačiau laikas yra tik vienas faktorius. Kaina, patogumas ir pasirinkimas – daug svarbesni. Net santykinai anksti (ir tai tik lyginant su nesveikai pavėlavusia muzikos įrašų ir kino pramone) pradėję skaitmenizaciją knygų leidėjai turi atsižvelgti į visus aspektus:

1. Nemokamas knygas. Jų yra per 100 tūkstančių internete. Visiškai legaliai. Visais patogiausiais formatais, be užraktų. Koks dešimtadalis iš jų yra vertos dėmesio, kokia literatūra jus bedomintų. 10 tūkstančių nemokamų knygų, kai mano tėvų santykinai solidžioje popierinėje bibliotekoje tebuvo apie 2000 knygų? Žinoma, kas jaučia kalbų barjerą, tam sunkiau, bet šiaip, bent jau JAV leidėjai ignoruoti nemokamų knygų negali.
2. E-entuziazmą. Šiuo metu naujos e-skaityklės, šurmulys aplink jas ir žiniasklaidos dėmesys sukūrė puikias sąlygas ne tik plėstis į skaitmeninę rinką, bet ir skatinti skaitymą tarp jaunimo. Uždėsi maksimalią įmanomą kainą ir nužudysi šį entuziazmą. Aistruoliai taps piratų klientais, o visi kiti nusivylę nebegrįš vėliau ir saldainiais viliojami.
3. Piratavimo grėsmę. Kuo didesnė knygų kaina ir kuo jų yra mažiau, tuo didesnė robinhudiškoji piratavimo paskata. Be to, knygų failai, ypač jei paversti grynu tekstu yra tiesiog smiltelės tarp šiandien iš interneto siurbiamų keliasdešimties gigabaitų dydžio „blu-ray ripų“. Per minutę tūlas pilietis gali visą New York Times bestselerių sąrašą parsisiųsti. Tam ir torrentų nereikia – knygos yra tokios mažos, kad žmonės jas el. paštu išsisiuntinės.

Štai kodėl jau pačios pirmosios skaitmeninės knygos turėtų būti santykinai (lyginant su popierinėmis) nebrangios. Nes į skaitmeninę rinką leidėjai ateina ne popierinių knygų saugoti. Cituojant Sethą Godiną:

„Kas mus išgelbės?

Kas išgelbės knygų leidybą?

<…>

Ką reiškia „išgelbės“?

Jei sakydami „išgelbės“, turite galvoje „kad liktų viskas taip, kaip yra dabar“, tai niekas neišgelbės. Baigta.“

Leidėjai į skaitmeninę rinką ateina tam, kad pakeistų popierines knygas elektroninėmis. Kitaip manantiems linkiu sėkmės, nes jos, dievaži, prireiks.

Ir vis dėlto antraštę baigiau klaustuku, nes nenorėčiau, kad mano komentaras apsiribotų tik perskaitytais užsieniniais šaltiniais – būtų šaunu, jei atsilieptų kas nors, užsiimantis knygų leidyba Lietuvoje. Išskyrus PVM lengvatų temą, mūsų leidėjai labai jau šykšti viešo žodžio apie savo ateitį. Nors tikiuosi šį bei tą išgirsti per knygų mugę – nežinau jai kitos svarbesnės temos…

Ar esate tinkamai pasiruošę turinio internete apmokestinimui? Dešimčiai metų į priekį skaitinių jau turiu, bet nepakenktų ir didesnis bei įvairesnis archyvas. Nežinau, ar dažnai lankotės Google Books, bet žinau, kad ten verta užsukti gerokai dažniau. Bestselerių nemokamai ten nerasite, tačiau pažintinių, mokslinių, klasikinės grožinės literatūros knygų ir žurnalų archyvas yra tikrai nemenkas. Nemažai viešojo naudojimo knygų galima ne tik skaityti svetainėje, bet ir parsisiųsti kompiuteriui, telefonui ar knygų skaityklei tinkamą EPUB formatą. Na, o tas, kurių Google neįdėjo patogiai supakavusi į vieną failą, galima susidėti į PDF patiems.

Aš tam naudoju minimalią Mac programėlę Google Book Downloader. Jai tereikia nurodyti Google knygos ID arba adresą – toliau viskas vyksta automatiškai: nusiurbiami visi skenuotų puslapių atvaizdai ir susegami į vieną PDF failą. Jei norite visiško universalumo, tą PDF laisvalaikiu galite sušerti teksto atpažinimo programai – gausite redaguojamą tekstą, kurio kokybė priklausys nuo originalo ryškumo, atpažinimo algoritmo ir naudojamų žodynų. Bet tai jau atskira tema.

Šiaip maniau, kad jau būsiu išaugęs iš kaupimo etapo: kai viskas internete taip lengvai pasiekiama, atrodo tuščias reikalas kaupti turinį savo kompiuterio diskuose ar rašyti į DVD. Bet dabar kartais susimąstau, ar tikrai tas turinys visada bus taip pat lengvai pasiekiamas? Aš net nekalbu apie visokius piratinius dalykus. Vieną dieną gali būti uždaryta ar apmokestinta Google Books, apribotas tokių resursų kaip ManyBooks (geriausios nemokamų knygų svetainės) naudojimas. Neabejoju, kad pradėjus plisti elektroninių knygų skaitymui, komerciniai leidėjai bus stipriai suinteresuoti, kad nemokamų knygų šaltiniai internete išnyktų.

Žinoma, gali būti ir atvirkščiai, kaip su programomis: nemokamos ir mokamos kuo puikiausiai gyvuos šalia vienos kitų. Nors šiuo atveju tikriausiai geriau lyginti su Holivudu, o ne su programų rinka. Todėl asmenine skaitmenine biblioteka verta pasirūpinti mums patiems. Geriau šiandien, nei ryt.

Nuolatiniai „Verslo žinių“ internete skaitytojai šį pranešimą matė jau ne kartą. Derėtų pagirti įmonės vadovus už drąsą – kol užsienyje žiniasklaidos bendrovių atstovai įvairiose konferencijose tebespėlioja apie galimas pasekmes, VŽ teritoriją žvalgo mūšiu.

Kaip rašo paidContent, sprendimas užsirakinti nuo masinio skaitytojo arba pasilikti su juo gali būti ideologinis, o gali būti ir praktinis. Ideologinio („žmonės dirba, kurdami žinias, todėl jos negali būti nemokamos“) motyvo šaknys, tiesa, irgi praktinės – kol užteko pinigų iš reklamos, niekam nemokamos žinios nuoskaudų nekėlė. Praktinis gi sprendimas gali būti dvejopas: 1) renkiesi skaitytojus, 2) renkiesi mokestį. Yra bandoma rasti ir tarpinių variantų, tačiau jie yra arba šiek tiek modifikuotos dviejų pagrindinių variantų formos, arba remiasi finansavimu iš šalies.

Taigi VŽ posūkis antruoju keliu (tegu ir negalutinis – už vz.lt turinį iš skaitytojų kol kas mokestis neimamas) yra išties įdomus atvejis – spėju, kad jo rezultatus įdėmiai stebės ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių žiniasklaida.

Mat taip drąsiai sukti šiuo keliu kol kas yra mažai realaus pagrindo – sėkmės istorijos yra vienetinės ir labai specifinės. Vienintelė rimtesnė moralinė paspirtis yra The New York Times pažadas apmokestinti turinį nuo kitų metų.

Bauginančių gi istorijų – apstu. Long Ailendo Niujorke dienraštis Newsday apmokestino savo turinį ir per tris mėnesius sulaukė… 35 prenumeratorių. Tai leidinys, kurio rinkos vertė yra 650 milijonų dolerių! Jei amerikiečiai nenori mokėti tenai juokingų 5 dolerių per savaitę, tai kaip bus čia?

Tiesa, yra buvę ir gausiau uždirbančių projektų. Populiarus portalas Slate.com kadaise turėjo 20 tūkstančių prenumeratorių, mokėjusių po 20 dolerių per metus už prieigą prie turinio. Tačiau tai pasirodė esanti kilpa ant kaklo. Amerikos masteliais 20 tūkstančių yra trupinėlis, todėl portalo žurnalistai jautėsi tarsi rašantys patys sau (ar „į stalčių“, kaip sakoma redakcijose). Tas tuščio kambario aidas privertė pačius darbuotojus reikalauti, kad tuomet bendrovę valdžiusi Microsoft panaikintų mokestį. Tad norintiems apmokestinti turinį, teks spręsti ne vien ekonomines problemas.

Tačiau pradėkime nuo jų. Nelabai įsivaizduoju, kiek kainuoja vz.lt redakcijos darbas, bet spėju, kad maždaug 10 žmonių kolektyvas (iš kurio 6-7 yra žurnalistai) be pusės milijono per metus neišgyventų. Jei apmokėsime jiems kelionės išlaidas, pirksime kompiuterius ir kitą techniką, nuomosime patalpas ir t.t., veikiausiai ir milijoną pasieksime.

Milijoną iš skaitytojų galima gauti įvairiai. Galima iš 2000 prenumeratorių prašyti po 500 litų per metus arba leisti kainą iki 100 litų ir tikėtis, kad susirinks penkis kartus daugiau. Turint kelis šimtus tūkstančių lankytojų per mėnesį abu prognozuojami skaičiai atrodo visiškai įmanomi: nejau neatsiras vienas iš 30-40 dabartinių skaitytojų, sutiksiantis sumokėti po 9 litus per mėnesį?

Bet ar vien kaina lemia apsisprendimą? Nieman Journalism Lab cituoja žiniasklaidos ekonomikos tyrimą, kuris rodo įdomų paradoksą: nors naujienų internete skaitymas labai sparčiai auga, daugelis šių naujienų vartotojų jas laiko „pigia (prasta) alternatyva“ tradiciniam laikraščiui ar žurnalui. Kitaip tariant, internete naujienos skaitomos, nes tai nieko nekainuoja ir labai patogu, o ne todėl, kad turinys laikomas pranašesniu už tradicinės spaudos.

Todėl visiškai galimas variantas, kad epizodiškiau skaitantys portalo žinias verčiau sutiks retkarčiais kioske nusipirkti laikraštį, nei mokėti už žinias internete. Toks variantas skaitytojui atrodo labai patrauklus ekonominio sunkmečio laikais: jis neatsisako paties skaitymo, tačiau kartu išvengia finansinių įsipareigojimų ir mokėjimo avansu.

Periodiškai mokesčius renkančios bendrovės puikiai žino, kad patraukti vartotoją yra daug lengviau, nei išlaikyti nuolatinį mokestį už paslaugas ilgesnį laiką. Kaip jūs manote, kodėl taip energingai ryšio bendrovės dalina modemus ar telefonus „už dyką“? Kartu su jais gautas įsipareigojimas leidžia prognozuoti įplaukas bent jau sutarties galiojimo laikotarpį.

Kitais atvejais nutinka vadinamosios „motyvacijos žirklės“: pradinė žmogaus motyvacija (kad ir užsiprenumeruoti „Verslo žinias“) yra daug stipresnė už tą, kurią jis jaučia, gavęs priminimą pratęsti prenumeratą po savaitės, mėnesio ar metų.

Ne vienas mūsų atsidūsta gavęs ryšio operatoriaus sąskaitą ir keikia save susiviliojus nauju telefonu (kuris jau nebenaujas dabar) mainais į nelankstų tarifą. Panašiai jaučiamės ir mokėdami už lizingu įsigytus daiktus. Mokesčiai už „nepririštas“ paslaugas gi peržiūrimi dar griežtesniu žvilgsniu. Ar tikrai „išnaudojai“ prenumeratą? Ar galėtum be jos apsieiti?..

Atsakymų į šiuos klausimus „Verslo žinios“ jau turėtų turėti – juk apmokestintas turinys bendrovei ne naujiena. Tai, kad pirmasis žingsnis nėra „iki galo“, gali rodyti ir nelabai įkvepiančius e-laikraščio finansinius rezultatus.

Nežinau, ką deda ant sprendimo svarstyklių lėkščių „Verslo žinių“ vadovai, bet man iš šalies jos atrodo taip:

Pro:

• Verslo informacija laikoma vertingesne už įprastas kasdienes žinias.
• Leidinys turi gerą reputaciją rinkoje ir profesionalius darbuotojus.
• Santykinai silpna konkurencija verslo informacijos srityje.
• Skaitytojų pinigai yra geras žurnalistinės nepriklausomybės pamatas.
• Viltis, kad atkritę skaitytojai taps daugiau mažiau periodiškais spausdinto leidinio pirkėjais.

Contra:

• Nepatikrintas verslo modelis, ypač ilgesnį laikotarpį.
• Nacionalinio portalo virtimas marginaliu resursu.
• Žurnalistų demotyvacija praradus masinę auditoriją ir įtaką.
• Citavimo ir įeinančių nuorodų praradimas.
• Pajamų iš reklamos (kuri būdavo gaunama dėl rinkos aprėpties) praradimas.

Sprendimas tikrai nėra lengvas. Juo labiau, kad atsiranda ir einančių priešinga kryptimi: Londono Evening Standard nusprendė spausdintą leidinį padaryti nemokamą. Tai padaryta spalį, o jau dabar laikraščio tiražas išaugo dvigubai.

Nenorėčiau būti „Verslo žinių“ vadovų vietoje ir spręsti portalo likimą, bet tikrai žinau, kad būtų smalsu sužinoti registracijos įvedimo rezultatus. Kiek skaitytojų užsiregistruos? Pusė? Trečdalis? Kas nors nori paspėlioti?

Martyno apžvalga priminė, kad nesu jums pranešęs apie būsimą pokalbį su Ernestu Parulskiu, pavadintą ganėtinai kibiai „Kodėl Lietuvos leidėjai nebijo skaitmeninių knygų?“. Diskusija vyks vasario 18 dieną, 18-tą valandą Knygų mugėje, Litexpo parodų centre. Tai ne vienintelis mugės renginys, susijęs su skaitmeninėmis knygomis – programoje (doc failai) galite rasti ir daugiau.

Gaila, kad negaliu atsakyti į Martyno klausimą skliaustuose, kas inicijuoja šią diskusiją – gavau kvietimą ir tiek.

Jei ketinate lankytis knygų mugėje, man būtų smagu jus išvysti ir diskusijų forumo salėje. Išnaudotume galimybę paplepėti apie skaitmenines knygas ir kitus mums įdomius dalykus.

Madingiausias pastarojo meto vakarietiškojo interneto užsiėmimas – galvoti, kaip apmokestinti šiandien nemokamai skelbiamas naujienas ir kitus straipsnius. The New York Times nuolat eksperimentuoja šioje srityje. Jie jau turi mokamą leidinių prenumeratą specialioje skaityklėje Times Reader, bet veikiausiai tas dalykas nepasiteisino, nes dabar iš ankstyvojo interneto archyvo vėl ištraukta mikromokėjimų (micropayments) koncepcija. Apie ją net knygos vėl pradėtos rašyti. Ta proga NYT autorius John Tierney nutarė paklausti skaitytojų, ką jie mano apie mikromokėjimus. Šimtai komentarų po straipsniu ir diskusija MetaFilter svetainėje gali sudaryti naiviai optimistišką tokios sistemos perspektyvą. Mano sunkus darbas – sudėlioti mintis, kodėl ji neveiks.

Kas yra mikromokėjimai?

Tai papildoma pseudovaliuta, į kurią žmonės iškeičia dalį savo pinigų, kad, naudodami struktūrinius ar programinius trečiosios šalies produktus, galėtų mokėti už atskirų turinio internete vienetų peržiūrą: straipsnių, nuotraukų, komiksų, klipų ir t.t.

Mikromokėjimai turėtų skirtis nuo dabar naudojamo apmokėjimo kredito kortele ar per PayPal tuo, kad galėtų priimti ir apdoroti itin mažas sumas (kad ir po kelis centus), neprašydami kiekvieną kartą įvesti kortelės duomenų ar prisijungimo slaptažodžio.

Tikimasi, kad įdiegus tokią sistemą, galima bus apmokestinti visą portalų turinį, imant po kelis centus už kiekvieno straipsnio ar kitos medžiagos peržiūrą. Neva toks neįpareigojantis (lyginant su prenumerata) būdas ir santykinai menkos atskirų straipsnių kainos padės uždirbti žiniasklaidai, neišbaidydamos vartotojų.

Kodėl ne?

Nors ne vienas mikromokėjimų sistemos kritikas remiasi grynai technologiniais (kaip suderinti visas OS, visas naršykles), geopolitiniais (kaip priimti visas valiutas, kaip jas konvertuoti, kaip suderinti teisės dalykus), fiskaliniais (kaip užtikrinti apsaugą žmonėms, apsaugą nuo piktnaudžiavimo, apmokestinimą ir t.t.) argumentais, aš gi norėčiau atkreipti dėmesį tik į psichologinius aspektus.

1. Skaitiklio sindromas. Mikromokėjimų sistema tikriausiai veiks automatiškai. T.y. nereikės prieš paspaudžiant kiekvieną nuorodą „pasirašyti sutartį“ ir „pervesti pinigus“ – viskas vyks neregimai, tik galbūt ekrano kamputyje suksis skaitiklis. Antraip vieno straipsnio peržiūra nedaug tesiskirs nuo programos diegimo į kompiuterį („perskaitykite, spauskite sutinku, patvirtinkite, dar kartą patvirtinkite). Mikromokėjimai veiks tik tuomet, kai jie bus „nematomi“. Bet tuomet skaitymas su mikromokėjimais bus panašus į ekskursiją su taksi. Norom nenorom nuolat dirsčiosime į skaitiklį, žiūrėdami, ar mūsų domėjimasis kokios nors popžvaigždės kale neviršijo dienai skirto biudžeto. Patikėkite, tai bjaurus jausmas. Ilgainiui tikriausiai be reikalo tose svetainėse nesilankysime, o jei teks – tai apsiribosime būtiniausia informacija. Gal keliais centais per mėnesį. Kas iš to praturtės?
2. Atverta piniginė. Mikromokėjimų, nepaisant to, kad apie juos pradėta šnekėti dar prieš 15 metų, šiandien neturime dėl to, kad niekas nesugalvojo saugaus ir paprasto jų naudojimo būdo. Galima santykinai saugiai, bet nepatogiai (dabartinė PayPal ir kredito kortelių sistema ar atsiskaitymas per bankus). Galima labai patogiai, bet visiškai nesaugiai (dėl suprantamų priežasčių tokios sistemos pavyzdžio pateikti negaliu). Mikromokėjimų paprastumas reikštų, kad sistema taptų atvira bet kokiam kenkėjiškam naršyklės „pagrobimui“, adreso nukreipimui, apgaulingoms nuorodoms ir pan. Man nesunku įsivaizduoti abejotinos reputacijos svetaines, siūlančias, pavyzdžiui, naujausią informaciją apie Haičio žemės drebėjimą, tačiau nukreipiančias į vidinius puslapius, kur už niekinę informaciją nuskaičiuojama maksimali sistemos leidžiama suma. Įsivaizduojate, kiek kiltų nesusipratimų ir kiek atsirastų vartotojų skundų, jei net su kredito kortelėmis internete žmonės nesusitvarko?
3. Mokėjimo nuovargis. Sugalvojau tokį naują terminą. Tai yra labai specifinis dalykas, atsirandantis po to, kai žmogus geranoriškai už ką nors moka ilgesnį laiką. Turimas pinigų kiekis ne begalinis, o interneto vilionės – beveik begalinės. Kol piratauji, nejauti, kiek tai gali kainuoti. Kai pradedi mokėti ir pamatai, kaip greitai tirpsta pinigai iš specialiai internetui skirto biudžeto, supranti, kad už tai, ką šiandien norima apmokestinti, niekada nebus sumokėta. Mat ilgainiui pats pradedi smarkiai riboti išlaidas ir ieškoti nemokamų alternatyvų, net jei mokamos yra daug geresnės. Nusivylimas kai kuriais įsigytais produktais, apmaudas dėl viršyto biudžeto, galimybės susigrąžinti pinigus už nekokybišką produktą ar paslaugą nebuvimas vis menkina ir menkina to pirkimo vertę. O jei aplink yra begalė nemokamų alternatyvų ar gaji piratavimo kultūra, tai kartais pasijunti esąs visiškas idiotas. Na ir šiaip – tiesiog pavargsti mokėti ir nebemoki, nes gali nemokėti. Ne duona ir pienas gi.

Kaip minėjau, nenoriu veltis į technologinius tokios sistemos keblumus. Net jei juos galima būtų kaip nors išspręsti, liks neišspręstos čia išvardintos grynai žmogiškos problemos: jausmas, kad kiekvienas bitas sekina piniginę, kad jos turinys atviras visiems ir kad moki už bet ką, dorai neįsitikinęs, kad tai verta.

Rašau iš savo patirties. Pastaruosius kelis metus stengiuosi mokėti internete už viską, ką naudoju. Ne tik kai reikalauja, bet ir kai užsimena apie auką (daug nemokamų programų mielai priima aukas iš naudotojų). Iš pradžių man tai patiko, nes legalus naudojimas ar auka su gražia padėka teikia nemenką satisfakciją.

Bet vėliau pavargau. Ne, ne nuskurdau, o tiesiog pavargau. Netikiu, kad mano pinigai padeda kurti kokybiškesnius produktus, netikiu, kad mano auka privers autorių sukurti naują programos versiją, net jei jam tas darbas nusibodo. Netikiu, kad už tokius pinigus, kuriuos galiu išleisti, galiu nusipirkti norimą programos funkciją ar patikusios knygos tęsinį. Tiesiog moku, nes tai reikia išbandyti, kad nekalbėtum tuščiai. Bet dabar jau moku labai mažai, vos trupinius. Nes viso interneto pinigais neapdalinsi, o kai tiek visko yra nemokamai, tai ir nereikia…

Užtat esu tikras, kad mikromokėjimų sistemos nepasiteisins. Žinoma, tik jas sukūrus (jei taip bus) kils didelis ažiotažas: žiniasklaida trimituos apie stulbinamai dideles pajamas, apie žmonių dosnumą ir tyčiosis iš skeptikų. Bet tik pirmus kelis mėnesius ar metus, kol žmonės dar nejus to mokėjimų nuovargio. Vėliau seks keli mėnesiai tylos, o po to – ir šiandien girdimi skundai ir grasinimai palikti žmoniją be profesionalių žurnalistų ir šoumenų.

Beje, apie tuos grasinimus – jei jau kitaip neišeina, tai gal palaukime ir pasižiūrėkime, ar ta ateitis bus tokia baisi? Kaip iš tikrųjų atrodys informacijos rinka be centralizuotų jos paskirstymo taškų? Na, nudegsime tai nudegsime. Kitą kartą žinosime, ko jie yra verti ir kiek už tai reikia mokėti.

Kaip ir kolega Karolis pačioje metų pradžioje gavau pasiūlymą išbandyti skaitmeninių žurnalų prenumeratą internete. Peržiūrėjau visą beveik 40-ies pavadinimų sąrašą ir, nors norėjau išsirinkti ką nors kitą, galiausiai irgi išsirinkau „Computer Active“. Visi kiti variantai pasirodė pernelyg tolimi tam, kas mane domina, arba pernelyg intymūs…

Tiesa, ilgai delsiau užsakyti prenumeratą, nes Žurnalai.lt leidiniai yra skaitomi tik Windows aplinkoje. Jų formatas – į EXE failą sukompiliuotas Adobe Flash su kažkokia tai apsauga (pirmą kartą atidarant žurnalą reikėjo įrašyti registracijos pašto adresą ir slaptažodį). Veikiausiai tai reiškia, kad atsijungęs nuo interneto žurnalo skaityti negalėčiau. Karolio pavyzdys (naudoja Linux, skaitė su Wine) ir maniškis (naudoju Mac, laukiau, kol gausiu Windows 7) rodo, kad šiais laikais kurti platinimo sistemą, pririštą prie vienos OS yra nelabai gerai.

Paties žurnalo skaitymo įspūdžiai buvo geri. Galima jį išsididinti per visą ekraną, kuomet labai ryškiai matomas visas atvarto tekstas. Dokumento kokybei tikrai neturiu priekaištų – nebuvo nė vieno puslapio, kurio neperskaityčiau dėl per mažo ar sulieto teksto.

Galima pasirinkti vartymo būdą: arba animuotą popierinio puslapio vertimo imitaciją, arba tiesiog slenkančius atvartus (kaip skaitant PDF). Pirmasis metodas gal dailesnis, tačiau man šiek tiek striginėjo.

Navigacija, lango bei žurnalo vaizdo didinimas/mažinimas ir puslapių vertimo nuostatos yra vieninteliai vartotojo reguliuojami dalykai. Labiausiai pasigedau paieškos – turėti iš esmės tekstinį produktą skaitmeniniu pavidalu be galimybės ieškoti jame informacijos yra labai jau nemodernu.

Būtų buvę geriau, jei Žurnalai.lt būtų ne kiekvieną leidinį pakavę į Flash, o sukūrę atskirą skaityklę – gal tokią, kaip National Geographic, kuri veikia bet kur, kur veikia Adobe AIR, ir gali kaupti prenumeruojamų leidinių archyvą su paieška juose.

Nes tas dabartinis prisirišimas prie Flash ne tik riboja panaudojimo galimybes įvairiose OS ar paiešką, bet ir kelia rūpestį dėl ateities: kas atsitiks, kai nauja Windows versija bus nebesuderinama su ta Flash versija, kuri naudojama žurnalams? Visas archyvas pradings…

Todėl svarbiausius straipsnius aš jau šiandien nusifotografuočiau iš ekrano ir išsaugočiau kaip paprastus paveikslėlius arba susegčiau į nerakintą PDF. Turint laiko, galima net per tekstų atpažinimo programą „praleisti“, kad turėtum galimybę ieškoti naudingų patarimų ar kitos informacijos.

Užtat pačius žurnalus ar jų prenumeratą pirkti yra išties patogu: galima už atskirus numerius sumokėti SMS žinute, galima apmokėti prisijungus per savo banką, yra galimybė sumokėti spaudos kioskuose ir net prekybos centrų kasose. Bent jau dėl atsiskaitymo jokių barjerų neturėtų atsirasti.

Ar verta prenumeruoti ir skaityti skaitmeninius žurnalus? Kodėl ne? Dažnai jie gerokai pigesni („Computer Active“ sausio numeris ant popieriaus kainuoja 4,50 lito, o skaitmeninis – 1,50). Lentynose nesikaupia džiovinta celiuliozės masė, o prireikus paskaityti kokį nors straipsnį, jį tikrai lengviau surasti kompiuterio archyve – net be paieškos.

Norėtųsi tikėti, kad tai, kas dabar platinama Žurnalai.lt svetainėje, tėra versija 1.0. Antroji karta jau turėtų turėti paieškos ir straipsnių eksportavimo/spausdinimo funkcijas. Mat dabartiniu formatu sunkiai seksis sudominti raštingą jaunimą, kuris randa patogiau vartojimui paruoštas piratines (anokia čia paslaptis!) versijas.

Anksčiau arba vėliau teks atsisakyti ir kompiliuoto formato. Jei paplis šiemet debiutuojantys rankiniai žurnalų ir panašios medijos skaitymo įrenginiai, tai reikės turinį pritaikyti ir jiems – Flash/EXE tikrai netiks.

Atskiros, skaitymui skirtos programos norėčiau dar ir tam, kad ji man primintų ar automatiškai įkeltų naujai išleistą prenumeruojamo leidinio numerį. Dabar gi turėsiu prisiminti pats ir retkarčiais tikrinti svetainėje, ar dar neatsirado.

Vis dėlto patį projektą aš vertinčiau pozityviai. Gerai, kad tokia galimybė skaityti žurnalus yra.

Beje, nesugebėjau atsakyti sau į klausimą, kaip veikia kryžiažodžių ir galvosūkių žurnalų (jų Žurnalai.lt yra vos ne pusė) prenumerata? Juos galima pildyti ekrane? O jei ne – tai kaip?

Kai prieš pat naujuosius metus perskaičiau, kad National Geographic išleido visą savo 120 metų žurnalų, žemėlapių ir nuotraukų archyvą, supratau, kad nenusipirkęs tuojau pat negalėsiu ramiai miegoti. Labiausiai viliojo variantas, parduodamas 160 GB talpos išoriniame diske, bet jis, deja, nesiunčiamas į Europą. Pasidomėjęs, kiek kainuotų jo pristatymas per tarpininkaujančias firmas, gavau apytikrę 500 litų siuntimo kainą (Zyle.lt). Pridėjus dar beveik tiek pat už produktą, gaunasi apskritas tūkstantis. National Geographic, be abejonės vertas tūkstančio, gal net ne vieno, tačiau dėl pinigėlių stokos nusprendžiau pasitenkinti kuklesniu variantu šešiuose DVD diskuose.

Legendinis leidinys

National Geographic yra gerai pažįstamas Lietuvoje. Ne vien dėl to, kad pernai pradėta leisti ir lietuviška laida – National Geographic buvo bene vienintelė sovietinės cenzūros praleidžiama dovana nuo giminaičių užsienyje – tad žurnalą, dažnai labai vėluojantį iš su išvogtais priedais, gaudavo tos šeimos, kurios turėjo giminių JAV ar Kanadoje. Mano šeima artimų giminaičių Amerikoje neturėjo, tad National Geographic skolindavausi iš draugų ir kaimynų. Skaitymas buvo labai epizodiškas, bet gilus: kelis numerius tikriausiai išmokau atmintinai.

Kiekviename National Geographic žurnalo numeryje paprastai būdavo aprašoma gausiai iliustruota kelionė į kurią nors pasaulio šalį ar regioną, mokslo tyrimas, retas, egzotiškas gyvūnas, archeologiniai, paleologiniai ar kiti tyrimai, atkurtas istorinis epizodas iš pasaulio atradimo laikų, straipsniai apie kosmosą, vandenynus, atmosferos fenomenus. Vienas numeris paprastai susideda iš 5-6 straipsnių, tačiau jie yra ganėtinai ilgi ir skaitosi kaip nuotykių apsakymai. Tai, kad kiekvienas jų lydimas tiesiog fantastiškai gražių nuotraukų, padarė šį žurnalą išskirtinį dar prieš pusę amžiaus.

Patobulinta versija

Ši The Complete National Geographic laida nėra pirmoji. Prieš dešimt metų, 110-tojo gimtadienio proga buvo išleista versija kompaktiniuose diskuose. Net nuskenavus visus žurnalus labai menka geba, turinys vos tilpo į 32 kompaktinius diskus. Jis nebuvo labai populiarus, nes kaitalioti tiek diskų yra itin nepatogu, o sutalpinti visą jų turinį į kietąjį diską vietos nepakakdavo – prieš dešimt metų diskai buvo kur kas kuklesnės talpos.

Dabartinė versija yra kur kas geresnės kokybės. Visas jos turinys užima apytikriai 60 GB (kietajame diske parduodamame variante lieka 100 GB laisvų vartotojo reikmėms). Nors 6 DVD yra patogiau už tris dešimtis CD, diskų turinį patartina tuojau pat perkelti į kompiuterio diską – ir patogiau „vartyti“, ir diskai nesidėvės. National Geographic leidėjams užteko sveikos nuovokos nerakinti diskų jokiomis apsaugos priemonėmis – programa, beje veikianti su Adobe Air ir Windows, ir Mac sistemose, leidžia nurodyti vietą kompiuteryje ar tinklo serveryje, kur sudėtas žurnalo archyvas. Pastarasis atvejis labai geras, kai žurnalu dalinasi visa šeima.

Kaip mums – tik tris kartus brangiau

Nors rinkausi pigesnį The Complete National Geographic laidos variantą, iš viso sumokėjau ne taip jau mažai – beveik 410 litų. Palaimintieji amerikiečiai gali įsigyti šį lobį vos už 60 dolerių. Perkant iš National Geographic parduotuvės, Lietuvos gyventojams jis kainuoja 120 dolerių, bet užtat yra siunčiamas per FedEx siuntinių tarnybą. Brangu, bet yra ir privalumas – siuntą, nepaisant švenčių sezono, gavau per savaitę.

Likusius 120 litų pasiima mūsų valstybė ir FedEx. 69 litai yra PVM mokestis, 10 litų – komisinis už tą mokestį Medicinos bankui (kažkodėl muitinė pageidauja, kad būtų mokama ten). 40 litų sumokėjau siuntinių tarnybai. Už siuntimą jau sumokėta, tad, kaip supratau, aš mokėjau už pagalbą siuntą išmuitinant. Nepaisant tos pagalbos, teko su šūsnimi popierių pusantros valandos blaškytis po Vilniaus oro uosto teritoriją: iš FedEx į muitinę, iš muitinės į banką, iš banko į muitinę, o po to į sandėlį.

Nė kiek nesigailiu sugaišto laiko ir išleistų pinigų, nes siuntinys to vertas, bet kilo keletas abejonių dėl tokios biurokratinės tvarkos. Visų pirma, netikiu, kad tūlas britas, danas ar italas, nusipirkęs prekę iš JAV turi atlikti analogiškus žygius savo šalies sostinės oro uoste. Antra, nesu tikras, kad mokslinės ir šviečiamosios literatūros apmokestinimas yra labai protingas mūsų valdžios sprendimas. Na ir galiausiai – o ką, jei būčiau ne vilnietis? Kiek papildomai laiko ir pinigų man kainuotų siuntos atsiėmimo odisėja?

O mes?

The Complete National Geographic būtų fantastiškas dalykas mūsų mokykloms. Vien dėl žemėlapių. Bet nebūtina viską importuoti. Sklaidydamas skaitmeninius žurnalo numerius, negaliu atsikratyti minties apie panašius lietuviškų leidinių archyvus. Argi jie nebūtų vertingi? Visas „Gimtasis kraštas“, visi „Atgimimo“ numeriai nuo pirmosios laidos? Gal net gigantiškas visas „Lietuvos ryto“ archyvas, įskaitant ir „Komjaunimo dienos tiesos“ laikus. Juk tai nepaprastai vertingi laiko dokumentai! Indeksuoti, su paieška, su visomis iliustracijomis jie būtų vertingi ne tik mokslininkams ar žurnalistams, bet ir visiems, kas nori išsaugoti atmintį apie šalies gyvenimo epochą, tikrinti faktus, lyginti žmonių nuomones, ekonominius rodiklius ir t.t. ir pan. Nejau neįmanoma surinkti archyvą, nuskenuoti jį ir paruošti išleidimui DVD diskuose?

Tiesa, dėl manęs asmeniškai, tai galima su naujais archyvais neskubėti. Paskaičiavau, kad per dieną perskaitydamas po 2-3 straipsnius, įsigijęs The Complete National Geographic turiu skaitymo dešimtčiai metų į priekį. Patikėkite, tai labai palaimingas jausmas…

Įžangėlė. Gera žinia – „Naujoji Komunikacija“ atsigavo. Per šiuos metus tebuvo išleisti keturi numeriai (naujausias pasirodė gruodžio viduryje), tačiau 2010-aisiais vėl ketinama leisti žurnalus kiekvieną mėnesį. Mainais į šią žinią ir paraginimą skaityti vieną nedaugelio likusių žurnalų IT tema gavau redaktoriaus sutikimą paskelbti savo rašinį, kurį „Naujajai Komunikacijai“ parašiau prieš kelis mėnesius (jis yra paskelbtas gruodžio mėn. numeryje). Nuo to laiko nemažai naujo įvyko, tačiau bendri pastebėjimai neatrodo labai pasenę. Tikiuosi, kad rasite laiko paskaityti žurnalinės apimties rašinį ir pasidalinti komentarais.

Pramiegota revoliucija

Pastaruoju metu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje gausu dėmesio leidybos, spaudos, o kartu ir pačios žurnalistikos problemoms. Daugelį metų prognozuotas tradicinės žiniasklaidos virsmas į skaitmeninę dabar pradėjo vykti stulbinamai greitai. Ir nors patys spaudos žurnalistai rašė apie tokią galimybę dar žiniatinklio aušros laikais, bene prieš 15-ką metų, vis tiek spausdintinių leidinių nykimo procesas, bent jau sprendžiant iš reakcijos ir karštligiškos sprendimų paieškos, juos pačius užklupo netikėtai. Spaudos leidiniai užsidaro, redakcijos atleidžia žurnalistus, laikraščiai plonėja, o reklamos – pagrindinio pajamų šaltinio – juose lieka tik trupiniai.

Dažnas dėl to linkęs kaltinti ekonominę krizę, tačiau ji tik paspartino procesą, kuris ir taip intensyviai vyko pastaruosius penkeris metus (Vakaruose – ir visą dešimtmetį). Spaudos nykimą paskatino daugybė faktorių:

1. Kompiuterių ir interneto paplitimas. Namų ūkių be kompiuterių vis mažiau ir mažiau, daugelis šeimų turi po kelis įrenginius, tinkamus informacijai internete skaityti (įskaitant naujos kartos telefonus).

2. Skaitymo ekrane įpročiai. Nemenka dalis žmonių šiandien kompiuterio ekrane jau perskaito daugiau teksto nei už jo ribų. Kompiuterizuotos darbo vietos ir kompiuteriai namie įpratino skaityti tekstą monitoriuose. Dabar popierius atrodo tinkamesnis tik ilgesniems tekstams ir knygoms skaityti, tačiau ir tai keičiasi bematant.

3. Operatyvumas ir fragmentiškumas. Žmonės įprato prie kelis kartus per dieną (ar netgi nuolat) atnaujinamų žinių portaluose ir tinklaraščiuose. Laukti naujienų parą atrodo nebenormalu. Lygiai taip „valanda su laikraščiu“ virto daugybe pertraukėlių smulkių žinių skaitymui darbo ar poilsio namuose metu. Išskaidytas laike žinių skaitymas interneto šaltiniuose suteikė daug daugiau lankstumo planuojant dienos darbus.

4. Mobiliosios technologijos. Jei kurį laiką spauda galėjo būti rami, kad žmonės laikraščius bus priversti pirkti bent jau gatvėse ir kelionėms viešuoju transportu, tai dabar tos paguodos nebėra – išmanieji telefonai ir miniatiūriniai nešiojamieji kompiuteriai su mobiliuoju internetu pasiekia žinias praktiškai bet kuriame šalies kampelyje, netgi iškyloje prie ežero, nekalbant jau apie troleibusą ar traukinį. Net lėktuvuose, ir tuose imamas diegti interneto ryšys.

5. RSS. RSS prenumeratos leido žmonėms pasirinkti norimas skaityti temas ir leidinius, nebegaišti laiko daugybės atskirų šaltinių skaitymui, vietoje to sukuriant savo individualizuotą virtualų gyvai žiniomis pildomą laikraštį.

6. Darbo ir karjeros etika. Jei anksčiau įstaigose ir organizacijose darbuotojai nesigėdydavo valandėlę kitą darbo laiko praleisti prie įmonės prenumeruojamų leidinių, tai šiais laikais toks dalykas sulauktų griežtos valdžios pastabos, o gal ir dar rimtesnių pasekmių. Šiandieninė darbo etika sėdėjimo su laikraščiu nebetoleruoja. Todėl žinios, skaitomos to paties kompiuterio, su kuriuo dirbama, ekrane, yra greitesnis ir efektyvesnis informacijos gavimo būdas. Ir, žinoma, galimybė nedemonstratyviai nugriebti laiko su darbu tiesiogiai nesusijusiems dalykams…

7. Ekonominiai motyvai. Lengva prieiga prie informacijos internete paskatino didesnį jos suvartojimą. Retas susimąsto, kiek reikėtų sumokėti, jei reikėtų pirkti kiekvieną perskaitytą straipsnį ir žinutę paskelbusį leidinį. Internete visa informacija iš esmės gaunama nemokamai, tad niekas ir nebando skaičiuoti. O darbe pripratus žinias skaityti naujienų portaluose, tą patį nesunku daryti ir namie, ypač kai gali pasiteisinti nemažai sutaupąs.

O ką laikraščiai gali pasiūlyti kaip atsaką į išvardintus dalykus? Beveik nieko, jei nepaisysime padūsavimų apie tradicijas ir senus gerus laikus. Proceso sustabdyti nebeįmanoma. Jungtinėse Valstijose steigiami fondai su federaliniu finansavimu popieriniams leidiniams remti, nes maždaug pusė amerikiečių vis dar jaučia jiems nostalgiją. Mūsų ekonomika iš reikalo gerokai blaivesnė – visos spaudos joks fondas neišgelbės.

Ir pats skaitytojas negelbės. Tas, kuris anksčiau buvo pagrindinis laikraščių skaitymo ir prenumeravimo „stuburas“, tas inteligentijos atstovas, pats pirmas persikraustė į internetą. Būtent dėl to dabar sunkiausia yra tiems leidiniams, kurie klestėjo iki interneto išplitimo – pagrindiniams dienraščiams ir verslo spaudai. Likusią laikraščių skaitytojų dalį galima gyvai stebėti ankstyvą rytą atėjus papusryčiauti į „McDonalds“ Gedimino prospekte. Vos į šalia restorano pastatytą nemokamo dienraščio „15 min.“ dėžę sudedami šviežiai atspausti laikraščiai, tuojau pat susirenka minia senyvo amžiaus žmonių, akimirksniu išgraibstančių spaudą iki pat dėžės dugno. Ima po penkis laikraščius ar net po tuziną – ir sau, ir kaimynams padalinti – gal net pasikeisdami eina kas kelintą rytą, nors tokio amžiaus žmonėms jau ir nemiga leidžia būti pirmiems prie laikraščių. Šie skaitytojai nesinaudoja arba beveik nesinaudoja internetu. Bet ir jų perkamoji galia artima nuliui. Jei nebebus nemokamų laikraščių, eis jų skaityti į bibliotekas, bet prie kioskų į eilę nestos…

Taigi dalis spaudos pasielgė taip, kaip pataria verslo ir rinkodaros guru Sethas Godinas – prasidėjus revoliucijai, laimi tas, kas pats savo rankomis sugriauna sena ir pradeda nauja. „Lietuvos rytas“ sukūrė lrytas.lt, internete aktyviai ėmė plėstis „Diena Media“ portalai, „Verslo žinios“, „15 min.“ ir kiti laikraščiai. Iš pradžių atrodė, kad tai tik persikraustymas į kitą terpę, tačiau netrukus paaiškėjo, kad ne tik ekranas keičia popierių – keičiasi daug daugiau dalykų…

Internete nėra užuovėjos

Visų pirma, žinių vakuumo internete nebuvo. Jis jau buvo užpildytas specializuotų portalų (Delfi.lt ir kitų). Antra, paaiškėjo, kad internete į varžybas dėl lankytojo dėmesio tenka veltis ne tik su besikraustančiais laikraščiais ir jau esančiais jame portalais, bet ir su visomis kitomis informacijos bei pramogų svetainėmis, naujai besikuriančiais socialiniais tinklais, pačių žmonių rašomais tinklaraščiais, forumais ir galybe specializuotų svetainių. Trečia – netrukus buvo aptikta, kad spaudos reklamos segmentas, tegu ir gausus besivaržančių dėl užsakymų, vis dėlto buvo gerokai labiau apibrėžtas ir konsoliduotas: internete dėl reklamos tartis gerokai sunkiau vien dėl milžiniško konkuruojančių svetainių skaičiaus, ypač jei nori už ją didesnės kainos. Ketvirta – redakcijos patyrė šoką, pamačiusios, kad internete svarbu ne tik, kad tave skaito, bet ir kaip tave skaito bei kiek laiko skiria kiekvienai pastraipai, kiekvienai teksto eilutei. Penktas nemalonus atradimas buvo tai, kad žmonės visiškai pasitenkina keliais žodžiais kitur perpasakota žinia, visiškai nesivargindami aplankyti pirminį jos šaltinį.

Galėčiau spąstus spaudai internete vardinti ir toliau, tačiau trys pastarieji yra patys svarbiausi. Dabar jau visi žino, kad imti ir perkelti pakenčiamai gyvavusią laikraščio redakciją į internetą, išsaugant jos pajamų iš reklamos lygį, yra praktiškai neįmanoma. Netgi turint galvoje, kad serverių išlaikymo ir priežiūros kaštai yra gerokai mažesni už spaudai reikalingo popieriaus, spaustuvės ir platinimo. Iš dalies dėl to kaltas skydelių interneto svetainėse formatas – net didžiausi iš jų neprilygsta laikraščio puslapiui ar iliustruoto žurnalo atvartui ir jo vertei. Taigi vieno užsakymo vertė sumažėjo dešimtis kartų, o norint kompensuoti reikiamą sumą iš reklamos, teko didinti reklamos pardavimų intensyvumą ir kiekį. O tai reiškia papildomus žmones reklamos paieškoms, algas ir socialines garantijas jiems. O tai reiškia, kad reklamos reikia dar daugiau… Ratas sukasi.

Seniai veikiančių portalų redaktoriai tikriausiai prunkštė į kumščius, stebėdami nerangius naujojo „spaudos egzodo“ bandymus vilioti reputacija ir turiniu internete. Daug kas spaudos žurnalistams buvo nauja ir neįprasta. Jei anksčiau buvo parduodami (ir apmokami) visi vieno numerio straipsniai urmu, tai dabar galima (ir būtina) tapo sekti kiekvieno atskiro teksto efektyvumą portale. Skaudu buvo patirti, kad ir pats geriausias straipsnis be paikai rėksmingos, skandalingos, o kartais netgi atvirai klaidinančios antraštės gali likti „neparduotas“. Anuomet galima buvo apgauti save, kad kiekvienas, nusipirkęs laikraščio numerį, ilgai ir su pasimėgavimu skaito visus jo straipsnius. Na, arba bent jau svarbiausius. Dabar gi paaiškėjo, kad jiems skaitytojai vidutiniškai skiria… keliasdešimt ar kelioliką sekundžių! Se-kun-džių!!! Tai ne vien smūgis žurnalisto savigarbai – tai primygtinis reikalavimas iš esmės keisti savo rašymo įgūdžius arba atsisveikinti su greitaeigiais tekstais internete apskritai.

Lietuvoje interneto žiniasklaida garsiai apie tai dar nešneka, tačiau nepatenkinto murmėjimo dėl pernelyg liberalaus informacijos agregatorių, tinklaraščių autorių ar socialinių tinklų dalyvių elgesio su svetima informacija jau teko girdėti. Jungtinėse Valstijose tai dabar yra pats karščiausias skandalas. JAV laikraščių asociacija „Associated Press“ (AP) iš esmės paskelbė karą ne tik jos tekstus cituojantiems, bet netgi į juos nuorodas pateikiančiai paieškos sistemai „Google“. Ilgai grūmojusi ir vienašališkai citavimo taisykles keitusi AP pagaliau apskritai nusprendė trauktis iš „atvirojo“ interneto. Tarnybos skelbiamus tekstus ketinama šifruoti, pritaikyti jiems užraktus ir leisti skaityti tik asociacijos bei jos narių svetainėse, vengiant bet kokios „nesankcionuotos“ sklaidos per naujienų agregatorius, portalus, paiešką ir netgi RSS.

Stebint informacijos sklaidos tendencijas internete, toks AP sprendimas yra šūvis sau į kaktą – ir dar iš labai stambaus kalibro pistoleto. Problema ne tik ta, kad užraktai nepadeda apsaugoti skaitmeninės informacijos „nutekėjimo“ (paklauskite apie juos kompiuterinių programų, CD ar DVD leidėjų). Apriboję citavimo galimybes, laikraščiai internete praras svarbiausią valiutą – dėmėsį, išreikštą nuorodomis iš kitų šaltinių į jų svetaines. Nepasiekiami paieškos sistemoms tekstai internete gi gali būti laikomi tiesiog neegzistuojančiais. AP neturi informacijos monopolio – žmones visiškai patenkins „Reuters“, BBC, AFP ir kitų šaltinių naujienos, kurias jie randa savo pamėgtuose portaluose ar „Google“ paieškoje. Tikėtis, kad žmogus keis susiklosčiusius informacijos vartojimo procesus vien dėl AP norų yra tiesiog kvaila…

Tam tikra prasme AP mūšis prieš internetą yra tas paskutinis mūšis, kuris nulems tolesnę informacijos ir žiniasklaidos raidą. Jei AP pavyks bent dalinai izoliuotis nuo nevaržomo ir nemokamo interneto, jei pavyks uždirbti iš viešai nepasiekiamo turinio, tokių bandymų atsiras visur. Jei tokio dydžio ir tokios įtakos organizacijai nepavyks, tuomet nebepavyks niekam.

Apie bandymus parduoti laikraščių turinį internete dabar rašoma daug. „Financial Times“ pradėjo prekiauti „premium“ tekstais už 3,49 arba 5,75 JAV dolerių per savaitę. „The New York Times“ svarsto įvesti „sidabrines“ ir „auksines“ interneto turinio prenumeratas už 150 ir 300 dolerių per metus. Tačiau ne visi tiki, kad tokios priemonės bus sėkmingos – „O’Reilly“ rašo, kad tai tas pats, kaip šiandien telefonų vartotojams bandyti parduoti telefonų numerių katalogus – žmonės viską randa nemokamai.

Baisiausia, kas gali nutikti dabar panūdusioms rakinti ir bent iš dalies tiesiogiai skaitytojams parduoti savo turinį žiniasklaidos priemonėms, yra ne turinio vagystės ir piratavimas, ne autorių teisių pažeidimai ir nesankcionuotas perpasakojimas kitur, ne paieškos sistemų ištraukti į paviršių žinių fragmentai, o tiesiog skaitytojų abejingumas… Nežinau, ar „Associated Press“ atstovai suvokia, kokia didelė yra „naujųjų žinių“ – tinklaraščių, socialinių tinklų ir mikroformatų, skaitytojų kuriamo turinio – sklaida internete ir kaip greitai ji auga. Daug kur į tai dar atlaidžiai mojama ranka kaip į „mados dalyką“, bet statistika rodo, kad „neprofesionalūs“ tekstai gali labai sėkmingai konkuruoti su tradicinės žiniasklaidos turiniu, ypač kai yra pakuriami milžiniška socialinių tinklų liepsna…

Neformalūs balsai ir žinių alternatyvos

Tinklaraščiai (angl. – „weblog“) – jokia naujiena internete, tačiau daugelis skaitančiųjų jų rašinius nė nežino, kad skaito būtent tinklaraštį. Nors tinklaraščius visame pasaulyje kuria ir rašo tiek valstybinės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek verslo firmos, tiek ir patys žmonės, jie paprastai tapatinami su individualaus žmogaus kūryba ar neformalia žiniasklaida internete. Kai kurie jų užsienyje tapo profesionaliais, pasiekė stulbinamo populiarumo (skaitomi kelių milijonų žmonių kasdien) ir tapo labai įtakingi. Lietuvoje tinklaraščių populiarumo su informaciniais portalais neišeina net lyginti, tačiau sudėjus jų balsus į vieną krūvą, susidaro jei ne kritinis, tai bent jau reikšmingas ir svarus tautiškojo interneto gabalas.

Artūras Račas (racas.lt)

Žinomas žurnalistas, politikos komentatorius ir BNS direktorius Artūras Račas savo tinklaraštį vis dar laiko hobiu, nors su daugiau kaip tūkstančio prenumeruotojų auditorija jis ima virsti diskusijų šalies gyvenimo temomis svetaine ir įtakinga tribūna autoriaus pastaboms bei komentarams.

Portalų ir laikraščių internete profesionalumą ir aprėptį, tvarkingą skaidymą pagal rubrikas ir pastovumą tinklaraščiai atsveria nuoširdumu, temų ir idėjų įvairove, artimumu skaitytojui, socialiniu aktyvumu ir gebėjimu bendrauti. Kitaip tariant, jei portalai daugiausiai pateikia žinias, tai tinklaraščiai daugiau skelbia jų komentarus, diskusijas, analizę, spėliones. Tai šimtai „redakcijos skilčių“ kasdien, nors pati „redakcija“ susideda iš labai margo amžiumi, patirtimi, žiniomis ir tikslais kolektyvo.

Gyvas, nežinybinis rašymo stilius, bendravimas su skaitytojais komentaruose, aktualijų aptarimas arba atvirkščiai – temos, kurių vengia tradicinė žiniasklaida, vilioja nemažą dalį interneto skaitytojų: tinklaraščių auditorija per pastaruosius metus išaugo beveik keturis kartus. Skirtingai nuo portalo straipsnio, tinklaraščio įrašas dažnai yra atviras takas skaityti sudominusia tema daugiau – jų autoriai deda nuorodas į kitų autorių tekstus, šaltinius, rastus Lietuvoje ir užsienyje. Už tokį informacinį atvirumą ir patogią struktūrą tinklaraščius mėgsta paieškos sistemos: neretai tinklaraščių straipsniai kokia nors tema lenkia paieškos rezultatuose kitų svetainių informaciją, o kai kurių jų „Google Page Rank“ (PR) indeksas šiandien prilygsta pačių įtakingiausių portalų turėtiems prieš metus ar du. Nors PR nėra toks svarbus rodiklis, rūšiuojant „Google“ paieškos rezultatus, tačiau jo skaičius vis dar lieka savotiškas svetainės svarbos įvertinimas.

SkaitykIT (www.skaitykit.lt)

Povilo Korop prieš metus pradėtas projektas tapo naudingos informacijos, patarimų ir idėjų šaltiniu žmonėms, kurie nebepasitenkina interneto vartojimu ir nori patys jame ką nors sukurti. Rašinių temos aprėpia tiek labai praktišką pagalbą, tiek ir psichologinius ar sociologinius reiškinius pasauliniame tinkle.

Ir vis dėlto patys tinklaraščiai nėra grėsmingas portalų ar spaudos, persikėlusios į internetą, konkurentas. Jie yra pernelyg išsibarstę, nors dabar vėl turi „centrinį“ tašką – svetainę-agregatorių Blogeriai.net. Pavojų tradicinės formos žiniasklaidai internete kelia tinklaraščių, jų mikroformų („Tumblr“, „Twitter“) ir socialinių tinklų mišinys, kuris žmonėms formuoja alternatyvų žinių naudojimo būdą – ne centrinėje vietoje (pasirinktame portale), o pagal draugų, kolegų, bendradarbių ar šiaip įdomių žmonių internete rekomendacijas.

Privalumų toks naujoviškas informacijos atrankos ir naudojimo būdas turi nemažai:

• bendruomenė, kurią pats pasirenki pagal interesus ar aktualumą, atrenka svarbiausias ir įdomiausias žinias kolektyviai – nebėra reikalo skaityti viską iš eilės ar rankiotis antraštes portale;

• jei turi mažai laiko, kartais visiškai pakanka 140 ženklų ilgio žinutės „Twitter“ sistemoje ar įrašo „Facebook“ socialinio tinklo „sienoje“, kad sužinotum esminius įvykius;

• žmonės dažnai išrenka ne tik svarbiausias naujienas, bet ir įdomiausias citatas, įdeda į interneto albumus savo darytas ar svetur rastas iliustracijas bei nuotraukas;

• yra galimybė gauti informaciją greičiau už žurnalistus arba gauti tokios, kuri į spaudą nė nepatenka.

Nerimą tradicinei žiniasklaidai turėtų kelti tai, kad kasdien vis daugiau ir daugiau žmonių visiškai pasitenkina tokiu informacijos gavimo būdu. Sekdami žinučių srautą „Twitter“ ar „Facebook“, jie aplanko kelias rekomenduotas svetaines (dažnai apylygiai padalintas tarp portalų ir tinklaraščių rašinių), pažiūri kelias nuotraukas, bet šiaip jau dienos informacijos dozę sugeria tiesiai iš to trumpų pranešimų srauto.

Pavyzdys – apie kraupiai smukusį antrojo šių metų ketvirčio BVP aš pirmiausiai sužinojau iš kolegų per „Twitter“. Nors paskui paskaičiau trumpą komentarą tinklaraštyje („Mr. Script“) ir straipsnį portale („15 min.“), iš tiesų tai buvo išimtis – kadangi nesu ekonomistas, tai dažniausiai pasitenkinu esminės informacijos trupiniais su darbu tiesiogiai nesusijusiose sferose. Iš portalų skaitytojo tapau perpasakotų antraščių ir citatų vartotojas, kuris netgi turėdamas laiko mieliau renkasi nuomones ir diskusijas tinklaraščiuose, o ne portalų straipsnius, nes esminę informaciją jau yra gavęs gyvai.

Uroboras (uroboras.lt)

Karolio Jachimavičiaus (ex-„Pravda“) ir bendraminčių rašomas kolektyvinis tinklaraštis arba „kūrybinės industrijos portalas“, kaip pats save vadina, yra tarsi žurnalai „Žmonės“, „Stilius“ ar „Panelė“ viename, tik skirtas progresyviam jaunimui.

Šioje vietoje derėtų prisiminti „Associated Press“ skandalą. Kai kam kelia nuostabą, kad AP nerimauja ne tiek dėl pačių straipsnių, kiek dėl „Google“ ar svetainių-agregatorių įdedamų antraščių. Klasikinės žurnalistų studijos išmokė „Associated Press“ ir kitus spaudos žurnalistus rašyti maksimaliai aiškias ir informatyvias antraštes – tokias, kurios sparčiai keičiantis informacijos vartojimo internete pobūdžiui, ėmė ir pakeitė pačius straipsnius. Ne šiaip sau AP kovoja ir vis dėl trumpesnio citatos žodžių limito – pakanka kitur pakartoti vieną esminį sakinį, ir daugumai šiandieninio interneto skaitytojų priežastis skaityti pradinį šaltinį dingsta.

Žinomas JAV medijų tyrinėtojas ir tinklaraščio „Micro Persuasion“ (jau buvusio) autorius Steve Rubel rašė labai aštriai pajutęs šią informacijos naudojimo transformaciją. Jis priėjo išvados, kad netgi santykinai neilgi tinklaraščių įrašai ir komentarai yra nykstanti rūšis, ir pats pradėjo skelbti tik antraštes, citatas ir trumpas žinutes per asmeninį „srautą“ internete. Gausėja tyrimų ir statistikos, teigiančios, kad žmonės kuo toliau, tuo dažniau skaito vos vieną dvi straipsnių pastraipas, žiūri vos pirmas 10 informacinio klipo sekundžių – informacijos kąsniai internete mažėja kasdien. Ar bereikia sakyti, kuo tai gresia tradicinei žiniasklaidai ir netgi pačiai žurnalisto profesijai?

Ateities nerimas

Mano kolegos, „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius ir BNS žinių agentūros direktorius Artūras Račas, nors patys rašo tinklaraščius, yra atvirai sakę, kad nesupranta mikroformatų („Twitter“ ir pan.) prasmės ir neįžvelgia naudos nei iš tų trumpučių žinučių skaitymo, nei iš rašymo. Tinklaraščiai, kaip vieta pabiroms mintims, pastaboms, diskusijoms ir pasitarimui su skaitytojais pasirodė priimtini, o štai smulkiųjų žinučių triukšmas, ta „žiniasklaida es-em-esais“ yra nepriimtina.

Tačiau „Twitter“ ir „Facebook“ verta stebėti, nes šios tarnybos rodo, kaip keičiasi informacijos vartojimas. O kinta jis labai sparčiai ir virsta tuo, ką galima būtų vadinti „statistiniu“ žinių vartojimu. Jei anksčiau apie informacijos svarbą spręsdavome pagal straipsnio leidinyje vietą, dydį ar antraštės stambumą, tai dabar ji matuojama pagal pasikartojimus. Vieną kartą pastebėjai žinutę RSS sraute ar „Twitter“ žinutėje – praslydo nepastebėta. Du ar tris kartus – hmm… kažkas vyksta. Keturis, penkis ir daugiau – reikia mesti darbus ir pasidomėti: vyksta kažkas svarbaus! Internete netgi atsirado automatizuotos tarnybos, žinių robotai, kurie atrenka svarbiausią informaciją būtent pagal tai, kaip dažnai tema kartojasi portalų ir tinklaraščių antraštėse, trumposiose mikroformatų žinutėse, socialinių tinklų būsenos pranešimuose. Jei dar visai neseniai autoriai stengdavosi vengti temų pasikartojimo, siekdami pateikti skaitytojams unikalų turinį, tai dabar visi kartoja tą pačią infomaciją kaip šarkos – ką gali žinoti, gal iškilus jai į „pastebimumo lygį“ būtent tavo leidinio straipsnį ateis paskaityti „statistinių“ žinių vartotojai?..

Toks informacijos grūdo susmulkėjimas ir besotis žinių srautų vartojimas pagrįstai kelia nerimą leidėjams ir žurnalistams-profesionalams. Nebūtinai dėl leidinių ateities ar uždarbio. Kelia apgailestavimą tai, kad pakitusi žinių kultūra grūda publicistinius žanrus į interneto nuošalę, naikina ilgesnes rašinių formas. Dažnas, įskaitant šio straipsnio autorių, tikisi, kad kuriuo nors metu įsijungs švytuoklės principas, žmonės suvoks, ką jie praranda, ir informacijos vartojimo įpročiai po „interneto karštinės“ sugrįš į tradicinį, amžiais išmintą taką.

Bet ar taip bus? Naujos technologijos nenustoja stebinusios sugebėjimu spartinti ir taip jau regimai beprotišką informacijos srautą. Apie tempo sulėtinimą tik kalbama, statistika ir realybė iki šiol užsispyrusi traukė vežimą priešinga kryptimi. Dabartinės spaudos bėdos rodo, kad „gerų laikų sugrįžimo“ laukimas visiškai tiesiogiai gali baigtis bankrotu ir bedarbio pašalpa.

Blogiausia, kad apie tai Lietuvoje beveik nediskutuojama, nekalbant jau apie rimtus tyrimus ar investavimą į technologijas. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje rašo apie daugelį kolegų problemų, bet ne apie jų ateitį. Ar radijo stočių savininkai nenustebs praradę paskutinę rinką, kai pradėsime važinėti automobiliais su mobiliojo interneto ryšiu (tokie jau gaminami serijiniu būdu)? Ar televizijų vadovai žino, kad jau gimė ir auga karta, niekada savo gyvenime nepirksianti televizoriaus?

Net nežinia dėl ko šiandien reikėtų labiau nerimauti – dėl vis spartėjančio žiniasklaidos technologijų tempo, ar dėl mūsų abejingumo šiems išties revoliuciniams pokyčiams?

Vakar su kolega Šilu trumpai padiskutavome apie elektroninių knygų ateitį Lietuvoje. Ji, žinoma, bus. Bet kokia, šiandien pasakyti dar sudėtinga. Veikiausiai labai vėluojanti, atsargi ir apkabinėta visokiais neva privalomais užraktais, neleidžiančiais žmonėms skaityti pamėgtos knygos jiems patogiu būdu ar perkelti ją iš vieno įrenginio į kitą. Dar ji gali būti monopolizuota ir nepagrįstai brangi – prielaidų tam yra.

Ta proga vertėtų patapšnoti įsivaizduojamam jaunam žmogui per petį ir patarti kibti į anglų (ir papildomai – į rusų ar vokiečių) kalbos studijas su visa energija ir ryžtu išmokti ją tiek, kad galėtų skaityti knygas be žodyno. Todėl, kad jau šiandien internete legaliai galima parsisiųsti šimtus tūkstančių nemokamų skaitmeninių knygų anglų kalba, patogiai pritaikytų bet kokiai skaitymo priemonei: telefonui, skaityklei (Kindle, Sony Reader ir pan.), kompiuterio ekranui. Tokius knygų centrus kaip Project Gutenberg ar ManyBooks.net jau minėjau, tačiau šiandien radau tarnybą, kuri išdidžiai užėmė pirmąją vietą mano naršyklės adresų juostelėje.

Tai Inkmesh – skaitmeninių knygų paieškos tarnyba. Ši tarnyba indeksuoja daugybę skaitmeninių knygų parduotuvių (taip, jų jau yra daugybė!) ir archyvų internete, paieškos rezultatuose pateikdama surūšiuotus pagal kainą rezultatus su nemokamomis ar pigiausiomis knygomis pirmosiose eilutėse. Turi pinigų – gali karališkai apsipirkti („Da Vinčio kodas“ – 11 litų), neturi – yra daugybė knygų tokiomis pačiomis temomis ar tų pačių žanrų, kurios išvis nieko nekainuoja. Reikia tik anglų kalbą mokėti.

Užtat aš nebe taip jau ir jaudinuosi dėl to, kada ir kaip pasirodys lietuviškos skaitmeninės knygos – bent jau asmeniškai. Mat net joms pasirodžius, spėju, kad tektų pirkti vertimą tris kartus brangiau vietos parduotuvėje, kai originalas kainuoja vos kelis dolerius ar išvis nieko. Štai kada atsiperka visas laikas ir išlaidos (jei kas kursus lankė) mokytis užsienio kalbas…

Leidėjai ir autorių teisių sargai kartais užsimena, kad autoriams, taip pat ir knygų, perėjimas prie skaitmeninės leidybos ir platinimo gresia bankrotu: ir taip nedaug teuždirba, o kai dar piratavimas prisidės… Dėl piratavimo nėra ko ginčytis – nors jis platina autoriaus kūrinių pažinimą, tomis skaitmeninėmis kopijomis pasinaudojama ir vietoje pirkinio. Tačiau ar galima tiesiogiai atimti iš dabartinių pajamų „piratų dalį“? O gal piratai yra kur kas mažesni plėšikai, nei ta leidybos infrastruktūra, kuri yra dabar?

Prieš kurį laiką man į akis krito liūdna vienos knygos autorės istorija. Įsivaizduokite, autorės knyga knyga patenka į NY Times geriausiai parduodamų sąrašą, o pajamos iš jos tesiekia tik 25 tūkstančius dolerių! Jei autorė per metus parašo tik vieną knygą, tai ji gyvens žemiau skurdo lygio (pagal JAV standartus). Komentavusieji žinią Boing Boing tinklaraštyje rado klaidų tokioje logikoje, tačiau ne tai svarbu – man pasirodė itin svarbus nepiratinio autorių apiplėšimo dydis.

Nežinau, kiek reikia parduoti knygų, kad patektum į NY Times topus, bet spėju, kad kokį 100 tūkstančių (Amerika – didelė šalis). Peržiūrėjęs savo užsieninių knygų lentyną, aptikau, kad dauguma jų kainuoja apie 10 dolerių (dažniausiai tarp 8 ir 14). Taigi nepirataujančiame popierinių knygų pasaulyje milijoną uždirbusios knygos autorius gauna 2,5% atlygį. Suprantu apmaudą.

Perskaičiuokime dabar tą pačią istoriją skaitmeninei leidybai be tarpininkų (jų tokio garso rašytojams tikrai nebereikia). Nors galima rasti už trečdalį kainos parduosiančių knygą, tačiau laikykime, kad pardavėjas paėmė pusę visų pajamų. Mums liko 500 tūkstančių. Sumokame mokesčius, atsiskaitome su agentu, dizaineriais ir pagalbiniu personalu – lieka apie 250 tūkstančių. Dešimt kartų daugiau!

Ak, bet mes pamiršome piratus. Atimkime 60-ies procentų mokestį piratams – gausime „tik“ keturis kartus daugiau, nei „nepiratinėje“ leidyboje. Suprantu, kad autoriams skaudu girdėti, kad kažkas naudoja jų kūrinius už juos nesumokėjęs, bet jei tai baigiasi keturis kartus didesnėmis pajamomis, tai gal ne taip jau blogai? Juk išparduotuvėse ir akcijų metu po kelis dolerius parduodamos knygos nedaug kuo skiriasi nuo „piratinio“ efekto ir lygiai taip žeidžia autorių savimeilę.

Beje, vis didėjanti Amazon parduodamų skaitmeninių knygų dalis leidžia viltis, kad užsienyje autoriai žingsnį į skaitmeninę leidybą žengs jau per artimiausius metus ar du. Pasiūla besirūpinantys virtualūs knygynai stengsis teikti autoriams vis daugiau leidyklos paslaugų už tą pačią pardavimo mokesčio dalį. Tuomet vėl galėsime susirinkti skaičius ir peržiūrėti, kas apiplėšia autorius.