Nežinau kitos tokios bendrovės, kuri taip pasiutiškai nekęstų legalios savo produkcijos pirkėjų, kaip Microsoft. Po tam tikro (5?) aktyvavimų skaičiaus, paveikslėlyje matomą procedūrą reikia atlikti kiekvieną kartą diegiant Windows. Pirmas pasirinkimas prieš tai buvusiame lange buvo „įsigyti Windows dar kartą“ (esmė tokia – formuoluotė kiek kitokia). Ar negalėtume turėti pretenzijų dėl turto prievartavimo?

HTC Touch Pro2 pas mane atsidūrė netyčia. Gustas laiške pasiūlė išbandyti HTC HD2, nes šis telefonas yra itin gerai tinkamas eksperimentams su įvairiomis OS, bet aš kažkodėl pasiėmiau Touch Pro2. Na, pasitaiko. Užtat turėjau progą apžiūrėti ir išbandyti vieną paskutinių sėkmingų Windows Mobile kartos telefonų prieš pat pasirodant Windows Phone 7 – naujoji Microsoft operacinė sistema išmaniesiems telefonams bus pristatyta ryt, spalio 11 dieną. Kai tik sulauksime WP7 telefonų, būtinai juos aprašysiu, o įspūdžiai su HTC Touch Pro2 puikiausiai tiks palyginimui.

Taigi, kaip minėjau, Touch Pro2 yra vienas paskutinių Windows Mobile telefonų, išleistas pernai pavasarį. Tai vidutinio dydžio solidaus svorio storokas telefonas su išstumiama klaviatūra. Jis turi 3,6 colio įstrižainės lietimui jautrų ekraną, kuriam vis dėlto reikia plastikinės plunksnelės. Ne tiek dėl to, kad ekranas yra nejautrus (nors naujuose modeliuose jis daug jautresnis), kiek dėl to, kad Windows Mobile pirštu beveik neįmanoma valdyti – pernelyg jau smulkios jos piktogramos ir mygtukai.

Bet retas kuris Touch Pro2 pirkėjas naudosis plunksnele – telefonas turi tikrai neprastą klaviatūrą, su kuria, šiek tiek pasimokius komandų, galima atlikti daugumą veiksmų. Taip ir buvo sumanyta: Touch Pro2 yra verslininko telefonas, kuriam mygtukai turėtų suteikti užtikrintumo jausmą. Įpratusiems rašyti su fizine klaviatūra taip tikriausiai patogiau rašyti santykinai ilgus tekstus – el. laiškus ar dokumentų tekstą.

Verslininkus paminėjau ne šiaip sau. Kai kurios Touch Pro2 funkcijos yra specialiai jiems skirtos. Pavyzdžiui, labai supaprastinti konferencijos skambučiai: tereikia telefonų knygelėje pažymėti „varnele“ norimus pašnekovus ir paspausti „Conference“ mygtuką. Jei pokalbį turi girdėti susitikimo dalyviai, tai telefoną galima padėti ant stalo ekranu žemyn – tuomet suveikia šviesos jutiklis, ir pokalbio garsas ima sklisti per garsiakalbį. Individualiam naudojimui tokios funkcijos neatrodo patrauklios, tačiau verslo aplinkoje jos yra labai svarbios.

Deja, telefono spartos ir ryšio galimybės po pusantrų metų nuo išleidimo atrodo tikrai silpnos. 528 MHz procesorius negali varžytis su moderniais 1 GHz modeliais, o naršyklė be vietinio Wi-Fi labai jau neskuba krauti tinklalapių. Tiesa, belaidis tinklas yra praktiškai visose įmonėse, tad lėtas mobilusis internetas nėra tokia jau didelė kliūtis.

Vos išleistas Touch Pro2 kainavo apie 2000 litų. Šiandien, ten, kur juo dar prekiaujama, galima rasti telefoną ir už 400 litų. Jei kurioje įmonėje labai intensyviai naudojamos Windows Mobile programos (gal net specializuotos), toks telefonas dar turi prasmės. Visi kiti gi laukia Windows Phone 7 (arba taikosi į HTC Desire Z).

Prieš lygindamas WP7 ir Windows Mobile, pasižymiu sau, kas WM telefonuose buvo kebliausia:

• Nepritaikyta mažam ekranui sąsaja. Langų ir programų valdymo mygtukai yra itin miniatiūriniai. Su plunksnele galima pataikyti (ir tai ne visada), pirštu – gryna loterija.
• „Start“ meniu nepatogus programų paleidimui. Ne šiaip sau HTC Touch Pro2 modifikavo sąsają, kurioje programos sudėtos į vieną lauką (nors yra ir „Start“ meniu).
• Mažai informacijos apie telefono, OS ir programų veikimą, ypač lyginant su Android.
• OS ir programų sąsajos nedera. Negali būti tikras, kad kiekviena programa taip pat elgiasi su tokios pačios paskirties mygtukais, juostomis ir t.t.
• Pirštas, išskyrus vaizdo stūmimą ir santykinai nejautrų paspaudimą, niekam nereikalingas. Didinimo, mažinimo ir pan. nėra.
• Neaišku, kur ieškoti programų (nėra normalios jų parduotuvės), nežinia, kuri programa veiks su kuriuo telefono modeliu).
• Santykinai nuobodžios programos. Mažai jų pritaikyta modernioms komunikacijoms, socialiniams tinklams, išplėstinei tikrovei ir kitiems populiariems dalykams.

Tikėkimės, kad lapkritį sulauksime Windows Phone 7 telefonų. Nors Google vyr. inžinierius Andy Rubin paskubėjo „nurašyti“ Windows Phone 7, sprendimą priims žmonės…

Microsoft Office 2010 užrašinė OneNote yra verta atskiro įrašo. Tebus tai kompensacija už tai, kad pati Microsoft šią programą buvo labai nuskriaudusi. Kaip? Ogi išimdama iš daugumos ankstesnių (2003 ir 2007) Office rinkinių ir pateikdama ją kaip įrankį turintiems planšetinius kompiuterius. Taip, OneNote priima signalą iš planšetės plunksnos ir netgi atpažįsta ranka ekrane rašytą tekstą, bet tai būtų tas pats, kaip „pardavinėti“ Evernote tik kaip teksto atpažinimo programą ir pridėti ją tik prie skenerių…

Kadangi OneNote septynerius metus buvo šešėlyje, tai nedaug kas ją ir žino. O gaila – tai viena įdomiausių ir potencialiai naudingiausių Office rinkinio programų. Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokite, kad turite neribotą kiekį sąsiuvinių su bet kokiu spalvotų skirtukų skaičiumi ir bet kokiu puslapių tarp jų kiekiu. Dabar įsivaizduokite, kad į šį skaitmeninį sąsiuvinį galite tiek rašyti, tiek kopijuoti Word tekstus, Excel lenteles, PowerPoint skaidres, paveikslėlius, videosiužetus, garso failus, ištisus tinklalapius ar tik jų ištraukas iš interneto arba galite patys ranka parašyti tekstą (jei turite planšetę) arba nupiešti schemas (pavyzdžiui, kelią ant žemėlapio). O dar įsivaizduokite, kad visa tai galima daryti su visa darbo grupe – dalinantis projektais, idėjomis, planais ir redaguojant vienas kito kūrybą, komentuojant ją ir papildant.

Jau piešiasi mintyse programos kontūrai? Šis virtualus bendro naudojimo sąsiuvinis yra puikiai indeksuotas: jūs galite surasti bet kokį įtrauktą (taip pat ir ranka parašytą) tekstą, atskirai peržiūrėti medžiagą pagal jos tipą, autorių, sukūrimo datas ir kitais pjūviais. Darbščiose rankose OneNote gali tapti ištisa kūrybine dirbtuve – kadaise San Franciske sutikta britų technologijų žurnalistė OneNote planšetiniame Toshiba kompiuteryje pavadino „visu jos gyvenimu“. Kadangi OneNote paskirtis priklauso nuo autoriaus išmonės, tai ji visa ar jos sąsiuviniai gali tapti ir dienoraščiu, ir receptų knyga, ir mokslinio darbo užuomazga, ir studijų užrašais (studentams ši programa yra itin vertinga), ir žiniatinklio archyvu.

Yra, sakyčiau, tik du OneNote trūkumai, tačiau jie yra svarbūs. Skirtingai nuo Evernote, ši programa dabar egzistuoja tik asmeniniam kompiuteriui. Tai reiškia, kad neturint su savimi AK beveik nėra kaip papildyti savo įrašus ar peržiūrėti juos. Kitas trūkumas yra santykinis programos „svoris“ – tai yra stambaus kalibro programa, labiau lygintina su Word, nei su lengvesnėmis ir mažesnėmis Evernote ar JustNotes tipo užrašinėmis.

Tiesa, OneNote neturi visą laiką būti matoma. Tiek Office programos, tiek ir, pavyzdžiui, Internet Explorer naršyklė pasirinktus duomenis gali įmesti į OneNote paprasčiausiai pasirinkus atitinkamą komandą iš konteksto (dešiniojo pelės mygtuko) meniu. Įdomus ir atvirkštinis ryšys. Iš OneNote galima rašyti laiškus ir žymėti susitikimus MS Outlook, pridėti pastabas prie įvairiausių Office dokumentų (jie bus matomi, tarkime, PowerPoint skaidrėse kaip užrašai prie jų), netgi rašyti tinklaraštį. Jei nepamečiau skaičiaus, tai OneNote jau trečia Microsoft programa po Windows Live Writer ir Word 2010 su kuria galima rašyti tinklaraštį.

Dar viena svarbi OneNote savybė – žymos. Jomis galite „apklijuoti“ bet kokią sukauptą informaciją. Vėliau pagal žymas surasti susijusį turinį bus lengviau nei teksto paieškos lauke.

Geriausia naujiena yra tai, kad nuo šių metų OneNote yra beveik visose Office rinkinių versijose, išskyrus Office Starter. Tai reiškia, kad daug daugiau žmonių galės ją išbandyti ir, tikiuosi, turėti naudos iš jos galimybių. Nors aš su Mac naudoju daug panašaus tipo programų (Evernote, Yojimbo, Thoughts, Notebook, MacJournal, iDocument), tokio funkcionalumo kaip OneNote analogo kitose operacinėse sistemose neteko matyti.

Ir susiklostyk gi man taip, kad testų sezonas sutaptų su didžiausio užimtumo universitete metu! Na, bet jau nebepamenu, kada gyriausi laisvo laiko pertekliumi, tad nestenėsiu…

Šį kartą imuosi labai didelio darbo, kurio – iš anksto žinau – deramai nepadarysiu. Bet bent jau pasistengsiu parašyti, kas naujo įdomaus yra Microsoft Office 2010 versijoje, kaip „keturioliktasis biuras“ yra prisitaikęs prie interneto laikų, kuo jis gali pririšti tuos, kas mąsto apie nemokamas alternatyvas ar netgi grynai „debesies“ sprendimą – Google Docs.

Microsoft šis produktas yra ne ką mažiau svarbus už Windows. Ne tik dėl to, kad iš jo pardavimų gaunama didelė pajamų dalis, bet ir dėl to, kad verslo įmonėse ir įvairiausiose organizacijose Office labiausiai padeda išsaugoti Microsoft dominavimą.

Office kritikai teigia, kad tik vartotojų inercija tebelaiko verslą ir valstybės institucijas Microsoft glėby. Office šalininkai gi atkerta, kad pagal suderinamumą su dokumentais ir vartotojų įgūdžiais iki šiol nėra lygių.

Tačiau išorinis spaudimas Microsoft biuro programų rinkiniui stiprėja. Pastaruoju metu – ne tiek dėl nemokamų analogų, kiek dėl aktyvios Google kampanijos perkelti verslo dokumentus į Google Docs/Google Apps. Todėl „žiniatinklinis“ Office 2010 komponentas yra bene didžiausios reikšmės.

Lūkesčiai

Prieš pradėdamas apžvalgą trumpai surašysiu, ko tikiuosi iš naujausios Office versijos dar prieš ją bandydamas. Remiuosi patirtimi, kurią sukaupiau (ganėtinai epizodiškai) naudodamasis savo Office 2007 Professional ir iš jos kilusiais norais. Tyčia neskaičiau ankstyvų bandomosios versijos apžvalgų, kad neprisgraibyčiau išankstinių nuomonių.

Taigi lūkesčiai:

• kuklesnė apimtis
• didesnė sparta
• galimybė išjungti kaspino meniu ar pakeisti jį įprastu
• geresnė sąsaja arba bent jau „basic“ režimas sparčiam darbui
• patogus dokumentų išsiuntimas pasirinktu formatu (ypač PDF)
• dokumentų sinchronizavimas per internetą
• bendro redagavimo galimybės
• geresnė kaina

Šiuo metu turiu įdiegęs Professional versiją (žr. paveikslėlį). Joje yra gerokai daugiau programų, nei aš ketinu apžvelgti. Pagrindinį dėmesį skirsiu „klasikai“ – Word, Excel, PowerPoint ir Outlook. Atskirai aprašysiu OneNote, nes manau, kad tai mažiausiai įvertinta Office rinkinio programa, o kitas veikiausiai apžvelgsiu bendrame įraše. Gausis gal septynios dalys… Apie Microsoft Word 2010 ketinu parašyti dar šią savaitę.

Kaip dažnai bekeistum ekrano foną, kartais to negana – imi ir užsimanai ko nors originalesnio. Vakar iš nežinau.lt skaitytojo Petro gavęs nuorodą į BumpTop demonstracinį klipą ėmiau ir parsisiunčiau pabandymui (yra versijos ir Mac, ir Windows). Nors kai kurios funkcijos veikia tik mokamoje Pro versijoje, ir su nemokama pažaisti smagu.

BumpTop yra „pseudotrimatė“ aplinka mūsų darbastaliui. Vaizdas toks, tarsi iš perspektyvos žvelgtume į atidarytą stalčių. Matosi jo dugnas (pagrindinis darbinis plotas) ir trys sienelės, iš kurių funkcionaliausia galinė, nes ant jos galima prisegti nuotraukas ar užrašų lapelius.

Nuo įprasto darbastalio BumpTop skiriasi tuo, kad čia iš tiesų viskas „bumpsi“ – t. y. pažerti objektai išbyra į krūveles, sąveikauja vienas su kitu. Galima dokumentus sudėti į tvarkingas krūveles pagal rūšį, o galima pramogai juos sumesti bet kaip. Gal taip ir nenaudinga, bet užtat įdomiau. Dokumentų ir nuotraukų dydį galima keisti – svarbesnius ar gražesnius padidinti, kitus surūšiuoti kaip pašto ženklus albume.

Tiek to programos funkcionalumo ir tėra – tai labiau žaislas, nei įrankis produktyvumui didinti. Nemokamą versiją išbandyti verta: ji ne itin reikli atminties ir man pasirodė pakankamai stabili. O gal kai kam išties geriau dokumentus susidėlioti būtent taip – vizualiai, kaip ant tikro darbo stalo?

TechRadar radau beveik visų Windows versijų pakuočių nuotraukas, tai ta proga galiu jas sudėlioti čia iš eilės pagal tai, kurias naudojau ir turėjau ar pirkau.

Windows 1.0 akyse nemačiau, pirmoji versija, su kuria teko dirbti, buvo Windows/286, vėliau atnaujinta į Windows/386. Abi šios versijos nebuvo naudojamos kaip nuolatinė aplinka. Jas paleisdavai tik tada, kai programai (PageMaker ar Excel) reikėdavo. Visą kitą laiką leisdavome DOS. Visiems kompiuteriams turėjome vos vieną programos dėžutę, bet anais laikais ir tiek buvo daugiau nei gana…

Pirmoji Windows versija, su kuria galima buvo dirbti visą dieną buvo 3.0. Bet ji buvo labai nestabili, kaip ir jos atnaujinimas 3.1. Labiausiai paplitusi tos kartos OS buvo Windows for Workgroups 3.11. Ji sparčiau veikė, turėjo vietinio tinklo tvarkykles, galėjo jungtis prie NetWare ir kitų serverių. Kai žaisdavai, reikėdavo persijungti į DOS, bet šiaip WfW 3.11 jau turėjo visas reikalingas programas grafinėje aplinkoje.

Nors tai buvo pirmoji mano nuosavo kompiuterio OS, aš jos licencijos neturėjau. Tiesa, teko nemažai jų įdiegti įvairiose įstaigose. CD su Windows dar nebuvo, tad diegimas buvo nuobodus užsiėmimas, kaitaliojant diskelius.

Windows 95 buvo pirmoji mano legali Windows versija. Gavau ją dovanų. Maniškė buvo kompaktiniame diske – taigi galėjau diegti ją nors ir kas savaitę (taip dažnai nereikėjo, bet kartą per porą mėnesių – būtinai). Ilgai delsiau pereiti prie Windows 95, nes buvau pripratęs prie WfW ir susitvarkęs aplinką taip, kaip man buvo patogu. Be to, Windows 95 irgi ilgai buvo nestabili – „į žmones“ ji išėjo tik su versija OSR2, kai ant nosies jau buvo Windows 98. 98-tųjų pats neturėjau, bet, žinoma, bandžiau. Ta irgi lūžinėjo ir lėtai veikė, kol galiausiai pasirodė Windows 98 SE – paskutinė tinkama naudoti versija iki pasirodant XP.

Prieš pasirodant Windows XP buvo dar tokia „tūkstantmečio“ versija Windows ME (Millennium Edition). Kraupus reikalas, bet trumpam buvau įdiegęs. Naujas Windows versijas tais laikais diegdavome dėl 2 priežasčių: 1) pasigirti (jei anksti gavai); 2) dėl tvarkyklių. Kiekviena versija turėjo vis daugiau tvarkyklių spausdintuvams, skeneriams ir kitai įrangai. Ilgą laiką Windows tvarkyklių iš interneto nesiųsdavo, tad turėjai naudoti arba gautas su įranga, arba su nauja Windows versija.

Windows XP Professional OEM buvo pirmoji Windows versija, už kurią sumokėjau pinigus. Pirkau ją kartu su procesoriumi, pagrindine plokšte ir kitais komponentais. Iki šiol tai yra mėgstamiausia Windows versija – viskas darbui ir jokių nesąmonių. Žinoma, kaip ir kitos versijos, padori ji tapo tik po papildymų (SP2). Ir dar įdomu pažymėti, kad iki Windows XP Microsoft operacinių priedai vadindavosi vis kitaip: tai versija po taško keisdavosi (3.1), tai OSR, tai SE, tai PE, tai SP…

Tamsiai žalią Vista Home Premium gavau dovanų Blogin konferencijoje. Kitą licenciją gavau kartu su nešiojamuoju kompiuteriu. Nejaučiu jai didelių simpatijų, bet įpratau. Daug ką iš kliudančių spartai ar patogumui dalykų galima išjungti. Kadangi žaidžiu dažniausiai tik senus žaidimus, XP man vis dar geresnė, bet Vista universalesnė – tinka visiems kompiuteriams ir virtualioms mašinoms, o XP OEM versiją gali naudoti tik su tuo kompiuteriu, kuriame aktyvavai…

Windows 7 neturiu ir net nebandžiau. Žinau, kad ji yra tarsi XP 2.0, tik su Vista sąsaja. Bet stabili, sparti ir santykinai kukli resursų. Kadangi iki šios dienos esu už Windows sumokėjęs tik 400 litų, galima būtų Windows 7 nusipirkti. Tik kad man nebelabai aktualu – pagrindiniame kompiuteryje MacOS X, o kitų vartotojos visiškai nepageidauja keisti savo OS versijų.

Neįtikėtinas, pasirodo, tų Windows 7 populiarumas! Nenumačiau, kad be 7 minučių septintą susirinkę žmonės ims ir parklupdys nežinau.lt serverį. Teko žaisti „rankomis“. Ačiū Ričardui, kuris operatyviai sugalvojo, kaip atremti masinį svetainės tinklalapių perkrovimą.

Per 20 minučių po paskutinės užuominos gavau per 250 laiškų. Pirmasis teisingą atsakymą atsiuntė Tadas, po jo – Andrius S. ir Ričardas. Daugiausiai iš vieno žmogaus gavau 17 laiškų. Laimėtojui atitenka Windows 7 diskas, antrajam ir trečiajam – Windows 7 marškinėliai.

Kai atsigausiu po streso, galėsiu parašyti daugiau…

1. Baimė. Rugsėjo pirmąją trauksiu į mokslus. Tiesa, dėstyti. Dabar iš esmės perrašau paskaitų ir seminarų planą, galvoju naujas užduotis, nes per metus viskas keičiasi. Mokyklose irgi turėtų keistis, bet ten naujovėms daug kas priešinasi. Kita baimė, gerokai mažiau racionali, vis dar kankina naujokus internete – kaip saugiai apsipirkti?
2. Dvipusis eismas. Kai portale pamatau tinklaraščio įkvėptą straipsnį, apsidžiaugiu. Tik norisi, kad nebūtų gėda idėjos šaltinį paminėti. Juk tinklaraščiai dažnai rašo „Vakar Delfi skaičiau…“
3. OEM. Pasirašysite peticiją prieš? Man kliūna tik tai, kad išskirtos OEM. Visos programų licencijos blogai surašytos. Ir žmonės jas spaudžia „Accept“ ne dėl to, kad sutinka, o dėl to, kad nori įsirašyti programą.
4. Sparta. Ar spartesnė Windows 7 už Vista ir XP? Žinoma! Ji kartais net už Linux spartesnė. Belieka nuspręsti, ar tai svarbiausia.
5. Pakaitalas. Ar virtualios draugystės griauna realias? Ne, jos paverčia jas skaitmeninėmis. Toks šiais laikais formatas.
6. Išmintis. Lietuviškoji Wikipedia turi jau daugiau kaip 90 tūkstančių straipsnių. Atrodo daug, o realiai ieškodamas (naudojuosi tik angliška) šoninėje skiltyje nuorodą „lietuvių“ randu labai labai retai.
7. Įvaizdis. Dar šiek tiek apie skaičius. Pagal kontekstą internete esame 112-ti. Bet tas indeksas kreivas kažkoks, jei jame pirmą vietą užima Singapūras – šalis, kurioje lupa lazdomis, jei saldainis iš burnos gatve einant iškrenta…
8. Komercija. Bijai erkių – neik uogauti. Arba eik už pinigėlius į „turistų“ lauką.
9. Dantys. Kiaulystės dėsnis sako, kad dantis visada pradeda skaudėti savaitgalį. Reikia kažkaip gelbėtis, kol pavyks patekti pas savo dantų gydytoją.
10. Kofeinas. Jei jau reikia energijos, geriau rinktis gėrimą, kuriame cukraus kiekį nustatote patys.

Dienos vaizdai:

1. Matavimas. Aš nežinočiau, kaip matuoti tinklaraščius. Pagal atskirų lankomumą jie visi yra „žemiau radaro“, bet pagal temų ir diskusijų generavimą arba netgi gaisrų gesinimą?.. Hmm. Kažkaip reikia sekti tuos temų sklaidos taškus, ir tuomet matysis.
2. Duomenys. Linkomanijos duomenų bazė „nutekėjo“ į internetą. Sako, kad sena. Baisu? Nežinau. Čia kaip pavogta telefonų knyga – beveik visi ten surašyti…
3. Pogulianka. Jos buvo dvi. Didžioji ir mažoji. Smagus pavadinimas, toks su prieskoniu šiandieninei ausiai. Ir kas nustebino – kad šimto metų nuotraukose, arklius išėmus, „poguliankos“ atrodo kaip šiandien…
4. Avelės. Kaip susijusi legendinė Dolly su orų prognozių svetainėmis? Ogi buvo klonuota. Nejau negalima tų pačių duomenų pateikti bent kiek originaliau? Pavyzdžiui, „artimiausias lietus už 3 parų“ ir pan.
5. Progresas. Kai žmonės sako, kad e-knygų reikės laukti 15 metų, tai tikriausiai pamiršta, kad prieš 20 būtų išsinarinę ranką, keldami nešiojamąjį kompiuterį. Realus laikas ir technologijų laikas juntamas skirtingai.
6. Lobynas. Minėjau geokešingą Švedijoje, bet ir Lietuvoje jis jau populiarus. Smagus GPS panaudojimas, kai kelią į darbą ir namo jau žinai mintinai.
7. Nemokamai už 120 litų. HP komunikacija apie nemokamą Windows atnaujinimą tikriausiai pasiklydo vertime, bet vartotojams lengviau nuo to netapo. Bus labai įdomu sulaukti Windows 7 pirkimų statistikos šią „atominę“ žiemą.
8. Aukos. Jei „šiame kelyje žuvo“ apie žmones yra priekaištas neatsargiems vairuotojams, tai kam priekaištautų toks skydas apie gyvūnus? Beje, nežinojau, kad Biržai turi kosmodromą…
9. O jei veikia? Svetainės maketo centravimas su „text-align“ yra labai netaisyklingas, bet veikia su IE6. O gal tegu ją trenksmas, tą IE6?
10. Nei mono, nei stereo. Dabar viskas video.

1. BSP09. Susitikimas Panevėžyje buvo „awesome“. Iš esmės tai reiškia, kad mums labai gera būti kartu. O kadangi be idėjų ir diskusijų daugelis dar minėjo ir kelionės į/iš smagybes, tai vertėtų pagalvoti ir apie žygį baidarėmis ar šiaip iškylą miške. Ir pavadinti tai be B raidės.
2. Prisiminimai. Kad ir kokie nuodėmingi būtume, praeityje turime kuo didžiuotis. Netgi nelabai senoje praeityje, kurią dar labai gerai prisimenu.
3. Deklaravimas. Jei naršyklė sako, kad VMI nesaugu, tai kur daugiau internete gali būti saugu?
4. Trūkumas. Po įrašu, kuriame įdėta nuoroda į programos (Photoscape) parsisiuntimo failą nuolat randu komentarų, klausiančių, kaip ją parsiųsti. Vis patikrinu, ar nuoroda veikia – viskas gerai. Galvojau, čia tik man tokie dyvai dedasi. Bet žmonių nemokėjimas naudotis internetu yra neišmatuojamas. Ir visagalė medicina tokiais atvejais nebepadeda.
5. Pagreitis. Jei naudojate Windows Vista, naujoji Windows 7 žada ne tik atnaujintą sąsają bet ir šiek tiek daugiau spartos su tuo pačiu kompiuteriu.
6. Droid. Androidmanija pradėjo gerą iniciatyvą aprašyti telefono programas. Būtų šaunu turėti kolektyvinį tinklaraštį ir apie iPhone (Symbian, WinMo) programikes – kad šlamšto mažiau pirktume ir geresnes lengviau būtų rasti.
7. Laikas. Jei projektas apmokamas pagal laiko sąnaudas, tai geras laiko matavimo įrankis yra būtinybė. Ir dar drausmina patį tuo pačiu.
8. Giesmės. Renginių metu sveika turėti surinktinę žinučių lentą (kaip konferencijose). Tai nėra sudėtinga padaryti – yra netgi keli būdai.
9. Krepšys. Pirkti ir pinigus leisti – visiškai ne tas pats, nors jei perki negalvodamas, tai tiesiog švaistai savo uždarbį. Taip, net tokio paprasto dalyko kaip pirkimas reikia pasimokyti.
10. +15. Kai už lango +25, atrodo keista keliauti ieškant papildomų 15 Celsijaus, bet kol Lietuvos laukuose kaktusai neauga, tol vilioja.

Dienos vaizdai:

1. Balsai. 158 Europos balsai Klaipėdoje. Net jei folkloras nėra jums labai artimas, spalvos, šentės nuotaika ir šurmulys turėtų sužavėti.
2. Ištakos. Spaudos archyvai internete atskleidžia nežinomas daugeliui valstybės atkūrimo aplinkybes (per plauką ne kartu su latviais) ir skolinių kalboje persekiojimo iniciatorius.
3. Piguva. Ko ieško paaugliai internete, ir ar verta taip krūpčioti nuo jų pasakojimų, jei internete jie pinigų išvis neišleidžia?
4. Diva. Kokią dalį Facebook traukos sudaro neapdairiai paviešintos asmeninės nuotraukos ir patogus būdas jas peržiūrėti? Facebook=Shamebook?
5. Atvirumas. Politikams socialinio tinklo priemonės turėtų patarėjų būti pristatomos su instrukcija. Nes labai matosi…
6. RSS. Kol Chrome nenoriai rodo RSS prenumeratas, tenka ieškoti būdų naršyklei pagelbėti.
7. 29 sekundės. Tiek išloši, pakeitęs XP į Windows 7, jei dažnai perkrauni OS. Klausimas, kodėl ją reikia perkrauti, man iki šiol neduoda ramybės…
8. Ex-reketas. Kodėl transporto kontrolieriai bijo kamerų? Man regis, jų darbas toks artimas savo pobūdžiu reketui, kad žmonės tiesiog labai į jį įsijaučia…
9. Kepurinė. Afganistane „užmėtyti kepurėmis“ tikriausiai nieko blogo nereiškia, todėl vieną kitą numegzti būtų dora ir kilnu. Tik be raudonų siūlų.
10. Sprendimas. O ką? Gerai būtų, jei nebūtume fizikos atradę.

Šiandien paistalų apie ateitį skyrelyje – pora tikrai provokuojančių prognozių: 1) po „nesvarbaus procesoriaus“ ateina „nesvarbios OS“ metas; 2) kita Windows versija vadinsis Xbox Live. Bet apie viską iš eilės.

Kaip ekonomikoje industrinė revoliucija užleido vietą paslaugų amžiui ir pagaliau informacijos amžiui, taip ir IT sektoriuje po „geležinio“ amžiaus, kai pagrindinis progreso matuoklis buvo naujausio procesoriaus modelis ir hercai, o pagrindinis šauklys – Tom’s Hardware tipo svetainės, atėjo programų amžius su BetaNews (iš dalies dar tebesitęsiantis), kai daugiausiai šnekame apie naudojamas programas, o progresas matuojamas naršyklių versijomis.

Tačiau ant slenksčio informacijos amžius ir kompiuteriuose. Tai reiškia, kad beveik viskas, ką mes matysime ekrane, bus internete. Kompiuteryje liks tik „rėmelis“ – naršyklė ir OS viename. Juk nė nepajutome, kai į internetą išsikėlė mūsų paštas, laiko planavimo įrankiai, finansiniai įrankiai, muzikos ir vaizdo grotuvai, kai kuriais atvejais net nuotraukų apdorojimas. Jei būtume drąsesni, galėtume išsiversti su naršykle ir vos pora kitų programų, kurių kol kas nėra internete. O jei viskas, ką naudoji, yra internete, tai koks skirtumas, kokia OS yra kompiuteryje? Svarbu, kad naršyklė veiktų, o naršyklės gi veikia bet kurioje operacinėje sistemoje!

Štai ir priėjome prie motyvų, kodėl ateina „nesvarbios OS“ metas. Mes vis tiek jas dar ilgai rinksimės, tačiau tikriausiai tik pagal emocinius, estetinius ar ekonominius motyvus, bet ne pagal tai, kokios programos joms parašytos.

Aha! Jei skaitydami aukščiau surašytas pastraipas uždavėte klausimą „ei, o kaip gi žaidimai?!“ pridėkite sau +10 taškų – tam skirta antra prognozės dalis.

Žaidimai irgi keičiasi. Nesu jų žinovas, tačiau galėčiau išskirti tris jų grupes: reiklūs procesoriui ir grafikai „rimti“ žaidimai, kur dominuoja jau šiek tiek vėstančios šaudyklės; strategijos ir žaidimai vaidmenimis internete; neįpareigojantys laisvalaikio žaidimėliai. Dvi pastarosios grupės gali būti iškeltos į internetą visiškai, na o pirmoji… pirmoji realiai reikalauja specializuotos sistemos – šiuo metu Xbox 360, PlayStation 3 arba galingos Windows sistemos.

Kol mums reikalingos įvairiausios į kompiuterį diegiamos programos, tol Windows sistema atrodo būsiąs geriausias pasirinkimas, nes ji apima visas tris sritis – programas, naršykles interneto tarnyboms ir žaidimus. Tačiau naršymui keliantis į mobiliuosius įrenginius, o programoms į internetą, Windows realiai lieka konkuruoti su žaidimų kompiuteriais – tais pačiais Xbox. Iš čia ir antroji prognozė: gerai pamąsčius, gali pasirodyti, kad pirkti Xbox (ar kita „konsolė“) žaidimams yra ekonomiškiau, saugiau ir perspektyviau nei pirkti kompiuterį su Windows.

Keletas minčių, kurios privedė prie šių prognozių:

• Verslo ir namų vartotojų nenoras atnaujinti Windows. Ne, Vista nebuvo tokia labai jau bloga. Windows 7 bus dar geresnė. Bet kas iš to? Nėra poreikio naujai Windows versijai apskritai. Versle nauji poreikiai – mobiliosios technologijos, pasauliniai privatūs tinklai, virtualizacijos sprendimai ir t.t. Namuose vis daugiau dėmesio užima internetas, o jam Windows versija mažai turi įtakos.
• Piratavimas – geriausias paklausos rodiklis. Pakanka stebėti kelis torrentų serverius, kad pamatytum, jog programų dalis juose yra beveik visiškai sunykusi – dominuoja filmai ir muzika, na gal dar žaidimai. Prieš penkis, netgi prieš tris metus buvo visiškai atvirkščiai. O ką jei naujos kartos torrentas iš esmės bus transliacijos protokolas, „rodantis filmą“ ar „grojantis muziką“? Tai nebereikės nė VLC ar WinAmp.
• Žaidimų kūrėjai myli „konsoles“. Ne vien dėl to, kad jose neva piratavimas mažesnis (tie patys torrentų serveriai rodo, kad vargiai mažesnis). Dėl to, kad žaidimų kompiuteriams daug paprasčiau kurti pramogas: aiškūs techniniai reikalavimai ir konfigūracijos, aiškus progresas ir technikos „gyvavimo amžius“, mažiau rūpesčių dėl techninės pagalbos, nes visi vartotojai turi iš esmės vienodą techniką. Net žaidėjams jie patrauklesni vien dėl to, kad kompiuterio galia nebeturi tiek įtakos varžymuisi tarpusavyje – kai tavo ir mano PlayStation vienodi, tai laimi įgūdžiai ir sumanumas, o ne procesorius.

Dabar gal atrodo nesąmonė, bet labai gali būti, kad netrukus mes lygiai taip negalėsime pasakyti, kokią OS naudojame, kaip dabar negalime pasakyti, koks procesoriaus modelis yra mūsų kompiuteryje. Tai tiesiog nebesvarbu.

O Microsoft, jei pastebėjote, šioje vietoje yra strategiškai neprastoje padėtyje – jei OS taps nebesvarbios, ji vis dar turi naršyklę (Internet Explorer) ir populiarų žaidimų kompiuterį Xbox. Ji turi ir Windows Mobile platformą, kurią gali ateityje modernizuoti. Rašau tai, kad nesuprastumėte šio teksto kaip „lojimo ant Microsoft“, veikiau jau atvirkščiai – potencialą matau nemažą, tačiau ne Windows, o kitoms platformoms…

1. Atvirkščių Kalėdų proga radau keletą įrašų, apibendrinančių, ką dabar mums skauda. Kaži, ar rinkdami Seimą, tikėjomės tokio radikalaus klerikalizmo? Tokio siaurakaktiškumo ir nepakantumo, cenzūros ir davatkiškumo…
2. Visiškai nenuostabu, kad tinklaraščiai nebetyli. Dansu Dansu radau bene geriausią pasiūlymą, kaip Seimui sužinoti, ko verta jo ekonominė politika. Nes iš istorijos tai niekas nesimoko. Net drąsiais labai jau nedrąsiai prisistatome.
3. Windows 7 bus labai brangu, todėl nenuostabu, kad RedHat akcijos kyla. Ar neliks su legaliomis programomis tik žaidimuose laimėję? Ir, žinoma, mokantys naudotis atvirojo kodo operacinėmis sistemomis.
4. Dažnas vairuotojas kiekvieną kelio ženklą išsiaiškina savaip. Gal todėl, kad pirmą kartą lėkė trasomis išvis be kelio ženklų? Nors kartais eismo signalai gali būti pavojingi. Spūstys ir kliūtys visur – netrukus netgi ant namų sienų.
5. SEO patarimai palaipsniui artėja prie sveiko proto. Dar yra painiavos su „nofollow“, bet kitką galima į vadovėlį dėti.
6. Žodžiais galima ir karą sukelti, ir žaizdas užgydyti. Jei diskusijos dalyviai gerbia oponentus, joje galima kautis rimtai, bet garbingai.
7. Birželio lietūs mieste nebaisūs, tačiau kaime bėdų pridarė daug ir rimtų.
8. Dienos kelionė – į sostinę su centru iš pusantros gatvės.
9. Ieškantiems darbo: CV siųskite šimtais, nes atsako tik 1 iš 20-ties. O kitur ir eiti neverta.
10. Ir beje – kaip atšventėte?

Dienos vaizdai:

§ Dienos tema 1. Instrukcija emigrantams. Vasarop mūsų tėvynainiai vidutinio nuotolio užsienyje veikiausiai sumanys apsilankyti tėvynėje. Auksinė varpa paruošė jiems smulkią atmintinę, kaip elgtis kelyje ir parvykus. Jei atvirai, tai nepažįstu nė vieno dirbančio užsienyje, kuriam ji praverstų, bet skrisdamas į Frankfurtą gretimoje eilėje prie Dublino vartų mačiau ne vieną tokį…

§ Dienos tema 2. Virtuali spauda. Puslapių vartymas turi kažkokio patrauklumo, ar ne? Antraip nejau vertėtų daryti laikraštį iš tinklaraščių? Gražu, bet ar ne per daug darbo tokį paruošti?

Matrica. Kam reikalingas index.dat failas ir kodėl jį reikia dažnai valyti. • Radę pagyrų po savo straipsniais, neskubėkite džiaugtis – tai gali būti eilinis šlamštas. • Jei manote, kad padirbti telefonai mažai skiriasi nuo originalo, vadinasi nematėte originalo. • Na, o jei trauka prie padirbinių yra labai didelė, geriau jau ką nors padirbti savo rankomis…

First life. Jei Auksinė varpa rašė juokais, tai Pavel.lt finansinės pagalbos patarimai studijuojantiems Anglijoje surašyti visiškai rimtai. • Ar galima EP rinkimais pasinaudoti kaip savotiška tremtimi nemėgstamiems politikams? • Kaip įtikinti banko darbuotojus, kad „pasidaryk pats“ yra prastas pasiūlymas klientui? • Jei jums teikia džiaugsmo tik viršūnės pasiekimas, užjaučiu. Geriau kai labiau patinka kopimas – jis ilgiau trunka, o viršūnės, būna, taip ir nepasieki. Čia ne vien alpinistams mintis…

Dienos prekė: Holivudas nuo lietaus.

Dienos vaizdai:

Pakyrėjo tas burbuliukas su „saugiai galite atjungti USB“. Suprantu, kad jis gali būti reikalingas tais atvejais, kai davus komandą pašalinti USB atmintinę iš sistemos, Windows dar aptinka su USB turiniu susijusių atvirų langų, bet juk visada failus ir programas uždarome dar prieš ištraukdami USB įrenginį!

Jei dažnai tenka naudotis USB atmintinėmis ir „Safe To Remove Hardware“ labai bado akis, galima pasinaudoti Skidzopedia patarimu ir šį pranešimą paslėpti:

• Spaudžiam dešiniuoju pelės klavišu užduočių juostą ir renkamės „Properties“.
• Windows XP reikia susirasti kortelę „Taskbar“, o Windows Vista – „Notification area“. Bet ir vienoje, ir kitoje reikia spausti mygtuką „Customize“.
• Atsidariusiame sąraše susirandame „Safely Remove Hardware“ ir pakeičiame jo reikšmę į „Hide“ (Vista) arba „Always Hide“ (XP).
• Spaudžiam OK – darbas baigtas.

Kaip visada, tokie patobulinimai prideda atsakomybės vartotojui – išjungę pranešimus turėsite patys atidžiau žiūrėti, kad prieš atjungiant USB būtų uždaryti visi jame esantys failai.