Nežinau kitos tokios bendrovės, kuri taip pasiutiškai nekęstų legalios savo produkcijos pirkėjų, kaip Microsoft. Po tam tikro (5?) aktyvavimų skaičiaus, paveikslėlyje matomą procedūrą reikia atlikti kiekvieną kartą diegiant Windows. Pirmas pasirinkimas prieš tai buvusiame lange buvo „įsigyti Windows dar kartą“ (esmė tokia – formuoluotė kiek kitokia). Ar negalėtume turėti pretenzijų dėl turto prievartavimo?

Didžiausios Holivudo studijos dreba iš pykčio, knygų leidėjai dejuoja dėl mažėjančių pardavimų, muzikos įrašų industrija bejėgiškai stebi krentančią albumų pardavimų kreivę, senosios programų kūrėjų tvirtovės – Adobe, Microsoft ir pan. – laukia „šitos beprotybės pabaigos“, o žaidimų kūrėjos Nintendo vadovas Satoru Iwata neslepia, kad rinka skęsta, neatlaikydama spaudimo.

Apie ką kalbama? Neatspėjote. Ne apie torrentus, failų prieglaudas žiniatinklyje, Usenet serverius ar paprasčiausią kopijavimą į atmintukus bei įrašomus DVD. Kalbama apie tikrus autorius, muzikantus, TV serialų kūrėjus, rašytojus, programuotojus ir dideles įtakingas verslo bendroves – Apple, Amazon, Netflix, Ebay, Rovio, Electronic Arts, Zynga, GetJar. Visi šie žmonės, oficialiai priklausantys turinio kūrėjams, jų autorinių teisių savininkams bei legaliems pardavėjams ar platintojams yra naujieji piratai.

Su jais neįmanoma kovoti, nes jie veikia išskirtinai legaliai. Jie nieko nevagia, bet atima verslo perspektyvą iš tūkstančių kitų bendrovių, studijų, redakcijų, leidyklų. Jų metodas paprastas – jie skaitmeninį turinį parduoda už 99 centus arba dalina nemokamai.

Muzikos gerbėjai nusiperka vieną dainą iš albumo, o ne visą albumą; pavargę po dienos darbo žmonės nuomojasi serialus, nes jie pigesni ir ne taip įpareigoja susikaupti kaip filmai; į savo skaitykles Kindle ar iBooks klientai parsiunčia pigiausias knygas, kurios populiarumu jau lenkia klasikinius bestselerius; Angry Birds rodo didelę riebią špygą visai Mario ir draugų imperijai, o programų kūrėjai per 2-3 metus nuo ištisų kainoraščio kategorijų nubraukė po vieną ar net du nulius gale.

„That’s kind of insane“

(Engadget nuotrauka)

Prieš 4 dienas Apple pristatytas iPad 2 tikriausiai nebuvo didžiausia renginio naujiena. Na, taip – spartesnis, lengvesnis, plonesnis, su vaizdo kameromis ir HDMI jungties galimybe – viskas gerai, bet man didžiausią įspūdį padarė GarageBand programos pristatymas, tiksliau – jos kaina. Penki doleriai. Renginį gyvai komentavęs Joshua Topolsky iš Engadget taip ir parašė „That’s kind of insane“.

Kad būtų aiškiau, kodėl „beprotiška“, iškasiau iš savo popierinio archyvo keletą 1996-tų metų kompiuterijos žurnalų ir paieškojau analogiškų produktų kainos. Pigiausias, kokį radau, kainavo $499. Ir neturėjo nė trečdalio GarageBand galimybių. Programos, kuri veikia planšetėje…

Kodėl jie taip daro?

Doras ekonomistas jums pasakytų, kad produkto, kurio tiražavimas kainuoja 0 ct, kaina neišvengiamai artės prie nulio, nepriklausomai nuo to, kiek kainavo pačio produkto sukūrimas. Kuo didesnė rinka, tuo spartesnis tas artėjimas prie nulio. Taip didžiausių „turgaviečių“ savininkai – Amazon ir Apple – ir tapo naujaisiais „piratais“. Internetas yra globalus, jame yra nuolat auganti jau daugiau kaip 2 milijardų žmonių minia, tad kainų nulis artėja stulbinančiu greičiu.

Kiekvienu atskiru atveju 99 ar 0 centų kainą galima paaiškinti skirtingais motyvais, tačiau juos visus sieja bendri dėsningumai: globalus platinimas, socialinis interneto fenomenas ir sparčiai didėjanti informacijos skaitmenizacija. Stabdžiai ir pagraudenimai, kad tuoj, neva, visi atsivalgys „nekokybės“ ir grįš mokėti po 50/500/5000 dolerių, neveikia. Jie net materialiame gyvenime neveikia (antraip neturėtume IKEA, Casio, Škoda ar RyanAir), tai ką jau kalbėti apie skaitmeninį. Gali įtikinėti žmogų, kad skrydis Qatar Airways pirmąja klase yra visiškai kitas dalykas, bet neįrodysi, kad dėl to jis visą gyvenimą turi atidėti po dešimtadalį algos. Norime skristi ir skrendame. Galų gale tas skrydis šiais laikais trunka tiek pat kiek troleibuso kelionė iš Pašilaičių į Antakalnį ar trumpiau. Galima netgi pastovėti…

Knygų, kurios skaitmeniniu pavidalu Amazon parduodamos už nepilną dolerį, autoriai turi savų motyvų. Gerai, jei esi tarp 20-ies populiariausių autorių pagal New York Times sąrašą. O jei ne? Jei tau jau kelinti metai iš eilės nepavyksta ten patekti, net jei parduoti dešimtis ar šimtus tūkstančių? Tai imi tuomet ir paleidi savo detektyvą už 0,99. Vieta šalia Johno Grishamo, Dano Browno ir kitų korifėjų yra saldi savaime. O paskui dar aptinki, kad pardavus milijoną knygų už dolerį nuostolio vis tiek nėra…

Kiek vertas Angry Birds žaidimas? Anksčiau daug prastesni kasetėse konsolėms būdavo parduodami už 50 žalių. Galėjo taip padaryti ir Rovio. Būtų pardavę kelis tūkstančius (jei tiek), gautų piktų apžvalgų žaidimų žurnaluose ir svetainėse (neverta mokėti už tokį primityvą!) ir galvotų, ką daryti toliau. Tačiau jie paleido už „kapeikas“. Ir dabar jų nuopelnų sąrašas „#1 Paid App“ atrodo kaip Pasaulio atlaso turinys: nuo „#1 Paid App in US“ iki „#1 Paid App in Nicaragua“. Įskaitant ir Lietuvą. Ir niekas priekaištų neturi – gal ne stebuklas, bet ir kainuoja gi beveik nieko…

Kai kam norisi šlovės ir populiarumo, kai kas nori parodyti dulkinus padus Adobe (ei, Pixelmator!), kai kas tiesiog nori atrasti savo vartotoją, mesdamas tinklą kuo plačiau ir bandydamas ištrūkti iš „ilgos uodegos“ galo. Labai nemažai šių žmonių sugeba rasti pusiausvyrą tarp kainos ir platinimo aprėpties: parduodant milijonus kopijų, atsiperka netgi labai brangūs projektai.

Pop Will Eat Itself?

Buvo kadaise Dar tebėra tokia talentinga ir maištinga grupė (buvo atvykusi ir į Lietuvą, jei įdomu). Jos pavadinimas – tarsi neišsipildęs lūkestis, kad populiarumo banga ilgainiui nuslopins save, palikdama minios pasigėrėjimui tik tikruosius talentus. O bus taip kada nors? Sunku pasakyti. Kartais ir mane aplanko jausmas, tarsi stebėčiau sparčiai besipučiantį nulinių kainų burbulą. Paklausai protingų žmonių dejonių ir priekaištų, patikrini kasmet vis ilgėjantį „neprisitaikiusiųjų“ bankrotų sąrašą ir pagalvoji, kad gaila vis dėlto. Galėtų užtekti vietos ir pinigų visiems. Bet aš… aš tai saviškius išdalinu po dolerį ar kelis naujiesiems piratams.

Žinau. Atrodo, kad sėdau ant vieno arklio jau daugiau kaip savaitei, bet kad naujoji Mac App Store iš tiesų turi tiek problemų… Visos jos nė netelpa į vieną įrašą. Nepaisant to, nebeketinau grįžti prie MAS, tačiau 1) atradau dar vieną trūkumą; 2) gavau laišką iš MOApp kūrėjų, kuriame išdėstomas požiūris į naująją Apple programų parduotuvę.

Minėtas MAS trūkumas yra susijęs su Apple geodiskriminacine sistema parduotuvėse – kaip iTunes, taip ir MAS parduotuvės yra skirtingos daugumai šalių. Iš vienos pusės tai yra gerai: matai savoje šalyje populiariausias programas, skaitai „savų“ parašytas pastabas apie programas gimtąja kalba. Tačiau tai, žinoma, yra ir geras mechanizmas apriboti programų sklaidą tam tikroms šalims. Vienos jų – tik JAV rinkai skirtos Hulu ar Pandora, yra iš dalies suprantamos dėl licencinių susitarimų. Kitos – tokios kaip Discover (tiesiog dailiau sudėliota Wikipedia iPad planšetėms) ar Google produktai – yra visiškai nepateisinamos. Klausimas, kodėl Google Earth galima parsisiųsti iš lenkiškos iTunes parduotuvės, bet ne iš lietuviškos, man yra vienas įdomiausių…

Tačiau iTunes parduotuvėje bent jau galima persikraustyti iš vienos šalies į kitą be didesnių nuostolių. Aš neseniai persikėliau iš lenkiškos (nes pradėjau joje pirkti dar tais laikais, kai lietuviškos nebuvo) į lietuvišką iTunes App Store. Tai nepatogu, nes reikia iš naujo parsisiųsti kiekvieną įsigytą programą (mano atveju – 239 programas telefonui ir planšetei), bet persikėlus visos programos toliau atnaujinamos jau lietuviškoje parduotuvėje. Todėl verta sugaišti kelias valandas persikėlimui. Persikeldamas praradau tik Google programas.

Mažumėlę pyktelėjau dėl Google politikos, bet tai ką dabar padarysi? Tiesiog pakeičiau naršyklėse paiešką į Bing. Bing, beje, aš jau du mėnesius naudoju iPade – visai sėkmingai. Tad po „pilotinio“ projekto perjungiau paiešką ir kitur. Gmail ir Google Reader pakaitalų aš veikiausiai niekada nerasiu, bet dėl jų labai nesigraužiu, nes neleidžiu Google uždirbti iš jų naudojimo – tiek viena, tiek kita tarnyba naudojuosi ne tiesiogiai, o kitose programose (atitinkamai Apple Mail ir Reeder), tad Google man reklamų nerodo.

Ak, bet aš nuklydau. Tai štai – su Mac App Store aukščiau aprašyta migracija iš vienos šalies parduotuvės į kitą kol kas neveikia. Lenkiškoje parduotuvėje įsigytų programų iš naujo pirkti nereikia (kaip ir iTunes, Apple tiesiog primena, kad jau tokią esi įsigijęs ir pasiūlo ją parsisiųsti pakartotinai), tačiau į pirkinių sąrašą jos nepatenka ir versijų atnaujinimai joms taip pat neveikia. Va taip.

O ką programų kūrėjai?

Man, kaip vartotojui, MAS yra dar labai labai netobulas produktas. Bet nežinia, kaip programuotojams. Kai kurie jų rašė apie MAS problemas, tačiau santūriai ir labai siaurai – tik apie programų migraciją (tiksliau jos nebuvimą). O štai Michaelo iš MOApp laiškas plačiau atskleidžia pokyčius, kuriuos Mac programų kūrėjams atnešė Apple parduotuvė.

Kelios citatos iš MOApp laiško jų programų pirkėjams:

• „Jums nereikia jaudintis dėl įsigytų programų“. Kaip ir kiti Mac programų kūrėjai, MOApp laikosi pažado atnaujinti anksčiau įsigytas programas. Tam pakartotinis programos pirkimas iš MAS nereikalingas. „Jokių programų pakartotinai jums nereikės pirkti. Taškas“. MOApp pozicija įdomi tuo, kad MAS kuriamos programos yra visiškai kitos, nei tos, kurios parduodamos tiesiogiai. Tai sprendimas, kurio kitur dar nebuvau matęs.
• „Vokietijoje Apple dalis yra 40%“. Jei amerikiečiai svarsto, ar 30% komisinių nėra per daug nuo programos pardavimo kainos, tai Apple iš vokiečių (MOApp yra Vokietijos bendrovė) ima beveik kaip valdžia – visus 40%. O kai kuriose šalyse šis procentas yra dar didesnis…
• „Man rūpi programų ir pagalbos vartotojams kokybė“. Kainų spaudimas MAS parduotuvėje verčia mažinti kainas, aukojant ir tą, ir kitą. Pakankamai uždirbti pavyks vos keliems. „Šiuo metu 7 vieta kategorijoje reiškia 7 per dieną parduodamas programas. Pakanka tik katei pamaitinti…“
• „Aš nepažįstu savo vartotojų, kurie perka programas iPhone ar Mac App Store“. Michaelui ta pažintis svarbi. „Tai padeda gerinti kokybę ir santykius…“

Na ir viena citata be komentarų: „Jei taip nutiktų, kad ateityje man teks prekiauti programomis tik per App Store, o jūs reikalausite tik žaidimų, žaidimų, žaidimų ir… na, žaidimų – ką gi. Aš dar galiu rašyti knygas, kurti muziką, o ir Ubuntu vis tobulėja ir tobulėja…“

Nežinau, kiek programų kūrėjų mąsto panašiai kaip MOApp žmonės, bet akivaizdu kad tokia neapgalvota ir neišbaigta tarnyba kaip MAS įnešė labai daug sumaišties. Belieka tikėtis, kad tai tėra 1.0 versijos bėdos, nors kodėl visas klaidas reikėjo daryti turint iTunes parduotuvės patirtį, man yra dar viena paslaptis…

Vakar išbandžiau naująją Mac programų parduotuvę. Tie iš mūsų, kas jau naudojosi iTunes App Store telefono ar planšetės programų pirkimui, iš esmės nieko naujo nepamatė, išskyrus nebent kitos išvaizdos programos „galvą“ su skyrių piktogramomis.

Mac parduotuvėje šiuo metu yra kiek daugiau kaip tūkstantis programų. Pasirinkti yra iš ko, bet kaip visuomet su Apple parduotuvėmis naudingiausia yra paieška, nes kategorijų sąrašai lėtokai vartosi, o pagrindiniame lange siūlomos programos keičiasi per lėtai tokiems nekantruoliams kaip aš.

Kaip matyti iš paveikslėlio, pabandžiau įsigyti kelias skirtingų kategorijų ir kainų programas. Dejumble yra dar viena (taip, aš jas visas kolekcionuoju) darbų planavimo programa, bandanti suderinti Notational Velocity įkvėptą plikai tekstinę spartą (su kategorijų # „heštegais“) ir Wunderlist tipo nematomą sinchronizavimą su iPhone versija. Šis pirkinys buvo brangiausias (apie 56 Lt).

Twitter (arba Tweetie 2.0, jei pagal kilmę) yra nauja oficiali versija Mac sistemoms, kuri šiaip dalinama nemokamai. Tweetie aš kažkada buvau nusipirkęs. Dabar tie pinigėliai kaip ir „išmesti“, bet ne visai – senieji Tweetie pirkėjai nebuvo pamiršti: jiems programuotojai įdėjo į parinktis keletą specialių slaptų funkcijų, kurios įjungiamos tik įrašius pirmosios versijos registracijos kodą.

Nieko labai atominio čia nėra, bet vis tiek tai yra puiki dovana tiems, kas kažkada sumokėjo už dabar nemokamą programą. Be to, šiems „lojalistams“ sudaryta galimybė parsisiųsti ankstyvesnes, dar viešai neprieinamas bandomąsias programos versijas. Šaunu.

Weather HD – mano bandymas dirstelėti, kaip atrodo kompiuteryje „telefoninės“ programos po vieną dolerį. Pusė bėdos atrodo, nors lyginti funkcionalumą su tikromis Mac programomis kažin ar verta, netgi nemokamomis. Aišku, mano skubotas ir pusiau atsitiktinis Weather HD pasirinkimas gal nebuvo pats geriausias – esu tikras, kad yra programų po dolerį, kurios vertos vietos ir bent viename iš mano kompiuterio ekranų.

Na, ir galiausiai Peggle (žaidimas mamai) – tai bandymas pirkti iš kito kompiuterio ir patikrinti Apple pažadą, kad sykį įsigijęs programą, galėsi ja naudotis visuose savo kompiuteriuose be jokių knebinėjimųsi su licencijom ir „autorizavimų“. Taip ir yra. Viename nusiperki – atsiranda visuose. Belieka tik paspausti mygtuką „install“, jei ta programa dar neįdiegta.

Vieninga licencijų tvarka – pliusai ir minusai

Didžiausias privalumas yra tai, kad vartotojas išlaisvinamas nuo licencijų priežiūros ir administravimo. Per naudojimosi Mac metus aš esu nusipirkęs kelis šimtus programų ir žaidimų. Vieni jų tradiciškai registruojami su el. pašto adresu ir įvairaus ilgio raidžių bei skaičių kratiniu („registration key“). Kiti naudoja panašią sistemą, tačiau nori vartotojo vardo ir pavardės šalia jo el. pašto. Dar kiti atsiunčia specialų šifruotą failiūkštį, kurį reikia arba atidaryti su pačia programa, arba išsaugoti nurodytame aplanke (Windows pasaulyje taip daro WinRar). Patys bjauriausi yra tie, kurie „administruoja“ licencijas savo svetainėje ir riša jas prie techninės įrangos – jei nori perkelti programą į naują kompiuterį, turi pirma senajame licenciją deaktyvuoti, o po to naujajame ją vėl iš naujo priskirti. Nyku.

Dėl visos šios makalynės turiu bent dvi programas, kurios skirtos vien programų raktų, registracijos failų ar prisijungimo informacijos saugojimui. Tikiuosi, kad netrukus man jų paslaugų nebereikės – Mac App Store įsigytų programų licencijos tvarkomos visiškai „nematomai“. Tereikia būti prisijungus su Apple ID, kuris yra tas pats ir telefono/planšetės ar muzikos parduotuvei.

Didžiausias trūkumas yra tai, kad su Mac App Store prasideda nauja licencijų tvarka, visiškai nesuderinama su ankstesniąja. Į klausimą, ar galima atnaujinti Mac programų parduotuvėje anksčiau įsigytas versijas, atsakymas yra kategoriškas NE (beje, fantastiška svetainė). Tam tikra prasme tai yra suprantama – neįsivaizduoju, kaip Apple galėtų „importuoti“ visą minėtą programų licencijų įvairovę nesusiveldama.

Tai ką daryti? Nejau teks pirkti programas antrą kartą? Ar lygiagrečiai egzistuos dvi licencijavimo sistemos? Aš labai tikiuosi, kad ne.

Sprendimų yra įvairių. Pats draugiškiausias vartotojui būtų toks, kai programos kūrėjai kiekvienam iki šiol nusipirkusiam jas išsiųstų el. paštu programos kainos Mac App Store dydžio nuolaidos kodą. Tuomet beliktų ištrinti seną versiją ir parsisiųsti programą iš Mac programų parduotuvės. Užimtų šiek tiek laiko, bet visi liktų patenkinti.

Kitokį sprendimą pasirinko Realmac Software. Jie išleido naujas programų versijas, kurios yra tik Mac App Store ir gerokai sumažino jų kainas. Taigi naujiems vartotojams tai „akcijinė“ vilionė, o senieji gali apsimesti moką versijos atnaujinimo mokestį. Man toks variantas nepatinka, nes aš labiau vertinu vartotojų lojalumą nei Realmac žmonės. Man atrodo, kad esami programų vartotojai už naują programos versiją visada turėtų mokėti bent šiek tiek mažiau už „naujokus“.

Jau dabar aišku, kad migracija į Apple programų parduotuvę bus palaipsnė. Šiandien App Store net ne visas anksčiau įdiegtas programas mano kompiuteryje atpažįsta, nors prie tų, kurias atpažįsta, vietoje pasiūlymo pirkti yra pilkas neaktyvus mygtukas „installed“. Bet be „reinstall“ galimybės.

Apibendrinant, man ši nauja licencijų tvarka atrodo pagrindinis Apple parduotuvės privalumas, lyginant ją su kitomis panašiomis. Žinoma, programų diegimas irgi maloniai supaprastintas. Vos tik nusiperki programą, jos piktograma šokteli į programų dėtuvę (gražus toks animacinis efektas) ir tuojau pat parsisiunčia (matosi piktogramoje siuntimo eiga – visai kaip iPhone/iPad). Šiaip priekaištų parduotuvei kaip ir neturiu – viskas veikia tvarkingai.

Ak, taip! Žinau, kas bus labai nepatenkintas Apple Mac parduotuve. PayPal. Juk iki šiol 90% programų pirkdavau būtent per juos. O dabar šį verslą paveržė Apple.

Parsisiunčiau Ubuntu 10.10. Darau tai periodiškai, kas kelis metus – patikrinti, ar jau pradėjo veikti. Sąsaja daili, ekrano gebą jau atspėja, netgi muziką pagroja po diegimo. Slenkstis beveik peržengtas. Beveik… Su laikmenomis kaip nesugebėjo, taip iki šiol nesugeba dirbti. Įdedi CD – CD ant darbastalio neatsiranda. Įlendi į „Media“ aplanką – ten yra dvi nuorodos į diskelių įrenginius (kurių kompiuteryje apskritai nėra) ir nulis CD-ROM. Pažaidžiau kiek su terminalu, „mount“ ir kitomis komandomis, supratau, kad tingėsiu tai daryti nuolat, ir tam kartui atsisveikinau su Ubuntu. Žinoma, ne visiems laikams.

P.S. Žinau, kad sugebu iškasti problemas, kurių kiti neaptinka. Galėtų technikos ar programų kūrėjai mane įkinkyti pirmiesiems testams. Aptiktų daug dalykų, kurių neatranda prieš išleisdami produktą…

P.P.S. Taip pat žinau, kad gerokai padirbėjęs viską sutvarkyčiau. Kitos išeities neturėdamas taip ir daryčiau. Bet tikrinau tik vieną dalyką – ar šiandien „Ubuntu“ yra „viens, du – važiuojam!“ operacinė sistema, ar „palauk, palauk – nesuprantu, kaip taip gali būti“ operacinė sistema.

HTC Touch Pro2 pas mane atsidūrė netyčia. Gustas laiške pasiūlė išbandyti HTC HD2, nes šis telefonas yra itin gerai tinkamas eksperimentams su įvairiomis OS, bet aš kažkodėl pasiėmiau Touch Pro2. Na, pasitaiko. Užtat turėjau progą apžiūrėti ir išbandyti vieną paskutinių sėkmingų Windows Mobile kartos telefonų prieš pat pasirodant Windows Phone 7 – naujoji Microsoft operacinė sistema išmaniesiems telefonams bus pristatyta ryt, spalio 11 dieną. Kai tik sulauksime WP7 telefonų, būtinai juos aprašysiu, o įspūdžiai su HTC Touch Pro2 puikiausiai tiks palyginimui.

Taigi, kaip minėjau, Touch Pro2 yra vienas paskutinių Windows Mobile telefonų, išleistas pernai pavasarį. Tai vidutinio dydžio solidaus svorio storokas telefonas su išstumiama klaviatūra. Jis turi 3,6 colio įstrižainės lietimui jautrų ekraną, kuriam vis dėlto reikia plastikinės plunksnelės. Ne tiek dėl to, kad ekranas yra nejautrus (nors naujuose modeliuose jis daug jautresnis), kiek dėl to, kad Windows Mobile pirštu beveik neįmanoma valdyti – pernelyg jau smulkios jos piktogramos ir mygtukai.

Bet retas kuris Touch Pro2 pirkėjas naudosis plunksnele – telefonas turi tikrai neprastą klaviatūrą, su kuria, šiek tiek pasimokius komandų, galima atlikti daugumą veiksmų. Taip ir buvo sumanyta: Touch Pro2 yra verslininko telefonas, kuriam mygtukai turėtų suteikti užtikrintumo jausmą. Įpratusiems rašyti su fizine klaviatūra taip tikriausiai patogiau rašyti santykinai ilgus tekstus – el. laiškus ar dokumentų tekstą.

Verslininkus paminėjau ne šiaip sau. Kai kurios Touch Pro2 funkcijos yra specialiai jiems skirtos. Pavyzdžiui, labai supaprastinti konferencijos skambučiai: tereikia telefonų knygelėje pažymėti „varnele“ norimus pašnekovus ir paspausti „Conference“ mygtuką. Jei pokalbį turi girdėti susitikimo dalyviai, tai telefoną galima padėti ant stalo ekranu žemyn – tuomet suveikia šviesos jutiklis, ir pokalbio garsas ima sklisti per garsiakalbį. Individualiam naudojimui tokios funkcijos neatrodo patrauklios, tačiau verslo aplinkoje jos yra labai svarbios.

Deja, telefono spartos ir ryšio galimybės po pusantrų metų nuo išleidimo atrodo tikrai silpnos. 528 MHz procesorius negali varžytis su moderniais 1 GHz modeliais, o naršyklė be vietinio Wi-Fi labai jau neskuba krauti tinklalapių. Tiesa, belaidis tinklas yra praktiškai visose įmonėse, tad lėtas mobilusis internetas nėra tokia jau didelė kliūtis.

Vos išleistas Touch Pro2 kainavo apie 2000 litų. Šiandien, ten, kur juo dar prekiaujama, galima rasti telefoną ir už 400 litų. Jei kurioje įmonėje labai intensyviai naudojamos Windows Mobile programos (gal net specializuotos), toks telefonas dar turi prasmės. Visi kiti gi laukia Windows Phone 7 (arba taikosi į HTC Desire Z).

Prieš lygindamas WP7 ir Windows Mobile, pasižymiu sau, kas WM telefonuose buvo kebliausia:

• Nepritaikyta mažam ekranui sąsaja. Langų ir programų valdymo mygtukai yra itin miniatiūriniai. Su plunksnele galima pataikyti (ir tai ne visada), pirštu – gryna loterija.
• „Start“ meniu nepatogus programų paleidimui. Ne šiaip sau HTC Touch Pro2 modifikavo sąsają, kurioje programos sudėtos į vieną lauką (nors yra ir „Start“ meniu).
• Mažai informacijos apie telefono, OS ir programų veikimą, ypač lyginant su Android.
• OS ir programų sąsajos nedera. Negali būti tikras, kad kiekviena programa taip pat elgiasi su tokios pačios paskirties mygtukais, juostomis ir t.t.
• Pirštas, išskyrus vaizdo stūmimą ir santykinai nejautrų paspaudimą, niekam nereikalingas. Didinimo, mažinimo ir pan. nėra.
• Neaišku, kur ieškoti programų (nėra normalios jų parduotuvės), nežinia, kuri programa veiks su kuriuo telefono modeliu).
• Santykinai nuobodžios programos. Mažai jų pritaikyta modernioms komunikacijoms, socialiniams tinklams, išplėstinei tikrovei ir kitiems populiariems dalykams.

Tikėkimės, kad lapkritį sulauksime Windows Phone 7 telefonų. Nors Google vyr. inžinierius Andy Rubin paskubėjo „nurašyti“ Windows Phone 7, sprendimą priims žmonės…

Microsoft Office 2010 užrašinė OneNote yra verta atskiro įrašo. Tebus tai kompensacija už tai, kad pati Microsoft šią programą buvo labai nuskriaudusi. Kaip? Ogi išimdama iš daugumos ankstesnių (2003 ir 2007) Office rinkinių ir pateikdama ją kaip įrankį turintiems planšetinius kompiuterius. Taip, OneNote priima signalą iš planšetės plunksnos ir netgi atpažįsta ranka ekrane rašytą tekstą, bet tai būtų tas pats, kaip „pardavinėti“ Evernote tik kaip teksto atpažinimo programą ir pridėti ją tik prie skenerių…

Kadangi OneNote septynerius metus buvo šešėlyje, tai nedaug kas ją ir žino. O gaila – tai viena įdomiausių ir potencialiai naudingiausių Office rinkinio programų. Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokite, kad turite neribotą kiekį sąsiuvinių su bet kokiu spalvotų skirtukų skaičiumi ir bet kokiu puslapių tarp jų kiekiu. Dabar įsivaizduokite, kad į šį skaitmeninį sąsiuvinį galite tiek rašyti, tiek kopijuoti Word tekstus, Excel lenteles, PowerPoint skaidres, paveikslėlius, videosiužetus, garso failus, ištisus tinklalapius ar tik jų ištraukas iš interneto arba galite patys ranka parašyti tekstą (jei turite planšetę) arba nupiešti schemas (pavyzdžiui, kelią ant žemėlapio). O dar įsivaizduokite, kad visa tai galima daryti su visa darbo grupe – dalinantis projektais, idėjomis, planais ir redaguojant vienas kito kūrybą, komentuojant ją ir papildant.

Jau piešiasi mintyse programos kontūrai? Šis virtualus bendro naudojimo sąsiuvinis yra puikiai indeksuotas: jūs galite surasti bet kokį įtrauktą (taip pat ir ranka parašytą) tekstą, atskirai peržiūrėti medžiagą pagal jos tipą, autorių, sukūrimo datas ir kitais pjūviais. Darbščiose rankose OneNote gali tapti ištisa kūrybine dirbtuve – kadaise San Franciske sutikta britų technologijų žurnalistė OneNote planšetiniame Toshiba kompiuteryje pavadino „visu jos gyvenimu“. Kadangi OneNote paskirtis priklauso nuo autoriaus išmonės, tai ji visa ar jos sąsiuviniai gali tapti ir dienoraščiu, ir receptų knyga, ir mokslinio darbo užuomazga, ir studijų užrašais (studentams ši programa yra itin vertinga), ir žiniatinklio archyvu.

Yra, sakyčiau, tik du OneNote trūkumai, tačiau jie yra svarbūs. Skirtingai nuo Evernote, ši programa dabar egzistuoja tik asmeniniam kompiuteriui. Tai reiškia, kad neturint su savimi AK beveik nėra kaip papildyti savo įrašus ar peržiūrėti juos. Kitas trūkumas yra santykinis programos „svoris“ – tai yra stambaus kalibro programa, labiau lygintina su Word, nei su lengvesnėmis ir mažesnėmis Evernote ar JustNotes tipo užrašinėmis.

Tiesa, OneNote neturi visą laiką būti matoma. Tiek Office programos, tiek ir, pavyzdžiui, Internet Explorer naršyklė pasirinktus duomenis gali įmesti į OneNote paprasčiausiai pasirinkus atitinkamą komandą iš konteksto (dešiniojo pelės mygtuko) meniu. Įdomus ir atvirkštinis ryšys. Iš OneNote galima rašyti laiškus ir žymėti susitikimus MS Outlook, pridėti pastabas prie įvairiausių Office dokumentų (jie bus matomi, tarkime, PowerPoint skaidrėse kaip užrašai prie jų), netgi rašyti tinklaraštį. Jei nepamečiau skaičiaus, tai OneNote jau trečia Microsoft programa po Windows Live Writer ir Word 2010 su kuria galima rašyti tinklaraštį.

Dar viena svarbi OneNote savybė – žymos. Jomis galite „apklijuoti“ bet kokią sukauptą informaciją. Vėliau pagal žymas surasti susijusį turinį bus lengviau nei teksto paieškos lauke.

Geriausia naujiena yra tai, kad nuo šių metų OneNote yra beveik visose Office rinkinių versijose, išskyrus Office Starter. Tai reiškia, kad daug daugiau žmonių galės ją išbandyti ir, tikiuosi, turėti naudos iš jos galimybių. Nors aš su Mac naudoju daug panašaus tipo programų (Evernote, Yojimbo, Thoughts, Notebook, MacJournal, iDocument), tokio funkcionalumo kaip OneNote analogo kitose operacinėse sistemose neteko matyti.

Ir susiklostyk gi man taip, kad testų sezonas sutaptų su didžiausio užimtumo universitete metu! Na, bet jau nebepamenu, kada gyriausi laisvo laiko pertekliumi, tad nestenėsiu…

Šį kartą imuosi labai didelio darbo, kurio – iš anksto žinau – deramai nepadarysiu. Bet bent jau pasistengsiu parašyti, kas naujo įdomaus yra Microsoft Office 2010 versijoje, kaip „keturioliktasis biuras“ yra prisitaikęs prie interneto laikų, kuo jis gali pririšti tuos, kas mąsto apie nemokamas alternatyvas ar netgi grynai „debesies“ sprendimą – Google Docs.

Microsoft šis produktas yra ne ką mažiau svarbus už Windows. Ne tik dėl to, kad iš jo pardavimų gaunama didelė pajamų dalis, bet ir dėl to, kad verslo įmonėse ir įvairiausiose organizacijose Office labiausiai padeda išsaugoti Microsoft dominavimą.

Office kritikai teigia, kad tik vartotojų inercija tebelaiko verslą ir valstybės institucijas Microsoft glėby. Office šalininkai gi atkerta, kad pagal suderinamumą su dokumentais ir vartotojų įgūdžiais iki šiol nėra lygių.

Tačiau išorinis spaudimas Microsoft biuro programų rinkiniui stiprėja. Pastaruoju metu – ne tiek dėl nemokamų analogų, kiek dėl aktyvios Google kampanijos perkelti verslo dokumentus į Google Docs/Google Apps. Todėl „žiniatinklinis“ Office 2010 komponentas yra bene didžiausios reikšmės.

Lūkesčiai

Prieš pradėdamas apžvalgą trumpai surašysiu, ko tikiuosi iš naujausios Office versijos dar prieš ją bandydamas. Remiuosi patirtimi, kurią sukaupiau (ganėtinai epizodiškai) naudodamasis savo Office 2007 Professional ir iš jos kilusiais norais. Tyčia neskaičiau ankstyvų bandomosios versijos apžvalgų, kad neprisgraibyčiau išankstinių nuomonių.

Taigi lūkesčiai:

• kuklesnė apimtis
• didesnė sparta
• galimybė išjungti kaspino meniu ar pakeisti jį įprastu
• geresnė sąsaja arba bent jau „basic“ režimas sparčiam darbui
• patogus dokumentų išsiuntimas pasirinktu formatu (ypač PDF)
• dokumentų sinchronizavimas per internetą
• bendro redagavimo galimybės
• geresnė kaina

Šiuo metu turiu įdiegęs Professional versiją (žr. paveikslėlį). Joje yra gerokai daugiau programų, nei aš ketinu apžvelgti. Pagrindinį dėmesį skirsiu „klasikai“ – Word, Excel, PowerPoint ir Outlook. Atskirai aprašysiu OneNote, nes manau, kad tai mažiausiai įvertinta Office rinkinio programa, o kitas veikiausiai apžvelgsiu bendrame įraše. Gausis gal septynios dalys… Apie Microsoft Word 2010 ketinu parašyti dar šią savaitę.

Kaip dažnai bekeistum ekrano foną, kartais to negana – imi ir užsimanai ko nors originalesnio. Vakar iš nežinau.lt skaitytojo Petro gavęs nuorodą į BumpTop demonstracinį klipą ėmiau ir parsisiunčiau pabandymui (yra versijos ir Mac, ir Windows). Nors kai kurios funkcijos veikia tik mokamoje Pro versijoje, ir su nemokama pažaisti smagu.

BumpTop yra „pseudotrimatė“ aplinka mūsų darbastaliui. Vaizdas toks, tarsi iš perspektyvos žvelgtume į atidarytą stalčių. Matosi jo dugnas (pagrindinis darbinis plotas) ir trys sienelės, iš kurių funkcionaliausia galinė, nes ant jos galima prisegti nuotraukas ar užrašų lapelius.

Nuo įprasto darbastalio BumpTop skiriasi tuo, kad čia iš tiesų viskas „bumpsi“ – t. y. pažerti objektai išbyra į krūveles, sąveikauja vienas su kitu. Galima dokumentus sudėti į tvarkingas krūveles pagal rūšį, o galima pramogai juos sumesti bet kaip. Gal taip ir nenaudinga, bet užtat įdomiau. Dokumentų ir nuotraukų dydį galima keisti – svarbesnius ar gražesnius padidinti, kitus surūšiuoti kaip pašto ženklus albume.

Tiek to programos funkcionalumo ir tėra – tai labiau žaislas, nei įrankis produktyvumui didinti. Nemokamą versiją išbandyti verta: ji ne itin reikli atminties ir man pasirodė pakankamai stabili. O gal kai kam išties geriau dokumentus susidėlioti būtent taip – vizualiai, kaip ant tikro darbo stalo?

Naršyklių savaitė baigėsi (rekomendacijas galite rasti puslapyje „Nežinau geresnio…“), šios savaitės tema – slaptažodžių sprendimai. Aš ir vėl aprašysiu rekomenduojamą MacOS X programą, o kolegos – sprendimus, naudojamus Linux ir Windows OS. Primenu, kad prisijungti gali visi norintys. Tik nepamirškite pranešti, kad galėčiau įtraukti į rekomendacijų sąvadą.

Rašant apie tai, kaip geriausia saugoti slaptažodžius ir kitą prisijungimo informaciją visiškai nebūtina apsiriboti kompiuteryje diegiama programine įranga. Gali būti, kad poreikius geriausiai atitinka pačioje naršyklėje įdiegta slaptažodžių išsaugojimo funkcija, o gal naudojate interneto tarnybą, pavyzdžiui LastPass, su naršyklės įskiepiu?

Aš kadaise pradėjau nuo KeePass programėlės Windows sistemoms. Vėliau daugiausiai naudojau pačių naršyklių įsiminimo funkcijas, duomenis sinchronizuodamas per Xmarks tarnybą arba Mozilla Weave, nors teko išbandyti ir Clipperz, ir LastPass. Pradėjus dirbti su Mac ir Safari naršykle, problema ir vėl iškilo. Kadangi šį kartą buvau pasiryžęs sumokėti už tikrai patogų sprendimą, galimybės rinktis padidėjo.

Pabandžiau naudoti LastPass tarnybą (jos įskiepis veikia su Safari), tačiau man ji pernelyg dažnai neįsijungdavo kartu su naršykle. O kadangi LastPass nusiurbia iš naršyklių duomenis į savo šifruojamą saugyklą internete ir iš naršyklių ištrina (tai nebūtina, tačiau rekomenduojama nuostata), įskiepiui nepasileidus likdavau išvis be galimybės prisijungti – nebent atsimindavau vardą ir slaptažodį pats. Tokia situacija visiškai netenkino…

Paskaitęs rekomendacijas užsienio svetainėse parsisiunčiau bandomąją 1Password versiją. Ši programa tikrai nėra pigi – pilna versija kainuoja 40 dolerių, tačiau nutariau įsigyti, jei tik ji atitiks visus mano keliamus reikalavimus. Štai jie:

1. Maksimalus suderinamumas su kuo daugiau naršyklių, nes naudoju ne vieną.
2. Galimybė sinchronizuoti duomenų bazę per kelis kompiuterius, o gal ir telefoną.
3. Automatinis arba pusiau automatinis prisijungimas bei tinklalapių anketų užpildymas.
4. Galimybė rūšiuoti duomenis ir patogiai juos redaguoti.
5. Saugių slaptažodžių generavimas.
6. Kitos papildomos funkcijos.

1Password iš esmės visus reikalavimus atitinka, nors kol kas nėra integruota su Chrome ir Opera. Duomenys gali būti sichronizuojami per DropBox ar MobileMe (su 1PasswordAnywhere) arba per belaidį tinklą. Yra ir 1Password versija iPhone telefonui, kurią irgi įsigijau.

Programos įskiepis naršyklėje nuolat budi ir įsimena vardus, slaptažodžius, anketų laukelių duomenis. Čia pat galima sugeneruoti sudėtingą saugesnį slaptažodį – kai jį atsimena programa, nėra kliūčių naudoti sunkiai įsimenamus slaptažodžius su skyrybos ženklais ir pan.

Naudojant programą naršyklės gauna naują meniu, kuriame yra „Go & Fill Login“ adresynas. Jis veikia taip pat, kaip naršyklės žymos, tačiau ne tik atidaro svetainę, bet ir užpildo laukelius bei prijungia. Greita, paprasta ir saugu, nes šį pildymą galima rakinti po nurodyto laiko tarpo arba apskritai naudoti tik su šeimininko slaptažodžiu.

Duomenų bazė yra labai patogiai peržiūrima ir redaguojama. Kiekvienam jos elementui galima paskirti žymas, kad vėliau vienu ypu rastumėme „tinklaraščius“, „ftp“ ar kitas duomenų grupes.

Tačiau galutinai mane įtikino atsisveikinti su beveik 100 litų papildomos šios programos funkcijos. Iš esmės 1Password yra ne tik slaptažodžių saugykla bet visas skaitmeninis seifas. Čia galima saugoti bankų kortelių duomenis, tapatybės dokumentų duomenų kopijas, yra šifruojamas žurnalas slaptiems užrašams ar dienoraščiui ir įsigytų programų registracijos informacijos saugykla (jos vaizdą ir matote paveikslėlyje).

Ji, kaip ir visa 1Password programa, yra dailiai padaryta ir veikia labai sumaniai. Kad įrašų nereikėtų daryti rankomis, pakanka nutempti ant lango įtraukiamos programos piktogramą – 1Password pati „pasiima“ paveikslėlį, versijos numerį, pavadinimą, datą. Belieka nukopijuoti licencijos raktą ir viskas. Įdomu, kad programoje numatyti ir tie atvejai, kai licencija aktyvuojama ne serijiniu numeriu, o specialiu failu – tą failą galima nutempti ant programos aprašo ir jis bus išsaugotas kaip prisegtukas.

Dėmesys saugumui matyti ir iš smulkmenų. Pavyzdžiui, nukopijavus programos serijos numerį ar slaptažodį iš 1Password į laikinąją kompiuterio atmintį, jis po 90 sekundžių iš ten pašalinamas.

Iš čia ir mano išvada – nežinau geresnio slaptažodžių sprendimo Mac sistemoms už 1Password. Puikiausiai žinau, kad jis ne kiekvienam. Daugybė žmonių puikiausiai išsivers su nemokamomis tarnybomis ir naršyklės funkcijomis. 1Password yra tiems atvejams, kai jų funkcijų negana.

Vietoje įžangos

Nežinau.lt turi tokį puslapį, kuris vadinasi „Nežinau geresnio…“. Jis dažnai lankomas, bet neatnaujintas jau gal du metus. Buvau sumanęs jį nuoširdžioms asmeninėms programų ir interneto tarnybų rekomendacijoms su nuoroda į jas aprašančius straipsnius. Viskas tik tai, ką naudoju pats su aiškiomis priežastimis, argumentais ir alternatyvomis, jei tie argumentai neįtikina.

Peržiūrinėdamas svetainės statistiką pamaniau, kad reikia būtinai tą puslapį atnaujinti. O kad rekomendacijos būtų kiek platesnės ir objektyvesnės, pakviečiau prisijungti ir kolegas. Aš ketinu rašyti apie Mac programas, Karolis pažadėjo pagelbėti su Linux, o Povilas – su Windows programomis. Žinoma, čia tik tie, kuriuos aš pabaksnosiu retkarčiais, kad nepamirštų – prie projekto gali prisijungti visi, kas tik nori.

Planas toks: kiekviena savaitė yra skirta tam tikros rūšies programoms. Šią savaitę pradedame nuo naršyklių, o paskui pratęsim apie grafiką, muziką, darbų planavimą, sistemos priežiūrą ir t.t. Savaitės tema parašyti rašiniai bus apibendrinti „Nežinau geresnio…“ puslapyje. Visi, kuriuos rasiu, ne vien mano, Karolio ir Povilo. Tokiu būdu ir rekomendacijas skaitytojams atnaujinsime, ir patys pasidalinsime savo patirtimi.

Safari 4.0 (Mac) – už spartą ir paprastumą

Kodėl? Safari yra standartinė MacOS X naršyklė, kaip Internet Explorer Windows aplinkoje, todėl dauguma Mac vartotojų ją ir naudoja. Per šiuos metus išbandžiau visas naršykles Mac kompiuteriams, kokias tik sugebėjau rasti, tačiau galiausiai vėl grįžau ir pasilikau su Safari. Na, bent jau pagrindiniam kasdieniam naršymui. Pagrindiniai motyvai – sparta, paprastumas ir gera integracija su OS bei kitomis programomis (tempiami adresai, teksto blokai ir t.t.).

Safari sąsaja labai kukli – jei išjungsime adresyno juostelę, tai lange liksime beveik tik su interneto turiniu. Man tai yra privalumas: papildomi mygtukai, šoninės skiltys, įrankinės ir kiti priedai labiau blaško, nei duoda kasdienės naudos. Safari naudojamas WebKit variklis yra vienas sparčiausių, jei ne sparčiausias rinkoje. Be to, ir jo suderinamumas nešlubuoja: korektiškai matau ir galiu naudotis visomis man reikalingomis interneto tarnybomis. Norėdamas palikti sau „pliką naršymą“ aš nesinaudoju nei Safari adresynu, nei RSS skaitymo galimybe, nes tam yra geresnių programų.

Nors Safari turi įvairių įskiepių, naudojuosi tik vienu, 1Password, kuris man padeda prisiminti slaptažodžius ir kitus prisijungimo duomenis. Tiesa, Safari, kaip ir kitos naršyklės. gali įsiminti prisijungimo duomenis, bet tai nėra pats saugiausias sprendimas. Per MobileMe tarnybą mano Safari adresynas yra sinchronizuojamas su nešiojamuoju kompiuteriu ir telefonu – tai dar vienas svarbus privalumas, dėl kurio naudoju Safari.

Vienintelis dalykas, kurio man trūktų – integruotas su paieška adreso laukelis. Naršyklė nesusivokia, kad į adresą įrašytas žodis, netinkamas kaip URL, yra vartotojo prašymas atlikti paiešką, ir tai kartais (kai pamirštu paspausti Cmd+Alt+F) nuvilia. Google Chrome universalusis laukelis būtų daug patogiau.

O jei ne? Suprantu, kad Safari minimalizmas – ne kiekvienam. O gal kaip tik – yra norinčių dar didesnio vaizdinio asketizmo? Kai man norisi maksimalaus stabilumo (kiekviena kortelė – atskiras procesas) ir švaros, aš naudoju Stainless. Stainless buvo įkvėptas Google Chrome, tačiau dabar tai visai nesusijusi naršyklė. Google Chrome irgi galima naudoti (nors ir labai pavėlavusią į Mac pasaulį), tačiau ankstyvoji jos versija yra labai nesuderinta su pačia MacOS X: keistai atrodo kortelės, adresas nenutempiamas iš adreso laukelio, nėra RSS aptikimo ir dar daug skylių.

O kaip gi Firefox? Nors Firefox pelnė žmonių simpatijas dėl universalumo ir priedų įvairovės, man tai ilgainiui tapo kliūtimi ja džiaugtis. Perkrauta įskiepiais Firefox dar iki pirmo tinklalapio atidarymo užima tiek atminties, kiek Safari ar Stainless su tuzinu atvirų svetainių. Tačiau norinčiam viską turėti viename ko gero yra pasirinkimas tik tarp Firefox ir Opera…

Seniai neberašiau apie programas – pats pasiilgau tokių tekstukų. Todėl laisvos formos rašinuke pasidžiaugsiu šios dienos derliumi – Chrome naršyklės (beta) versija Mac kompiuteriams ir šaunia programa Notify, kuri man leidžia uždaryti pašto programą ir Gmail kortelę naršyklėje.

Nors neoficialios Chrome versijos Mac kompiuteriams buvo viešai prieinamos jau kelis mėnesius, tikroji „beta“ išleista vos prieš parą. Ji beveik visiškai identiška Windows versijai su vienu svarbiu „bet“ – plėtiniai yra išjungti. Būtent išjungti, o ne įdiegti, nes su Chromium atmaina tuos plėtinius nesudėtinga įjungti. Veikiausiai Google nespėjo iki galo patikrinti plėtinių suderinamumą su nauja Mac versija, todėl nusprendė, kad geriau palaukti, nei rizikuoti naršyklės nestabilumu.

Kadangi prieš tai gerą pusmetį naudojau tik Safari ir Stainless naršykles, tai buvo labai įdomu palyginti pirmuosius įspūdžius.

Pagrindinis Chrome privalumas yra jos adreso laukas. Sakykit, ką norit, rašyti bele ką į jį yra nepaprastai patogu. Įtariu, kad pripratusiems prie Chrome yra labai sunku naudotis kitomis naršyklėmis, kurios atskiria paieškos ir adreso laukelius.

Pagrindinis Chrome trūkumas, lyginant su Safari ir Stainless yra sparta. Subjektyviai vertinant, ji yra mažesnė. Tiek naujai, tiek ir pakartotinai lankomos svetainės kraunasi nuo sekundės iki kelių sekundžių lėčiau. Tai nedaug, bet jaučiasi netgi nematavus su chronometru. Žinoma, vėliau ta pati subjektyvioji sparta turėtų padidėti, nes Chrome sukaups laikinojoje atmintinėje nepasikeitusių tinklalapių elementų atsargą.

Padariau Chrome naršyklę pagrindinę – žiūrėsim, kaip seksis.

Kitas dienos gėris yra mažutėlė programėlė Notify. Nežinau, ar kitos OS turi jos atitikmenį – kai naudojausi Windows, tokio įrankio neturėjau.

Notify „variklis“ yra paprasčiausia pranešimų apie naujus el. pašto laiškus sistema. Nieko naujo, ar ne? Skirtumas tik tas, kad Notify leidžia ne tik gauti pranešimus apie laiškus, bet ir peržiūrėti juos neatidarius pašto programos ar naršyklės ir netgi atsakyti į juos. Kadangi Notify išsiskleidžia nedideliame kabančiame langelyje virš kitų, labai paprasta į skubius laiškus atsakyti, neatsitraukiant nuo dienos darbų.

Surašius programos funkcijas, jos atrodo niekinės, bet, kaip dažniausiai būna su išradingomis programomis, ne funkcijų gausoje yra esmė, o patogume jomis naudotis. Naujo pašto peržiūra ir atsakymai į laiškus yra tokie greiti ir paprasti, kad šiandien tikriausiai buvo pirma diena mano gyvenime, kai aš atsakiau į visus gautus laiškus. Dažnu atveju galima išsiversti apskritai neatidarius pašto programos ar Gmail naršyklėje.

Šios naujosios funkcijos atsirado Notify 2.0 versijoje. Ji, tiesa, tapo mokama. Turintys Notify 1.x gali toliau naudotis nemokamais pranešimais (kurie veikia daug geriau už Google Notifier), tačiau aš nesigailiu sumokėjęs už 2.0 Pro 10 dolerių. Programa tikrai to verta.

Nesusiję dalykai: sergu, bet sveikstu. Ieškau patikimos programos, galinčios konvertuoti AVI, MPEG ir WMV failus į FLV (Flash video) – nesvarbu, Windows ar Mac. Jei tokią žinote, nepagailėkite patarimo.

TechRadar radau beveik visų Windows versijų pakuočių nuotraukas, tai ta proga galiu jas sudėlioti čia iš eilės pagal tai, kurias naudojau ir turėjau ar pirkau.

Windows 1.0 akyse nemačiau, pirmoji versija, su kuria teko dirbti, buvo Windows/286, vėliau atnaujinta į Windows/386. Abi šios versijos nebuvo naudojamos kaip nuolatinė aplinka. Jas paleisdavai tik tada, kai programai (PageMaker ar Excel) reikėdavo. Visą kitą laiką leisdavome DOS. Visiems kompiuteriams turėjome vos vieną programos dėžutę, bet anais laikais ir tiek buvo daugiau nei gana…

Pirmoji Windows versija, su kuria galima buvo dirbti visą dieną buvo 3.0. Bet ji buvo labai nestabili, kaip ir jos atnaujinimas 3.1. Labiausiai paplitusi tos kartos OS buvo Windows for Workgroups 3.11. Ji sparčiau veikė, turėjo vietinio tinklo tvarkykles, galėjo jungtis prie NetWare ir kitų serverių. Kai žaisdavai, reikėdavo persijungti į DOS, bet šiaip WfW 3.11 jau turėjo visas reikalingas programas grafinėje aplinkoje.

Nors tai buvo pirmoji mano nuosavo kompiuterio OS, aš jos licencijos neturėjau. Tiesa, teko nemažai jų įdiegti įvairiose įstaigose. CD su Windows dar nebuvo, tad diegimas buvo nuobodus užsiėmimas, kaitaliojant diskelius.

Windows 95 buvo pirmoji mano legali Windows versija. Gavau ją dovanų. Maniškė buvo kompaktiniame diske – taigi galėjau diegti ją nors ir kas savaitę (taip dažnai nereikėjo, bet kartą per porą mėnesių – būtinai). Ilgai delsiau pereiti prie Windows 95, nes buvau pripratęs prie WfW ir susitvarkęs aplinką taip, kaip man buvo patogu. Be to, Windows 95 irgi ilgai buvo nestabili – „į žmones“ ji išėjo tik su versija OSR2, kai ant nosies jau buvo Windows 98. 98-tųjų pats neturėjau, bet, žinoma, bandžiau. Ta irgi lūžinėjo ir lėtai veikė, kol galiausiai pasirodė Windows 98 SE – paskutinė tinkama naudoti versija iki pasirodant XP.

Prieš pasirodant Windows XP buvo dar tokia „tūkstantmečio“ versija Windows ME (Millennium Edition). Kraupus reikalas, bet trumpam buvau įdiegęs. Naujas Windows versijas tais laikais diegdavome dėl 2 priežasčių: 1) pasigirti (jei anksti gavai); 2) dėl tvarkyklių. Kiekviena versija turėjo vis daugiau tvarkyklių spausdintuvams, skeneriams ir kitai įrangai. Ilgą laiką Windows tvarkyklių iš interneto nesiųsdavo, tad turėjai naudoti arba gautas su įranga, arba su nauja Windows versija.

Windows XP Professional OEM buvo pirmoji Windows versija, už kurią sumokėjau pinigus. Pirkau ją kartu su procesoriumi, pagrindine plokšte ir kitais komponentais. Iki šiol tai yra mėgstamiausia Windows versija – viskas darbui ir jokių nesąmonių. Žinoma, kaip ir kitos versijos, padori ji tapo tik po papildymų (SP2). Ir dar įdomu pažymėti, kad iki Windows XP Microsoft operacinių priedai vadindavosi vis kitaip: tai versija po taško keisdavosi (3.1), tai OSR, tai SE, tai PE, tai SP…

Tamsiai žalią Vista Home Premium gavau dovanų Blogin konferencijoje. Kitą licenciją gavau kartu su nešiojamuoju kompiuteriu. Nejaučiu jai didelių simpatijų, bet įpratau. Daug ką iš kliudančių spartai ar patogumui dalykų galima išjungti. Kadangi žaidžiu dažniausiai tik senus žaidimus, XP man vis dar geresnė, bet Vista universalesnė – tinka visiems kompiuteriams ir virtualioms mašinoms, o XP OEM versiją gali naudoti tik su tuo kompiuteriu, kuriame aktyvavai…

Windows 7 neturiu ir net nebandžiau. Žinau, kad ji yra tarsi XP 2.0, tik su Vista sąsaja. Bet stabili, sparti ir santykinai kukli resursų. Kadangi iki šios dienos esu už Windows sumokėjęs tik 400 litų, galima būtų Windows 7 nusipirkti. Tik kad man nebelabai aktualu – pagrindiniame kompiuteryje MacOS X, o kitų vartotojos visiškai nepageidauja keisti savo OS versijų.

Neįtikėtinas, pasirodo, tų Windows 7 populiarumas! Nenumačiau, kad be 7 minučių septintą susirinkę žmonės ims ir parklupdys nežinau.lt serverį. Teko žaisti „rankomis“. Ačiū Ričardui, kuris operatyviai sugalvojo, kaip atremti masinį svetainės tinklalapių perkrovimą.

Per 20 minučių po paskutinės užuominos gavau per 250 laiškų. Pirmasis teisingą atsakymą atsiuntė Tadas, po jo – Andrius S. ir Ričardas. Daugiausiai iš vieno žmogaus gavau 17 laiškų. Laimėtojui atitenka Windows 7 diskas, antrajam ir trečiajam – Windows 7 marškinėliai.

Kai atsigausiu po streso, galėsiu parašyti daugiau…

Vakar prieš penkias vakaro neskubėdamas iš universiteto atėjau į Vokiečių gatvę, kur, iDeal parduotuvėje, nuo 17:00 turėjo prasidėti prekyba naująja MacOS X versija Snow Leopard. Ši OS versija kartais internete pravardžiuojama tiesiog „papildymu“. Tiesos tame yra – radikalių pokyčių sąsajoje nėra, naujų funkcijų labai nedaug. Pati Apple Snow Leopard apibūdinimui naudoja žodį „refinement“. Todėl ir didelės eilės prie iDeal durų neradau – parduotuvei atsidarius, prie kasos nusidriekė gal dvidešimties žmonių eilutė.

Iš anksto buvau numatęs diegti Snow Leopard „švariai“, o ne rašant ant ankstesnės MacOS X 10.5.8, nes daug eksperimentuojant su operacine sistema ar programomis, sveika kartą per metus viską perrašyti iš naujo, o čia dar ir gera proga pasitaikė.

Daugiausiai laiko užėmė duomenų perkopijavimas į išorinį diską – kiek daug skaitmeninio turto galima užgyventi per 7 mėnesius! Baigęs kopijavimą, perkroviau kompiuterį, paleidau sistemą iš Snow Leopard DVD, ištryniau savo pagrindinį diską ir įrašiau OS.

Diegimas truko apie dvidešimt minučių. Tiksliai į laikrodį nepažiūrėjau, o Apple diegimo programa numatomą diegimui laiką rodo labai netiksliai. Perkrovimas reikalingas tik vienas pačioje diegimo pabaigoje, jokių klausimų diegiant OS vartotojui neužduodama. Skaičiau, kad diegiant į kompiuterį su ankstesne OS (Leopard ar Tiger), procesas gali užtrukti pusvalandį ar ilgiau.

Trumpai apie tai, ką spėjau vakar vakare ir šiandien aptikti (ilgesnį naujienų sąrašą rasite Andriaus apžvalgoje):

• Sparta. Sunku pasakyti. Žinoma, ji juntamai padidėjo, tačiau neaišku, ar tai naujos OS nuopelnas, ar šviežio perrašymo. Apple sako, kad paveikslėlių ir PDF piktogramos failų naršyklėje atnaujinamos 1,5-2 kartus greičiau. Ko gero taip ir yra, nes „paveikslėlių banga“, atidarius aplanką su tokiais failais, dabar nurieda gerokai greičiau. Gali būti, kad pagreitėjo ir pabudimas iš „miego“, bet kad jis ir taip vyko akimirksniu: aš nesugebu atskirti akimirksnio nuo pusės akimirksnio…
• Sutaupyta vieta. Snow Leopard užima apie 8 GB vietos, jei nediegiami Rosetta emuliatoriai, skirti senoms programoms. Aš jų atsisakiau, nes neturiu senų programų. Nebereikia diegti keliasdešimties kalbų vertimų ir tūkstančių spausdintuvų tvarkyklių – prireikus pati OS iš interneto parsiųs naujausias tvarkykles. Taigi atsirado apie 10 GB papildomos vietos. Lašas jūroje, bet vis į pliusą.
• Variklis. Pagrindiniai Snow Leopard pokyčiai – „po dangčiu“: visos su OS tiekiamos programos yra 64 bitų, sistemos branduolys su Grand Central Dispatch sistema gali efektyviai išnaudoti papildomą procesorių ir jų šerdžių kiekį, OpenCL technologija skatina programų kūrėjus išnaudoti grafikos procesorių galią savo programoms. Bet viskas priklauso nuo programų kūrėjų: jei jie pasinaudos naujomis galimybėmis, spartos pokytis naujose versijose pasijus, jei ne, tai ne.
• Programos. Pagrindinė atnaujinta programa – QuickTime. Anksčiau ją retai naudodavau, nes VLC yra universalesnė. Dabar gi QT tapo dailesnė („pameta“ rėmelį, žiūrint filmus ar klipus), gavo puikius vaizdo įrašų konvertavimo įrankius įkėlimui į YouTube ir iPhone/iPod ir svarbiausia – pridėjo paprastą, patogią klipų apkarpymo funkciją. Taigi ruošiant medžiagą, dabar nebūtina visos žaliavos kelti į iMovie: galima pasiruošti segmentus montavimui su pačia QuickTime. Patobulinta ir iChat pokalbių programa, bet kadangi jos nenaudoju, tai dar ir nebandžiau.
• Sąsaja. Sąsajoje pakeitimų irgi nedaug, bet jie svarbūs ir naudingi. Man labiausiai patinka tai, kad dabar Expose vienos programos langus gali parodyti tiesiog paspaudus Dock dėtuvėje programos piktogramą. Expose langai dabar dideli (ir dar didinasi pačioje sąsajoje), todėl surasi reikiamą, net jei atsidarai labai daug vienos programos dokumentų. Kitas smagus dalykas – patobulintos failų ir aplankų šūsnys Stacks. Dabar jau tikrai yra prasmės susidėti dažniausiai naudojamus aplankus į dėtuvę, nes juose visada galima rasti reikiamą failą nė neatidarant Finder naršyklės: galima atidaryti aplankus ir juos uždaryti, peržiūrėti bet kokį failų kiekį su slinkties juostomis, jei jie netelpa į ekraną. Failus dabar galima tempti į bet kurį norimą programos langą ar Stacks aplanką tiesiog atvedus pele ant programos piktogramos. Pasakojant atrodo painu – realybėje viskas labai paprasta ir patogu.

Neišvardinau visko, nes kitką dar tik tyrinėju. Pastebėjau, kad gerokai apsivalė dešiniojo pelės klavišo meniu, kuriame anksčiau būdavo daugybė nereikalingų tarnybų. Smagu tampyti piktogramų dydžio reguliatorių Finder naršyklėje: jas galima padaryti tiesiog nežmoniškai dideles. Iš pradžių pasirodė nelabai naudinga, bet paskui atradau, kad tai sutaupo laiko rūšiuojant paveikslėlius – nereikia atidarinėti jų jokia programa. Snow Leopard dabar visiškai suderinama su Microsoft Exchange, bet tai aktualu nebent verslui.

Apibendrinant, Snow Leopard yra naudingas OS versijos atnaujinimas. Neverčiantis iš koto, bet pridedantis sistemai spartos, patogumo naudotis ir šiek tiek naujų funkcijų. Sunku buvo ko nors kito tikėtis. Šiais laikais OS keičiasi labai po truputį, nes joms reikia išsaugoti suderinamumą su tūkstančiais programų.

Beje, apie tą suderinamumą. Žinojau, kad ne visos mano naudojamos programos yra atnaujintos darbui su Snow Leopard, bet realiai aptikau tik dvi neveikiančias: Blogo (tinklaraščio rašymui) ir Logitech Control Center pelės tvarkykles. Galiu palaukti atnaujinimų, nes šį įrašą rašau su puikiausiai veikiančia Ecto, o pelė irgi veikia puikiai – LCC naudodavau tik tada, kai norėdavau pakeisti mygtukų komandas.

Programos šiomis dienomis sparčiai atnaujinamos. Vakar CyberDuck FTP dar neveikė su Snow Leopard, šiandien gi jau yra atnaujinta versija. Naudojamų programų suderinamumą prieš diegdami galite pasitikrinti specialiai sukurtoje wiki.

Ar verta pirkti Snow Leopard (99 Lt iDeal parduotuvėse), jei jus visiškai tenkina Leopard ar Tiger? Verta, bet nebūtina to daryti šiandien pat. Žūtbūtinai reikalingų funkcijų neatsirado, todėl patobulinti OS galite tada, kai jums patogiau. Aš nedelsiau iš smalsumo ir todėl, kad tai buvo pigiausias mokamos OS atnaujinimas.

1. Baimė. Rugsėjo pirmąją trauksiu į mokslus. Tiesa, dėstyti. Dabar iš esmės perrašau paskaitų ir seminarų planą, galvoju naujas užduotis, nes per metus viskas keičiasi. Mokyklose irgi turėtų keistis, bet ten naujovėms daug kas priešinasi. Kita baimė, gerokai mažiau racionali, vis dar kankina naujokus internete – kaip saugiai apsipirkti?
2. Dvipusis eismas. Kai portale pamatau tinklaraščio įkvėptą straipsnį, apsidžiaugiu. Tik norisi, kad nebūtų gėda idėjos šaltinį paminėti. Juk tinklaraščiai dažnai rašo „Vakar Delfi skaičiau…“
3. OEM. Pasirašysite peticiją prieš? Man kliūna tik tai, kad išskirtos OEM. Visos programų licencijos blogai surašytos. Ir žmonės jas spaudžia „Accept“ ne dėl to, kad sutinka, o dėl to, kad nori įsirašyti programą.
4. Sparta. Ar spartesnė Windows 7 už Vista ir XP? Žinoma! Ji kartais net už Linux spartesnė. Belieka nuspręsti, ar tai svarbiausia.
5. Pakaitalas. Ar virtualios draugystės griauna realias? Ne, jos paverčia jas skaitmeninėmis. Toks šiais laikais formatas.
6. Išmintis. Lietuviškoji Wikipedia turi jau daugiau kaip 90 tūkstančių straipsnių. Atrodo daug, o realiai ieškodamas (naudojuosi tik angliška) šoninėje skiltyje nuorodą „lietuvių“ randu labai labai retai.
7. Įvaizdis. Dar šiek tiek apie skaičius. Pagal kontekstą internete esame 112-ti. Bet tas indeksas kreivas kažkoks, jei jame pirmą vietą užima Singapūras – šalis, kurioje lupa lazdomis, jei saldainis iš burnos gatve einant iškrenta…
8. Komercija. Bijai erkių – neik uogauti. Arba eik už pinigėlius į „turistų“ lauką.
9. Dantys. Kiaulystės dėsnis sako, kad dantis visada pradeda skaudėti savaitgalį. Reikia kažkaip gelbėtis, kol pavyks patekti pas savo dantų gydytoją.
10. Kofeinas. Jei jau reikia energijos, geriau rinktis gėrimą, kuriame cukraus kiekį nustatote patys.

Dienos vaizdai:

1. Matavimas. Aš nežinočiau, kaip matuoti tinklaraščius. Pagal atskirų lankomumą jie visi yra „žemiau radaro“, bet pagal temų ir diskusijų generavimą arba netgi gaisrų gesinimą?.. Hmm. Kažkaip reikia sekti tuos temų sklaidos taškus, ir tuomet matysis.
2. Duomenys. Linkomanijos duomenų bazė „nutekėjo“ į internetą. Sako, kad sena. Baisu? Nežinau. Čia kaip pavogta telefonų knyga – beveik visi ten surašyti…
3. Pogulianka. Jos buvo dvi. Didžioji ir mažoji. Smagus pavadinimas, toks su prieskoniu šiandieninei ausiai. Ir kas nustebino – kad šimto metų nuotraukose, arklius išėmus, „poguliankos“ atrodo kaip šiandien…
4. Avelės. Kaip susijusi legendinė Dolly su orų prognozių svetainėmis? Ogi buvo klonuota. Nejau negalima tų pačių duomenų pateikti bent kiek originaliau? Pavyzdžiui, „artimiausias lietus už 3 parų“ ir pan.
5. Progresas. Kai žmonės sako, kad e-knygų reikės laukti 15 metų, tai tikriausiai pamiršta, kad prieš 20 būtų išsinarinę ranką, keldami nešiojamąjį kompiuterį. Realus laikas ir technologijų laikas juntamas skirtingai.
6. Lobynas. Minėjau geokešingą Švedijoje, bet ir Lietuvoje jis jau populiarus. Smagus GPS panaudojimas, kai kelią į darbą ir namo jau žinai mintinai.
7. Nemokamai už 120 litų. HP komunikacija apie nemokamą Windows atnaujinimą tikriausiai pasiklydo vertime, bet vartotojams lengviau nuo to netapo. Bus labai įdomu sulaukti Windows 7 pirkimų statistikos šią „atominę“ žiemą.
8. Aukos. Jei „šiame kelyje žuvo“ apie žmones yra priekaištas neatsargiems vairuotojams, tai kam priekaištautų toks skydas apie gyvūnus? Beje, nežinojau, kad Biržai turi kosmodromą…
9. O jei veikia? Svetainės maketo centravimas su „text-align“ yra labai netaisyklingas, bet veikia su IE6. O gal tegu ją trenksmas, tą IE6?
10. Nei mono, nei stereo. Dabar viskas video.

1. BSP09. Susitikimas Panevėžyje buvo „awesome“. Iš esmės tai reiškia, kad mums labai gera būti kartu. O kadangi be idėjų ir diskusijų daugelis dar minėjo ir kelionės į/iš smagybes, tai vertėtų pagalvoti ir apie žygį baidarėmis ar šiaip iškylą miške. Ir pavadinti tai be B raidės.
2. Prisiminimai. Kad ir kokie nuodėmingi būtume, praeityje turime kuo didžiuotis. Netgi nelabai senoje praeityje, kurią dar labai gerai prisimenu.
3. Deklaravimas. Jei naršyklė sako, kad VMI nesaugu, tai kur daugiau internete gali būti saugu?
4. Trūkumas. Po įrašu, kuriame įdėta nuoroda į programos (Photoscape) parsisiuntimo failą nuolat randu komentarų, klausiančių, kaip ją parsiųsti. Vis patikrinu, ar nuoroda veikia – viskas gerai. Galvojau, čia tik man tokie dyvai dedasi. Bet žmonių nemokėjimas naudotis internetu yra neišmatuojamas. Ir visagalė medicina tokiais atvejais nebepadeda.
5. Pagreitis. Jei naudojate Windows Vista, naujoji Windows 7 žada ne tik atnaujintą sąsają bet ir šiek tiek daugiau spartos su tuo pačiu kompiuteriu.
6. Droid. Androidmanija pradėjo gerą iniciatyvą aprašyti telefono programas. Būtų šaunu turėti kolektyvinį tinklaraštį ir apie iPhone (Symbian, WinMo) programikes – kad šlamšto mažiau pirktume ir geresnes lengviau būtų rasti.
7. Laikas. Jei projektas apmokamas pagal laiko sąnaudas, tai geras laiko matavimo įrankis yra būtinybė. Ir dar drausmina patį tuo pačiu.
8. Giesmės. Renginių metu sveika turėti surinktinę žinučių lentą (kaip konferencijose). Tai nėra sudėtinga padaryti – yra netgi keli būdai.
9. Krepšys. Pirkti ir pinigus leisti – visiškai ne tas pats, nors jei perki negalvodamas, tai tiesiog švaistai savo uždarbį. Taip, net tokio paprasto dalyko kaip pirkimas reikia pasimokyti.
10. +15. Kai už lango +25, atrodo keista keliauti ieškant papildomų 15 Celsijaus, bet kol Lietuvos laukuose kaktusai neauga, tol vilioja.

Dienos vaizdai: