Pagrindiniai nariai: iMac 24, MacBook Pro 13, iPad ir iPhone 3G. Kiti svarbūs asmenys: NEC MultiSync LCD 2170NX, Logitech MX 1100. Atsitiktinai kadre: Panasonic KX-TG7100FX, pelės kilimėlis su gelio pagalve iš Rimi, kioskinis šunelis ir Off! Aerosool. Atsiprašau dėl blykstės atšvaito.

P.S. AccuWeather telefone meluoja – tuo metu lauke nežaibavo.

Sveikite, visi negaluojantys! Aš dabar su jumis – dėl to ir rašymas apleistas. Užtat turiu galimybę išbandyti modernias sveikatos apsaugos technologijas. Kiekvienas, kam teko registruotis pas šeimos gydytoją didelėje miesto poliklinikoje (pavyzdžiui, Centro), žino, kad skambutis į registratūrą yra labai nykus dalykas. Ne dėl to, kad nemaloniai aptarnauja, o dėl to, kad prisiskambinti rytais, ypač po savaitgalio, yra labai sudėtinga. Ir dar nežinai, kada tave priims – keblu planuoti laiką.

Abi šias problemas turėtų padėti išspręsti svetainė Sergu.lt, tačiau kol kas išsprendžia tik vieną. Sergu.lt yra išankstinės registracijos pas gydytojus tarnyba, kurią naudoja apie 20 poliklinikų ir ligoninių didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje, Telšiuose, Utenoje ir Šiauliuose. Registruotis galima telefonu 1815 (nebandžiau) ir internetu, tiesiai svetainėje. Pirmą kartą reikia 50 centų už SMS su slaptažodžiu, bet paskui viskas nemokama.

Prisijungus prie tarnybos ir įrašius savo asmens kodą galima vienu mygtuko spustelėjimu užsiregistruoti pas savo šeimos gydytoją ar peržiūrėti specialistų konsultacijų laiką. Sergančiam yra du dideli privalumai: pirma, išklotinėje matomi visi laisvi gydytojų „talonėliai“, tad galima pasirinkti norimą dieną ir laiką – tai itin svarbu dirbantiems ir labai užimtiems; antra, kaip minėjau, registracija tėra tik vienas mygtuko paspaudimas.

Bet čia teoriškai. Praktiškai gi, paspaudęs norimą laiką, gauni VBS klaidos kodą. Iš pradžių maniau, kad tai yra dėl naršyklės (nenustebčiau, jei būtų suprogramuota tik IE vartotojams), tačiau pabandęs su IE gavau tą patį. Projekto aprašyme nurodyta, kad Sergu.lt vyksta nuolatiniai darbai, ir atsiprašoma lankytojų, bet gaila, kad nenurodoma bent apytikslė normalaus veikimo pradžia.

Šį kartą teko registruotis telefonu, tačiau bent jau žinojau, kokiu metu galiu patekti pas gydytoją. Šiaip toks projektas yra labai sveikintinas. Ateityje gal jis ir tyrimų paskyras/rezultatus administruotų, priglaustų žmonių sveikatos istorijas (tik čia jau saugumo reikėtų rimto) ar net sudarytų sąlygas „ekstra“ konsultacijai su budinčiu specialistu per Skype ar panašią tarnybą. Internetas ir medicina yra natūralūs draugai.

Ar yra koks nors unikalus viešas jūsų asmenybės identifikatorius? Kai kurie iš mūsų turi nepakartojamą vardo ir pavardės derinį, tačiau tik kai kurie. Esu tikras, kad nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra kito žmogaus su mano vardu ir pavarde, tačiau žmonės su populiariomis Jankausko ar Kazlausko pavardėmis turi turėti itin retą vardą, kad nebūtų supainioti su kitais. O ką bekalbėti apie Kinijos, Indijos, Rusijos ar anglakalbes šalis?

The Next Web autoriaus Martino Bryanto istorija rodo, kad dabartinė žmonių atpažinimo pagal vardus ir pavardes sistema yra pasenusi, o kai kuriais atvejais gali būti žalinga. Australijoje apie technologijas rašantis žmogus painiojamas su serijiniu žudiku; Nyderlanduose spauda, ieškodama informacijos apie pasikėsinusį į karališkosios šeimos gyvybes, į laikraščius sudėjo bendrapavardžio, niekuo dėto žmogelio nuotraukas. Skandalo spaudoje galėjo nebūti, jei žurnalistai būtų atidžiau tikrinę faktus, bet vardo ir pavardės sutapimas su liūdnai ar linksmai pagarsėjusiais visuomenėje asmenimis visškai nekelia džiaugsmo tiems, kurie turi tokias pačias.

Nors mūsų vardai ir pavardės yra visiškai nesusiję su asmenybe (nebent tikite vardų mistine galia), žmonės elgiasi taip, tarsi jos kažką žmogui duotų ar iš jo atimtų. Turiu kolegę su Prezidentės pavarde. Spėju, kad jai iki koktumo įgrįso juokeliai ir kalambūrai, net jei lyginama su gerbiamu žmogumi. Pagalvokime patys: ar nesukeltų reakcijos generaliniu komisaru tapęs Henrikas Daktaras (ne, ne tas!)? Ar būtų teisingumo ministru paskirtas Borisas Dekanidzė (irgi ne tas!)?

Žmonės savo oficialių vardų nesirenka, nebent turi labai svarią priežastį ar pasinaudoja galimybe pakeisti pavardę santuokos metu. Standartinis vardo ir pavardės junginys tapo nebeadekvatus atsiradus internetui. Juk erdvė, kurioje esame ir bendraujame, akimirksniu padidėjo daugiau kaip 2000 kartų! O vardas ir pavardė buvo sugalvoti žmogaus atpažinimui santykinai mažos bendruomenės ribose.

Kai žmonės gyveno mažose pirmykštės bendruomenės šeimose, tikriausiai pakakdavo vardo ar pravardės. Atsiradus keliams, ratui, prijaukinus arklį ir užmezgus ryšius su kitomis bendruomenėmis, prie vardo teko pridurti genties pavadinimą, kilmės vietovardį, profesijos pavadinimą. Taip atsirado vardo ir pavardės junginys. Kai kur, pavyzdžiui, Rusijoje naudojamas trijų žodžių – vardo, tėvavardžio ir pavardės, junginys. Jis du Sergejus Belovus padeda atskirti pagal tai, kad vieno tėvas buvo Ivanas, o kito – Kuzma. Didelėse, gausiose žmonių šalyse daugianaris žmogus vardas yra įprastas: Prancūzijoje – du vardai (Jean Paul), Anglijoje ir JAV – papildoma vidurinė raidė (Edward W), Ispanijoje – ir keli vardai, ir kelios pavardės (Jose Raul Rojas y Mendez).

Man atrodo, kad pasauliui tampant vienalyte sujungta bendruomene tikrai praverstų ir unikalus ID. Demokratiškiau būtų, jei jis būtų parenkamas ne tėvų ar paveldimas, bet pasirenkamas paties žmogaus. Gal net kelis kartus gyvenime, nes 12-mečio pasirinktas vardas retai betiks sulaukus 21-erių.

Martinas savo straipsnyje rašo, kad 12-os raidžių ir skaičių pakaktų nepasikartojančiam visų Žemės gyventojų ID. Taip, bet skaičiai – toks kalėjimas… Geriau jau 20 ženklų, bet tik raidės. Arba kas nors panašaus į domenų principus: vienastoks.nj.vl.lt apribotų vardą iki vieno miesto rajono, bet leistų jiems dažniau kartotis.

Kokio vardo 2.0 norėtumėte jūs? Na, jei stenėjimą dėl pasikėsinimo į tautines ar religines tradicijas bent trumpam padėtume į šalį ir kreptumėmės į vaizduotę?

Savaitgalio pradžiai – pramoginis pasiskaitymas. Ką iš jūsų atėmė internetas? Laiką? Mankštą? Pasivaikščiojimą parke? Susitikimą su draugais? Kažkodėl peikiant pasaulinį tinklą pirmiausiai minimi būtent laiko ir gyvo bendravimo nuostoliai. Bet internetas gi atima dar tiek daug kitų dalykų! Britų „Telegraph“ surašė bent 50, iš kurių verti dėmesio ir paminėjimo man pasirodė:

• Sugebėjimas mandagiai nesutikti. Jei jau internete nesutinkama, tai grubiai, stačiokiškai ir labai stengiantis pažeminti oponentą. Mandagios diskusijos su argumentuota nuomone nebeliko.
• Muzikos albumų klausymas. Čia tikriausiai labiau tinka perkantiems, o ne „siurbiantiems torrentus“, bet taip, albumas mirė.
• Slenkstis tarp paauglių ir pornografijos. Anksčiau tokie vaizdeliai buvo pasiekiami nebent įsilaužus į viengungio dėdės stalčius arba su paslaptingo tipelio traukinyje Vilnius-Kaunas pagalba (už 5 rublius, kas buvo visas kapitalas). Dabar gi geriausius adresus internete žino tie, kam dar dešimt metų pagal protokolą nepriklauso jų žinoti. Anatomijos žinių gelmė stulbinanti, bet moralė?
• Mitas apie kačių protą. LOLcats atėmė iš kačių paskutinius geros reputacijos likučius.
• Susirašinėjimo įgūdžiai. Kai iš pasaulinės korporacijos gautame laiške dėl mokėjimų randi parašą „BR, Tony“ („best regards“ pakaitalą), supranti, kad epistoliarinis žanras pakito visiems laikams.
• Atmintis. Vienintelis dalykas, kurį reikia prisiminti – kur naršyklėje yra Google paieškos laukelis.
• Nuobodulys. Jei būna nuobodu, vadinasi dar nemoki naudotis internetu arba neprenumeruoji 800 RSS šaltinių.
• Solidūs informacijos šaltiniai. Jų yra, bet, kaip pastebi „Telegraph“, mes nelinkę už juos mokėti.
• Telefono numeriai mintinai. Pamenu, žinodavau mintinai gal 20. Dabar net trumpųjų numerių nesugebu įsiminti.
• Pagarba profesionalams. Argi nėra „how-to“ rašinukų internete visiems gyvenimo atvejams?
• Gebėjimas rasti kelią. Juokinga, bet kažkada buvo žmonių, kurie nepasiklysdavo važiuodami iš Vilniaus į Klaipėdą ir be GPS.
• Privatumas. Mažiausiai 16 valandų per parą žmonės (išskyrus smalsias senutes name priešais) nežinodavo, ką jūs veikiate.
• Susikaupimas. Norėjau parašyti šį įrašą, nedirstelėjęs į Twitter ir Google Reader, bet nesusilaikiau.
• Pietų pertrauka. Anksčiau ji buvo skirta maistui ir gal dar pokalbiams, dabar – paštui, Twitter, Facebook, dažnai Travianui ar panašioms greitoms pramogoms.

Dar vienas išnykęs dalykas – rašiniai, kurių didžioji dalis nėra išvardinimas punktais.

Britų „The Daily Mail“ pasakoja apie įdomų tyrimą, kaip dažnai žmonės meluoja. Apklausus 2000 žmonių paaiškėjo, kad vyrai meluoja du kartus dažniau nei moterys – vidutiniškai 42 kartus per savaitę. Panašių tyrimų pasitaiko nemažai, tačiau šis krito į akį dėl to, kad, man regis, labai tiksliai nustatė dažniausiai naudojamą melagingą frazę: „Nieko tokio. Man viskas gerai“. Štai visas vyrų ir moterų melagysčių „topas“:

1. V: Nieko tokio, man viskas gerai. / M: Nieko tokio, man viskas gerai
2. V: Čia tikrai paskutinis bokalas. / M: Oi, ne – čia ne naujas, seniai jį turėjau.
3. V: Ne, tavo užpakalis neatrodo didesnis. / M: Jis visai nebrangiai kainavo
4. V: Nebuvo signalo. / M: Buvo išpardavimas.
5. V: Akumuliatorius buvo nusėdęs. / M: Aš jau pakeliui.
6. V: Atleisk, praleidau skambutį. / M: Nežinau, kur jis yra. Aš jo neliečiau.
7. V: Labai nedaug teišgėriau. / M: Labai nedaug teišgėriau.
8. V: Aš jau pakeliui. / M: Man skauda galvą.
9. V: Jis visai nebrangiai kainavo. / M: Ne, aš jo neišmečiau.
10. V: Aš įstrigau spūstyje. / M: Atleisk, praleidau skambutį.

Nesusijuokėte skaitydami? Aš atpažinau labai daug savo melagysčių, tai buvo smagu skaityti. Iš viso to peršasi mintis, kad dažniausiai meluojame vengdami įskaudinti pašnekovą, sukelti konfliktą, bandydami išsaugoti ramybę. Tuomet ir dvigubai dažnesnis vyrų melavimas tampa paaiškinamas. Guodžia tai, kad žmonės dažniausiai meluoja santykinai nekaltus dalykus. Įsivaizduokite, jei sąraše būtų „pabandžiau Actimel – man taip padėjo!“…

Viena pažįstama, pavadinkime ją Monika, yra iš tų žmonių, kurie su problemomis susidoroja ne spręsdama jas, o „pasidalindama“. Per paskutinį pokalbį išklausiau štai tokį sąrašą (nebaigtinį):

1. komunalininkai sugalvojo nereikalingą remontą;
2. meistrai, remontuojantys mamos butą, nori už savo paslaugas per daug pinigų;
3. dėstytojo atlyginimas per mažas;
4. vyras nuolat žaidžia kompiuteriu;
5. trūksta pinigų;
6. mokydama papildomai kalbos, ji apvagia savo vaiką.

Mano požiūriu, bendravimas turi būti arba malonus, arba naudingas. Malonus jis man jau nebetapo prasidėjus skundimosi potvyniui, todėl iš inercijos bandžiau paversti bent jau naudingu – panorau išsiaiškinti problem-solving būdus – kaipgi bičiulė ruošiasi spręsti visas tas nepasitenkinimą sukėlusias problemas?

Pasirodo, kad šių problemų išspęsti… neįmanoma. Juk:

1. komunalininkai pateisina remonto būtinybę teisės aktų nuostatomis;
2. meistrai-grobuonys niekaip nesutinka dirbti veltui, mamai apmokėjus tik medžiagas;
3. tu ką, nežinai, kiek dėstytojai uždirba?
4. taigi vyro už ausų nepakelsiu ir į save neatsigręšiu;
5. dabar krizė, pinigų visiems trūksta, o darbo nėra;
6. pinigų tai reikia, todėl aš priversta dirbti papildomai.

Pastebėjau, kad pokalbio eigoje susidūriau su vienu fenomenu ir dviem paradoksais.

Fenomenas – žmogus įvardija problemas ne tam, kad jas išspręstų, o tam, kad įtikintų pašnekovą, kad nieko padaryti neįmanoma, ir bet kas, būdamas jo vietoje, tokių problemų neišspręstų. (Norėčiau tikėti, kad šis fenomenas būdingas daugiau moterims, nei vyrams, ir kad vyrai vis tik labiau orientuoti į problemos sprendimą, negu į pokalbius bei skundus.)

Pirmas paradoksas „aš viską žinau“ – „aš nežinau ką daryti“ sietinas su praeito įrašo mintimi: jeigu esi protingas, netenki teisės skųstis pinigų trūkumu. O bičiulė laiko save protinga, juk dėstytoja!

Antras paradoksas „tegul viskas lieka taip, kaip yra“ – „reikia su tuo kažką daryti“. Keistokas pripažinimas, lyg būtų geriau, jei šios problemos neegzistuotų, bet KAŽKĄ DARYTI tai jau, atleiskite, ne man.

Mano pasiūlymai įkalbėti vyrą (kuris, beje, puikiai pats suremontavo judviejų butą) padaryti mamai remontą; susirasti daugiau privačių klientų ir mesti dėstytojo darbą; pradėti mokyti užsienio kalbos savo vaiką; paskatinti vyrą vietoj žaidimų imtis verslo ir daugiau uždirbti buvo atmesti. Daugiausia dėl to, kad reikia įkalbinėti, ieškoti, tartis, daryti įtaką, VEIKTI, o jai ir taip sunku, pvz. norėjo važiuoti į konferenciją, o finansavimą nukirto. Ir t.t, ir pan.

Jeigu minėtų paradoksų prigimtis man aiški, tai fenomeno (o gal tai visai ne retas reiškinys?) kol kas nesuprantu. Todėl iškeliu atvirus klausimus:

• Ko nori žmogus, pasakydamas jums savo problemą?
• Ko jūs tikitės, išsakydami savo problemą kitam žmogui?

Dėkoju visiems, pasidalinsiantiems savo išmintimi bei patirtimi.

Tiek naujienų portalai, tiek ir laikraščiai ir žurnalai mokslo skyriuose nevengia parašyti apie naujausius daug žadančius medicinos tyrimus, kurie žmoniją priartina prie vaistų nuo vėžio, kitų nepagydomų ligų, netgi priemonių prieš senėjimą išradimo. Kartais tie atradimai veda klystkeliais, kartais tai būna tiesiog gandas, o netgi tais atvejais, kai mokslininkų darbas išties atverčia naują medicinos puslapį, jo rezultatų laukti tikrai neverta…

Žurnale Discover paskelbtas įdomus straipsnis apie tai, kiek laiko prireikė, kol medicina žmonėms pasiūlė vaistus nuo aterosklerozės. Rusų mokslininkas Nikolajus Aničkovas, šerdamas triušius kiaušinių tryniais aptiko, kad jų arterijose atsiranda trombų dar 1913-aisiais. Tačiau, kaip cholesterolis dalyvauja formuojantis arterijų sienelių sustorėjimui nepavyko išsiaiškinti ištisus dešimtmečius. Tik 1971-aisiais Japonijoje pavyko atrasti bakterijas, kovojančias prieš cholesterolį ir tik dar po dešimtmečio pasirodė pirmieji šiuo principu paremti vaistai, vadinamieji statinai. Taigi atradimą ir vaistą nuo ligos skiria šiuo atveju 70 metų.

Sovietmečiu skaitydamas tuomet labai populiarų „Mokslą ir gyvenimą“ būčiau lažinęsis, kad iki amžiaus pabaigos (vėliausiai iki 2000-ųjų) tikrai bus išrasti ir plačiai paplis vaistai nuo visų tuo metu žinomų ligų. Tačiau jų nėra ir šiandien, nepaisant medicininių sensacijų beveik kiekviename žurnalo numeryje. Daugėja tik pavojingų ligų…

Visiškai netikėtai sužinojau, kad artėja Valentino diena, kuri rinkodaroje dar vadinama „įsimylėjėlių švente“. Tikėkimės, kad ji bus rimtas ramstis pirkėjų stoka besiskundžiančioms parduotuvėms, bet dabar šneka ne apie tai. Pakalbėkime apie nemylimumą.

Argi neapmaudu matyti, kaip aplinkui žmonės vieni kitiems perka sentimentalias dovanėles, kviečia vakarienės prie žvakių šviesos, kai tuo tarpu jūsų niekas niekur nekviečia ir nieko jums nedovanoja, jei nelaikysime meilės dovana bendradarbių ant monitoriaus užklijuotos širdelės?

Tai štai – jei šio rašinio komentaruose prisipažinsite esą nemylimi, tai gausite dovanėlę nemylimiems – gražų suvenyrą iš Angelų namų. Nes tol Žemėje nėra nemylimų, kol yra mylinčių visą žmoniją.

Kadangi inventoriaus kiekis ribotas, tai 10 laimėtojų iš prisipažinusiųjų išrinksiu ir paskelbsiu tą nelemtą Valentino dieną, šeštadienį.

Užpernai vasarą rašiau apie dvi interneto tarnybas, kurios leidžia (tegu ir ribotai) pasidaryti skaitmeninį savo buto planą ir stumdyti jame baldus bei kitus objektus. Išbandžiau tuomet ir pamiršau, nes nebuvo būtinybės kažką daryti praktiškai. O dabar štai prisiminiau, užsiregistravau Floorplanner ir nutariau pasižiūrėti, ar negalima kaip nors patogiau sustatyti baldus mano kambarėlyje.

„Great success!“, kaip sakoma. Maždaug 15 minučių švaisčiausi po kambarį su matavimo juosta, tuomet per tiek pat laiko pasidariau visiškai realistišką savo kambario atvaizdą tiesiog naršyklėje. Floorplanner nemokamai leidžia daryti tik vieno aukšto planą su penkiais išsaugomais baldų išdėstymo variantais. Planuojant namą – per mažai, bet butui visiškai pakanka. Galingas dalykas yra tai, kad tarnyba automatiškai vaizdą paverčia 3D ir leidžia peržiūrėti čia pat naršyklės kortelėje. Taip daug paprasčiau patikrinti erdvės kambariuose pojūtį perstumdžius baldus.

Pagrindinis Floorplanner privalumas – paprastumas. Aš mokykloje nuvyliau geometrijos ir braižybos mokytojus, bet tai man visiškai nesukliudė sudėlioti tikslų kambario planą: tampant sienas matomi jų išmatavimai; kampai limpa automatiškai; netaisyklingos formos (mano atveju – išėjimas į koridorių) padaromos paprasčiausiai perskeliant sieną ir pastumdant segmentus; langai ir durys į sienas sulenda irgi savaime, tereikia tik vietą parinkti. Baldus renkamės iš vizualių bibliotekų – lieka tik įrašyti realius jų išmatavimus.

Didžiausias malonumas prasideda pabaigus dėlioti kambario sienas ir baldus. Gali sau sėdėti atsilošęs ir stumdyti baldus iš vienos vietos į kitą, sukinėdamas juos. Perjungęs į 3D režimą pamatai, kaip atrodo bendras vaizdas, kaip krenta šviesa pro langą, kaip atrodo praėjimai.

Buvo taip smagu, kad kilo noras perplanuoti visą butą. Tą šįvakar ir darysiu. Patariu ir jums pažaisti su Floorplanner. Gal pavyks sukurti naują, geresnį ir jaukesnį namų interjerą?

Kaip pasirinkti, jei produkto ar paslaugos efektyvumas neaiškus, o nuojauta nieko nesako? Kalbu apie skiepus nuo gripo. Ne vienus metus skiepijuosi darbe, nes tai labai patogu ir nieko nekainuoja. Tačiau skiepijasi ne visi mano kolegos. Labiau įrudenėjus teoriškai jie turėtų iškristi kaip muselės papurškus insekticido, bet taip nebūna. Skiepų rezultatai visada mišrūs. Mano asmeninė statistika:

Prieš 4 metus: skiepijausi ir nesirgau.
Prieš 3 metus: nesiskiepijau ir nesirgau.
Prieš 2 metus: skiepijausi ir sirgau.
Pernai: skiepijausi ir nesirgau.
Šiemet: pasiskiepijau ir susirgau.

Paskutinė eilutė yra užuomina į sumažėjusį įrašų kiekį nežinau.lt. :)

Dabar nelabai įsivaizduoju, ar kitais metais bus verta skiepytis. Tikriausiai verta, nes mano apsirgimai yra ne rimto gripo, o labiau peršalimus vulgaris tipo. Bet vistiek nemalonu. Nedau dėda bagcinos no snarglio?

photo credit: claire_h

Šypsokitės, brangiausios mūsų! Įsprausta tarp aistros pripažinimo ir padėkos už motinos meilę, ši diena skirta suprasti, kad turite būti laimingos. Todėl to ir linkiu!

Kai vieną dieną pradeda mausti dantį, atidėlioti veiksmų neverta, nes tai gali baigtis nelabai linksmai. Šianant mano veidas patyrė mistinį materijos dubliavimosi efektą – paryčiais aptikau, kad dešinė veido pusė yra maždaug dvigubai didesnė už kairiąją. Menkas malonumas. Dar kad būtum gavęs į dūdą ir turėtum margaspalvę puošmeną po akimi, tai galėtum į striukės kišenę įsidėti pigaus „rašalo“ buteliuką ir išdidžiai vaikščioti miesto gatvėmis, bet dabar tai belieka tik su medikais bendrauti.

Tas bendravimas mūsų valstybėje yra pasirinktinis: arba nepatenki pas dantų gydytoją poliklinikoje su pažadu mokėti tik už medžiagas, arba nepatenki į privačią kliniką su pažadu atsinešti bent tris šimtukus, kitą kartą eidamas. Variantas pirmas be kalbų keliamas į pirmadienį, variantas antras reikalauja „skylių“ gydytojų užimtumo grafike ir laukimo nuo iki. Nelabai gerai pataikiau – skylių neatsirado, o dirbti reikia. Teko keliauti namo ir sėsti prie kompiuterio (darbe atsiprašiau – gaila kolegų).

Pamaniau, kad labai trūksta „šeimos odontologo“. Tokio, kuriam paskambinęs, bent jau sužinotum, kaip palengvinti būtį iki pateksi gultis į jo kankinimų krėslą. Nelabai padės ir internetas, nes visas bent kokį oficialų statusą turinčias svetaines prie diagnozės privertė sudėti perspėjančius ženkliukus „kreiptis į profesionalą!“ ir išimti visus patarimus, kad žmonės šiukštu nesumanytų gydytis patys namie.

Bet žmonės nepasiduoda – kartą mačiau internete JAV kariuomenei paruoštas knygeles ir atmintines, kaip elgtis ir bent laikinai gydyti įvairias negalias ir sužeidimus lauko sąlygomis ir su parankinėmis priemonėmis. Mat tupint kelias savaites kur nors kalnuose be galimybės pasiekti medikus tokios žinios būtinos norint išgyventi. Jei rasiu, paskaitysiu. Esu tikras, kad ten nebus eilutės „skubiai kreipkitės į profesionalą“.

O ryt bandysiu iš naujo. Gal ryt mažiau darbų bus. Perspėju – šiomis dienomis nežinau.lt gali būti tuštoka…

JAV žurnalas „Popular Mechanics“, kurį, nepaisant polinkio viską ardyti stokos, mėgstu paskaitinėti, paskelbė sąrašą dalykų, kuriuos privalo mokėti kiekvienas vyras. Iš serijos „koks tu vyras, jei nemoki…“. Gavosi kaip ir testas, pasitikrinti savo vyriškumą ir „machismo“ lygį. Ką gi… pasitikrinkime.

1. Suremontuoti trūkusią žarnelę. Apvynioti izoliacine juosta. Nesandariai moku. Bet dažniausiai neturiu izoliacinės juostos. Galima pleistru. Šiaip geriau yra nusipirkti kitą žarnelę.
2. Apsaugoti savo kompiuterį. Primityviai – galima. Bet jei norėsi rimtai, tai teks studijuoti saugos technologijas. Po 10 metų tapsi ekspertu, ir tau mokės pinigus, kad apsaugotum kitus.
3. Išgelbėti apsivertusios valties keleivius. Plaukti moku gerai, už plaukų tampyti – irgi. Bet mieliau jau nuskęsčiau kartu.
4. Pastatyti sienos pertvarą. Nebūkite juokingi. Galiu paslydęs sugriauti kitų pastatytą.
5. Retušuoti skaitmenines nuotraukas. Laiko gaišatis. Geriau pasižiūrėti Dove reklamą ir nuspręsti, kad viskas gražiau atrodo, kai natūralu.
6. Važiuoti atbulai su priekaba. Nereikia tos priekabos.
7. Uždegti laužą. Su dviem litrais degaus skysčio visą mišką galima uždegti.
8. Pataisyti elektros lizdą. 220 V? Ačiū! Nors esu porą pakeitęs naujais. Prieš tai atjungęs elektros srovę visame bute, žinoma.
9. Rasti kelią su žemėlapiu ir kompasu. Kam kompasas? Apėjęs tris ratus apie tą patį namą ir su žemėlapiu randu, jei tik gatvės aiškiai pažymėtos. O miške su žemėlapiu nieko dar nemačiau. Nebent su grybų pintinėmis.
10. Naudotis kažkokiu amerikietišku veržliarakčiu, kurio net gyvenime nesu matęs.
11. Pagaląsti peilį. Aš perku dantytus.
12. Atlikti dirbtinį kvėpavimą. OK, šitą tai reikėtų. Bet kad pas mus gatvėse prie mirštančio vistiek visi tik būriuojasi ir SMS draugams rašo „nepatikesi ka dabar mataw“.
13. Išdoroti žuvį. Šaldytą? Be odos? Kam?
14. Suvaldyti slystantį posūkyje automobilį. Naudinga, bet lemiamu momentu pabijosiu iš vairuotojo atiminėti vairą.
15. Išvažiuoti automobiliui įklimpus. Išvažiuoju su kitu, neįklimpusiu. Kai gera nuotaika, tai smagu padėti stumti.
16. Daryti atsargines duomenų kopijas. Šito niekas nemoka, todėl negėda.
17. Išdažyti kambarį. Ar ne paprasčiau viską uždengti FHM plakatais?
18. Sumaišyti betoną. Mes jau bandome būti juokingi?..
19. Išvalyti šautuvą. O taip! Dar užkasti lavoną, nuplauti kraują ir sukrauti pinigus į sportinį krepšį.
20. Pakeisti alyvą ir filtrą. Na, ir kiek tokiu būdu sutaupysi?
21. Prijungti HDTV. Televizorių? Jie Amerikoje dar tebeturi televizorius?
22. Išleisti stabdžių skystį. Kiek girdėjau, dažniausiai jis pats išteka. Ir tai net nėra gerai. Tai kam labiau komplikuoti padėtį?
23. Irkluoti kanoją. Niekas neims į žygį, jei mokėsi irkluoti neapvirsdamas – nebus iš ko juoktis, ir žygis bus nepavykęs.
24. Pataisyti nuleistą dviračio padangą. Kažkada mokėjau. Bet seną, tarybinę.
25. Padidinti belaidžio tinklo spindulį. Kitaip tariant tiesiog mokėti skaityti (instrukciją).

Žinoma, nemokėdamas šių dalykų, nebūsi tikras vyras, moterų širdžių užkariautojas ir patikimas šeimos židinio sargas. Bet tapsi nemažiau populiarus už Elą Bandį…

Dauguma nežinau.lt skaitytojų yra jauni žmonės pačioje karjeros kelio pradžioje, ir tai atsispindi savaitinės apklausos atsakymuose – didžiausia atsakiusiųjų grupė pasirinko mokslo tikslus kaip svarbiausius 2008-aisiais. Labai nedaug atsiliko ir asmeninių santykių – meilės tikslai ir lūkesčiai.

Toliau glaudžią grupę sudaro labiau profesiniai tiklslai – pelnyti didesnį pasitikėjimą ir atsakingesnes pareigas darbe, tobulėti patiems, bandant atsikratyti asmeninių ydų ir išmokti bendravimo, produktyvumo, susikaupimo ir kitų naudingų savybių.

Santykinai žemai atsidūrė verslas. Gal kai kam verslo idėjos dar per anksti, o gal trūksta pasitikėjimo savimi pradedant nepriklausomą komercinę veiklą? Gale atsidūrė ir uždarbis – veikiausiai dėl to, kad jis priklauso nuo aukščiau esančių prioritetų sėkmės.

Sveikatos gerinimo tikslą svarbiausiuoju pasirinko 8% atsakiusiųjų. Tai nedidelis ir nerimo (bent jau man) nekeliantis dalykas, nors atsižvelgiant į bendrą auditorijos amžių, mes nesame tokie sveiki ir guvūs, kaip patys to norėtumėme.

Kokį tikslą bepasirinkote, nuošidžiai linkiu jį pasiekti šiais metais ir viršyti lūkesčius. Daug ekonomikos dalykų neatrodo palankūs naujoms idėjoms, tačiau įveikę juos užsigrūdinsime – paskui bus lengviau.

Šios savaitės apklausoje teiraujuosi gerokai buitiškesnio, bet su sveikata ir asmenine gerove susijusio dalyko – kaip dažnai ruošiate maistą ir valgote namuose? Atsakymų spektras – nuo negaminimo niekada iki visiškos suvartojamo maisto kontrolės. Balsuokite!

Jau padengtas Kūčių stalas ir visi tik jūsų telaukia! Pamirškite internetą, tinklaraščius, kompiuterius ir pabūkite su šeima ir artimaisiais. Pasidalinkite su jais šiluma ir gražiais žodžiais, pasigėrėkite žvakių liepsnoje mirgančiomis metų derliaus gausą simbolizuojančiomis gėrybėmis, ragaukite jas, prisimindami viską, kas buvo gero šiemet ir nepamirškite, kieno Gimimo Dieną švenčiate!

Šilumos jums, tolerancijos ir gėrio!

Daugybė skaitomų tinklaraščių jau parašė savo mintis ir dvejones dėl Kalėdų sveikinimų, dovanų, merkantiliškų raginimų parduotuvėse ir reklamos spaudimo. Net patiems atspariausiems eteryje skambantys varpeliai kelia keistą kaltės jausmą – „o gal tikrai tokia šventė tik vieną kartą metuose? o gal nusivils artimieji dovanų nesulaukę?“

Per skubą liko neapibendrinti praėjusios savaitės apklausos, kaip tik susijusios su Kalėdų dovanomis, rezultatai. Padėsiu juos čia šalia savo pamąstymų ir visai sėkmingos pernai naudotos „schemos“.

Jei teisingai interpretuoju rezultatus, daugiausiai atsakiusiųjų ketina artimiesiems pirkti nebrangias, galbūt praktiškas dovanas (50-150 litų). Jei laikysime, kad vidutiniškai perkame dovanų trims svarbesniems asmenims, ir dar 2-3 ne tokiems svarbiems tai vienam išeina 10-40 litų. Į tiek laisvai telpa  tradicinės pirštinės, šalikai, žaislai vaikams, knygos, DVD ir panašiai. Daug metų priklausiau šiai dovanotojų grupei.

Antra populiariausia dovanų grupė siekia 500 litų biudžetą. Sakyčiau, prakutę miesto gyventojai, kurie pasistengs artimiausius žmones pradžiuginti kuo nors įdomesniu ir, atitinkamai, brangesniu. Dalis pirkinių bus įsigyjama ne didžiuosiuose prekybos centruose, bet specializuotose parduotuvėse.

Prie trečiosios grupės (iki 50 litų) sėkmingai prisijungiau pernai. Nerasdamas dorų dovanų, vietoje jų pripirkau kalną visokių universalios paskirties smulkmenų (nuo mažyčių užrašų knygelių iki servetėlių ir pan.) ir padariau „loteriją“. Parašiau kiekvienai dovanėlei ketureilį, kuriame paskutinis žodis buvo praleistas, nes tai buvo dovanos pavadinimas. Ištraukusiam lapelį su eilėraštuku reikėjo pagal rimą ir prasmę atspėti, ką laimėjo.

Gal jau visiškai suvaikėjome, bet toks dovanų dalinimas turėjo milžinišką pasisekimą. Gal dėl pačios spėliojimo atrakcijos, procesą namiškiai prisimena iki šiol. Taigi šiemet bandysiu pakartoti. Tiesa, su išlyga – mat be smulkmės šiais metais iš anksto apsirūpinau dar ir stalo žaidimais, o pirmadienį ketinu keliauti rinktis naują šaldytuvą, bet tai jau dovana visiems namams.

Nors apklausos rezultatai pasiskirstė dailiu pleištu, sakyčiau, kad visiškai nesvarbu, ką ir už kiek dovanosite. Svarbu, kaip. Padarykite iš dovanų apsikeitimo minišventę, ir visiems džiaugsmo bus dar daugiau!

Jis jau prasidėjo – tas persivalgymo sezonas. Vakar buvo įmonės vakarėlis, šiandien buvo likučių naikinimas… Skrandis išsitempia iki vynmaišio dydžio ir ima reikalauti kur kas daugiau maisto net ne pokylio metu – paradoksaliai atrodo, tarsi ką tik būtum prisivalgęs visai savaitei, o po poros valandų – vėl alkanas.

Kalorijų krioklys nieko gero nežada, nors organizmas ir pratęs atšalus ir trumpėjant dienoms kaupti daugiau atsargų. Per šventes dar ir nepersidirbame, tad visas gula lašinukais. Ech…

Pačiu laiku Lifehacker įdėjo sąrašą maisto su „negatyvia energija“. Ne, tai ne okultiniai dalykai – tiesiog paskaičiuota, kad kai kurio maisto virškinimui ir pasisavinimui organizmas sunaudoja daugiau energijos, nei turi patys maisto produktai. Nenuostabu, kad daugiausiai tai – vaisiai ir daržovės. Juos derėtų graužti tada, kai švenčių dienomis ar po jų skrandis pradeda reikalauti naujos dozės maisto, o mes suvokiame, kad šiaip organizmas jau yra gavęs pakankamą kalorijų dozę.

„Neigiamų kalorijų“ maistas užkemša pilvą bent tam kartui, o prie pilvo augimo neprisideda. Tiesa perspėjama, kad vien tik tokių produktų dieta gręsia kai kurių medžiagų stoka, bet mes gi jį valgysime tarp kalakutų, kumpių, silkių ir kitokio gėrio…

Štai tos gėrybės:

• Salierai – salotose labai gerai
• Apelsinai – jei tik pavyksta rasti prinokusių
• Braškės – man per brangu
• Mandarinai – man-da-rinai jėga! Bent jau per šventes, tai tikrai
• Greipfrutai – negaliu suvalgyti daugiau vieno per dieną
• Morkos – geriau salotose
• Abrikosai – šviežių nemačiau
• Salotos (lapai) – valgom, daug
• Pomidorai – mėgstamiausias nesaldus vaisius
• Agurkai – irgi
• Arbūzai – ne ta klimato juosta
• Žiediniai kopūstai – ne kas, nes man jie skaniausi – pakepinti su sviestu
• Obuoliai – kiek tik veža skrandis
• Aitrieji pipirai – ašarų pakalnė, bet labai mėgstu
• Cukinijos – vėl bėda, nes skaniausios salotose arba apkepintos aliejuje

Skonis visų skirtingas, bet tikriausiai kiekvienas ras ką išsirinkti. Man net mandarinų ir obuolių užtektų, o kai dar galiu neriboti ir pomidorų bei agurkų (tik be grietinės!), tai išvis gerai. Beje, jei norisi salotų „iškrovai“, nereikia nei aliejaus, nei grietinės – pakanka išspausti pusę citrinos į dubenį.

Dabar belieka tik laikytis šių patarimų. :)

Ar gali taip būti, kad „interneto skaitymas“ atima dėmesį iš knygų? Juk savaitės apklausos rezultatai rodo, kad daugiau kaip pusė nežinau.lt skaitytojų per metus į rankas paėmė vos 5 ar dar mažiau knygų. Techninę literatūrą pirkti praktiškai nebeapsimoka – knygynuose ji brangi ir pasenusi (lyginant su interneto resursais). Su grožine literatūra labiausiai konkuruoja TV, filmai ir kitos pramogos, o su visu knygų skaitymu – žiniatinklis, įskaitant ir tinklaraščius.

Tiesa, bevek trečdalis maždaug po vieną knygą per mėnesį ar du vis dėlto perskaitome. Jei skaičiuočiau tik popierines knygas, tai ir aš patekčiau į šią grupę. Peržengti ją ir prisijungti prie tų 11%, kurie perskaito daugiau kaip 30 knygų per metus, man padeda elektroninės knygos. Gerų nemokamų knygų internete vis daugėja – po truputį artėjame prie panašios į kompiuterio programas situacijos: įsigiję 2-3 svarbiausius skaitinius, visus kitus reikalingus ar įdomius galėsime gauti nemokamai (tik elektroninius, žinoma).

Tai yra gerai, nes iš savo karčios patirties galiu pasakyti, kad išleidus 20-30 litų naujai knygai, labai dažnai supranti išmetęs juos veltui – labai daug išleidžiama visiško mėšlo. Dabar popierinių knygų nebeperku, prieš tai nepaskaitęs apie jas ManoKnygoje ar kur kitur.

Gera knyga gali labai nudžiuginti jūsų artimuosius per Kalėdas – su tokiu santykinai nedideliu knygų skaitomumu tai bus ir nauda autoriui, ir malonumas. Bet kartą jau palietėme Kalėdas, norėčiau jūsų paklausti, kokio dydžio yra jūsų Kalėdinis biudžetas dovanoms (tik dovanoms, neskaičiuojant valgių, kitų pramogų). Suskaičiavę visus matysime, ar mes iš tikrųjų daug išleidžiame, ar raginimai kukliau išlaidauti paskutines metų savaites yra skirti kitiems. Balsuokite!