Šiandien Kaune vyks konferencija apie išmaniuosius telefonus, kurioje labai trumpą pranešimą skaitysiu ir aš. Konferencija yra informatikos studentų ištisą savaitę trunkančio festivalio InfoShow dalis. Kaune ir apylinkėse esantys gali konferencijoje dalyvauti gyvai (įėjimas nemokamas), o visi kiti – stebėti tiesioginę renginio transliaciją nuo 16-tos iki 19-tos valandos.

Mano pranešimas visų pirma skirtas tiems, kas svarsto, kokiai IT platformai verta kurti programas ir kokias programas labiausiai vertėtų rašyti. Kalbėsiu ne kaip žinovas, o kaip vartotojas. Galima sakyti – prisiekęs vartotojas, nes esu išbandęs šimtus įvairiausių programų telefonams ir planšetėms, neskaitant kompiuterių.

WorkFlowy (workflowy.com)

WorkFlowy reklamuojasi kaip ideali užrašinė. Užrašai čia organizuoti hierarchiškai, kiekvienas jų gali turėti papildomas pastabas ir „atlikta/neatlikta“ būseną. Jei sugebate suskirstyti visą informaciją į atskiras grupes, tai WorkFlowy gali būti naudinga. Tačiau jei ta informacija yra labiau padrika ar ilgainiui pamirštate, kur padėjote literatūros sąrašą – prie „knygos“, ar prie „studijos“, tai bus kebliau, nes paieškos laukelio programoje neradau.

Pliusai: sklandi sąsaja, neįkyrus, švarus dizainas, geras būdas izoliuoti atskirą sukauptos informacijos dalį, nesipainiojant bendrame užrašyne, nemokama (kol kas?).

Minusai: nėra paieškos, ne visos klaviatūros komandos yra „intuityvios“, kol kas yra tik naršyklėje (nors kuriamos ir telefono/planšetės versijos).

Įdomu: yra smarkiai giriama Matt Cutts ir kitų žinomų internete žmonių.

Mano išvada: verta pasižymėti ateičiai. Kai turės programas visur, ne tik naršyklėje, galima bus bandyti naudoti kaip pagrindinę užrašinę.

TV Gidas (taptapmobile.com)

Nauja lietuviška iPhone programa, skirta „žydrųjų ekranų“ gerbėjams. Iš esmės tai yra tiesiog skaitmeninė 11-os populiarių Lietuvoje matomų TV kanalų programa, tačiau nuo TV laidų sąrašų kur kitur ji skiriasi savo „išmanumu“ – iškart rodo, kas dabar TV ekrane, ir kiek tos laidos ar filmai dar truks bei kas bus rodoma iškart po jų. Jei randate ką nors įdomaus (?!?), tai galite sukurti priminimą. Jo signalas suskambės pasirinktinai: arba laidai prasidedant, arba prieš ją – nuo 5 minučių iki visos valandos (jei jums reikia grįžti namo iš miesto).

Pliusai: puiki „protingo sąrašo“ demonstracija, maloni sąsaja, priminimai praverčia norintiems žiūrėti ne tuo pačiu metu kasdien prasidedančias laidas (sporto rungtynes, filmus ir t.t.)

Minusai: pritaikyta tik naujausios kartos iPhone (iOS 4.0 ar naujesnei), todėl nė negalėjau išbandyti gyvai; ne tokia naudinga, jei žiūrite ir kabelinės ar palydovinės TV kanalus.

Svajonė: jei dar rodytų ir kada bus reklama ar kiek dar truks rodomas reklamos blokas… Tiesa, šiandien tokią sukurti neįmanoma…

Mano išvada: kai/jei turėsiu televizorių ir naują telefoną, išbandysiu. Šiaip atrodo būsiąs labai šaunus produktas.

Papildymas! Pasirodo, jau sukurta tokia pati programėlė telefonams su Android OS, o netrukus (veikiausiai kitą savaitę) tokia pasirodys ir Nokia Ovi Store.

Žinau. Atrodo, kad sėdau ant vieno arklio jau daugiau kaip savaitei, bet kad naujoji Mac App Store iš tiesų turi tiek problemų… Visos jos nė netelpa į vieną įrašą. Nepaisant to, nebeketinau grįžti prie MAS, tačiau 1) atradau dar vieną trūkumą; 2) gavau laišką iš MOApp kūrėjų, kuriame išdėstomas požiūris į naująją Apple programų parduotuvę.

Minėtas MAS trūkumas yra susijęs su Apple geodiskriminacine sistema parduotuvėse – kaip iTunes, taip ir MAS parduotuvės yra skirtingos daugumai šalių. Iš vienos pusės tai yra gerai: matai savoje šalyje populiariausias programas, skaitai „savų“ parašytas pastabas apie programas gimtąja kalba. Tačiau tai, žinoma, yra ir geras mechanizmas apriboti programų sklaidą tam tikroms šalims. Vienos jų – tik JAV rinkai skirtos Hulu ar Pandora, yra iš dalies suprantamos dėl licencinių susitarimų. Kitos – tokios kaip Discover (tiesiog dailiau sudėliota Wikipedia iPad planšetėms) ar Google produktai – yra visiškai nepateisinamos. Klausimas, kodėl Google Earth galima parsisiųsti iš lenkiškos iTunes parduotuvės, bet ne iš lietuviškos, man yra vienas įdomiausių…

Tačiau iTunes parduotuvėje bent jau galima persikraustyti iš vienos šalies į kitą be didesnių nuostolių. Aš neseniai persikėliau iš lenkiškos (nes pradėjau joje pirkti dar tais laikais, kai lietuviškos nebuvo) į lietuvišką iTunes App Store. Tai nepatogu, nes reikia iš naujo parsisiųsti kiekvieną įsigytą programą (mano atveju – 239 programas telefonui ir planšetei), bet persikėlus visos programos toliau atnaujinamos jau lietuviškoje parduotuvėje. Todėl verta sugaišti kelias valandas persikėlimui. Persikeldamas praradau tik Google programas.

Mažumėlę pyktelėjau dėl Google politikos, bet tai ką dabar padarysi? Tiesiog pakeičiau naršyklėse paiešką į Bing. Bing, beje, aš jau du mėnesius naudoju iPade – visai sėkmingai. Tad po „pilotinio“ projekto perjungiau paiešką ir kitur. Gmail ir Google Reader pakaitalų aš veikiausiai niekada nerasiu, bet dėl jų labai nesigraužiu, nes neleidžiu Google uždirbti iš jų naudojimo – tiek viena, tiek kita tarnyba naudojuosi ne tiesiogiai, o kitose programose (atitinkamai Apple Mail ir Reeder), tad Google man reklamų nerodo.

Ak, bet aš nuklydau. Tai štai – su Mac App Store aukščiau aprašyta migracija iš vienos šalies parduotuvės į kitą kol kas neveikia. Lenkiškoje parduotuvėje įsigytų programų iš naujo pirkti nereikia (kaip ir iTunes, Apple tiesiog primena, kad jau tokią esi įsigijęs ir pasiūlo ją parsisiųsti pakartotinai), tačiau į pirkinių sąrašą jos nepatenka ir versijų atnaujinimai joms taip pat neveikia. Va taip.

O ką programų kūrėjai?

Man, kaip vartotojui, MAS yra dar labai labai netobulas produktas. Bet nežinia, kaip programuotojams. Kai kurie jų rašė apie MAS problemas, tačiau santūriai ir labai siaurai – tik apie programų migraciją (tiksliau jos nebuvimą). O štai Michaelo iš MOApp laiškas plačiau atskleidžia pokyčius, kuriuos Mac programų kūrėjams atnešė Apple parduotuvė.

Kelios citatos iš MOApp laiško jų programų pirkėjams:

• „Jums nereikia jaudintis dėl įsigytų programų“. Kaip ir kiti Mac programų kūrėjai, MOApp laikosi pažado atnaujinti anksčiau įsigytas programas. Tam pakartotinis programos pirkimas iš MAS nereikalingas. „Jokių programų pakartotinai jums nereikės pirkti. Taškas“. MOApp pozicija įdomi tuo, kad MAS kuriamos programos yra visiškai kitos, nei tos, kurios parduodamos tiesiogiai. Tai sprendimas, kurio kitur dar nebuvau matęs.
• „Vokietijoje Apple dalis yra 40%“. Jei amerikiečiai svarsto, ar 30% komisinių nėra per daug nuo programos pardavimo kainos, tai Apple iš vokiečių (MOApp yra Vokietijos bendrovė) ima beveik kaip valdžia – visus 40%. O kai kuriose šalyse šis procentas yra dar didesnis…
• „Man rūpi programų ir pagalbos vartotojams kokybė“. Kainų spaudimas MAS parduotuvėje verčia mažinti kainas, aukojant ir tą, ir kitą. Pakankamai uždirbti pavyks vos keliems. „Šiuo metu 7 vieta kategorijoje reiškia 7 per dieną parduodamas programas. Pakanka tik katei pamaitinti…“
• „Aš nepažįstu savo vartotojų, kurie perka programas iPhone ar Mac App Store“. Michaelui ta pažintis svarbi. „Tai padeda gerinti kokybę ir santykius…“

Na ir viena citata be komentarų: „Jei taip nutiktų, kad ateityje man teks prekiauti programomis tik per App Store, o jūs reikalausite tik žaidimų, žaidimų, žaidimų ir… na, žaidimų – ką gi. Aš dar galiu rašyti knygas, kurti muziką, o ir Ubuntu vis tobulėja ir tobulėja…“

Nežinau, kiek programų kūrėjų mąsto panašiai kaip MOApp žmonės, bet akivaizdu kad tokia neapgalvota ir neišbaigta tarnyba kaip MAS įnešė labai daug sumaišties. Belieka tikėtis, kad tai tėra 1.0 versijos bėdos, nors kodėl visas klaidas reikėjo daryti turint iTunes parduotuvės patirtį, man yra dar viena paslaptis…

Kažkodėl sugriuvęs programų atnaujinimo procesas pasirodžius naujajai Mac App Store man neduoda ramybės. Įdomu, kad kol kas beveik tik man vienam – nors žmonės skundžiasi programų kūrėjų forumuose, dideli ir įtakingi tinklaraščiai Amerikoje apie tai nieko nerašo.

Nors užsiminiau apie problemą praeitame įraše, trumpai pakartosiu jos esmę: su Mac App Store (MAS) visiškai nebegalioja tradicinė programų atnaujinimo sistema, o žmonės, jau įsigiję programą ir norintys ją atnaujinti per MAS, turi programą pirkti antrą kartą.

Ar man vienam atrodo, kad tai kiek amoralus dalykas?

Aš prieš pat naujuosius už 100 dolerių įsigijau OmniGraffle. Ar tai reikštų, kad jau sausio 6 dieną, nepraėjus nė savaitei, aš turėčiau sumokėti dar 100 dolerių už atnaujinimus ateityje? Pavyzdys teorinis, nes OmniGraffle MAS parduotuvėje nėra (OK, OmniGraffle MAS jau yra, bet aš už ją antrą kartą tikrai nemokėsiu), kaip nėra ir daugybės kitų svarbių ir naudingų Mac programų. Dalies iš jų nėra dėl to, kad kūrėjai dar nepritaikė savo programų MAS parduotuvei, bet dalies nėra ir gal dar ilgai nebus kaip tik dėl to, kad Apple parduotuvė neleidžia naudoti įprastos atnaujinimo tvarkos.

O kas yra ta „įprasta atnaujinimo tvarka“? Tai yra nerašyta ir nemažai variantų turinti sistema, kuomet programos pirkėjų įnašas finansuojant tolesnį jos kūrimą yra pripažįstamas parduodant jiems naują versiją už mažesnę kainą nei naujiems vartotojams. Apple pati naudojasi tokia sistema: Final Cut Studio kainuoja 999 dolerius naujiems pirkėjams ir 299 dolerius tiems, kas yra pirkę ankstesnes programos versijas. Nesileisiu čia į išvedžiojimus, kaip tokia tvarka skatina programų pirkimą (net jei naujas vartotojas perka už pilną kainą, jis žino, kad ateityje gaus versijas pigiau) – pakaks priminti, kad ji labai gerai veikė ir tebeveikia jau kokius 30 metų.

Taigi su MAS ji nebeveikia. Apple programų parduotuvėse išvis atnaujinimas vyksta labai keistai. Kartą programą įsigijęs visus jos atnaujinimus gauni nemokamai, kol kūrėjams pristinga pinigų ir naują versiją jie išleidžia… kaip visiškai naują programą. Panašiai iTunes programų parduotuvėje buvo su Tweetie/Twitter, WordPress ir kitomis programomis. Taip išeina, kad senąją tuomet gali ištrinti ir vietoje jos pradėti naudoti visai kitą programą. Būtų neįprasta, bet nebaisu, tačiau kaip atskiros programos jos „nepaveldi“ ankstesniųjų sukurtų nuostatų, dokumentų ir kito įdirbio. Viskas pradedama nuo nulio.

Kol kas MAS naudoja tokią pačią sistemą. T.y. dabar parduotuvėje įsigyta programa nuolat bus atnaujinama nemokamai, o kada nors kitą versiją teks pirkti kaip naują programą už pilną jos kainą.

Pabandysiu surašyti, kodėl tai yra labai blogai ne tik pirkėjams, bet ir programų kūrėjams:

• Visi atnaujinimai tampa „nieko verti“. Vieni kūrėjai išleidžia patobulintus produktus vos ne kas savaitę, kiti – rečiau, tik tuomet, kai susirenka pakankamai naujų savybių. Pirmieji gal nebus labai nuskriausti MAS tvarkos, tačiau antrųjų pastangos liks nebe tokios pastebimos, kaip anksčiau. Pavyzdžiui, Pixelmator versijų atnaujinimai anksčiau net savo vardus turėjo, kaip Ubuntu versijos ar Firefox laidos. Jų buvo laukiama, apie jas diskutuojama forumuose, išdidžiai skelbiama svetainėje, kai pagaliau jos išvysdavo dienos šviesą. Dabar gi visi atnaujinimai bus sugrūsti į vieną MAS puslapį „updates“, kuriame niekas nebeatskirs, kur yra niekinė naujovė „ištaisėme klaidas readme faile“, ir kur yra svarbus ir didelis atnaujinimas. Tiesiog paspaudi „update all“ ir tiek.
• Kūrėjai praranda versijų lankstumą. Nuo šiol, jei norėsi išleisti naują mokamą programos versiją, turėsi padaryti tiek darbo, kiek jo padarei kurdamas programą iki šiol. O kaip kitaip? Juk teks ją pirkti iš naujo už pilną kainą! Smulkesnių, pigiau kainuojančių atnaujinimų juk nebebus. Iki šiol buvo galima pridėti kokią naują svarbesnę funkciją ir išleisti ją su nauja versija už 5 ar 10 dolerių esamiems vartotojams, naujiems kainą paliekant nepakitusią. Nauda būdavo dviguba: padidėdavo pardavimai naujiems vartotojams, susidomėjusiems programa dėl įdiegtos funkcijos, o štai iš senųjų ateidavo nemenkas srautas pinigėlių už neskausmingai atnaujintas versijas. Vaizdžiai tariant, su MAS neįmanomos versijos 2.1, 2.3, 2.6 ir pan. – tik nemokamos 2.0.1057, 2.0.1058, arba tuomet jau iškart 3.0 kaip visiškai nauja programa.
• Dingsta ankstesnių programų archyvas. Nepaisant to, kad naujas programų versijas stengiamasi daryti vis geresnes, spartesnes ir patogesnes, daugeliui vartotojų dėl vienos ar kitos priežasties reikia senesnių programos versijų. Pavyzdžiui, aš ilgą laiką neatnaujinau Calibre, nes tik sena versija veikė su mano nukaršusia Sony Reader skaitykle. Tiksliau, aš ją buvau atnaujinęs, bet teko grįžti prie senesnės versijos. Tai nebuvo problema, nes programos svetainėje galima parsisiųsti bet kurią ankstesnę versiją, tačiau to visiškai neįmanoma padaryti Apple programų parduotuvėse. Jei nauja versija jums netinka, programą praradote visiems laikams. Man kelis kartus taip su iPhone ir iPad programomis jau buvo.
• Padidėja rizika pamesti vartotoją. Pigesni atnaujinimai skatina pirkėjų lojalumą. Net jei pasirodo kita programa, kuri turi viliojančių funkcijų, dažnas vartotojas yra linkęs likti prie turimos, nes tikisi, kad panašias funkcijas netrukus turės ir jo programa, o atnaujinimas su jomis kainuos tikrai pigiau, nei įsigyti papildomą programą. Dabar ir tai nebegalioja. Jei pamačiau parduotuvėje konkuruojančią programą, galiu drąsiai ją pirkti ir pamiršti senąją. Nieko neprarandu. Visi reikšmingi senosios atnaujinimai vis tiek dvigubins ar trigubins bendrą jos kainą. Koks skirtumas kam mokėti?
• Verslo įmonės ir švietimo įstaigos lieka be variantų. Daugelis programų turi Enterprise ar Educational licencijas verslui ir universitetams be mokykloms. Paika tikėtis, kad kokioje įmonėje administratoriai registruos tūkstančius vartotojų su Apple ID ir bėgios nuo kompiuterio prie kompiuterio spaudydami App Store mygtukus „pirkti“. Nekalbant jau apie tai, kad šios programos dideliais kiekiais parduodamos su žymiomis nuolaidomis, kurios realiai MAS beveik neįmanomos (nebent visiems iš karto). Taigi norintys parduoti savo programas verslui ir mokslo institucijoms vis tiek turės turėti atskiras versijas su kita licencijavimo tvarka arba… išvis turės atsisakyti šios rinkos.
• Nebeaišku, ko tikėtis iš programos ateityje. Kokie turi būti vartotojo lūkesčiai? Anksčiau perkantys programas neblogai orientuodavosi pagal versijų numerius ir programos atnaujinimo praktiką priimdami sprendimą kada ir ką pirkti. Pavyzdžiui, jei dabartinė Adobe CS versija išėjo jau senokai, tai nauja pasirodys ganėtinai greitai. Jei galiu atidėti pirkimą, tai gal verta atidėti, nes pilna kaina + atnaujinimas bus labai brangu. Kai kurios firmos, pastebėjusios, kad pirkimai krenta prieš naujų versijų išleidimą netgi pažada nemokamą atnaujinimą, įsigijusiems programą likus mėnesiui ar dviems iki naujos versijos. Su MAS to neįmanoma padaryti – ir tai yra programų kūrėjų nuostolis.

Dėl šių priežasčių toli gražu ne visi programų kūrėjai susižavėjo Mac App Store ir visiškai ten persikėlė. Dauguma tų, kurių programos jau atsirado MAS, paliko ir tradicinę sistemą savo svetainėse. Deja, ir su ja yra neaiškumų. Vieni žada seną tvarką palaikyti „kurį laiką“, kiti (pvz., XtraLean) veikiausiai visada turės nepriklausomą versijų ir pardavimų sistemą, nes mažoms firmoms santykiai su vartotojais yra svarbesni už Apple rinkodaros raumenis.

Vakar išbandžiau naująją Mac programų parduotuvę. Tie iš mūsų, kas jau naudojosi iTunes App Store telefono ar planšetės programų pirkimui, iš esmės nieko naujo nepamatė, išskyrus nebent kitos išvaizdos programos „galvą“ su skyrių piktogramomis.

Mac parduotuvėje šiuo metu yra kiek daugiau kaip tūkstantis programų. Pasirinkti yra iš ko, bet kaip visuomet su Apple parduotuvėmis naudingiausia yra paieška, nes kategorijų sąrašai lėtokai vartosi, o pagrindiniame lange siūlomos programos keičiasi per lėtai tokiems nekantruoliams kaip aš.

Kaip matyti iš paveikslėlio, pabandžiau įsigyti kelias skirtingų kategorijų ir kainų programas. Dejumble yra dar viena (taip, aš jas visas kolekcionuoju) darbų planavimo programa, bandanti suderinti Notational Velocity įkvėptą plikai tekstinę spartą (su kategorijų # „heštegais“) ir Wunderlist tipo nematomą sinchronizavimą su iPhone versija. Šis pirkinys buvo brangiausias (apie 56 Lt).

Twitter (arba Tweetie 2.0, jei pagal kilmę) yra nauja oficiali versija Mac sistemoms, kuri šiaip dalinama nemokamai. Tweetie aš kažkada buvau nusipirkęs. Dabar tie pinigėliai kaip ir „išmesti“, bet ne visai – senieji Tweetie pirkėjai nebuvo pamiršti: jiems programuotojai įdėjo į parinktis keletą specialių slaptų funkcijų, kurios įjungiamos tik įrašius pirmosios versijos registracijos kodą.

Nieko labai atominio čia nėra, bet vis tiek tai yra puiki dovana tiems, kas kažkada sumokėjo už dabar nemokamą programą. Be to, šiems „lojalistams“ sudaryta galimybė parsisiųsti ankstyvesnes, dar viešai neprieinamas bandomąsias programos versijas. Šaunu.

Weather HD – mano bandymas dirstelėti, kaip atrodo kompiuteryje „telefoninės“ programos po vieną dolerį. Pusė bėdos atrodo, nors lyginti funkcionalumą su tikromis Mac programomis kažin ar verta, netgi nemokamomis. Aišku, mano skubotas ir pusiau atsitiktinis Weather HD pasirinkimas gal nebuvo pats geriausias – esu tikras, kad yra programų po dolerį, kurios vertos vietos ir bent viename iš mano kompiuterio ekranų.

Na, ir galiausiai Peggle (žaidimas mamai) – tai bandymas pirkti iš kito kompiuterio ir patikrinti Apple pažadą, kad sykį įsigijęs programą, galėsi ja naudotis visuose savo kompiuteriuose be jokių knebinėjimųsi su licencijom ir „autorizavimų“. Taip ir yra. Viename nusiperki – atsiranda visuose. Belieka tik paspausti mygtuką „install“, jei ta programa dar neįdiegta.

Vieninga licencijų tvarka – pliusai ir minusai

Didžiausias privalumas yra tai, kad vartotojas išlaisvinamas nuo licencijų priežiūros ir administravimo. Per naudojimosi Mac metus aš esu nusipirkęs kelis šimtus programų ir žaidimų. Vieni jų tradiciškai registruojami su el. pašto adresu ir įvairaus ilgio raidžių bei skaičių kratiniu („registration key“). Kiti naudoja panašią sistemą, tačiau nori vartotojo vardo ir pavardės šalia jo el. pašto. Dar kiti atsiunčia specialų šifruotą failiūkštį, kurį reikia arba atidaryti su pačia programa, arba išsaugoti nurodytame aplanke (Windows pasaulyje taip daro WinRar). Patys bjauriausi yra tie, kurie „administruoja“ licencijas savo svetainėje ir riša jas prie techninės įrangos – jei nori perkelti programą į naują kompiuterį, turi pirma senajame licenciją deaktyvuoti, o po to naujajame ją vėl iš naujo priskirti. Nyku.

Dėl visos šios makalynės turiu bent dvi programas, kurios skirtos vien programų raktų, registracijos failų ar prisijungimo informacijos saugojimui. Tikiuosi, kad netrukus man jų paslaugų nebereikės – Mac App Store įsigytų programų licencijos tvarkomos visiškai „nematomai“. Tereikia būti prisijungus su Apple ID, kuris yra tas pats ir telefono/planšetės ar muzikos parduotuvei.

Didžiausias trūkumas yra tai, kad su Mac App Store prasideda nauja licencijų tvarka, visiškai nesuderinama su ankstesniąja. Į klausimą, ar galima atnaujinti Mac programų parduotuvėje anksčiau įsigytas versijas, atsakymas yra kategoriškas NE (beje, fantastiška svetainė). Tam tikra prasme tai yra suprantama – neįsivaizduoju, kaip Apple galėtų „importuoti“ visą minėtą programų licencijų įvairovę nesusiveldama.

Tai ką daryti? Nejau teks pirkti programas antrą kartą? Ar lygiagrečiai egzistuos dvi licencijavimo sistemos? Aš labai tikiuosi, kad ne.

Sprendimų yra įvairių. Pats draugiškiausias vartotojui būtų toks, kai programos kūrėjai kiekvienam iki šiol nusipirkusiam jas išsiųstų el. paštu programos kainos Mac App Store dydžio nuolaidos kodą. Tuomet beliktų ištrinti seną versiją ir parsisiųsti programą iš Mac programų parduotuvės. Užimtų šiek tiek laiko, bet visi liktų patenkinti.

Kitokį sprendimą pasirinko Realmac Software. Jie išleido naujas programų versijas, kurios yra tik Mac App Store ir gerokai sumažino jų kainas. Taigi naujiems vartotojams tai „akcijinė“ vilionė, o senieji gali apsimesti moką versijos atnaujinimo mokestį. Man toks variantas nepatinka, nes aš labiau vertinu vartotojų lojalumą nei Realmac žmonės. Man atrodo, kad esami programų vartotojai už naują programos versiją visada turėtų mokėti bent šiek tiek mažiau už „naujokus“.

Jau dabar aišku, kad migracija į Apple programų parduotuvę bus palaipsnė. Šiandien App Store net ne visas anksčiau įdiegtas programas mano kompiuteryje atpažįsta, nors prie tų, kurias atpažįsta, vietoje pasiūlymo pirkti yra pilkas neaktyvus mygtukas „installed“. Bet be „reinstall“ galimybės.

Apibendrinant, man ši nauja licencijų tvarka atrodo pagrindinis Apple parduotuvės privalumas, lyginant ją su kitomis panašiomis. Žinoma, programų diegimas irgi maloniai supaprastintas. Vos tik nusiperki programą, jos piktograma šokteli į programų dėtuvę (gražus toks animacinis efektas) ir tuojau pat parsisiunčia (matosi piktogramoje siuntimo eiga – visai kaip iPhone/iPad). Šiaip priekaištų parduotuvei kaip ir neturiu – viskas veikia tvarkingai.

Ak, taip! Žinau, kas bus labai nepatenkintas Apple Mac parduotuve. PayPal. Juk iki šiol 90% programų pirkdavau būtent per juos. O dabar šį verslą paveržė Apple.

Šiemet sau Kalėdoms pasidovanojau Civilization V, nors dar nepradėjau žaisti, nes reikia pabaigti kelis didelius darbus. Neatbaidė manęs keletas neigiamų atsiliepimų internete apie žaidimą, nes esu prie jų pratęs – man dažniausiai patinka tie žaidimai, kurie kitiems atrodo niekam tikę. Išimtis būtų nebent Baldur’s Gate ar Fallout (senieji – 1 ir 2), kurie buvo labai populiarūs ir tarp platesnės publikos. O štai Neverwinter Nights ar bet kokio kito žaidimo vaidmenimis, kuris yra sudėliotas iš trikampių (suprask, naudoja 3D grafiką) nemėgstu, nepaisant to, kad šiandien 95% tokių tik ir išleidžiama…

„Civilizacijai“ prireikė Steam paskyros, tai ta pačia proga apžiūrėjau ir Steam parduotuvę. Svetainė padaryta labai dailiai ir patogiai, tačiau žaidimų dauguma yra šaudyklės. Maloniai nustebino tai, kiek daug čia yra nepriklausomų kūrėjų žaidimų, kurie neretai kainuoja vos kelis eurus. Nors pagrindinės mano parduotuvėlės iki šiol buvo Good Old Games ir Big Fish (15 minučių pertraukoms tarp darbų), prie jų dabar bus galima pridėti ir Steam. Juo labiau, kad iš GOG tai viską, ką jie turėjo įdomaus, jau nusipirkau (apie 30 žaidimų! – kurių ir taip nėra kada žaisti).

Taigi. O dar gavau porą šiltų asmeninių sveikinimų iš Giedriaus ir Andriaus (Ačiū! Linksmų ir Jums!) bei didelį krepšį valgomų-geriamų dovanų iš Omnitel. Prisipažįstu, kad žinotumėte apie mano korumpuotumą. Jei krepšyje būtų kas nors nelabai skanaus, galėčiau apsimesti esąs nepaperkamas, bet kadangi Omnitel žmonės labai pasistengė, tai teks suvalgyti Kalėdinį keksą ir kitas gėrybes. Ačiū! Tikiuosi, tai neatima iš manęs galimybės pakritikuoti firmą ateityje…

Tikiuosi, kad jūsų šventės ne tokios apkrautos darbais kaip mano. Jei žaidžiate ką nors įdomaus, papasakokite komentaruose. Juk gavote dovanų, ką?..

Parsisiunčiau Ubuntu 10.10. Darau tai periodiškai, kas kelis metus – patikrinti, ar jau pradėjo veikti. Sąsaja daili, ekrano gebą jau atspėja, netgi muziką pagroja po diegimo. Slenkstis beveik peržengtas. Beveik… Su laikmenomis kaip nesugebėjo, taip iki šiol nesugeba dirbti. Įdedi CD – CD ant darbastalio neatsiranda. Įlendi į „Media“ aplanką – ten yra dvi nuorodos į diskelių įrenginius (kurių kompiuteryje apskritai nėra) ir nulis CD-ROM. Pažaidžiau kiek su terminalu, „mount“ ir kitomis komandomis, supratau, kad tingėsiu tai daryti nuolat, ir tam kartui atsisveikinau su Ubuntu. Žinoma, ne visiems laikams.

P.S. Žinau, kad sugebu iškasti problemas, kurių kiti neaptinka. Galėtų technikos ar programų kūrėjai mane įkinkyti pirmiesiems testams. Aptiktų daug dalykų, kurių neatranda prieš išleisdami produktą…

P.P.S. Taip pat žinau, kad gerokai padirbėjęs viską sutvarkyčiau. Kitos išeities neturėdamas taip ir daryčiau. Bet tikrinau tik vieną dalyką – ar šiandien „Ubuntu“ yra „viens, du – važiuojam!“ operacinė sistema, ar „palauk, palauk – nesuprantu, kaip taip gali būti“ operacinė sistema.

Nors naujienų apie įvairias naršyklių versijas, jų alfas, betas ir kitokias atmainas netrūksta kiekvieną savaitę, pastaruoju metu jos tapo nelabai įdomios. Ne, lenktynių įkarštis šioje srityje nė kiek neatslūgo, bet aš, matyt, praradau viltį, kad kuri nors iš jų taps tikrai patogi naudoti.

Dabar gi žmonės naršykles renkasi pagal asmenines simpatijas ar netgi „politinius“ motyvus. Tebetikintys „Don’t be evil“ naudoja Chrome ar Chromium, tebejaučiantys pergalės (Lietuvoje) skonį prieš Microsoft naudoja Firefox ir taip toliau.

Man tai retkarčiais užeina naršyklių „tikrinimo“ karštinė, kai parsisiunčiu kelioliką pačių įvairiausių ir bandau jas visas iš eilės. Būna smagu, bet po kiek laiko grįžtu prie tos, kuri yra su operacine sistema (mano atveju – Safari) arba tyčia naudoju kokią nors mažiau girdėtą (dažniausiai – Stainless). Man labai patinka Stainless sparta, stabilumas ir minimalizmas. Na, ir dar patinka, kad ji pavogė iš Chrome idėjas, bet su Google nėra susijusi.

Bet kaip sakiau – tai tikriausiai irgi „politika“. O iš tiesų norėtųsi naršyklės, kurios niekas dar nesukūrė, nors atskirus norimus elementus turi tai viena, tai kita.

Ko man trūksta? Štai keli dalykai:

Protingas komentarų sekimas. Jei aš kur nors parašiau komentarą, naršyklė turi atsiminti ir automatiškai sekti diskusiją. Jei ji tęsiasi, aš adresyne turiu matyti kiek naujų komentarų atsirado. Jei kas nors atsakė į maniškį, ta svetainė turi būti specialiai išryškinta, o gal netgi pranešimas apie tai turi pasirodyti vos man paleidus naršyklę (kad ir po adreso juostele). Neįdomias diskusijas galėčiau kaip mat išjungti. Jokių RSS ar prenumeratos paštu. Kas po to man skaityklę ar paštą išvalys?

Automatinis adresynas. Kai kurios naršyklės turi gerai sukurptą naršymo istorijos sistemą ir padorią paiešką joje, bet dar geriau būtų, jei dažniau lankomos svetainės savaime atsidurtų specialiame sąraše. Taip, žinau, ne viena jų, įskaitant Safari, taip sudėlioja „namų“ tinklalapį, bet man patogiau būtų tekstinis variantas o ne paveikslėlių mozaika. Kitas papildymas – nedidelis mygtukėlis, kuris įmestų svetainę į adresyną be kvailos paklausimo lentelės, kurioje paprastai prašoma įrašyti adreso pavadinimą ir pasirinkti, kur jis saugomas. Kam to reikia? Paspaudei kokį nors spalvotą rutuliuką – ir viskas, yra.

Dar būtų labai gražu, kad pasirinktus adresus naršyklė galėtų pati aplankyti ir nusiurbti jų informaciją į švarų (kaip Safari Reader režimas) archyvą. Viską „susegtų“ tvarkingai, o aš paskaityčiau savaitgaliais, ar kai turiu daugiau laiko. Galima tam pritaikyti RSS skaityklę arba Instapaper, bet geriau jau pati naršyklė tai mokėtų.

Integruoti socialiniai tinklai. Žinau, kad yra Flock, bet ji yra perkrauta. Trūksta elegancijos ir funkcionalumo. Man tereikėtų, kad prireikus parašyčiau naują Facebook ar Twitter pranešimą tiesiai adreso eilutėje. pvz., „fb Šiandien man skauda galvą“ arba „tw Skaitau ir neatsistebiu [link]“, o naršyklė tą [link] automatiškai pakeistų naršomo tinklalapio adresu. Plonoje šoninėje skiltyje bet kada galėčiau atidaryti Facebook ar Twitter srautą, o atsakymai ar asmeninės žinutės sužibėtų įrankių juostoje taip, kaip dabar apie laiškus praneša Google Notifier. Paprasta, neapkrauta, funkcionalu. Įvairius panašius įskiepius buvau bandęs, bet jie atbula ranka parašyti – arba lūžta, arba kažko nedaro, arba nebeveikia po savaitės kitos.

Mobili partnerystė. Safari sichronizuoja su telefonu savo adresyną ir slaptažodžius, bet galėtų sinchronizuoti ir naršymo istoriją bei naršyklės „sesiją“. Gali pradėti dirbti kompiuteryje, pratęsti telefone ar planšetėje – viską rasi taip, kaip palikai prieš tai uždaręs. Šioje srityje, beje, yra nemažai judėjimo į priekį – manau, netrukus turėsime.

Dinaminė iškarpinė + laiko mašina. Šiek tiek susiję su „automatiniu adresynu“. Naršyklė turėtų mokėti sekti svetainių pokyčius ir, jei taip pasirenka vartotojas, fiksuoti ir kaupti pokyčius automatiškai, kad paskui vienoje vietoje galima būtų peržiūrėti viską. Panašiai kaip Internet Archive galima peržiūrėti senas svetainių versijas, bet čia tai būtų daroma nuolat, nors ir kelis kartus per dieną.

Be to, turėtų būti galimybė išsaugoti adresyne tam tikrus tinklalapio fragmentus, pavyzdžiui, tik orų diagramos laukelį iš viso didelio (ir nenaudingo) tinklalapio ploto. Žinoma, čia būtų daug nepatenkintų dėl nepamatytos reklamos ir pan., bet jei jau dėl Reader režimo nekilo maištas, tai nekils ir dėl tokios iškarpinės.

Ir šiaip turėtų būti kažkokia vidinė sinchronizuojama sistemėlė ekrano fragmentų nuotraukoms. Taip, atimtų duoną iš Evernote, bet Evernote pati kalta, kad yra tokia kerėpliška.

Taigi. Esu tikras, kad jūs tokios naršyklės nenorėtumėte (bent jau ne tiksliai tokios), bet blogiausia, kad nė viena naršyklė su įskiepiais negali pasiūlyti idealaus varianto nei man, nei jums. Firefox būtų arčiausiai tikslo pagal priedų kiekį, bet ne pagal jų funkcionalumą ar stabilumą apsikrovus „svetimu“ kodu. Internet Explorer kažką bandė daryti su svetainių fragmentais, bet juos kiekvienam svetainių administratoriui reikėjo sukurti pačiam – mažai šansų, kad kas tuo užsiims.

Užtat skaitau dabar apie naująją IE9 ir galvoju, kad žmonės kosminį kiekį energijos sunaudoja nežinia kam. Na, stabilumo, SVG, HTML5 ir ACID testų visiems reikia, bet tai yra labai standartiniai dalykai, kurių sieks visos naršyklės. O išskirtinumas? Duokite man naršyklę bent su pirma savybe iš išvardintų, ir man nereikės daugiau nieko. Pakaks 20 iš 100 ACID teste…

P.S. Beje, ar man vienam keista, kad Internet Explorer yra vienintelė populiari naršyklė, kuri teegzistuoja tik vienai operacinei sistemai?

Vakar Twitter pagaliau išleido ilgai lauktą programą iPad kompiuteriams. Nors maniau, kad tai bus šiek tiek padailintas Tweetie/Twitter atitikmuo, iš tiesų tai yra visiškai naujas produktas, puikiai išnaudojantis keturis kartus didesnį ekrano plotą.

Ta proga susiginčijom su Karoliu Twitter sraute, ar pakanka parašyti vieną programą bet kokio formato įrenginiams, ar vis dėlto kiekvienam reikia ją pritaikyti. Ką gi, Twitter yra puikiausias pavyzdys.

Santykinai mažuose telefonų ekranuose paprastai telpa tik Twitter žinučių srautas. Jei nori pažiūrėti informaciją apie autorių, atlikti kokius veiksmus ar peržiūrėti turinį, į kurį veda įdėtos nuorodos, žinučių srauto vaizdą pakeičia atitinkamas kitas ekranas. Mažame ekrane tai yra pats geriausias sprendimas, tačiau didelį galima išnaudoti daug geriau.

Pavyzdžiui, iki šiol iPad naudojausi iš esmės iš telefono adaptuota programa Twitterrific. Ji stengiasi išnaudoti didesnį planšetės ekraną, tačiau daro tai standartiškai – įdėdama šone paskyros meniu:

Neblogas, variantas, tačiau neūkiškas. Žinutės ekrane yra labai didelės, nors tokios nebūtinai turi būti, o tuščias plotas šalia gali irgi atlikti kokią naudingą funkciją.

Nauja Twitter versija didesnį ekraną išnaudoja ekonomiškiau:

Čia šalia žinučių srauto ir paskyros meniu, paversto piktogramomis, užtenka vietos peržiūrėti ir tinklalapius ar nuotraukas, į kurias veda nuorodos žinutėse. Jei matomo vaizdo yra negana, pakanka jį pirštu stumtelėti link centro:

Informacija sudėliota sluoksniais: niekada nepasimesi. Negana to, kaip rašo patys Twitter žmonės, gali toliau skaityti žinutes, kol kraunasi videoklipas ar skaityti straipsnį, viena akimi stebėdamas pokalbį žinučių sraute. O ir nuorodų turinį daug greičiau galima peržiūrėti, kai nereikia šokinėti iš vieno ekrano į kitą…

Peršasi išvada, kad ne tik OS, bet ir ekranas diktuoja programos funkcionalumą. Tai, ką gali padaryti 10 colių ekrane, nepadarysi 2,25 colio (X-10 Mini) ekranėlyje. Procesoriui ir OS galios pakaks, bet sąsaja turi būti visiškai kitokia. Ne veltui kiekvienas išmaniųjų telefonų gamintojas kuria specialias sąsajas savo telefonams – netgi atskiriems jų modeliams.

Tokios išvados priėjo ir Engadget, apžiūrėję naująjį Samsung Galaxy Tab. Nepaisant to, kad Android programos nėra priklausomos nuo konkrečios ekrano raiškos, ekrano dydis turi savo reikalavimų. Samsung teko kurti specialią sąsają, kalendoriaus, el. pašto programas, grotuvą bei e-knygų skaityklę. Tą patį teks daryti visiems planšečių gamintojams, nebent jie susitars dėl vieningo ekrano formato ir jo raiškos. Bet ir tuo atveju, Android Market teks skelti į dvi dalis: telefoninę ir planšetinę, antraip bus keblu rasti planšetei tinkamas programas.

Programų kūrėjams gi teks nelengvas pasirinkimas: ignoruoti „neformato“ įrenginius ar kurti vienam produktui kelias sąsajas (sakyčiau, tris – mini, normalią ir „tablet“). Pirmas atvejis yra neprogresyvus, antras – labai brangus dėl laiko sąnaudų. Žiūrėdamas, kaip „keliasi“ iPhone programos į iPad, matau, kad tai trunka ištisus mėnesius. Netgi komercinių programų kūrėjai nespėja – ką jau kalbėti apie nemokamas.

Na, bet matysim. Gali būti, kad ilgainiui nusistovės keli standartai. Šiai dienai tai būtų „normalus“ telefoninis 3-4 colių, 7 colių planšetės „užrašų knygelės“ ir 10 colių „planšetės-sąsiuvinio“. Jei norėsime sukurti universalią programą su optimalia sąsaja kiekvienam įrenginiui, turėsime kurti po tris sąsajas kiekvienam produktui ir paslėpti nereikalingas arba išskaidyti produktą į tris versijas (SD, HD, XD…). Sukompiliuoti kodą „visiems atvejams“ tikrai nepakaks, nes programos gerumas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai ji išnaudoja techninės įrangos teikiamas galimybes.

Lietuviškų projektų naujos kartos mobiliesiems įrenginiams vis daugėja. Netrukus jie jau nieko nebestebins, bet dabar dar negaila laiko susipažinti su naujais kūriniais. Šiandien kaip tik buvau iPad programos-fotoalbumo „Heavenly Belize“ (iTunes nuoroda) pristatyme. Nors kūrinio pavadinimas skaitytojui gali būti dar nežinomas, to tikrai nepasakysi apie autorių – Mariaus Jovaišos „Neregėtą Lietuvą“ žino (o gal ir matė) kiekvienas.

„Heavenly Belize“ – naujas autoriaus projektas ta pačia dvasia: tai 250 nuotraukų albumas, kurių dauguma yra padarytos iš paukščio skrydžio perspektyvos. Tik vietoje gerai pažįstamo kraštovaizdžio čia yra visiška Karibų egzotika. „Heavenly Belize“ – dvinaris kūrinys: yra dailiai išleistas storas nuotraukų albumas ir yra jo virtuali versija – iPad programa. Jei pirmasis paperka kokybišku popieriumi ir spauda, prestižu ir solidumu, tai antrasis yra praturtintas interaktyviu žemėlapiu, kuriame galima išsirinkti nuotraukas pagal vietovę, alternatyviais tos pačios vietos vaizdais iš skirtingų perspektyvų arba padarytų kitu paros metu, iš nuotraukų sumontuotais erdvinio skrydžio virš Belizo vaizdais ir originaliu garso takeliu. Skaitmeninė versija be to yra 4 kartus pigesnė.

Atvirai sakant, kažko pritrenkiančiai naujo iš technologijų pusės čia neišvysime. Panašūs projektai buvo kuriami dar CD-ROM aušros laikais, prieš gerus 15 metų. Maždaug tiek metų Lietuvoje veikia „Elektroninės leidybos namai“ (ELN), kurie ir paruošė leidinį „Heavenly Belize“.

Kur kas įdomiau bus stebėti užsienio rinkai (lietuviška dar nesusiformavo) skirtų lietuviškų programų ir leidinių sėkmę App Store ir (tikėkimės) kitose analogiškose parduotuvėse. Jos yra patrauklios keliais aspektais:

• Vieninga platinimo sistema sulygina visų leidėjų galimybes. Lentynos čia dar nenupirktos ir neišdalintos, su kiekvienu knygynu atskirai derėtis nereikia, o apie produktą sprendžiama pagal jo kokybę, o ne ryšius ar finansinius svertus.
• Jei produktas yra to vertas, jis gali patekti į „topus“ arba būti atrinktas specialiam pristatymui. „Heavenly Belize“ leidėjai neslepia džiaugsmo gavę Apple kvietimą pristatyti papildomą informaciją atrankai – galimas dalykas, kad albumas netrukus pateks į „New and Noteworthy“ kategoriją, kas savaime garantuoja didelius pardavimus.
• Dėl patogumo įsigyti programas ir šiokių tokių apribojimų krauti turinį „iš išorės“ yra mažesnė piratavimo grėsmė. Su piratavimu ELN labai gerai pažįstami – praktiškai visi leidyklos produktai yra ir Gariūnuose fizinių kopijų pavidalu, ir FTP ar torrentuose skaitmeninių. iOS programa, ypač orientuota užsienio rinkoms yra santykinai saugesnė.

Leidėjai sako, kad turint gerą turinį, paruošti ir išleisti programą nėra nei labai brangu, nei sudėtinga. Sudėtingiausias etapas – registracija Apple programuotojų programoje (ko leidėjams, jei jie naudosis kokia nors esama platforma, nė nereikės). Tai gali trukti mėnesį ar du. Pats produktas gi peržiūrimas ir į virtualias App Store lentynas patenka per savatę–dvi. „Heavenly Belize“ nuo pateikimo užtruko 10 dienų.

Kaip jau minėjau, palyginimai su anų laikų CD-ROM „revoliucija“ yra ko gero neišvengiami – ypač tarp leidėjų, kurie jau yra išbandę savo jėgas daugiaterpių projektų rinkoje ir dažnai skaudžiai nudegę. Taip – daugiaterpiai CD ar DVD leidybiniai projektai, neremiami privataus verslo ar sukurti be valstybės ar organizacijų užsakymo, yra bergždžias reikalas. Ne vien dėl piratavimo, bet ir dėl rinkos dydžio bei nepatogaus fizinės laikmenos formato.

Tikriausiai dar anksti sakyti, koks likimas laukia šiandienos projektų, leidžiamų programų parduotuvėse, tačiau jie turi keletą rimtų privalumų, lyginant su CD/DVD:

1. Jau minėtas platinimo mechanizmas, neribojantis sutartimis su tarpininkais ar galutiniais pardavėjais.
2. Paprastumas įsigyti. Nereikalinga kelionė į parduotuvę, nereikalinga laikmena. Pirkimas „vienu bakstelėjimu“ yra daugeliui vartotojų paprastesnis, nei nelegalios kopijos įkėlimas naudojantis laidais, papildomomis programomis, sistemos „laužimu“ ir t.t.
3. Paprastumas naudotis. Tie CD/DVD, kurių aš negalėjau perkelti į kompiuterio diską, taip ir liko nenaudojami. Čia gi programa iš karto paruošta naudoti, visada pasiekiama ir paleidžiama per sekundę.

Nežinau, ar šie motyvai yra pakankami, kad naujosios elektroninės leidybos banga nenusloptų kaip kadaise CD-ROM, tačiau entuziazmo leidėjai turi nemažai – Marius Jovaiša sako planuojąs naują leidinį apie Kubą, kuriame bus dar daugiau interaktyvių galimybių: „laiko filmai“ (ta pati vieta, fotografuota laiko intervalais), panoramos, perfotografuotos istorinių nuotraukų vietos palyginimui ir pan.

Šiokių tokių abejonių kyla tik dėl kainodaros. „Heavenly Belize“ kainuoja 12 eurų. Taip tai, keturis kartus pigiau nei ant popieriaus spaustas albumas, tačiau App Store programų kainos vidurkis yra kelis kartus mažesnis. Iš tikrųjų esu pirkęs tik vieną brangesnę iPad programą – Things už 16 eurų.

Iš autoriaus ir leidėjo pozicijų žiūrint 12 eurų yra labai mažai – medžiagos paruošimas projektui kainavo 200 tūkstančių dolerių! Tačiau pigių programų suformuotas instinktyvaus pirkimo „mechanizmas“ irgi labai svarbi sėkmės prielaida. Jei iš jo iškrenti, sunku tikėtis didelės apyvartos. Tiesa, albumo kaina nėra laužta iš piršto – anksčiau išleistas nuotraukų albumas „Elements“ taip pat kainuoja 12 eurų (15 dolerių) ir, nepaisant to, yra viena perkamiausių skaitmeninių knygų.

Galiausiai rizikas turėtų amortizuoti rinkos dydis. Jei projektą išleidi keliomis kalbomis, tai gali taikytis ir į JAV/JK/Kanados/Australijos, ir į Ispanijos/Lotynų Amerikos, ir į Rusijos ar kitas dideles rinkas. Taip netgi atsidūrus „ilgoje uodegoje“ jos storio turėtų pakakti ir išlaidoms atlyginti, ir uždirbti kitiems projektams. Tikėkimės, kad taip ir bus. Džiaugiuosi skaitydamas, kad tokių sumanymų daugėja.

Šį įrašą paskatino smulkus žurnalistinis skandalas – CNN Money paskelbė straipsnį, kuriame rašė, kad 77 procentai iPhone vartotojų ketina turimą modelį keisti į naują iPhone, tačiau tą patį ketina daryti tik 20 procentų Android savininkų. Netrukus paaiškėjo, kad žurnalistai neįsigilino į tyrimo duomenis – 20 procentų buvo ne nuo Android, o nuo visų išmaniųjų telefonų vartotojų. Iš tikrųjų tas Android skaičius yra 32 procentai – gerokai didesnis. Tačiau, kaip pastebi Fortune, esmės jis nekeičia – dar daugiau Android vartotojų ateityje ketina įsigyti iPhone (36%). Kodėl?

Jau kurį laiką mane stebina tai, kad žmonės išmaniuosius telefonus renkasi taip, kaip anksčiau rinkdavosi paprastus mobiliuosius – pagal galingumo/savybių/dizaino/kainos santykį. Viskas būtų gerai, tačiau pamirštas lieka pats svarbiausias dalykas – operacinė sistema ir programos. Būtent nuo jų priklausys, kiek naudos ir malonumo teiks išmanusis telefonas. Programos – jo esmė ir pagrindinis skirtumas nuo galingesnių įprastinių mobiliojo ryšio telefonų.

Jei atsižvelgsime į programas, jų pasirinkimą ir kokybę, CNN skelbta statistika tampa šiek tiek geriau suprantama. Taip, Android telefonų išleidžiama daugiau ir jie aktyviai varžosi tarpusavyje ir su kitais išmaniaisiais naujausiomis techninėmis galimybėmis bei galia. Tai atrodo kaip didelis privalumas renkantis telefoną (kas nenori pirkti naujausią ir labiausiai internete giriamą?), tačiau privalumas kaip mat išnyksta telefoną įsigijus – po savaitės ar dviejų su tokiu pat entuziazmu Gizmodo ir kiti liaupsina naują kurios nors firmos modelį…

Tuomet lieki su ne „pačiu pačiu“, bet paguosti turėtų programos, kurių tūkstančiai laukia parduotuvėje. Ir ji tikrai yra svarbesnė už pačio telefono pasirinkimą. Jei laikysime, kad išmaniuoju telefonu vidutinis vartotojas naudosis bent du metus, tai turime santykį 2:102 – dvi savaites džiaugiesi turįs „kiečiausią“ telefoną, o visas kitas pasitenkinimą turi teikti programos.

O čia kol kas Apple App Store beveik neturi konkurentų. Ne vien dėl to, kad joje daugiausia programų. Labiau dėl to, kad tai jau yra brandi programų ekosistema, kurioje kiekviena kategorija yra pilna labai kokybiškų produktų. Nors kitų OS parduotuvės turi praktiškai visų kategorijų programų, dažnai jose yra vos vienas ar keli pakankamai geri produktai. Skylių nėra, bet pasirinkimo irgi nėra. Ir nors išties nebūtina, kad galėtum rinktis iš 50-ies RSS skaityklių, faktas, kad yra toks jų pasirinkimas, yra privalumas vartotojui – kietesnė konkurencija, geresni kainų pasiūlymai, lyderiai negali užmigti ant laurų.

Android Marketplace ar Ovi Store yra jaunesnės struktūros – joms dar viskas prieš akis. Tikiu, kad ateityje jos irgi išsiplės ir praturtės kokybiškomis programomis, tačiau šiandien į jas vartotojai menkai teinvestuoja – nemokamai parsisiunčiamų programų santykis jose daug didesnis nei Apple App Store.

Kai kas į tokius duomenis žiūri kaip į Apple politiką „iš visko plėšti pinigus“. Tačiau programų kainas nustato ne Apple, o kūrėjai. O tai, kad vartotojai perka programas, reiškia, kad jie investuoja į OS. Lengva kaitalioti sistemas, kai nesi į jas įmerkęs pinigų – jauni žmonės ir kompiuteriuose po kelis kartus per mėnesį gali keisti OS, nes neperka programų. Nesakau, kad reikalui prispyrus nekeisčiau operacinės sistemos, tačiau po kelių tūkstančių litų investicijos į programas, tai daryčiau tik kritiniu atveju (gerai bent, kad ja esu patenkintas).

Todėl mūšį dėl naujų vartotojų galima laimėti pašėlusiu tempu leidžiant vis naujus ir naujus išmaniųjų telefonų modelius, bet karą laimės tas, kas išlaikys vartotojus savo operacinėje sistemoje. Juk taip nutiko ir su Windows…

Spėju, kad Google anksčiau ar vėliau rimtai susirūpins programų kokybe Android Marketplace parduotuvėje. Ypač tų, kurios nedomina entuziastų, bet sulaiko „paprastus“ vartotojus – žaidimų, edukacinių, produktyvumo ir pan. Žingsnį tarp pirmoje pastraipoje minėtų 77 ir 32 procentų būtina sumažinti, kol neišblėso pirkėjų entuziazmas.

Dar sunkiau tai bus padaryti beveik nuo nulio startuojančiai Microsoft su Windows Phone OS ir Hewlett-Packard su atnaujinta WebOS (buvusia Palm). Netrukus turėtų prasidėti tikras viliotinio šokis aplink gabesnius mobiliųjų programų kūrėjus. Jei programuojate – imkite galvoti apie mobiliuosius projektus. Ateina jų aukso amžius. Ne – jis JAU atėjo…

„Kompiuterinis“ Pasaulio čempionato stebėjimas turėjo man labai neprognozuotų pasekmių: įnikęs į lenteles ir statistiką ėmiau ir nusipirkau žaidimą Championship Manager 2010. Nusipirkau jį ketindamas sužaisti čempionatą pats, bet vos paleidęs žaidimą aptikau, kad CM (kaip toliau jį vadinsiu) yra skirtas ne nacionaliniams čempionatams, o klubų turnyrams.

Na, tiek jau to – iš azarto aš visai nieko prieš pasimuliuoti ir klubinį futbolą. Tiems, kas anksčiau nesusidūrė su Championship Manager arba rimtesniu tos pačios kategorijos žaidimu Football Manager, turiu iškart pasakyti, kad tai yra strateginiai-taktiniai-vadybos žaidimai, o ne veiksmo žaidimai, kaip Electronic Arts FIFA serija. FIFA žaidimai man trunka lygiai tris sekundes, kol iš manęs atima kamuolį. Neapsimoka pirkti brangaus žaidimo dėl tų kelių akimirkų aikštėje.

Su CM viskas kur kas geriau, nes kamuolio aš apskritai negaunu. Čia aš esu pasirinkto klubo vyriausiasis treneris (tas mėlynas siluetas ant žaidimo dėžutės – žr. viršuje). Esu strategas, mokytojas, įkvėpėjas ir beveik dievas. Su labai daug išlygų.

Nors tikri „trenerių“ žaidimų gerbėjai labiau vertina Football Manager, o CM laiko labai paprastu, man ir CM sudėtingumo per akis. Jei tiksliau, tai dar nesugebėjau įsigilinti nė į dešimtadalį jo funkcijų, žaidimo režimų ir pareigų, jau nekalbant apie rimtas gudrybes.

Trys T

Nors CM susideda iš daugybės lygiagrečiai vykstančių procesų (tarp kurių pasiklysti – juokų darbas), pagrindiniai yra trys: žaidėjų pirkimas/pardavimas/mainai (Transfers), treniruotės ir taktika.

Vos pradėjus sezoną ir įvertinus gautos komandos būklę, reikia apsispręsti, kuriuos žaidėjus dėl netinkamos „kokybės“ reikia paleisti iš klubo ir pradėti ieškoti, kuo juos pakeisti. Teoriškai pamainos galima paieškoti klubo rezervininkų ar jaunimo komandose, bet gerų žaidėjų ten pasitaiko retai. Dažniausiai tenka samdyti žvalgus, kurie iš pasirinkto regiono (žr. pav.) suranda perspektyvių žaidėjų.

Skamba paprastai, bet iš tiesų yra itin sudėtinga. Mat pinigų kiekis yra ribotas (ypač mažesniuose klubuose), mokestis žvalgams (kuo daugiau moki, tuo geresnius žaidėjus pasiūlo) išskaičiuojamas iš bendros sumos, skirtos žaidėjų algoms. Negana to, dėl kiekvieno žaidėjo reikia derėtis ir su jo klubu, ir su agentu; derinti begales detalių, įskaitant premijas už gerą žaidimą ar baudos dėl sutarties su klubu nutraukimo. Labai gera vieta mokytis personalo vadybos.

Pabandęs kelis kartus paieškoti talentų savo klubui, supratau, kad prireiks pusmečio, kol prisikasiu iki pirmų rungtynių. Spjoviau ir patikėjau visą žaidėjų samdymą, atleidimą ir kontraktų pratęsimą savo kompiuteriniam asistentui.

Šis asistentas yra didžiausias CM žaidžiančio naujoko išsigelbėjimas. Kai jau visiškai nebesusigaudai, ką kur nusamdei ar nenusamdei ir vieną dieną pamatai, kad klube liko tik atsarginis vartininkas bei du luoši saugai, tai pažymi perduoti visą „kadrų“ ūkį asistentui ir lengviau atsikvepi…

Tą patį patarčiau padaryti ir su treniruotėmis. Šiaip treniruočių kūrimas yra daug paprastesnis už žaidėjų mainus, bet jos idealiai veikia tik tuo atveju, kai kiekvienam žaidėjui yra pritaikytos individualiai pagal tai, kokių savybių jam trūksta ar kurias reikia lavinti. Žaidėjų klube būna 20-25. Vienos treniruočių programos paruošimui gali prireikti 10 minučių ar daugiau (jei peržiūri ir suskaičiuoji visus žaidėjo gebėjimus). Keturias valandas ruošti treniruotes?!? Tikrovėje – tai natūralus dalykas, tačiau žaidime pusę dienos prie to sėdėti yra skausmas. Tai ir šią sritį perduodame asistentui.

Lieka trečioji T – taktika. Jau šio dalyko tai nieku gyvu asistentui neatiduočiau (nors tai irgi yra galima). Mat būtent prieš rungtynes parenkamoje strategijoje ir taktikoje glūdi visas CM žavesys. Kaip išdėlioti aikštėje žaidėjus? Ar pagal jų sugebėjimus, ar reaguojant į priešininko strategiją? Kokį kamuolio perdavimo būdą pasirinkti (jis gi priklauso ir nuo oro sąlygų rungtynių dieną – per lietų geriau siųsti kamuolį į priekį ilgais perdavimais)? Ką pasodinti ant atsarginių suolelio? Daugiau puolamosios grandies, saugų ar gynybinės? Kas greičiausiai pavargsta aikštėje? Kas yra mėgėjas užsidirbti geltonų kortelių, taip sukeldamas riziką komandai likti mažumoje? Net jei visus žaidėjų samdos ir treniruočių dalykus patikime asistentui, taktikos dalykų lieka dar tiek daug, kad užtektų penkiems žmonėms.

Žinoma, į viską iš karto nesigilini. Antraip mėnesį sėdėtum prie lentelių, kol sukurtum „tobulą“ strategiją rungtynėms (kuri po to veikiausiai nepasiteisintų). Vietoje to tiesiog imi ir žaidi toliau, mokydamasis pakeliui.

Žaidimo metu esi tikras treneris. T.y. žaidžia tavo „berniukai“, o tu tik stebi ir bandai koreguoti jų veiksmus per pertraukėles, keitimus ar didžiąją pertrauką tarp kėlinių. Jei vaizdo negana, tai dar yra smulki rungtynių statistika (kamuolio valdymas, perdavimų procentai, smūgiai į vartus, pražangos, kiekvieno individualaus žaidėjo indėlis) ir asistento pastabos, kuris labiausiai stebi priešininkų žaidimą ir stengiasi aptikti silpnąsias vietas: „Priešininkų kairysis saugas šiandien prastos formos – galima būtų tai išnaudoti“. Ką gi – per pertraukėlę virtualioje aikštėje savo žaidėjams nubraižai naują perdavimų kelią dešiniuoju kraštu.

CM leidžia visas rungtynes stebėti „realiu laiku“ (pusantros valandos!), bet tai yra beprotybė. Dažniausiai pasirenkama stebėti svarbiausius žaidimo momentus, tarp jų paspaudant pauzę, kad spėtum peržiūrėti žaidimo statistiką ir asistento pastabas.

Nors negali sakyti, kad rungtynes stebėti neįdomu. Žmogeliukai aikštėje juda daug maž natūraliai (žaidimo kūrėjai teigia, kad kiekvienam jų yra įrašyta 500 animacinių judesių), įvarčiai beveik nesikartoja ir visada yra įdomūs. Tiesa, kompiuteris keistokai reguliuoja žaidimą pagal futbolininkų lygį. Jei žaidėjas prastai valdo kamuolį, tai gavęs perdavimą jis tiesiog prie to kamuolio kažkiek laiko stovi. Matyt tai reiškia, kad jis bando tarp susipynusių savo kojų surasti kamuolį. O tuo metu prie jo lekia keli priešininkai kamuolio atimti!

Iš pradžių keikiau stoviniuojančius žioplius paskutiniais žodžiais, bet paskui pastebėjau, kad priešininkai pagal savo lygį irgi elgiasi taip pat. Taigi jei priešininkas irgi prastas, tai atlėkęs prie maniškio jis irgi sustoja. Ir stovi du kaliošai, kol kompiuteris nusprendžia, kuris vertas laimėti dvikovą dėl kamuolio. Visa tai trunka vos sekundę, tačiau atrodo kiek nenatūraliai. Vėliau pripranti – ir nieko…

Aistros

Nors CM žaidimas daugiausiai susideda iš spoksojimo į begalę statistikos lentelių, jis irgi sugeba uždegti. Imi smarkiai „sirgti“ už savo klubą, rūpestingai prižiūri techniškai stiprius, bet greitai aikštėje pavargstančius komandos „senukus“ (žaidėjus virš 26 metų amžiaus), kad jie nepervargtų ir negautų traumų. Eini kalbėtis „akis į akį“ su nepatenkintais dėl reto išleidimo į aikštę ar dėl išnuomavimo kitam klubui. Savo klubo puolėjo ir gimimo dieną prisimenu…

Sekasi tai man nekaip. Matyt vis dėlto reikia pačiam ir žaidėjų ieškoti, ir treniruotes jiems ruošti. Kadangi pats klubo išsirinkti nesugebėjau, tai leidau kompiuteriui atsitiktine tvarka parinkti. Po kelių bandymų Anglijoje ir Velse, galiausiai ėmiausi vadovauti kažkokiai nudrengtai Argentinos pirmosios lygos komandai. Jos valdyba man iškėlė tik vieną tikslą – nelikti paskutinėje vietoje turnyro lentelėje.

Iš pradžių viskas buvo gerai. Buvome net į ketvirtą vietą pakilę. Bet paskui prasidėjo traumos, mano strategijos klaidos, geltonos kortelės, 11 metrų baudiniai. Šiandien mes dar ne paskutinėje eilutėje, bet galime ten atsidurti iki sezono pabaigos. Labai dėl to sielojuosi. Guodžiuosi bent tuo, kad tai pirmas mano sezonas. Įgudęs kito klubo nebepaskandinsiu.

Per tą Championship Manager vos tikro futbolo nepamiršau. Todėl perspėju susidomėjusius CM žaidimą atidėti po čempionato. Jei futbolo pasirodys per mažai, galėsite jį virtualiai pratęsti, kiek norėsite. Jei taip iš tikrųjų padarysite, pasidalinkite gudrybėmis – gal man vis dėlto pavyks išgelbėti tą nelemtą argentiniečių klubą nuo visiškos gėdos?

Naujausia Apple mobiliųjų įrenginių OS versija visiems turėtų būti nemokama, tačiau aš už ją šįryt sumokėjau 20 litų, ir dar nežinia, ar tai pabaiga. Jei ankstesnės iPhone OS versijos, tegu ir ne tokios gausios naujovių, būdavo diegiamos ir veikdavo sklandžiai, tai naujausia yra tikrai liūdnas daiktas…

Pradėkime nuo to, kad iOS4 įdiegiau daugiau iš smalsumo, o ne iš reikalo – mane visiškai tenkino 3.1.3 versija. Juo labiau, kad senesniuose iPhone modeliuose (turiu 3G) veikia ne visos naujosios OS galimybės. Naująją OS norėjau įdiegti dėl vieningos pašto dėžutės ir aplankų programoms. Įdiegęs atradau gerokai daugiau – ir gerų, ir blogų dalykų.

Pirmiausiai – apie gerus. Net jei turite tik 3G, iOS pateiks keletą labai patogių naujovių:

1) Patobulinta lietuviška klaviatūra. iPhone ir taip turėjo pakenčiamą universalią klaviatūrą, tačiau sparčiai rašyti su ja buvo keblu, nes raidės su lietuviškais diakritiniais ženklais (č, ž ir pan.) buvo toli „alternatyvių“ rašmenų eilėje. Norint pasirinkti, pavyzdžiui, „ū“, tekdavo pirštu braukti beveik per visą ekrano plotį. iOS4 klaviatūroje lietuviškos raidės perkeltos arčiausiai lotyniškų, tad rašymas paspartėja kelis kartus. Dar ne taip patogu, kaip būtų visas raides sudėjus į vieną vaizdą, bet jau nebėra kuo skųstis.

2) Vieninga pašto dėžutė. Anksčiau stengiausi visus pašto adresus prijungti prie Gmail, nes iPhone paštas vienu metu galėjo rodyti tik vienos paskyros laiškus. Dabar gi yra „All inboxes“ vaizdas, kuriame matomi visi gauti laiškai, nesvarbu, į kurią pašto dėželę jie įkrito. Smarkiai pavėluotas dalykas, labai gerai, kad pagaliau atsirado.

3) Aplankai. Nors turiu parsisiuntęs daugiau kaip 100 programų, jų visų telefone nelaikau. Ne dėl vietos ekrane stokos, o dėl to, kad sparčiau vyktų sinchronizacija (kuo daugiau programų, tuo daugiau jų duomenų reikia kopijuoti į kompiuterį). Išsiverčiu su maždaug 50-čia. Jos telpa į tris „ekranus“, bet dar geriau būtų, kad tilptų į du – pagrindinį ir pramogų. Su naujaisiais aplankais tai labai paprasta padaryti – sumeti vieną ant kitos panašias programas, ir jos atsiduria teminiuose aplankuose. Turiu „žaidimus“, „naujienas“, „tinklus“, „pagalbines“, „knygas“… Labai patogu.

Dabar minusai:

1) Sutrikęs žadintuvas. Dar nepatikrinau, ar taip atsitiko visiems, tačiau man šįryt valanda vėliau įsijungė žadintuvas. Saulius ir Ernestas Radijocentre patvirtino, kad jiems atsitiko tas pats. Kadangi ryte turėjau būti radijo studijoje kassavaitinei „Džiugo failų“ laidelei (paklausykite kada, jei dar negirdėjote – RC svetainėje yra įrašai), tai pamačiau klaikiai pramigęs. Tiesiai lovoje išsikviečiau taksi ir sugebėjau sumušti asmeninį kelionės į radiją rekordą – nuo pagalvės iki studijos mikrofono per 17 minučių. O atstumas gi nemažas… Kodėl iOS4 „grybauja“ žadintuvas, nežinau, bet esu tikras, kad ne vienam jis dar pridarys nemalonumų. Už taksi sumokėtus 20 litų ir vadinu savo mokesčiu už naują telefono OS versiją…

2) Grafikos problemos. Pirmiausiai pastebėjau jas Facebook programoje, o vėliau ir Reeder RSS skaityklėje. Facebook mygtukai ir piktogramos tapo kampuotos, o Reeder neberodo besikeičiančios statuso eilutės, kuri informuodavo, ką programa daro: siunčiasi srautus, atnaujina podėlį ir pan. Keistokai elgiasi ir AccuWeather orų prognozės. Skaičiau, kad kai kam dingo adresai iš užrašinės, bet man taip nenutiko – arba gal nepastebėjau tarp daugybės susikaupusių.

Yra dalykų, kuriuos nežinia, kur priskirti. Pavyzdžiui tas daugiaveiksmiškumas (multitasking). Man jis nereikalingas, bet tai, kad jis neveikia 3G galima būtų laikyti minusu. Arba ekrano fonas. Mielai būčiau užsidėjęs lietaus lašelius kaip ekrano foną, tačiau su tais ekrano fonais galima ir prisižaisti…

Apskritai tai iOS4 senesnės kartos iPhone telefonuose yra ne tiek atnaujinimas, kiek priminimas, kad pažanga nuėjo į priekį ir atėjo laikas naujam aparatui. Kai dar nesi baigęs mokėti už turimą, tai apmaudu. Bet spėju, kad ateityje tempai vis didės ir didės.

Trumpa išvada: jei turite iPhone 3G ir dar nesate atnaujinę OS (beje, tai trunka beveik pusantros valandos, tad bet kokiu atveju nerekomenduočiau to daryti vidury dienos, kai galite sulaukti svarbių skambučių), tai verčiau palaukite 4.0.1 ar 4.1 versijos su pataisomis. Gal sutaupysite 20 litų?..

Microsoft Office 2010 užrašinė OneNote yra verta atskiro įrašo. Tebus tai kompensacija už tai, kad pati Microsoft šią programą buvo labai nuskriaudusi. Kaip? Ogi išimdama iš daugumos ankstesnių (2003 ir 2007) Office rinkinių ir pateikdama ją kaip įrankį turintiems planšetinius kompiuterius. Taip, OneNote priima signalą iš planšetės plunksnos ir netgi atpažįsta ranka ekrane rašytą tekstą, bet tai būtų tas pats, kaip „pardavinėti“ Evernote tik kaip teksto atpažinimo programą ir pridėti ją tik prie skenerių…

Kadangi OneNote septynerius metus buvo šešėlyje, tai nedaug kas ją ir žino. O gaila – tai viena įdomiausių ir potencialiai naudingiausių Office rinkinio programų. Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokite, kad turite neribotą kiekį sąsiuvinių su bet kokiu spalvotų skirtukų skaičiumi ir bet kokiu puslapių tarp jų kiekiu. Dabar įsivaizduokite, kad į šį skaitmeninį sąsiuvinį galite tiek rašyti, tiek kopijuoti Word tekstus, Excel lenteles, PowerPoint skaidres, paveikslėlius, videosiužetus, garso failus, ištisus tinklalapius ar tik jų ištraukas iš interneto arba galite patys ranka parašyti tekstą (jei turite planšetę) arba nupiešti schemas (pavyzdžiui, kelią ant žemėlapio). O dar įsivaizduokite, kad visa tai galima daryti su visa darbo grupe – dalinantis projektais, idėjomis, planais ir redaguojant vienas kito kūrybą, komentuojant ją ir papildant.

Jau piešiasi mintyse programos kontūrai? Šis virtualus bendro naudojimo sąsiuvinis yra puikiai indeksuotas: jūs galite surasti bet kokį įtrauktą (taip pat ir ranka parašytą) tekstą, atskirai peržiūrėti medžiagą pagal jos tipą, autorių, sukūrimo datas ir kitais pjūviais. Darbščiose rankose OneNote gali tapti ištisa kūrybine dirbtuve – kadaise San Franciske sutikta britų technologijų žurnalistė OneNote planšetiniame Toshiba kompiuteryje pavadino „visu jos gyvenimu“. Kadangi OneNote paskirtis priklauso nuo autoriaus išmonės, tai ji visa ar jos sąsiuviniai gali tapti ir dienoraščiu, ir receptų knyga, ir mokslinio darbo užuomazga, ir studijų užrašais (studentams ši programa yra itin vertinga), ir žiniatinklio archyvu.

Yra, sakyčiau, tik du OneNote trūkumai, tačiau jie yra svarbūs. Skirtingai nuo Evernote, ši programa dabar egzistuoja tik asmeniniam kompiuteriui. Tai reiškia, kad neturint su savimi AK beveik nėra kaip papildyti savo įrašus ar peržiūrėti juos. Kitas trūkumas yra santykinis programos „svoris“ – tai yra stambaus kalibro programa, labiau lygintina su Word, nei su lengvesnėmis ir mažesnėmis Evernote ar JustNotes tipo užrašinėmis.

Tiesa, OneNote neturi visą laiką būti matoma. Tiek Office programos, tiek ir, pavyzdžiui, Internet Explorer naršyklė pasirinktus duomenis gali įmesti į OneNote paprasčiausiai pasirinkus atitinkamą komandą iš konteksto (dešiniojo pelės mygtuko) meniu. Įdomus ir atvirkštinis ryšys. Iš OneNote galima rašyti laiškus ir žymėti susitikimus MS Outlook, pridėti pastabas prie įvairiausių Office dokumentų (jie bus matomi, tarkime, PowerPoint skaidrėse kaip užrašai prie jų), netgi rašyti tinklaraštį. Jei nepamečiau skaičiaus, tai OneNote jau trečia Microsoft programa po Windows Live Writer ir Word 2010 su kuria galima rašyti tinklaraštį.

Dar viena svarbi OneNote savybė – žymos. Jomis galite „apklijuoti“ bet kokią sukauptą informaciją. Vėliau pagal žymas surasti susijusį turinį bus lengviau nei teksto paieškos lauke.

Geriausia naujiena yra tai, kad nuo šių metų OneNote yra beveik visose Office rinkinių versijose, išskyrus Office Starter. Tai reiškia, kad daug daugiau žmonių galės ją išbandyti ir, tikiuosi, turėti naudos iš jos galimybių. Nors aš su Mac naudoju daug panašaus tipo programų (Evernote, Yojimbo, Thoughts, Notebook, MacJournal, iDocument), tokio funkcionalumo kaip OneNote analogo kitose operacinėse sistemose neteko matyti.

Hmm. Mano Office 2010 apžvalgėlė tampa daugiamėnesiniu projektu dėl sesijos ir dar dėl to, kad visą šį programų rinkinį išlandžioti užima labai daug laiko. Apie Word 2010 jau rašiau, o šiame įraše norėčiau išskirti tik tas PowerPoint, Excel ir Outlook savybes, kurios yra patogesnės darbui, nei ankstesnėse jų versijose.

Iš dalies naujienos yra tos pačios kaip Word – t.y., pavyzdžiui, naujas spausdinimo, dokumentų išsaugojimo meniu, „kaspino“ redagavimas ir dokumentų kopijos internete čia taip pat veikia. Tačiau yra ir keletas specifinių naujovių.

Excel 2010 gavo labai įdomų naują diagramų tipą, pramintą Sparklines. Lygiai taip, kaip po skaičių stulpeliu galima gauti jų sumą ar paskaičiuoti vidurkį, dabar toje vietoje (ar kitoje, nesvarbu) galima į vieną skaičiuoklės laukelį įterpti nedidukę diagramą. Tai ir bus jūsų Sparkline. Diagramų ataskaitoms šis dalykėlis nepakeis, tačiau jis labai padeda vizualizuoti duomenis darbo eigoje. Tiesa, norėtųsi, kad tos diagramos būtų išvaizdesnės – tokios, pavyzdžiui, kaip Google Analytics – minimalistiškos, bet dailios. Excel Sparklines gal tiksliau parodo kreives ar stulpelius, bet jų išvaizda neverta nuotraukos…

Microsoft sako patobulinusi „o kas jei?“ scenarijų valdymą, „PivotTable“ funkcijas, bet kadangi aš nieko jose nenutuokiu, tai negaliu pasakyti, ar nauji dalykai geriau veikia už senus.

PowerPoint man buvo antra pagal reikalingumą programa po Word, nes šiais laikais studentams reikia ruošti daugiau skaidrių nei anksčiau – balsu sakomas mintis jie sunkiai supranta? Dabar naudoju Keynote (Mac), kuri neturi tiek daug funkcijų, bet jų paskaitų skaidrėms ir nereikia.

Va, kas man iš tiesų praverstų, tai patogesnės PowerPoint 2010 priemonės videoklipams įterpti, ypač jei tai kompiuteryje turimi failai. Vaizdo įterpimas iki šiol buvo labai nepatikimas dalykas. Neretai prieš skaidres su video pranešėjas atsiprašančiu tonu sako „na, jei technika nepaves…“. Tas „nepaves“ retai pasitaiko, todėl žmonės skaidres ir klipus rodo atskirai. O tai jau sutrikdyta pateikties seka, kurią pagyvina nebent galimybė ant darbastalio pamatyti aplanką „Nuogos merginos“ (nebūtinai „nuogos merginos“, bet jūs suprantate, ką turiu galvoje – šou procesas bet kuriuo atveju sutrinka, nes pranešėjas pasilenkia prie kompiuterio ir paskubomis ieško failų ar klipų naršyklėje).

PowerPoint 2010 turi specialius vaizdo įkėlimo įrankius, kurie ne tik leidžia tiesiai programoje pakoreguoti klipo pradžios ir pabaigos vietą, bet ir nustato išryškėjimo/išnykimo („fade in“/„fade out“) efektus, leidžia pasirinkti matoma vaizdo valdymo juostelė ar ne (kai jos nesimato, klipas daug gražiau dera skaidrėje). Išsaugant pateikties failą, PowerPoint gali suglaudinti videoklipus iki pageidaujamos kokybės ir dydžio, kad ji tilptų į CD ar atmintuką. Tiek videoklipams, tiek ir įterpiamoms nuotraukoms pridėta įvairiausių efektų, tačiau jų naudojimas labiau gadina skaidrių vaizdą nei taiso. Čia ne PowerPoint, o švaros ir tvarkos dalykas.

Vienas įdomus „internetinis“ PowerPoint 2010 triukas – galimybė transliuoti skaidres. Programa gali jas išsaugoti Live saugykloje. Jei savo auditorijai išsiųsite kvietimą su nuoroda, galėsite surengti virtualų pristatymą. Ne taip efektyvu kaip gyvas, bet užtat patogu ir taupo laiką.

Kadangi Outlook jau nebenaudoju daug metų (darbe buvo Thunderbird), tai sunkiai bepamenu, ko labiausiai trūkdavo šioje Microsoft komunikacijų programoje. Tais laikais – tikriausiai spartos. Jei šiandien tenka derinti asmeninį susirašinėjimą su Gmail ir darbinį su Outlook, tai gera naujiena bus tai, kad Outlook 2010 seka ir pokalbio gijas – labai panašiai, kaip tai daro Gmail. Kad tie pokalbiai nepaskandintų vertingų laiškų, dabar galima pasirinkti ignoruoti pasirinktą susirašinėjimo atšaką. Jei, pavyzdžiui, bendru adresu darbuotojai@firma.lt 50 žmonių tariasi dėl bendrovės darbuotojų tailandietiško bokso turnyro, o jūs nekenčiate prievartos, tai galite visą tą kruviną reikalą išmesti iš pašto dėžutės – tiek anksčiau gautus laiškus, tiek ir tuos, kurie šia tema dar bus parašyti. Šaunus įrankis, ką?

Kita moderni įdomybė – „Outlook Social Connector“. Jei jūsų valdžia nėra uždraudusi bendravimo socialiniuose tinkluose darbo metu, tai per OSC galite prie pašto dėžučių prijungti ir Facebook, LinkedIn bei kitas soc. tinklų paskyras (nemanau, kad galima prijungti One.lt, bet to tikriausiai ir nereikia).

Beje, Outlook, turi vadinamuosius „Jump List“ sąrašus – tiesiai iš programos piktogramos užduočių juostoje išsiskleidžiančius meniu, kurie pora pelės spustelėjimų leidžia pasiekti norimą Outlook dalį.

Daugelį išvardintų dalykų galite pamatyti vizualiai Microsoft Office svetainėje, bet tam prireiks Silverlight įskiepio. Apačioje pridedu Lockergnome sukurtą Office 2007 ir 2010 versijų palyginimą. Jis nepilnas, bet kai kuriuos svarbesnius dalykus išvardina.

Vienos programos nepaminėjau tyčia. Apie OneNote norėčiau parašyti atskirai, nes ji to verta, nors nedaug kas šią programą žino ir kasdien vartoja. Bus daugiau…

P.S. Šiandien gavau pranešimą spaudai, kad rudenį MS Office 2010 bus išleista ir lietuvių kalba. Kai kam tai džiaugsmas, o kai kam – dejonė… Gaila, kad negalėjau šiandien susitikti su Microsoft lokalizacijos komandos atstovu ir pasiaiškinti, iš kur atsirado žodis „saitas“…

Jei paklaustumėme Safari 5 naršyklės kūrėjų, kas naujojoje versijoje svarbiausia, jie tikriausiai pradėtų nuo HTML5 suderinamumo savybių, nes dabar Apple stovykloje tai madinga. Tačiau HTML5 man yra nepačiupinėjamas dalykas, todėl Safari 5 sudomino kitais dalykais.

Pats akivaizdžiausias iš jų – skaitymo režimas (žr. pav. kur matyti iš New York Times svetainės „išluptas“ tekstas). Geresnio straipsnių skaitomumo įrankiai nėra naujas dalykas. Apie keletą jų esu rašęs anksčiau, tačiau šiek tiek daugiau esu naudojęsis tik Instapaper. „Reader“ režimas Safari 5 naršyklėje yra labai panašus, tik dailesnis ir veikia pačioje naršyklėje. Jei ji užuodžia straipsnį tinklalapyje, tai adreso eilutėje atsiranda pikšvas mygtukas „Reader“. Jį spustelėjus, lango kraštai pritemsta, o centre atvaizduojamas straipsnio tekstas ir iliustracijos be reklamos intarpų ir kitų trikdžių. Šaunus dalykas.

Deja, Reader režimas veikia ne visose svetainėse, nors su dauguma Delfi tekstų ir beveik visais bandytais tinklaraščių įrašais jis susidoroja puikiai. Nežinia, ar nenusibos tas „Reader“ mygtuko maigymas, tačiau gerai, kad toks įrankis yra. Aš bevelyčiau, kad šis režimas įsijungtų automatiškai, kai atidaromas ne pagrindinis svetainės, o straipsnio tinklalapis. Šiandien to negaliu padaryti, bet gal tai bus ryt… nes į Safari pagaliau atkeliauja padorūs įskiepiai.

Teoriškai Safari turėjo įskiepių ir anksčiau, tačiau juos diegti (ir ypač šalinti) buvo keblu. Jie buvo diegiami kaip MacOS X programos, ne iš pačios naršyklės. Iš tokių iki šiol naudoju tik vieną, Ad Blocker – visi kiti pasirodė per „sunkūs“.

O štai nuo penktosios versijos Safari galės turėti Chrome tipo įskiepius, sukurtus su HTML, CSS ir JavaScript. Kol kas oficialiai jų svetainės nėra, kaip nėra ir skyrelio tarp naršyklės nuostatų. Tačiau Lifehacker jau parašė, kaip tą skyrelį įjungti, o smalsūs žmonės internete jau pradėjo rinkti ir pirmuosius savadarbius įskiepius. Kol kas daugelis jų nėra gudresni už GreaseMonkey scenarijus, bet tebeina pirma para po naršyklės versijos paskelbimo – spėju, kad vėliau jų bus sočiai.

Nors aš anksčiau į Chrome tipo „lengvuosius“ įskiepius žiūrėjau įtariai, nes jie savo galimybėmis gerokai nusileido Firefox priedams, dabar man atrodo, kad tokie gal net yra geresni. Jie mažiau apkrauna naršymą ir ne tiek kelia pavojų jo stabilumui.

Sparta ir stabilumas turėtų būti svarbūs kiekvienam Safari vartotojui, nes būtent šie dalykai yra išskirtinės naršyklės savybės MacOS aplinkoje. Sparta su Safari neblogai varžosi Chrome ir Opera. Chrome taip pat stipriai konkuruoja dėl suderinamumo. Manau, kad šios dvi naršyklės yra vienodai naudingos – pasirinkimą lemtų specifinės funkcijos ar estetiniai motyvai.

Beje, dėl to suderinamumo. Kai Apple pakvietė į savo svetainę pasidomėti HTML5 galimybėmis, ji tuojau pat buvo apkaltinta specialiai juos parinkusi tokius, kad Safari atrodytų pažangiausia. Po pažinties su keliasdešimčia įvairiausių JavaScript, CSS, HTML ir kitų testų per pastarąjį dešimtmetį galiu pasakyti, kad visi jie yra nesubalansuoti – įmanydamas gali pasirinkti tokius, kurie įrodys bet kurios iš populiarių naršyklių pranašumus. HTML5Test.com reitingo trūkumas – visi elementai sudėti kaip vienodos reikšmės, nepaisant jų „naudingumo koeficiento“ naršant. Na, bet nesvarbu – po naujos Safari versijos išleidimo, Chrome ir Safari rezultatai jame yra netoli: Chrome – 142, Safari – 136 (Safari 4 buvo 113).

Spėju, kad Safari 5 yra gera naujiena tik tiems, kas ir anksčiau naudojosi šia naršykle – naujų vartotojų ji tikriausiai nepritrauks, nors išbandyti ją verta, netgi Windows aplinkoje, kur turėtų veikti grafikos spartinimas. Aš kaip buvau, taip ir lieku kelių naršyklių vartotojas, iš kurių kasdienėmis laikau Safari ir Chrome.

Nors šiandien HTML5 projektų internete tėra vienetai, galimybių demostracijai, technologijos populiarinimui ir tiesiog smalsumui patenkinti jų gana. Ak, ir, žinoma, kritikų strėlėms atremti. Apple, viena iš pagrindinių HTML5 standarto rėmėjų į savo svetainę įdėjo kelis demonstracinius tinklalapius, kurie parodo, ką galima padaryti su HTML5, JavaScript ir CSS3 jau šiandien.

Demonstracijos atrodo įspūdingai. Gyvą video sukioti, keisti jo dydį, uždėti „kaukę“ visiškai nestabdant vaizdo spartos ir neprarandant kokybės. Nuotraukų galerijoje galima peržiūrėti paveikslėlius „trimatėje“ aplinkoje. Skyrelis „Transitions“ keičia paveikslėlius nė kiek nenusileisdamas PowerPoint ar Keynote efektams. Ten pat demonstruojamas garso įterpimas į tinklalapį be specialių grotuvo programų, erdvinių nuotraukų peržiūra ir mano laukiamiausias dalykas – naujos tipografinės galimybės (žr. pav.).

Šiandien dar ne visos naršyklės gali naudotis visais HTML5 standarto privalumais, bet padidėjus poreikiui, HTML5 suderinamumas netruks atsirasti.

Jei Apple demonstruojami triukai atrodo per silpni, tai verta pasidomėti žaidimu „Hand of Greed“. Jį vakar išleidusi firma Appular teigia, kad tai pirmasis tikras HTML5 žaidimas. Žaidimo valdymas ir kokybė nė kiek nenusileidžia „rimtiems“ nei paklusnumu komandoms, nei animacijos sklandumu, nei vaizdo efektais. Beje, šis žaidimėlis yra dvigubas atsakymas: tiems, kas bijo nesugebėsią sukurti programų be Flash, jis rodo, kad tai visiškai įmanoma; o tiems, kas skundžiasi uždarų sistemų gniaužtais jis rodo galimą išeitį – HTML5 programas ir žaidimus galima krauti tiesiai naršyklėje, apeinant visus AppStore ar kitos uždaros sistemos apribojimus.

Turint galvoje, kad HTML5 tebėra vystykluose, vaizdo turinio svetainių ketinimai pritaikyti videoperžiūrą HTML5 standartui yra pakankamai optimistiški: nors šiandien vos 3% gali parodyti HTML5 video, trečdalis pritaikys šiam standartui turinį dar iki metų pabaigos. Kitais metais HTML5 video jau turėtų pasiekti 50%.

Spėju, kad laikas įsigyti kokią nors gerą HTML5 knygą ir pradėti mokytis. Mielai kai kuriais dalykais pasinaudočiau ir šioje svetainėje.

Šiemet gimtadieniui gavau keletą tikrai netikėtų dovanų. Pavyzdžiui, anoniminę 11-os rožių puokštę, atgabentą pasiuntinio be lydinčios kortelės ir bent menkiausios užuominos, nuo ko ji yra. Net pavargau spėlioti, kas galėjo taip pasveikinti.

Dar labiau netikėta buvo Tomo dovana. Tai Internet Explorer 8 papildukas (na ir pavadinimas gi šio priedo…), kuris bet kokio naršyklėje pažymėto teksto ieško nežinau.lt straipsnių archyve. Jei naudojatės naujausia IE versija, šį dalyką galite įdiegti čia (jis yra beveik tinklalapio apačioje).

Šiek tiek apmaudu, kad dirbdamas MacOS aplinkoje, kuriai nėra IE versijos, pats negaliu pasinaudoti dovana. O man ji labai praverstų, nes turėčiau greitą būdą patikrinti, ar esu rašęs anksčiau viena ar kita tema. Per daugiau kaip tris tinklaraščio metus susikaupė beveik 7500 įrašų – dabar be papildomo įrankio ne taip paprasta surasti, ką rašiau apie vieną ar kitą produktą prieš metus, du ar tris, kokių prognozių buvau prirašęs. Mielai prie straipsnių pridėčiau skaitytojams nuorodų į ankstesnius įrašus ta pačia tema, tačiau dažnai tingiu kapstytis archyve. Na, ką gi – su Tomo sukurtu priedu dalis skaitytojų patys viską galės susirasti (pabandykite pažymėti „Internet Explorer“ šiame rašinyje ir pažiūrėkite, ką gausite).

Ne ką mažiau apsidžiaugiau radęs, kad 56-iems išbandžiusiems šis naršyklės priedas patiko. Tai visai neprastas rezultatas tarp visų lietuviškų IE papildukų. Jei patiks ir jums, nepamirškite paspausti „nykščio“!

Na, o naudojantiems Firefox primenu, kad Karolis yra sukūręs paieškos nežinau.lt įskiepį (Nr 16 – skyriuje „Society – Blogs“). Jis veikia kuo puikiausiai iki šiol.

Nuo to laiko, kai dar Windows 3.x laikais nurungė WordPerfect, Microsoft Word yra populiariausia pasaulyje teksto redagavimo (apdorojimo) programa. Tuoj bus 30 metų, kai ji niekam neužleidžia šios pozicijos, nepaisant to, kad tiek komercinių, tiek ir nemokamų alternatyvų yra išties daug – ta pati WordPerfect tebėra gyva kaip Lotus Symphony biuro programų rinkinio dalis.

Iš dalies Word sėkmę lėmė Windows grafinės sąsajos populiarumas (kitos populiarios DOS laikais programos smarkiai vėlavo į Windows traukinį), iš dalies tai, kad Word, nepaisant pasitaikančių klaidų ir mažos spartos (Word 6.0 buvo tragedija, plačiai aprašyta kompiuterinėje to meto spaudoje), buvo labai aktyviai tobulinama ir ilgainiui ėmė tenkinti tiek savo sparta, tiek ir funkcijų rinkiniu.

Funkcijų, tiesa, vis gausėjo ir gausėjo, kol jos pasiekė apogėjų Word 2003 laikais. Žmonės tyčia atsidarydavo visas programos įrankių juosteles ir fotografavo programos sąsają:

Microsoft šie juokai tikriausiai neatrodė labai linksmi. Ypač dėl to, kad su jais sklandė ir kita informacija: esą žmonės tepanaudoja vos 10% programos galimybių, o moka, žinoma, už visą šimtą procentų.

Todėl jau 2007-ųjų Word buvo išleista su įrankių kaspinais (ribbons). Kai aš įžangoje parašiau, kad tikėčiausi iš Office 2010 galimybės juos išjungti (pakeisti įprastais komandų meniu), dalis žmonių labai susinervino. Na, gal mes apskritai pernelyg smarkiai šiais laikais nervinamės dėl diskusijos dalykų, tačiau aš turiu keletą labai racionalių priežasčių dėl kurių norėčiau turėti galimybę kaspinus perjungti į meniu:

1. Meniu yra įprastas programų valdymo būdas visose operacinėse sistemose. Jis nebūtinai yra patogiausias, tačiau tokia komandų išklotinė yra pati aiškiausia – kai nežinai, kur rasti funkciją, pakanka perbėgti pele per sąrašus. Kaspinuose visų komandų nesimato, net jei vieną po kito juos atidarai.
2. Greičiausias būdas naudotis programa – klaviatūros komandos. Sakykime, kad žmogaus mokėjimą/pripratimą naudotis programa galima išmatuoti pagal tai, kiek jos komandų jis gali paleisti tiesiai iš klaviatūros. Meniu sąrašuose klaviatūros komandos yra surašytos šalia jų pavadinimų. Taigi ilgainiui galima jas išmokti ir naudotis apskritai nebelandžiojant po sąrašus. Nors Word 2007 ir 2010 veikia įprastos klaviatūros komandos, naujokui jas išmokti sudėtingiau, nes kaspinuose jų nebeliko.
3. Office kaspinus mes galime pakęsti todėl, kad Office yra dominuojantis rinkoje biuro programų rinkinys. Ką jau padarysi – paskirsime mėnesį kitą laiko ir išmoksime. Tačiau įsivaizduokite, kad kiekvienos programos kūrėjai imtų ir nuspręstų sugalvoti unikalų savo programos valdymo būdą. Mano kompiuteryje – apie 200 programų. Turėčiau mokytis 200 būdų valdyti programas?

Na, bet tiek jau to. Yra toks labai keistas posakis „šuo ir kariamas pripranta“ (pastaba gyvūnų saugotojams – ne aš jį sugalvojau ir naudoju tik kaip metaforą). Laikau, kad šiuo atveju esu Microsoft kariamas šunelis, ir… prisitaikau.

Kita potenciali Word grėsmė buvo ir yra kuklios, nedidelės „vienos paskirties“ teksto redagavimo programėlės, visų pirma prie Windows pridedama WordPad. Tiesą sakant, lėtesniuose kompiuteriuose, kuriuose Word ilgai paleidžiama, WordPad užėmė jos vietą, nes sugeba atidaryti kasdienius (nesudėtingo maketo) Word failus.

Kai persikrausčiau į Mac, panašiai pradėjau elgtis su Pages programa. Ji lėtai kraunasi, todėl nurodžiau, kad DOC failus atidarinėtų maža ir sparti programėlė Bean. 9 atvejais iš 10 nepasigendu sudėtingesnės programos funkcijų.

Ką tuo norėjau pasakyti? Kad Office 2010 kūrėjams reikėjo ne tik patobulinti Word 2010 valdymą, bet ir paspartinti programą, kad nekiltų pagunda naudoti mažiau atminties ir kitų kompiuterio resursų reikalaujančias, spartesnes programas.

Trečioji grėsmė visiems gerai žinoma – tai žiniatinklio tarnyba Google Docs, leidžianti rašyti ir redaguoti tekstus tiesiai naršyklėje. Tai tikrai ne taip paslanku ir patogu kaip kompiuteryje, tačiau yra keli stiprūs „debesies“ redagavimo privalumai: 1) failai visada yra ten, kur turi interneto ryšį, 2) jais gali dalintis ir redaguoti kartu su kolegomis/draugais, net jei jie yra ne viename vietiniame tinkle.

Kaip Word 2010 sureagavo į grėsmes ir ką pasiūlė?

Bene pati ryškiausia naujovė – dokumentų išsaugojimas Windows Live SkyDrive saugykloje (žr. pirmą paveikslėlį). Jei turite Windows Live paskyrą, tai padaryti yra paprasta (nors man atrodo labai nelogiška išsaugojimą internete įdėti ne prie „Save“, o į atskirą „Save & Send“ meniu). Word pati prisijungia prie jūsų Live paskyros ir įdeda dokumentą į pasirinktą, asmeninį arba viešą, aplanką.

Viešuose SkyDrive aplankuose išsaugotus dokumentus gali parsisiųsti ir atsidaryti kiti. Jei suteiktos atitinkamos teisės, tai pataisos ir papildymai gali „grįžti“ į pradinį failą. Kadangi kartu su Office 2010 debiutavo ir supaprastintas žiniatinklio Office variantas, tai dokumentus peržiūrėti ar paredaguoti galima ir be pačios Word programos – tiesiog naršyklėje. SkyDrive vartotojams nemokamai suteikia 25 GB vietos – erdvės dokumentams neturėtų pristigti.

Jei reikia dokumentus redaguoti keliese „gyvai“, tai tą patį dokumentą iš žiniatinklio atsidarę vartotojai „mato“ vienas kitą būklės juostoje (piktograma labai panaši į Windows Messenger). Paspaudę piktogramą, galite matyti, kas šiuo konkrečiu metu su jumis redaguoja dokumentą.

Kadangi atsirado galimybė redaguoti tiesiai iš interneto keliamus dokumentus, sustiprinta ir jų apsauga. Jei Word „užuodžia“, kad atidarote dokumentą iš interneto (gali būti ir parsiųstas), ji automatiškai įjungia saugos režimą, kuris neleidžia naudoti faile įrašytų komandų sekų (scripts) ir kitų potencialiai pavojingų dalykų. Jei failo šaltiniu pasitikite, saugos režimą galite išjungti.

Apie Word 2010 spartą man spręsti sudėtinga – naudojau programą virtualioje Windows 7 OS (su Parallels). Tokioje aplinkoje Word 2010 paleidimas užtrunka kelias sekundes, o tai jau yra pakankamas slenkstis, kad mažos ir greitos alternatyvos būtų labai patrauklios. Tikiu, kad normalioje Windows 7 aplinkoje, ypač naujame kompiuteryje, Word 2010 gali startuoti akimirksniu.

Dėl komandų kaspinuose esminių pokyčių neįvyko. Nors juose atsirado daug naujovių (paminėsiu toliau), kaspinus, mokantiems Word komandas, galima tik paslėpti, pakeisti juos meniu galimybės nėra (nors geras programuotojas tokią galimybę „sukištų“ į kokius 16 KB…).

Nauja paieška, naujas spausdinimas

Word kūrėjai atkreipia dėmesį į naują paieškos sistemą, kuri dabar atsidaro papildomoje vertikalioje skiltyje, rodančioje visas teksto ištraukas (po kelias eilutes), kur yra ieškomas žodis ar frazė. Taip iš tikrųjų daug paprasčiau surasti reikiamą vietą ilgame dokumente.

Spausdinimas gi pasikeitė taip, kad dabar tapo nebereikalinga atskira lentelė davus komandą „Print“ – pasirinkti spausdintuvą, kopijų skaičių, spausdinamus puslapius ir jų išdėstymą bei formatą galima tiesiai iš atskiro spausdinimo meniu.

Smagu, kad prie išsaugojimo (bet prie „Save & Send“, o ne prie „Save“) yra aiškiai įdėta komanda įrašyti PDF failą. Šiais elektroninės komunikacijos laikais PDF atvaizdą siunčiu ar įsirašau daug dažniau, nei spausdinu popierinę kopiją. Iš tiesų popieriaus apskritai nereikėtų, jei visas sutartis ir kitus dokumentus galima būtų pasirašyti skaitmeniniu būdu (žinau, žinau… bet elektroninis parašas veikia ne visose OS, ar ne?).

Kitos naujovės

Nors aš nemanau, kad sveika Word naudoti kaip „maketavimo“ programą, matyt, bent jau dalis programos vartotojų tokių funkcijų pageidauja. Todėl Word 2010 atsirado papildomų paveikslėlių redagavimo, rėminimo ir „meninių efektų“ funkcijų ir keliasdešimt teksto efektų, įskaitant „metalines“, „neonines“, „išskaptuotas“ raides ir panašiai. Aš tokius dalykus mieliau perleisčiau Microsoft Publisher programai vien dėl to, kad netyčia iš kolegų negaučiau pernelyg papuoštų dokumentų. Patirtis rodo, kad tos puošmenos retai būna skoningos.

Kita vertus, dabar su Word 2010 galima paruošti išties įspūdingus naujienlaiškius. Jei patiems vaizduotė netarnauja, tai galima bus pasirinkti iš gerokai papildyto įvairių dokumentų šablonų rinkinio.

Beje, Word 2010 dabar turi ir nuosavą ekrano fotografavimo įrankį. Tokių programėlių netrūksta, bet gal ir paprasčiau į dokumentą įterpti ekrano iliustraciją nenaudojant daugiau nieko, kaip tik pačią Word programą.

Tam teko, tam teko, o tam…

Įrangos ir programų apžvalgas aš linkęs baigti spėjimais, kam tas produktas bus tinkamas, o kam – nelabai. Būna, žmonės ginčijasi, bet man pačiam taip geriau susidėlioti. Mat jei pačiam netinka ar nepatinka, tai dar nereiškia, kad kažkam tas produktas nebus tikras išganymas. O kaip gi dėl Word 2010?

Jei mano pagrindinė OS būtų Windows 7, tai norėčiau naujosios Word versijos. Dabar turiu Word 2007, kuri tikrai smarkiai nusileidžia Word 2010 vien dėl to, kad neturi sąsajų su interneto tarnybomis, bendro redagavimo ir patobulintos paieškos. Tiesa, „norėčiau“ dar nereiškia „galėčiau“ – Microsoft svetainėje vien Word atnaujinimo kaina – 110 JAV dolerių (311 Lt). Tiek teksto redagavimo programai išleisti tikrai negalėčiau, nebent ji pati už mane straipsnius pradėtų rašyti (tada greitai apsimokėtų). Vienai programai skaičiuojant, pigiau išeitų atnaujinti visą Office programų rinkinį. Professional versijos atnaujinimo kaina – 933 litai (pagal JAV svetainę). Taigi, kad apsimokėtų, tame rinkinyje turėtų būti dar trys ne mažiau už Word reikalingos programos. Ar jų tiek rasiu? Matysim kitose Office programų apžvalgose.

O jums? Mano spėjimas:

• Jei darbe bet koks ankstesnis Office bus atnaujintas į Office 2010, veikiausiai apsidžiaugsite. Vis dėlto naujoji versija yra tikrai geresnė.
• Jei iš Office uždirbate – šis programų rinkinys yra pagrindinis įrankis ruošiant dokumentus klientams ir pan. – ko gero irgi apsimoka. Juk išlaidas reikia išskleisti per tris metus (maždaug kas tiek laiko išleidžiamos naujos Office versijos). Gausime mažiau nei 30 litų per mėnesį (už atnaujinimą). Verslui tai yra nedaug.
• Namų vartotojams patarti kebliausia. Ne paslaptis, kad daugelis mūsų, įpratę prie Office darbe, namuose naudoja nelegaliai parsisiųstas Office versijas. Man atrodo, kad tai ne tik nesveika, bet ir visiškai nebūtina. Gal ateityje mums bus prieinama nemokama (su reklama) Office Starter versija, o gal ir šiaip galima išsiversti su nemokama OpenOffice arba kad ir ta pačia naršykline Office kartu su Windows Live paslaugomis.
• Jei esate technologijų entuziastas, tai dirstelėti į Office 2010 galite tiesiog parsisiuntę bandomąją Office 2010 beta versiją. Nors spėju, kad jau išmokote verstis be biuro programų rinkinio. Daugelį „naršyklių kartos“ žmonių visiškai tenkina Google Docs…

Kitoje dalyje – apie Excel ir PowerPoint naujienas.

Ir susiklostyk gi man taip, kad testų sezonas sutaptų su didžiausio užimtumo universitete metu! Na, bet jau nebepamenu, kada gyriausi laisvo laiko pertekliumi, tad nestenėsiu…

Šį kartą imuosi labai didelio darbo, kurio – iš anksto žinau – deramai nepadarysiu. Bet bent jau pasistengsiu parašyti, kas naujo įdomaus yra Microsoft Office 2010 versijoje, kaip „keturioliktasis biuras“ yra prisitaikęs prie interneto laikų, kuo jis gali pririšti tuos, kas mąsto apie nemokamas alternatyvas ar netgi grynai „debesies“ sprendimą – Google Docs.

Microsoft šis produktas yra ne ką mažiau svarbus už Windows. Ne tik dėl to, kad iš jo pardavimų gaunama didelė pajamų dalis, bet ir dėl to, kad verslo įmonėse ir įvairiausiose organizacijose Office labiausiai padeda išsaugoti Microsoft dominavimą.

Office kritikai teigia, kad tik vartotojų inercija tebelaiko verslą ir valstybės institucijas Microsoft glėby. Office šalininkai gi atkerta, kad pagal suderinamumą su dokumentais ir vartotojų įgūdžiais iki šiol nėra lygių.

Tačiau išorinis spaudimas Microsoft biuro programų rinkiniui stiprėja. Pastaruoju metu – ne tiek dėl nemokamų analogų, kiek dėl aktyvios Google kampanijos perkelti verslo dokumentus į Google Docs/Google Apps. Todėl „žiniatinklinis“ Office 2010 komponentas yra bene didžiausios reikšmės.

Lūkesčiai

Prieš pradėdamas apžvalgą trumpai surašysiu, ko tikiuosi iš naujausios Office versijos dar prieš ją bandydamas. Remiuosi patirtimi, kurią sukaupiau (ganėtinai epizodiškai) naudodamasis savo Office 2007 Professional ir iš jos kilusiais norais. Tyčia neskaičiau ankstyvų bandomosios versijos apžvalgų, kad neprisgraibyčiau išankstinių nuomonių.

Taigi lūkesčiai:

• kuklesnė apimtis
• didesnė sparta
• galimybė išjungti kaspino meniu ar pakeisti jį įprastu
• geresnė sąsaja arba bent jau „basic“ režimas sparčiam darbui
• patogus dokumentų išsiuntimas pasirinktu formatu (ypač PDF)
• dokumentų sinchronizavimas per internetą
• bendro redagavimo galimybės
• geresnė kaina

Šiuo metu turiu įdiegęs Professional versiją (žr. paveikslėlį). Joje yra gerokai daugiau programų, nei aš ketinu apžvelgti. Pagrindinį dėmesį skirsiu „klasikai“ – Word, Excel, PowerPoint ir Outlook. Atskirai aprašysiu OneNote, nes manau, kad tai mažiausiai įvertinta Office rinkinio programa, o kitas veikiausiai apžvelgsiu bendrame įraše. Gausis gal septynios dalys… Apie Microsoft Word 2010 ketinu parašyti dar šią savaitę.