Savo iPad naudojuosi jau keturis mėnesius ir iš esmės juo esu patenkintas, tačiau mane nuolat glumina belaidžio ryšio problemos. Kaip jos pasireiškia? Ogi aparatas dažnai pameta ryšį (po „miego“, įjungtas naudoti). Kartais pakanka pakartotinai įrašyti tinklo prisijungimo slaptažodį, tačiau dažnai nepadeda ir tai. Bet kuriuo atveju, tai labai erzina ir trukdo normaliai naudotis.

Pasirodo, ši problema kankina ne mane vieną. Apple apie tai žino, bet jos pasiūlytas sprendimas atrodo gerokai painus: ką bendro turi ekrano ryškumas ir belaidis ryšys?

Trumpai aprašysiu, kaip aš bandžiau spręsti problemą.

1. Pabandžiau atnaujinti maršrutizatoriaus programinę įrangą. Nepavyko. Aš naudoju Pirelli DRG A125G prietaisą, kurį gavau kartu su TEO šviesolaidžiu. Man labai įtartinai atrodo padangų gamintojų kuriama elektronika, na bet gavau gi „už dyką“… Prisijungus per naršyklę prie adreso 192.168.1.254 ir įrašius vardą „admin“ bei slaptažodį „admin“, pačiame pirmame tinklalapyje dešinėje galima rasti skyrių „System Status Indication“ ir nuorodą „upgrade“ šalia naudojamos programos versijos (mano atveju 4.5.3). Deja, ta nuoroda neveikia, nes kreipiasi į TEO serverį vietiniame tinkle, kurio mano vietiniame tinkle, žinoma, nėra (šis adresas, matyt, paliktas nuo maršrutizatoriaus konfigūravimo pačioje TEO laikų). Taip pat yra nuoroda į update.pirelli-discus.com. Ji neveikia. Jei nuo adreso (kaip pataria Google) nukrapštysime dalį „update“ ir kreipsimės tiesiai į pirelli-discus.com, pateksime į labai juokingą tinklaraščio įrašą: „Kodėl padangų gamintojai neturėtų kurti maršrutizatorių“. Nepadėjo, bet prajuokino. Visiškai sutinku. TEO reikėtų atidžiau rinktis techninės įrangos partnerius…
2. Pabandžiau atskirti belaidžius tinklus. Kadangi atnaujinti programinės įrangos nepavyko, nutariau pasinaudoti kitu patarimu – atskirti skirtingų dažnių tinklus ir suteikti jiems skirtingus pavadinimus. Deja, ir to padaryti nesugebėjau. Pirelli turi tik vieną tinklo pavadinimo laukelį (mano atveju tinklas buvo pavadintas TEO-XXXXXX, kur „iksai“ žymi 6 ženklų raidžių ir skaičių derinį). Tačiau iškart po juo yra tinklo režimo pasirinkimo laukelis, kuriame galima rinktis mišrų 802.11b/g, tik 802.11b arba tik 802.11g. Standartiškai buvo nustatytas mišrus b/g tinklas. Aš gi paėmiau ir pakeičiau jį tik į 802.11g (žr. pav.). Laukelyje „channel“ galima pasirinkti transliacijos dažnius (13 pozicijų G tinklui), tačiau kol kas ten palikau „automatic“.
3. Daugiau nebežaidžiau, nes sprendimas man padėjo. iPad (bent jau kol kas) tinklą prisimena, o kitų nešiojamųjų įrenginių signalo indikatorius pradėjo rodyti daugiau padalų, nei anksčiau:

Trumpai perrašau sprendimą tiems, kas nori pasinaudoti pažingsniui:

1. Atsidarome naršyklę, įrašome į adreso eilutę 192.168.1.254
2. Atsidariusiame Pirelli maršrutizatoriaus tinklalapyje įrašome prisijungimo duomenis admin / admin („username“ ir „password“ – jie vienodi).
3. Šoninėje skiltyje spaudžiame „Network Connections“, atsidariusiame sąraše – „LAN Wireless 802.11g Access Point“ (2 eilutė).
4. Atsidariusiame tinklalapyje pasirenkame kortelę „Wireless“.
5. Pakeičiame tinklo režimą (802.11 Mode) į „802.11g Only“ ir pačioje puslapio apačioje spaudžiame mygtuką „Apply“.
6. Tinklalapis persikraus, prie tinklo teks prisijungti iš naujo.

Išvados

Apple belaidžius tinklus žymi savaip. Kiekvienam tipui ji suteikia atskirą pavadinimą, dažniausiai pridėdama raidę (ManoTinklasB, ManoTinklasG, ManoTinklasN). Kiti, deja, taip nedaro. Kaip supratau, dėl to iPad ir pasiklysta… Reikia tikėtis, kad atnaujinus OS versiją į 4.2, problema bus išspręsta, nes tai grynai programinis dalykas. Tą problemą tikrai reikia spręsti, nes juk ne prie visų tinklų, kuriais naudojiesi, administravimo gali prieiti ir jį pakoreguoti.

Antra išvada – Pirelli maršrutizatoriai, švelniai tariant, yra liūdesys. Maniškis ne tik kad nesukuria naujausio N standarto tinklo, bet ir yra nebeatnaujinamas. Reikia dairytis kito (jei turite gerų rekomendacijų – parašykite komentaruose).

Per save neperšoksi. Kai turi senesnę techniką neretai kyla pagunda į ją įdiegti naujausią operacinę sistemą ar kokią naują programą, žaidimą, tačiau dažniausiai tai baigiasi nelinksmai. Iki tol patikimai ir pakankamai sparčiai veikęs kompiuteris ar telefonas ima strigti, programos ima lūžinėti, o besisukantis laikrodėlis ar laukimo ratukas tampa įprastu vaizdu.

Man taip prieš porą savaičių nutiko su iPhone. Nors turiu pora kartų atsiliekantį 3G modelį, neatsilaikiau pagundai įdiegti iOS 4. Anksčiau aprašyti naujos OS versijos privalumai, žinoma, yra vertingi, tačiau „nemokamai“ pridėtas sumažėjęs sistemos stabilumas ir sparta džiaugsmo neatnešė. Juo labiau, kad buvau pripratęs prie savo telefono kaip prie labai patikimo ir niekada nepavedančio įtaiso. Todėl kurį laiką palaukęs, ar nepasirodys koks nors atnaujinimas, vis dėlto nusprendžiau grįžti prie ankstesnės, 3.1.3 OS versijos.

Kaip tai padaryti, aprašyta Lifehacker straipsnyje. Tačiau surašysiu ir čia, ką dariau, nes gal ne visiems aišku, kai angliškai išdėstyta.

1. Pirmiausiai turime susirasti 3.1.3 OS atkūrimo failą. Mac sistemose jis yra vartotojo aplanke > Library > iTunes > iPhone Software updates. Aš ten teradau tik 4.0 failą, todėl teko siųstis iš iClarified. Pasirenkant reikiamą versiją, reikia žiūrėti ne tik OS, bet ir telefono modelio (3G ir 3GS failai skiriasi). Parsisiųstą failą (200+ MB, bet siunčiasi greitai) galima išsaugoti bet kur.
2. Iš Sebby.net reikia parsisiųsti naujausią RecBoot programos versiją. Jos diegti nereikia. Aplanke rasite dvi programas. Mums reikalinga tik „RecBoot Exit Only“.
3. Dabar žaisime su laikmačiu ir judesių koordinacija. Pirmiausiai prijungiame iPhone prie kompiuterio, palaukiame iTunes (galima sinchronizuoti, nors tai nebesvarbu) ir išjungiame telefoną, neatjungę USB laido. Kai telefonas išjungtas kartu paspaudžiame „Namų“ ir įjungimo mygtukus ir laikome paspaustus 10 sekundžių. Praėjus 10 s, paleidžiame įjungimo mygtuką, tačiau „Namų“ mygtuką laikome dar 10 sekundžių. Jei viskas gerai, kompiuterio ekrane atsiras pranešimas apie „atkūrimo režimą“ (recovery mode). Beje, Lifehacker yra įdėję vaizdo klipą su laikmačiu ir instrukcijomis – pagal jį procedūrą atlikti paprasčiau.
4. Paspaudę OK, iTunes lange pamatysime atkūrimo mygtuką „Restore“. Šiaip jis atkuria paskutinę naudotą OS, todėl mums netinka. Taigi spaudžiame klaviatūros „Alt“ klavišą ir tik tada bakstelime „Restore“. Atsidaro failų pasirinkimo lentelė, kurioje mums reikia susirasti parsisiųstą OS 3.1.3 versijos failą.
5. OS atkūrimas trunka apie 10-12 minučių. Pusę to laiko eigą rodo iTunes, o OS įdiegimo patikros eiga matoma telefono ekrane.
6. Pabaigus sistemos atkūrimą, iTunes perspėja, kad „iPhone could not be restored“ (klaida 1015). Tai melas. Susiraskite parsisiųstą RecBoot Exit Only programą ir paleiskite ją. Rasite mygtuką „Exit Recovery Mode“ (jis tik vienas tėra). Paspauskite – ir viskas! Sistema atkurta.
7. Perkraunam telefoną, įvedam PIN ir jungiamės prie iTunes. Mums teks susimesti atgal visus kontaktus, el. pašto paskyras, programas, muziką ir kitą turtą, kurį norite turėti telefone. Nors Lifehacker rašo, kad gal iTunes turės išsaugojusi seną 3.1.3 atsarginę duomenų kopiją, mano atveju tokios nė kvapo nebuvo, todėl viską teko diegti iš naujo. (Svarbi pastaba! iTunes pasiūlys atkurti neseniai vykdytą sinchronizaciją – nedarykite to, jei sinchronizuota buvo po iOS 4 diegimo! Gali baigtis blogai).
8. Sukėlę programas ir kitą turinį bei sichronizavę telefoną būsime baigę visą procesą sėkmingai. Man tai užtruko apie pusvalandį.

Kadangi negalėjau atkurti duomenų, tai po to dar teko į visas programas surašyti prisijungimo duomenis (Gmail, Twitter, Facebook, Reeder, Instapaper, Evernote, Flickr ir t.t.). Tai nuobodoka, tačiau „debesies“ privalumas tas, kad visi duomenys sugrįžta net po švaraus OS įdiegimo. Praktiškai be nuostolių.

Dabar džiaugiuosi labai paspartėjusiu, patikimu ir maloniu naudotis telefonu. Aplankų ir bendros pašto dėžutės nebėra, bet tai menkas mokestis už sklandų darbą. Spėju, kad nebejudinsiu OS šiame telefone iki pat jo tarnybos pabaigos. Nebenoriu pasijusti kaip su Windows Vista kokiame nors Pentium MMX…

Šiandien gavau skaitytojos laišką su klausimu, kaip ištrinti klaidingus „autocomplete“ pasiūlymus iš formų laukelių naršyklėje. Naršyklės šioje srityje yra visiškai be intelekto: nesvarbu, suklydai rašydamas savo el. paštą, slaptažodį, svetainės adresą ar kitą informaciją – naršyklė įsimena šiuos duomenis ir įkyriai juos siūlo kiekvieną kartą pildant tokius pačius laukelius.

Kadangi su tokia problema ne kartą susidūriau pats, šį paprastą patarimą nusprendžiau parašyti visiems.

Automatinis anketų laukelių užpildymas yra naršyklės funkcija. Kiekviena ją vadina skirtingai, tačiau visos populiariausios leidžia tą priminimą išvalyti – gaila tik, kad dažnai kartu su kitais, reikalingais duomenimis.

Jei klaidingai įvesti duomenys nuolat bado akis, atidarykite naršyklės nuostatas ir…

- jei naudojate Firefox ar Google Chrome, pasirinkite „Clear Browsing History“/„Clear Browsing Data“ (žr. Chrome pavyzdį);

- jei naudojate Microsoft Internet Explorer, pasirinkite „Delete Browsing History“ („Clear now“ mygtukas ištrins iš karto, žr. pav.). Taip pat ši sritis vadinama Opera ir kai kuriose ankstesnės kartos naršyklėse.

Ištrynus naršymo istoriją, dings ir lankytų adresų priminimas adreso laukelyje, bet šis trūkumas ne toks įkyrus kaip klaidingi duomenys pildant anketas.

Šiaip ganėtinai keista, kad naršyklės tebėra ganėtinai žioplos, kai bando įsiminti užpildytus duomenis ar slaptažodžius. Nejau sudėtinga įsiminti tik po sėkmingo prisijungimo (kai serveris nebegrąžina tinklalapio su anketos laukeliais)?

Vakar su kolega Šilu trumpai padiskutavome apie elektroninių knygų ateitį Lietuvoje. Ji, žinoma, bus. Bet kokia, šiandien pasakyti dar sudėtinga. Veikiausiai labai vėluojanti, atsargi ir apkabinėta visokiais neva privalomais užraktais, neleidžiančiais žmonėms skaityti pamėgtos knygos jiems patogiu būdu ar perkelti ją iš vieno įrenginio į kitą. Dar ji gali būti monopolizuota ir nepagrįstai brangi – prielaidų tam yra.

Ta proga vertėtų patapšnoti įsivaizduojamam jaunam žmogui per petį ir patarti kibti į anglų (ir papildomai – į rusų ar vokiečių) kalbos studijas su visa energija ir ryžtu išmokti ją tiek, kad galėtų skaityti knygas be žodyno. Todėl, kad jau šiandien internete legaliai galima parsisiųsti šimtus tūkstančių nemokamų skaitmeninių knygų anglų kalba, patogiai pritaikytų bet kokiai skaitymo priemonei: telefonui, skaityklei (Kindle, Sony Reader ir pan.), kompiuterio ekranui. Tokius knygų centrus kaip Project Gutenberg ar ManyBooks.net jau minėjau, tačiau šiandien radau tarnybą, kuri išdidžiai užėmė pirmąją vietą mano naršyklės adresų juostelėje.

Tai Inkmesh – skaitmeninių knygų paieškos tarnyba. Ši tarnyba indeksuoja daugybę skaitmeninių knygų parduotuvių (taip, jų jau yra daugybė!) ir archyvų internete, paieškos rezultatuose pateikdama surūšiuotus pagal kainą rezultatus su nemokamomis ar pigiausiomis knygomis pirmosiose eilutėse. Turi pinigų – gali karališkai apsipirkti („Da Vinčio kodas“ – 11 litų), neturi – yra daugybė knygų tokiomis pačiomis temomis ar tų pačių žanrų, kurios išvis nieko nekainuoja. Reikia tik anglų kalbą mokėti.

Užtat aš nebe taip jau ir jaudinuosi dėl to, kada ir kaip pasirodys lietuviškos skaitmeninės knygos – bent jau asmeniškai. Mat net joms pasirodžius, spėju, kad tektų pirkti vertimą tris kartus brangiau vietos parduotuvėje, kai originalas kainuoja vos kelis dolerius ar išvis nieko. Štai kada atsiperka visas laikas ir išlaidos (jei kas kursus lankė) mokytis užsienio kalbas…

Jei svetainė turi savo RSS srautą, tai skaityti jos naujienas yra labai paprasta, bet jei ji RSS neturi? Tuomet jos adresą įsidedame tarp naršyklės žymų ir tikimės, kad nepamiršime vėliau užsukti paskaityti, kas naujo paskelbta. Bet ar atsimename? Galiu lažintis, kad ne. Prisimename porą dažniausiai skaitomų portalų, orų svetainę, dar vieną kitą. Kiti gi adresai taip ir dūla nelankomi. Bent jau su maniškiais taip buvo, kol nesužinojau apie NetRocket.

NetRocket yra naršyklės priedas ir interneto tarnyba, suplanuojanti jūsų apsilankymus adresyne išsaugotose svetainėse. Jums tereikia pasirinkti apsilankymų periodiškumą ir sekti priminimus (el. paštu arba tiesiai naršyklėje). Naujos prekės e-parduotuvėje? Kartą per savaitę. Naudojamos programos svetainė? Kartą per mėnesį, pažiūrėti, ar nepasirodė nauja versija. Mėgiamas komiksas internete? Kiekvieną ketvirtadienį. Ir taip toliau, ir panašiai.

Trumpai tariant, NetRocket užtikrina, kad visi adresai – ir tie, kuriuos atsimenate aplankyti patys, ir tie, kuriuos šiaip pamirštate, tampa lygiaverčiais. Prieš naudodamas NetRocket savo naršyklės adresyne radau apie 50 svetainių, iš kurių nepamiršau lankytis vos dviejose ar trijose, ir tai ne taip reguliariai, kaip buvau sumanęs. Suplanavęs apsilankymus, galiu būti tikras, kad daugiau nebepamiršiu aplankyti tų svetainių.

Nors man nelabai patinka papildomai apkrauta naršyklė (NetRocket turi priedus IE, Firefox, Safari ir Opera, bet kol kas neturi Chrome naršyklei), bet galiu tai atleisti NetRocket, nes ji gelbėja nuo to nelemto “dviejų svetainių“ sindromo, kuriuo serga visa Lietuva. Serga, nes neprisimena, kad turi išsaugojusi daug daugiau įdomių adresų…

Interneto sparta yra labai sunkiai apibrėžiamas dalykas. Ką sakote, kai jūsų klausia apie ją? Tą, kurią perkate iš interneto paslaugų tiekėjo? Turite pasiskaičiavę pagal SpeedTest? O gal kokią kitą spartos matavimo tarnybą? Faktas, kad pliki siunčiamo ir gaunamo srauto spartos skaičiai nepasako visos tiesos nei apie realią spartą naršant, nei apie ryšio kokybę naudojant P2P programas, Skype, žiūrint vaizdo transliacijas ir pan.

Į kokius aspektus verta atkreipti dėmesį, matuojant interneto spartą?

• Deklaruojama IPT sparta yra tik orientacijai. 100 mb/s? Tik idealiomis sąlygomis, tik naktį iš pirmadienio į antradienį 4:00, tik tarp Lietuvos serverių – ir tai dar klausimas…
• Sparta Lietuvoje ir užsienyje skiriasi kelis kartus. Ką tik pamatavau, kad Lietuvoje mano darbo kompiuteryje sparta parsisiunčiant yra 8 mb/s, išsiunčiant – 7 mb/s. Užsienyje gi šie skaičiai atitinkamai yra 1,3 mb/s ir 1,9 mb/s.
• Užklausų limitas gali būti svarbesnis už spartą. Visas interneto ryšys yra dalinamas vartotojams, tačiau dalinamas jis įvairiai. Paprastai namų vartotojams yra skiriamas santykinai nedidelis aktyvių jungčių (užklausų) skaičius. Verslo abonentai už internetą moka brangiau, tačiau gauna didesnį užklausų limitą (nes internetas dalinamas vietiniame tinkle daugeliui vartotojų). Kaip pasijunta skirtumas? Siuntimas namuose spartesnis (nedaug užklausų, svarbiausia sparta), o naršymas spartesnis darbe (naršyklė siunčia lygiagrečiai daugybę užklausų, tačiau siunčiamos informacijos kiekis yra santykinai nedidelis).
• Jei dalyvaujate P2P tinkluose, tai išsiuntimo sparta gali būti ne mažiau svarbi už parsiuntimo. Mat dauguma privačių P2P tinklų remiasi pariteto principu (turi išsiųsti bent tiek duomenų, kiek jų parsisiuntei). Neigiamas santykis gresia pašalinimu iš tinklo, o didelė išsiuntimo sparta padeda greičiau už kitus tinklo dalyvius aptarnauti besisiunčiančius ir pagerinti santykį (ratio).
• Trūkinėjimas (jitter) yra svarbus balso pokalbiams ir vaizdo failų (YouTube ar kitų klipų, transliacijų) peržiūrai. Transliacijos trūkinėjimas priklauso tiek nuo IPT paslaugos kokybės, tiek ir nuo kelio internete iki serverio. Kuo daugiau srauto paketų yra nukreipiami per skirtingus maršrutizatorius, tuo didesnė tikimybė, kad jie į jūsų kompiuterį atkeliaus skirtingu metu, apsunkindami srauto informacijos sudėliojimą reikiama tvarka. Jei stringa žiūrimi klipai ar sunkiai sekasi susišnekėti per Skype, išmatuokite savo ryšio trūkinėjimus.
• Jei turite labai spartų internetą, spūstis informacijos kanale gali susidaryti ir dėl jūsų technikos kaltės. Šį dalyką taip pat lengva išbandyti: pakanka išmatuoti interneto spartą prisijungus prie maršrutizatoriaus per belaidę anteną ir su tinklo laidu. Mano atveju laidas lenkia „orą“ beveik du kartus, nes maršrutizatorius yra koridoriuje, maždaug už 6-7 metrų nuo kompiuterio. Jei interneto sparta yra beveik ideali, tai nesuspėti gali netgi jūsų diskas! Pavyzdžiui, siunčiant didele sparta 6 GB failą iš 30-ties P2P taškų, kompiuteris gali beveik „užšalti“, nes programa vos spėja rašyti informacijos segmentus į failą. Tokiais atvejais diskų masyvas (RAID) yra didelis privalumas.

Jei norėtume būti tikslesni, turėtume matuoti ne interneto spartą, o visą kompleksą dalykų, apibrėžiamų, kaip, pavyzdžiui, interneto indeksas (II). Aš tikriausiai matuočiau spartą Lietuvoje ir užsienyje, trūkinėjimų ir prarastų paketų skaičių, tinklalapių krovimo laiką (su Flash ir be) 9-tą, 12-tą, 15-tą, 18-tą, 21-ą valandą ir vidurnaktį. Jei matuojama namų interneto sparta, tai paskutiniams trims skaičiams skirčiau x3 indeksą. Ir tik tada bandyčiau gauti labiau realybę atitinkantį indeksą.

Gal galime tokį neformalų II standartą sukurti patys? Jis padėtų lyginti IPT paslaugų kokybę ar įvertinti naudojamą internetą kur kas geriau, nei skaičiai iš reklamos skrajučių ar vien tik SpeedTest rezultatai.

Jei jūsų tinklaraštis yra WordPress sistemoje, o rašote jį kompiuteryje su Windows, tai geresnio įrankio už Windows Live Writer tikrai nerasite. Su Writer ne tik patogu rašyti naujus tinklaraščio įrašus, redaguoti jau parašytus ar kurti puslapius, su WLW galima prižiūrėti netgi tinklaraščio komentarus!

Pati programa komentarų redagavimo funkcijos neturi, tačiau ji turi įskiepių sistemą, todėl patys vartotojai papildo Writer naujomis funkcijomis. Rugsėjį vykusiame WordCamp buvo pristatyti trys nauji Writer įskiepiai (zip failas su visais trimis įskiepiais), vienas kurių ir leidžia moderuoti komentarus.

Įdiegę įskiepį galėsite peržiūrėti naujus, sulaikytus ar į šlamšto sąrašą įtrauktus komentarus, patvirtinti juos, ištrinti, pažymėti kaip brukalą ar tiesiog atidaryti įrašą naršyklės lange. Įskiepis „ne firminis“, todėl naudokite atsargiai, bet jei viskas bus gerai, tai Writer bus galima naudoti ne tik rašymui, bet ir tinklaraščio priežiūrai.

Tikriausiai šį dalyką daugelis jūsų žino, bet kadangi pats buvau pamiršęs, o šiandien prireikė, tai trumpai priminsiu, kaip reikia įterpti HTML kodo pavyzdžius tinklaraščio įraše ar kokiame kitame svetainės tekste.

Jei aprašote HTML žymų funkcijas ar norite pateikti jų naudojimo pavyzdį, paprastas žymų užrašymas nepadės – jos kaip mat bus paverstos į veikiantį kodą: tinklalapyje pamatysite ne kodo pavyzdį, o jo rezultatą. T.y. jei tekste įterpsite:

<a href=“http://tnklas.lt/“>T*nklas.lt</a>

tai svetainėje matysis:

T*nklas.lt

O ką daryti, jei norime parodyti būtent kodą, o ne jo rezultatą? Šiuo atveju žymos, naudojamos programavimo kodo pavyzdžiams rodyti („pre“ ar „code“) mums nepadės.

Atsakymas paprastas – reikia ženklus „<“ ir „>“ perrašyti reikšminėmis santrumpomis – atitinkamai „&lt“ ir „&gt“, pridedant kabliataškį. Kadangi ilgame kodo pavyzdyje tai padaryti gali būti keblu, tai patartina pasinaudoti tinklalapiu, kuriame HTML kodas yra perrašomas į tinkamą dėti tekste. Tereikia į viršutinį lauką įrašyti norimą konvertuoti kodą, paspausti „Convert“ mygtuką ir iš apatinio lauko nusikopijuoti perkoduotą informaciją.

Kai fiziškai nebespėji perskaityti visų naujienų, suplaukiančių į Google Reader, tenka kažkaip jas praretinti. Tačiau kaip? Jei viską skaitote išskleistame (expanded) pavidale, tai pelės ratuku prasuktus įrašus Reader pažymi kaip perskaitytus. Pažiūrėję į Trends skyrelio statistiką aptiksime, kad viskas buvo perskaityta 100%.

Toks rodiklis mums netinka, todėl reikia iš esmės keisti RSS skaitymo tvarką: įrašų vaizdą keičiame į sąrašo (list) ir nuo šiol pradedame skaityti tik tuos straipsnius, kurių antraštės ir matomi eilutėje teksto fragmentai iš tiesų sudomino. Baigę skaityti įdomesnius rašinius, spaudžiame Shift+A (Mark all as read) ir krauname naujus skaitinius.

Taip skaitant, po kelių savaičių Trends jau bus sukaupusi mūsų dėmesio informaciją. Tuomet teliks atsidaryti sąrašą pagal mažiausiai procentiškai perskaitytus įrašus ir išmesti lauk saują prenumeratų. Bent jau žinosite, kad išmetate tas, kurios išties jums pasirodė neįdomios. Beje, tai darydamas aptikau, kad klaidingai įsivaizdavau kai kurių prenumeratų vertę: maniau, kad jos yra labai įdomios, o Trends galiausiai parodė, kad dažna nesiekia nė 5% perskaitytų straipsnių.

P.S. Kaip matote, eksperimentuoju su minimalistine Helvetireader išvaizda, kurią galite įsijungti su įskiepiu Better GReader (Firefox).

P.P.S. Kai sprendi apie straipsnį vien iš antraštės, labai greit aptinki, kad daugelis kolegų nemoka jų rašyti, o ir mano paties yra nekonkrečios ir neviliojančios…

Tinklaraščių atsiradimas sugriovė visuomenėje priimtą nuomonę, kad kūryba – tai išrinktųjų dalia.

Visi tinklaraštininkai daugiau ar mažiau yra kūrėjai, todėl kūrybos procesas, kūrybingumo ir įkvėpimo problemos, manau, jiems artimos ir pažįstamos.

Ar dalinamės įspūdžiais trumpame įraše, ar rašome teminę apžvalgą, o gal rimtą analitinį straipsnį – kaskart priversti sulaukti Jos didenybės Mūzos dėmesio.

Dažnai patyręs autorius būna jau radęs būdus, kaip susilaukti Kaliopės malonės: puodelis aromatingos kavos, mėgstamos muzikos klausymas, užsidarymas darbo kabinete, pasivaikščiojimas saulei leidžiantis, ugnies ar vandens stebėjimas – kiekvienam savo. Tačiau, žinau, autoriams pažįstami ir nesėkmingi žodžių ieškojimai, ir įkvėpimo nebuvimo valandos arba net dienos. Kai atėjus laikui padaryti dienos įrašą, vis nėra minčių arba jos nesideda į sklandų, gražų, pačiam patinkantį tekstą.

Kuo skiriasi autorius-mėgėjas nuo autoriaus-profesionalo?

Mėgėjas rašo atsitiktine tvarka – kai jį aplanko Mūza, kai kūrybingumo antplūdį išprovokuoja kokie nors išoriniai veiksmai, situacijos, naujienos, susitikimai.

Profesionalus rašytojas kūrybą pavertė įpročiu, jis moka savo noru pereiti į resursinę būseną. (Resursas – bet kuri charakterio savybė, padedanti išspręsti užduotį. Resursinė būsena – būsena, kuriai esant žmogus žino, kad turi resursą, žino kaip juo naudotis, ir sėkmingai juo naudojasi.) Taigi profesionalai kuria sąmoningai ir atkakliai. Pasak išradėjo Tomo Edisono: „Genijus yra vienas procentas įkvėpimo ir 99 procentai prakaito“.

Ar reikia lygiuotis į profesionalius rašytojus ir stengtis savo tinklo kampelį paversti aukščiausio lygio „užeiga“?

Ne, jei tinklaraščio rašymas jums tėra tik pramoga, laisvalaikio užpildymo būdas ar komunikacijos su draugais priemonė.

Taip, jei giliai domitės jūsų nagrinėjama tema, jei ji susieta su jūsų gyvenimo darbu, jei viliatės palikti visuomeninį arba net istorinį pėdsaką.

Kaip valdyti kūrybos procesą?

Pirma. Skirkite laiko kūrybai – pats laikas savęs nepaskirs ir į jūsų tvarkaraštį neįsirašys.

Antra. Suvokite vieną dalyką: Mūza – tai pagalbininkė kūrybos procese. T.y. jūsų reikalas fiziškai organizuoti patį procesą – „išsiųsti kvietimą“ Mūzai. Šiai kaprizingai poniai tikrai nepatiks, jei pakvietę ją, plepėsite telefonu, atsakinėsite į laiškus, tikrinsite vaikų namų darbus ar kepsite kiaušinienę.

Po to, kai paėmėt save už sprando ir įsodinote į darbinį krėslą (prie stalo ar kompiuterio), būtina pasiruošti mintyse: atsipalaiduoti, atsikratyti įkyrių minčių apie rytdienos planus bei buities problemas. Tokios mintys paprastai ateina į galvą nekviestos ir nevaldomos ten „pačios save galvoja“, tačiau kūrėjo valioje nuspręsti, apie ką galvoti, ties kuo susikoncentruoti.

Tokiam „proto valymui“ bei kūrybos proceso paleidimui puikiai tinka daugelis koncentracijos, savihipnozės, meditacijos metodų, jų čia neminėsiu, kam rūpės, pats suras sau tinkantį. Tik primenu, kad kūrybingumo skatinimo įrankių tikrai yra – nebūtina įtikinėti savęs, kad rašymui reikalingas įgimtas rašytojo talentas.

Kaip rasti įkvėpimą?

Įkvėpimas ar inspiracija atsiranda, kai jūs pradedate jį naudoti. Kvaila tikėtis, kad kramsnodami vakarienės kepsnį, stabiliai generuosite naujas genialias idėjas. Nebent per didelį atsitiktinumą kelios galėtų atsirasti. Tačiau, jei kasdien porą valandų užsiimsite idėjų generavimu, po kiek laiko treniravimosi išlavinsite kūrybingumo įprotį.

Kūryba darbe, versle ir gyvenime

Kūrybinga saviraiška tarnauja visose gyvenimo sferose asmens tobulėjimui ir vystymui. Beje, visuomenė tradiciškai ignoruoja kūrybą, greičiau iš jos narių reikalaujant pareigingumo ir normų vykdymo, visiškai pamiršdama, kad pritaikius kūrybingą požiūrį kuriamos naujos vertybės, sugalvojami racionalesni būdai ir metodai, išvystomos modernios technologijos.

Nesakau, kad visi žūtbūt turi pulti dainuoti, piešti, lipdyti – kūrybos aktą traktuoju visai ne kaip meno sąvoką. Kūryba – tai veikla, generuojanti kažką kokybiškai naują, unikalų ir nepakartojamą. Verslininkai, sukūrę tokį produktą, klesti. Darbuotojai, dirbdami kūrybiškai, jaučiasi laisvesni. Na, o žmonės, kurdami savo gyvenimą, prilygsta dievams.

Kaip atidžiai sekate naudojamų programų versijų atnaujinimus ir priedus, skirtus užkamšyti kodo spragas? Man atrodo, kad čia situacija yra kaip ir su atsarginėmis kopijomis – visi žino, kad reikia, bet retas tai daro taip dažnai ir atsakingai, kaip reikėtų.

Dar vienas priminimas apie versijų atnaujinimo laiku svarbą – pastarosiomis dienomis stipriai nuo kenkėjų nukentėję WordPress naudojantys tinklaraščiai. Užpuolikai taikėsi į pačius garsiausius užsienio tinklaraščius, todėl mes čia, Lietuvoje, likome sveiki, bet užtat gavome progą išmokti pamoką.

Grėsmės esmė: pasinaudojant ankstesnių (prieš 2.8.4) WordPress versijų saugumo spragomis, buvo sukurti tinklaraščių vartotojai, jų teisės pakeltos iki administratorių lygio, o paskui svetainėje įdiegtas JavaScript kodas, paslepiantis nuo tikrųjų savininkų įsilaužimo pėdsakus. Tokio išpuolio tikslas – pridėti į senų įrašų komentarus reklaminių komentarų, apeinant priežiūros mechanizmą.

Šis konkretus bandymas pasinaudoti spraga buvo nesunkiai aptinkamas dėl nekokybiško JavaScript kodo ir sudarkytos svetainės pastoviųjų saitų (permalinks) struktūros, bet kol buvo aptiktas, žalos pridarė nemažai – taip pat ir labai garsių tinklaraščių autoriams.

WordPress gi turi tik vieną atsakymą: „žmonės, niekada nedelskite diegti atnaujinimus“. Juk su WordPress 2.4.x tai taip paprasta padaryti! Dažniausiai pakanka paspausti nuorodą „atnaujinti“ – viskas vyksta visiškai automatiškai. Pamenu, iš pradžių labai bijojau, kad tai nepavyks, nes du metus viską dariau tik rankomis. Tačiau po penkių ar šešių versijos atnaujinimų apsiraminau ir dabar jau iš karto atnaujinu tiek pačią WordPress, tiek ir įskiepius.

Jei versijų atnaujinimas – bene patikimiausias būdas apsisaugoti nuo kenkėjų, kodėl tuomet tiek daug žmonių neskuba tai daryti? Priežasčių yra ne viena:

• Galimos suderinamumo problemos su naudojamais įskiepiais ar WP šablonu;
• Galimos naujos klaidos versijos kode;
• Dažni atnaujinimai labai nusibosta;
• Retai pačių autorių atnaujinamas turinys, dėl ko jie ne kasdien ir užsuka į savo tinklaraštį;
• Laiko stoka ar kiti interesai.

Pirmieji du punktai yra pakankamai svarios priežastys – ne kartą girdėjau autorius sakant, kad verta palaukti ir pažiūrėti, ar paskubėję atnaujinti versijas nesiskųs dėl naujų klaidų, suderinamumo problemų ir panašiai. Normaliomis sąlygomis gal ir aš taip daryčiau – kartais per skubą prisidarai daug bėdos. Tačiau situacija su svetainių saugumu internete kasdien tampa vis blogesnė ir blogesnė. Antpuolių daugėja, taip pat ir prieš tinklaraščius. Todėl tenka keisti įpročius: tikrinti kasdien, ar nėra naujų lopų spragoms ir neatidėliojant juos įdiegti.

Įjungus torrent programą interneto puslapių naršymas sulėtėja arba tampa neįmanomu dažniausiai dėl vienos iš dviejų priežasčių: arba torrent programa „suvalgo“ visą greitį, arba išnaudoja visus galimus prisijungimus. Nieko tokio, abiem atvejais sprendimas gan paprastas – ribojimas.

Visų egzistuojančių programų aprašyt negaliu, tad parodysiu kaip tai daroma dvejose populiariose programose: uTorrent (windows sistemoms) bei transmission (MAC ir Linux sistemoms). Kitose programose nustatymų keitimas turėtų vykt panašiai, nebent naudojate kokį nors komandinės eilutės įrankį (pvz.: rTorrent), bet tada greičiausiai ir taip žinot kaip tokią problemą išspręst.

Jei jūsų interneto ryšys nėra itin greitas (galite pasitikrint su SpeedTest), rekomenduočiau pradėti nuo parsisiuntimo greičio apribojimo. Abejose programose tai galima padaryti tiesiai iš būsenos juostos (ang. statusbar). Transmission programoje reikia spausti kairį pelės mygtuką ant sraigto ikonos, o uTorrent programoje reikia spausti dešinį pelės mygtuką prie D (download) raidės. Apribokite atsisiuntimo greitį iki maždaug ketvirčio savo maksimalaus greičio (kurį gavote iš SpeedTest).

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad verta susimažinti ir išsiuntimo greitį iki maždaug 80% maksimalaus išsiuntimo greičio (pagal SpeedTest rezultatus). Tai nesusiję su puslapių naršymo sulėtėjimu, bet turėtų pagreitinti jūsų atsisiuntimus.

Jei atlikus šią procedūrą vis dar negalite vartyti puslapių, bandykite riboti prisijungimų (ang. connections) skaičių. uTorrent programoje šį nustatymą rasite prie Options -> Preferences -> Bandwidth -> Global maximum number of connections; transmission programoje prie Edit -> Preferences -> Network -> Maximum peers overall. Auksinės taisyklės kokį skaičių čia reikia įrašyti nėra. Teks bandyti „atmetimo metodu“ — mažinkit skaičių tol, kol galėsite naršyti internetą ir siųstis bylas tuo pačiu metu.

Įrašo ruošimo metu buvo naudojamos Transmission 1.73 bei uTorrent 1.82 versijos. Naujesnėse ar senesnėse programų versijose nustatymai gali būti perkelti į kitą vietą, bet esmę, tikiuosi, supratote ir rasite ko reikia.

Neseniai Google leido atvirai testuoti jų atnaujintą paieškos varikliuką, kodiniu pavadinimu „caffeine“ (liet. kofeinas). Mashable atliko kelis atnaujintos paieškos testus ir paskelbė ją ne tik tinkama naudoti, bet ir geresne už esamą!

Pagrindinės naujienos: paieška atliekama ir rezultatai pateikiami perpus greičiau, paieškos rezultatai labiau atitinka raktažodžius, na ir galiausiai, paieška labiau orientuota į „gyvą“ turinį — t.y. einamų naujienų pateikimą.

Tiesa, yra ir vienas naujos paieškos minusas — suindeksuotų puslapių skaičius. Tačiau vargu ar paprastam vartotojui rūpi kiek rezultatų: 50 milijonų, ar 500 milijonų — prisipažinkit, kiek iš jūsų žiūrit toliau nei keli pirmieji rezultatų puslapiai?

Aš pats naudoju atnaujintą Google paiešką pastarąsias porą dienų ir neturiu jokių nusiskundimų, tad norėčiau papasakoti kaip Firefox naršyklėje senąją Google paiešką pakeisti naująja.

Jei naudojatės dedikuotu Firefox paieškos laukeliu, tiesiog nukeliaukite į mycroft.mozdev.org svetainę ir įdiekite Google Caffeine plėtinį. Šis metodas taip pat turėtų veikti Internet Explorer 7 ir naujesnėse versijose.

Tačiau, mano manymu, specializuotas paieškos laukelis yra atgyvena, o jį sėkmingai turėtų keisti Google Chrome išpopuliarintas metodas paiešką atlikti tiesiai adreso juostoje. Norėdami naudotis naująją Google tiesiai iš Firefox adreso juostos, atlikite šiuos veiksmus:

1. Adreso juostoje įrašykite about:config (greičiausiai pirmą kartą gausite įspėjimą, kad modifikuoti nustatymus yra pavojinga — ignoruokite jį);
2. Filtro laukelyje įveskite keyword.URL ir du kartus paspauskite ant rasto rezultato (turėtų būti tik vienas);
3. Pakeiskite esamą reikšmę šiuo URL http://www2.sandbox.google.com/search?q= ir išsaugokite pakeitimus.

Štai ir viskas! Nuo šiol galite ieškoti tiesiai iš Firefox adreso juostos, naudodamiesi naujuoju Google varikliuku. Tiesa, kai Google pakeis esamą paiešką naująja, jums reikės bandomąjį URL pakeisti į http://www.google.com/search?q=. Taip pat turbūt jau supratote, kad kol kas naujasis paieškos varikliukas neišverstas į lietuvių kalbą. Paieškos kalbą galite pasikeisti Google nustatymuose.

Ar kada nors esate užsakę tinklapio programavimo ar kitus panašius darbus? Ar kokį referatą už pinigus? Ar nebūdavo taip, kad žmogus padarydavo kažką ne iki galo? Arba beveik laiku? Praktika rodo, kad taip būna beveik visada – ir ne dėl to, kad užsakėte darbą iš blogo žmogaus. Tokia jau ta laisvai samdomų žmonių psichologija. Kodėl taip vyksta ir ką su tuo daryti? Pasidalinsiu savo patirtimi.

Įsivaizduokite, kad pasamdėte vairuotoją nuvažiuoti iš Vilniaus į Šiaulius. Vairuotojas atrodė patikimas, pateikė savo ankstesnių klientų sąrašą, susitarėte dėl sumos ir sąlygų. Sutartą laiką jis skambina ir sako, kad valandą vėluos, nes užstrigo kamščiuose, nors fone girdisi restorano garsai. Atskubėjęs visas suprakaitavęs, atsiprašo ir sako, kad tiesiog važiuosite greičiau. Važiuojant jį stabdo kas antras policininkas, o jis visą laiką nori nusukti į kokį kaimelį, nes tvirtina, kad geriau žino kelią. Galiausiai, likus 20 km iki tikslo, vairuotojas jus išlaipina, sako kad jūs turite jam sumokėti 95% žadėtų pinigų, nes jis labai stengėsi ir tik vos vos nespėjo, o šiuo metu jam mirtinai reikia į kitą vietą, tačiau rytoj jis visiškai laisvas ir sugrįš bei nuveš jus iki pat Šiaulių.

Sakysite, nesąmonė? Būtent tai ir turiu omeny – štai kaip būtų, jei vairuotojai elgtųsi taip pat, kaip kai kurie programuotojai ir tinklapių kūrėjai, nejaučiantys atsakomybės ir mėgstantys darbą padaryti ne iki galo arba visai jo nepadaryti.

Konkreti situacija: prieš pusantro mėnesio sumąsčiau, kad pagaliau reikia atnaujinti mano prižiūrimą tinklapį akordai.lt ir perkurti jį su kokia nors populiaria TVS. Bet kadangi pats esu labai užimtas žmogus, tai per populiarų forumą uždarbis.lt pradėjau ieškoti žmogaus, galinčio už pinigėlius padaryti tokį darbą. Padėti pasisiūlė vienas jaunuolis slapyvardžiu Lexys, iš jo portfolio buvo matyti, kad tam tikrą patirtį jis jau turi. Be to, kažkokiu kampu buvo susijęs su grafa.lt puslapiu, kuriame buvo pateikti programavimo darbai atrodė ne auksas, bet visai tvarkingai (kažkodėl dabar man tas tinklapis neatsidarė) (aha, neatsidaro – vienastoks) . Pagalvojau – kodėl gi ne. Bet mano klaida buvo ta, kad jam paprašius aš sumokėjau pinigus iš anksto (galėjau tuo metu sau tai leisti – turėjau „laisvų“ pinigų), jis motyvavo kad pateko į avariją, ir dabar reikia daug pinigų teismams ir panašiems dalykams. Pagrindo juo netikėti nebuvo, nes forume jis skelbėsi apie savo bėdas ir anksčiau. Pašnekėjome su juo, iš esmės pasirodė protingas jaunuolis, nors ir tik aštuoniolikmetis, matėsi, kad supranta, ko iš jo noriu. Viso to rezultatas – praėjus porai savaičių, jis man pradėjo klijuoti atsikalbinėjimus – „rytoj padarysiu“, „savaitgalį bus tarpiniai rezultatai“, „po poros dienų turėsiu ką parodyti“. Bet galiausiai taip nieko ir neparodė per pusantro mėnesio. Man trūko kantrybė, ir dabar po truputį kuriu puslapį pats. Esmė net ne piniguose – man jų negaila. Blogai pasielgiau, kad buvau toks naivus ir pasitikėjau nepažįstamu žmogumi, tačiau neigiama patirtis irgi patirtis. Kitą kartą žinosiu, kaip daryti negalima. O juk ši istorija ne taip ir tolima nuo jau minėtos vairuotojo istorijos…

Bet čia tik vienas iš variantų. Kitas atvejis yra kai žmogus sąžiningai rodo tarpinius rezultatus ir kuriamo tinklapio vaizdus bei funkcijas, bet galiausiai vis atidėlioja galutinį laiko terminą. Tai tam neužteko laiko, tai anam, tai išlenda kažkokios netikėtos nesąmoningos klaidos, tai dar kažkas nutinka, ir tas laikas, iki kurio jūs turėjote turėti galutinį produktą, nusikelia neribotam laikui, ir žmogus visada turi pateisinamų priežasčių, kurios skamba visai logiškai. Bet palaukite: ar tai jūsų problema, kad žmogus nespėjo padaryti to, ką ĮSIPAREIGOJO padaryti? Kodėl turite nuolaidžiauti ir eikvoti savo brangų laiką, laukdamas rezultatų iš jo, kai būtent jis yra atsakingas už darbo įvykdymą laiku. Aišku, yra nuolaidesnių žmonių (tokių kaip aš), bet jeigu eina kalba apie rimtą projektą, kurio paleidimas tiesiog negali būti atidėtas? Tada gaunasi visiškas fiasko. Na, be abejo, rimtesnius projektus dažniausiai užsakinėja iš labiau patyrusių ir patikimesnių žmonių. Tačiau bendrai: ką daryti, kad nebūtų tokių keblių variantų? Mano trumpi patarimai būtų tokie:

Patikrinkite, su kuo turite reikalą

Lengviausias būdas yra paieškoti to žmogaus/žmonių Google, bet dar galima ir pažiūrėti darbų pavyzdžius, pakalbėti su jo/jų buvusiais klientais, ir, be abejo, pabendrauti gyvai. Tai yra, prieš kažką įsipareigojant, atlikite žvalgybą. Kartais tokiu būdu atkrenta nepatikimi variantai.

Pasirašykite bent kažkokią sutartį

Žodinis susitarimas patikimai galioja dažniausiai tik tarp labai gerų draugų, o ir draugai dažnai susipyksta būtent bendriems reikalams įsibegėjus. Jei užsakysite darbą ir turėsite tik žodinius įsipareigojimus, tai tiek iš vykdytojo pusės gali būti fokusų, tiek ir jūs galėsite mokėti mažiau ar nelaiku, nes abiem atvejais sunku kažką prikišti.

Aiškiai formuluokite užduotis

Čia yra klaida, dažniausiai daroma užsakovų. Užduotis „sukurk man paprastą puslapį apie mano kompaniją“ netinka, nes po tuo gali slypėti ir paprastas tekstinis tinklapis, ir Flash dizaino graži svetainė, ir galingu TVS paremtas portalas su visu Web 2.0 grožiu. Ir jei jūs neteisingai ar neaiškiai suformuluosite užduotį, po to nenusiminkite, jei užduotis bus atlikta nepilnai ar nekorektiškai ar netgi visiškai ne taip, kaip įsivaizdavote.

Tikrinkite, kaip vyksta darbai

Teiraukitės, kas yra padaryta, ir kas kažkiek laiko vykdykite smulkias rezultatų peržiūras. Tik taip galima žmogui neleisti nuklysti nuo teisingo kelio ir kurti produktą būtent taip, kaip jūs jį įsivaizduojate.

Patys žinokite, ko norite

Vietoj pabaigos nusprendžiau parašyti šią pastraipą. Didžiausia dauguma problemų, vykdant tokius užsakymus, yra tai, kad patys užsakovai nori tai vieno, tai kito. „Pabandyk padaryti taip, pažiūrėsime, kaip atrodys“. Arba „pamąstysime vėliau, gal šios funkcijos prireiks“. Nedarykite tokios klaidos – aiškiai suformuluokite darbų apimtį kuo detaliau ir kuo anksčiau, kadangi jei pradėsite šokinėti nuo vieno nurodymo prie kito, tai rizikuojate, kad iš tikrųjų darbas bus atliktas nelaiku arba nekokybiškai, kadangi sugaištamas papildomas laikas. Taigi, šioje sferoje galioja tas pats dėsnis, kaip ir apskritai gyvenime – likimas mėgsta šypsotis tiems, kas žino ko iš jo nori ir nuoširdžiai siekia to.

Dabar nieko nebenustebinsi turėdamas savo tinklaraštį. Bet juk tuo viskas nesibaigia: norisi turėti GERĄ tinklaraštį, kad žmonės noriai jį skaitytų, komentuotų ir aktyviai dalyvautų tame virtualiame rašyme kartu su jumis. Tam tikslui reikia tobulėti kaip rašytojui, mokėti pritraukti ir sudominti auditoriją, po to ją išlaikyti. Yra tam tikrų būdų, kaip tai galima padaryti – pabandysiu pasidalinti savo kuklia patirtimi, sudėdamas ją į dešimt patarimų:

1. Priimkite visas kritikos formas ir mokykitės iš jos

Kas iš to, jei jūs tik rašysite, rašysite ir rašysite. Reikia kartais sustoti ir apmąstyti, ką sako skaitytojai apie jūsų tekstus. Be to, jei ateina koks nors komentaras su kritika, nereikia galvoti iš karto, kad komentatorius nieko nesupranta ir jis neteisus. Kiekviena kritikos forma reiškia vieną – jūsų straipsnius skaito. Ir ne tik skaito, bet ir nepatingi kritikuoti, tam irgi ne kiekvienas pasiryžta. Taip kad vertinkite kritiką ir mokykitės iš jos.

2. Skaitykite savo straipsnius vėl ir vėl, kol nebematysite silpnų vietų.

Kiek kartų perskaitose straipsnį, ką tik užbaigę jį rašyti? Vieną? Du? O gal iš viso neskaitose? Aš asmeniškai perskaitau vieną kartą, bet labai atidžiai – nors turiu neblogą talentą rašymui, beveik visada randu kokių nors klaidelių ar praleistų raidžių, ar tiesiog kabliukų, kuriuos skaitant iš naujo, norisi pataisyti. Taip kad patarimas, jei norite rašyti kokybiškai – būtinai perskaitykite bent kelis kartus, o geriausiai yra skaityti tol, kol būsite absoliučiai viskuo patenkintas straipsnyje.

3. Rodykite savo parašytus straipsnius draugams ir klauskite jų nuomonės

Draugai padės ne tik išgerti alaus penktadienio vakarais. Jie gali ir visai gerai pasitarnauti kaip kritikai. Tiksliau, dažniausiai jie nekritikuos atvirai, bet vis tiek gali išsakyti savo nuomonę apie straipsnius. Ar įdomu, ar lengvai skaitėsi, ar nieko netrūksta – į šiuos klausimus drąsiai galite tikėtis atsakymų iš draugų ar pažįstamų.

4. Rašykite su aistra, o ne iš reikalo.

Turėkite kažkokį tikslą. Nebent jei rašote už pinigus ir tai yra privaloma, tada jau kitas variantas. Bet bendrai paėmus, reikia turėti ne tik rašytojo gyslelę, bet ir norą daryti tai, ką darote. Be to noro nebus rimtų rezultatų – galiausiai pavargsite ir užleisite tinklaraštį. Ir imant kasdieninį variantą – pamąstykite apie kiekvieno straipsnio tikslą, prieš jį rašydami. Ir tada jau tekstas turi būti rašoma, norint pasiekti tą tikslą. Beje, tikslas „pažiūrėkite koks aš kietas ir moku gražiai rašyti“, mano galva, nesiskaito.

5. Darykite pertrauką tarp straipsnio rašymo ir redagavimo.

Jau rašiau apie tai, kad parašytą tekstą geriau perskaityti po to bent kelis kartus. O geriausia yra daryti pertrauką, prieš skaitant iš naujo. Užimkite smegenis kitkuo, nueikite išgerti kavos ar dar kur nors. Tada, kai grįšite, matysite savo tekstą tarsi naujomis akimis – tai iš tikrųjų padeda aptikti daugiau netikslumų ir klaidų.

6. Daug skaitykite. Tai turi tiesioginės įtakos rašymui.

Gaunasi paradoksas – norint rašyti, reikia skaityti. Tačiau kaip kitaip mokytumėmės teisingai reikšti mintis, stilistiškai konstruoti sakinius ir net rašyti be gramatinių klaidų. Vienaip ar kitaip, skaitant pasąmonėje kažkas lieka ne tik iš perskaityto teksto, bet ir iš jo struktūros bei stiliaus. Turiu omeny ne tik grožinę literatūrą, pats jos vaikystėje beveik neskaičiau, bet ir techninius tekstus, tinklaraščius, naujienų portalų straipsnius – visų šių šaltinių skaitymas lavina mūsų rašymą. O be to, būna taip, kad kažkokiam šaltinyje jūs rasite stilių, kuris jums labai įsimins, patiks, ir jūs norėsite savo straipsnius rašyti panašiu stiliumi. Be to, čia pat galima mokytis iš kitų rašytojų klaidų. Kitaip tariant, skaitymas lavina rašytojo gyslelę visais aspektais.

7. Užsirašinėkite savo naujas idėjas, įgyvendinti jas galėsite ir vėliau

Būna taip, kad sėdi kur nors gamtoje, pamatai ar išgirsti ką nors įdomaus, ir norisi tuo pasidalinti su skaitytojais. Bet po ranka nėra nei tušinuko, nei popieriaus, nei kompiuterio. Užrašykite tiesiog mintį į mobilų telefoną, o vėliau, grįžę prie civilizacijos, galėsite parašyti ir išplėtoti mintį iki pilnaverčio straipsnio.

8. Rašykite paprastai, nebent rašote mokslinį straipsnį

Paimkime šio straipsnio pavyzdį. Jo negalima priskirti nei prie grožinės literatūros, nei prie lengvo bulvarinio skaitalo, sakyčiau, kad jis yra ant ribos tarp publicistinio žanro ir mokslinio straipsnio. Tačiau net ir čia žinau, kad mano skaitytojų auditorija yra paprasti žmonės, ne mokslininkai ir nemėgsta „aukštų frazių“. Dėl to šiame straipsnyje, kaip ir kituose, stengiuosi palaikyti paprastą rašymo toną, rinkti lengvesnius žodžius, rašyti glaustai ir „žmogiška kalba“.

9. Padirbėkite prie straipsnių pavadinimų

Nuo ko prasideda straipsnio skaitymas? Teisingai, nuo pavadinimo. O dažniausiai būtent pagal jį žmogus sprendžia, ar skaityti toliau. Na gal dar permeta pirmą pastraipą akimis. Juk, pavyzdžiui, kaip skaitomos Delfi ar bet kokio kito naujienų portalo dienos naujienos. Straipsnių yra keliasdešimt, ir tiesiog peržvelgiami pavadinimai, o skaitomi tik tie straipsniai, kurių pavadinimai „užkabliuoja“. Taigi ir jūs stenkitės suintriguoti savo skaitytoją įdomiu pavadinimu. Tik, kita vertus, nereikia tuo piktnaudžiauti, kaip tai dažnai daro profesionalūs žurnalistai, nes jeigu straipsnio pavadinimas neatitinka straipsnio turinio, tai skaitytojas būs tik piktas ant jūsų.

10 Prisiminkite, kad jūsų straipsnį gali perskaityti bet kas

Kas jūs esate? Ar mokinys, ar gražuolė studentė, ar po darbo grįžęs statybininkas? O gal tai tu, mama? Neįsivaizduoju, kas šiuo metu skaito šį straipsnį. Būtent čia ir yra svarbiausias talentas – taikantis į savo skaitytojų auditoriją, nepamiršti to, kad netyčia straipsnį gali perskaityti kad ir jūsų močiutė. Ir tikslas toks – kad nebūtų gėda nei prieš „saviškius“, nei prieš atsitiktinai užklydusius. O dar kitas dalykas, į jūsų tinklapį gali ateiti ir savo srities profesionalai: IT specialistai, žurnalistai, kompanijų direktoriai – žodžiu, potencialūs darbdaviai ar tiesiog žmonės, norėsiantys pasiūlyti kokį nors bendradarbiavimą. Turite padaryti jiems įspūdį.

Ir, atmetant visus materialius dalykus ir rašymo šablonus, galiu pabaigai pasakyti viena: rašykite iš širdies, ir rašykite apie tai, kas sudomins žmones. Jeigu tikrai norėsite pritraukti skaitytojų, jums tai būtinai pavyks. Tereikia kantrybės ir užsispyrimo, o ten jau ką gali žinoti – gal jūsų talentas išgarsės visoje Lietuvoje ir už jos ribų.

(lilit nuotrauka)

Kai kuriama svetainė, jos autoriai jaučiasi visagaliai: dažniausiai jie patys sprendžia, kaip ji turi atrodyti ir kokias funkcijas turėti. Ta vizija beveik visada yra tikrai graži, bet kai į viešumą paleidžiamas rezultatas, tai kartais būna toks jausmas, kad apie galutinį lankytoją nebuvo pagalvota, kad svetainė buvo sukurta „sau patiems“. Užeini, nori surasti įdomią informaciją, ir „užsirauni“ ant visokių nepatogių paieškos formų, nereikalingos registracijos, painaus meniu, trikdančio dizaino ar tiesiog krūvos sunkiai suprantamo teksto. Iš karto kyla noras ieškoti kitos panašios svetainės, patogesnės ir informatyvesnės. Tai kodėl gi taip yra ir ką daryti tinklapių kūrėjams, kad taip nebūtų ir kad lankytojai nepaliktų tinklapio, vos į jį užėję?

1. Pagalvokite, kas jūsų tinklapyje svarbiausia

Užduokite sau klausimą: o ko lankytojai labiausiai ieškos jūsų svetainėje? Kokia informacija ar funkcija yra vertingiausia? Žiūrėkite ne iš savo pusės, o būtent iš lankytojų pusės, gal net paieškokite informacijos internete apie tai, kaip lankomi panašaus turinio projektai. Duokite lankytojams tai, ko jie atėjo, paryškinkite svarbią informaciją pirmajame puslapyje, padarykite populiariausių straipsnių/naujienų/objektų dešimtuką, sekite statistiką.

2. Ar ne per sudėtinga naršyti po tinklapį?

Lankytojai yra tinginiai. Visi be išimties, taip pat ir aš. Jei jie neranda reikalingos informacijos greitai, jie išeina. Kiek anksčiau tarp web-meistrų buvo populiari „trijų spragtelėjimų“ taisyklė, sakanti, kad bet kokia svetainės vieta, bet koks puslapis ir bet kokia funkcija turi būti pasiekiama spragtelėjus pele ne daugiau negu tris kartus. Tobulėjant technologijoms, ši taisyklė pamažu tapo kiek senamadiška, tačiau jos esmė tikrai aktuali ir dabar: kuo greičiau lankytojai pasiekia norimą puslapį, tuo jie labiau patenkinti, ir tuo labiau nori sugrįžti. Taigi pabandykite patys panaršyti po savo svetainę: po meniu, po formas, po straipsnius. Įvertinkite, ar pačiam būtų lengva, užėjus pirmą kartą.

Nuo teorijos prie praktikos. Konkretus pavyzdys – tinklapis forumcinemas.lt. Suprantu, kad jų tikslas yra pritraukti kuo daugiau žiūrovų į kino sales, o geriausias būdas tam – rodyti videoištraukas iš filmų ar grafinius anonsus. Tačiau kiek galima?

Užėjus ir norint rezervuoti bilietus į kiną, reikia praeiti eilę nepatogumų: iššokantys reklaminiai langai su garsais (kai tinklalapis pradeda su tavimi šnekėti, taip ir infarktą galima gauti), mažytė vos matoma kampe prisijungimo ir registracijos forma, beveik jokių paaiškinimų registruojantis. Tu pats turi susigaudyti, kad bilietų rezervavimui tu turi pradžioje pasirinkti filmą, po to pasirinkti kino teatrą, po to pasirinkti laiką, ir tik po to tau siūlo rezervacijos procedūrą, kurios tik pabaigoje sužinai rezultatus. Negi negalima buvo padaryti vieno puslapio „Bilietų rezervavimas“ su vienu mygtuku „Bilietų rezervavimas“? Ir iš karto vartotojui paaiškinti, ką jis turi užpildyti, ir koks bus viso to rezultatas. Kitas pavyzdys su tuo pačiu tinklapiu buvo toks, kad mano bendradarbė, kuri dirba programuotoja jau N metų, ir šiaip yra pažengusi IT specialistė, užėjusi į ForumCinemas, paklausė manęs: „Emmm, o kur čia rezervuoti bilietus?“ Viskas, žmogus neranda, ir jei nebūčiau jai parodęs, ji būtų gal ir nerezervavus bilietų.

3. Ar nėra nereikalingų apsunkinančių funkcijų?

Tarkime, kad jums kaip lankytojui svetainė patinka. Po vieno įdomaus straipsnio perskaitote ir antrą, ir norite palikti komentarą, kad autorius jaustųsi ne veltui įdėjęs savo darbo. Bet staiga matote, kad komentaro parašymui reikia užsiregistruoti! Nemanau, kad daug iš jūsų paspaustų registracijos mygtuką. Mano mintis yra tokia: neapsunkinkite lankytojų naršymo visokiomis registracijomis, papildomais pasiūlymais ar dar kuo nors, ko jiems nereikia. Be abejo, kartais reklama reikalinga, ir iš jos galima užsidirbti, tačiau ji turi būti neįkyri ir „nesipainioti po kojomis“.

Pavyzdys būtų IQ testo tinklalapis. Ne, neskubėkite spręsti ten siūlomo testo.

Kažkada dėl įdomumo sugalvojau pasitikrinti savo proto lygį, užėjau ten, atsakiau į keliasdešimt testo klausimų, ir tik po to (sprendžiau apie pusvalandį) man parašė, kad rezultatų peržiiūrai reikia užsiregistruoti ir išsiųsti SMS, kainuojantį 10 Lt. Įsivaizduojate, koks buvau piktas… Ir žinutės, be abejo, nesiunčiau iš principo, nors pinigų gal ir nebūtų gaila.

4. Užpildomos anketos – ar tikrai lengva užpildyti?

Prisiminkite vėl, kad lankytojai yra tinginiai. Jei kažkokiam veiksmui atlikti reikia užpildyti anketą, jie tris kartus pamąsto, ar verta tai daryti. Ir kuo paprastesnę anketą pamato, tuo daugiau šansų, kad ją užpildys. Kita vertus, forma turi būti informatyvi: tai yra, lankytojui turi būti iš karto aišku, ką jis turi kur įrašyti, kokio formato duomenys turi būti ir kokie laukai yra būtini užpildymui. Tas pats variantas su komentarais: jei po straipsniu esančiuose komentarų laukeliuose jums reikėtų užpildyti savo miestą, hobius, šuns vardą ir t.t, kažkodėl abejoju, kad būčiau sulaukęs bent penkių komentarų per pusmetį.

5. Prieš paleidimą „gyvai“ – parodykite draugams

Tiksliau, nebūtinai draugams. Parodykite svetainę žmogui, kuris nėra jos akyse matęs, ir paklauskite, ar patogu naršyti, ar iš karto aišku, kur ieškoti informacijos, ir bendrai pasiteiraukite apie pirmą įspūdį. Dažniausiai žmogus per pusę minutės turi susigaudyti visiškai naujame tinklalapyje ir pasakyti savo pirminę nuomonę. Parodykite keliems draugams, kolegoms, įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonėms. Įsitikinsite, kad kartais gausite visai netikėtų pastabų.

O kas iš to?

Kartais kyla klausimas: o kam vizualiai daryti svetainę patogesnę vartotojams, juk vis tiek Google paieškos sistema jus suras (jei padirbėsite ta linkme) ir vis tiek lankytojai ateis. Bet čia reikia skirti du dalykus – lankytojų skaičių ir aktyvių lankytojų skaičių. Skirtumas tas, kad tik iš pastarųjų yra gaunama apčiuopiama nauda: komentarai prie straipsnių, vartotojų registracija, reklaminių skydelių paspaudimai ir kt. Juk pagalvokite, jeigu naršote po svetainę, kuri sukėlė labai gerą įspūdį, negi nesinori kažkaip atsidėkoti jo kūrėjams už įdėtą darbą?

(davestfu nuotrauka)

Programuotojo profesija visais laikais buvo siejama su tuo, kad žmogus turi būti labai protingas ir greitai mąstantis. Dėl to, nors informatiką ir programavimą Lietuvoje studijuoja pakankamai daug jaunų žmonių, bet tikrais programuotojais tampa mažuma, o kokybiškai dirbančių šioje srityje rasti nelengva (teko ieškoti ir ne kartą nusivilti). O iš esmės juk programavimas nėra toks sudėtingas dalykas, kaip galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Būtent apie tai bendrais žodžiais ir bandysiu papasakoti šiame straipsnyje. Skaitykite toliau, jeigu:

• Renkatės būsimą profesiją, ir kaip vieną iš variantų siejate gyvenimą su kompiuteriais;
• Norite išmokti programuoti, bet jums tai atrodo per sudėtinga;
• Jums įdomu, ką gi iš tiesų veikia tas žmogus, išdidžiai pavadintas „programuotoju“;
• Neturite ką veikti ir jau pradėjote skaityti šį straipsnį.

Įžanga

Taigi, pradėkime. Ko mums reikės? Iki pilnos laimės, aišku, laimėto aukso puodo, atostogų Karibuose ir panašiai. Bet turime kuklesnį tikslą – susipažinti su programavimo pasauliu. O neriant į tą pasaulį, jums reikės tokių ingredientų:

• Kompiuterio (manau, jį turite, nebent skaitote šį straipsnį telefone)
• Interneto ryšio, ypač jei norite kurti tinklapius (taip, tai irgi programavimas)
• Supratimo, ar tikrai to trokštate ir tikrai jums to reikia
• Užsispyrimo, siekiant savo tikslo
• „Tiksliuko“ mąstymo: jei esate labiau linkęs prie humanitarinių mokslų, tai vargu, ar programavimas jums suteiks daug malonumo

O kaip gi išsilavinimas, diplomas?

Geras klausimas. Jau esu parašęs savo tinklaraštyje straipsnį apie tai, kad programuotojams diplomo faktiškai nereikia, užtenka mokėti daryti tai, ką reikia daryti. O to galima išmokti ir nestojant į universitetą ar kolegiją. Nusiperkame arba kitaip gauname porą protingų knygų (arba parsisiunčiame jų iš interneto) ir tiesiog po truputį pagal pavyzdžius bandome kažką kurti. Pradžioje tai gali būti „tamsus miškas“, bet kai pamatysite savo pirmąją veikiančią programą, širdyje tikrai pasidarys lengviau.

Kita vertus, bendrai diplomas reikalingas. Nes darbdaviai neretai žiūri taip: jeigu žmogus yra baigęs aukštąjį mokslą (kartais net nesvarbu kokį), tai dažniausiai reiškia, kad jis sugebėjo praeiti tuos kelerius metus ar daugiau, atlaikė spaudimą, turi atsakomybės jausmą, žino, ką reiškia ruoštis svarbiems egzaminams ir, galų gale, sugeba mąstyti. Taigi, nestoti į universitetą tikrai neagituoju – tai yra savarankiško gyvenimo mokykla.

Girdėjau, kad programuotojams reikia daug matematikos

Trumpam grįžtame prie universiteto temos. Įstojus į informatikos fakultetą, matematikos išvengti neįmanoma: jos bus daug ir įvairios – nuo matematinės analizės iki matematinės logikos. Tačiau tai yra viso labo mokomieji dalykai, kurių esminis tikslas ne įkalti jums į galvą formules, teoremas ir metodus, kurių gyvenime turbūt niekada neprireiks, o išmokti greitai ir tiksliai mąstyti, kas programavimui yra svarbiausia.

Programuotojų „gentys“

Kitas žingsnis yra pasirinkti kryptį. Pats programavimas yra labai plati sąvoka, apimanti ir Windows programavimą, ir žaidimų kūrimą, ir tinklapių kūrimą, ir programų rašymą mobiliems įrenginiams. Būtent čia ir yra bene svarbiausias pasirinkimas: ką jūs norite veikti? Kurią kompiuterių pasaulio dalį norite tobulinti? Pavardinsiu variantus, paminėdamas ir konkrečias programavimo kalbas.

1. Iš praktikos galiu pasakyti, kad lengviausias kelias yra tinklapių kūrimas. Mokomosios medžiagos yra nežmoniškai daug, o ir tinklapių kūrėjų gretos didelės, tad turėsite su kuo pasikonsultuoti prireikus (kad ir su manimi). Labiausiai paplitusi čia programavimo kalba yra PHP, pilnam pagrindų komplektui taip pat reikėtų turėti HTML kalbos žinių bei mokėti dirbti su duomenų bazėmis (dažniausiai MySQL).
2. Jei norite kurti taikomąsias programas Windows sistemai (pvz., Notepad, Microsoft Word ir pan.), čia jau yra truputį sudėtingiau, reikės pasigilinti į programavimo suptilybes, išmokti bent jau pagrindus objektinio programavimo. Bet norint kurti paprastas programėles, gali ir nebūti taip baugu ir sudėtinga. O ir programavimo kalbų pasirinkimas yra labai platus: C++, C#, Visual Basic, Delphi, Java. Be to, sukurta daug įrankių, padedančiu programavimo procesą labai supaprastinti, kaip, pavyzdžiui, Visual Studio.
3. Norite kurti žaidimus? Čia jau aukštesnis lygis. Kad ir koks tai būtų žaidimas – ar paprastas jūrų mūšis, ar bandymas padaryti Diablo ar Travian, čia jau reikia daug įgūdžių: ne tik programavimo, bet ir kompiuterinės grafikos, dirbtinio intelekto kūrimo ir kitų sričių. Bet jei būtent ši sritis jums įdomi ir jūs pasiryžęs – kodėl gi ne, nieko nėra neįmanomo. O programavimo kalbų spektras čia toks pat, kaip ir taikomųjų programų programavime, viskas labai priklauso nuo konkretaus žaidimo idėjos.

Viskas, as pasiryžęs. Ką konkrečiai daryti toliau?

Nepasakosiu čia plačiai apie konkrečias programavimo kalbas, apie tai, manau, dar parašysiu atskirai. Bet bendrais bruožais viskas yra taip:

• Gaunate mokomosios medžiagos (knygų, interneto straipsnių ar pan.)
• Įdiegiate savo kompiuteryje reikalingą programinę įrangą (ji priklauso nuo jūsų pasirinktos programavimo kalbos)
• Randate kokį draugą, kuris pačioje pradžioje padėtų jums konsultacijomis ir patarimais (galite rašyti ir man)
• Po truputį skaitote ir tuo pačiu metu bandote kažką realaus sukurti, kad ir paprasto.

Kaip rodo praktika, tokiu metodu mokantis reguliariai, pirmieji rezultatai tikrai ne už kalnų. O jei jums eigoje tas programavimas pasirodys įdomus, tai tada viskas vyks dar sparčiau. Nes juk viskas priklauso nuo noro ir nusiteikimo.

Paskutinis patarimas

Kai pats šioje programavimo erdvėje buvau dar visiškai žalias ir paklausiau informatikos mokytojo, ko reikia, norint išmokti programuoti, man labai įstrigo jo žodžiai: „Jei nori išmokti programuoti, tiesiog reikia daug programuoti“. Anglų kalba yra dar gera panaši patarlė: „Practice makes perfect“. Taigi, jei jums tikrai įdomus tas užsiėmimas, viskas yra jūsų pačių rankose – tiesiog sėskite ir programuokite!

Google sumanė įdomų paraginimo naudoti daugiau Gmail funkcijų būdą – el. pašto nindzės testą. Sekdami sąrašą galime žymėtis įveiktus punktus ir žiūrėti, kokios spalvos diržą pavyks pelnyti. Maniškis gavosi margas. Galime pasitikrinti ir pasižiūrėti, kodėl:

Baltas diržas (pradinukams):

• Žymėjimas žvaigždutėmis. Naudoju visada. Turiu pasirinkęs keturias žvaigždeles: geltona reiškia, kad laukiu atsakymo, mėlyna – kad turiu pats atsakyti, žalia varnelė reiškia, kad laiške yra medžiaga įrašui, o raudonas šauktukas – kad laiškas susijęs su skubiai atliktinu darbu.
• Atsakyti pokalbiu. Nenaudoju griežtai. Manau, kad teksto pokalbiai yra netinkamas būdas atsakyti į laišką, net jei tuo metu matau žalią rutuliuką, rodantį, kad žmogus yra prisijungęs prie Gmail. Mano Gmail paštas atviras visą dieną, bet tai nereiškia, kad galiu plepėti. Todėl ir kitų netrukdau.
• Etiketės. Naudoju, kai gaunu daug laiškų kuria viena tema ir juos reikia išskirti. Pavyzdžiui, kai rinkau Merfio dėsnius, buvau pasidaręs atitinkamą etiketę, kuri užsidėdavo automatiškai arba aš pats uždėdavau. Taip ne tik galėjau atskirti „akcijinius“ laiškus nuo paprastų, bet ir peržiūrėti juos atskirame sąraše.
• Komanda Move To. Labai naudingas dalykas, nes vienu ypu ir etiketę uždeda ir į archyvą padeda (išima iš gautų laiškų dėžutės). Nuolat naudoju.
• Paieška vietoje rūšiavimo. O kaip kitaip? Turiu dešimtis tūkstančių laiškų – joks rūšiavimas nebepadėtų. Žmonėms, migruojantiems iš Outlook, gal tai sunkiai suprantama, bet iš tiesų paieška pašto dėžutėje sugaišto laiko prasme yra daug efektyvesnė už naršymą po jos aplankus.
• Archyvavimas nieko netrinant. Jei nebūčiau trynęs nė vieno gauto laiško, būčiau grėsmingai priartėjęs prie dabartinės 7 GB Gmail ribos. Netrinu asmeninių, su darbu ar tinklaraščiu susijusių laiškų, tačiau trinu senus pranešimus spaudai, keliasdešimties interneto tarnybų, kuriuose buvau užsiregistravęs, naujienlaiškius ir panašius dalykus.
• Seno pašto įkėlimas. Čia tai Google perlenkė lazdą. Mano paskyroje dar neatsirado galimybė įkelti paštą iš Yahoo! – kai atsiras, tada ir uždėsim pliusą. Nors šiaip esu sujungęs vienoje Gmail dėžutėje kelis naudojamus pašto adresus.
• Šablonų naudojimas. Bandžiau, bet kad jie labai negražūs.
• Žymėti šlamštą. Google filtro patikimumas yra tikrai neblogas, bet kartais šiukšlės vis dėlto prasprūsta. Žinoma, visada pažymiu jas, nes žinau, kad taip mokosi filtro programa.

Rezultatas – 7/9.

Žalias diržas (vidutiniokams):

• Vaizdo pokalbiai. Nesąmonė. Nebent turėčiau baisiai išsiilgstamų nutolusių žmonių. Bet ir tai paprastas paštas geriau.
• Darbų sąrašas. Bandžiau. Nepatinka, kad jo nuolat nesimato – labai lengva pamiršti suplanuotus dabus. Jis man tiesiog per primityvus.
• Filtrų naudojimas. Geras dalykas. Prastai padaryta jų kūrimo sąsaja (dėl to žmonės retai ir naudoja), bet šiaip filtrai yra galingas dalykas – automatiškai pažymimos gautos sąskaitos, Google Analytics ataskaitos ir pan.
• Gmail telefone. Aha, naudoju. Neseniai Gmail patobulino sąsają iPhone, kad laiško perbraukimas suveiktų kaip komanda trinti. Patogu.
• Prisegtų failų peržiūra. Taip įpratau, kad kartais net nesisiunčiu į kompiuterį, jei Google nemoka peržiūrėti prisegto failo.
• Atšaukti išsiuntimą. Nenaudoju. Aš lėtapėdis – per tiek laiko, kiek Google duoda apsispręsti, nespėčiau atšaukti vis tiek. Jei padariau klaidą, tai tiesiog atsiprašau.
• Būsenos naudojimas. Nenaudoju, nes neplepu pašte. Jei siela išsiilgsta trumpų sakinių, yra Twitter.
• Prisegtukų priminimas. Aš naudoju „atvirkščią“ rašymo tvarką – prisegu failus prieš rašydamas laišką, todėl retai tepamirštu.
• Autoatsakiklis. Kam jis man reikalingas, jei paštas šalia manęs visą parą visus metus?
• Šypsniukai. Na jau ne! Man visiškai pakanka tekstinio :) , jei manau, kad kitaip žmogus nesupras.

Rezultatas – 4/10.

Juodas diržas (patyrusiems):

• Klaviatūros komandos. Naudoju, bet ne visas atsimenu. Geriausiai atsimenu tas, kurios sutampa su Google Reader.
• Paieškos operatoriai. Taip, jei nepavyksta rasti reikiamo laiško su paprasta paieška.
• Adreso variantai. Papildoma informacija filtrams, pavyzdžiui, vienastoks+durnius@nezinau.lt piktiems laiškams arba vienastoks+blogout@nezinau.lt besiruošiant susitikimui Palangoje. Nenaudoju.
• Adresatų skaičius. Laiškų atpažinimas pagal tai, ar jie tiesiogiai tau siųsti, ar grupei (> ir >> ženkliukai). Geras dalykas. Reakciją į masinius laiškus galiu atidėti savaitei ar dviems.
• Atsijungimas nuo interneto. Pašto skaitymas ir rašymas atsijungus. Pasakykite priežastį, dėl ko tai reikia daryti, atsijungsiu.
• Kelių failų prisegimas. Vienas svarbiausių šiųmetinių Gmail atnaujinimų. Visada naudojamas, kai to reikia.
• EOM žyma laiško temoje. Nesąmonė. Stengiuosi nerašyti tuščių laiškų – tam yra teksto pokalbiai.
• Laiškų paruoštukai. Turiu kelis pasidaręs, bet bijau naudoti, kad standartinis sausas tekstas neįžeistų korespondento. Jau geriau smarkiai pavėluosiu, bet atsakysiu asmeniškai.
• YouTube peržiūra. Džiaugiuosi, kad niekas man nesiunčia klipų.
• Trumposios nuorodos. Kitaip tariant, svetainių nuorodų rinkinukas pašte. Nematau prasmės, nes jų čia neieškočiau, net jei pasižymėčiau.
• Siuntimas ir archyvavimas. Stebuklingas mygtukas. Ir pagrindinis, nes kitaip niekad neištuštinčiau gautų laiškų dėžutės.

Rezultatas – 6/11.

Meistro lygis (profesionalams):

• Kalendorius ir dokumentai. Turiu įsidėjęs. Bet tos dėželės nėra taip jau naudingos, kaip norėtų Google.
• Nuotolinis atsijungimas. Esu pratęs uždaryti nenaudojamus langus ir programas, todėl nenaudoju.
• Informacinių iškarpų pritaikymas. Aš jas išjungiau iš viso. Kai dirbu su paštu man papildomi trikdžiai nereikalingi. Informacijai yra Reader ir Google News.
• Saugus jungimasis. Naudokite SSL, junkitės per HHTPS. Visada, kai tik yra tokia galimybė!
• Žvaigždelių vardai. Ups. Pirmą kartą sužinojau, kad jos juos turi…
• Google Apps jūsų domenui. Aha, naudoju. Galėtų Google neskriausti Apps for Your Domain vartotojų – dabar gi visos naujienos vėluoja pusmetį…

Rezultatas – 3/6.

Todėl ir sakau, kad mano Gmail diržas margas – iš visų po gabalėlį. Aš nesutikčiau su tokiu Gmail funkcijų išdėstymu: YouTube Preview prie juodo diržo? Cha! Bet būtų smalsu sužinoti, ar kas nors surenka maksimalų taškų skaičių kuriam nors diržui. Tik sąžiningai.

Google turi tiek įvairiausių tarnybų ir funkcijų, kad visas apėpti sudėtinga, net skaitant specializuotus tinklaraščius ir knygas. Esu tikras, kad daugelis mūsų skaitė apie tai, kad Google Docs turi „formas“, skirtas apklausoms kurti, bet kiek teko matyti apklausų internete, jos dažniausiai būna padarytos su kokia nors užsienietiška ar lietuviška tarnyba ar su WordPress įskiepiu, jei ji būna tinklaraštyje. WorkHappy gi tikina, kad apklausa, padaryta su Google Docs turi daug privalumų. Iš tiesų jų yra, ir ne vienas:

1. Google Docs anketa gali pasinaudoti kiekvienas, kas turi Google paskyrą (Gmail pašto adresą). Tereikia Google Docs pasirinkti komandą New>Form. Atsakinėjantiems į klausimus apskritai jokie prisijungimai nereikalingi.
2. Sudarant klausimyną galima rinktis iš vieno atsakymo iš išvardintų, laisvo pasirinkimo, pasirinkimo iš sąrašo, vertinimo balais ir kitų atsakymų modelių.
3. Baigtą klausimyną galima įvilti į dailų apvalkalą pagal temą, tinkamą ir banko valdybos narius apklausti, ir bendraklasių ko nors paklausinėti.
4. Atsakymai automatiškai patenka į Google Spreadsheets lenteles (žr. pav.). Tai reiškia, kad juos galima visaip rūšiuoti, skaičiuoti, daryti įvairius pjūvius, diagramas.
5. Į svetainę tereikia įdėti nuorodą – nebūtina naudoti įskiepių, JavaScript ir t.t., kas kartais gali pakenkti svetainės spartai ir stabilumui.

Tokia apklausa turi tik vieną minusą – neparodo atsakiusiajam rezultatų iš karto – juos reikia apdoroti ir paskelbti atskirai. Todėl kiti apklausų įrankiai ir įskiepiai lieka ir liks naudingi. Tačiau Google Docs variantas yra itin naudingas moksleiviams, studentams, visiems, darantiems didesnės apimties tyrimus, kurių rezultatai ir šiaip skelbiami tik tyrimui pasibaigus.

Jei norite išbandyti, kaip tai atrodo gyvai, kviečiu užpildyti apklausą apie jūsų interneto vartojimą vasarą. Rezultatus paskelbsiu pirmadienį.