Metus ar du apie judėjimą į priekį mažai tekalbėjome – labiau rūpėjo nenusiristi penkmečiu ar dešimtmečiu atgal. Dabar, regis, atgijo optimizmas: vien Login 2011 programoje yra nemažai ganėtinai pakiliai skambančių pranešimų temų: „Žinios, kūryba, ateitis ir… kosmosas?!“ (kovo 18, 15 val., Omnitel scena), „Socialinių tinklų ateitis“ (03.18 13:00, Omnitel scena), Euroblogo diskusija „Kaip Lietuvai patekti į interneto greitkelį“ (kovo 17 d., 15:00 ten pat) ir pan.

Šaunu, kad nerimsta ir studentai. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (atskleidžiu interesus – aš ten dėstau) Studentų mokslinė draugija balandžio 26-28 dienomis rengia mokslinę konferenciją „Informacinė visuomenė Lietuvoje: raida ir perspektyvos“. Organizatoriai rašo:

Konferencijoje dalyvaujantys pranešėjai bandys įvertinti informacinės visuomenės sklaidą tiek Lietuvos Respublikos institucijose bei įstaigose, tiek nevyriausybinėse ir verslo organizacijose. Bus keliamos ne tik teorinės, tačiau ir praktinės informatizacijos problemos, o remiantis lygnamosios analizės tyrimais bus siekiama atskleisti šio bei kitų veiksnių įtaką Lietuvos socialiniai aplinkai, dalyviai bandys įžvelgti ateities perspektyvas.

Jei studijuojate ir dalyvaujate savo aukštosios mokyklos mokslinėje veikloje, tai galite iki balandžio 8 dienos užregistruoti pranešimą konferencijoje adresu konferencija.kfsmd@gmail.com nusiuntę vardą ir pavardę, pranešimo temą, mokslinį vadovą, aukštąją mokyklą bei studijų pakopą. Tačiau konferencija bus atvira visiems norintiems – laisviesiems klausytojams tereikės atvykti į VU KF auditoriją JR5 (Saulėtekio al.).

Visą kitą informaciją rasite VU KF Studentų mokslinės draugijos svetainėje.

Buvo laikai, kai savo kompiuteryje pažinojau beveik visus failus, įskaitant tuos, kurie gulėjo operacinės sistemos ar programų aplankuose. Diskai tais laikais buvo labai ankšti, tad daug failų juose ir taip netilpdavo, o tarnybinius operacinės sistemos failus reikėjo išmanyti tam, kad žinotum, kuriuos galima saugiai ištrinti. Tuomet naudota Norton Commander failų naršyklė idealiai atitiko poreikius. Nors joje paieškos funkcija buvo antrinė, o programos iš esmės nesiskyrė sąrašuose nuo kitų failų (atpažįstamos tik pagal plėtinį EXE, COM ar BAT), tai buvo nesvarbu. Svarbu, kad galėjai labai sparčiai keliauti po hierarchinę failų struktūrą klaviatūros komandų pagalba ir patogiai atlikti pagrindines failų tvarkymo operacijas.

Grafinės sąsajos įvedė vaizdžią aplanko ir failų piktogramų sistemą. Naujokui susigaudyti Macintosh Finder ar Windows failų tvarkyklėje buvo lengviau, tačiau tvarkymas sulėtėjo, nors gal tapo kiek intuityvesnis. Failų tvarkymas su pele iš esmės liko ištikimas aplankų struktūrai, tik teksto lenteles pakeitė langai pilni įvairių piktogramų, žyminčių programas, aplankus ir failus juose.

Per tą laiką tiek diskų talpa, tiek ir failų kiekis juose išaugo daugiau kaip 100 kartų. Aplankų sistema buvo patogi, kai sistemoje buvo keli šimtai ar tūkstančiai failų – kai jų radosi per milijoną, tradicinėje sąsajoje ėmė ryškėti trūkumai. Net turėdami galimybę suteikti failui santykinai ilgą, jo turinį paaiškinantį pavadinimą, negalime būti tikri, kad visada rasime tai, ką reikia. Milijoną failų sudėtinga surūšiuoti į aplankus taip, kad nebūtų pasikartojimo – kitą kartą net aplanko pavadinimą failų grupei ar kategorijai sugalvoti sudėtinga. Kur dėti X projekto apskaitos lenteles? Prie Excel failų, prie projekto failų ar prie apskaitos dokumentų? Kadangi apsispręsti dažniausiai tenka skubiai (išsaugant failą, įrašant failus iš laikmenos ar el. pašto), tai neišvengiamai atsiranda painiavos ir chaoso dokumentų sistemoje – tik patys pedantiškiausi ir daugiausiai laiko turintys žmonės gali sukurti kruopščiai prižiūrimą hierarchinę struktūrą ir tokią ją išlaikyti net su gausiu gaunamų dokumentų srautu. Kai kurios operacinės sistemos turi pagalbines organizacines priemones (tarkime, MacOS turi failų ir aplankų žymėjimą spalvomis), tačiau jų pagalba yra nepakankama.

Paieška – menkas išsigelbėjimas

Smarkiai išaugus saugomų diskuose duomenų kiekiui hierarchinės struktūros buvo papildytos paieškos mechanizmais. Iš pradžių paieška tegalėjo rasti dokumentus pagal failo pavadinimą (ir tai ne visada patikimai), tačiau šiandien praktiškai visų OS paieškos sistemos geba indeksuoti ir perskaityti daugumos failų turinį.

Paieška kaip išsigelbėjimas nuo informacinės struktūros perkrovų buvo pabrėžtinai reklamuojama pristatant naujos kartos OS – tiek MacOS X, tiek ir Windows, ypač Windows 7. Toks sprendimas mums, jau įpratusiems prie interneto paieškos sistemų, atrodė labai natūralus.

(Paieškos diske problema – pateikiant radinius su ieškomu žodžiu, patenka daug nepažįstamų failų)

Tačiau nuosavas diskas – ne internetas. Ko nors neradęs internete gali gūžtelėti pečiais – gal ieškomo dalyko apskritai nėra? Bet jei su paieška negali rasti dokumento, kurį tikrai žinai esantį diske, sistema greitai praranda savo patrauklumą. Juo labiau, kad ji padeda rasti toli gražu ne visus dokumentus – vaizdo klipai, garso įrašai ar nuotraukos iki šiol tėra identifikuojamos ir aptinkamos tik pagal pavadinimą.

Net tais atvejais, kai pavyksta rasti informaciją pagal paieškos žodį, jos gali būti pateikiama per daug: ir iš interneto naršyklės archyvo, ir iš atsarginių kopijų, ir iš nesusijusių tarnybinių failų. Paiešką galima siaurinti pagal diską ar aplanką, tačiau tai jau reiškia, kad žmogus turi žinoti, kur reikiamas dokumentas yra…

Neabejoju, kad ateityje failų paieška tobulės. Gal operacinė sistema ims suprasti „žmogiškai“ parašytas užklausas „vakar iš Jono gauta ataskaita“ arba „dukters nuotraukos iš vasaros stovyklos“, bet šiandien iki to dar toloka.

Gal padėtų žymos?

Nebeaprėpdamas failų struktūros ir dažnai pasiklysdamas tarp paieškos rezultatų, ėmiau domėtis kitokiais sprendimais. Vienas jų – papildomas žymų (tags) sluoksnis failų sistemai. Tai taip pat nėra naujas dalykas. Fotografai rūšiuoja nuotraukas su žymomis nuo pirmų skaitmeninių atvaizdų kompiuteryje laikų (sistema veikiausiai buvo paveldėta dar iš negatyvų batų dėžėse), tinklaraščių autoriai, kai netingi, prie savo įrašų taip pat prideda žymas, nurodančias rašinio temas.

(Žymos Leap programoje padeda iš 200+ programų atskirti 39, skirtas darbui internete, nors jos visos yra viename aplanke „Applications“)

Pritaikę žymų sistemą failams kompiuteryje gauname iš karto tris dokumentų organizacijos įrankius: hierarchinė struktūra ir paieška niekur nedingsta, tačiau mes turime galimybę uždėti papildomą žymų sluoksnį, kuris padeda dokumentus surasti greičiau arba nepamesti jų tarp milijono kitų failų.

Pasitelkiant anksčiau minėtą pavyzdį, Jono atsiųsta ataskaita XLS faile gali tiesiog būti išsaugota „My Documents“ aplanke ar aplanke „Projektai“, tačiau uždėję žymas „Jonas“, „ataskaita“, „X projektas“ ir kitas, jei reikia, mes vėliau galėsime lengvai tą ataskaitą surasti, tiek ieškodami pagal autorių, tiek pagal dokumento tipą, projektą ar kurį kitą atributą.

Konkretus pavyzdys su programa Leap, kurią šiuo metu naudoju (kitoms OS taip pat yra analogų): į paieškos laukelį rašau „projektas X“. Gaunu kelis šimtus failų, dalis kurių iš tiesų yra naršyklės aplankytų tinklalapių kopijos. Rasti reikiamą dokumentą tokioje makalynėje yra keblu, tačiau kairėje skiltyje Leap surašo ir visas žymas, kurias rado prie paieškos aptiktų dokumentų. Aš ten matau „ataskaita“, „Jonas“, šalia „planas“, „vykdymas“, „Birutė“, „Petras“ ir t.t. Bakstelėjęs pele į norimą žymą aš susiaurinu radinių sąrašą taip, kad jame liktų tik tas, kas man svarbu. Tai greita ir labai efektyvu.

Kitas žymų privalumas – „netikėti“ atradimai. Atrinkęs paveikslėlius su žymomis „kalėdos“, „draugai“ ir peržiūrėjęs juos galiu rasti, kas manęs nepasveikino su šventėmis. Spustelėjęs knygų aplanką ir žymą „nuotykiai“, galiu aptikti, kad neturiu, ką savaitgalį skaityti – viskas jau perskaityta. Įprastinėje hierarchinėje sistemoje ar paieškos rezultatuose be žymų tai padaryti yra daug kebliau.

Pagrindinis žymų trūkumas – didelis darbas jas sudėti. Bepigu tiems, kas pradeda nuo nulio ir išsiugdo įprotį visus svarbius gautus ar sukurtus failus kaip mat sužymėti pagal temas. Bet jei šiandien jau turi kelis terabaitus duomenų, tai žymos pradeda duoti naudos ne iš karto. Gerai bent tai, kad kuo ilgiau jas naudoji, tuo daugiau naudos turi – net kelios žymos prie svarbiausių dokumentų yra puiki pradžia, tikrai palengvinsianti darbą. Dalį žymėjimo, beje, galima automatizuoti, įvedant tam tikras taisykles (visi liepos mėnesį įkelti paveikslėliai automatiškai žymimi „atostogos“ ir pan.).

Kadangi pats dar neseniai pradėjau naudoti failų sistemos žymas, būtų smalsu sužinoti, ar jas naudojate jūs. Ir jei naudojate – kokiomis gudrybėmis galite pasidalinti. Nesu tikras, kad žymos yra „galutinis“ sprendimas, bet šiai dienai daugiau nieko nesugalvoju…

Paskatinti Mashable iniciatyvos, kolegos PDFONTOUR Kaune birželio 30 dieną, trečiadienį organizuoja „Social Media Day Kaunas“ renginį, skirtą socialiniams tinklams ir pilietinei žiniasklaidai. Numatomi pranešimai apie socialinių medijų santykį su kasdieniu gyvenimu ir jų „santvarkos“ problemas, bendruomeninio projekto Bunda.lt pristatymas, diskusijos. Deja, pats negalėsiu dalyvauti renginyje (vyksta stojamieji į VU), tačiau visi norintys dar gali prisijungti. Renginio vieta bus organizatorių svetainėje bus paskelbta pirmadienį.

Mano neorganizuotumas, nepaisant pastangų, lieka apgailėtinas. Ypač komunikacinis – šiandien Twitteryje iš nevilties net ieškojau, ar yra daugiau tokių kaip aš, nespėjančių atsakinėti į laiškus. Google Buzz išjungiau, Skype, Google Talk ir kitų panašių priemonių nenaudoju, telefono beveik nekeliu, bet tas bandymas visus korespondencijos srautus nukreipti į elektroninį paštą išganymo neatnešė – paskendau laiškuose.

Vis dėlto viešas skundas davė naudos – paskaitęs, kad žmonės į laiškus paprastai atsako, o Karolis netgi laikosi „zero inbox“ principo: stengiasi, kad pašto dėžutė būtų visą laiką tuščia.

Šis metodas yra labai efektyvus, jei jo laikomasi griežtai. Kiekvienas įkrentantis į pašto dėžutę laiškas yra laikomas neatidėliotina užduotimi. Pagal tą pačią GTD metodiką galima įvertinti, ką su juo daryti:

a) jei tai trumpas atsakymas (< 2 min.), tai verta atsakyti nedelsiant ir perkelti į laiškų archyvą;

b) jei atsakymui reikia atlikti kokią užduotį, tai reikia perkelti ją į darbų planavimo programą ir prie darbo įrašo, pastabose, užrašyti, kam išsiųsti ataskaitą. Laiškas tokiu atveju irgi keliauja į archyvą, palikdamas tuščią dėžutę;

c) jei atsakymui į laišką reikia sulaukti informacijos iš kitur (tarkime, pirmadienį sužinosime atsakymą), tai teoriškai geriausia palikti laišką dėžutėje, bet taip bus pažeidžiamas „zero inbox“ principas. Todėl geriau būtų perkelti darbą į GTD „inbox“.

Didžiausias pavojus „tuščios dėžutės“ sistemai yra tie C tipo laiškai. Vien dėl to, kad informacija atkeliaus vėliau, atrodo beprasmiška perkėlinėti informaciją į darbų planavimo programą – daugiau laiko gaišatis nei nauda. Tačiau jei to nepadarysi, dėžutė kaip mat užsipildys laukiančiais laiškais. Aš anksčiau numatydavau „leistinų“ laiškų limitą. Iš pradžių leisdavau, kad dėžutėje būtų 10, po to – 20, dar vėliau – 50 laiškų (kad tilptų į vieną Gmail puslapį). Bet matote, kur tai veda – jei palieki bent vieną, jie ima veistis kaip bakterijos petri lėkštelėje…

Taigi šiandien padariau pašto švaros dieną: šešiose pašto dėžutėse išvaliau kelis šimtus laiškų. Ta proga į keletą netgi atsakiau (žinau, gėda…). Šiuo metu Gmail dėžutėje liko šeši, kurių šiandien nebeįveiksiu. Ryt jau bus kažkeliasdešimt šeši, bet tikiuosi sukaupti narsą ir pasiekti nulį. Kam nors yra pavykę tokį režimą ilgiau išlaikyti?

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetas organizuoja kasmetinę IT konferenciją MIDI 2010. Dalyvavimas konferencijoje nemokamas, todėl organizatoriai laukia visų, besidominčių informacinėmis technologijomis. Netgi žada rėmėjų prizus.

Konferencija vyks balandžio 26 dieną MIF patalpose. Pranešimų temos:

14:00 – „Agile, Scrum, and Virtualisation in Barclays“ anglų kalba (Barclays)

15:40 – „Ar tu pasiruošęs dirbti Agile kompanijoje?“ (Adform)

17:00 – „Kaip užsidirbti iš e-paslaugų kūrimo?“ (Sintagma)

17:40 – „IT vystymosi tendencijos artimiausią dešimtmetį“ (Microsoft)

Apie renginio svarbą galima spręsti vien iš to, kad Lietuva, kaip organizatorė, gavusi teisę suburti vieną iš daugiau kaip 60-ies darbo grupių, joje dalyvauti ir pranešimus skaityti ketina kviesti JAV užsienio politikos vadovės Hillary Clinton padėjėją, žmogaus teisių aktyvistą Michaelą Posnerį, Europos skaitmeninės politikos komisarę Nellie Kroes, Google viešosios politikos vadovą Alaną Davidsoną, JAV Baltųjų rūmų technologijų skyriaus atstovą Andrew McLaughlin, vieną garsiausių interneto technologijų tyrinėtojų Clay Shirky ir dar visą būrį įvairių pasaulio šalių ministrų, interneto verslo vadovų, aktyvistų. Ir tai tik viename seminare – iš viso į Lietuvą suvažiuos apie 1500 dalyvių, kurių vardai šiaip matomi tik portalų ir tinklaraščių įrašuose apie interneto problemas. Žodžiu, įspūdingas renginys.

Šiandien buvau Užsienio reikalų ministerijoje, susitikime, kuriame svarstėme, kokią diskusijų kryptį parinkti Lietuvos organizuojamai konferencijos darbo grupei. Pagrindinės kryptys tarsi būtų dvi: žodžio laisvė internete ir atvira prieiga skaitmeninio paveldo. Pirma tema natūraliai dera su renginio data – rugsėjo 15 dieną bus minima Tarptautinė demokratijos diena. Tačiau agitavau priimti ir antrąją temą – manau, kad atviros prieigos prie informacijos ir žinių bei kultūros (literatūros, kino, garso įrašų) problema dabar yra bene aštriausia, tad pasiūliusi tokią temą tarptautiniam forumui Lietuva ne tik parodytų, kad jai rūpi skaitmeninės visuomenės išprusimas ir paveldo skaitmenizavimas, bet ir atkreiptų dėmesį, kad dėl šio, daugybe painių teisinių normų susaistyto informacijos klodo prieigos turi tartis viso pasaulio politikai, verslininkai ir akademinis sluoksnis.

Kaip atrodys galutinė dienotvarkė dar neaišku – bus matyti. Aišku tik tai, kad pats forumas ir visos jame svarstomos temos yra vienas svarbiausių (jei ne svarbiausias) interneto metų įvykis. Labai smagu, kad bent kelioms dienoms interneto dėmesio centras bus Vilniuje.

Kai turėsiu daugiau žinių apie IGF renginį, pranešiu. Lietuvoje, kaip minėjau, jį kuruoja URM ir Informacinės visuomenės plėtros komitetas.

§ 11. Interneto žvalgybos valdyba. Pentagonas labai nemyli Wikileaks. Nieko nuostabaus, ypač po paskutinio „nutekėjimo“ – vaizdo įrašo iš karo Irake 2007-aisiais, kuriame nufilmuotas JAV kariuomenės antpuolis, kurio aukomis tapo 12 žmonių, įskaitant du Reuters žurnalistus. Reuters kreipėsi į JAV vyriausybę, prašydama išslaptinti įrašus, tačiau ji atsisakė, o štai Wikileaks su tautos iš Twitter pagalba ėmė ir iššifravo užkoduotą vaizdo įrašą, kurį dabar jau peržiūrėjo daugiau kaip 4 milijonai žmonių (pilna versija – 40 min., trumpa – 18 min.). Silpnesnių nervų žmonėms nesiūlau žiūrėti, nors mes tikriausiai esame užgrūdinti daug baisesnių vaizdų veiksmo filmuose.

Ta proga the New York Times svetainę Wikileaks praminė „interneto žvalgybos žvalgyba“ (pagal analogiją su CŽV). Wikileaks yra paskelbusi daugybę „nepatogių“ dokumentų, įskaitant kankinimų Guantanamo įlankos kalėjimuose ataskaitas, interneto cenzūros ataskaitas, naftos skandalo Peru, taršos Afrikoje dokumentus ir daug kitos karštos informacijos.

Nežinau, ar IGF svarstys Wikileaks ir panašių svetainių iniciatyvas, bet tikriausiai ir tą klausimą reikėtų apsvarstyti. Kas yra Wikileaks – grėsmė valstybėms ir verslui, kurio paslaptis ji atskleidžia, ar naujos kartos skaitmeninės demokratijos saugiklis, neleidžiantis net kariuomenėms ir slaptosioms tarnyboms jaustis neliečiamomis? Kaip elgtųsi Lietuvos valdžia, jei tokia svetainė atsirastų mūsų šalyje? Kaip ji turėtų elgtis?

§ 12. Netikėtas požiūris į iPad. Kodėl Google gali labai nepatikti iPad būdas naudoti internetą…

Pradėjęs dėstyti Vilniaus universitete, daugiau laiko praleidžiu namuose. Santykinai daugiau – kelias dienas per savaitę VU būnu nuo ryto iki vėlyvo vakaro, tačiau turiu kelias apylaisves nuo paskaitų, kai galiu tiek universiteto, tiek ir kitus darbus padaryti neišeidamas iš namų. Anksčiau, kai dirbdavau standartines 8 valandas per dieną biure, maniau, kad darbas namų aplinkoje yra šaunus dalykas – juk niekur taip patogiai nesijauti, kaip savo paties sukurtoje darbo vietoje.

Tai tiesa, tačiau patogumas – tik viena medalio pusė. Blogging Tips rašo, kad kitoje dažniausiai būna patys įvairiausi trikdžiai: nuo įjungtos skalbyklės iki „naminių“ telefono skambučių ir buitinių reikalų, kuriuos kažkodėl reikia neatidėliotinai atlikti (nors jei būtum darbe, tai apsieitum ir be to).

Man naminiai trikdžiai nėra labai svarbūs. Užsidarau kambario duris, išjungiu telefono garsą, uždarau Twitter, Facebook, Google Reader, Gmail – ir jau galima produktyviai dirbti. Kur kas sunkiau surasti vidurį tarp darbo ir poilsio. Ir net ne pagunda padrybsoti išsitiesus, kai labai pavargsti, yra pavojinga. Pavojingiau priešingai – dirbti nuo pat rytinės higienos procedūrų iki paskutinės kavos puodelio naktį. Nepadarytų darbų visada yra. Visi jie skubūs. Jokia bandyta darbų planavimo programa nesutalpina tiek užduočių į vieną dieną, kiek man reikėtų atlikti. Taigi spaudimas netinginiauti virsta darbu visą nemiegamą parą – net iš to miego valandas imi atiminėti, nes darbo vieta nuo lovos yra vos už 50 cm.

Taip dirbdamas išsekini save ir „lūžti“: išjungi telefoną, kompiuterį ir apskritai nieko kelias dienas neveiki, įsivaizduodamas, kad laikas sustojo. Jis, žinoma, nesustoja. Vos įjungus kompiuterį paaiškėja, kad darbų patrigubėjo ir visus juos jau reikėjo padaryti. Toks darbas šuoliais yra daug blogesnis net už pačią nuobodžiausią rutiną.

Galima apriboti darbo valandas. T.y. dirbti namie, tačiau pagal tą patį „skambutį“, kaip biure: pradėti 9 ryto ir penktą vakare „pareiti namo“. Tačiau mesti darbus jų nebaigus namuose yra daug kebliau nei darbe. Nepavyksta savęs apgauti – puikiai žinai, kad gali prisėsti ir pabaigti čia pat.

Darbe irgi galima sėdėti viršvalandžius, tačiau iš jo pargena bent alkis ar mieguistumas. Namuose gali valgyti prie kompiuterio (nesveika, bet kartais tenka) ir snausti priešokiais – panašiai kaip studentas, likus kelioms dienoms iki svarbaus egzamino.

Dirbant namuose ne viskas taip blogai, kaip surašiau, bet man vis nesiseka surasti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Daviau sau žodį pailsėti bent sekmadieniais. Bet neišeina, nes po jų būna pirmadieniai su daugybe atliktinų tą dieną darbų. Šeštadieniais tarsi geriau, bet net ir tuomet poilsis išeina intensyvesnis, nei norėtųsi: reikia perskaityti vos ne visos savaitės RSS prenumeratas, porą knygų, išeitį į miestą ilgai atidėliojamų pirkinių ir t.t. ir pan. Žodžiu, jei dirbate daug arba turite sąžinę-darboholikę, geriau dirbkite darbe.

Pamenu, grįždavau iš darbo, pavakarieniaudavau, parašydavau Blogoramą, porą rašinukų kitai dienai ir dar likdavo laiko filmui ar knygai. Dabar nebesugebu rasti laiko net būtiniausiems „poilsio“ dalykams. Gal tikrai dirbti iki žadintuvo skambučio. Bet ar ištversiu?…

Sako, kad Login 2010 dar turi laisvų vietų „Ignite“ stiliaus pranešimams. Pagal organizatorių sumanymą, tie pranešimai buvo rezervuoti tinklaraščių autoriams, kurie šiaip skųsdavosi dėmesio stoka per pernykštę ar užpernykštę konferenciją (įskaitant ir mane, žinoma). Tai dabar kyla klausimas, kodėl ne visos vietos užimtos? Nebeturime, ką pasakyti? Išsikvėpėme? Gąsdina formatas?

Galėčiau pašnekėti už visus, bet aš pats sau ant scenos atsibodau, tai ką jau kalbėti apie kitus. Be to, kalbu prieš auditoriją 4 dienas per savaitę – norisi ir iš galinio suolo pažiūrėti, kas dedasi. Nepaisant to, bent vienoje diskusijoje dalyvausiu. Kas dar?

Jei turite, ką pasakyti, organizatoriai dar priima registracijas.

„Veikloj esybės prigimtis“. (Getė „Faustas“)

Veikloje atsiskleidžia, formuojasi ir vystosi žmogaus gabumai. Asmeninės savybės (pvz.: atkaklumas, ryžtingumas) taip pat formuojami tik veikloje, elgsenoje. Galima sakyti, žmogaus praktinė veikla formuoja jo psichologinį portretą. Nežinodami, ką žmogus veikia, mes niekada nesuprasime, kodėl būtent toks susiformavo jo charakteris, interesai ir gabumai. Kitaip tariant, mes nesuvoksime žmogaus individualumo, jo asmenybės išskirtinumo.

Pabandykime kritiškai sudėlioti, kas dar charakterizuoja asmenybės individualumą.

1. Galbūt jos interesai? Pavyzdžiui, aš, kaip daugelis kitų žmonių, domiuosi kelionėmis. Šio intereso akcentavimas padeda susirasti bendraminčių, užduoda temą bendriems pokalbiams, tačiau ar jis išskiria mane iš keliautojų bendruomenės? Ne.

2. Charakterio bruožai? Tarkime, žmogus pasižymi jautrumu ir sentimentalumu. Kaip jį pristatyti naujai kompanijai? Negi sakysi: „čia Saulenė, ji – jautri asmenybė“? Ar tai pakankama, vykusi charakteristika? Ar ji jautri ir dirba socialine darbuotoja? Ar ji jautri ir atsidavė Dievo tarnybai? O gal ji jautri kaip mano močiutė žiūrėdama serialus? Manau, kad charakterio bruožų išvardijimas mažai ką pasako apie asmenybę, jei nėra žinoma, kaip ji reiškia tuos savo bruožus, KĄ JI VEIKIA.

3. O gal žmogaus pasaulėžiūra nusako jo išskirtinumą? Visų pirma, pažiūrų išsiugdymas nevyksta automatiškai, tik su jomis susipažinus. Idėjų ir teorijų neužtenka tiesiog žinoti, juos reikia „pergyventi“, pritaikyti praktiškai sprendžiant įvairias gyvenimo problemas. Tik sąlygota gyvenimo patirties (praktikos) ideologija byloja apie asmenybę.

4. Temperamentas? Kaip žinoma, yra keturi temperamento tipai – cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas. Aš esu viena iš 1,5 mlrd. sangvinikų – nieko išskirtinio.

5. Gabumai? Praktiškai visi gabumai išsivysto, jei jie nuolat lavinami, ir silpnėja, jei jiems neskiriama dėmesio. Tikriausiai žinote pavyzdžių, kad vaikystėje gabus gimnastikai vaikas tapo teisininku arba „auksinių rankų“ meistras tapo istorijos dėstytoju. Noriu pasakyti, kad gabumai daugiausiai pasako apie asmenybę, tačiau tik tuo atveju, jei žmogus juos išlavino, pasiekė žymių rezultatų veikloje.

O čia ir vėl grįžtame prie veiklos, kaip geriausio asmenybės skirtingumo apibūdinimo. Kokiai veiklai skiriate daugiausiai savo laiko, tas ir esate. Daugiausiai laiko piešiate paveikslus – dailininkas, ruošiate maistą – kulinaras, tiriate chemines savybes – mokslininkas, mokotės naujų dalykų – mokinys ir t.t. O jei daugiausia laiko praleidžiate nieko neveikdamas ant sofos – dykinėtojas.

Kadangi kalbėti apie niekuo neišskirtines asmenybes ne taip jau įdomu, toliau kalbėsiu apie asmenybes, pasiekusias aukštumų savo veikloje, realizavusias savo potencialą.

Savirealizacijos, saviaktualizacijos terminą įvedė ir nagrinėjo psichologas Abraham Maslow (poreikių piramidė). „Saviaktualizacija – tai nuolatinis asmenybės potencialo plėtros procesas. Tai savo gabumų ir intelekto atskleidimas, pastangos atlikti geriausiai darbą, kurį tu nori daryti“. Pagal Maslow tokios asmenybės „suteklia dėmesį į užduotį, o ne į save“.

Svarbu pridėti, kad „visos saviaktualizuotos asmenybės yra įsitraukusios į darbą, išeinantį už jų asmeninių interesų ribų, į kažkokią išorinę veiklą“. Taigi, sėkmingos savirealizacijos kriterijus – ne tik pasitenkinimas savimi, savo statusu bei veiklos rezultatais, bet būtinai ir sociumo patenkinimas asmenybe, sukurta reikšmė visuomenei. Pvz.: alkoholikas. Jis daro būtent tai, ką nori daryti, ir visiškai atsiduoda procesui. Jis jaučiasi gerai apsvaigęs, tačiau visuomenei jo būklė naudos nesukuria.

Apibendrinant asmenybės individualumo kriterijus, manau, asmuo negalintis su dideliu atsidavimu, aistra papasakoti apie pagrindinę savo gyvenimo veiklą, parodyti jos rezultatus, savo kūrinius, netoli nuėjo nuo beždžionės savo gyvenimo kelyje. Ar ne taip?

O pagal ką Jūs sprendžiate apie žmonių išskirtinumą?

Tiesą sakant, renginį organizuoti padėti gali tik geranoriški ir iniciatyvūs žmonės. Bet rankų, ypač organizuojant didesnius renginius, nuolat trūksta, tad jei randi kokią nors programą ar interneto tarnybą, kuri gali padėti, labai apsidžiaugi. Spalio mėnesį vykusį T*nklą organizavome beveik „aklai“: nebuvau numatęs, kaip ir ką darysiu, kokius įrankius naudosiu, kaip planuosiu ar bendrausiu su pagalbininkais. Būtų buvę įdomu tokiam tikslui išbandyti Google Wave, tačiau jos paskyrų dar neturėjome, todėl pasitenkinome Gmail, Google Docs ir telefono skambučiais.

Iš specializuotų tarnybų (ne)konferencijos organizavimui naudojome tik Eventbrite. Suradau ją per paiešką, norėdamas rasti nemokamą renginio dalyvių registracijos programą. Žinojau, kad registruodamas el. paštu būtinai ką nors pamesiu, pamiršiu ar supainiosiu.

Eventbrite yra daug daugiau, nei dalyvių registracijos tarnyba. Ji gali prekiauti bilietais (kredito kortelės ir PayPal, Google CheckOut); grąžinti pinigus tiems, kas apsigalvojo; paruošti spausdinimui dalyvio korteles su renginio atributika; pateikti registracijos metu dalyviams apklausą; nurodyti tikslų laiką, kada parduodami bilietai ir kada baigiasi prekyba; diferencijuoti bilietų kainas ankstyviesiems pirkėjams, įprastiniams ir „paskutinės minutės“; registruoti dalyvius iš anksto, iki bilietų pardavimo; priglausti renginio tinklalapį ir leisti dėti į jį naujienas; rinkti paramą ir aukas renginiui; pateikti labai išsamią bilietų pardavimo ataskaitą.

Eventbrite turi galybę papildomų įrankių ir priedų, leidžiančių jūsų renginį pareklamuoti Twitter, Facebook ir kituose tinkluose, įterpti į kitas svetaines registracijos, bilietų pardavimo ar tiesiog naujienų blokus, siųsti kvietimus ir papildomą renginio informaciją el. paštu. Pabandykit surasti, ko jai trūksta!

Žinoma, atsiskaitymo per lietuviškų bankų sąsają internete čia nerasi, bet visa kita yra. Šauniausia, kad Eventbrite veikia „sąžiningu“ principu: jei jūsų renginys nemokamas, tai ir visos tarnybos paslaugos nemokamos. Kitu atveju Eventbrite ima komisinį mokestį (99 JAV centus + 2,5% bilieto vertės už parduotą bilietą, bet ne daugiau kaip $9,95), tačiau tą mokestį ji ima tik po renginio – iš anksto nieko mokėti nereikia. Jei apdairiai įvertinsite savo renginio bilieto kainą, Eventbrite tikrai jūsų nenuskriaus.

Tačiau natūralu, kad dėl santykinai nedidelio kredito kortelių paplitimo Lietuvoje Eventbrite labiausiai tinka organizuojantiems nemokamus renginius. Mano patirtis buvo nepaprastai gera. Nuoširdžiai rekomenduoju tarnybą, nes geresnės neradau. Įdomu būtų sužinoti, ar lietuviškos komercinės bilietų prekybos tarnybos (Tiketa ar Bilietai.lt) suteikia tiek galimybių ir taip patogiai, kaip Eventbrite?

Ar yra koks nors unikalus viešas jūsų asmenybės identifikatorius? Kai kurie iš mūsų turi nepakartojamą vardo ir pavardės derinį, tačiau tik kai kurie. Esu tikras, kad nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra kito žmogaus su mano vardu ir pavarde, tačiau žmonės su populiariomis Jankausko ar Kazlausko pavardėmis turi turėti itin retą vardą, kad nebūtų supainioti su kitais. O ką bekalbėti apie Kinijos, Indijos, Rusijos ar anglakalbes šalis?

The Next Web autoriaus Martino Bryanto istorija rodo, kad dabartinė žmonių atpažinimo pagal vardus ir pavardes sistema yra pasenusi, o kai kuriais atvejais gali būti žalinga. Australijoje apie technologijas rašantis žmogus painiojamas su serijiniu žudiku; Nyderlanduose spauda, ieškodama informacijos apie pasikėsinusį į karališkosios šeimos gyvybes, į laikraščius sudėjo bendrapavardžio, niekuo dėto žmogelio nuotraukas. Skandalo spaudoje galėjo nebūti, jei žurnalistai būtų atidžiau tikrinę faktus, bet vardo ir pavardės sutapimas su liūdnai ar linksmai pagarsėjusiais visuomenėje asmenimis visškai nekelia džiaugsmo tiems, kurie turi tokias pačias.

Nors mūsų vardai ir pavardės yra visiškai nesusiję su asmenybe (nebent tikite vardų mistine galia), žmonės elgiasi taip, tarsi jos kažką žmogui duotų ar iš jo atimtų. Turiu kolegę su Prezidentės pavarde. Spėju, kad jai iki koktumo įgrįso juokeliai ir kalambūrai, net jei lyginama su gerbiamu žmogumi. Pagalvokime patys: ar nesukeltų reakcijos generaliniu komisaru tapęs Henrikas Daktaras (ne, ne tas!)? Ar būtų teisingumo ministru paskirtas Borisas Dekanidzė (irgi ne tas!)?

Žmonės savo oficialių vardų nesirenka, nebent turi labai svarią priežastį ar pasinaudoja galimybe pakeisti pavardę santuokos metu. Standartinis vardo ir pavardės junginys tapo nebeadekvatus atsiradus internetui. Juk erdvė, kurioje esame ir bendraujame, akimirksniu padidėjo daugiau kaip 2000 kartų! O vardas ir pavardė buvo sugalvoti žmogaus atpažinimui santykinai mažos bendruomenės ribose.

Kai žmonės gyveno mažose pirmykštės bendruomenės šeimose, tikriausiai pakakdavo vardo ar pravardės. Atsiradus keliams, ratui, prijaukinus arklį ir užmezgus ryšius su kitomis bendruomenėmis, prie vardo teko pridurti genties pavadinimą, kilmės vietovardį, profesijos pavadinimą. Taip atsirado vardo ir pavardės junginys. Kai kur, pavyzdžiui, Rusijoje naudojamas trijų žodžių – vardo, tėvavardžio ir pavardės, junginys. Jis du Sergejus Belovus padeda atskirti pagal tai, kad vieno tėvas buvo Ivanas, o kito – Kuzma. Didelėse, gausiose žmonių šalyse daugianaris žmogus vardas yra įprastas: Prancūzijoje – du vardai (Jean Paul), Anglijoje ir JAV – papildoma vidurinė raidė (Edward W), Ispanijoje – ir keli vardai, ir kelios pavardės (Jose Raul Rojas y Mendez).

Man atrodo, kad pasauliui tampant vienalyte sujungta bendruomene tikrai praverstų ir unikalus ID. Demokratiškiau būtų, jei jis būtų parenkamas ne tėvų ar paveldimas, bet pasirenkamas paties žmogaus. Gal net kelis kartus gyvenime, nes 12-mečio pasirinktas vardas retai betiks sulaukus 21-erių.

Martinas savo straipsnyje rašo, kad 12-os raidžių ir skaičių pakaktų nepasikartojančiam visų Žemės gyventojų ID. Taip, bet skaičiai – toks kalėjimas… Geriau jau 20 ženklų, bet tik raidės. Arba kas nors panašaus į domenų principus: vienastoks.nj.vl.lt apribotų vardą iki vieno miesto rajono, bet leistų jiems dažniau kartotis.

Kokio vardo 2.0 norėtumėte jūs? Na, jei stenėjimą dėl pasikėsinimo į tautines ar religines tradicijas bent trumpam padėtume į šalį ir kreptumėmės į vaizduotę?

Kadangi daugiau nieko nesugebu parašyti, tai bent pasidalinsiu trumpa „statuso“ žinute apie (ne)konferenciją T*nklas. Organizaciniai darbai juda į priekį – netrukus paskelbsime tikslią renginio programą, kad galėtumėte planuoti laiką, sales ir pranešimų klausymą. Pranešimų sąrašas pasipildė keliomis temomis, kurios, tikiuosi, bus naudingos dalyviams:

turėsime dar pranešimų, specialiai skirtų fototinklaraščių kūrėjams, kalbėsime apie karą su komentarų šlamštu, apie dizaino ir estetikos dalykus, apie šaltinių citavimą ir diskusijos kultūrą internete, apie skirtumus tarp žurnalisto ir tinklaraščio autoriaus. Ir tai dar ne viskas!

Tai išties ne viskas, nes dar derinu keletą papildomų temų. Be to, konferencijos dalyviai galės dalyvauti „interneto medžioklėje“ su keliais vertingais rėmėjų įsteigtais prizais. Pranešimo apie žaidimą laukite artimiausiomis dienomis. Yra ir kitų staigmenų, bet kol kas tebus jos po skraiste.

Jei dalyvaujate (ne)konferencijoje ar tiesiog norite ją paremti, kviečiu įdėti į savo svetainę renginio skydelius. Jų galima rasti čia. Nors jau beveik trečdalio „bilietų“ neliko, gal skydeliai padės pasiekti tuos, kas iki šiol apie (ne)konferenciją dar nieko negirdėjo. Iš anksto dėkoju organizatorių vardu.

Panašu, kad dėl organizacijos ir kitų darbų tinklaraštis dar mažiausiai savaitę bus apmiręs. Tikiuosi atsigriebti vėliau, o jums dėkoju už kantrybę.

Rugsėjo mėnesio išradimas – deja, kol kas labai teorinis, nors galimybė jį paversti tikrove yra. Jei kas jį įgyvendintų, sulauktų pasaulinės šlovės ir didelio visų, rašančių internete, dėkingumo. Garantuotai. Bet apie viską iš eilės…

Problema. Problema labai sena ir gerai žinoma: kai parašai komentarą kokiame nors portale ar tinklaraštyje, negali patogiai sekti tolesnės diskusijos, nes skirtingai nuo straipsnių RSS, pranešimai apie naujus komentarus ar atsakymus į skaityklę neatkeliauja. Žinoma, dažnas tinklaraštis turi galimybę prenumeruoti konkretaus įrašo komentarus – jei neklystu, visi WordPress tinklaraščiai tai gali, tereikia užsakyti www.tinklarastis.lt/rasinys-apie-ka-nors/feed srautą. Kai kurie autoriai yra įdiegę įskiepius, leidžiančius straipsnių komentarus užsakyti el. paštu.

Naudojausi abiem būdais, bet abu jie turi trūkumų: 1) prenumeruojant kiekvieno pakomentuoto straipsnio komentarus, skaityklėje labai greitai prisikaupia šimtai „vienkartinių“ prenumeratų, kurias reikia tvarkyti ar vėliau išvalyti; 2) prenumeruojant paštu šios problemos nėra, tačiau pastebėjau, kad kartais į senus rašinius (ypač užsienietiškuose tinklaraščiuose) pradedamas grūsti šlamštas. Be to, paštu gaunamų pranešimų atsisakyti yra kebliau nei RSS prenumeratos, o pats laiškas su pranešimu apie naują komentarą yra per toli nuo pačios diskusijos – dažnai taip ir nepaspaudi nuorodos į svetainę.

Dėl šių priežasčių diskusijos tinklaraščiuose vyksta vangiai. Arba ne taip efektyviai ir patogiai, kaip galėtų vykti su specializuota skaitykle.

Sprendimas. Speciali komentarų skaityklė. Tai kompiuterio programa (gali būti Adobe Air platformoje), kuri registruoja naujus jūsų „pėdsakus“ diskusijose ir pateikia tolesnę jų diskusiją atskiruose diskusijų srautuose, panašiuose į Twitter pokalbius ar pranešimus Facebook tinkle.

Įsivaizduokime, kad kairėje įdėtas vaizdas yra ne iš Twitter pokalbių programos Destroy Twitter, o iš tos specialios komentarų skaityklės, ir vaizdas bus apytikriai aiškus.

Atskiroje kortelėje galima peržiūrėti visas diskusijas, kuriose dalyvaujate (pagal straipsnių pavadinimus). Diskusijos su naujais komentarais automatiškai pakyla į sąrašo viršų (kaip tai daro RSS srautai NewsFire programoje). Paspaudus bet kurią diskusiją, atsidaro „twitterinis“ vaizdas, kuriame sudėti visi įrašo komentarai, pageidautina su diskusijos atšakomis ir hierarchija, jei tokia sistema yra įdiegta tinklaraštyje.

Peržiūrint diskusiją, čia pat galima būtų pokalbį pratęsti. Užpildome laukelį, išsiunčiame, o diskusija atsinaujina ir autoriaus tinklaraštyje, ir mūsų skaityklėje. Negana to, ji galėtų rodyti komentaro būklę: ar jis yra patvirtintas, ar sulaikytas peržiūrai – gal dar ir pranešti apie patvirtinimą galėtų, jei taip nurodyta nuostatose.

Galimas variantas ir su vidine mininaršykle, kurioje galima pasižiūrėti pradinį įrašą, jei diskusija vyko seniai ir jau prisimiršo straipsnio turinys. Straipsnyje galima būtų pažymėti tekstą, o jis automatiškai atsirastų rašomame komentare citatos pavidalu – pravartu tais atvejais, kai komentuojama konkreti teksto dalis.

Dar viena svarbi funkcija – automatiška komentarų sekimo pabaiga. Nuostatose galima būtų nurodyti, po kiek laiko nuo paskutinio diskusijos komentaro ji išimama iš sekamų sąrašo (pvz., po mėnesio nuo paskutinės žinutės). Kitas svarbus bruožas – geometrinė regresija. T.y., vos įtraukus naują straipsnį, po kuriuo vyksta aktyvi diskusija, naujų komentarų patikrinimas gali vykti kas 3 ar 5 minutes, po 6 valandų – kas 10-15 minučių, kitą dieną – kas pusvalandį ir taip iki sekimo pabaigos.

Privalumai. Plika akimi matyti, kokios naudos tai duotų tiek tekstų internete autoriams, tiek skaitytojams:

1. Galimybė sekti diskusijas labai padidintų įsitraukimą į jas. Straipsniai, šiandien sulaukiantys kelių komentarų, sulauktų keliasdešimt, o aktualesnėmis temomis – net kelių šimtų ar tūkstančio.
2. Visi komentarai būtų siunčiami į autoriaus svetainę, todėl, skirtingai nuo komentavimo Google Reader, tinklaraščiai neliktų nuskriausti. Didesnis jų kiekis tinklaraščiuose skatintų naujus, dar nedalyvaujančius diskusijoje žmones įsijungti ir aktyviai dalyvauti.
3. Patogesnis komentavimas su citavimu padėtų išvengti nesusipratimų.
4. Programa atsimintų komentarų autoriaus „rekvizitus“ ir automatiškai juos įterptų komentuojant: nereikėtų kiekvieną kartą rašyti vardo, pašto, URL.
5. Kai taip lengva komentuoti ir skaityti diskusijas, jos galėtų daug efektyviau papildyti rašinius ir tapti vertingu resursu skaitytojams.

Iššūkiai. Pagrindinis tokios programos kūrimo sunkumas – labai įvairios komentavimo sistemos portaluose ir tinklaraščiuose, neturinčios vieningo API. Neveltui Disqus ir Intense Debate stengiasi sukurti vieningas komentavimo sistemas. Kai taip smarkiai skiriasi komentarų rašymas Blogger, WordPress ir kokiame Delfi, sudėtinga bus užtikrinti programos veikimo patikimumą.

Tačiau nebūtina gi visko padaryti vienu ypu. Aš būčiau laimingas, jei pradžiai bent jau WordPress tinklaraščiai (gal su specialiai parašytu įskiepiu), galėtų naudotis tokios programos teikiamais privalumais. O vėliau gal pavyktų prijungti ir kitas sistemas arba jose rašančius autorius suvilioti akivaizdžiais tokios komentarų skaityklės privalumais ir tokiu būdu paskatinti juos persikelti į pačių administruojamus WordPress tinklaraščius.

Taigi, ponai programuotojai, kas pakels pirštinę?

Tinklaraščių atsiradimas sugriovė visuomenėje priimtą nuomonę, kad kūryba – tai išrinktųjų dalia.

Visi tinklaraštininkai daugiau ar mažiau yra kūrėjai, todėl kūrybos procesas, kūrybingumo ir įkvėpimo problemos, manau, jiems artimos ir pažįstamos.

Ar dalinamės įspūdžiais trumpame įraše, ar rašome teminę apžvalgą, o gal rimtą analitinį straipsnį – kaskart priversti sulaukti Jos didenybės Mūzos dėmesio.

Dažnai patyręs autorius būna jau radęs būdus, kaip susilaukti Kaliopės malonės: puodelis aromatingos kavos, mėgstamos muzikos klausymas, užsidarymas darbo kabinete, pasivaikščiojimas saulei leidžiantis, ugnies ar vandens stebėjimas – kiekvienam savo. Tačiau, žinau, autoriams pažįstami ir nesėkmingi žodžių ieškojimai, ir įkvėpimo nebuvimo valandos arba net dienos. Kai atėjus laikui padaryti dienos įrašą, vis nėra minčių arba jos nesideda į sklandų, gražų, pačiam patinkantį tekstą.

Kuo skiriasi autorius-mėgėjas nuo autoriaus-profesionalo?

Mėgėjas rašo atsitiktine tvarka – kai jį aplanko Mūza, kai kūrybingumo antplūdį išprovokuoja kokie nors išoriniai veiksmai, situacijos, naujienos, susitikimai.

Profesionalus rašytojas kūrybą pavertė įpročiu, jis moka savo noru pereiti į resursinę būseną. (Resursas – bet kuri charakterio savybė, padedanti išspręsti užduotį. Resursinė būsena – būsena, kuriai esant žmogus žino, kad turi resursą, žino kaip juo naudotis, ir sėkmingai juo naudojasi.) Taigi profesionalai kuria sąmoningai ir atkakliai. Pasak išradėjo Tomo Edisono: „Genijus yra vienas procentas įkvėpimo ir 99 procentai prakaito“.

Ar reikia lygiuotis į profesionalius rašytojus ir stengtis savo tinklo kampelį paversti aukščiausio lygio „užeiga“?

Ne, jei tinklaraščio rašymas jums tėra tik pramoga, laisvalaikio užpildymo būdas ar komunikacijos su draugais priemonė.

Taip, jei giliai domitės jūsų nagrinėjama tema, jei ji susieta su jūsų gyvenimo darbu, jei viliatės palikti visuomeninį arba net istorinį pėdsaką.

Kaip valdyti kūrybos procesą?

Pirma. Skirkite laiko kūrybai – pats laikas savęs nepaskirs ir į jūsų tvarkaraštį neįsirašys.

Antra. Suvokite vieną dalyką: Mūza – tai pagalbininkė kūrybos procese. T.y. jūsų reikalas fiziškai organizuoti patį procesą – „išsiųsti kvietimą“ Mūzai. Šiai kaprizingai poniai tikrai nepatiks, jei pakvietę ją, plepėsite telefonu, atsakinėsite į laiškus, tikrinsite vaikų namų darbus ar kepsite kiaušinienę.

Po to, kai paėmėt save už sprando ir įsodinote į darbinį krėslą (prie stalo ar kompiuterio), būtina pasiruošti mintyse: atsipalaiduoti, atsikratyti įkyrių minčių apie rytdienos planus bei buities problemas. Tokios mintys paprastai ateina į galvą nekviestos ir nevaldomos ten „pačios save galvoja“, tačiau kūrėjo valioje nuspręsti, apie ką galvoti, ties kuo susikoncentruoti.

Tokiam „proto valymui“ bei kūrybos proceso paleidimui puikiai tinka daugelis koncentracijos, savihipnozės, meditacijos metodų, jų čia neminėsiu, kam rūpės, pats suras sau tinkantį. Tik primenu, kad kūrybingumo skatinimo įrankių tikrai yra – nebūtina įtikinėti savęs, kad rašymui reikalingas įgimtas rašytojo talentas.

Kaip rasti įkvėpimą?

Įkvėpimas ar inspiracija atsiranda, kai jūs pradedate jį naudoti. Kvaila tikėtis, kad kramsnodami vakarienės kepsnį, stabiliai generuosite naujas genialias idėjas. Nebent per didelį atsitiktinumą kelios galėtų atsirasti. Tačiau, jei kasdien porą valandų užsiimsite idėjų generavimu, po kiek laiko treniravimosi išlavinsite kūrybingumo įprotį.

Kūryba darbe, versle ir gyvenime

Kūrybinga saviraiška tarnauja visose gyvenimo sferose asmens tobulėjimui ir vystymui. Beje, visuomenė tradiciškai ignoruoja kūrybą, greičiau iš jos narių reikalaujant pareigingumo ir normų vykdymo, visiškai pamiršdama, kad pritaikius kūrybingą požiūrį kuriamos naujos vertybės, sugalvojami racionalesni būdai ir metodai, išvystomos modernios technologijos.

Nesakau, kad visi žūtbūt turi pulti dainuoti, piešti, lipdyti – kūrybos aktą traktuoju visai ne kaip meno sąvoką. Kūryba – tai veikla, generuojanti kažką kokybiškai naują, unikalų ir nepakartojamą. Verslininkai, sukūrę tokį produktą, klesti. Darbuotojai, dirbdami kūrybiškai, jaučiasi laisvesni. Na, o žmonės, kurdami savo gyvenimą, prilygsta dievams.

Vieni žmonės dėl visų nesėkmių gyvenime yra linkę kaltinti kitus ir nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, kiti gi dažniau kaltina patys save. Kiek girdėjau patarimų, dažniausiai primenama klaidų ir nesėkmių priežasties ieškoti savo sprendimuose ir poelgiuose – gal dėl to, kad pirmojo tipo žmonių, vengiančių pripažinti savo atsakomybę, yra gerokai daugiau. Tačiau ar būna taip, kad aplinka ir visuomenė, kurios dalimi esame pati yra nesąžininga mūsų atžvilgiu? Nesąžininga nuo pat pradžių, dar prieš mums pelnant vienokią ar kitokią reputaciją?

Stepcase Lifehack radau įdomų dešimties nesąžiningų dalykų gyvenime sąrašą, kurio kelis punktus verta pakomentuoti:

• Žmonės versle remiasi pažintimis, o ne geriausiais pasiūlymais. Faktas, kaip blynas! Ne visada, žinoma, bet ne veltui gi savo gimtinę vadiname „švogerių šalimi“, a? Apmaudžiausia būna, kai tenka labai smarkiai ruoštis visokiems konkursams, įdėti į juos visą širdį, o pralaimėjus po kurio laiko sužinoti, dėl ko vienas ar kitas konkurentas pasiglemžė užsakymą…
• Geriausios darbo vietos į skelbimus nepatenka. Jei firmos taisyklės griežtai nereikalauja viešo skelbimo, tuomet taip – nepatenka. O net ir tais atvejais, kai patenka, dažnai vieta neformaliai jau būna užimta. Pažįstami? Giminės? Seni draugai? Ne visada tai blogai iš samdančiojo požiūrio, bet visada nesąžininga iš pretendentų…
• Gražūs žmonės laikomi gabesniais, mandagesniais ar sąžiningesniais. Niekada negirdėjau tai sakant atvirai, bet skaityti apie tokias problemas teko. Į kai kuriuos darbus žmonės išskirtinai priimami pagal išvaizdą. Nesąžininga, bet jei klientai pageidauja dailių padavėjų, tai gal požiūrį pirmiausiai turėtų keisti patys klientai?
• Dauguma vadovų yra aukšto ūgio. Dar vienas dalykas, dėl kurio nesusimąsčiau, nors JAV statistika įtikinama – iš visų 500 didžiausių bendrovių vadovų 90% yra didesnio už vidutinį ūgio. Ūgis, matyt, reiškia autoritetą. Ne šiaip sau senovės valdovai ropšdavosi ant aukšto sosto. Patys kvailiausi įsakymai, girdimi iš viršaus, skamba kitaip. Nesąžininga, bet taip jau amžių amžius.
• Dauguma žmonių geriau nesirenka nieko, nei renkasi iš dviejų vienodai gerų pasiūlymų. Šią savybę žino, bet dažnai pamiršta verslininkai. Mat ji konfliktuoja su kita – žmonės mėgsta turėti pasirinkimą. Bet kuriuo atveju, jei norite, kad klientas būtinai išsirinktų, turėkite nenugalimų argumentų tik vienam siūlomam variantui, kad neliktų abejonių.
• Geriausios idėjos neįgyvendinamos, nes trūksta pinigų, patirties ar kompetencijos. Painiai skamba. Realybė yra ta, kad skaniausio gaiviojo gėrimo receptą veikiausiai sukūrė koks nors nežinomas maistininkas Paragvajuje ir apie jį nė nesužinojo Coca-Cola ar Pepsi. Geriausią filmo scenarijų galvoje nešiojasi skurstantis poetas Albanijos miestelyje, nė nežinantis, kur kreiptis, kad jį kas paskaitytų. Nemaža dalis mūsų idėjų gerokai lenkia tas, kurios yra rinkoje. Bet mes niekaip jų neįgyvendinsime, nes nesame tose pareigose su tiek atsakomybės ir kapitalo, kad tai įvyktų. Nesąžininga ne tik mūsų, bet ir visos visuomenės atžvilgiu, bet taip jau turtą ir įtaką pasidalinome.

Jei sutiksime, kad šios neteisybės iš tiesų veikia mus „automatiškai“, tai kaip mes jaučiamės? Sugniuždyti? Ar tiesiog filosofiškai jas priimame kaip kitas neišvengiamybes (senėjimo procesą, mirtį)? Ar žemaūgis prastokos išvaizdos žmogus iš nesvarbių žmonių giminės turėtų nuleisti rankas? Ar gali būti taip, kad išorinės aplinkybės mums paskiria vietą gyvenime, kurią mes galime keisti tik santykinai nedidelėse ribose (arba didelėse – tik kino teatre ar po 100 gramų)? Proga pagalvoti…

P.S. Ryžtingiems ir nenuleidžiantiems rankų minėtame rašinyje pateikiami ir galimi problemų sprendimai, tik jie labai nelengvi. Nesąžininga, bet taip jau surėdytas pasaulis.

Skaitėte Filo klausimą, kodėl krizės metu žmonės nenori dirbti intensyviau, nei bet kada anksčiau? Autorius teigia, kad samdomų darbuotojų viršvalandžiai, didesnis produktyvumas, iniciatyva pačiais sunkiausiais momentais padėtų verslui įveikti krizę. Ir atvirkščiai – netgi poros mėnesių atlyginimo kompensacija, atleidžiant žmogų, esą yra tas progreso stabdis, neleidžiantis mums vytis gerovės amerikiniais tempais.

Mintys įdomios, bet paremtos įžvalgomis tik iš vienos rinkos su savo specifika ir tradicijomis. Tai suprantama – beveik visos verslo ir vadybos knygelės šiais laikais yra vertimai iš Amerikoje išleistų originalų. Tačiau peržiūrėję labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausiai gyvenančių šalių sąrašą, rasime jame labai skirtingos darbo kultūros pavyzdžių. Norvegija, Šveicarija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė tikrai kitaip dirba, nei JAV. Japonija, Kinija ir Pietų Korėja irgi dirba kitaip. Europoje verslo hierarchijos standesnės, darbo rezultatas labiau vertinamas pagal intelektinį indėlį, o darbo ir poilsio laiko santykis radikaliai skiriasi nuo kaubojiškojo Amerikos sėkmės modelio. Azijoje darbštumas vertinamas nė kiek ne mažiau, nei JAV, bet ten vertinama ne darbo trukmė, o jo intensyvumas. Be to, tradiciškai Rytų Azijos versle kompanijų socialinės funkcijos darbuotojo gyvenime bei rūpestis jo gerove radikaliai skiriasi nuo amerikietiškųjų: ten firmos ir sutuokia, ir šventes ruošia, ir palaidoja.

Taigi viena dalis atsakymo, kodėl krizės metu samdomi darbuotojai nevirsta darboholikais, slypi verslo kultūros ypatumuose. Mūsų darbo stilius atrodo mišrus: jo ištakos europietiškos, randai sovietiniai, o juos dengiantis makiažas – amerikietiškas. Todėl sunkumai geresniu atveju paskatina intelektinių sprendimų paieškas, o blogesniu – pasyvumą.

Tačiau kultūros skirtumai ne viską paaiškina. Dansu straipsnio komentaruose keli skaitytojai pateikė kitą priežastį – socialinės atskirties tarp verslo savininkų ir samdinių. Ir ši priežastis ne iš piršto laužta. Tikra tiesa, kad verslas, norėdamas amerikietiško darboholizmo iš samdinių, vengia suteikti tokias pačias perspektyvas, kaip daroma anapus Atlanto. Kiek pažįstate žmonių, kuriems firmos yra aiškiai apibrėžusios premijavimą įmonės akcijomis? Kurių iš mūsų firmos investuoja į darbuotojų pensijų fondus? Taip, nemažai jaunų amerikiečių yra pasiryžę dirbti iki apalpimo, bet… tik iki tol, kol firma išpildys savo pažadus ir pasidalins turtu. Taip, Microsoft programuotojai dirba dieną naktį, tačiau nė nesulaukę 40-ies pradeda dėvėti marškinėlius su ryškiu užrašu „F*ck You, I’m Fully Vested“ (laisvai verčiant, „Ramiai, žmonės, aš jau su akcijomis“). Jei matuosi sprinterio ir maratonininko bėgimą už 100 metrų nuo starto, gali susidaryti klaidingą nuomonę apie jų pastangas pasiekti tikslą.

Darbo kultūros skirtumai ir skatinimo sistema gali paaiškinti produktyvumo ir iniciatyvos skirtumus įprastomis verslo sąlygomis. Tačiau krizė todėl ir yra krizė, kad veikia visas gyvenimo sritis. Verslo vadovai mato tik sąvąją ir dėl to nesupranta darbuotojų elgesio pokyčių. Tačiau išoriškai matomas neveiklumo kokonas yra natūrali reakcija į sunkius laikus – taip žmonės stengiasi išgyventi.

Imkime kelias analogijas, kad būtų aiškiau: kodėl medžiai rudenį meta lapus? kodėl miško gyvūnai užminga žiemą? kodėl valstietis nesėja (išskyrus minimumą šeimai) karo metu? Gamta ir evoliucija moko, kad kritinėmis sąlygomis išgyvenimo galimybė padidėja smarkiai apribojus ar visiškai sustabdžius aktyvumą. Žinoma, žmogus yra šiltakraujis žinduolis, todėl jis aktyvus visus metus, tačiau ir jo metų aktyvumo ciklą veikia sezonai, tamsos ir šviesos, šilumos ir šalčio santykis. Žmogus elektros apšvietimo, dujų šildymo ir antidepresantų pagalba jau paruošė save darbui pačiomis įvairiausiomis sąlygomis, tačiau krizei įprastinės priemonės negalioja.

Aš manau, kad žmonės itin didelio masto grėsmes vertina pasinaudodami „genetine išmintimi“. Kaip meška, galingas žvėris, įvertina savo galimybes įveikti žiemą, ir patraukia į irštvą miegoti, taip ir žmogus, įvertinęs grėsmės globalumą bei dydį ir savo pastangų santykį su juo, nesąmoningai ima taupyti jėgas atšilimui. Gal tai iš dalies atsako ir į klausimą, kodėl žmonės nesiima iniciatyvos, net jei mato labai apčiuopiamią papildomos veiklos naudą.

Galiausiai, juk nė vienas realus pavyzdys neskatina dirbti daugiau ir intensyviau. Ekonomiką ištikus krizei, verslo išmintis tiesiogiai vertinama pagal tai, kaip jis sugebėjo sumažinti operacines išlaidas, uždaryti mažiau pelningus filialus, praretinti produktų liniją, atsisakydamas mažiau pelningų modelių. Jei hipotetinis čiužinių gamintojas, krizės metu mažėjant perkamajai gyventojų galiai ir krentant pardavimams visose srityse, ims beatodairiškai didinti gamybos apimtis, siekdamas „konkurencinio pranašumo“, tas gamintojas bus pagrįstai laikomas savižudžiu. Tai ar nėra natūralu individualiam žmogui, samdomam darbuotojui, elgtis taip, kaip elgiasi gamta ir net verslas, kuriam jis dirba?

Žmonių entuziazmas dirbti sugrįš kartu su krizės pabaiga. Tas atšilimo adrenalinas turėtų kompensuoti visą sąstingio meto neveiklumą. O jei jau natūralus „miegas“ krizės metu labai netenkina, tai bent jau nebandykime „skatinti“ samdinių baime. Baimė prisideda prie bendros krizės grėsmės, yra vertinama kaip jos dalis ir dar labiau mažina produktyvumą. Geriau jau būti labai sąžiningiems su samdomais darbuotojais, stengtis blaiviai vertinti situaciją, atidžiai stebėti galimo atsigavimo rinkose požymius ir kaupti jėgas, kad laiku ar netgi anksčiau už kitus pradėtumėte naujo augimo etapą. Pražydęs žiemą vaisių neužauginsi.

Praėjo lygiai mėnuo nuo pirmojo išradimo, kuriuo, deja Google dar nepasinaudojo (man vis siūlo skaitytojai išversti dalį tekstų į anglų kalbą, bet nėra kada). Na tiek to – šiandien laikas pristatyti antrąjį. Šis turi tą privalumą, kad veikia iš karto, nereikia nė programuoti. Kiekvienas norintis galės pradėti juo naudotis, perskaitęs šį rašinuką.

Kaip ir pirmasis, jis yra susijęs su darbo organizavimu, konkrečiai – su informacijos iš RSS srautų atranka studijoms, straipsniams, apžvalgoms ir pan.

Aš jau kurį laiką ieškau patogiausio metodo atrinkti ir saugoti informaciją, atrastą RSS skaityklėje. Kol FeedDemon ir NetNewsWire sinchronizavosi per NewsGator tinklą, atrinktus straipsnius galima buvo saugoti sinchronizuojamuose iškarpų aplankuose (Clipping folders). Dabar gi jie per Google Reader nebesinchronizuojami. Pati Google Reader gali turėti „žymas“ ir atsiminti jomis pažymėtus įrašus, tačiau, kaip jau ne kartą rašiau, Google Reader nesugeba jų skaičiuoti ir paslepia visiškai, jei esate nustatę rodyti tik neskaitytus straipsnius.

Žymėjimas žvaigždele netinka, nes kaupiamą medžiagą reikia skirstyti į atskirus aplankus. Dėl tos pačios priežasties atkrenta išorinės tarnybos Instapaper ar Read It Later, nes jos irgi nemoka rūšiuoti informacijos. O be to išorines programas ar tarnybas nepatogu naudoti. Kurį laiką naudojau Delicious įskiepį Firefox naršyklėje. Tai neblogas būdas kaupti nuorodas greitai ir patogiai, tačiau jis patogus tik tol, kol naudojate Firefox – su kitomis naršyklėmis straipsniai keliami tik per žymeles ir tik iš atskirų tinklalapių (o ne tiesiogiai iš Google Reader), o tai labai nepatogu.

Galiausiai aš pradėjau galvoti, ar įmanoma kaip nors išsiversti tik su tomis tarnybomis ir svetainėmis, kurios yra atviros naršyklėje visą dieną. Visiškai stacionarios yra dvi: Google Reader ir Gmail. Hmm… Bet iš Google Reader gi galima siųsti straipsnius paštu. O Gmail gi turi filtrus, spalvotas etiketes ir moka skaičiuoti! Taip ir atsirado sprendimas:

1. Kodai. Sugalvokite, kaip vadinsis jūsų informacijos aplankai (etiketės) pagal renkamos informacijos tikslą ar pobūdį. Kiekvienam iš jų paskirkite specialų kodą (pavyzdžiui, NNN naujienoms, SSS statistikai ir t.t.).
2. Etiketės. Gmail puslapyje pasirinkite nuostatas ir sukurkite po etiketę kiekvienam „aplankui“. Dėl aiškumo galima ir spalvas jiems paskirti.
3. Taisyklės. Tose pačiose Gmail nuostatose suraskite pašto rūšiavimo taisyklių skirsnį ir sukurkite tiek naujų taisyklių, kiek turite pasidarę etikečių. Pavyzdys: laiškas, kurio tekste yra NNN nededamas į gautus laiškus (inbox), o iškart žymimas etikete „naujienos“. Jei norite išvengti atsitiktinių laiškų patekimo, tai galite papildomai nurodyti, kad taisyklė galioja tik tam tikro siuntėjo (el. pašto, su kuriuo esate registruoti Google Reader) laiškams.
4. Siuntimas. Google Reader radę tinkamą „archyvui“ tekstą, spauskite jo apačioje nuorodą „email“, nurodykite adresato eilutėje savo adresą, pastabų laukelyje įrašykite sutartinį rūšiavimo kodą (žr. pav. viršuje) ir išsiųskite.

Jei viskas bus sutvarkyta teisingai, tai jūsų laiškas automatiškai atsidurs reikiamos etiketės aplanke nė nepasirodęs gautų laiškų sąraše. Skirtingai nuo Reader, Gmail rodys, kiek straipsnių yra kuriame aplanke – taigi žinosite, kiek informacijos aplankuose esate sukaupę.

Pagrindinis tokio informacijos kaupimo metodo trūkumas yra konfigūravimas. Tačiau jį reikia padaryti tik vieną kartą. Po to, ir straipsnių siuntimas, ir gavimas vyksta labai greitai, o atrinkta informacija yra tokia saugi, kokia saugi yra pati Gmail tarnyba – tikrai saugiau už naujokes Instapaper ir pan.

Tai toks tas antrasis mano „išradimas“. Jei sugalvosite ką nors geriau, būtinai praneškite – aš savo informacijos tvarką keičiu du kartus per dieną, bus įdomu išbandyti…

Ar kada nors esate užsakę tinklapio programavimo ar kitus panašius darbus? Ar kokį referatą už pinigus? Ar nebūdavo taip, kad žmogus padarydavo kažką ne iki galo? Arba beveik laiku? Praktika rodo, kad taip būna beveik visada – ir ne dėl to, kad užsakėte darbą iš blogo žmogaus. Tokia jau ta laisvai samdomų žmonių psichologija. Kodėl taip vyksta ir ką su tuo daryti? Pasidalinsiu savo patirtimi.

Įsivaizduokite, kad pasamdėte vairuotoją nuvažiuoti iš Vilniaus į Šiaulius. Vairuotojas atrodė patikimas, pateikė savo ankstesnių klientų sąrašą, susitarėte dėl sumos ir sąlygų. Sutartą laiką jis skambina ir sako, kad valandą vėluos, nes užstrigo kamščiuose, nors fone girdisi restorano garsai. Atskubėjęs visas suprakaitavęs, atsiprašo ir sako, kad tiesiog važiuosite greičiau. Važiuojant jį stabdo kas antras policininkas, o jis visą laiką nori nusukti į kokį kaimelį, nes tvirtina, kad geriau žino kelią. Galiausiai, likus 20 km iki tikslo, vairuotojas jus išlaipina, sako kad jūs turite jam sumokėti 95% žadėtų pinigų, nes jis labai stengėsi ir tik vos vos nespėjo, o šiuo metu jam mirtinai reikia į kitą vietą, tačiau rytoj jis visiškai laisvas ir sugrįš bei nuveš jus iki pat Šiaulių.

Sakysite, nesąmonė? Būtent tai ir turiu omeny – štai kaip būtų, jei vairuotojai elgtųsi taip pat, kaip kai kurie programuotojai ir tinklapių kūrėjai, nejaučiantys atsakomybės ir mėgstantys darbą padaryti ne iki galo arba visai jo nepadaryti.

Konkreti situacija: prieš pusantro mėnesio sumąsčiau, kad pagaliau reikia atnaujinti mano prižiūrimą tinklapį akordai.lt ir perkurti jį su kokia nors populiaria TVS. Bet kadangi pats esu labai užimtas žmogus, tai per populiarų forumą uždarbis.lt pradėjau ieškoti žmogaus, galinčio už pinigėlius padaryti tokį darbą. Padėti pasisiūlė vienas jaunuolis slapyvardžiu Lexys, iš jo portfolio buvo matyti, kad tam tikrą patirtį jis jau turi. Be to, kažkokiu kampu buvo susijęs su grafa.lt puslapiu, kuriame buvo pateikti programavimo darbai atrodė ne auksas, bet visai tvarkingai (kažkodėl dabar man tas tinklapis neatsidarė) (aha, neatsidaro – vienastoks) . Pagalvojau – kodėl gi ne. Bet mano klaida buvo ta, kad jam paprašius aš sumokėjau pinigus iš anksto (galėjau tuo metu sau tai leisti – turėjau „laisvų“ pinigų), jis motyvavo kad pateko į avariją, ir dabar reikia daug pinigų teismams ir panašiems dalykams. Pagrindo juo netikėti nebuvo, nes forume jis skelbėsi apie savo bėdas ir anksčiau. Pašnekėjome su juo, iš esmės pasirodė protingas jaunuolis, nors ir tik aštuoniolikmetis, matėsi, kad supranta, ko iš jo noriu. Viso to rezultatas – praėjus porai savaičių, jis man pradėjo klijuoti atsikalbinėjimus – „rytoj padarysiu“, „savaitgalį bus tarpiniai rezultatai“, „po poros dienų turėsiu ką parodyti“. Bet galiausiai taip nieko ir neparodė per pusantro mėnesio. Man trūko kantrybė, ir dabar po truputį kuriu puslapį pats. Esmė net ne piniguose – man jų negaila. Blogai pasielgiau, kad buvau toks naivus ir pasitikėjau nepažįstamu žmogumi, tačiau neigiama patirtis irgi patirtis. Kitą kartą žinosiu, kaip daryti negalima. O juk ši istorija ne taip ir tolima nuo jau minėtos vairuotojo istorijos…

Bet čia tik vienas iš variantų. Kitas atvejis yra kai žmogus sąžiningai rodo tarpinius rezultatus ir kuriamo tinklapio vaizdus bei funkcijas, bet galiausiai vis atidėlioja galutinį laiko terminą. Tai tam neužteko laiko, tai anam, tai išlenda kažkokios netikėtos nesąmoningos klaidos, tai dar kažkas nutinka, ir tas laikas, iki kurio jūs turėjote turėti galutinį produktą, nusikelia neribotam laikui, ir žmogus visada turi pateisinamų priežasčių, kurios skamba visai logiškai. Bet palaukite: ar tai jūsų problema, kad žmogus nespėjo padaryti to, ką ĮSIPAREIGOJO padaryti? Kodėl turite nuolaidžiauti ir eikvoti savo brangų laiką, laukdamas rezultatų iš jo, kai būtent jis yra atsakingas už darbo įvykdymą laiku. Aišku, yra nuolaidesnių žmonių (tokių kaip aš), bet jeigu eina kalba apie rimtą projektą, kurio paleidimas tiesiog negali būti atidėtas? Tada gaunasi visiškas fiasko. Na, be abejo, rimtesnius projektus dažniausiai užsakinėja iš labiau patyrusių ir patikimesnių žmonių. Tačiau bendrai: ką daryti, kad nebūtų tokių keblių variantų? Mano trumpi patarimai būtų tokie:

Patikrinkite, su kuo turite reikalą

Lengviausias būdas yra paieškoti to žmogaus/žmonių Google, bet dar galima ir pažiūrėti darbų pavyzdžius, pakalbėti su jo/jų buvusiais klientais, ir, be abejo, pabendrauti gyvai. Tai yra, prieš kažką įsipareigojant, atlikite žvalgybą. Kartais tokiu būdu atkrenta nepatikimi variantai.

Pasirašykite bent kažkokią sutartį

Žodinis susitarimas patikimai galioja dažniausiai tik tarp labai gerų draugų, o ir draugai dažnai susipyksta būtent bendriems reikalams įsibegėjus. Jei užsakysite darbą ir turėsite tik žodinius įsipareigojimus, tai tiek iš vykdytojo pusės gali būti fokusų, tiek ir jūs galėsite mokėti mažiau ar nelaiku, nes abiem atvejais sunku kažką prikišti.

Aiškiai formuluokite užduotis

Čia yra klaida, dažniausiai daroma užsakovų. Užduotis „sukurk man paprastą puslapį apie mano kompaniją“ netinka, nes po tuo gali slypėti ir paprastas tekstinis tinklapis, ir Flash dizaino graži svetainė, ir galingu TVS paremtas portalas su visu Web 2.0 grožiu. Ir jei jūs neteisingai ar neaiškiai suformuluosite užduotį, po to nenusiminkite, jei užduotis bus atlikta nepilnai ar nekorektiškai ar netgi visiškai ne taip, kaip įsivaizdavote.

Tikrinkite, kaip vyksta darbai

Teiraukitės, kas yra padaryta, ir kas kažkiek laiko vykdykite smulkias rezultatų peržiūras. Tik taip galima žmogui neleisti nuklysti nuo teisingo kelio ir kurti produktą būtent taip, kaip jūs jį įsivaizduojate.

Patys žinokite, ko norite

Vietoj pabaigos nusprendžiau parašyti šią pastraipą. Didžiausia dauguma problemų, vykdant tokius užsakymus, yra tai, kad patys užsakovai nori tai vieno, tai kito. „Pabandyk padaryti taip, pažiūrėsime, kaip atrodys“. Arba „pamąstysime vėliau, gal šios funkcijos prireiks“. Nedarykite tokios klaidos – aiškiai suformuluokite darbų apimtį kuo detaliau ir kuo anksčiau, kadangi jei pradėsite šokinėti nuo vieno nurodymo prie kito, tai rizikuojate, kad iš tikrųjų darbas bus atliktas nelaiku arba nekokybiškai, kadangi sugaištamas papildomas laikas. Taigi, šioje sferoje galioja tas pats dėsnis, kaip ir apskritai gyvenime – likimas mėgsta šypsotis tiems, kas žino ko iš jo nori ir nuoširdžiai siekia to.

Viena pažįstama, pavadinkime ją Monika, yra iš tų žmonių, kurie su problemomis susidoroja ne spręsdama jas, o „pasidalindama“. Per paskutinį pokalbį išklausiau štai tokį sąrašą (nebaigtinį):

1. komunalininkai sugalvojo nereikalingą remontą;
2. meistrai, remontuojantys mamos butą, nori už savo paslaugas per daug pinigų;
3. dėstytojo atlyginimas per mažas;
4. vyras nuolat žaidžia kompiuteriu;
5. trūksta pinigų;
6. mokydama papildomai kalbos, ji apvagia savo vaiką.

Mano požiūriu, bendravimas turi būti arba malonus, arba naudingas. Malonus jis man jau nebetapo prasidėjus skundimosi potvyniui, todėl iš inercijos bandžiau paversti bent jau naudingu – panorau išsiaiškinti problem-solving būdus – kaipgi bičiulė ruošiasi spręsti visas tas nepasitenkinimą sukėlusias problemas?

Pasirodo, kad šių problemų išspęsti… neįmanoma. Juk:

1. komunalininkai pateisina remonto būtinybę teisės aktų nuostatomis;
2. meistrai-grobuonys niekaip nesutinka dirbti veltui, mamai apmokėjus tik medžiagas;
3. tu ką, nežinai, kiek dėstytojai uždirba?
4. taigi vyro už ausų nepakelsiu ir į save neatsigręšiu;
5. dabar krizė, pinigų visiems trūksta, o darbo nėra;
6. pinigų tai reikia, todėl aš priversta dirbti papildomai.

Pastebėjau, kad pokalbio eigoje susidūriau su vienu fenomenu ir dviem paradoksais.

Fenomenas – žmogus įvardija problemas ne tam, kad jas išspręstų, o tam, kad įtikintų pašnekovą, kad nieko padaryti neįmanoma, ir bet kas, būdamas jo vietoje, tokių problemų neišspręstų. (Norėčiau tikėti, kad šis fenomenas būdingas daugiau moterims, nei vyrams, ir kad vyrai vis tik labiau orientuoti į problemos sprendimą, negu į pokalbius bei skundus.)

Pirmas paradoksas „aš viską žinau“ – „aš nežinau ką daryti“ sietinas su praeito įrašo mintimi: jeigu esi protingas, netenki teisės skųstis pinigų trūkumu. O bičiulė laiko save protinga, juk dėstytoja!

Antras paradoksas „tegul viskas lieka taip, kaip yra“ – „reikia su tuo kažką daryti“. Keistokas pripažinimas, lyg būtų geriau, jei šios problemos neegzistuotų, bet KAŽKĄ DARYTI tai jau, atleiskite, ne man.

Mano pasiūlymai įkalbėti vyrą (kuris, beje, puikiai pats suremontavo judviejų butą) padaryti mamai remontą; susirasti daugiau privačių klientų ir mesti dėstytojo darbą; pradėti mokyti užsienio kalbos savo vaiką; paskatinti vyrą vietoj žaidimų imtis verslo ir daugiau uždirbti buvo atmesti. Daugiausia dėl to, kad reikia įkalbinėti, ieškoti, tartis, daryti įtaką, VEIKTI, o jai ir taip sunku, pvz. norėjo važiuoti į konferenciją, o finansavimą nukirto. Ir t.t, ir pan.

Jeigu minėtų paradoksų prigimtis man aiški, tai fenomeno (o gal tai visai ne retas reiškinys?) kol kas nesuprantu. Todėl iškeliu atvirus klausimus:

• Ko nori žmogus, pasakydamas jums savo problemą?
• Ko jūs tikitės, išsakydami savo problemą kitam žmogui?

Dėkoju visiems, pasidalinsiantiems savo išmintimi bei patirtimi.