1. „Pirmiausia reikėtų nepamiršti, kad išgerto vyno kiekis atvirkščiai proporcingas jo naudai :) Taigi, žemiau išvardintos alkoholio normos yra nekenksmingos mūsų organizmui:

Vyrams – ne daugiau kaip 2 taurės (po 150 ml) vyno per dieną. Ne daugiau kaip 700 ml alaus arba 90 ml degtinės.
Moterims – ne daugiau kaip 1 vyno taurė (150 ml) per dieną. Ne daugiau kaip 350 ml alaus arba 45 ml geros degtinės.“

Rašte teigiama „tikėtina, kad tai yra alkoholio reklama palankiai vaizduojanti nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus“.

2. „Kai jau išsiaiškinome vyno kiekius, galime pereiti prie naudingų jo savybių :) Išgerta vyno taurė padidina taip vadinamojo gerojo cholesterolio (HDL-cholesterolis) kiekį organizme bei pagerina mūsų kraują. Vynas taip pat sumažina riziką susirgti Alzhaimerio, Parkinsono bei širdies ir kraujagyslių ligomis.

Raudonojo vyno sudėtyje yra daugiau resveratrolio. Resveratrolis – tai stiprus antioksidantas, mažinantis galimybę susirgti vėžiu. Vynas turi stiprų priešuždegiminį poveikį, taip pat mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Mokslininkai ištyrė, kad būtent šio augalinio estrogeno dėka sumažėja rizika susirgti krūties vėžiu. Taigi išgerti taurę raudonojo vyno visai naudinga.“

Rašte sakoma „tikėtina, kad tai yra alkoholio reklama siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, su gydomosiomis savybėmis, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus“.

Rašo faksimilė smalsiems (didinasi):

Mano trumpas komentaras:

1. Tikėtina, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento rašte neteisingai ir (ar) klaidinančiai interpretuojama reklamos sąvoka. Rašinyje pateikiama informacija nėra reklama, ji nėra apmokėta ir nebuvo skelbta kieno nors užsakymu.

2. Perskaičius tekstą akivaizdu, kad autorė rašo tik apie saikingą („vyno kiekis atvirkščiai proporcingas jo naudai“, 4x „ne daugiau“) alkoholio vartojimą. Taigi tikėtina, kad rašto teiginys apie nesaikingo vartojimo skatinimą yra neteisingas ir (ar) klaidinantis.

3. Autorė neteigia, kad apsvaigimas nuo alkoholio yra teigiamas dalykas. Jei rašto autoriai ginčija, kad, pavyzdžiui, raudonasis vynas turi antioksidantų ar kitų straipsnio autorės paminėtų medžiagų, tai tuomet rašto teiginiai yra neteisingi ir (ar) klaidinantys.

Ir vis dėlto aš nusprendžiau nepalikti teksto ir cenzūruoti jį taip, kaip reikalauja Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento raštas. Kodėl?

Nepaisant to, kad tekste nėra alkoholio reklamos ir kitų rašto autoriams neįtikusių dalykų, jis turi kitų trūkumų. Pirma, jis netinkamai cituoja šaltinius (nėra nuorodų į konkrečius tekstus ir tyrimus). Antra, autorė pasirinko apie kenksmingas vyno savybes parašyti atskirai. Dėl nešališkumo tą vertėjo pateikti viename straipsnyje. Trečia, man yra žinomi atvejai, kuomet žmonės perteklinį alkoholio vartojimą teisina „sveikatos taisymu“. Tai nesusiję dalykai, bet šia tema verta rašyti atsargiau.

Dėl cenzūravimo apskritai:

Apie cenzūrą šioje svetainėje nemažai rašyta. Nebenorėčiau šių temų tęsti uždarytame projekte. Mano nuostatos liko nepakitusios. Manau, kad Volteras buvo teisus sakydamas „Galvokite patys ir leiskite galvoti kitiems“. Manau, kad cenzūra yra paskutinis pralaimėjusiojo disputą argumentas. Manau, kad tiesa netenka vertės, kai jos negali palyginti su tuo, kas tau neteisinga.

Nežinau kitos tokios bendrovės, kuri taip pasiutiškai nekęstų legalios savo produkcijos pirkėjų, kaip Microsoft. Po tam tikro (5?) aktyvavimų skaičiaus, paveikslėlyje matomą procedūrą reikia atlikti kiekvieną kartą diegiant Windows. Pirmas pasirinkimas prieš tai buvusiame lange buvo „įsigyti Windows dar kartą“ (esmė tokia – formuoluotė kiek kitokia). Ar negalėtume turėti pretenzijų dėl turto prievartavimo?

Žinau, kad nepraleidote istorijos pradžios ir veikiausiai jau pasidomėjote kitu jos etapu, jei ne pabaiga. Aš ilgai kasiau pakaušį mąstydamas, ar apskritai verta ją komentuoti. Galiausiai nusprendžiau trumpai sudėlioti savo mintis ir priežastis, dėl kurių aš iš esmės likau neutralus.

Taip jau sutapo, kad maždaug prieš mėnesį surašiau savo požiūrį į tinklaraščių ir agregatorių santykius. Aš suprantu ir gerbiu autorių, nenorinčių, kad jų rašiniai būtų kopijuojami be leidimo, poziciją. Tačiau gavęs laišką su kvietimu prisijungti prie teisinės pretenzijos agregatoriaus blogorama.lt (nesusijusio su nežinau.lt tinklaraščių apžvalgomis) kūrėjui, neskubėjau atsakyti ir galiausiai likau tarp tų 28 neprisijungusių.

Viskas arba nieko?

Dalis nesutarimų tarp pareiškusiųjų pretenziją ir ginančiųjų atsakovą rėmėsi ir tebesiremia informacijos laisvės arba piratavimo, jei norite, sąvoka. Vieni sako (NoCopyright, Gediminas Gasiulis), kad kopjuoti galima viską, nes viskas yra kopijuojama. Kiti sako, kad turinio turtinės ir autorystės teisės nėra susijusios, o šiuo atveju kalbama tik apie pastarąją. Apie ją kalbant bandoma išskirti, koks kopijavimas yra moralus, o koks ne. Natūralu, kad priešingai stovyklai labai lengva atremti tokius argumentus, nes visais atvejais takoskyra yra labai siaura, o ir priklauso ji dažnai nuo kiekvieno mūsų individualios interpretacijos. Ar galime laikyti, kad kopijavimas yra „tinkamas“, jei jis laikosi penkių Mykolo surašytų principų: neuždirba iš svetimo turinio; nesityčioja iš autorių; neslepia kūrėjo asmenybės; negrasina susidorojimu autoriams ir pašalina kopijas, jei atsiranda nepatenkintų? Ar kopijuojantis turi atitikti visus reikalavimus, ar pakanka daugumos?

Taip žiūrint, „viskas arba nieko“ pozicija atrodo bent jau aiškesnė. Jei pats piratauji, tai nesitikėk, kad esi saugus nuo savo darbo kopijų. Jei nepiratauji ir nenori, kad tavo kūriniai būtų naudojami be sutikimo – būk nuoseklus: kovok iki galo ir rodyk pavyzdį kitiems.

Tarpinė „šitą galima, o šito ne“ pozicija, mano galva, gerokai susilpnėja ir dėl to, kad retas yra be nuodėmės, net jei komercinių kūrinių piratavimo apskritai neliesime. Imkime tą pačią Blogoramą. Kai tik aš aptikau, kad blogorama.lt adresas jau kažkieno užimtas, išgirdau iš kolegų nemažai pasipiktinimo žodžių „grobikų“ (tada dar nežinomų) adresu. Tačiau tie patys kolegos neslėpė turį nugriebę po kelis neblogus adresus „dėl visa ko“. Taip pat ir iš tų „žioplių“, kurie dar nespėjo užsiimti savo vardų internete. Gal nepagalvojo, kad su tokiu pačiu žiopliu kalba…

Kitas dalykas, kad iš mano atminties dar neišdilo prisiminimai apie piktadarybes, kurias paskiri tinklaraščių bendruomenės nariai padarė vardan asmeninės šlovės, dėmesio arba tiesiog todėl, kad griauti lengviau, nei statyti. Anuomet, savo iniciatyva atsidūręs kelių sumanymų smaigalyje, nesulaukiau labai juntamos kolegų paramos lygiai kaip ir tų kenkėjų viešo įvertinimo. Ciniškai galvojant, kodėl dabar turėtų būti kitaip?

Moralė ir algoritmas

Tačiau čia aš vėl norėčiau grįžti prie anksčiau parašyto: aš manau, kad autoriai, reikalaujantys nekopijuoti jų kūrinių viešai prieinamoje interneto svetainėje, yra teisūs. Ir aš puikiai visa tai suderinu su skaitmeninės laisvės principais. Mat remiuosi ne morale, o algoritmais. Arba, kitaip tariant, principu „kas gerai internetui, yra gerai, o kas ne – blogai“. Žiūrint iš tokios pozicijos galima rasti ne vieną priežastį, dėl kurios blogorama.lt ir kai kurie kiti projektai man atrodo blogi:

1. Klaidinantis pavadinimas. Taip jau gavosi, kad žodis „blogorama“ kelis metus buvo tiesiogiai susijęs su šiame tinklaraštyje rašytomis tinklaraščių apžvalgomis. Panaudotas kitur jis klaidina ieškančius originalo ir neleidžia išsiskirti naujam projektui (laikykime, kad jis to vertas).
2. Turinio dublikatai. Tais atvejais, kai internetas veikia, kaip sumanytas, nereikalingos jokios papildomos viešai prieinamo turinio kopijos. Nesvarbu, kur yra turinys – Naujojoje Zelandijoje, Albanijoje ar Emyratuose – aš jį galiu pasiekti pats. Man nereikia „patogesnės“, „artimesnės“ ar dar kokios nors kopijos. Šia prasme masiškai perpublikuojančios svetimus tekstus (tegu ir su leidimu ar net už honorarą) interneto naujienų svetainės yra nė kiek ne menkesnės nusidėjėlės nei agregatoriai-nelegalai. Žinoma, yra daugybė atvejų, kai kopijos yra naudingos. Pavyzdžiui, Interneto archyvas, nes svetainės yra neamžinos, arba Google Cache, nes jos būna nepasiekiamos dėl apkrovų ar kitų sutrikimų.
3. Išbarstyta diskusija. Jei mes apskritai turime komentarus svetainėse, tai tikriausiai suvokiame ir jų paskirtį – tai yra vieta diskusijai su autoriumi ir kitais skaitytojais. Komentavimo galimybė prie kopijuoto turinio būtų prasminga tik tuomet, kai ten būtų diskutuojama apie kopijavimą, bet ne apie įrašo turinį. Pvz., „o tai kaip čia tu nukopijuoji viską, gal papasakok?“. Vėl gi, čia kalba yra ne apie moralę ar „skaitytojų vagystę“, o apie neefektyvumą. Sudaromos kliūtys pasiekti tai, ko nori skaitytojas ir atvirkščiai – autorius negali aprėpti visų išbarstytų komentarų.
4. Autorystės problema. Aš ją matau ne kaip moralinę ar teisinę, bet labiau kaip techninę-struktūrinę problemą. Jei aš visus savo tekstus apie telefonus, kompiuterius ir internetą žymėčiau antraštėmis ir gairėmis „keksiukų receptai“, „seksas 69“ ar „savaitės TV programa“, tai griaučiau numatytą žiniatinklio struktūrą, kurioje kiekviena antraštė ir gairė iš idėjos turėtų kuo tiksliau žymėti turinį. Man netinka užrašas, kad straipsnio autorius yra Jonas, kai to straipsnio autorius iš tiesų yra Petras. Kodėl netinka? Nes jis netikslus. Tuomet man reikia laiko, pastangų ir Google ar Bing pagalbos, kad surasčiau tiesą. Toks melas – ne visada nusikaltimas, bet jis labai kliudo dirbti.

Todėl nevertėtų „pogrindinių“ agregatorių vertinti tik iš teisės ir moralės pusės bei klijuoti jiems romantiškų „piratų“ vardų, kai jie tėra smulkūs, bet įkyrūs žiniatinklio kenkėjai.

Savas kiemas

Netgi kalbant apie pasirinktas kovos prieš šį kenkėjavimą priemones, man labiau prie širdies nežinybinis santykių išsiaiškinimas. Kaip savame kieme. Be policijos. Nes jei mes imsime prašyti teisėsaugos ar politikų pagalbos tvarkant interneto reikalus, tai atversime Pandoros skrynią, kurioje rasime labai mažai gero. Vyriausybės ir taip brukte brukasi į internetą. Gerai, šį kartą, tarkime, mes paaiškinsime nesusivokiantiems, kas teisus ir kas ne. O kitus kartus? Ar mes suvaldysime „geranoriškai“ pasišovusius įvesti tvarką?

Žinau, kad buvo bandymų kovoti su „nelegalais“ ir savomis jėgomis. Apie keletą jų esu diskutavęs su kolegomis. Manau, kad jiems nepavykus vertėjo pabandyti dar kartą. Gal būtume galėję susitikti kurį vakarą kavinėje ir pasitarti, kaip geriau daryti?

Gal esu naivuolis, besitikintis, kad kuo ilgiau internete gyvensime neatstovaujami advokatų, tuo mums visiems bus geriau. Daugelis dabar sako, kad internetas netrukus sulauks brandos ir bus suskaičiuotas, surūšiuotas, sureguliuotas ir patvirtintas antspaudu. „Užrašuose iš skaitmeninio fronto“ daug esu rašęs apie tokias pastangas. Man, dievaži, nesinori prie jų prisidėti. Kol galiu, norėčiau spręsti visas meilės ir karo tinklaraščių bendruomenėje problemas pats ar su draugų pagalba. Net jei tai retkarčiais reikštų mano paties pamuštą akį…

Tinklaraščių bendruomenėje periodiškai kyla naujos diskusijos dėl turinio naudojimo svetur bangos. Ir kaip nekils, jei nuolat atsiranda projektų, kurie, nepaisant ankstesnių panašių sumanymų nesėkmių, vis stengiasi kurti naujus agregatorius. Kartais tie agregatoriai yra sumaniai padaryti ir naudingi tiek autoriams, tiek ir skaitytojams (mano galva tokie yra blogeriai.net ar visosnaujienos.lt), kiti gi tiesiog lupa visą RSS srautą, dažnai nė nepasiklausę. Dalis kolegų yra ne juokais supykę dėl piktnaudžiavimo tinklaraščių turinio atvirumu ir netgi ketina keletą veikėjų patraukti į teisinę atsakomybę.

Šis mano įrašas yra skirtas pakomentuoti licencinį tinklaraščių turinio aspektą taip, kaip aš jį suprantu. Nesu teisininkas – rašau iš savo patirties ir žinių, sukauptų per kelis pastaruosius metus. Prašome taisyti komentaruose.

1. Aš rašau tinklaraštį. Kas gali naudoti mano originalius tekstus, nuotraukas ar kitą turinį neatsiklausęs?

Atsakymas – niekas. Tai visiškai nepriklauso nuo to, yra jūsų tinklaraščio apačioje © ženkliukas, ar ne. Pagal LR įstatymus kiekvienas, norintis naudoti svetimą turinį turi gauti raštišką autoriaus sutikimą. Man tokia sistema pasirodė pernelyg griežta, todėl nežinau.lt turinys yra skelbiamas, naudojant Creative Commons (CC BY-SA 3.0) licenciją. Ji leidžia kitiems naudoti šios svetainės turinį su dviem svarbiomis sąlygomis: 1) turi būti nurodytas darbo autorius ir jo svetainė (veikiančia HTML nuoroda į originalą); 2) ta svetainė/žurnalas/knyga/projektas, kuris naudoja darbą, turi jam naudoti tokią pačią licenciją. T.y. mano rašinys svetimoje svetainėje negali tapti tos svetainės saugomo („copyrighted“) turinio dalimi. Lygiai taip kita svetainė, naudojanti mano rašinį, negali tapti rašinio autore (Google, čia pastaba tavo paieškos rezultatams!).

Išskyrus Blogeriai.net (duotas sutikimas prisijungiant prie agregatoriaus, be to – naudojamas ne visas turinys), kai kuriuos atskirus sutarimus su kitomis svetainėmis ir tuos agregatorius, kurie naudoja tik nuorodas ar ištraukas, nė vienas projektas, kuriame aptikau savo rašinius neatitinka licencinių reikalavimų. O gaila. Juk specialiai stengiausi, kad turinį būtų lengviau naudoti.

2. Aš turiu idėją sukurti naują agregatorių. Ką man daryti, kad viskas teisiškai būtų gerai?

Atsakymas – padaryti savanorišką dalyvavimą. Jei norima naudoti visą tinklaraščio įrašo turinį (ne tik antraštę ar trumpą ištrauką), tai kito varianto nėra. Tinklaraščių autoriai turi patys prisijungti prie agregatoriaus ir nurodyti sutinką jame skelbti savo kūrinius, jei juos tenkina agregatoriaus sąlygos. Jos turi būti aiškiai surašytos.

3. Bet juk Google (Google News) nieko neklausia!

Netiesa, klausia. Tiesa, yra būdų, kurie leidžia ribotai naudoti kitų sukurtą turinį be atskiro susitarimo. Dažniausiai tuomet būna naudojamos tik antraštės ir nuorodos, kartais – nedidelė ištrauka iš teksto ar lydinti iliustracija (sumažinta). Taip veikia Digg, Reddit, VisosNaujienos ir daugybė kitų agregatorių. Laikykime, kad tai tėra citavimas, kuris yra galimas ir be atskiro leidimo.

4. Bet tu pats naudoji kitų nuotraukas neatsiklausęs (pvz., anksčiau Blogoramose)!

Taip, tačiau… Kitų autorių iš Lietuvos nuotraukas naudojau tik todėl, kad kitaip yra sudėtinga skaitytoją sudominti fototinklaraščio įrašu. Savo įrašų iliustracijoms aš naudoju tik nuotraukas su Creative Commons licencija, nurodydamas jų šaltinį – dažniausiai Flickr albumą. Tai paprasta padaryti – Creative Commons svetainė turi specialią paiešką, kuri parenka tik tas nuotraukas, kurias leidžiama naudoti pagal pasirinktą licenciją (komercinės/nekomercinės, originalai ar remiksai).

5. O aš gi nieko iš to neuždirbu!

Ne apie pinigus čia kalbame. Apie autorystę. Nors nemažai tinklaraščių autorių džiaugtųsi, galėdami uždirbti šį tą iš savo rašinių, jiems ne tai yra svarbiausia. Antraip išvis neturėtumėme tų tinklaraščių. Jiems svarbu parašyti savo mintis, pradėti diskusiją su savo skaitytojais, rasti problemų sprendimą savo bendruomenėje. Žodis „savo“ yra labai svarbus. Jei turinys iškeliauja svetur ir yra neatsekamas iki šaltinio, jo kūrėjas praranda kontaktą su skaitytoju – ko gero svarbiausią atpildą už savo darbą.

6. Na, jei viskas taip jau saugoma, tai nebus ateityje nei naudingų agregatorių, nei kitų įdomių projektų…

Nebūtinai. Iš tikrųjų, nepaisant to, kad daugelio tinklaraščių poraštėje yra „copyright“ ženkleliai, jų autoriai yra atviri naujoms idėjoms ir naujiems įdomiems būdams skleisti turinį. Tai tikrai galima padaryti korektiškai. Štai trumpa

ATMINTINĖ AGREGATORIŲ KŪRĖJAMS

• Nedubliuokite žiniatinklio turinio. Visiškai pakanka to, kad tekstas, nuotrauka, garso ar vaizdo failas yra įdėtas vienoje vietoje. Jums pakanka pasinaudoti nuoroda į originalą, jo antrašte, na, ir gal citata, jei manote, kad ji padės jūsų agregatoriaus skaitytojui. Išimtys gali būti taikomos archyvams (Internet Archive, Google Cache).
• Neatimkite iš autorių jų skaitytojo. Pageidautina, kad agregatoriaus naudojami socialiniai įrankiai (balsavimas, komentarai ir pan.) papildytų, o ne konkuruotų su originalo svetaine. Jei kitaip neišeina (komentarus leidžia Digg, Reddit, Hacker News ir kiti), bent jau įdėkite citavimo nuorodą (trackback) į originalą, kad jo autorius žinotų, kur dar gali rasti atsiliepimų apie savo kūrinį.
• Neindeksuokite svetimo turinio kaip savo. Net tais atvejais, kai gaunate sutikimą naudoti visą tekstą, suformuluokite taisykles paieškos sistemoms faile robots.txt taip, kad kitų darbas paieškos rezultatuose nebūtų rodomas kaip jūsų agregatoriaus turinys. Agregatorius yra ne turinio projektas, o paslauga.
• Remkitės bendruomene. Aš jau pamečiau skaičių gudruolių, kurie kadaise sumanė tiesiog siurbti svetimų tinklaraščių RSS ir pakišinėti jų turinį skaitytojui kaip savo. Anksčiau ar vėliau visi jie miršta, nes neturi jokio palaikymo tarp tinklaraščių autorių. Tie, kurie turi – gyvuoja ir auga. Prie blogeriai.net nuolat prisijungia nauji tinklaraščiai, nes jų autoriai mato didesnės sklaidos naudą. Jei jums kyla klausimų „ar taip tinka?“, „ar niekas neprieštaraus?“, klauskite pačių autorių. Dauguma mielai atsakys ir gal net pasiūlys įdomių idėjų, kaip projektą patobulinti.

Agregatoriai yra geras dalykas. Sakyčiau, kad jų turime per mažai. Bet jie turi veikti taip, kad visi besinaudojantys – skaitytojai, autoriai, agregatoriaus kūrėjai – turėtų naudos ir nė vienas iš jų nebūtų nuskriaustas.

Spėju, kad jau teko girdėti apie skaitmeninį Ribbentropo-Molotovo paktą – Google sutarimą su Verizon dėl būtinybės apmokestinti interneto srautą pagal jo pobūdį. Ilgą laiką rėmusi tinklo neutralumą, Google staiga pamatė naudą būti pirmąja, pripažinusia apmokestinimo „realijas“, ir akimirksniu išdavė tiek ankstesnę savo poziciją, tiek interneto bendruomenės lūkesčius apskritai.

Daugiau kaip savaitę žiniatinklio informacijos šaltiniai virte verda nuo pasipiktinimo, straipsnių, nuomonių, komentarų. Savaitgalį taikus protestas prasidėjo ir prie Google biurų. Aš neskubėjau kišti savo trigrašio – skaičiau informaciją, kaupiau straipsnius Instapaper ir laukiau Google reakcijos. Kai ji ketvirtadienį pasirodė, supratau, kad šiame etape pozicijos jau aiškios – galima jas apibendrinti.

Kas yra tinklo neutralumas?

Tikriausiai žinote atsakymą į šį klausimą, bet prieš tęsiant analizę verta prisiminti principus.

Interneto duomenų srautas skaidomas į „paketus“ – nedidelius segmentus, kurie iš siuntėjo gavėjui nukreipiami artimiausiu ir/ar greičiausiu keliu. Iki šiol šie paketai tinkle buvo lygiaverčiai; maršrutizatoriai ir kita tinklo įranga tiesiog stengėsi juos kuo greičiau išsiųsti adresatui, neskirstydama, kuris yra svarbesnis. Ir juokingas vaizdo klipas, ir mokslinė ataskaita, ir torrentas, ir šifruotas vyriausybės pranešimas keliavo tuo pačiu kanalu pagal tas pačias taisykles. Tinklų operatoriai retkarčiais pasiskųsdavo, kad torrentai ar vaizdo transliacijos užkemša jų infrastruktūrą, tačiau paprastai buvo gelbėjamasi tiesiog plečiant kanalų pralaidumą – internetui spartos niekada nebūna gana.

Mokestis už internetą būdavo imamas neatsižvelgiant į duomenų pobūdį: nesvarbu, ar tai buvo fiksuotas mėnesinis mokestis už tam tikros spartos srautą, ar mokestis už perduotų duomenų kiekį – visi perduoti duomenų paketai buvo vienodos vertės. Tačiau po Google ir Verizon susitarimo ko gero viskas keisis…

Kuo patrauklus srautų skaidymas pagal prioritetą?

Trumpas atsakymas – dėl dvigubo apmokestinimo. Analogijų toli ieškoti nereikia. Tikriausiai girdėjote apie kai kurių prekybos centrų praktiką imti dvigubą prekybos mokestį: pirkėjas moka dalį prekės kainos pardavėjui už paslaugą (dažnai ji siekia 50% kainos ir daugiau), o prekės gamintojas ar tiekėjas moka pardavėjui „lentynos mokestį“ – pinigus už teisę pateikti tos bendrovės prekes parduotuvės lentynose. Žinoma, anksčiau ar vėliau už viską sumoka dvigubai apmokestintas pirkėjas.

Toks modelis pasirodė nepaprastai patrauklus stambiesiems interneto paslaugų tiekėjams. Iš vartotojų jie pinigus už internetą jau gauna, o štai atsisakius tinklo neutralumo galima būtų nemenkai pasipelnyti ir iš turinio šaltinių. Nori, kad tavo klipą pamatytų internete – mokėk. Nori, kad žmonės patogiai parsiųstų tavo sukurtą programą – mokėk. Jei nenori, gali nemokėti, bet tuomet būsi nugrūstas į srauto „eilės“ pabaigą – gal tavo svetainė taip ir nepasikraus vartotojo naršyklėje. Kai persigalvosi – štai tau mūsų banko sąskaitos numeris…

Žinoma, tokiais pasipelnymo planais vartotojų nesužavėsi, tad tinklų operatoriai paprastai juos dangsto sutaurintais pavyzdžiais: „Įsivaizduokite, kad operacijos metu chirurgas nori sužinoti, kas yra skalpelis, o Google jam vėluoja atsakyti, nes kažkas užkimšo tinklą torrentais! Žmogaus gyvybė pavojuje! Kaip gerai būtų, jei skalpelių gamintojas būtų mums sumokėjęs ir mes turėtume teisę išjungti neapmokėtą srautą“.

Nepaisant graudinimo, bendromis vartotojų organizacijų ir interneto verslo (visų pirma tos pačios Google) pastangomis iki šiol pavyko sustabdyti tokį filtravimo ir rūšiavimo planą. Tačiau…

Kaip belaidžiai tinklai pasitarnavo neutralumo naikinimui

… tačiau tinklų operatoriai surado naują kozirį tinklo neutralumo panaikinimui – mobilųjį ryšį. Šis, kaip žinia, turi visai kitas ištakas – balso komunikacijas, o ne skaitmeninio srauto transportą. Tai labai svarbu, nes balso komunikacijos daugumos vartotojų galvose yra svarbesnės už interneto. Kitaip tariant, mūsų lūkestis, kad mama visada galės prisiskambinti ir liepti eiti namo, užuot „valkiojusis su mergiotėmis“, tapo esminiu ginklu remiant srautų prioritetizavimą.

Vėl gi – iki šiol tokios problemos nebuvo, nes balso komunikacijos naudojo atskirą srautą. Taip buvo tiek su pirmuoju mobiliuoju ryšiu, tiek ir su vėlesnėmis 3G ar 3,5G versijomis. Tačiau, kaip rašiau pasakodamas apie 4G planus Lietuvoje, ateityje balso srautas irgi bus siunčiamas IP protokolu – tais pačiais skaitmeninių duomenų paketais bendrame interneto sraute. Jei tas srautas nebus išskirstytas pagal pirmenybę, operatoriai grasina, kad balso ryšio galimybės ir kokybės jie nebegalės užtikrinti.

Ginčai dėl interneto neutralumo vyksta daug metų. Pasak Google, JAV Kongrese penkis metus yra įstrigęs šios problemos sprendimas. Kiek laiko tai galėjo tęstis? Nežinome ir nebesužinosime – Google praeitą savaitę iš streikuojančios tapo streiklauže.

Kokios vertės yra 30 Google grašių?

Neišmatuojamos. Įsivaizduokite, kokią palaimą turėjo patirti Verizon, AT&T, Sprint ir kiti didieji ryšio operatoriai, sužinoję, kad didžioji interneto paketų apmokestinimo priešininkė Google staiga perėjo į jų pusę? Tinklo neutraliteto šalininkai liko be dantų, o operatorių pastangos įvesti dvigubą apmokestinimą gavo beveik popiežišką palaiminimą. Tai labai atsispindi įvykio vertinimuose: operatoriai džiaugiasi Google atsivertimu, o socialiniai tinklai ir vartotojų organizacijos liko apstulbintos. Google išdavystė yra ypatingos vertės, nes bendrovė pamynė ne tik savo principus, bet ir paneigė visas ankstesnes nuostatas, įskaitant „interneto tėvo“ Vinto Cerfo poziciją.

Ką konkrečiai Google gavo mainais, neskelbiama, tačiau nesunku įsivaizduoti. Veikiausiai Google bus padaryta speciali išimtis. Už tokius nuopelnus operatoriams Google srautui bus taikoma nemokama pirmenybė. Tai milijardų dolerių vertės „verslo dovana“. Tai ginklas prieš konkurentus, kurių srautas neturės tokios pirmenybės arba ji kainuos labai brangiai. Google nesvarbu, kokia sparta krausis Wikipedia, Vimeo ar Facebook, jei Bieberio klipus Youtube žmonės galės žiūrėti be trikdžių. Google Android galės tapti sparčiausia mobiliąja OS – greičiau atkeliaus paštas, greičiau bus sinchronizuojami duomenys, greičiau krausis video ar RSS. Kaip vakar rašė TechCrunch, tai yra Gordono Gekko iš „Wall Street“ tipo godumas ir nieko daugiau. Google tiesiog siekia sukurti „šminternetą“ – mobilųjį internetą, kuriame ji viena yra valdovė.

Kaip tai galėjo atsitikti?

Daugelį žmonių Google suokalbis su Verizon pribloškė, bet iš tiesų tai bendrovė jau kurį laiką kryptingai tolo nuo ankstyvųjų principų ir savo „nedaryk blogo“ lozungo. Gal būt ir Erico Schmidto ištaras apie privatumo neegzistavimą, ir derybos dėl cenzūravimo Kinijoje, ir muzikinių (legalių) tinklaraščių uždarymas nebuvo atsitiktinumai. Apžvalgininkai spėja, kad naujieji bendovės vadovai – E. Schmidtas ir Marissa Mayer su akcininkų pagalba baigia nustumti Google įkūrėjus Sergejų Briną ir Larry Page nuo bendrovės vairo, kaltindami, kad jų idealizmas trukdo Google uždirbti maksimalų pelną. Visais kitais atvejais tai būtų įprastas firmos augimo etapas, tačiau su Google yra kiek kitaip – ši bendrovė didžiąją dalį savo kapitalo tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme sukaupė iš vartotojų pasitikėjimo ir patrauklių etinių principų.

Kiek kainuoja įvaizdis?

Teigiamo (kur jau teigiamo – veikiau angeliško) Google įvaizdžio praradimas nėra vien moralinė problema. Kol Google elgėsi kaip atvirų standartų rėmėja, atvirojo kodo bendruomenės globėja, kovotoja už interneto lygybę ir progresą, tol jai buvo atleidžiamos visos nuodėmės. O tų nuodėmių būta, ir nemažai…

Dabar tos nuodėmės pradeda lįsti į paviršių. Ir bendri reikaliukai su CŽV, ir privatumo pažeidimai, su kuriais nebesitaikstoma, ir ketinimai „prekiauti žmonėmis“, ir „nekaltai“ perrašytas Android Java varikliukas, už kurį dabar teks nemažai sumokėti. Oracle vadovas Larry Ellisonas ir šiaip nepasižymi jautrumu konkurentams – juo mažiau skrupulų bylinėtis su „evil Google“.

„Nothing Personal“

Iš tikrųjų tai nereikėtų daryti didelės tragedijos iš to Google-Verizon („googizon“, kaip dabar sako) pakto. Meilė ar neapykanta korporacijoms – nedėkingas dalykas. IBM tiekė skaičiavimo techniką Trečiajam reichui, Microsoft buvo baudžiama už monopolinę praktiką, sužlugdžiusią daugybę smulkesnių verslo įmonių. Google nuo jų iš esmės nesiskiria. Biznis yra biznis. Kol firmos produktai tenkina poreikius, naudojamės. Kai nebetenkins ar atsiras geresnių – atsisveikinsime be liūdesio. Nors, turiu pripažinti, etiško verslo idėja buvau sužavėtas ir aš…

Šiandien Lietuvos radijo eteryje turėjau trumpą netiesioginę diskusiją su LR Kultūros ministru Arūnu Gelūnu apie naujojo laikmenų apmokestinimo projektą. Ji buvo pernelyg trumpa, kad būtume galėję išsiaiškinti visus rūpimus dalykus, todėl savo įspūdžius ir pilnesnius komentarus (dar kartą) surašysiu čia.

Laidoje Kultūros ministras papasakojo apie asociacijos AGATA suorganizuotą susitikimą, kurio metu išgirdo skundų dėl sunkios atlikėjų ekonominės padėties. Kadangi ministerija atlikėjų rėmimui biudžeto neturi ar neskiria, tai ministras priėjo išvados, kad skaitmeninių laikmenų apmokestinimas būtų šaunus būdas paremti skurstančius atlikėjus ir išvengti jų emigracijos (kaip supratau, ir tuo susitikime buvo grasinama).

Po ministro pasakojimo laidos vedėjai paklausė manęs, dėl ko laikmenų apmokestinimas nebūtų geras sprendimas. Turiu bent šešis argumentus, bet per tas porą minučių eterio tespėjau pasakyti vos du. Išdėstysiu čia juos visus:

1. Visų skaitmeninių laikmenų apmokestinimas pažeidžia teisingumo principus. Ne visos jos yra naudojamos AGATA atstovaujamų atlikėjų kūriniams saugoti. Iš tiesų didžioji jų dalis naudojama visai kitiems dalykams: fotoaparatuose – šeimos ar asmeninėms nuotraukoms, USB atmintinėse – verslo ar mokslo pateikčių skaidrėms, tyrimų dokumentams, juodraščiams, kurso darbams ir pan. Neneigiu, kad atmintinės naudojamos ir kūrinių kopijų aprašymui, tačiau prieš apmokestinant būtina atlikti tyrimą, kuris tiksliai nustatytų, kiek ir ko yra jose saugoma.

2. Autoriai jau turi priemonę gauti kompensaciją už legalias jų kūrinių kopijas. Tai yra parduodamų jų kūrinių kaina. Kiekvienas autorius yra laisvas nuspręsti, kiek jis nori kompensacijos už kopijas ir pridėti ją prie kūrinio kainos pardavimo vietoje. Tokia sistema turi kelis didelius privalumus: 1) idealiai išpildoma autoriaus ar atlikėjo valia – jei nori ima, jei nenori – ne, ir ima tiek, kiek mano esant reikalinga; 2) papildomai neapmokestinami tie kūriniai, kurių autoriai yra aiškiai nurodę nereikalaują jokių papildomų mokesčių (pvz., programinės įrangos); 3) tai yra jau egzistuojantis mechanizmas, kuriam nereikalinga jokia papildoma biurokratija, mokesčių keitimas ar teisingumo principų valstybėje pažeidimas.

Negana to, mokestis už kai kurių laikmenų naudojimą jau yra renkamas. Jis buvo įvestas su tokiais pačiais pažadais atlikėjams, kaip naujasis. Kaip atsitiko, kad jis neišsprendė visų įmanomų autorių ir atlikėjų problemų ir dabar reikia naujo?

3. Naujojo mokesčio efektyvumas reklamuojamas absoliučiomis „brutto“ sumomis, neatsižvelgiant į tarpininkavimo, administracijos ir biurokratinės sistemos kaštus. Net jei laikysime, kad tos kelių milijonų sumos yra realiai surinktinos, jomis manipuliuojama demagogiškai, neįvertinant, kiek iš tiesų atiteks autoriams ar atlikėjams. Tokiu būdu apgaudinėjami ir autoriai, ir visuomenė.

4. Kuriama šalpos sistema neskatina atlikėjų verslumo ir dalina psichologines indulgencijas už kūrinių piratavimą. Visuomenei aiškiai leidžiama suprasti, kad atlikėjai yra naujieji jos išlaikytiniai. O kaip tokių, jų teisių ateityje bus paisoma dar mažiau nei dabar. Sumokėjęs tą šalpą žmogus jausis gavęs leidimą laisvai kopijuoti be atlygio tiek legaliai, tiek ir nelegaliai įgytus kūrinius.

5. Naujasis mokestis bus paskirstomas neteisingai – t.y. ne pagal autorių kūrinių vartojimą. Jei televizijos ar radijo stotys, restoranai ar kavinės, diskotekos ir klubai pateikia kūrinių grojaraščius, pagal kuriuos bent teoriškai galima stengtis atlyginti autoriams pagal kūrinių vartojimą, tai niekada nebus padaryta su asmeninėmis žmonių laikmenomis. Vadinasi sudaromos sąlygos piktnaudžiavimui, korupcijai ir skriaudai, kuri visų pirma teks neatstovaujamiems agentūrų, nepriklausomiems ir jauniems atlikėjams (tiems, kurie ko gero labiausiai būtų linkę emigruoti).

6. Naujojo mokesčio įvedimas neišsprendžia nė vienos autorių ir atlikėjų problemos. Nors ministras teigia, kad apmokestinus papildomas laikmenas bus išspręstos visos („ar beveik visos“) autorių ir atlikėjų problemos, aš tuo nelinkęs tikėti. Jei nepavyko jų iki šiol išspręsti kitais asignavimais ar dabar turimu laikmenų apmokestinimu, tai nepadės ir naujasis. Veikiau jau tai paprastas, mokesčių mokėtojų pinigais apmokėtas valdžios „žygdarbis“ kultūrai paremti ir tiesiog rankų nusiplovimas nuo visų problemų. Jei papildomo apmokestinimo įstatymas įsigalės, aš labai tikiuosi, kad žurnalistai primins A. Gelūnui jo žodžius eteryje po poros metų ir pareikalaus ataskaitos.

Ministro reakcija

Laidos vedėjai suteikė Kultūros ministrui kelias minutes atsakyti į mano pastabas (kaip minėjau, spėjau pasakyti tik 1 ir 2 argumentus trumpai dar užsimindamas apie tai, kad dabartinis mokestis jokių problemų neišsprendė).

Pasakytus argumentus ministras prisipažino jau girdėjęs. Tyrimo atlikti jis nematąs prasmės, nes žino (Iš ko? Iš savo aplinkos? Patirties?), kam mes naudojame laikmenas, ir jam to pakanka. Ministras manąs, kad šalpos sprendimai – geriausias kelias. Susidariau tokį įspūdį iš to, kad buvo cituojamas alkoholio ir tabako akcizas kaip Lietuvos kultūros išsigelbėjimas (bet vis tiek nepakankamas?). Galiausiai į kitus argumentus, ypač į galimybę laisvai rinkti norimo dydžio kompensaciją už kūrinių kopijas, ministras apskritai nusprendė neatsakyti – veikiausiai dėl laiko stokos.

Dėl akcizo

Prisipažinsiu, alkoholio ir tabako akcizo pavyzdys man buvo netikėtas ir įdomus. Būčiau mielai apie jį padiskutavęs ilgiau. Tai, kad kultūros projektai yra remiami akcizo pinigais, nėra blogai, tačiau akcizo sugretinimas su naujojo apmokestinimo projektu yra mažų mažiausia nekorektiškas.

Jei akcizas yra renkamas siekiant sukaupti lėšas gydymui nuo alkoholio ir tabako sukeltų ligų, sveikos gyvensenos propagavimui ir pan., tai dalis lėšų kultūrai atrodo suprantama – kultūriškai išprusęs, aktyvus žmogus mažiau laiko skirs svaigalams. Negana to, alkoholio ir tabako poveikis žmogaus sveikatai ir visuomenės gerovei yra įrodytas šimtais jei ne tūkstančiais tiek valstybės finansuotų, tiek ir nepriklausomų tyrimų.

Kodėl tuomet ministras nenori pelnyti visuomenės paramą savo iniciatyvoms gaudamas laikmenų naudojimo tyrimų duomenis? Kodėl nė nenorima sužinoti, kokią „žalą“ atlygins „laikmenų akcizas“? Bet kuriuo atveju, prieš įvedant apmokestinimą papildomoms laikmenoms viešas ir skaidrus anksčiau apmokestintų laikmenų ekonominio efekto ataskaitos aptarimas būtų ne tik sveikintinas – normalioje visuomenėje jis būtų privalomas.

Dangaus kamšymas

Nežinau, ar ministras atsižvelgia į tai, kad netgi naujasis apmokestinimas, yra labai laikinas dalykas. Įvertinant technologijų raidą pasaulyje – gerokai laikinesnis už įvestą anksčiau. Jei ministras mano, kad prasminga šalies teisėsaugos aktuose vardinti visus įmanomus skaitmeninių laikmenų modelius, už kuriuos imamas mokestis, tai ministrui būtina konsultacija su IT specialistu. Nes po pusės metų parduotuvėse gali nebelikti nė vienos išvardintos laikmenos, o AGATA ir kiti vėl belsis į duris. Tokiu būdu po kelių dešimtmečių turėsime įdomų tyrinėtojams teisės aktą, kuriame išvardinta visa laikmenų genealoginė grandinė, o autoriai ir atlikėjai kaip buvo taip ir bus nepatenkinti.

Papildomų mokesčių planas visiškai neatsižvelgia ir į tai, kad žmonės gali pirkti laikmenas užsienyje ir jas parsivežti, gali pirkti internetu ES šalyse, kuriose tokio mokesčio nėra – ką jie, žinant keliones dešrų į Lenkiją, neabejotinai padarys, paversdami naująją iniciatyvą beverte.

Kultūros ministras sakė argumentus girdėjęs. Bet ar apsvarstė?

—

P.S. Kadangi ne visi šio tinklaraščio skaitytojai pažįsta autorių, tai pridėsiu nedidelį prierašą. Autorius nėra susijęs su jokiomis IT verslo ar interesų grupėmis, autorių ar atlikėjų, įrangos importuotojų ar pardavėjų asociacijomis ar kitomis organizacijomis. Išsakytos mintys yra tik mano kaip piliečio, autoriaus, technologijų ir mokslo bei progreso entuziasto.

Šį epigrafą juokais skiriu pamokančiam Martyno atsakui į vakar skelbtą Pauliaus rašinį. Martynas teigia, kad autorių teisės yra realybė, o nevaržomas kūrinių vartojimas esą tėra paika idėja, prieš kurią realybė „nesilenks“. Ar man vienam atrodo, kad šiandien internete yra visiškai atvirkščiai?

Kaip ten bebūtų, „Машина времени“ žodžiai turi visiškai apčiuopiamą pagrindą. Pažiūrėkime, kas atsitinka, kai taikomasi prie žmogaus, ir kai ne. Mano asmeninis pavyzdys:

Pinigai, sumokėti už skaitmeninius kūrinius per pastaruosius du metus

Programos ir žaidimai (beveik pilnai prisitaikę prie vartojimo: bandomosios versijos, globali rinka, konkurencingos kainos) – apie 4500 Lt.

Knygos ir žurnalai (dalinai prisitaikę, iš esmės užsienietiški, didelė rinka, kol kas didelės kainos) – apie 400 Lt.

Muzika (visiškai neprisitaikiusi, rakinta arba apribota geografiškai, klausoma tik per radiją) – 0 Lt.

Kinas (visiškai neprisitaikęs, geografiškai apribotas, nėra skaitmeninės nuomos) – 40 Lt.

Jei neprisitaikančiai prie žmogaus „realybei“ tai patinka, galime tęsti. Aš gi palauksiu. Paskutinė cituotos dainos eilutė yra „Однажды он прогнется под нас“.

Laisvas dainos vertimas, nesuprantantiems rusiškai: „Neverta taikytis prie permainingo pasaulio, tegu jis taikosi prie mūsų. Kada nors jis prisitaikys prie mūsų“.

Dalis skaitytojų vakar nustebo nežinau.lt išvydę sąžiningą kūrinių vartojimą skatinantį Pauliaus įrašą. Gal LANVA mums apsireiškė dievo Perkūno pavidalu?

Skaitant „užrašus iš skaitmeninio fronto“ ir mano disputą su kitais tinklaraščių autoriais gali susidaryti įspūdis, kad aš asmeniškai esu „piratų“ gynėjas ir autorių teisių sistemos priešininkas. Iš dalies taip ir yra, bet tai visiškai nereiškia, kad aš prieš uždarbį iš kūrybos – toli gražu ne…

Kad būtų aiškiau, kokiais principais vadovaujuosi pats ir raginu kitus, trumpai juos čia išdėstysiu. Jie skiriasi nuo Pauliaus minčių, kaip tikriausiai skiriasi ir nuo daugelio jūsų, juos perskaitysiančių. Pildykite, diskutuokite, argumentuokite.

Autoriai turėtų:

1. Suvokti pasikeitusį kūrinių vartojimą. Šiandien vartotojui parankiausias yra skaitmeninis kūrinio formatas be laikmenų ir kokių nors užraktų ar apribojimų. Jei autorius nori parduoti savo kūrinį gerbėjui, tai turi pateikti jį (ir) tokiu pavidalu. Skaitmeninis kūrinys negali turėti labiau apribotas naudojimo teises nei analoginis jo pavidalas, jis neturi naudoti užraktų (DRM). Nustatant kainą, būtina atsižvelgti į tai, kad skaitmeninio kūrinio vertė (dažniausiai) nėra tokia pati kaip analoginio.

2. Liautis persekiojus gerbėjus. Tai destruktyvi ir nenaudinga patiems autoriams veikla. Reikėtų suprasti, kad visi skaitmeniniai kūriniai jau yra „eteryje“, kur yra lengvai pasiekiami kiekvienam norinčiam. Vartotojas turi begales alternatyvų, taip pat ir legaliai nemokamų. Tik draugiški santykiai gali tokioje terpėje sukurti pagrindą naudingiems mainams tarp autoriaus ir jo gerbėjo. Prievarta, bauginimas, mokesčių primetimas ir kita agresija ne tik kad tų santykių negerina, bet dar ir pagrindžia sprendimus tų, kurie renkasi nemokėti už kūrinius.

3. Prisitaikyti prie kintančios autorių teisių sistemos. Autorių teisės nėra „šventos“. Jos labai sparčiai keičiasi. Patys autoriai, nepatenkinti tradiciniais autorių teisių suvaržymais, sukūrė „Creative Commons“ ir kitas, liberalesnes taisykles. Internetas ir jo tarnybos vis dažniau leidžia apsieiti be tarpininkų tarp kūrėjo ir jo gerbėjo: galima leisti knygas be leidėjų, muziką – be įrašų studijų, filmus – be kino studijų. Smulkesnės kūrybos formos jau dešimtmetis yra laisvos nuo bet kokių apribojimų. Tai ne grėsmė – tai galimybė.

Vartotojai turėtų:

1. Sąžiningai įvertinti autoriaus kūrinį. Jei jis atnešė džiaugsmo, žinių ar kokios kitos naudos – autorių paremti yra labai svarbu. Netgi tuo atveju, kai jis nereikalauja užmokesčio, o leidžia pasirinkti neprivalomą aukos formos paramą. Mokestis už kūrinį teikia pasitenkinimą ne tik autoriui, bet ir jo kūrinį įsigijusiam žmogui. Yra nemažai programų už kurias sumokėjau su dideliu džiaugsmu, yra netgi tokių, kurios man pasirodė pernelyg pigios: būčiau linkęs autoriui sumokėti daugiau – taip man patiko jo kūrinys.

2. Ginti savo teises. Skaitmeniniai kūriniai yra labiau turinio valdytojų skriaudžiami. Jų vartotojai diskriminuojami pagal šalį, kurioje gyvena arba pagal pilietybę; į skaitmenines kopijas diegiami užraktai; dažną kūrinį lydi pernelyg jo naudojimą ribojančios licencijos ar sutartys. Mes į tai atsakome apsimesdami kitos šalies piliečiais, nulauždami programas ir neskaitydami EULA sutarčių. Tai praktiškas sprendimas, bet ne pats geriausias. Geriau būtų nuosekliai ginti pirkėjo teises ir įtikinti rinką, kad tokios priemonės yra visiškai neveiksmingos.

3. Kurti patys. Dabar tam yra itin palankios sąlygos. Savo pačių tekstais, nuotraukomis ir netgi muzika jau įrodėme, kad neatlygintina veikla taip pat turi stiprų motyvą. Apie tai Clay Shirky rašo knygoje „Cognitive Surplus“ (Amazon knygyno nuoroda). Per metus amerikiečiai praleidžia 200 milijardų valandų žiūrėdami TV. Wikipedia sukūrimui iki šiol prireikė 100 milijonų valandų. Jei išlaisvintumėme dar bent 1/2000 laiko, praleidžiamo prie TV, mes sukurtume dvigubai daugiau. Šis argumentas peržiūrėti autorių ir vartotojų santykius bus daug svaresnis nei piratavimas…

Paulius savo rašinyje siekia sugėdinti nemokantį vartotoją, imdamas lygiagretę iš smulkaus sukčiavimo tyrimų. Neneigiu, kad tai yra tiesa. Tačiau, nors tyrimai yra santykinai neseni, elgesio principai, kuriuos jie stebėjo, yra seni kaip žmonija. Mano senelių kaime gerbiamiausias ūkininkas buvo tas, kuris geriausiai mokėjo „sušvelninti“ pyliavos mokestį.

Žiūrint plačiau, manau, kad bendra informacinė interneto erdvė jau yra sukūrusi „totalinio“ naudojimo principą. Jei anksčiau jaunuolis mėgstamą muziką išsirinkdavo paklausęs trupinių per radiją, kaimyno turimų įrašų ar dainų vietos diskotekose, tai dabar jis ją išsirenka iš visos žanro sklaidos internete. Taip, pakeliui jis neatlygintinai perklauso tūkstančius dainų, bet galiausiai išsirenka tai, už ką verta sumokėti. Ir sumoka – anksčiau ar vėliau. Autoriams belieka sudaryti sąlygas, kad jis tai galėtų padaryti ir nesijaustų ką nors skriaudžiąs…

Diskusijoje apie piratavimą balsų daugėja, ir jų verta paklausyti. Nors labiausiai jausmus audrina kraštutinės nuomonės, daugelis mūsų turi ganėtinai nuosaikų, racionalų ir, sakyčiau, moralų požiūrį į visą šį reikalą. Džiaugiuosi galėdamas pristatyti jums Pauliaus mintis – tebus jos priminimas, kad mokėti, kai tik gali ir yra už ką, yra tiesiog būtina. Nes „pompavimas“ be skrupulų yra skriauda… (vienastoks)

—

Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational: The Hidden Forces That Shape Our Decisions“ galima rasti įdomią ir iškalbingą statistiką: 2004 metais visų JAV įvykdytų buitinių vagysčių nuostoliai buvo 525 milijonai dolerių, o pridėjus automobilių vagystes, apiplėšimus ir kitus vietinės reikšmės nusikaltimus, susidaro apvali 16 milijardų dolerių suma. Dideli skaičiai, bet realiai niekiniai, kai pasižiūri kitą statistikos eilutę: tais pačiais metais darbuotojų vagysčių iš darbo vietos ir piktnaudžiavimo nuostoliai sudarė 600 milijardų dolerių. Draudikai paskaičiavo, kad JAV, žmonės nukentėję vagysčių metu, prie realių kompensavimo reikalavimų prideda dar 24 milijardus (37“ televizorius pavogtas virsta 50″ ir pan.).

Jeigu tavęs kas paklaustų ar esi vagis, greičiausiai įsižeistum. Bet pagalvok ar neteko „pasiskolinti“ įmonės darbo priemonių (CD-R diskelių, rašymo priemonių, etc.) savo asmeniniams tikslams, ar niekada su įmonės taksi talonėliais nevažiavai pas merginą/vaikiną?

Kaip teigia „Predictably Irrational“ cituojami šaltiniai, yra dvi vagių grupės: tie, kurie vagia sąmoningai, ir tie, kurie ne. Pirmieji mąsto maždaug taip: ta „chebra“ ryt išvaro atostogų, tai išdaušim langus, išnešim techniką bei papuošalus. Antrieji blokais nešasi CD-R diskelius, popierių, rašymo priemones, darbo vietoje spausdinasi mokslams reikalingus vadovėlius, važinėja „nemokamu“ įmonės taksi ir tuo pačiu puikiai miega naktį. Ar mes tikrai (visi) esame tokie nesąžiningi?

Norėdami tai išsiaiškinti tyrėjai pasuko į Harvard Business School (puiki vieta sąžiningumo tyrimui ir tuo pačiu reikia paminėti, kad tyrimas buvo vykdytas dar ir MIT, Princeton, UCLA bei Yale), kur studentams būdavo pateikiamas elementarus bendrųjų žinių testas, o už kiekvieną teisingą atsakymą mokamas 50 centų atlygis. Tais atvejais, kai studentai patys pasitikrindavo atsakymus ir pasakydavo rezultatą tyrėjams, jie atsakydavo vidutiniškai į 36,2 klausimo t.y. 3,6 klausimais daugiau (kontrolinė grupė atsakydavo į 32,6 klausimo iš 50), tuo tarpu trečia grupė, kuri ne tik pati pasitikrindavo atsakymus, bet ir po testo būdavo paprašoma suplėšyti klausimų-atsakymų lapus (sunaikinti įrodymus), atsakydavo į… ne, ne daugiau – tik į 35,9 klausimo. Kitaip tariant, jeigu sąžiningam žmogui suteiksi galimybę sugudrauti (cheat), jis taip ir padarys, tačiau faktas ir tai, kad sąžiningas žmogus, vos sulaukęs galimybės, netaps profesionaliu apgaviku – jis tik truputį pakoreguos socialines ir moralines normas.

Mums apsimoka būti sąžiningiems – socialinės bei moralinės visuomenės normos mums yra įkaltos per šimtus tūkstančių metų: „Jei aš pavogsiu iš A, A gali pavogti iš manęs – todėl vogti neapsimoka“. Tačiau, kaip matom, viena yra svarstyti automobilio vagystę ir visai kas kita paimti porą CD-R’ų – tai per smulkus dalykas, kad sukeltų svarstymus iš serijos „jeigu aš, tada man…“. Čia jau būtų paranoja, jeigu taip svarstytume kniaukdami puikią druskinę iš „Virgin“ lėktuvų arba rankšluostį iš eilinio aplankyto viešbučio.

Kitas įdomus niuansas vedantis link piratavimo temos yra mūsų santykis su pinigais. Dabar įsivaizduokit situaciją kiek kitu rakursu. Jums reikia poros „balvankių“ įsirašyti filmui, kurį grįžę planuotumėt pasižiūrėti su savo antrąja puse. Savo į darbą nesinešiojat ir, kas blogiausia, darbiniai resursai irgi išsekę. Bet jūsų laimei (ar bent jau žiniai) prisimenat, kur įmonė laiko pinigus kasdienėms išlaidoms – tiesiog reikia prieiti prie spintelės atsidaryti ją ir pasiimti reikiamą sumą (ne tai, kad tokia praktika įmonėje egzistuoja, tačiau tik tiek reikia tikslui pasiekti), o nulipus į pirmą aukštą, vietinėje parduotuvėje diskelį įsigyti. Ar darytumėt taip? Tyrimai, o ir asmeninė patirtis sako, kad kada sukčiavimo objektas yra patys pinigai, o ne už juos galimi įsigyti daiktai (žingsnis nuo pinigų), žmogaus elgesys keičiasi kardinaliai. Dan Ariely kelis kartus bandė šį eksperimentą bendruose universiteto šaldytuvuose: kaskart padėjus jame „Coca-Cola“ 6-pakuotę, jos nelikdavo po 72 valandų, tuo tarpu lėkštutėje padėtos šešios vieno dolerio monetos po 72 valandų vis dar būdavo savo vietoje.

Toks jausmas, kad kai sukčiavimo objektas nėra pinigai, mes randam milijonus pateisinimų iš serijos „man ir taip mažai moka, tad aš…“, kas, patys suprantam, tėra pateisinimas, o ne objektyvi priežastis. Kai įmonės sukčiauja milijoniniais mastais, jos kalba apie popierius, deklaracijas, o ne nesumokėtus mokesčius, kurie palies konkrečiai Janiną Maslauskienę, kuri dirbdama valstybės įmonėje negaus laiku atlyginimo, todėl negalės vaikams Kalėdoms nupirkti dovanų. Panašus mąstymas įsijungia ir pirataujant – ar liptum pro mylimo atlikėjo buto langą, kad paimtum nuo stalo du litus? Greičiausiai ne, tačiau visai nesibodi mėnesį sukti Alinos Orlovos albumą „Mutabor“, kurį nemokamai parsipūtei internetu. Visa, kas atsiranda tokiom akimirkom tai ne tiek objektyvios priežastys, kiek apgailėtini pasiteisinimai, kurių logika realiai visada grimzta situacijos nesuvokime. Tie žmonės ir albumus įrašinėja (koks 20-40 tūkstančių lengva ranka), ir „promo“ kampanijas vykdo, ir turus organizuoja (jie patys nesusiorganizuoja), ir jiems instaliacijas kuria – viskas kainuoja. Jau nekalbant apie tai, kad jie neprivalo uždirbti minimumą – jų talentas, kaip ir futbolo žvaigždžių, turi kitą vertę, negu kiemo šlavėjo. Bet ar tikrai taip, ar tikrai sukčiavimo mastai padidėja pinigus pakeitus daiktais: CD-R’ais, mp3, akcijomis, etc.?

Norėdami tai patikrinti, tyrėjai atliko panašų eksperimentą, kurį jau minėjau anksčiau, tačiau pagrindinis skirtumas buvo, jog trečioji grupė už atsakymą gaudavo ne 50 centų, bet vieną metalinę plokštelę, kurią vėliau galėjo išsikeisti į tuos pačius 50 centų nuėję prie gretimame kabinete sėdinčio darbuotojo. Rezultatai? Kontrolinė grupė, kuri negalėjo sukčiauti, iš 20 apylengvių matematinių užduočių spėdavo išspręsti 3,5. Antroji, kuri pati pasitikrindavo atsakymus, bet suplėšydavo užrašus (įkalčius), išspręsdavo 6,2, tuo tarpu trečioji, kuri suplėšydavo įkalčius, tačiau už kiekvieną atsakymą gaudavo ne 50 centų, bet vieną metalinę plokštelę, kurią netrukus galėdavo iškeisti į 50 centų, išspręsdavo 9,4 užduoties. Akivaizdu, kad tai ne atsitiktinis intelektinis, bet sukčiavimo progresas.

Problema yra, kad mes nematom, kas stovi už tokio sukčiavimo, esam per žingsnį ar kelis nuo jo. Čia kaip su vegetarizmu. Suaugusieji jau turi stiprią „skūrą“, bet ir tai kai kuriuos jų paveikia YouTube randami klipukai iš serijos „Meet your meat“ arba „Earthlings“ – kai matai, jog kiaulė negimsta faršo pavidalu, bet yra pumpuojama pašaru taip, kad net negali nustovėti ant kojų, tai apima kiek kitokios nuotaikos nei tiesiog matant linksmai šokantį animuotą „Krekenavos“ paršelį (man tai vienas didžiausių kada nors matytų cinizmo pavyzdžių reklamoje). Net ir pamatę žiaurumus susijusius su mūsų pilvo džiaugsmais, sugebame savyje užslopinti tai – užtenka, jog būtume per kelis žingsnius nuo to ir žiaurumai nebeegzistuoja arba mes neturime nieko bendra su jais.

Lygiai taip neegzistuoja ir mokesčių nemokėjimo problemos, atlikėjai kuriantys muziką – būtent tai turėtume matyti (bent pabandyt pamąstyt apie tai) kiekvieną kartą bandydami apgauti, apvogti kažką. Aš pats save vadinu sąžiningu piratu (puikus derinys – „sąžiningas“ ir „piratas“, ar ne?), t.y. ir perku daiktus, kuriuos galėčiau tiesiog nemokamai atsisiųsti, ir pasiteisinimų kupinu arsenalu „vagiu“. Tarkim, „Predictably Irrational“ pavogiau su pažadu gražinti pinigus – reikėjo „ant greičio“, o iki rudens nieko iš „Amazon.com“ užsisakyti neplanuoju. Malcolmo Gladwello visas knygas pavogiau (vėl gi, tiek dėl greitumo, tiek dėl noro pradžiai pažiūrėt už ką moku), tačiau nusipirksiu, kaip garbės lentynos vertus leidinius tą pačią akimirką, kai tik nusipirksiu naują knygų lentyną. Alinos Orlovos gražiai išleistą naują albumą nusipirkau, nes vadovaujuosi logika, jog jeigu nori, kad tau patinkantis atlikėjas ir toliau kurtų (iš to gyventų), nusipirk jo CD, eik į koncertus (daryk abu). Nematau prasmės mokėti už albumą, kurį savišvietai paklausau vieną-du kartus, tačiau labai keista, kai žmonės mėnesį ar net ilgiau iš grotuvų nepaleidžia vieno ar kito atlikėjo, bet jam už tai nieko nemoka.

Tas pats ir su programomis. Mano pasiteisinimas kodėl nemokėsiu už „Windows 7“ yra, visų pirma, nelanksti jų rinkodara (kartais žmonės rodo loginį luošumą, lygindami CD/DVD esančią programinę įrangą su automobiliu, mol, reikia matyti darbą, kuris buvo sudėtas į turinio esančio diskelyje kūrimą – galima pagalvoti, kad į automobilio sukūrimą, kol jis buvo paleistas į gamybą, nieko nebuvo investuota), antra jų reikalingumas – jeigu jų negaučiau, be problemų apsieičiau ir su „Windows Vista“. Tas pats ir su daugeliu kitų programinių įrangų – jeigu galiu rasti jų alternatyvų, nejaučiu didelio poreikio išlaikyti tas, kuriomis pasinaudoju tik atsitiktinai ir kurių rinkodara neatitinka rinkos realijų.

Kaip ten bebūtų, tikiu, jog nemaža dalis piratavimo problemos slypi negalvojime, pasąmonės procesuose. Nesąžiningumas nėra užkoduotas mumyse, tačiau tam tikrų daiktų pateikimo forma mūsų gyvenimuose, leidžia užmiršti (negalvoti) apie mūsų poelgių pasėkmes. O ką, jeigu prie kiekvieno torrent failo būtų klausimas apie potencialaus atsisiuntimo kainą kūrėjams arba pasiūlymas kažkur „donate“ jiems? O jeigu ant CD-R’ų dėžutės būtų parašyta jų kaina ir kažkas apie tai, jog tokia vagystė per atlyginimų nedidinimą kainuoja ir tau? Tikiu ir tuo, kad daug kas, ypač mūsų kultūroje, mūsų rinkoje, yra ne laiku ir ne vietoje. Daugeliui jaunųjų piratėlių ilgainiui ateina laikas, kai lengviau yra sumokėti pinigus ir patenkinus smegenų malonumo centrus, laiku bei be sąžinės graužaties įsigyti norimą knygą, programinę įrangą, etc. Svarbu neužsikoduoti tuo, jog aš nesu vagis, nieko bloga nedarau – nes po dešimties metų įsitikinėjimo gali įtikėti bet kuo ir tada jau net milijonas sąskaitoje nebus argumentas, kai „pūsies“ jau susiraukšlėjusios pasenusios Alinos Orlovos geriausių dainų rinkinį „Priekrasnojie dalioko“. Nepamirškim būti sąžiningi su kitais, bet dar labiau – pačiais savimi. Viskam savas laikas.

Paulius Rymeikis / www.dansu.lt

„Fronto“ pabūklai buvo nutilę daugiau kaip pusmetį, laikas atgaivinti šias apžvalgas. Nors šiomis dienomis tai tikrai nelengva padaryti – namie kondicionieriaus neturiu, tad žliaugiantis prakaitas kėsinasi paskandinti klaviatūrą. O ir jėgas kaitra išsiurbė. Tačiau naujienų daug, todėl verta jomis pasidalinti ir apie jas padiskutuoti.

Karščiausia liepos kaitroje tikriausiai būtų mūsų vietinė – apie teismo sprendimą nubausti 1000 litų bauda žmogų, parsisiuntusį filmą „Zero II“ (toks pavadinimas?). Nežinau, ar filmas tiek vertas (girdėjau daug prieštaringų nuomonių), tačiau pamoka šiam konkrečiam torrentų vartotojui gavosi gana skaudi. Tik kyla klausimas, kokia pamoka? Nieko niekada nebesisiųsti (sumokėjus tūkstantį, ko gero pirmas pasiryžimas, šaunantis į galvą) ar pakeisti interneto paslaugų tiekėją ir pradėti naudoti VPN?

Tokios bylos ir jų PR pirmiausiai yra skirta platesnei publikai įbauginti, bet tas dalykas apskritai yra beviltiškas. Galima visiškai sąžiningai bijoti bausmės ir vis tiek masiškai siųstis filmus, programas, muziką. Čia kaip su žaibu. Bijai, bet dėl to visą gyvenimą užsidaręs namie nesėdėsi. Juo labiau, kad šio konkretaus perspėjimo vertė vienam Linkomanijos vartotojui yra maždaug 1 centas.

Beje, apie pinigus. Pasirodo, „piratų“ persekiojimas yra siaubingai nuostolinga reketo forma. JAV įrašų industrijos asociacija RIAA per 2008-uosius sumokėjo savo teisininkams 16 milijonų dolerių, kad tie bylose prieš muzikos klausytojus išreikalautų 391 tūkstantį dolerių. Manote, tiesiog prasti metai išpuolė? Ne, tai norma. Per 3 metus (2006-2008) RIAA išleido 64 milijonus, kad „uždirbtų“ 1,36 mln. Kas stebisi, kad su tokiais kovotojais už pelną įrašų industrija kiekvienais metais ritasi žemyn?

Įdomu, kad ji praranda pinigus, netgi iki siūlo galo apiplėšdama atlikėjus. Ar žinote, kad su įrašų bendrove pasirašęs sutartį muzikantas nuo kiekvieno 1000 dolerių, uždirbtų iš jo muzikos, gauna tik $ 23,40? Net 63% pajamų iš svetimos kūrybos ir darbo atitenka įrašų kompanijai, kuri šiais laikais net doros reklamos muzikantams nebepadaro – nebent pataria sukurti MySpace puslapį ir įdėti porą klipų į YouTube.

Dalis muzikantų pinigėlių „jų pačių labui“ išleidžiami lobizmui. Kiekvienais metais įrašų ir kino industrija siekia vis griežtesnių ir griežtesnių autorių teisių įstatymų. Biurokratams gerai – dėl pašlijusių santykių su gerbėjais kenčia visų pirma kūrėjai ir atlikėjai, o ne jų teises „ginančios“ organizacijos. Nutrūkęs ryšys ar konfrontacija su kūrinių vartotojais atima atlikėjams pasitikėjimą savo jėgomis ir skatina glaustis prie RIAA ir pan. Ko šiaip jau ir siekiama.

Tačiau ir su įstatymais, kaip ir su godumu pinigų, industrija smarkiai perlenkia. Slaptieji naujos tarptautinės ACTA sutarties protokolai taip pašiurpino juos perskaičiusius, kad į šalių vyriausybes dėl ACTA kreipėsi ne tik vartotojų teises ginančios organizacijos, bet ir… Intelektinės nuosavybės organizacija (IPO). ACTA yra tarsi šiuolaikinis skaitmeninis Ribbentropo-Molotovo paktas. Tik čia ne žemės dalinamos, o patentinės ir teisinės prievartos regionai. Šalys, sukaupusios daugiausiai patentų ir kitos intelektinės „nuosavybės“ siekia, kad bet koks pramoninis ar technologinis progresas už jų ribų būtų susaistytas prievolėmis „išradėjams“. Tarp tų išradėjų yra nemažai ir be kabučių, tačiau didžioji dauguma patentų šiais laikais pagal paskirtį nebenaudojami – jie tėra tik konkurencinio spaudimo įrankiai, ką puikiai demonstruoja ir technologinių bendrovių bylinėjimasis.

Natūralu, kad į ACTA pretenzijas labiausiai sureagavo sparčiausiai augantys regionai, visų pirma BRIC (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) šalys. Nė viena jų neketina pasirašyti ACTA (dėl ko ši taip kruopščiai ir paslapčiomis ruošta sutartis gali būti visiškai bevertė). Nežinia dar ar ACTA pasirašys Europos Sąjunga – jos Parlamentas yra labai nepatenkintas, kaip ES vedė derybas dėl ACTA turinio.

Kol ACTA teberuošiama viešam pristatymui (kada nors toks bus iš tikrųjų?), Brazilijos įstatymų leidėjai gavo pasiūlymą „intelektininkams“ taikyti tokias pačias taisykles, kokias jie siekia primesti vartotojams. Nauja įstatymo redakcija šioje šalyje draudžia laikmenose ar failuose rakinti su DRM turinį, jei užraktai pažeidžia vartotojo teisę į sąžiningą panaudą. Pavyzdžiui, jei įstatymais nedraudžiama pacituoti kelių eilučių ištrauką iš enciklopedijos, tai jos DVD negali būti išjungta galimybė kopijuoti tekstą. Jei vartotojas turi teisę pasidaryti atsarginę DVD kopiją, tai tas DVD negali turėti apsaugos nuo kopijavimo priemonių. Neįsivaizduoju, kaip Brazilijoje nuo šiol bus prekiaujama kai kuriais agresyviomis apsaugomis suluošintais žaidimais, bet pats įstatymas yra mažų mažiausiai smagus – „quid pro quo“…

Mūsų su Martynu disputas tęsiasi, šį kartą jau kiek kultūringesnis. Martyno argumentus galima perskaityti tiek mano atsakymo komentaruose, tiek ir naujame įraše. Nenorėdamas kartotis, aš šį kartą problemą būčiau linkęs paliesti kitu kampu – asmeninio kūrėjo ir jo kūrinių gerbėjo santykio aspektu. Kad būtų aiškiau, apie ką kalba, pateiksiu labai paprastą pavyzdį:

Grupė X yra jaunas, neseniai debiutinį albumą įrašęs kolektyvas. Nors dėmesio jiems negaili nei specializuota spauda, nei radijo stotys, atlikėjų pajamos nėra vertos net samdomo darbuotojo pavydo. Didžiausią dalį pajamų grupė uždirba koncertuodama, dalyvaudama festivaliuose ar grodama uždaruose vakaruose. Be to, muzikantai šiek tiek prisiduria režisuodami garsą reklamoms ar įrašydami garso takelius įvairiems projektams.

Nieko čia naujo – taip gyvena daug muzikos grupių.

Taip, grupė X yra išleidusi CD – ir kadangi tai nebuvo paprasta (ar juo labiau pigu) padaryti, juo labai didžiuojasi. Grupės gerbėjai daugiausiai klauso jos muzikos koncertuose ar per radiją, bet patys tikrieji perka ir CD. Ne tiek iš reikalo, nes grupės dainas galima nemokamai parsisiųsti iš jos pačios MySpace tinklalapio, bet norėdami turėti suvenyrą ir taip parodyti padėką ir pagarbą mylimiems atlikėjams.

Ir vėl – nieko naujo. Tai įprasta atlikėjų ir jų kūrybos gerbėjų santykių istorija.

Na, o vieną dieną LATGA-A žmonės ima ir pasiūlo „toliaregišką“ sprendimą: kodėl gi tų, pačių ištikimiausių ir labiausiai mylinčių grupę gerbėjų neapmokestinus papildomai? Nusipirkai CD – sumokėjai. Įsirašei į MP3 grotuvą – sumokėjai. Saugodamas mėgstamos grupės CD pasidarei klausymui atskirą kopiją – vėl sumokėjai. Argi ne puikus planas?

Autorių teisių organizacijoms, kurios visiškai nesidomi kūrėjų ir jų gerbėjų santykiais, toks planas atrodo puikus. Bet ar jis atrodo puikus patiems kūrėjams? Kodėl jie turėtų reikalauti papildomos kompensacijos iš tų, kas yra pagrindinis jų populiarumo ramstis? Tų, kurie nepaisydami darganos renkasi į festivalius, kad išgirstų mėgstamą grupę? Kurie perka CD ne klausymui net, o tam, kad progai pasitaikius sumedžiotų solisto autografą?

Tie žmonės mylimos grupės kūriniams per metus ir taip gali išleisti ne vieną šimtą litų. Kabinėjimasis dėl kelių centų perrašant CD į ausinuką yra labiau įžeidimas nei prašymas dorai atlyginti. Ką atsakytų grupė tokiam gerbėjui, jei jis paklaustų:

- Vyrai, aš nepraleidžiu nė vieno jūsų koncerto. Nešioju jūsų marškinėlius, kolekcionuoju įrašus, rašau apie jus, organizuoju keliones su draugais į festivalius, kur grojate… O dabar jūs sakote, kad apvagiu jus nemokėdamas už tai, kad iš legaliai nusipirkto jūsų CD perrašiau muziką į savo ausinuką/telefoną? Jūs rimtai?..

Mes rimtai? Rimtai norime, kad kūrėjai savo gerbėjams paaiškintų, kodėl nevalia klausyti jų muzikos iš telefono, nesumokėjus prieš tai kažkiek centų už „atgaminimą“? Pavyzdžiui, koncerto pradžioje, iškarto po „Sveikas, Vilniau!!!“. Ar man vienam tai atrodo kaip groteskas?

Ir dar. Rašiau komentaruose, kad neneigiu atlikėjų teisės užsidirbti papildomai, tegu ir už tą nelemtą kopijavimą. Tik ar ne paprasčiau tiesiog imti ir pridėti tuos kelis centus prie CD kainos? Bent jau tiems, kas to norės, ką?

Muzikantai ir kiti kūrėjai, atsiliepkite. Ką jūs manote apie „kompensaciją“ už legaliai įsigyto jūsų kūrinio perrašymą į ausinuką, telefoną ar tiesiog atsargai, kad susibraižęs diskas nepražudytų kūrinio?

Skaitau šiandien Martyno Žilionio raštą, patologijų terminais padabintą, ir suprantu, kad argumentai tų, kas ragina apmokestinti žmonių savo duomenų saugojimui skirtas laikmenas, pasibaigė dar neprasidėję. Vietoje jų prasidėjo visų esamų ir išgalvotų oponentų drabstymas purvais pagal pačias liūdniausias mūsų viešojo skaitmeninio diskurso tradicijas.

Pyktis – blogas patarėjas. O kad patarėjo reikia, matosi, išfiltravus panieką ir neapykantą.

Nors apie laikmenų apmokestinimo idėjos problemas rašiau anksčiau, galima trumpai apibendrinti, kodėl ši iniciatyva veda į akligatvį:

1) Neaišku, už ką norima imti mokestį. Jei kūrinys yra legaliai įsigytas, jo pirkėjas gauna teisę padaryti savo reikmėms kopijas nemokamai (paskaitykite programinės įrangos sutartis ar pakalbėkite su pačiais autoriais – ar atsiras muzikantų, aktorių ar fotografų, kuries sakys, kad nori papildomo mokesčio už kopijas, jei jų kūrinys jau įsigytas ir apmokėtas?). Jei kūrinys įsigytas nelegaliai, laikmenos mokestis niekaip negali kompensuoti šios kopijos. Jei netikite, pasiklauskite LATGA-A teisininkų.

2) Neįrodyta, kad atmintinės yra naudojamos svetimų kūrinių kopijų darymui. Kol neturime profesionaliai nesuinteresuotos organizacijos atlikto tyrimo, negalime teigti, kad USB atmintinės, atmintinių kortelės, dedamos į fotoaparatus, filmavimo kameras, telefonus ir pan. yra naudojamos svetimų kūrinių saugojimui. Kiek man teko susidurti, šios laikmenos dažniausiai naudojamos asmeniniams dokumentams, vaizdo įrašams ir duomenims saugoti. Bet kuriuo atveju, prieš apmokestinant turi būti tiksliai nustatyta svetimo turinio dalis šiose laikmenose.

3) Nepateikti viešam svarstymui paskaičiavimai, kiek ekonominės naudos bus autoriams ir kiek iš tiesų gautų pajamų bus sunaudota mokesčių administravimui. Be šių skaičių pasiūlymas apmokestinti išvis yra beprasmis. Autorių teisių organizacijų renkami mokesčiai niekada nepasižymėjo finansiniu skaidrumu, tad dar vieno pridėjimas tik sustiprins abejones dėl tikro rūpesčio autorių gerove.

Be to, jau esu minėjęs, kad šie „galvos mokesčiai“, renkami nežiūrint realaus kūrinio vartojimo ar nevartojimo, pakiša nelemtą „vistiek ima už vagystę, tai kodėl nevogti?“ mintį. Įvesdami tokius mokesčius autorių teisių gynėjai kenkia savo pačių propagandai. Jei nubausi žmogų dar prieš nuodėmę, tai ar bus jis linkęs paisyti tavo pamokymų nenusidėti?

Apie kitus Martyno tekste minėtus dalykus esame anksčiau diskutavę. Ne, žmonės nemoka už kiekvieną gautą naudą. Kartą išmokęs išsikepti kiaušinienę, aš recepto autoriui kiekvieną rytą nemoku. Lygiai kaip ir patarimų, kaip lygiai vonioje suklijuoti plyteles. Ir dainas aš sau dainuoju, eiles deklamuoju ar anekdotus, istorijas pasakoju be iš paskos sekančios kiaulės-taupyklės.

Kūrybos vaisiais žmonės tūkstantmečius naudojosi ir dabar naudojasi nemokamai. Ne bausmės ir mokesčiai, o kūrinio vertės suvokimas yra autoriaus atlygio laidas.

Galime diskutuoti dėl visų čia pateiktų klausimų. Tačiau ar galima juos vadinti „debiliškais“?

Du stiprūs dalykai:

1. Autorių teises uzurpavo tarpininkai ir spekuliantai. Autoriams monopolis į jų kūrinius (netipinė, o ne prigimtinė teisė) buvo suteiktas ribotam laikui mainais į tai, kad jam pasibaigus, visuomenė galės laisvai kūriniu naudotis. Tas laikas buvo 14 metų. Kiek jis yra dabar? Kaip rašoma klipo komentaruose, mes iš savo kišenės mokame mokesčius tam, kad iš mūsų prievarta būtų atimtas kūrinių naudojimas visam gyvenimui (70 ar 90 metų).

2. Studijos negali laimėti. Pirma, dėl to, kad niekada nepažabos piratavimo. Antra (apie tai kalba Michael Geist), kad baigiasi jų laikas. Laikas, kai jie gali remtis nemokančių naudotis kompiuteriais ir lengvai įbauginamų įstatymų leidėjų parama. Skaitmeninė karta užaugs po 20-30 metų. Ji tokių dalykų nesupranta dabar ir nesupras vėliau.

§ 20. Turėsim LANVA virusą? Vakaruose kai kurios greito pelno siekiančios kontorėlės autorių ir atlikėjų vardu mėgsta siuntinėti grasinančius laiškus su raginimu pirkti indulgencijas (mokestį už išsisukimą nuo teismo). Nemažai žmonių iškart sutinka sumokėti nepriteistą baudą, nes tiesiog vengia bylinėjimosi. O tai, gerbiamieji, yra aukščiausias brukalo pilotažas. Jei įprasti Nigerijos princai sulaukia atsakymo vienu atveju iš milijono, tai šios pusiau legaliai autorius atstovaujančios firmelės semia pinigus kibirais. Brukalo ir virusų kūrėjai, žinoma, tokia konkurencija nepatenkinti, todėl kaip mat sukūrė atsaką – virusą, kuris jūsų kompiuteryje skelbia radęs „piratinio turinio“ ir tuojau pat pakiša pinigų mokėjimo formą. Būtų juokinga, jei dėl to žmonės nustotų tikėti tikrais laiškais, bet liūdna, kad tokiu būdu ne vienas patiklus žmogelis sumokės…

§ 21. Statistika kaip melo forma. Ne vienas skaitytojas atkreipė mano dėmesį į tai, kad JAV Vyriausybės atskaitingumo organizacija viešai pavadino BSA, RIAA ir kitų autorių teisių saugos organizacijų statistiką kaip, ahem, neatitinkančią mokslo principų. Apie BSA žaidimą skaičiais rašiau po jų paskelbtos ataskaitos. Priremti prie sienos, naujosios statistikos kūrėjai teisinasi meluoją vardan kilnaus tikslo. Bet gi vis tiek meluoja? Visi tie šiurpinantys negautų pajamų skaičiai, tiesa, leidžia autoriams pasijusti sukūrus šedevrus, net kai tai pagrindžia tik „negautos pajamos“ ir niekas daugiau…

§ 22. Vieša ACTA be interneto atjungimo? Europos Komisijos atstovai paskelbė, kad iki šiol buvusi slapta ACTA sutartis dėl kovos su falsifikatais ir „intelektinės nuosavybės“ pažeidėjais netrukus bus paskelbta viešai (nors jos turinys „nutekėjo“ jau prieš kurį laiką) ir kad jos tekste nebus užuominų apie atjungimą nuo interneto už svetimų minčių citavimą ir panašius baisius darbus. Geriau vėliau, nei niekada, nors ACTA skleidė blogą kvapą nuo pat pirmosios dienos…

§ 23. Komentarai kvepia paraku. Pastebėjote, kaip smarkiai žmonės ginčijasi dėl viso to piratavimo ir autorių teisių komentaruose? Kai kuri retorika toli peržengia šio tinklaraščio komentarų taisyklių ribas, bet bent dalį jos aš linkęs praleisti – pasak Cory Doctorow, vyksta karas. O kai vyksta karas, tai kvaila apsimetinėti, kad aplink ramu. Nesiimčiau šiandien spėti, kuo jis baigsis, tik žinau, kad kol kas, nepaisant totalinės iniciatyvos griežtinti įstatymus ir nuožminti persekiojimą, rezultatais su vartotojais kovojanti pusė pasigirti negali. Pora įdomių pranešimų: perskaičiau Digg, kad iki teismo pernai The Pirate Bay turėjo milijoną vartotojų, o šiandien turi penkis milijonus; dar perskaičiau, kad Indijos mokslininkai atsisakė užpatentuoti atrastus tuberkuliozės genus, kad vaistus nuo šios ligos galėtų gaminti, kas tik panorės. Ne vien godumas yra žmogaus variklis, ką?

§ 24. Norėjau parašyti „keičiam temą į ramesnę“, bet… Ta tema yra iPhone/iPad. Čia irgi gali sužinoti, koks esi netikėlis, vos pasakęs viešai, kad domiesi tokia technika. Bet dabar bent jau turiu pasiteisinimą – oficialiai iPad ketinu pirkti ne sau (aš taupysiu Google analogui, nes šis tai, atleiskite, dar ne lygis), o savo katinui. Nors katės – toli gražu ne vieninteliai iPad vartotojai, kurie turi iš jo naudos, joms, kaip ir man nėra svarbu, kiek teoriškai programų yra atmintyje, jei vienu metu žaidžiam tik su viena. Gal jau baigiu išaugti „multitaskingą“? Tikrai žinau, kad nepasigesčiau tampymo juostos, jei tik kas nors nepatingėtų sudėti turinį į puslapius. Žaviuosi iPad vien tik dėl to, kad jis sukelia žmonėms minčių apie sąsajų tobulinimą.

O šiaip, ir Google, ir Apple nudžiugino investuotojus gerais finansiniais rezultatais, taip kad, tebūnie taika! Bent šiandien…

(Britų parlamentas intensyviai svarsto interneto ateitį – Techdirt)

§ 13. Jei jau trylika – tai nuo blogų. Jungtinė Karalystė priėmė DEBill’ą – skaitmeninės ekonomikos įstatymą, kuris numato atjungimo nuo interneto galimybę tiems, kas buvo apkaltintas pažeidęs (bet nebūtinai pažeidė) autorių teisių įstatymus. Jungtinės Karalystės variantas nėra toks neteisingas kaip prancūzų HADOPI, bet represinių priemonių yra daugiau: spartos ribojimas, siuntimo kanalų uždarymas arba atjungimas nuo interneto. Įstatymas buvo prakištas praktiškai be svarstymo tiesiog pažadėjus, kad ateity jis bus pataisytas. Labai valstybinis parlamentarų požiūris, ar ne?

Beje, jei tai galima vadinti atsvara, JK interneto tiekėjas Talk Talk pažadėjo, kad įstatymui nepaklus ir savo vartotojų adresų neišduos. Net jei tai labiau pozicijos išraiška, malonu žinoti, kad ne visi IPT klaupiasi ant kelių prieš paskubomis prakištus parlamento sprendimus.

§ 14. Naujiena – irgi išradimas. Amerikos naujienų agentūros ir kai kurie laikraščiai užsimanė įstatyminio „karštų naujienų“ monopolio (kaip patentinės apsaugos). Teoriškai toks planas padėtų šiek tiek pasipelnyti, nes draustų tam tikrą laiką nuo įvykio aprašyti jį tiems, kas nespėjo pirmieji. Tačiau ne veltui žmonės juokiasi iš sumanymo – žurnalistas (beveik) niekada nebūna arčiausiai įvykio – arčiausiai įvykio būna žmogus su Twitter ar Facebook paskyra ir telefonu su fotoaparatu. Jei „hot news“ doktrina būtų įteisinta tokiu būdu, žiniasklaidai pačiai naujienos pradėtų labai brangiai kainuoti, nes tektų jas pirkti iš pirmo pranešusio.

Atsvara desperatiškai žiniasklaidai – argumentuotas The Economist straipsnis apie būtinybę smarkiai trumpinti autorių teisių galiojimo laiką. Ar nevertėtų grįžti prie ištakų ir palikti 14 metų apsaugą? Ar ne kvaila, kad viso pasaulio autorių teisių terminas priklauso nuo vieno animacinio filmuko sukūrimo datos?

§ 15. 12 milijonų. Ubuntu gali užsakyti naują dainą M. Mikutavičiui – ši Linux atmaina turi keturis kartus daugiau vartotojų, nei mes – krepšinio gerbėjų. Bet ne viskas žydi ir kvepia atviro kodo bendruomenėje – dalis programų traukiasi iš šios platformos.

§ 16. Oficiali Twitter programa. Galėčiau skųstis dvigubu praradimu dėl to, kad Twitter įsigijo programos Tweetie kūrėjus Atebits. Mat aš Tweetie nusipirkau du kartus (MacOS ir iPhone versijas), o dabar Twitter visiems ją pažadėjo nemokamai. Tačiau be mano pirkinio gal Twitter būtų išsirinkusi kurią kitą programą – štai kaip galima sureikšminti savo litus, kai nori…

§ 17. Svetainių sparta ir Google rezultatai. Google taip nori paspartinti savo turinį indeksuojančių robotų spartą, kad ėmėsi šantažo – paskelbė, kad nuo šiol svetainių sparta turės įtakos (tiesa, nedidelės – vos 1%) paieškos rezultatams. Kad verta raginti spartinti svetaines, aš sutinku, bet perstumdyti rezultatus pagal spartą yra nesąžininga – žmonės svetainių ieško pagal jų turinį, o ne pagal spartą. Šiukšlintojai daug greičiau susitvarkys kešavimą nei mažiau išprusęs žmogelis, kuris tačiau skelbia originalų turinį savo svetainėlėje. Kodėl Google turi jį bausti? Kodėl turi būti baudžiami žmonės, naudojantys Facebook ar Twitter įterpinius savo svetainėse, kurie labiausiai jų krovimą ir stabdo?

Turime ir gerų naujienų – Gmail pašte atsirado peržiūra. Ją galima įjungti „laboratorijos“ nuostatose. Nors kas prašė tuos eksperimentinius priedus sudėlioti ne pagal naujumą, o pagal abėcėlę, man paslaptis…

§ 18. Jeigu ką domina… kodėl Apple nemato prasmės pataikauti Adobe, tai pasidomėkite, ar Adobe buvo draugiška savo gimtajai platformai. Jeigu ką domina… kodėl apie iPad tiek daug žmonių kalba su patosu, tai prisiminkite, kaip mes anksčiau įsivaizdavome ateities kompiuterius.

§ 19. Žvėriška savaitė nusimato, todėl net nežinau, kada dar rasiu laiko parašyti. Bet pasistengsiu. Mėnesio pabaigoje gali tekti skristi į Kazachstaną. Man, kaip niekada nebuvusiam Azijoje, tai labai įdomu. Tikiuosi turėti laiko nuotraukoms ir įspūdžių aprašymui. O šį pirmadienio vakarą jus palieku su įdomiu skaitiniu apie Vilniaus maudykles ir beveik šimtmečio senumo žaidimais vaikams apie cheminį karą ir kitas baisybes. Tai bent pramogos buvo!

(Pažaiskime cheminį karą! Iliustracija iš Boing Boing)

Šįryt Delfi pranešė, kad Kultūros ministerija vėl siūlo taisyti Autorių teisių įstatymą – šį kartą ketinama prie apmokestinamų laikmenų įrašyti ir USB atmintines. Apie tokių mokesčių prasmę lapkričio mėnesio susitikime su teisės studentais pasakojo LATGA-A atstovai: pasak jų, valstybė šitaip atlygina autoriams už „legalų piratavimą“ – laikmenose daromas legaliai (!) įsigytų kūrinių kopijas asmeninėms reikmėms (!!).

Tebūnie. Tarkime, kad toks mokestis yra pagrįstas pagal kai kurių autorių teisių organizacijų intelektinės nuosavybės sampratą. Tačiau jis visiškai beprasmis praktiškai. Jei norime būti sąžiningi (juk negalime būti sąžiningi tik su autoriais), pirmiausiai turime tiksliai žinoti, kokią dalį USB atmintinėse rašomo turinio sudaro asmeniniai vartotojų sukuriami duomenys, o kokią – „sertifikuotų“ autorių kūrinių kopijos.

Antra, prieš įvedant tokį mokestį visuomenė ir politikai turėtų pasidomėti, kiek ir kam buvo sumokėta iš kelis metus renkamų mokesčių už CD, DVD ir kitas laikmenas. Šie skaičiai ir ypatingai pačių autorių liudijimai (kiek, pavyzdžiui, iš tuščių CD/DVD prekybos uždirbo populiariausi muzikos atlikėjai, TV laidų redakcijos, kiti kūrėjai) padėtų suprasti, ar toks mokestis yra bent kiek prasmingas. Jei net muzikos įrašų pardavimai koncertuojančioms grupėms yra labai nedidelis pajamų šaltinis (Metallica iš koncertų uždirba 22,8 milijonus dolerių, o iš visų parduotų įrašų – 1,6 mln.), tai kokia suma atitenka iš tuščių laikmenų? Kaip atrodytų laiškas „Miela Lady Gaga, kaip laikaisi? Štai mes siunčiame tau 11 lietuviškų centų, gautų iš prekybos tuščiomis laikmenomis 2009 metais, perlaidą. Pasitikrink, ar gavai. Nepyk, kad nelabai daug, bet kitais metais gal jau bus kokių 13 centų, nes imsime mokestį ir už USB atmintines. Iki!“?

Mokestis autoriams už tuščias laikmenas yra per mažas, kad po surinkimo, administravimo ir apskaitos kaštų liktų bent kiek apčiuopiama suma autoriams. Tačiau Lietuvos įmonėms, prekiaujančioms kompiuterine įranga, jis yra labai žalingas. Technologinių produktų pirkėjams prieinamos visos parduotuvės internete, kur jie nuolat gali lyginti kainas ir įsigyti prekes pigiau iš užsienio. 3-6% mokestis nepaskalsins autorių duonos, bet sugriaus vietos IT prekybos verslą (jei dar liko ką po pernai metų griauti). Jei pabrangs USB atmintinės, kas sukliudys žmonėms jas pirkti užsienyje, kad ir iš tos pačios DealExtreme? Jos pakankamai pigios, kad nebūtų apmokestinamos muitais, tad skirtumas gali susidaryti pakankamas visiškai nepirkti jų Lietuvoje. Kam nuo to bus geriau?

Beje, stebėdamas pastarojo meto autorines „iniciatyvas“, brukamas įstatymų leidėjams, pastebėjau kryptingą „nutekamajį vamzdį“ Kultūros ministerijoje. Kažkas ten labai uoliai ir periodiškai siūlo vis žalingesnes ir žalingesnes įstatymų pataisas. Visuomenei būtų sveika pasidomėti, kas yra šių kūrinių autorius ir kokie yra jo/jų interesai. Nes jie nesutampa net su pačių autorių interesais, nekalbant jau apie verslą ir visuomenę.

Portalas 15min.lt paskelbė ataskaitą apie vieno iš 106 interneto vartotojų, apskųstų LANVA, bylos eigą (nuorodą radau Evaldo tinklaraštyje). Kaip ir galima buvo tikėtis, bylos šiame procese išties nėra. Kaltinamojo gynėjas suabejojo vartotojų sekimui naudotos įrangos tinkamumu (paskaitykite ataskaitą – ten daug juoko tarp eilučių). Gali būti, kad tai vaisingiausia gynybos kryptis, turint galvoje, kad analogiją su nesertifikuotais automobilių greičio matuokliais lengviau suprasti, nei programų licencijų ar programų sklaidos internete dalykus.

Jei norime, kad ateityje tokių bylų nebūtų, reikia daugiau ir dažniau rašyti apie tai, kaip internete platinamos programos ir kitas skaitmeninis turinys, kaip juo naudojamasi ir pan. – ypač platesniam skaitytojų ratui skirtuose leidiniuose ir portaluose. Už rimtus ir svarbius sprendimus Lietuvoje atsakantys žmonės (politikai, teisėjai, policininkai) turėtų daug geriau gaudytis, kas yra licencijos, transliacijos internetu, visuomeninė nuosavybė, DRM užraktai ir kiti dalykai, kurie šiandien yra savaime suprantami tik labiau išprususiai interneto bendruomenės daliai. Gal net Facebook vertėtų sukurti grupę, populiariai pateikiančią informaciją apie svarbiausias sąvokas?

Turiu vilties, kad kitą savaitę paskelbtas nuosprendis bus palankus kaltinamajam ir bent kiek užkirs kelią nepagrįstam interneto vartotojų persekiojimui. Bet grėsmė liks tol, kol bendras skaitmeninis visuomenės „raštingumas“ bus žemo šiandieninio lygio.

Niekas taip neskatina skaitmeninio piratavimo kaip užraktai. Niekas. Kaip aktyvus legalių programų, knygų ir kito skaitmeninio turinio pirkėjas galiu paliudyti, kad tai tiesa – ranką ant Šventojo Rašto padėjęs, jei reikia. (radau Daring Fireball tinklaraštyje)

Google yra įtakingiausia technologijų bendrovė ir viena pelningiausių pasaulyje, tačiau pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad ir iš po jos galima išmušti pagrindą – bent teoriškai. Pagrindinė Google stiprybė, modernios dalyvaujamojo interneto technologijos (tinklaraščiai, žmonių sukurtų klipų portalai) ir tarnybos, staiga tapo labiausiai pažeidžiama vieta.

Milano teismas Italijoje nusprendė, kad keturi vadovaujantys Google darbuotojai yra asmeniškai atsakingi dėl vieno į YouTube 2006-aisiais vartotojų patalpinto klipo, kuriame buvo nufilmuoti iš neįgalaus vaikino besišaipantys paaugliai. Nemačiau to klipo, bet įsivaizduoju, kad jis turėjo būti šiurpus. Tokių, beje, nemažai pasitaiko ne tik užsieninėse, bet ir mūsų vaizdo įrašų tarnybose. Kai tik kas juos aptinka ir praneša, jie pašalinami, bet teisėjui Italijoje to pasirodė negana. Jis nusprendė, kad YouTube yra ne interneto tarnyba, o turinio prodiuseris, panašiai kaip tradicinis TV kanalas. Toks pats mąstymas Microsoft atvedė prie bylos prieš Linkomaniją. Kaltas ne tik tas, kas pažeidžia įstatymą – kaltas ir tas, kieno įrankius naudojant tas įstatymas pažeistas…

Italų teisėjas sustojo ties Google. Bet taip nebūtinai turėjo būti. Galima buvo atsakomybėn patraukti ir interneto ryšio tiekėjus (jei ne jų paslaugos, klipo nebūtų matę žmonės), serverių gamintojus, gal net elektros energijos tiekėjus.

Mums gali atrodyti, kad šis konkretus teisėjas visiškai nesigaudo, kaip veikia internetas ir kokį vaidmenį jame atlieka Google, bet ar bandytume spėti, kiek tokių teisėjų yra pasaulyje? Dėl Google paieškos, YouTube, Blogger tarnybų paplitimo tokios bylos galimos kasdien – šimtais, jei ne tūkstančiais. Google galima parklupdyti vien išsiuntus milijoną kvietimų į visokius teismus ir teismelius nuo Azorų iki Zanzibaro. Nesvarbu, kad didžioji dalis ją išteisins – firmą surys procesas…

Beje, apie Blogger. Ne taip seniai Google sugebėjo išvengti teismo dėl nelegalaus muzikos platinimo ištrynusi kelis gerai žinomus muzikinius tinklaraščius. Pakako IFPI (tarptautinės įrašų industrijos federacijos) grasinimo, ir daugybės žmonių darbas dingo kaip į vandenį. Ir žinote ką? – Tie tinklaraščiai muzikos įrašus buvo patalpinę visiškai legaliai. Tinklaraščio „I Rock Cleveland“ autorius kruopščiai rinko leidimus patalpinti kiekvieną muzikos kūrinį, visus juos jis gavo tiesiogiai iš įrašų studijų ir pačių atlikėjų, visi jie buvo skirti legaliam muzikantų įrašų pristatymui su autorių žinia. Autorius yra pasiruošęs visus dokumentus pateikti tikrintojams, bet manote, kad tai kam nors rūpi? IFPI jau pareiškė, kad jai nusišvilpt į legalumą – ji kovoja ne prieš nelegalų naudojimą, o prieš parsisiunčiamą muziką apskritai.

Čia irgi turime vieną vietinį analogą. LANVA nežino, ar turėjo teisę (licenciją) siųstis Windows 7 žmonės, kurių adresus ji perdavė policijai. Jai vienodai rodo – ji prieš programų platinimą internete apskritai… Tas „viskas, kas man nepatinka, yra nelegalu“ principas pasiekė absurdo lygį – Tarptautinis intelektinės nuosavybės aljansas IIPA apskundė kelias šalis (Indoneziją ir kt.) JAV prekybos atstovybei, nes jų valdžia ketina naudoti Linux! Linux, žinote, skatina piratinį mąstymą…

Vienos pusės spaudimą galima atlaikyti su kitos pusės parama. Jei Google pultų tik persekiotojai, tai vartotojų ir žmogaus teisių organizacijos padėtų atsispirti. Tačiau impulsyviai trindama savo vartotojų turinį, net neįsitikinusi, ar jis išties yra nelegalus, ji praranda paramą ir čia. Žmonės gėdina Google dėl neapdairios reakcijos į kiekvieną skundą iš vienos pusės, o visokie teismeliai kabinėjasi į atlapus dėl kiekvieno dar neištrinto klipo ar tinklaraščio. Ar smagus gyvenimas tarp kūjo ir priekalo?

Cenzūros ir autorių teisių įstatymai interneto kontekste yra atgyvena, tačiau jie galioja ir jų tenka paisyti. Negana to, kiekvienoje šalyje jie skiriasi, todėl net klipo apie katę, besivejančią pelę, visam pasauliui neįdėsi, nes kai kurios šalys (gal ir mes?) tai interpretuos kaip smurtą ir žiaurumą propaguojantį vaizdą. Ar galės tokiomis sąlygomis veikti Google ir kitos interneto tarnybos? Ar joms visoms teks kraustytis į Islandiją, kuri ketina suteikti prieglobstį cenzūros persekiojamoms bendrovėms. Planas gražus – islandai šaunuoliai, bet ar tai reiškia, kad necenzūruojamo interneto reikės skristi į pačią Islandiją?…

Autorių teisių šalininkai ir oponentai gali imtis naujos dilemos, kuri yra unikalus autoriaus valios ir visuomenės, suteikusios jam teisę spręsti kūrinių likimą, konfliktas.

Alexandre Grothendieck yra žymus matematikas, daugiau kaip prieš 50 metų iš esmės pakeitęs algebros mokslo aprėptį. Jo idėjos ir kartu su mokiniais išleistos 20-ties tomų mokslinės monografijos papildė geometrinę algebrą skaičių teorija, kitomis gretimų sričių teorijomis ir kartu paklojo pagrindą visiškai naujai šio mokslo kartai. Grothendiecko darbų studijavimas tapo tiesiog privalomas visose rimtose matematikos mokslo ir švietimo įstaigose. Mokslininkas pelnė šlovę ir mokslinės bendruomenės dėkingumą dėl naujai atvertų perspektyvų.

Tačiau Grothendieck, kaip daugelis genialių žmonių, yra ne tik aukščiausio intelekto mokslininkas, bet ir labai ekscentriškas žmogus. Jis jau daugelį metų nebedalyvauja aktyvioje mokslinėje veikloje ir gyvena užsisklendęs (kaip supratau, nežinoma, net kur), nors retkarčiais dar paskelbia labai vertingus laiškus ir pamąstymus. Viskas būtų labai gerai – mokslininko teisė rinktis gyvenimo būdą ir dalyvavimą ar nedalyvavimą mokslinėje veikloje. Bėda ta, kad keliasdešimt metų nebeleidžiami jo fundamentalūs darbai, o tų kopijų, kurias kadaise išleido Vokietijos leidykla, šiandien nebeužtenka nei mokslininkams, nei universitetams. Deja, Alexandre Grothendieck iš principo nesutinka dėl naujo jo kūrinių leidimo.

Kodėl? Mokslininkas turi savo motyvų, kurie nėra susiję su įprastais autorių teisių sričiai atlygio dalykais. Sakoma, kad Alexandre Grothendieck yra nusivylęs savo mokslo pasekėjais: „visi tik skina vaisius, bet niekas neprižiūri sodo“. Jis norėtų, kad atsirastų mokslininkų, kurie pratęstų fundamentalių geometrinės algebros teorijų gvildenimą, o neapsiribotų naujojo mokslo taikymu siaurose sferose. Šis nusivylimas lyg ir būtų pagrindinis motyvas nebeleisti naujų jo darbų kopijų.

Mokslininko ir visuomenės konfliktas į paviršių iškilo santykinai neseniai dėl kito matematiko, olando profesoriaus Baso Edixhoveno veiklos. Matydamas, kad nėra naujos Grothendiecko darbų laidos, profesorius sumanė didžiulį projektą – perkelti visus rankraščius į skaitmeninę erdvę, pakeliui ištaisant visas pasitaikiusias ankstesnio leidimo klaidas ir papildant vertingomis išnašomis bei nuorodomis. Kruopštus darbas vyko aštuonerius metus, per kuriuos pavyko parengti dvi Grothendiecko knygas.

Darbai staiga nutrūko originalių leidinių autoriui pareiškus protestą netikėtame laiške. Jame jis negrasina teismais ir nereikalauja atlygio, tačiau gėdina „piratus“ ir ragina mokslininkus bei bibliotekas atsisakyti naujųjų kopijų.

Taigi štai jums dilema:

Visuomenė, norėdama, kad Grothendieckas turėtų akstiną moksliniam darbui, išradimams ir mokslo idėjų sklaidai, suteikė jam plačias teises į kūrinį, įskaitant teisę spręsti, ar jis gali būti dauginamas ir platinamas apskritai.

Autorius, pasinaudodamas visuomenės jam suteikta teise, priėmė priešingą visuomenės interesams ir pamatiniams autorių teisių principams sprendimą. Paradoksalu, bet jis priėmė sprendimą, priešingą net savo norams ir principams (kas iš naujųjų mokslininkų pratęs Grothendiecko darbą, jei neturės galimybės su juo susipažinti?).

Pagal galiojančias autorių teises Alexandre Grothendieck yra teisus ir gali taip elgtis. Mokslas, jei autorius ar jo palikuonys nepakeis nuomonės, jo kūrinius tegalės atgauti po jo mirties praėjus bene 70-čiai metų. Žmonijos matematikos žinių lobyne ima rastis didelė juoda skylė.

Kaip turėtų pasielgti visuomenė? Kaip ji turėtų pasielgti, jei analogiška situacija susiklostytų dėl efektyvių vaistų nuo vėžio? Nors kam tas dramatizavimas – matematikos mokslas yra pakankamai svarbus, kad Grothendiecko sprendimas nebūtų vien siauros autorių teisių interpretacijos dalykas.

Nors aš puikiai suprantu mokslininką (kaip rašo Steve Landsburgas, Grothendieckas – toli gražu ne pirmas mokslininkas, nepatenkintas savo išradimų panaudojimu), manau, kad informacija iš esmės sklinda kaip eterio bangos ar šviesa, ir jos sugrąžinimas ar uždarymas yra neįmanomas. Kažkur kosmoso platybėse sklinda Gebelso radijo transliacijos, pasklidusios iš Vokietijos praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Mes gal norėtume jas atšaukti ar pakeisti, bet tai visiškai neįmanoma. Galime tik vėliau išsiųstomis parodyti tariamiems mūsų klausytojams Visatoje, kad reikalai galiausiai pakrypo į geresnę pusę.

Panašiai ir su Grothendiecko darbais. Jie jau yra žmonijos žinių dalis. Dirbtinis jų sklaidos ribojimas iš principo ar kaprizo skriaudžia visus, įskaitant, šiuo atveju, ir patį autorių. Jei jau norėtume būti praktiški, tai išleistume matematiko darbus prieš jo valią, o visas gautas atiduotume jam arba, jam nesutinkant jų priimti, kokiam nors mokslo skatinimo fondui.

Žinoma, realios problemos kaip ir nėra. Visi matematikos studentai, kuriems reikia mokslininko darbų, turi nelegaliai ar pusiau legaliai bibliotekose padarytas jų kopijas. Autoriaus valia realios išraiškos neturi. Bet nejau tokia situacija visus tenkina?