Jau? Pakvipo rudeniu? Nors dienos vis dar karštos, jos vis trumpėja, o naktys vėsta. Nežinau, ar tai rudens kvapas, bet kažkokia nostalgija, jei ne liūdesiu, padvelkė…

Poros pastarųjų dienų tekstai be jokios sistemos:

Taip atrodė Vilnius, kol dar buvo mažas • dabar jame, sako, dviratininkams geriau nei Kaune • tai labai informatyvus miestas • galėtų būti netgi žaismingas • tačiau ne toks pastelinis kaip Klaipėda • kurioje tikrai daugiau smėlio nei Bornmute • o ženklai turistams aiškesni už iškabintus Rodo saloje • saloje sveiko proto žmonėms – o juk yra ir kitokių… • kino filmuose pristatomų kartu su ateities miestų vizijomis • panašiomis į antiutopijas – visuomenę be privatumo • kur „didysis brolis“ atidžiai stebi nepaklusniuosius • kur asmeniniai duomenys taip lengvai nuteka į viešumą • kad norėdamas juos laikyti saugiai • ko gero turėtum atjungti šviesolaidį ir jo nebejungti… • arba labai daug žinoti • bet vis tiek nebūsi tarp išrinktųjų • veikiau tarp atsainiai aptarnaujamų • tvoromis atitvertų • bet dar galinčių laisvą akimirką prie ežerėlio • sužaisti su kaimynais šachmatų partiją • ir nesukti galvos, dėl šalies įvaizdžio, kurį kiti vis tiek daro geriau…

Man, kaip visai atsilikusiam televizorinėse technologijose, pastaruoju metu pasitaikė jau antra proga jas pasivyti – neseniai bandžiau skaitmeninę Gala TV, o vakar vėlai vakare Panasonic pakvietė į fimo „Įsikūnijimas“ („Avatar“) peržiūrą. Su Panasonic filmas susijęs tiek tuo, kad jam filmuoti buvo naudojamos specialios 3D vaizdo kameros, tiek ir žinia, kad kitais metais firma ir Lietuvoje pradės prekiauti televizoriais, rodančiais trimatį vaizdą. Tas vaizdas, kaip ir iMax kine, plika akimi nematomas (jam reikia specialių akinių), bet trimačio vaizdo technologijos pramogoms visada yra įdomios.

Apie filmą

„Įsikūnijimas“ tiek išreklamuotas, kad nebeturiu ir ką pridurti. Prieš filmą žiūrėti anonsai videoportaluose neatrodė labai įspūdingi, tačiau dideliame kino ekrane viskas atrodo gerokai stipriau. Kaip ir galima buvo laukti, visa filmo esmė – efektai ir animatronika (3D sumodeliuoti gyvūnai). Siužetas, kaip pastebėjo Callia, yra naiviai neoriginalus, dialogai – tipiniai, heroizmo daug, o humoro – nulis. Pramoga, o ji išties nemenka, gaunasi iš veiksmo, dekoracijų ir trimačio vaizdo bei animacijos.

Man didžiausią įspūdį paliko Pandoros planetos (joje vyksta filmo veiksmas) gyvūnija: skraidantys drakonai, arkliai su bumerangu vietoje galvos, prėšrūs į šunis panašūs padarai, susidedantys tik iš raumenų ir dantų. Visi jie atrodo labai tikroviškai – nebeliko to judesių kapotumo ir nenatūraliai staigių posūkių, kurie gadindavo ankstyvos trimatės animacijos realumo pojūtį.

Apie 3D

Kadangi kino teatre lankausi nedaug dažniau, nei žiūriu TV, tai „Įsikūnijimas“ buvo pirmasis matytas „trimatis“ filmas. Man, akiniuotam, tokius filmus nepatogu žiūrėti – 3D akiniai telpa ir ant įprastinių, tačiau bendras naštos svoris taip prislegia nosį, kad kelis kartus per 2,5 valandos trukusį filmą teko juos nusiimti ir pamasažuoti uostomąją.

Vaizdas pro akinius gerokai slopina spalvų ryškumą. Tai nekliūna, kai žiūri filmą apie fantastinį pasaulį, kurio spalvos vis tiek nežemiškos, bet sunku pasakyti, kaip natūraliai žiūrėtųsi „žemiški“ vaizdai.

Nustebau, kad 3D efektas nebūtinas maždaug dviems trečdaliams filmo. Tik scenos, kuriose yra matomi ir labai artimi, ir nutolę objektai kartu, leidžia pajusti trimačio vaizdo privalumus. Tačiau ir iš šių scenų dalis yra sugadinta neapdairiai prie kameros priartėjusių žmonių ar objektų – ekrano kraštuose jie tiesiog susilieja į neryškią masę. Dvice rašo, kad labiausiai 3D jaučiamas „pirmojo skrydžio“, hologramų ir paskutinio mūšio scenose. Su paskutinio mūšio įspūdžiu esu linkęs sutikti: erdvinis pojūtis jo metu yra tikrai stiprus ir įspūdingas.

Beje, stipriausias 3D efektas vakarykščio seanso metu buvo visai ne filme „Įsikūnijimas“, o kito filmo, „Alisa stebuklų šalyje“ anonse – bauginanti Češyro katino šypsena nusidriekė iš ekrano į salę beveik per pusę jos erdvės.

Apie DRM

Ir taip vėlokai (22 val.) suplanuotas kino seansas prasidėjo pusvalandžiu vėliau dėl techninių kliūčių. Iš pradžių girdėjome kino anonsų garsą be vaizdo. Po to, po kokių 15 minučių pertraukos – pamatėme ekrane sudarkytą pažado „To jūs dar nematėte“ vaizdą (palydėtą pilnutėlės salės juoko) ir dar po tokios pačios pauzės – patį filmą. Tik šiandien perskaičiau, kad tai galėjo būti susiję su demonstraciniams diskams taikytais DRM užraktais. Jei taip, tai įdomu, kaip jausis Forum Cinemas ir kiti aktyvūs užraktų rėmėjai atsidūrę nepelnytai baudžiamų vartotojų vietoje – ypač jei retkarčiais teks nutraukti seansus ir grąžinti pinigus už bilietus vien dėl nesuveikusių DRM mechanizmų.

Apie televizorius

Prieš seansą Panasonic atstovas Tomas Janušauskas trumpai pasakojo apie būsimus (na, jie jau realūs – buvo pristatyti IFA parodoje) 3D televizorius. Jie bus plazminiai, didelės įstrižainės (50 colių) ir, atitinkamai, nepigūs, nors pati 3D technologija prie televizoriaus kainos daug neturėtų pridėti.

Kartu su televizoriumi pirkėjai gaus 5 poras akinių, kurių elementai bus pakraunami (tikriausiai per USB). Man tokia atsipalaidavimo forma kelia abejonių, ypač pamačius šalia kino teatre su akiniais sėdinčius žmonės, bet jei rezultatas bus vertas, tai prie visko priprasime. Jei 3D TV žiūri vienas, tai galima išsiversti ir be akinių, bet turi sėdėti tiesiai priešais vaizdo centrą.

Turiu nueiti dar į kelis trimačius filmus, kad apsispręsčiau ar trimatės televizijos pramoga yra verta investicijos. Gal tai aktualiau šeimoms su vaikais, kuriems tokie efektai daro didesnį įspūdį? Aš gi įsiprašyčiau retkarčiais į svečius…

Atminčiai. Ar vandalizmas sustabdomas gražiomis dedikacijomis? Prisimindamas seniūnijos įrengtų suoliukų istoriją savo kieme, spėju, kad nepadėtų net pašventimas kunigaikščiui Gediminui. Nebent nuolat budėtų policija…

Kontrabanda. Kontrabandininko profesija tampa paklausi, kaip niekad anksčiau. Rizika nemaža, bet užtat tau priklauso visa rinka, be konkurentų.

Visada sveiki. Einant į polikliniką verta: 1) atminti, kad skundas dėl sveikatos gali įžeisti gydytoją; 2) iš anksto žinoti diagnozę ir kuo norėtumėte gydytis (pageidautina maisto papildais); 3) neprašyti tyrimų, nes jų limitas išnaudotas.

Vėlyvas poilsis. Jei dar nespėjote pailsėti, pabandykite laimėti kelionę į Kylį. Ne kasdien tokie prizai ir tokios galimybės pasitaiko. Jums dar liko visa para (jei skaitote sekmadienio vakare).

Kriminalai. Svetimas komentaras gali pridaryti daug bėdos. Todėl juos tenka griežtai prižiūrėti. Ar jums bus lengviau, kad atsako autorius, jei jūsų kompiuteris bus užrakintas nuovadoje kelis mėnesius? Dabar jau pagalvoju, kad būtų gerai turėti kokią nors interneto policiją, kuri geriau suprastų teisės šioje erdvėje specifiką, o kartais ir nekaltuosius galėtų apginti. Juk buvo kadaise autonomiški universitetų teismai…

Nerekomendacijos. Nepirkite „Senukuose“. Nepirkite „Symantec“. Ir juo labiau nepirkite „Symantec“ „Senukuose“, jei jau taip pasitaikytų… Gaila, kad ne viską galim pasidirbti ar užsiauginti patys – lengviau boikotuotųsi netikę produktai.

2 litai. Kaip pavadinti ryžtingus „zuikius“? Zigrais (nuo „zuikis“+„tigras“)? Kadangi bilietai transportui tapo du kartus brangesni, nei turėtų būti, žmonės ėmė dalintis kainą…

Dūmai. Įžūlumo galima išmokti. O tada jau labai nedaug tetrūksta iki svaiginančios ekstrasenso ar būrėjo profesijos.

(Šv. Onos durys / © Užrašytos dienos)

Paklydėliai. Vasara baigiasi, o su jos pabaiga ateina liūdnos ir žvarbios dienos benamiams gyvūnams. Jei norite, bet neturite augintinio, neikite į prizinių parodas – priglauskite laukiantį jūsų visai šalia.

Chalatas ir šlepetės. Darbas namuose, kaip ir darbas pasirinktomis valandomis, turi ir privalumų, ir trūkumų. Jis reikalauja labai daug vidinės drausmės ir namiškių supratimo. Bet būtų gerai, kad kuo daugiau žmonių turėtų tokį pasirinkimą.

(Vasariškas sniegas / © Tomo Čitavičiaus blogas)

Ilgi arkliai. Niekaip neapsisprendžiu, iš ko man padaryti žirafą Norvegijon. Daugiausiai turiu tinklo kabelių – gal iš jų? Nors tarp 22 997-ių lietuviškų tikriausiai jau ir tokia yra.

Pora savaitės citatų:

Logiškai mąstant, turėtų būti vadinama žiurkėnu…

Jei mažiau galvotumėt, galėtumėt daugiau laiko praleisti darant tai, ką jau sugalvojot.

Šviesos projekcija ant pastatų fasadų naktį bet kokį miestą gali paversti magiško šou scena. Kuo geriau projekcija priktaikyta prie pastato reljefo ir architektūrinių detalių, tuo įtikinamiau ir įspūdingiau viskas atrodo. Pamačius tokias, lazerių ir fejerverkų šou Katedros aikštėje atrodo labai jau brutalus ir primityvus… (Boing Boing ir Neatorama)

§ Dienos tema. BlogOUT. Greitai čia išėjo – per parą visos vietos BlogOUT susitikime jau rezervuotos. Nors, atrodo, ką tik buvo Login 2009, socializacijos stygius ir nebaigtos sakyti mintys mane verčia labai nekantriai laukti susitikimo.

Vis dar ieškau naujų formatų apžvalgai. Šį kartą vagiu vieną idėją iš Fark. Būčiau dėkingas, kad retkarčiais paliktumėte komentarą apie mano eksperimentus, nes nelabai žinau, kas jums patinka, o kas ne…

• Smalsu. Ežiukas plačiau pristato Vilniaus-Kauno dvimiesčio privalumus. Jei kada toks bus, pakelėje žmogui reikės pastatyti paminklą. Tarpą tarp miestų siūlyčiau pristatyti protingų namų. Pakeliui griaunant durnus.
• Baisu. Gal jau galima būtų imti ir įvesti tą Zimbabvės pinigą, nes scenarijų aprašymai varo didesnę depresiją už galimą algos mokėjimą du kartus per dieną (Pamenate „vagnorėlius“?). Gerai nors, kad ne visuose ekonomikos tinklaraščiuose apie tai rašoma… Šis reikalas, beje, nors dar nekelia tikros panikos, bet naktimis užmigti trukdo – netikrumas blogiau už nelaimę.
• Skaudu. Žurnalistai moko kitus, bet nesugeba patys paskaityti vadovėlių. Ta proga jie galėtų pasitikrinti savo kūrybą pagal „dienos vėlavimo testą“. Paštas gi galėtų pradėti nuo elementariausios aptarnavimo kultūros – nejau tapo užuovėja chamams?
• Įdomu. Meškynas ketina rašyti apie lietuviškos muzikos atlikėjus (ne šlamšto) ir kviečia prisidėti prie idėjos visus muzikalius ir raštingus.
• Beviltiška. Jei jau bijai dantų kėdės, tai bijai. Ir visokie „neskaudės“ čia nebepadeda, kaip ir serialai per TV.
• Nedora. Radau gerą klausimą Verslo klasėje: kodėl televizijai atleidžiame už seno šlamšto kartojimą, o žurnaluose ir laikraščiuose to nepakęstume? Užtat ji ir rodo po 10 kartų tą patį vis už naujus pinigus…
• Siaubinga. Tikrai ne man vienam atrodo, kad bausmės už žudymą yra tikrai per švelnios. Gyvybės kaina – nuo pusmečio daboklės?
• Taupu. Žinau, kad patys neįsitikinę nepatikės, bet kartais verta investuoti į brangesnius kompiuterius ir telefonus, kad paskui reikėtų mokėti rečiau…
• Abejotina. Ar verta dažniau šypsotis tipografiniais ženklais? Komentaruose ir laiškuose pažįstamiems šypsausi, kituose tekstuose – nebe.
• Smagu. Mūsų padangėje netrukus pasirodys vėl kažkas panašaus į lietuvišką lėktuvą. Su kuklia vėliavėle, bet vis tiek… Tikriausiai verta džiaugtis ir nauju užsieninio banko IT centru, net jei jis kainuos ir valstybei. Žmonės tai tobulinsis.
• Sąmojinga. Mokėjimo paskirties laukelis negali likti tuščias. Tai kodėl gi nepralinksminus bankininkų?
• Taiklu. Jei žinai vietas, tai dar randi ką paskaityti, o iš paieškos tai visas internetas – vienas didelis reklamos bukletas.
• Sveikintina. Tinklaraščiai žengia į spaudą, o PHP švenčia paauglystę.
• Įsimintina. „Šiaip tarp cenzūros ir šiukšlių valymo yra didelis skirtumas.“

Ekstra. Suomiškai svetimi dviračiai, eksporto prekės ir baisaus mano pavydo objektas.

Dienos vaizdai:

Užplaukė pastaruoju metu rašyti apie tai, ką tik jaučiu, bet negaliu tėkštelti habilitacija ir pasakyti, kad tai tikra. Gal tikrą tinklaraštį kurią dieną pradėsiu rašyti? Šįryt štai pajutau milžinišką grėsmę Lietuvos verslui. Visam – nuo smulkiausio kioskelio iki galingiausios trąšų firmos. Ta grėsmė buvo pritvinkusi juodu debesiu ties žemės ir dangaus sandūra jau senokai, tačiau dabar jos kraštas beveik siekia mūsų namus. Aš kalbu apie klientų aptarnavimą (KA).

Žinia, jauno kapitalizmo sąlygomis verslą daryti labai keblu – nenusistovėję įstatymai ir mokesčiai, valdžios ir verslo santykiai, tebeklestinti korupcija ir gimininiai ryšiai. Bet bent vienu dalyku visiškai nereikėjo rūpintis – ar lieka pirkiniu bei paslauga patenkintas klientas:

• Sovietmečiu apie KA net kalbos nebuvo – bele tik gavai paskyrą, taloną, turėjai „blatą“, atstovėjai kilometrinę eilę ar šiaip netyčia pasisekė.
• Pirmaisiais nepriklausomybės metais užsienietiškų produktų ar naujų, nematytų paslaugų spindesys užgožė viską. Negalėjai atsidžiaugti savo Levi’s, Sony ar Visa. Visa kita buvo atleistina, nes „dar tik pradedame“.
• „Baltijos tigrų“ augimo laikas irgi domėjimosi KA neskatino. Vos spėjome skolintis, plėstis, statytis, filializuotis ir tinklintis po visą Lietuvą ar net užsienį. Atrodė, kad už vieno likusio nepatenkintu nugaros dar stovi šimtas norinčių tokiais tapti.
• Krizės laikotarpis irgi atrodo netinkamas laikas užsiimti klientų aptarnavimo kokybe. Kam vargintis? Vis tiek niekas pinigų neturi apmokėti geresnį aptarnavimą, o firmos neturi pinigų investuoti į aptarnavimo kokybės gerinimą.

Taip ir išeina, kad didžioji dauguma išgirstų istorijų apie gerą klientų aptarnavimą yra iš kelionių užsienyje įspūdžių. Ir be to – jie šiek tiek klaidinantys, tie įspūdžiai. Mes čia taip pripratome prie „duok pinigus ir varyk iš čia“ požiūrio, kad paslaugenis aptarnavimas užsienyje mums sukelia ekstazę: „vaje, pats šeimininkas klausė, ar skanu!“, „pranešiau apie programos klaidą – man padovanojo jos licenciją!“, „garantija pasibaigė, bet vis tiek pataisė nemokamai!“.

Tačiau viskas pradeda keistis. Debesies kraštas kabo virš mūsų. Viena vertus, patys žmonės ima rimčiau vertinti savo uždirbtus pinigus. Teigiamų emocijų už namų ribų šiais laikais nėra daug, todėl žmonės nori jas patirti bent tuomet, kai moka pinigus. Verslas tikriausiai irgi mato, kad kainų ir nuolaidų karai niekur neveda. Trumpam jie padeda pakreipti pirkėjų srautą į savo pusę, bet ieškant verslo modelio, veiksiančio ilgiau kaip mėnuo, reikia ieškoti klientų lojalumo ir gerinti reputaciją. JAV atliekami JDPower vartotojų įvertinimo tyrimai yra svarbiausias viešasis verslo reitingas. Medalis, kurio trokšta visi.

Tai, kad ši tema bunda Lietuvoje, aptikau trumpam likęs be tinklo ryšio. Telefone perskaičiau Armino Lydekos straipsnį Balsas.lt portale apie vartotojų teises ES ir Lietuvoje ir skaudų, bet viltimi besibaigiantį Justino Dabulskio rašinį apie verslo realijos mūsų žemėje.

Tai štai mano išvada – verslas smarkiai brangs. Nes prie įprastinių išlaidų prisidės labai nemaža suma, skirta klientų aptarnavimo tobulinimui, personalo apmokymui, technologiniems CRM sprendimams ir firmos kultūros kūrimui. Tačiau ir sprendimą turiu, tokį neprofesionalų – jei visi pinigai, skirti korupcijai pateks į KA tobulinimą, tai gal ne tiek daug pridėti reikės…

O dabar – geros naujienos. Vakarykštė istorija su Virtuon kortele baigėsi draugiškai ir sėkmingai: paskambino man iš SEB klientų aptarnavimo skyriaus, atsiprašė dėl klaidos (tai iš tiesų buvo vidinės komunikacijos dalykas) ir pranešė, kad kortelė manęs laukia. Taip ir buvo – dabar jau turiu naują Visa Virtuon su tuo pačiu numeriu, tik pratęstą dviems metams. Dar ir kortelės pratęsimo mokesčio nereikėjo mokėti.

Niekada nebus taip, kad nekiltų problemų su klientais. Nesvarbu, ar jų dešimt, ar šimtas tūkstančių. Svarbu, kaip jos išsprendžiamos, ir su kokiu jausmu po visko lieka klientas. Aš likau su pagarba SEB už greitą ir efektyvų problemos sprendimą.

Ar jūs pasiruošę kokybiško klientų aptarnavimo iššūkiams?

Kai šventes pasitinki bėgte, nė nespėji pajusti Kalėdų laukimo ir jų dvasios. Teks viską kondensuotai realizuoti per Kūčių vakarą. Egzaminai universitete, dovanų žaidimai tinklaraštyje, kitų dovanų paieška artimiesiems, darbai, reikalai… Ir dabar uždusęs rašau.

Todėl trumpai apie dovanas, kurios padarė didelį įspūdį. Omnitel padovanojo ilgutėlį šaliką, kurio pagrindinis privalumas man – kišenės cigaretėms*. ;) Didžiausias šaliko privalumas apsišvietusiems – prekės ženklas „LT Identity“. Sako, madinga.

Kitą labai malonią dovaną radau vakar vos grįžęs po atostogų. Coffee Inn kavos puodelyje buvo ne kava, o „šiltukas“ – išradingai numegzta oranžinė pirštinė su laikikliu kavai. „Šiltuką“ ar netyčia „išreketavau“ iš Coffee Inn, nes rašiau, kad tikriausiai nespėsiu jo gauti kavinėje.

Bendradarbiai pamatavo, kad ten telpa ir alaus butelis, bet tai jau būtų šventvagystė. Ant puodelio radau Coffee Inn tinklaraštį rašančio Nido palinkėjimus „kvapnios dienos ir gerų Kalėdų“. Džiaugsmas!

Elektroninių sveikinimų įvairovė stulbina. Naujosios Komunikacijos elektrojautis sužavėjo skylute „out“ labai tinkamoje vietoje. Publicum suteikė progą pasirinkti, kokiu žaisliuku puošti Kalėdų eglę – pagal pasirinktas spalvas įmonė dovanos pagalbą (kol kas laimi senelių namai).

OK, suprantu, kad beveik pavogiau įrašą iš ŽudykReklamą, bet kad metas toks – be dovanų nieko galvoje nėra.

*- Labai nuoširdžiai patariu nerūkantiems nepradėti! Rūkymas – didelė yda ir pavojus sveikatai!

Kai užvakar rašiau Blogoramą, užsiminiau, kad papasakosiu, kur buvau ir ką veikiau vietoje dienos įrašų. Šis įrašas netipiškas tinklaraščiui, bet labai glaudžiai su juo susijęs. Skaitantys nežinau.lt nuo pirmųjų dienų tikriausiai atsimena mano kolegę SaD ir jos šeimyniškai jaukius rašinius apie virtuvę, sveikatą, santykius, meną, moteriškus dalykus ir tvarką namuose. Taip – visa tai neatskiriama nežinau.lt dalis, nors dabar po visų technikos testų, gūglių ir telefonų, sunku tuo patikėti.

Ir džiaugdamasis, ir šiek tiek apgailestaudamas išleidau SaD auginti naujo jos šeimos nario, bet mūsų kontaktas nenutrūko. Dabar gi dar labiau džiaugiuosi galėdamas pristatyti jos projektą realiame pasaulyje – „Angelų namus“*.

Man ne taip paprasta pasakyti, kas tai yra iš tikrųjų. Jei pasakysiu, kad dovanų ir suvenyrų parduotuvė, tai nepameluosiu, bet labai nusidėsiu šių namų po Užupio angelo sparnais (Blogoramos nuotrauka buvo užuomina) dvasiai. Tai vieta rasti visiškai originalių, SaD ir jos kolegių sukurtų jaukių daiktų namams.

Dėl to ypatingo jaukumo, išskirtinio stiliaus ir šilumos, su kuria įrengta pati parduotuvėlė (vienas nedidelis kambariukas pusrūsyje, kuriame tarp gruoblėtos plytų faktūros, tekstilės raštų, senų baldų kreivių, žvakių mirksėjimo ir šiltų kvapų net kasos aparatas atrodo kaip ateivis iš svetur), žodis „namai“ jai yra tinkamiausias. O pažįstant SaD, priedas „angelų“ tampa irgi savaime suprantamas.

Turėjau galimybę trečiadienį popiet tapti pirmuoju, ką tik atidarytų „Angelų namų“ pirkėju. Išgėriau arbatos su medumi ir SaD keptais sausainiais (ne aš vienas – vaišinami buvo visi užėję), šiaip ne taip išsirinkau iš mielų daiktų keletą dovanų (norėjosi daug ko, bet privalėjau palikti daiktų ir kitiems pirkėjams), išgirdau istoriją apie tai, kad pirmasiais dar neatidarytos parduotuvės lankytojais tapo Vilniaus ugniagesiai (ne, nieko baisaus neatsitiko – veikiau jau nesusipratimas su kaimynais) ir nelabai noriai išvažiavau namo, guosdamasis tik tuo, kad išsinešiau su savimi dalį „Angelų namų“ šilumos.

Pasakoju jums apie šią vietą todėl, kad tarp jūsų tikrai bus tokių, kurie nuolat ieško vietų, kur galima rasti stilingų bet nepretenzingų, praktiškų, šiltų, gražių daiktų savo ar savo draugų, artimųjų buičiai. Tokių, padarytų su „pasidaryk pats“, natūralumo, rankų šilumos idėjomis. Daiktų, kurių kainos prasideda nuo kelių litų ir neperžengia antakių kilstelėjimo ribos. Bet visiškai vietinių, be „made in China“ ar kitokio kičo.

Idėjos labai margos: siūti žaisliukai Kalėdų eglei, rankas ir nuotaiką šildantys apsiūti vyno stiklai, pagalvėlės su „Angelų namų“ personažais ir grikių lukštais viduje (jas labai smagu maigyti), šilti naminiai žieminiai batai, prijuostės, papuošalai…

„Angelų namų“ personažai – ypatingas dalykas. Jų kol kas yra du: doro veido vyriškis su šauniais kazokiškais ūsais ir mano literatūros mokytoją primenanti moteriškė. Jie gyvena namuose, ir jų gyvenimo bei namų istorijų fragmentai atsispindi ne viename parduotuvėje rastame daikte.

Ne koks iš manęs pasakotojas – jei ryt (ar kurią kitą dieną) būsite senamiestyje ir nepatingėsite užsukti į Užupį, Angelo aikštėje (Užupio g. 16) rasite „Angelų namus“ patys. Užsukite pasidairyti ir atšilti nuo žvarbaus vėjo. Galėsite komentaruose parašyti, ar pamelavau aprašydamas šių namų nuotaiką.

*- Taip, tai reklama. Bet neatlygintina mano draugės projekto, į kurį sudėtas jos talentas ir energija, reklama. Nuodėmė?

Pradžia 9:15, bet pirmi pranešimai labiau skirti patiems kalbininkams. Įdomesni programoje rasti dalykai:

• 10:15-10:30. Lietuvių kalba ir naujosios technologijos: galimybės ir problemos.
• 10:30-10:45. Kalbos taisyklingumo reikalavimų laikymasis interneto svetainėse.
• 10:45-11:00. Programinės įrangos lokalizavimo ir lietuvių kalbos rašmenų naudojimo telekomunikacijose situacija.
• 11:30-11:45. Lietuvių kalba informacinėse sistemose: šiandienos iššūkiai ir ateities programavimas.

Vos valanda su pertraukėle. Galvoju, gal kas nors prisijungtų? Kartu būtų linksmiau. Sužinotume, ar gaus mobiliojo ryšio operatoriai per galvą, kad SMS su lietuviškais rašmenimis rašyti yra brangiau nei šveplai; sužinotume, kaip lietuviškai „netbook“. Jei einam kartu, tai parašykit laišką ar palikit komentarą.

Ar jus tenkina jūsų darbas? Atlyginimas? Galimybė kasdien išmokti ko nors naujo? Ar jaučiate tikrą malonumą, dirbdami? Pasak Jacko Chengo šios trys ašys – meilė, tobulėjimas ir pinigai – iš esmės gali apibrėžti jūsų santykį su darbu, jei tik sąžiningai pažymite koordinates.

Paveikslėlyje yra keli tipiniai pavyzdžiai: pirmas darbas po studijų, gerai apmokamas nemielas darbas ir laisvalaikio užsiėmimas. Pastarasis labai primena mano santykį su tinklaraščio rašymu.

Natūralu, kad pasitenkinimas darbu tuo didesnis, kuo labiau mėgsti tai, kas tau uždirba gerus pinigus ir neprarandi galimybės tobulėti, siekti dar daugiau. Niekada nedirbau tokio darbo, kuris visą trikampį užpildytų mėlyna spalva, bet dabartinis yra visai pakenčiamas.

Žinoma, jei tiklaraščio $ ašis labiau pajudėtų į dešinę, tai būčiau visiškai užganėdintas, o pasaulyje baigtųsi krizė. :)

Šįvakar esu pakviestas paskaityti pranešimą-paskaitėlę apie efektyvų interneto naudojimą Laisvajame universitete. Kadangi apie šią mokslo instituciją savo gėdai išgirdau tik gavęs pakvietimą, tai dalinuosi tuo, ką sužinojau iš svetainės:

Laisvasis universitetas yra neformali bendruomeninė iniciatyva, siekianti suburti asmenis ir jų grupes, aktyviai veikiančius akademinėje ir socialinėje terpėje, skatinti juos dalintis žiniomis ir patirtimis, kurti alternatyvas nusistovėjusiam švietimo modeliui, motyvacijai, disciplinai.

Po kiekvieno kvietimo paskaitoms kyla vidinis konfliktas: pjaunasi noras pagelbėti su suvokimu, kad nesu kompetetingiausias tos srities pranešėjas. Jei būčiau, rašyčiau ne tinklaraštį apie ieškojimus, o solidžiai didaktišką patarimų skiltį rimtame žurnale.

Organizatoriai prašė papasakoti, kaip maksimaliai greitai kasdien susidoroti su internetu, kad daugiau laiko liktų „išeiti į kiemą“. Matau, kaip juokiatės. Žmogus, kuris kiemą matė tik Flickr nuotraukose, pasakos, kaip į jį ištrūkti. Bet bent 1/4 laiko pasistengsiu skirti šiai temai – bus tarsi Justino „minčių eksperimentas“. :)

Nesu įpareigotas jus pakviesti, bet kadangi įėjimas laisvas ir nemokamas, tai galite apsilankyti paskaitoje ir jūs – ji vyks 17:30, VU centriniuose rūmuose, bibliotekos auditorijoje B3. Smulkesnė instrukcija, kaip ją surasti – pagrindiname LUNI tinklalapyje.

Kadangi Vilniaus transportininkai ir seniūnija nusprendė pasišaipyti iš mūsų piniginių, tai aš nusprendžiau nuo gruodžio pirmosios mesti naudotis miesto troleibusais ir autobusais. Neturiu automobilio, todėl versiuos vaikščiodamas pėsčias ar važinėdamas maršrutiniais mikroautobusiukais, o nuo pavasario vėl tikiuosi sėsti ant dviratuko.

Aš nesiskundžiu lunaparko pramogomis (gal dėl to, kad vėlai vakarais nevažinėju), tačiau už naująją kainą troleibusai man tiesiog yra pernelyg lėti ir nepatogūs. Jei greita ir patogi kelionė su galimybe įlipti ir išlipti pasirinktoje vietoje kainuoja tik 50 centų brangiau, tai geriau jau sutaupysiu laiko ir leisiu uždirbti privatiems vežėjams, kai atstumas bus per didelis kojoms.

Atsisveikinu su ūsuotais ir beūsiais busais ne dėl to, kad ką nors kam nors noriu pademonstruoti (tūkstančiai žmonių kaip važinėjo jais, taip ir važinės), o tik dėl to, kad man tai per brangu. Turiu grubų orientacinį indeksą, išvestą iš sovietmečio kainų ir savo tėvo tuo metu buvusios algos. Vidutiniškas tuometinio rublio santykis su litu dabar būtų 1:20-25. Taigi keturias kapeikas kainavęs talonėlis šiandien turėtų kainuoti 80 ct arba litą. Kol apytikriai tiek kainavo, važinėjau. Kai uždirbsiu dvigubai daugiau, galbūt vėl sugrįšiu į troleibusą.

nuotraukos autorius: cafemama

Neatoramoje radau nuorodą į labai įdomų The New York Times straipsnį apie arbatpinigius. Teoriškai arbatpinigiai neturi jokios prasmės – ekonomistai net negali paaiškinti reiškinio priežasčių. Kodėl už malonų aptarnavimą restorane paliekami arbatpinigiai, o už ne mažiau malonų aptarnavime banke – ne? Jei restorano šeimininkas sąmoningai gali mokėti mažiau algos, nes padavėjai ar barmenai „prisidurs“, tai gal tokias išlaidas norėtų sumažinti ir banko valdyba ar vaistinės savininkas?

Nelengva apibrėžti ir kas yra tie arbatpinigiai, už ką jie yra mokami. Jei žiūrėsime iš kliento naudos pusės, tai neaišku, kodėl žmonės palieka arbatpinigių, kai neketina daugiau apsilankyti toje kavinėje/restorane arba, tuo labiau, kai aptarnavimas buvo ne pats geriausias.

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad spręsdami apie paliktinų arbatpinigių kiekį žmonės dažniausiai remiasi tik sąskaitos suma. T. y. palieka įprastą jiems procentą nuo sumos, neįvertindami aptarnavimo. Tokiu būdu sugriūna ir arbatpinigių kaip „kokybės kontrolės“ ar „pažymių už aptarnavimą“ vaidmuo. Žmogus, gaunantis arbatpinigius, įpranta juos gauti už bet kokį aptarnavimą ir daro klaidingas išvadas radęs tuščią lėkštelę („pasitaikė šykštuolis“).

Dar smagesnė psichologinė arbatpinigių palikimo analizė. Tyrinėjantys šį fenomeną sako, kad dalis žmonių jaučiasi nejaukiai ceremoningai aptarnaujami (kartais tame aptarnavime galima rasti netgi suvaidinto vergiškumo pėdsakų) ir moka arbatpinigius kaip „gėdos“ mokestį – bent mažą kompensaciją už kitų žmonių žeminimąsi prieš juos. Žinoma, daugumoje mano lankomų įstaigų aptarnavimo „žeminimusi“ tikrai nepavadinsi (kartais sunku net mandagumu pavadinti), bet esu kelis kartus lankęsis vietelėse, kuriose net nejauku buvo dėl perdėto dėmesio ir tupinėjimo apie pietaujantį. Tai tarsi feodalinė liekana – bene vienintelė likusi vieša vieta, kurioje „bajoras“ gali pasirodyti prieš savo viešnią, kad yra tikras ponas, apie kurį klupinėja tarnai. Kai kam tai turto, galios ar įtakos įrodymas.

Aš dažniausiai palieku arbatpinigių iš įpratimo. Taip, netgi tose vietose, kuriose neketinu daugiau lankytis. Nepalieku jų, jei būnu nepatenkintas aptarnavimu. Niekada iki šiol nesigilinau, kodėl taip darau – įprasta ir tiek. Tačiau, gerai pagalvojus, man patinka kavinės, kurios ant čekių rašo, kad atlygis personalui jau įskaičiuotas į kainą.

O kaip jūs? Paliekate arbatpinigių? Palikite savo balsą apklausėlėje.

Artėja paskutinė mano naktis Kalifornijoje (dar vieną naktį praleisiu lėktuve). Sėdžiu smarkiai pavargęs prie kompiuterio su litro talpos Dr. Pepper limonado kaušu po ranka (su daug daug ledukų). Pirkinius ir lauktuves jau susipakavau, kambario kampe paliko tik kalnas tuščių maišų, o ant stalo – šūsnis kasos čekių. Nors lėktuvas ryt išskrenda tik vakare, iš viešbučio turiu išsikraustyti iki 11-tos valandos. Taip, kad šis yra paskutinis mano įrašas kelionėje.

Apie pirkinius nerašysiu – ir taip jau pakankamai nukrypau „į kairę“ nuo savo temų. Netrukus grįšiu į vėžes, nors dar liko daugiau nei savaitė atostogų. Geriau jau kelionės pabaigai pabersiu keletą įspūdžių:

• Politika. Pagal CNN negali spręsti apie Amerikiečių pokalbių temas. Nepaisant įsibėgėjančios rinkimų kampanijos, apie politiką kalbant neteko girdėti. San Francisko gatvėse radau tris improvizuotus kioskus su Obamos simbolika, bet nė vieno – su McCaino.
• iPhone. Jo visiškai nesimato. Pastebėjau vos porą žmonių, kalbančių į iPhone. Labiausiai paplitę atlenkiami Motorola ir Samsung telefonai. Parduotuvėse ryškiausi Motorola ir LG stendai. Visai kitaip, nei pas mus. Tiesa, iPhone kišenėse galėjo būti daugiau, nes čia tebėra populiarūs tie baisieji Bluetooth „šaukštai“ ausyse. Man tai jie kraupiai atrodo, ypač nešiojami merginų.
• Kasos. Niekur neprašo PIN, bet daug kur – asmens dokumento (net saldainius perkant, jei atsiskaitai kortele). Užtat pasirašyti tenka skaitmeniniu būdu – specialiu rašikliu kasos aparato ekranėlyje. Dėl slidumo, mano parašas ten visiškai nepanašus į tą, kuris ant kortelės. Nežinau, ar dėl to nepanašumo, viename prekybos centre teko duoti kitą kortelę (gerai, kad turiu kelias).
• „Kieta“ prekyba. Kuo mažesnė parduotuvė, tuo aktyvesni pardavėjai. Ypač jei parduotuvė pustuštė. Priskrenta kaip rytietiškame turguje. Tenka skubiai nešdintis lauk, nes paprastas „thanks, I’m fine“ nepadeda ramiai rinktis prekes.
• Automobiliai. Kalifornija – netipiška valstija, nes jos miestuose pakankamai daug mažų ar bent vidutinės klasės automobilių. Tiesa, kuo toliau nuo centro, tuo daugiau pasitaiko didžiųjų visureigių ir pikapų. Man būnant Amerikoje kiekvieną dieną degalai po kelis centus pigo, o maistas, pasak CNN, brango.
• Pavojai. Nesitrankau niekur naktimis, o dieną sutikti, net labai grėsmingai atrodantys tipažai arba nekreipia dėmesio, arba netgi pasisveikina (čia priimta sveikintis su sutiktais žmonėmis, ypač „ankštose“ vietose – lifte, parduotuvės tarpduryje, prie matavimosi kabinų, eilėje prie kasų, įlipus į autobusą). Ta grėsmė – labiau įvaizdžio dalykas.
• Gitaristai. Vaikštant pro vitrinas ar parduotuvėse susidaro įspūdis, kad Amerikoje yra tik vienas kompiuterinis žaidimas – Guitar Hero. Ir „konsolės“ čia valdo absoliučiai. Circuit City, Best Buy, Radio Shack ir kitose elektronikos parduotuvėse PlayStation, Nintendo DS ir Xbox vietos skiriama tris kartus daugiau, nei kompiuteriams.
• Atotrūkis. Nė vienoje kompiuterių parduotuvėje nemačiau nė vieno produkto, apie kurį skaičiau Gizmodo, Engadget ar CrunchGear tinklaraščiuose. Na, išskyrus nebent iPhone. Lentynose – nuobodūs kompiuteriai, geresnių už kuriuos rastum ir mūsų prekybos centruose.
• Valgomybės. Nežinia dėl ko (nesveiko maisto mokestis?) čia klaikiai brangūs bulvių traškučiai. Gaiviųjų gėrimų skyriuje karaliauja šaltos arbatos (beje, daug skanesnės ir kokybiškesnės už mūsiškes) ir spalvinti vandenėliai. Energinių gėrimų sutapimas su lietuviškais – 0. Sausainiai keistai sotūs – per tris dienas nesugebėjau įveikti 450 g pakelio. Apelsinų sultys, išpiltos ant stalo, nenuėda baldų lako – t.y. ne tokios rūgščios, kaip mūsiškės. „Vaisių lėkštėje“ restorane galima rasti slyvos dydžio aviečių ir gervuogių, pupos dydžio mėlynių ir daug įvairių melionų, kas yra – tikriausiai nereikia nė sakyti – nepaprastai gerai. Kita vertus, mėgstamiausias amerikiečių užtepas ant skrudintos duonos – žemės riešutų „sviestas“ – yra siaubinga šlykštynė.
• Reklama. Baisiai juokina reklama per TV. Iš karto po „lieknėjimo formulės“ reklamos eina klipas teisininkų kontoros, kuri siūlo paduoti į teismą, jei nepavyks suliesėti. Iškart po greito kredito reklamos – reklama apie tai, kur kreiptis to kredito nesugebant grąžinti. Iškart po namo konfiskavimo atidėjimo pagalbos, reklama apie konfiskuotų namų aukcionus.
• Virvė. Jei nori išlipti važiuodamas autobusu, turi traukti už tokios vielos. Net jei iš anksto paprašai vairuotojo sustoti norimoje stotelėje. Nežinojau, kad reikia tampyti tą daiktą, tai pusantro kilometro ėjau pėsčias.
• Chemija. Nors teoriškai ibuprofeno formulė visur yra vienoda, amerikietiškas 200 mg ibuprofenas veikia daug geriau ir greičiau, nei Lietuvoje parduodamas 600 mg. Sako, kad tas pats yra ir su aspirinu, net jei abiejose Atlanto pusėse perki Bayer produktą.
• Mėsainis. Atlikęs lyginamąjį mėsainių testą McDonalds, Burger King ir Wendy’s, priėjau išvados, kad McDonalds vis dėlto yra skaniausias, jau nekalbant apie bulvikes.

Daugiau nebeprisimenu. Iš tikrųjų dar daug ko nepapasakojau, bet gal gana ir tiek. Nebeturėsiu, ką gyvai pasakoti namiškiams sugrįžęs. :)

Pasibaigė oficialioji mano vizito į San Franciską ir Silicio slėnį dalis. Šį rytą susirinkome St. Regis viešbučio viršutiniame aukšte (20) pasižiūrėti, ką gi rudenį Hewlett-Packard pristatys verslo ir namų vartotojams. Konkrečių detalių atskleisti negalima, bet produktai tikrai įdomūs – ypač ketinantiems į metų galą įsigyti naują nešiojamąjį kompiuterį.

Apie pietus pristatymai pasibaigė, o aš sėdau į BART metro ir išvažiavau į naują viešbutį. Kadangi jame porą dienų gyvensiu už savo asmeninius pinigėlius, tai jis nė iš tolo negali prabanga ir komfortu lygintis su W Hotel, tačiau ir savo internete iš anksto nužiūrėtu El Camino Inn visiškai nenusivyliau. Tai motelio tipo viešbutukas pietinėje San Francisko dalyje tarp Daly City ir Colma priemiesčių.

Pasirinkau šią vietą dėl to, kad nuo jos arčiausiai yra didžiausi Kalifornijoje prekybos centrai (vien Serramonte centre yra daugiau, kaip 120 parduotuvių), o be to man bus arčiau oro uosto – vos 10 minučių tuo pačiu BART metro.

Beje, perspėjimas: nuo pat šios eilutės iki pat grįžimo namo į Lietuvą, tikriausiai nieko arba beveik nieko nerašysiu apie technologijas. Tai bus tik atostogaujančio lietuvio užrašai iš Kalifornijos. Apie maistą, vaizdus, pirkinius, žmones (gal) ir šiaip pastebėjimus.

Taigi viešbučio kambarys švarus ir tvarkingas, dušas, TV, šaldytuvas ir kondicionierius veikia, o svarbiausia – turiu belaidį internetą. Kieme yra ledo mašina ir Pepsi automatas. Na, tikrų tikriausia Amerika. Net „kontinentinius pusryčius“ (kavos su bandele) šeimininkė pažadėjo.

Įsikūręs mažumėlę pailsėjau, bet netrukus leidausi pasivaikščioti ir kartu aplankyti keletą prekybos centrų: Best Buy, Nordstrom, Marshalls ir Old Navy. Nuo viešbutėlio jie maždaug 2 km – vienas malonumas pasivaikščioti.

Klimatas šioje vietoje yra visiškai pritrenkiantis. Šiaip karšta kaip tropikuose ir saulėta – manau, virš 30 laipsnių bus. Tačiau šalia pat virš kalvų nuolat tvyro rūkas. Jei pakyla vėjas, tai tuomet tas rūkas šuorais ima leistis į slėnį ir labai keistai susimaišo su karštu oru. Eidamas pasijauti lyg gigantiškoje automobilių plovykloje – tai apipurškia dulksna, tai karštas oras nudžiovina. Ir taip kelis kartus 5 minučių bėgyje.

Iš ankstesnių vizitų JAV prisimenu, kaip man skauda širdį lankantis amerikiečių parduotuvėse. Aš iš čia pilną jūrinį konteinerį rūbų išsivežčiau, jei tik galėčiau. Pasirinkimas didžiulis, kainos – juokingai mažos, o mane labai veža amerikiečių prieraišumas natūraliai medvilnei, optimistiškoms spalvoms, praktiškam pasiuvimui. Visiškai nekenkia ir tai, kad XXL versiją čia turi beveik visi modeliai, kai Lietuvoje aš kenčiu dėl savo užgyventų proporcijų. Tarkime, du metus negalėjau nusipirkti šortų, o iš čia įmanydamas parsivežčiau gal penkiasdešimt. Ir taip su viskuo.

Visur slampinėju su skaičiuotuvu savo Nokia ekrane. Ne dėl to, kad dolerių į litus mintinai nemoku paversti, bet bijau išleisti daugiau, nei esu numatęs. Čia tai padaryti lengviausia – Amerika visada buvo ir yra visų pirma pirkėjų rojus. Nors šiandien teoriškai tik dairiausi, bet vistiek nuskyniau keletą labai smagių drabužėlių sau iš Old Navy, 8th Skin ir Champion.

Su įdomumu stebėjau, kaip Nordstrome siautėja rusai – Calvino Kleino marškinius (pernykščio sezono modeliai – vos po 30 dolerių) perka dėžėmis. Ten pat radau nepaprastai gražų Swissgear lagaminą, bet jis man vis dar atrodo per brangus. Bet visiškai nerealus… Bet brangus… Bet… Matysim rytoj. :)

Keistai jaučiuosi azartiško pirkėjo vaidmenyje. Lietuvoje manęs į parduotuvę nenuvarysi. O čia imu suprasti, kas per dalykas yra „shopping spree“. Iki rytdienos!

(Pagrindinis IDF pranešimas – Intel valdybos pirmininkas Craig Barrett / Intel nuotrauka) 

Šiandien diena prasidėjo nuo Intel Developer Forum ir maždaug valandą trukusio pagrindinio pranešimo, skaityto Intel valdybos pirmininko, Craigo Barretto. Jo kalboje nebuvo nieko apie procesorius, virtualizaciją, interneto įrenginius ir technologijas smulkiau. Visa tai palikta techninėms diskusijoms atskirose sesijose. Nors Barrettas kalbėjo apie technologijas, bet tik apie tas, kurios turėtų padaryti didžiausią įtaką žmonijai, arba tas, kurias skubiausiai reikia plėtoti.

Pagrindiniai pranešimo punktai:

• Paprastesnių technologinių sprendimų paieška. Kartais atrodo, kad problemas galima spręsti tik itin technologiškai sudėtingomis techninėmis ar programinėmis priemonėmis. Tačiau taip nyksta paprasčiausias išradingumas. Kada mokyklos sulauks interaktyvios kompiuterinės klasės lentos? Galbūt niekad… jei nepasinaudos savo pačių galvomis ir nepasidarys tokios vos už 50 dolerių. Viskas įmanoma, jei nenustoji galvoti.
• Pagalba vieni kitiems. Valstybės ekonominė politika, krizės ar nestabilumas neturi būti kliūtis siekti geresnio gyvenimo ir svajonių išsipildymo. Galime apsieiti be biurokratų ir padėti vieni kitiems. Mikrofinansavimo bendrovė Kiva gali paskolinti turinčių atliekamą šimtinę pinigus tiems, kam ta šimtinė labai reikalinga dabar. Kai kada – su pelnu iki 90 procentų.
• Medicinos mitų griovimas. Žmogaus organizmo problemos daug sudėtingesnės už technines, tačiau žinių apie jas sukaupta pakankamai, kad galima būtų modernizuoti sveikatos apsaugą, negaištant gydytojo laiko dėl menkiausios smulkmenos, recepto ar apžiūros. Daug ką galima padaryti skaitmeniniu būdu, nuotolinės diagnozės pagalba. Retorinis klausimas: kodėl iki šiol negalima su gydytoju konsultuotis telefonu? O internetu? Kita vertus, skaitmeninė sveikatos istorija ir „organizmo pasas“ būtų gyvybiškai svarbūs nelaimingų atsitikimų metu – greitosios pagalbos pastangos būtų daug sėkmingesnės, jei pačioje įvykio vietoje gydytojai turėtų visus būtiniausius duomenis apie nukentėjusį.
• Investicija į mokytojus. Kas gali geriausiai padėti jaunam žmogui siekti mokslų? Internetas? Kompiuteris? Ne, mokytojas. Nuo mokytojo priklauso, kaip mokiniai domėsis dėstomu dalyku. Ar užkrės jis atradimų nerimu jaunus protus ir suvilios siekiu žinoti daugiau. Nuo mokytojo priklauso pats svarbiausias dalykas – motyvacija. To joks kompiuteris ir visas internetas nepakeis.

Tokia tai, netikėtai netechniška buvo Craigo Barretto kalba. Keletas kadrų iš IDF aplinkos:

Šių metų forumo devizas – „išrask naują realybę“ (man asmeniškai labai prie širdies).

Pagrindinio foje palubėje kabo štai toks kandeliabras iš silicio lustų.

Intel procesoriai valdo eksperimentinį kosminį laivą Hermes.

Techninė informacija. Šiandien viešbutyje buvo dingęs internetas, todėl neparašiau tiek, kiek ketinau. O nuo rytdienos su internetu apskritai gali būti striuka, nes persikeliu į kitą vietą, kur jo gali nebūti išvis. Jei ką, baigsiu pasakojimą jau grįžęs į Lietuvą.