Šiandien Kaune vyks konferencija apie išmaniuosius telefonus, kurioje labai trumpą pranešimą skaitysiu ir aš. Konferencija yra informatikos studentų ištisą savaitę trunkančio festivalio InfoShow dalis. Kaune ir apylinkėse esantys gali konferencijoje dalyvauti gyvai (įėjimas nemokamas), o visi kiti – stebėti tiesioginę renginio transliaciją nuo 16-tos iki 19-tos valandos.

Mano pranešimas visų pirma skirtas tiems, kas svarsto, kokiai IT platformai verta kurti programas ir kokias programas labiausiai vertėtų rašyti. Kalbėsiu ne kaip žinovas, o kaip vartotojas. Galima sakyti – prisiekęs vartotojas, nes esu išbandęs šimtus įvairiausių programų telefonams ir planšetėms, neskaitant kompiuterių.

Nėra prasmės pasakoti naujienas nuo GSMA kongreso Barselonoje uždarymo praėjus beveik 10-čiai dienų, tai jų ir nepasakosiu. Šis rašinys – bendra apžvalga, kuri mokyklinio rašinio stiliumi galėtų vadintis „Ką aš supratau, apsilankęs Mobile World Congress 2011“. Būtent supratau, o ne sužinojau.

Iki „planšečių amžiaus“ – dar metai ar kiti

Šitą ne taip paprasta buvo suprasti, nes kongreso parodos salėse elektroninėms lentutėms buvo skirta garbingiausia, labiausiai matoma vieta. Motorola Xoom, Samsung Galaxy Tab 10.1, Huawei Ideos S7 Slim, LG Optimus Pad, Blackberry PlayBook, Asus Eee Pad, Hewlett-Packard TouchPad, HTC Flyer – nemaža dalis šių naujų planšečių pirmą kartą „dienos šviesą“ išvydo MWC 2011 salėse. Jų gamintojų parengtis išleisti produktus, deja, nieko labai gero šiais metais nežada: operacinė sistema (daugiausia Android Honeycomb) yra nebaigta, o masinė gamyba geriausiu atveju prasidės šių metų vasarą. Realiai pasirinkimą Lietuvoje tikriausiai turėsime tik prieš Kalėdas.

Nors iš esmės planšečių gamintojai seka Apple pramintomis pėdomis, kai kurie jų rado stebėtinų sprendimų išsiskirti iš minios. LG Optimus Pad turi nugarėlėje dvi kameros akutes, galinčias fiksuoti „trimatį“ vaizdą, o HTC Flyer, pavyzdžiui, turi pagalbinę plunksnelę objektų ekrane valdymui. Abu dalykai atrodo nebūtini, nors plunksnelė Flyer išskiria kaip kūrėjams skirtą produktą.

(LG Optimus 3D telefonas)

Nežinia, ar bus populiarus LG pasirinkimas visur, kur įmanoma, integruoti 3D vaizdą – firma „trimatizmu“ užkrėtė ne tik savo televizorius ir planšetę: pirmąją kongreso dieną išdidžiai buvo pristatytas ir „pirmasis pasaulyje trimačio vaizdo telefonas“ LG Optimus 3G. Gera naujiena – erdvinį vaizdą telefono ekrane išties galima matyti be specialių akinių. Bloga naujiena – jis turi būti specialiai paruoštas turinio kūrėjų, o pačiu telefonu nufilmuotam vaizdui jau reikia akinių – nesvarbu, kokiame ekrane jis bus peržiūrimas.

Laikant rankose Optimus 3D tiesiai prieš akis, trimačiai efektai matomi ganėtinai gerai (nors ir kenčia dėl mažo ekrano dydžio), tačiau vos pasislinkus į šalį efektas dingsta, o žiūrint dar didesniu kampu jis susilieja į neryškius šešėlius. Todėl veikiausiai pilnametražių filmų su Optimus 3D niekas nežiūrės (negi iškentėsi 2 valandas toje pačioje padėtyje?), tačiau trumpų klipų peržiūrai jis tinka. Klausimas tik, kas juos filmuos? Telefono kūrėjai pristigusius filmų žada vilioti žaidimais. Kaip jie atrodo ekrane pats nemačiau, nes prie to kampo LG stende nuolat būriavosi minia jaunesnio amžiaus kongreso dalyvių.

(Android Honeycomb sąsaja – Zonaponsel.com nuotrauka)

Tačiau grįžkime prie planšečių. Nepaisant to, kad dauguma MWC pristatytų produktų naudojo Android OS, man kur kas įdomesni pasirodė jos nenaudojantys – ypač HP TouchPad. Android Honeycomb niekuo nenustebino, nors šiaip jos sąsaja gerokai skiriasi nuo telefonams naudojamų Android versijų. Kai kam ji primena Windows XP, man gi – MacOS Dashboard sąsają, ypač pagrindinis ekranas. Gilesniam patyrinėjimui būtų reikėję daugiau programų, tačiau šiuo metu jų praktiškai nėra – tik tas, kas sudėta į operacinę sistemą: naršyklė, paštas, foto/video įrankiai ir dar kelios smulkmenos. Didžiausias pastebėtas privalumas – labai sklandžiai veikianti sąsaja: be trikdžių ir stabdymo.

Kadangi Lietuvoje (buvusios) Palm WebOS sąsajos neteko nė pauostyti, labai taikiausi prasibrauti prie HP stendo. Vasario 9 dieną San Franciske Hewlett-Packard paskelbė apie pirmąją planšetę su WebOS 3.0 – TouchPad, tad geidžiau ir ją išbandyti, ir kartu su WebOS pažaisti.

Mano norams išsipildyti nebuvo lemta, nes HP neleidžia paimti lentutės į rankas – galimas dalykas, kad ji dar tebėra toje stadijoje, kai ne vietoje palietus „šriubai byra“. TouchPad demonstravo HP žmonės, tačiau tą demonstraciją tikrai buvo verta pažiūrėti.

Beje, mano matyta demo buvo kur kas turiningesnė už čia įdėtą. WebOS sužavėjo ne tik sąsajos išbaigtumu, bet ir keletu tikrai gudrių sprendimų: laiškų antraščių ir kitų žinučių (Twitter, Facebook) peržiūra nepaliekant naudojamos programos; keičiamo dydžio ekrano klaviatūra su skaičių eile, gebėjimu sudėti susijusius programų langus į vieną krūvelę (tai gerai matyti klipe); belaidžiu indukciniu įrenginio krovimu. Anksti kalbėti apie įrenginį, kurio gamintojai kol kas ir į rankas neduoda paimti, tačiau bent jau man HP TouchPad buvo tikrai įspūdingiausia MWC 2011 matyta planšetė. Pastebėti minusai: spartos problemos, nepaisant dviejų branduolių 1,2 GHz procesoriaus, ir (kol kas) jokio pritaikymo tarptautinei rinkai. Tikėkimės, kad iki vasaros, kai žadama išleisti TouchPad, šie dalykai bus sutvarkyti. Santykinai menka WebOS dalis išmaniųjų rinkoje lemia ir skurdoką programų pasirinkimą. Pasak HP, jų yra apie 6000, tačiau nežinia, kiek iš jų tikrai tinka planšetėms ir yra pakankamai kokybiškos konkuruoti su iOS ar būsimomis Android programomis.

Nors aš esu tarp tų nuosaikiųjų, kurie nesitiki iš kovo antrąją dieną pristatomos antrosios iPad kartos didelių naujovių, gali būti, kad Apple produkto pristatymas vis dėlto gerokai pakoreguos rinkos perspektyvas. Net MWC metu entuziazmas, rodomas kitų gamintojų planšetėms trukdavo tik tol, kol smalsuoliai išgirsdavo numatomą įrenginio kainą. „800 bucks? Man, it doesn’t make sense…“

Nepaisant to, kad Apple nedalyvavo MWC, mintyse, manau, ne vienas aš lyginau pristatomus produktus su iPad: tiek sąsają, savybes, programas, tiek, žinoma, ir kainą. Reikia degte degti prieraišumu žaliam robotui, kad šiandien įsigytum Motorola Xoom už 600 dolerių su įpareigojančia sutartimi – o ką, jei už trijų dienų Apple gerokai nuleis pirmosios kartos iPad kainas, kaip ji dažnai daro pristatydama naują įrenginių kartą? Teoriškai įmanoma, kad planšečių rinkoje susidėlios padėtis atvirkščia telefonams: norintys pigaus produkto pirks iPad, mažiau skaičiuojantys pinigus – Android, Blackberry ar HP. Nors man sunku tuo patikėti. O gal išankstinės iPad konkurentų kainos yra pernelyg išpūstos? Gal, prasidėjus masinei gamybai, jos sumažės? Gal. Nors patirtis su pirmosios kartos Samsung Galaxy Tab nieko gero nežada kaip ir gandai, kad Apple su Samsung iš esmės kontroliuoja planšečlų dydžio liečiamų ekranų užsakymus – kitiems lieka labai nepigūs trupiniai.

Man pasirodė, kad nepaisant garsaus šurmulio, niekas kol kas nepasiūlė agresyvaus iPad konkurento. Veikiausiai šiemet ir nepasiūlys, nors patys nekantriausi galės įsigyti alternatyvas, solidžiai apmokėdami šią privilegiją. iPad alternatyvų neskatina pirkti ir programų stoka. Jei be programų Android ar WP7 telefonu bent jau galima skambinti, tai planšetė ne programų atrodo gerokai liūdniau – sunku įtikinti žmones, kad naršyklės visiškai pakaks, nepaisant HTML5 ir „debesų“ entuziazmo.

Galimas dalykas, kad kai kurios bus neoficialiai pavadintos „Facebook planšetėmis“. MWC pastebėjau tendenciją telefonus be jokių patrauklių bruožų vadinti „Facebook phone“. Neva tai padės žiopliems vartotojams išpirkti pagamintą tiražą. Tokia partizaninė rinkodara nesužavėjo Marko Zuckerbergo – Facebook vadovas aiškiai pasakė, kad jokio „Facebook telefono“ apskritai nėra.

„Bukas vamzdis“ verčia krūpčioti

Nors pradėjau apžvalgą nuo planšečių, nederėtų pamiršti, kad MWC 2011 jos buvo tik svečiai – kongresas yra mobiliojo ryšio operatorių susitikimo, pasitarimo ir pasibėdavojimo vieta, o ne gaminių paroda. To pasibėdavojimo buvo sočiai.

Viena vertus, būti mobiliojo ryšio operatorium šiandien, atrodo, yra labai gerai: nors kai kurios rinkos yra persotintos abonentais, paslaugų ir spartos poreikis nuolat didėja, ir tam jokio galo nematyti. Tik plėsk infrastruktūrą, statyk 4G ryšio bokštus ir stenkis aplenkti konkurentus, bandydamas pasiekti paskutinį teritorinį užkaborį. Bet čia tik viena pusė.
Kita pusė – neišvengiamas kainų mažėjimo spaudimas plintant naujoms technologijoms, didėjant konkurencijai ir ryšio spartai. Vieną kartą operatoriai tai jau patyrė. Jei pamenate, kiek kainavo mobiliojo telefono skambučio minutė prieš tuziną metų, tai suprasite operatorių nerimą, kad tas pats gali atsitikti ir su duomenų ryšiu. „Planas Supervamzdis – 500 terabaitų už 1 centą!“ yra kraupiausia ateities vizija, kokią šiandien galėtum papasakoti „Leadership Summit“ susitikime dalyvavusiems Europos ir pasaulio mobiliojo ryšio kompanijų vadovams.

(Leadership Summit susitikimas – Mobile World Live nuotrauka)

Grįžęs iš susitikimo Omnitel prezidentas Antanas Zabulis, labai mielai, beje, bendravęs su į kongresą atvykusiais Lietuvos žurnalistais, pasakojo France Telecom nuogąstavimus: „Google į mobiliojo interneto infrastruktūrą investuoja 500 milijonų dolerių, Apple – 1,2 milijardo, o vien France Telecom – 5 milijardus“. Tačiau iš paslaugų mobiliajame internete labiausiai pelnosi būtent Google ir Apple. Gal dar ne taip grėsmingai šiandien, tačiau beveik visi analitikai be išimties tvirtina, kad „pinigai telefone“ didės labai sparčiai.

Merkiantys į infrastruktūrą milijardus Europos mobiliojo ryšio operatoriai bijo tapti „buku vamzdžiu“ – gauti pinigėlį (kasmet dėl konkurencijos ir paslaugos paplitimo vis mažesnį) tik už ryšio užtikrinimą, bet ne už juo teikiamas paslaugas, pramogas ar turinį. Taip iš esmės yra atsitikę su laidiniu internetu: nors nemažai laidinio interneto tiekėjų siūlo visokių papildomų paslaugų (Gala TV iš Teo ir pan.), populiariausias žmonių pirkinys yra „plikas“ internetas, pageidautina, neribotas už fiksuotą kainą. Visi „dideji“ pinigai internete sumokami už turinio ir paslaugų „antstatą“ tokioms firmoms kaip Apple, Netflix, Amazon ir t.t. Iš Lietuvos vartotojų pinigai už turinį į JAV masiškai dar nenuteka (nes mes dar nepriskiriami mokiems ir neturime prieigos prie iTunes, Netflix ar Pandora), tačiau bent jau už programas telefone mokėjimai po truputį didėja – žinoma, ne operatorių naudai. Vakarų Europą gi, ES komisarė Neelie Kroes, pasak Antano Zabulio, perspėjo nedviprasmiškai: „Rytai jus sutriuškins technika, Vakarai (turima galvoje JAV – aut. past.) – turiniu“.

Na taip – Rytai telefonais, Amerika – paslaugomis, pramogomis ir turiniu, o patys vietos vartotojai – nuolatiniu spaudimu mažinti ryšio kainas. Kartais netgi su tos pačios Europos Komisijos pagalba, kuri nuo kitų metų ketina rimtai pareikalauti mažinti tarptinklinio duomenų ryšio (data roaming) tarifus. Su balso skambučiais EK jau padirbėjo – nepigu iš Italijos ar Ispanijos skambinti namo, bet galima – minutės kaina yra 1,63 Lt, priimto skambučio – 0,63 Lt (kainos iš Omnitel svetainės). Nepalyginsi su dešimtimis litų už ES ribų. Tačiau duomenų perdavimo kaina tebėra kaip kosminio turizmo: vienas varganas megabaitas lupa 8,14 Lt, tad viso naujienų svetainės tinklalapio užkrovimas net neskaičiuojant Flash reklamų gali kainuoti apie 20 litų. Aš nė nekalbu apie videoreportažus ar kitokią vaizdo/garso informaciją.

Tokioje apsuptyje visiškai natūraliai gali sustiprėti persekiojimo jausmas. Investuodamas didelius pinigus į 3G/4G norėtum matyti ateities tinklą kaip puikią platformą pasiūlyti vartotojams vis daugiau visokių paslaugų, gerokai prisidedančių prie mokesčio už ryšį, tačiau taip labai retai nutinka. Pačių operatorių sukurtas programas, muzikos ar vaizdo leistuvus, parduotuves ar kitas paslaugas nesunkiai nukonkuruoja operacinių sistemų ir programų joms kūrėjai. Perspektyva plėsti įtaką telefonų operacinėms sistemoms yra abejotina vien dėl to, kad (beveik) numarinus Symbian, Europa apskritai liko be mobiliosios OS: iOS, Android, WebOS, Windows Phone 7, Blackberry – viskas yra iš Jungtinių Valstijų.

Be to, net nepaisant sparčios 4G plėtros Skandinavijos šalyse ir kai kuriose kitose Europos valstybėse, jau dabar kyla abejonių, ar jos pralaidumo bei aprėpties pakaks. Jei imtume ir per artimiausius kelis metus perkraustytume visą laidinio interneto srautą į belaidžio infrastruktūrą, ji tuojau pat subyrėtų. Gal subyrėtų netgi perkėlus nedidelę dalį…

Todėl lygiagrečiai su 4G plėtra jau ieškoma sprendimų, kurie palengvintų masinio belaidžio interneto naštą. Apie vieną įdomų projektą, pramintą „Homerun“ visai netyčia sužinojau „Telia Sonera“ susitikimų kambaryje. „Homerun“ yra planas pasinaudoti Wi-Fi ryšiu viešose vietose, nukreipiant mobilaus interneto srautą per šviesolaidį. Teoriškai tai veikia taip: jei aš, Omnitel klientas, užsuku į kavinę ar kokią kitą vietą su Zebra Wi-Fi mieste, tinklas automatiškai mane atpažįsta pagal IMEI duomenų bazėje ir nematomai, be jokio prisijungimo, slaptažodžių ir pan. nukreipia mano mobilųjį ryšį per Wi-Fi ir Teo ryšį, taip sumažindamas mobiliojo ryšio apkrovą. Išėjus iš Wi-Fi zonos, ryšys sklandžiai grįžta prie 3G/4G. Tas pats kaip keliaujant pereiti iš vienos bazinės stoties dengiamos teritorijos į kitą, tik šiuo atveju į žaidimą įsijungia ir viešosios Wi-Fi prieigos. Nenuostabu tad, kad Teo vadovas Arūnas Šikšta neseniai sakė, jog 4G ir šviesolaidis yra ne konkurentai, o partneriai.

Barselonoje, pasak Telia atstovo, buvau pirmasis ne firmos žmogus, išbandęs „Homerun“. Jis veikia, bet kol kas ne su visais telefonais (su iPhone 3G problemų nebuvo). „Homerun“ būtų itin vertingas tik prasidėjus 4G ryšio diegimui, kai aprėptis dar nėra labai didelė.

(4G LTE dažnių paskirstymas Jungtinėse Valstijose – Inbuildingprojects.com iliustracija)

Ta pačia proga su Omnitel prezidentu pasikalbėjome ir apie 4G perspektyvas Lietuvoje. Esamą situaciją tikriausiai žinote: iš keturių (2,6 GHz, 1,8 GHz, 900 MHz ir 800 MHz) diapazonų du yra užimti GSM/3G ryšio, 2,6 GHz yra paikai RRT išnuomotas kažkokiems televizininkams, o 800 MHz ruožą Rusijos naikintuvų pilotai naudoja „savas-svetimas“ atpažinimui – nevalia dabar į jį brautis maždaug 300 km atstumu nuo Rusijos sienų – neduokdie, būsi palaikytas „svetimu“.

Estams užteko sveiko proto nenuomoti 2,6 GHz ruožo, todėl jie jau dabar diegia 4G. Mes to padaryti negalime, bet padėtis nėra beviltiška – galima palaipsniui užimti 1,8 GHz ir 900 MHz diapazonus, tačiau pirmajam reikia specialios įrangos (kuri turėtų pasirodyti šiemet), o dėl atrojo naudojimo turi susitarti visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai. Taip, 4G LTE vis dar reikia palaukti, bet gal nebe taip jau ilgai. Vartotojai linkę būtų paskubinti operatorius, tačiau šiems neduoda ramybės klausimas, o kas gi už visa tai sumokės?..

Kaip kainuos mobilusis internetas?

(Telia Sonera verslo mobiliųjų paslaugų prezidentas Håkan Dahlström Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistams pasakoja apie mobiliojo duomenų ryšio plėtrą ir kainodarą – Tietokone nuotr.)

Antraštėje klaidos nėra – kiek kainuos mobilusis internetas (ypač 4G) spręs rinka ir operatoriai kiekvienoje šalyje, tačiau kaip ir už ką mes mokėsime – klausimas visiškai naujas. Iki šiol mes mokėjome dviem būdais: arba už duomenų srautą (tam tikrą kiekį GB), arba „neribotai“ – tiesiog už mobiliojo interneto paslaugą. Nė vienas šių variantų nėra perspektyvus iš ryšio operatorių pozicijos. Tai labai aiškiai pasakė Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistus MWC kongrese į susitikimą pakvietęs Telia Sonera verslo mobiliųjų paslaugų prezidentas Håkan Dahlström.

Visų pirma, duomenų srautas mobiliajame tinkle auga milžiniškais tempais. 2009-aisiais Telia Sonera persiuntė 60 terabaitų, o pernai metais – jau 240 TB. 68 procentus šio srauto sudaro iPhone telefonuose naudojama informacija, 21 (bet labai sparčiai augantį) procentą – Android telefonai, likusią dalį – nešiojamieji kompiuteriai su 3G/4G modemais. Jei šiemet tempas nesumažės (o kodėl turėtų?) Telia Sonera kitame MWC galės skaidrėse parodyti įspūdingą stulpelį su 1 petabaito duomenų srautu. Fiksuotas mokestis, pasak Telia Sonera atstovo, tokio srauto neapmoka.

Plečiantis 4G tinklui Skandinavijos šalyse (kol kas tik 10 tūkstančių vartotojų Švedijoje, bet šiemet TS ketina įrengti dar 200+ 4G taškų) pereinama prie mokėjimo „laiptelių“: paslaugos yra suskaidytos „paketais“ pagal ryšio spartą ir perduodamų duomenų kiekį. Jei gerai pamenu didžiausią laiptelį, tai ant jo šiandien puikuojasi 100 Mb/s ryšys ir 30 GB srautas už 60 eurų. Bendrovės svetainėje radau panašius skaičius: „Total 4G“ planas: 30 GB neribotų paslaugų (įskaitant VoIP) su 10-80 Mb/s sparta už 65 eurus.

Tačiau net ir toks „laiptuotas“ ir santykinai griežtai apribotas mokestis, pasak p. Dahlström, dar yra keistinas ateityje. Operatoriai norėtų, kad atskirai apmokamas būtų ir… programų naudojamas interneto srautas. Pagal tokią sistemą „YouTube“ programėlė mūsų telefonuose turėtų būti brangiausias pirkinys (dabar ji beveik visur nemokama) vien dėl sunaudojamo klipų peržiūrai srauto. Kiek ji galėtų kainuoti? 500 litų? Po 50 litų per mėnesį? Beklausant pranešimo mane užplūdo tiek klausimų, kad paprašiau Omnitel žmonių tarpininkauti prašant susitikimo su p. Dahlström akis į akį.

Nors mūsų pokalbis buvo neilgas (vos 10 minučių), kai kuriuos svarbius dalykus pavyko išsiaiškinti. Pirma, srauto apmokestinimas pagal programą šiandien yra labiau „vizija“, nei konkretus planas. Telia Sonera ir kiti ryšio operatoriai diskutuoja su Google, Apple ir Microsoft apie ateities mokėjimų modelius, tačiau konkrečių rezultatų kol kas nėra. Håkan Dahlström sako, kad operatoriai su „programėlių parduotuvių“ rinka neketina kovoti – jie lauks to, kas ateis po jų. Kas tai bus? Šiandien dar neaišku. Man – tuo labiau: juk per 35 asmeninio kompiuterio metus programų jam niekas iš esmės nepakeitė. Taip, atsirado naršyklės, bet dar neaišku, kad ChromeOS pasirinktas kelias yra ta tikroji ateitis. O jei netgi taip, tai kuo ji iš esmės (ryšio mokesčių prasme) skirsis nuo atskirų programų naudojamo interneto?

(Omnitel programėlių svetainė)

Antras kelias, kurį aptarėme su Telia Sonera – paslaugų konkurencija. Operatoriai bando diegti savo paslaugas (muzikos grotuvai ir parduotuvės) ir tokiu būdu nuvilioti dalį vartotojų nuo tų išmaniųjų „app store“. Konkrečių skaičių negavau, tačiau potencialiai šioje srityje veiklos yra. Ypač tokiose šalyse kaip Lietuva. Jei pavyktų sukurti patogias, nebrangias ir gausias pasirinkimo filmų, muzikos, knygų bei programų parduotuves tol, kol vietos vartotojams dar neatsivėrė iTunes ar Hulu, tai, sakyčiau, operatoriai turi šansų rimtai pasivaržyti su OS kūrėjais.

Tačiau mes puikiai žinome, kad dabar, geriausiu atveju, turime tik užuomazgas. Omnitel turi muzikos parduotuvę su ganėtinai piktomis kainomis (daina – 5 Lt, albumas – 35 Lt, bakstelėjus į atsitiktinius) ir ribota galimybe perkelti kūrinius iš vieno įrenginio į kitą. Yra pažintinė programėlių išmaniesiems telefonams svetainė (žr. pav), kuri išties yra tik svetur „gyvenančių“ programų agregatorius.

MWC salėse aptikau keistą WAC organizacijos stendą, kuris iš dalies atspindi operatorių ir kai kurių įrangos gamintojų pastangas įsiskverbti į „parduotuvinę“ rinką. WAC (tariama „vęk“) yra didelis aljansas, siekiantis sukurti telefonams kažką panašaus į Adobe Air – platformą, kuri leistų programai veikti pačiuose įvairiausiuose telefonuose, nepriklausomai nuo jų OS. Privalumas operatoriams – akivaizdus. Sukūrei savo parduotuvėlę ir per WAC įkėlei į kiekvieną parduodamą telefoną, taip paklodamas pagrindą būsimoms pajamoms iš turinio pardavimo.

Vizija įdomi, bet: a) ant papildomo sluoksnio sukurtos programos niekad neveiks taip sklandžiai (ir taupiai resursų) kaip „native“ programėlės; b) idėja nesužavėjo Nokia, Apple, Google, Microsoft ar RIM – neradau nė vienos jų narių sąraše; c) Apple, pavyzdžiui, apskritai draudžia tokio tipo programas savo telefonuose ir planšetėse.

Taigi šis kelias operatoriams irgi bus labai sudėtingas (ką reiškia vien derybos su Holivudu ir įrašų industrija dėl turinio teisių!)…

Lieka dar trečias – „auklėti“ vartotojus, kad mobilusis ryšys yra brangus ir už jį reikia atitinkamai mokėti. Visai kitaip nei už, tarkime, laidinį. Ši mintis kartota beveik visų operatorių pranešimuose. Kiek ji gaji? Bus matyti. Didžiausios kliūtys – jau minėtos analogijos su balso pokalbiais ir laidiniu ryšiu. Vartotojas nesupras, kodėl belaidis turi iš esmės skirtis… O ir Europos Sąjungos institucijos, nuolat artėjančios prie interneto kaip esminės žmogaus teisės pripažinimo šioje vietoje tikriausiai stos į vartotojo pusę.

Trupiniai

Nemanau galįs prirašyti dar triskart tiek, kiek jau parašiau, apie kitus produktus, įvykius ir diskusijas Mobile World Congress 2011 metu – retas jūsų iki šios vietos perskaitė. Tad pabaigai apibendrinsiu įdomesnius dalykus vienu sakiniu – jei pageidausite, galėsiu apie juos parašyti atskirai:

• Apple nedalyvavo MWC, bet geriausio mobiliojo telefono apdovanojimas atiteko iPhone 4G.
• Steve Ballmer reklamavo Windows Phone 7 ir teigė, kad 96% pirkėjų yra patenkinti OS. Bet nepasidalino pardavimo skaičiais. Užtat pasakė juokelį apie Apple (bet pamiršau, kokį).
• Nokia vadovas Stephen Elop sakė, kad už draugystę su Microsoft Nokia gaus daug pinigų. Microsoft teigė, kad už draugystę su Nokia gaus daug pinigų. Draugiški mainai? Nokia gi ketina kurti mobilią atsiskaitymų sistemą Afrikoje. Nes ten nėra bankomatų. Kuo ne verslo modelis?
• Dick Costolo reklamavo Twitter ir buvo linkęs prisiimti atsakomybę už visas vykstančias ir ateityje vyksiančias revoliucijas.
• Eric Schmidt iš Google teigė, kad Larry Page jį išleido į MWC, nes pats nemėgsta keliauti. Google irgi norėtų atsakomybės už revoliucijas, bent jau už Egipto. Į visus klausimus buvo atsakyta „viskas bus gerai“. Android versijų fragmentacija? Viskas bus gerai. Nėra Market jūsų šalyje? Viskas bus gerai. Operatoriai širsta dėl YouTube srauto? Nieko mes nemokėsime, bet viskas bus gerai. Pozityviausias pranešėjas, dievaži.
• Jim Balsillie (Blackberry bosas) visus operatorius kvietė į savo parduotuvę. Google, Apple nepriims – mes priimsime. Salėje „valio!“ nesigirdėjo.
• MWC daugiausiai buvo šnekama apie tai, ko visiškai ten nebuvo – Apple, Facebook ir papildomas pajamas iš paslaugų bei turinio.

Pirmą kartą buvau MWC ir labai daug supratau (nors dar liko spragų). Fantastiškas renginys, ypač jei neužsižiūri į stenduose išdėliotus žaisliukus…

Tačiau grįžkime prie šviesolaidžio.

Teo vadovas Arūnas Šikšta pristatė bendrus telekomunikacijų bendrovių ir Teo investicijų per pastaruosius 5 metus skaičius. Kreivės, kaip ir galima buvo tikėtis, reaguoja į ekonominę krizę, tačiau jų linijos yra švelnesnės už kitų pramonės ir paslaugų sektorių. Teo paminėjo ir tai, kad tuo metu, kai sprogus nekilnojamojo turto burbului bankrutavo daugybė statybos bendrovių, tos įmonės, kurios užsiėmė ryšių tinklų statyba išgyveno (išskyrus vieną) – iš dalies ir dėl to, kad šviesolaidžio plėtra giliausios krizės metais nesustojo. Teo investicijos į ją atrodo taip (raudona cilindrų dalis):

2010-ųjų metų pabaigoje, pasak Teo, Lietuvoje šviesolaidžiu galėjo naudotis apie 556 tūkstančius namų ūkių, tačiau realus paplitimas, kaip taikliai pastebėjo pirmosios dienos įrašo komentuotojai, yra gerokai mažesnis – naudojamų šviesolaidžio prieigų skaičius pačioje pernai metų pabaigoje buvo 103 tūkstančiai – t.y. maždaug penkis kartus mažiau. Iš dalies taip yra dėl to, kad kai kuriems vartotojams operatoriai dar nespėjo prijungti šviesolaidžio. Kiti gal dar nejaučia poreikio.

Tas poreikis ateityje, žinoma, didės. Darius Didžgalvis, Teo tinklo technologijų tarnybos vadovas pateikė keletą skaidrių su srauto augimo prognozėmis:

Iš šios, pavyzdžiui, matyti, kad tiek parsiunčiamas tiek tiesiogiai transliuojamas video, jau dabar užimantis didelę interneto srauto dalį, per kelis artimiausius metus labai smarkiai augs. Ypač jei prie jo pridėsime VoD (video-on-demand) IPTV tarnybas.

Viskam tam reikia didelės interneto spartos ir kuo mažesnio „užlaikymo“ (ping). Speedtest.net rezultatai ir šiandien atrodo neprastai:

Per penkerius pastaruosius mėnesius Lietuva pasaulinėje Speedtest lentelėje pakilo per kelias pozicijas ir dabar yra antra po Šiaurės Pietų Korėjos tiek pagal parsiuntimo, tiek ir pagal išsiuntimo spartą. Įspūdingas rezultatas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Speedtest sudeda visus bandymus – nuo paties silpniausio iki paties sparčiausio.

Galėčiau pateikti dar kelias skaidres su patraukliais skaičiais, tačiau suprantu, kad jie gali erzinti tuos, kas šiandien negali namuose turėti šviesolaidžio. Tokių interneto vartotojų, deja, Lietuvoje yra ir bus ganėtinai nemažai. Šviesolaidį labai ekonomiška išvedžioti po daugiabučius namus miestuose, tačiau daug daug brangiau ir sudėtingiau privačių namų rajonuose ar nutolusiose sodybose. Teo šviesolaidį šiandien siūlo 49-iuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Geras skaičius tiems, ką jis aprėpia, neguodžiantis tiems, kas dar nepasiekiami. Nors šiais metais Teo į šviesolaidžio plėtrą ketina investuoti dar 78 mln. litų, kai kurios vietos tikriausiai šviesolaidžio nesulauks tol, kol įvedimas taps ekonomiškai prasmingas.

Likusi diskusijos dalis buvo skirta ryšių reguliavimo, cenzūros ir interneto filtravimo dalykus. Ji buvo labai įdomi, tačiau viso turinio čia nepasakosiu vien todėl, kad šiame tinklaraštyje esame aptarę beveik visus cenzūros klausimus.

Pasak Teo korporatyvinio administravimo ir teisės reikalų skyriaus direktorės Eglės Gudelytės Harvey, pricipai, kuriais vadovaujasi Teo yra tokie:

Pagrindinės problemos, susijusios su interneto cenzūra ir filtravimu realiai kyla dėl dviejų priežasčių:

1. Kai kurios verslo organizacijos bando per interneto paslaugų tiekėjus riboti konkurenciją ar vykdyti užsibrėžtus verslo planus (loterijų ir pan. filtravimo iniciatyvos).

2. Kitos verslo organizacijos bando riboti prieigą prie paslaugų, kurių pačios neteikia ir neketina teikti, tikėdamos, kad tokiu būdu pavyks apsaugoti pasenusius ir nebeveiksmingus verslo modelius (LANVA, BSA ir pan.).

Kadangi prieš tai su Teo tiesiogiai man neteko bendrauti dėl interneto filtravimo ir cenzūros, tai turėjau įmonės vadovams vieną svarbų klausimą. Tie, kas skaitė nežinau.lt ir kituose tinklaraščiuose diskusijas apie vadinamąjį piratavimą, supras, kodėl jį uždaviau.

Mano klausimas:

- Ar į jūsų bendrovę Lietuvoje kada nors yra kreipęsi autorių tarpininkai, leidybos organizacijos, įrašų bendrovės ar kitos panašios įmonės dėl konsultacijų, patarimų ar bendrų darbo grupių, siekiančių Lietuvoje sukurti autorinio turinio prekybos, nuomos bei platinimo sistemas?

Teo atsakymas:

- Ne.

Į Teo ne kartą buvo kreiptasi prašant blokuoti, cenzūruoti, uždrausti, išimti, bet nė vieno vienintelio karto – sukurti, pradėti, paskatinti naujas turinio sklaidos iniciatyvas ar bent jau pasitarti, kaip jos galėtų atsirasti, remiantis užsienio analogais. Nenuostabu, kad bendrovė ganėtinai skeptiškai vertina cenzorių pastangas. Paprastus filtrus apeiti labai lengva, o sudėtingiems, tokiems, kokie veikia Kinijoje ar Irane, reikia labai daug pinigų ir dar daugiau nuolatinės priežiūros. Ir šiaip kyla klausimas, ar mes turime prisijungti prie „interneto skylių“:

Atsakymas neturėtų būti sudėtingas, tačiau ne visiems jis bus vienodas. Negausi, bet aktyvi suinteresuotų asmenų grupė bevelytų, kad Lietuva atsidurtų juodoje interneto skylėje.

Tiek trumpai apie FTTH konferenciją Milane, šviesolaidį, Teo ir cenzūrą. Ryt keliauju į Mobile World Congress Barselonoje. Tai labai didelis ir margas renginys, kurio vienas žmogus gali pamatyti tik menką dalį. Pasistengsiu „susiurbti“ kuo daugiau naujienų, tačiau nesu tikras, kad turėsiu laiko papasakoti jas tiesiogiai.

Tiesa, viena didelė naujiena jau pasklido: Nokia pereina prie Windows. Turiu minčių apie tai, bet nenorėčiau dėstyti, nepasikalbėjęs su Nokia ir Microsoft Barselonoje.

FTTH Europos Tarybos direktorius Hartwig Tauber pristato šviesolaidžio statistiką.

Technologijų konferencijos, nesvarbu kurioje šalyjo jos vyktų ir kieno būtų organizuojamos, turi vieną paradoksalų bruožą – jose neveikia arba labai prastai veikia interneto ryšys. Gaila, bet ne išimtis yra Fibre to the Home (FTTH) Europos Tarybos konferencija Milane. Klausant kalbų apie šviesolaidžio plėtrą ir jos nešamą interneto spartą iki pat 1 Gbit/s, labai apmaudu negalėti prisijungti prie interneto ir apie tai papasakoti tiesiogiai. Dabar darau tai skolintame kompiuteryje, nes šį galima buvo prijungti prie laidinio interneto. Belaidis taip ir neveikia…

Kas yra FTTH Taryba ir kodėl mes čia susirinkome? FTTH Tarybos, prieš 7 metus įkurtos ir šiandien maždaug 150 bendrovių vienijančios nepelno organizacijos tikslas – skatinti šviesolaidžio plėtrą ir atkeipti dėmesį į svarbesnes šios srities technologines naujoves. FTTH nariai kartą per metus susirenka į konferenciją, pasidalina savo pasiekimais, aptaria problemas ir pasidairo parodos salėje į naują techniką. Jei esate girdėję apie įspūdingus šviesolaidžio Lietuvoje skverbties skaičius, tai suprasite, ką veikiu čia su keliais kolegomis iš kitų žiniasklaidos priemonių: ogi grožiuosi Lietuvos skaičiais statistinėse lentelėse ir diagramose. Pavyzdžiui, tokioje:

(didinasi)

Taip, Lietuva su 23% šviesolaidžio skvarba yra pirmoji tarp Europos šalių ir šešta visame pasaulyje. Mus lenkia tik gerai žinomos Pietryčių Azijos šalys – Pietų Korėja, Honkongas, Taivanas, Japonija – ir ganėtinai netikėtai šiemet FTTH reitinguose pasirodę Jungtiniai Arabų Emiratai. Pagal šviesolaidžio augimo spartą Europoje būtume treti (2%) po Latvijos (4,4%) ir Portugalijos (2,2%), tačiau Teo delegatai konferencijoje primena, kad didesnius augimo skaičius paprastai turi tie, kurie tik pradeda šviesolaidžio plėtrą.

Į mano klausimą, kaip infrastruktūros plėtra gali būti siejama su šviesolaidžio nauda vartotojams šiandien (visų pirma sparta), FTTH atstovai atsakyti negalėjo. Tyrimų bendrovės IDATE, teikiančios duomenis FTTH reitingams, vadovas Roland Montagne sakė, kad duomenų apie šviesolaidžio spartą ir jo santykį su tinklo plėtra šiandien nėra. FTTH Europos Tarybos generalinis direktorius Hartwig Tauber pridūrė, kad plėtros skaičiai yra labiau tinkami atskirų šalių potencialo, o ne šiandienos galimybių maavimui. Tiesa, Teo atstovai ryt pažadėjo konkretesnių su sparta susijusių skaičių.

Tačiau vieną dalyką – šviesolaidžio svarbą ateičiai – konferencijoje kaip mantrą kartoja kiekvienas pranešėjas. Vienas svarbiausių šviesolaidžio privalumų – beveik neribotai didinama sparta. Jei variniai laidai ima „lūžinėti“ jau nuo 25-50 mbit/s, o 3G ar 4G plėtra priklauso nuo bazinių stočių tankio ir naujų dažnių, kurie kartais jau būna užimti, tai nutiesęs šviesolaidį iki abonento, vėliau gali daugybę kartų didinti pralaidumą, prisitaikydamas prie augančių poreikių.

Mums gal šviesolaidis atrodo jau įprastas dalykas, tačiau pasaulyje jis dar tebėra naujokas. Šiaurės Amerikoje 2010 metų pabaigoje buvo 8,8 mln. šviesolaidžio abonentų, Europoje – 3,9 mln., Artimuosiuose Rytuose – 3,3 mln., Rusijoje – 4,2 mln., Azijos šalyse – 45 milijonų. Pastarasis skaičius atrodo įspūdingai tol, kol prisimeni, kiek Azijoje iš viso yra gyventojų.

Žodžiu esame ir veikiausiai dar kurį laiką būsime tarp šviesolaidžio lyderių. Daugiau apie tai ryt (jei tik bus interneto ryšys). Pabaigai prisegu viešbučio, kuriame gyvename, vaizdelį. Priminimas, kad Milanas yra jei ne interneto, tai bent dizaino sostinė.

Sausį savaitėlę pagyvenau su HTC Desire Z. Tai nėra labai naujas aparatas – susipažinau su juo dar pernai rugsėjį, tačiau, manau, kad iki šiandien jis dar nepaseno nei techniškai, nei „moraliai“. Tiems, kam antrosios kartos Desire modeliai mažiau pažįstami, turiu priminti, kad šie aparatai naudoja Android OS (2.1.1 mano atveju), turi kokybiškus ekranus (Desire Z – 3,7 colių arba kiek daugiau nei 9 cm įstrižainės), 5 megapikselių filmuojančią kamerą ir keletą įdomių funkcijų, gautų kartu su naujos kartos Sense UI sąsaja: parsiunčiamus žemėlapius (nereikia laukti, kol pasikraus), kompasą su automatine žemėlapio orientacija pagal jūsų padėtį magnetiniame Žemės lauke, integruotą pašto dėžutę, žodžio tekste paiešką žodynuose ir enciklopedijose, gimtadienio ar soc. tinklų pranešimų informaciją skambučio ekrane, kad žinotumėte, apie ką kalbėti su skambinančiuoju, skirtingo garsumo skambutį uždarose erdvėse (kišenėje, rankinėje) ir atvirose bei kitų ganėtinai naudingų dalykų. Daugumą jų minėjau anksčiau.

Kadangi gavau būtent Z modelį su išstumiama klaviatūra, tai nusprendžiau šį kartą aptarti su jumis tik mygtukus. Visa kita galima palikti šiai dienai įprastiems „vieno ekrano“ modeliams. Jų dabar dauguma.

Man rūpėjo populiarios TV laidos principu patikrinti kelis „mitus“:

1. Telefoną su mygtukais galima naudoti su pirštinėmis. Jie yra patogesni žiemą.

2. Telefonas su klaviatūra yra patogesnis rašyti ilgus tekstus.

3. Telefonu su klaviatūra tekstai rašomi greičiau.

4. Klaviatūra „nieko nekainuoja“, tad kodėl gi neišsirinkus telefono su ja, kad visada turėtum alternatyvą?

Štai mano išvados po „laboratorinių“ tyrimų:

1. Netiesa. Jei jau norite naudoti telefoną su pirštinėmis lauke, pabandykite tarp sendaikčių surasti 15 metų senumo modelius, kurių mygtukai išties buvo pakankamo dydžio, kad paspaustum su pirštine. Naujos kartos modelių, tokių kaip HTC Desire Z, klaviatūra yra miniatiūrinė. Su pirštine paspausi mažiausiai 5 mygtukus iš karto, nebent dėvi chirurginę pirštinę (bet tokios nuo šalčio nesaugo). Negana to, viršutinė Desire Z klaviatūros eilė yra taip arti ekrano plokštumos, kad jos mygtukus nelengva ir „plika“ ranka spaudyti, nekalbant jau apie odinės pirštinės „galus“, kurie išvis neleidžia jos pasiekti.

2. Netiesa, bet su mygtukais teoriškai gali rašyti užsimerkęs. Gali ir liečiamame ekrane, jei gerai žinai virtualios klaviatūros išdėstymą. Liečiamas ekranas yra lygus, po jį pirštai gali lakstyti greičiau, o raidės paspaudimui reikia mažiau laiko (sutaupoma dalis vertikalaus judesio). Kadangi Desire Z klaviatūra yra horizontali, galima rašyti tik naudojant abi rankas (net jei viena naudojama tik telefono prilaikymui). Vertikaliai laikomame tame pačiame Desire Z, kitame kuriame telefone su liečiamu ekranu ar netgi paprastame telefone su skaitine klaviatūra rašyti patogiau, nes tam pakanka vienos rankos. Kitas dalykas liečiamų klaviatūrų naudai – rašymas ne anglų kalba. Papildomus ženklus lengviau padaryti pasiekiamus tiesiogiai (be visokų FN kombinacijų) virtualioje klaviatūroje.

3. Ginčytinas dalykas. Beprotiškai greitai galima rašyti bet kuria klaviatūra, taip pat ir liečiama (56 žodžiai per minutę!). Jei jus domina spartos rekordai, derėtų rinktis rungtynėms tokį telefoną, prie kurio klaviatūros esate labiausiai įpratę. Visiems mums 99,9999% likusių tai nėra svarbus dalykas.

4. Netiesa. Šiandieniniuose kompaktiškuose telefonuose, kurių viduje ir slogos virusui vietos surasti keblu (taip tankiai sugrūsta elektronika) jokio rezervo nėra. Nori klaviatūros – turėsi mažiau lustų (silpnesnį procesorių, mažiau atmintinės) arba mažesnį akumuliatoriuką. Jei imsime kitą kryptį, tai neaukodamas vidurių turėsi tiesiog didesnį telefoną. Ar tikrai tokio reikia?

Tačiau visos šios išvados nereiškia, kad telefonai su atlenkiama, išstumiama ar kokia kitokia klaviatūra yra atgyvena. Vertikaliuose modeliuose ji leidžia žmonėms surinkti numerį ar netgi atlikti sudėtingesnius veiksmus apskritai nežiūrint į ekraną (tik nedarykite to vairuodami – aš kartais vaikštau per Vilniaus gatvių perėjas). Kai kurių tokių telefonų mygtukai yra pakankamai dideli, kad galima būtų apgraibomis žiemą paspausti bent jau skambučio priėmimo mygtuką ir su plonomis megztomis pirštinėmis.

O visa kita yra mūsų skonio ir stiliaus dalykas. Mes ryšime kaklaraiščius, nors marškiniai nuo pečių ir taip nekrenta. Mes nešiojame laikrodžius, nors aplink mus regos lauke yra bent 10 kitų: kompiuteriuose, telefonuose, automobilio prietaisų skyde, netgi muzikos grotuvuose. Apie tokius dalykus nesiginčijama: nori – naudok. Tai tavo reikalas. Daug mygtukų nešiojamame elektroniniame prietaise visada teikė šiokią tokią „moksliuko“ aurą. Ji paveldėta dar iš tų laikų, kai inžinieriai mokslo institutuose savo baltų chalatų krūtinės kišenėse nešiodavo mokslinius HP kalkuliatorius. Taigi mygtukai tam tikra prasme simbolizuoja besinaudojančio jais „techniškumą“.

HTC Desire Z šiuo atveju yra chameleonas. Jei nori, gali išskleisti klaviatūrą ir tuojau pat virsti sistemų programuotoju. Jei nori – suskleidi ir tuojau pat tampi vakarėlių liūtu (šiam pastarajam dalykui dar gali reikėti papildomų atributų). Jei man reikėtų rinktis iš Desire modelių, aš rinkčiausi HD. Ne dėl ekrano dydžio (HD ekrano įstrižainė yra 1,5 cm didesnė), o dėl didesnės galios. Bet aš jau įpratęs prie liečiamų ekranų. Desire Z gal dar tinka tiems, kas šiek tiek prisibijo liečiamo ekrano ir norėtų turėti „atsarginę klaviatūrą“. Ir dar tiems, kam patinka išskleidžiamos ir suskleidžiamos Desire Z klaviatūros garsas. Jis yra ypatingas. Labai malonus ir nesupainiojamas su kitais. Gal čia ir slypi visa tokių telefonų traukos paslaptis?

Kaip iš savo patirties žino bandantieji man skambinti, aš praktiškai nenaudoju telefono pagal jo pirminę paskirtį – man tai yra tiesiog „sinchronizuotas terminalas“, kuriame aš skaitau laiškus ir naujienas, žymiu atliekamus darbus ir planuoju naujus, užsirašau svarbią informaciją taip, kad viskas būtų tiesiogiai sinchronizuojama su planšete ir abiem kompiuteriais: stacionariu ir nešiojamuoju. Kadangi tie kompiuteriai yra Mac, tai procesas vyksta sklandžiai tik tuomet, kai telefone ir planšetėje veikia programos, „susikalbančios“ su Mac OS programomis. Su telefonais, naudojančiais ne iOS, tai labai keblu. Nors Dropbox ar Evernote veikia beveik visuose, man to negana. Teko grįžti prie savo senuko iPhone 3G.

Na, o Nokia N8 aš turiu atiduoti kažkam iš jūsų. Telefonas sveikas, gyvas, mažai ir labai atsargiai naudotas. Žinoma, originaliame įpakavime su visu lydinčiu laidų, kroviklių, ausinių ir literatūros komplektu. Dulkes nuo dėžutės nušluosčiau – atrodo kaip nauja.

Taigi, dėmesio!

KONKURSAS

Jei norite Nokia N8 telefono, nubraižykite kokią nors šmaikščią diagramą ir atsiųskite ją man (vienastoks „eta“ nezinau.lt) iki vasario 6 dienos. Braižybos technika nesvarbu, svarbu, kad ji būtų įdomi ir susijusi su IT sfera. Nebūtinai N8 ar Nokia – tinka bet kas apie internetą, telefonus, programas, gyvenimą su kompiuteriu ir t.t., ir pan. Įdedu paties per 5 minutes sudėliotą diagramą kaip konkurso priminimą ir (blogą) pavyzdį (pradėti skaityti nuo „Ar norite Nokia N8“):

Geros kloties!

Pačius įdomiausius darbus patalpinsiu čia, o tinklaraščių autorių komisija išrinks nugalėtoją, kurį paskelbsiu vasario 8 dieną.

Mano ir Nokia N8 santykių istorija klostėsi nelabai sėkmingai, bet tikrai nenuobodžiai. Pirmą kartą pasimatėme bene prieš du mėnesius Suomijoje, kur grupelei tinklaraščių autorių buvo išdalinti naujutėlaičiai telefonai ir sudaryta galimybė susitikti bei pabendrauti su jo kūrėjais. Apie visa tai rašė Justinas, o aš… ne. Kodėl ne? Nes man nepasisekė su gautu aparatu. Buvau vienas iš tų, kurių aparatai ėmė ir numirė dar nepradėję gyvenimo. Ir nors, pasak Nokia, tik labai nedidelė dalis aparatų buvo su broku, deja, daugelis jų pateko žurnalistams ir tinklaraščių autoriams. Nokia pastaruoju metu ir šiaip negali pasigirti palankia spaudos nuomone, netgi savo tėvynėje (paskaitykite, verta), tad pamaniau, kad verta palaukti veikiančio N8 ir aprašyti gyvą.

Ilgainiui tokį ir gavau, netgi su įdiegta lietuvių kalba. Bandymai kiek užtruko, tačiau apžvalgai medžiagą jau buvau surinkęs ir ketinau rašyti, kai laiškas iš Nokia atstovų dar kartą pasuko istoriją kita linkme. Žinodami, kad mano iPhone yra beviltiškai pasenęs, Nokia žmonės pasiūlė jį pakeisti Nokia N8. Ne savaitei ar dviems, o ilgesniam laikui. Hmm…

Jei šiandien būtų 2005-ieji ir kalbėtume apie „paprastą“ telefoną, būčiau sutikęs nė nedvejodamas. Tačiau išmanieji telefonai pririša prie operacinės sistemos – tiek dėl įpročių ja naudotis, tiek ir dėl programų, kurioms išleista nemažai pinigų. Persikeldamas į kitą pradedi visiškai nuo nulio. Netgi ne nuo nulio, o nuo didelio minuso, nes reikia „pasivyti“ visus kasdien naudojamus įrankius.

Ir vis dėlto aš nusprendžiau priimti iššūkį. Sprendimas remiasi tiek racionaliais, tiek ir emociniais dalykais. Iš racionalios pusės aš daugeliu anksčiau iPhone naudotų programų dabar naudojuosi savo iPad „lentelėje“. Iš emocinės – man norisi tikėti, kad Nokia turi perspektyvą aktyviau skverbtis į išmaniųjų telefonų rinką. Taip tikėdamas, privalau išnaudoti galimybę pagyventi su N8.

Dėl neįprasto bandymo ir jo aprašymas bus neįprastas – išskaidytas, labiau panašus į dienoraštį. Aš apskritai nemėgstu „standartinių“ apžvalgų, tradiciškai pradedamų visų įmanomų savybių išvardinimu (paspauskite pirmą įrašo nuorodą ir visas jas sužinosite. Man labiau rūpi kasdienis vartojimas, patogumas, programos – visa tai, kas telefone lieka po pirmos pažinties ir lydi visą gyvenimo su juo laiką.

Taigi pirmieji įspūdžiai:

Dizainas. Po kelių metų su aptakiu iPhone delne, Nokia N8 metališkumas ir griežtesnės geometrinės formos yra savaip žavios. Abejoju, ar daug žmonių išrinktų jį gražiausiu telefonu, tačiau jis išties išsiskiria: tiek nukirstais galais, tiek ir išsikišančiu iš nugarėlės fotoaparatu. Metalinis paviršius maloniai vėsus.

Meniu mygtukas (vienintelis priekyje) spaudžiasi maloniai ir gerai, kad turi pašvietimą. Šoniniai mygtukai gerokai kietesni – neįpratęs telefoną nykščiu užrakinu ne iš pirmo karto.

Korpuso dangtis neatsidaro, akumuliatorius yra nekeičiamas (o, pamenu, kaip buvo kadaise iPhone dėl to kritikuotas!). Didžiausias kol kas aptiktas dizaino trūkumas – labai kebliai atsidarančios durelės SIM ir atminties kortelei – jei nagai visiškai nukirpti, be kokios sąvaržėlės neapsieisime. Jos, beje, lygiai taip kebliai ir užsidaro…

Laikrodis. Gal kam pasirodys nerimta, tačiau vienas šauniausių Nokia N8 dalykų yra laikrodis budėjimo ekrane. Jis ir kalendoriaus data yra matomi VISADA, žinoma, jei tik telefonas yra įjungtas. Jau daug metų nenešioju laikrodžio ant riešo, nes laikrodis visada yra telefone. Tačiau iPhone ekranas budėjimo režime yra visiškai juodas, be menkiausios informacijos. Taip, paspausti vieną mygtuką, atrodo, nėra sunku, bet iš tiesų laikrodis ir kalendorius budėjimo ekrane yra daug daug geriau. Patogus ir lengvai konfigūruojamas ir N8 žadintuvas. Jis, beje, turi daug geresnes melodijas nei iPhone.

Paštas. Bene pirmas dalykas, kurį puoliau konfigūruoti. N8 sklandžiai prisijungė prie Gmail ir sinchronizavo pašto deželę. Kontrastingas vaizdas tamsiame fone man pasirodė kaip privalumas, kaip ir ryškios piktogramos bei gauto pašto skaidymas pagal dienas. Minusai – ganėtinai vėluojantis sinchronizavimas su Gmail ir retkarčiais nutrūkstantis ryšys su serveriu. Jei, pavyzdžiui, kompiuteryje perskaitau į laiškus, atsakau ar ištrinu, tai N8 pašto programos ekrane viskas atsinaujina su žymiu vėlavimu – kartais tenka laukti kelioliką minučių. Tačiau čia paštas turi ir didžiulį privalumą – ekrane nuolat matomame skydelyje (žr. pav. kaip jie atrodo) nuolat matau paskutinius du gautus laiškus nė neatidaręs pašto programos. Suskambus gauto pašto signalui galiu priimti sprendimą, ar iškart atsakyti, ar korespondencija gali palaukti. Su savo iPhone to padaryti negaliu.

Soc. tinklai. Kitas populiarus „pirmo ekrano“ dalykas, į N8 įdėtas pačių gamintojų, yra skydelis, prijungiamas prie Facebook ir Twitter. Į jį vienu metu telpa tik viena žinutė (jei Facebook, tai visa nė netelpa – tik pradžia), tačiau programa padaryta taip, kad kelios (gal kokios 10) naujausių FB ir Twitter žinučių bei FB profilio būsena (kiek yra draugų prašymų, žinučių ir kalendoriaus įrašų) cikliškai keičia viena kitą kas kelios sekundės. Teoriškai taip galima skaityti visą srautą, bet nelabai patogu – skydelis vis dėlto skirtas daugiau pramogai ar trumpam žvilgsniui, kas gi vyksta bendruomenėse. Nuoseklesniam skaitymui ir rašymui reikia specialių programų.

Beje, soc. tinklų skydelis man veikė ne iš karto. Nors sukonfigūravau jį pačią pirma dieną, elgėsi jis itin aikštingai: dažnai pamiršdavo prisijungimo duomenis, o prisijungęs rodydavo keistą (beprasmį) ekraną „visa veikla“, kuris jokios veiklos nerodė. Prieš kelias dienas pasirodė programos atnaujinimas (Nokia periodiškai praneša apie programų atnaujinimus panašiai kaip Windows Update), kurį įdiegus viskas pradėjo veikti kuo puikiausiai. Tiesa, teko įrašyti visus prisijungimo duomenis iš naujo.

Orai. Dar vienas populiarus pirmo ekrano skydelis. Mano atveju tai AccuWeather, nes kitos alternatyvos neradau. AccuWeather šiaip labai agresyviai prognozuoja orus (žiemą šalčius, vasarą – karščius ir daug kritulių) ir dažniausiai prašauna, todėl labiau mėgstu nuosaikesnę Weather.com prognozę (kur mūsų gimtoji HMT, kai jos labiausiai reikia?!?).

AccuWeather programos sąsaja ir skydelis yra labai dailūs. Programa yra informatyvesnė ir geriau padaryta nei iPhone analogas. Bet… ji pati informacijos skydelyje neatnaujina. Neradau nė tokios nuostatos. Todėl skirtingai nuo langelio į soc. tinklus, matoma orų prognozė yra tokio šviežumo kaip mano atmintis ją paspausti ir atnaujinti (trijų mygtukų procesas).

Kiti dalykai. Jei kas tikėjosi labai ilgo akumuliatoriaus resurso, tai čia tokio nėra – yra standartinė išmaniesiems telefonams viena diena su pakrovimu kasnakt.

N8 ekranas nėra mažiau blizgus ar atsparus pirštų atspaudams nei kitų telefonų, bet jis gerokai sunkiau nuvalomas už iPhone ar iPad. Gal reikia specialių priemonių? Skepetaitė, kurią turiu gavęs su iPhone čia nelabai padeda.

Iki kitų programų taip dar ir neprisikasiau. Todėl Ovi Store pasiūla – ateities dalykas. Apie N8 tikrai bus daugiau. Serialas tik prasideda…

Žinutę apie tai, kad Omnitel Lietuvoje pradeda prekiauti Apple iPhone 4, gavau Suomijoje, kur Nokia pristatė naują N serijos modelį N8. Tai sutapimas, bet apie tai verta pakalbėti atskirai. Nors „ketvertuką“ mačiau ne vieno žmogaus rankose Lietuvoje, oficialus prekybos startas įvyko 115 dienų – beveik po 4 mėnesių nuo telefono išleidimo JAV.

Telefonas pusmečiui?

Toks vėlavimas turi ir privalumų, ir trūkumų. Modelio pristatymo šurmulys jau yra aptilęs, jis nebeatrodo labai naujas, bet užtat App Store dauguma programų jau yra pritaikytos Retina ekranui, o operacinė sistema jau turėjo porą svarbių papildymų su klaidų pataisomis.

Ir vis dėlto… Kitų metų pradžioje prasidės (iš tikrųjų tai jau dabar prasidėjo) spėlionės apie tai, kokia bus iPhone 4 pamaina tikriausiai pasirodysianti kitų metų birželį. Gali būti, kad tai bus tik paspartinta versija su keliomis naujomis savybėmis, kaip kad buvo su 3G/3GS, tačiau gali būti ir kitaip – konkurencija tarp išmaniųjų telefonų gamintojų stiprėja, tad Apple gali paspartinti modelių kaitos ciklą.

Jei taip, tai iPhone 4 savo išskirtinumą ir naujumą išlaikys vos daugiau nei pusę metų…

Kaip bus su internetu?

Įdomu palyginti dabartinius iPhone planus su siūlytais prieš du metus, ypač jų duomenų kiekį. 2008-aisiais pats pigiausias (99 Lt/mėn.) planas siūlė 100 MB, dabar – 200 MB; brangiausias (259 Lt/mėn.) anuomet leido be papildomo mokesčio atsisiųsti 1000 MB, dabar – trigubai daugiau. Tačiau esmė nepasikeitė – ir prieš du metus, ir dabar vienintelė „protinga“ (daugelis ginčys ir tai) kaina yra pigiausio „iTalk1“ plano, o jo duomenų kiekis toli gražu nėra patenkinamas – 200 MB galima nusiurbti per dvi-tris įprasto naudojimo dienas, ypač jei tomis dienomis pasitaiko nemažai programų atnaujinimų. „iTalk2“ plano siūlomas gigabaitas per mėnesį yra kiek realistiškesnis, tačiau jis pusantro karto brangesnis – tai 1200 papildomų litų per du metus.

Yra ir dar vienas įdomus aspektas. Prieš du metus Omnitel, pradėdama prekybą iPhone telefonais nepasiūlė plano su neribotu duomenų srautu, bet… vėliau jis atsirado. Ar tai reiškia, kad ketinantys pirkti iPhone 4 savo pačių labui turėtų palaukti dar bent mėnesį?

Iš užsienio ir vietinės patirties jau žinome, kad „neriboti“ planai iš tiesų beveik niekuomet tokie nebūna, bet pirkėjui vis tiek reikia plano, kurio esmė yra „noriu žinoti, kad protingai naudojantis telefonu niekada neteks mokėti „baudos“ už duomenų srauto perviršį“. Aš šiandien tokio plano nematau – nebent „iTalk2“, bet jis išties labai brangus.

Lygindamas su tuo, ką naudoju šiandien (99 Lt/mėn., nesu mokėjęs už duomenų limito viršijimą), galėčiau sakyti, kad interneto pasiūla yra gerokai prastesnė…

Alternatyvos

Teoriškai iPhone 4 alternatyvų rinkoje apstu ir kasdien daugėja. Praktiškai ta pasiūla gali būti nieko verta, jei jus domina konkreti telefono paskirtis. Atmetant kai kuriuos subtilumus, galima būtų suskirstyti išmaniųjų telefonų rinką į kelias grupes:

• Dizainas, sąsajos elegancija, išbaigtumas, programos, žaidimai – iPhone
• Galimybė konfigūruoti, „laužti“, eksperimentuoti, „geležies“ įvairovė – Android šeima
• Verslo komunikacija, specifinės vertikalės – Blackberry
• Foto, video, navigacija – Nokia
• Socialiniai tinklai (?), biuro programų integracija – Windows Phone 7

Nemanau, kad kuri nors viena sritis yra vertesnė už kitas – tai yra pirkėjo pasirinkimo dalykas. Aš pasirinkau programas, nes ir kompiuteryje man jos atrodo svarbiausios. Daug daug metų praėjo nuo to laiko, kai sekiau BIOS versijas ar bandžiau keisti programų langų rėmelių spalvą, parsisiuntęs kokį nors Windows „hacką“. Todėl ir telefone man tai toli gražu nėra svarbiausia. Bet suprantu, kad kiekvienas renkasi pagal savo poreikius.

Tačiau netgi apsisprendus ankstesnį iPhone modelį keisti į iPhone 4, sielos ramybės nesulauksi. Viena priežastis – tas nelemtas vėlavimas, kuris iš naujo tau telefono, vos jį įsigijus padaro senstantį telefoną. Kita – abejonė, ar Omnitel siūlomi planai atitinka būsimą vartojimą. Trečia – skurdus modelių pasirinkimas (Omnitel apskritai dabar siūlo tik vieną „ketvirtuko“ modelį su 16 GB duomenims).

Man iki sutarties pabaigos liko beveik 2 mėnesiai, todėl turiu laiko pagalvoti. Dabar bandau Nokia N8, tikiuosi iki gruodžio sulaukti ir vieno kito testinio Windows Phone 7 modelio. Tuomet ir matysiu, ar iPhone 4 kartais nepakeis netgi daugiau nei ketino…

Kadangi šios savaitės HTC Desire HD ir HTC Desire Z pristatymas jau nebėra karšta naujiena, tai šis įrašas yra skirtas pamąstymams ir toms išvadoms, kurių priėjau stebėdamas renginį gyvai Londone, apžiūrinėdamas aparatus ir skaitydamas atsiliepimus internete. Kitaip tariant, man labiau rūpi strateginiai dalykai ir HTC kelias į ateitį.

Keturi banginiai

HTC renginys rugsėjo 15 dieną iš esmės rėmėsi keturiomis naujienomis, labai kompaktiškai per nepilną valandą išdėstytomis bendrovės vadovo Peter Chou, Europos, Vidurio Azijos ir Afrikos regiono vadovo Florian Seiche bei rinkodaros bei techninių skyrių žmonių. Tos keturios naujienos – interneto tarnyba HTC vartotojams HTCSense.com, atnaujinta Sense UI sąsaja bei du nauji firmos telefonai–flagmanai: Desire HD ir Desire Z.

HTC yra labai jauna firma – rinkoje 8 metus, iš kurių tik pastaruosius du pardavinėja produktus su savo vardu (anksčiau gamino telefonus operatoriams su jų logotipais ir pagal jų specifikacijas). Todėl produktų pristatymui ji nepagailėjo lėšų į Londoną sukviesti žurnalistus beveik iš visos Europos. Renginio metu jautėsi šioks toks organizatorių jaudulys – tai natūralu, net dauguma apie jį rašiusių tinklaraščių yra gerokai vyresni už HTC prekės ženklą. Tačiau HTC jau turi kuo didžiuotis – bendrovė teigia, kad jos prekės ženklo žinomumas per metus padidėjo du kartus, ir šiandien firma gali drąsiai teigti esanti ketvirta didžiausia išmaniųjų telefonų gamintoja pasaulyje.

HTC Sense masėms

HTC Sense yra papildoma vartotojo sąsaja, „užvelkama“ ant operacinės sistemos bendrovės telefonuose. Android entuziastams ji nepatinka, nes slepia „tikrąją OS“ ir riboja galimybes priversti telefoną veikti taip, kaip nori jie, o štai vidutiniam masiniam vartotojui tas papildomas sluoksnis padeda geriau susigaudyti ir patogiau valdyti telefoną bei programas. HTC neketina atstumti entuziastų (kurie visada ras būtų apeiti nenorimas sąsajas), tačiau dėmesį koncentruoja į masinį vartotoją ir tobulina Sense.

Iš pradžių aš maniau, kad visos tos gamintojų sąsajos yra laikinas dalykas, diegiamas į telefonus tol, kol Android taps patogi naudoti. Tačiau HTC mano kitaip – nepaisant vis tobulinamų Android versijų, Sense UI sluoksnis tampa vis storesnis ir storesnis, vis mažiau iš po jo kyšo žalia Android robotuko galvelė. Nė kiek nenustebčiau, jei kurią dieną HTC paskelbtų apie savo programų parduotuvę – firmos atstovai teigia puikiai žiną, kokia ribota yra komercinių programų Android Market sklaida.

Renginio metu paskelbti Sense UI atnaujinimai atrodo nežymūs, tačiau vartotojams jie yra svarbūs. HTC teigė rinkę vartotojų nusiskundimus ir pageidavimus – nauja Sense versija yra svarbesnių iš jų sprendimas. Pavyzdžiui, telefonas su Sense garsiau skamba rankinėje ar kišenėje ir tyliau – padėtas ant stalo ar laikomas delne. Smulkmena? O ne! Aš dėl šio dalyko praleidžiu dešimtis skambučių kiekvieną savaitę. Nenoriu garsinti signalo, nes kambario tyloje jis verčia krūpčioti, o nustatyto negarsiai kišenėje aš per aplinkos ir transporto triukšmą negirdžiu.

Kitas, labai populiarus tarp renginio dalyvių pavyzdys, kešuojami žemėlapiai. Vieną kartą pakrauti į atmintinę jie sklandžiai slenka ekrane į visas puses – nebereikia laukti, kol pasikraus iš interneto. Tai ne tik patogu, tai taupo pinigus, nes keliaujant užsienyje suvartojama kur kas mažiau interneto duomenų srauto. Kadangi Google Maps taip naudoti neišeina, tai HTC pridėjo pačių paruoštus žemėlapius. O jei jau tiek darbo atliko, tai pasistengė ir dėl kitų vartotojui svarbių dalykų – pavyzdžiui, automatiško žemėlapio pasukimo pagal kompasą ir tai, kokia kryptimi žiūri/juda jo šeimininkas.

Į mano klausimus (kuriuos iš jūsų surinkau prieš kelionę) apie Sense UI ir viso telefono lokalizaciją, įskaitant lietuvišką klaviatūrą buvo atsakyta pažadais – deja naujieji modeliai dar nėra „lietuviški“, tačiau ateityje bus. Gaila, kad niekas nesiryžo pasakyti kada…

Apibendrinimas: HTC siekia, kad Sense UI tobulėtų ir ne tik užpildytų Android paliktas spragas, bet ir sukurtų pakankamai daug papildomos vertės, kad niekam nebesinorėtų „rauti šaknų“. Taip ir naujus vartotojus lengviau pritraukti, ir pririšti esamus prie HTC įrangos. Sense – HTC įrankis nutolti nuo „dar vieno Android gamintojo“ įvaizdžio.

Debesys judantiems

„Rišimas“ prie Sense dar labiau išryškėja, kai į lygtį įtrauki naująją interneto tarnybą HTCSense.com. Pagrindinė jos paskirtis – duomenų sinchronizavimas, atsarginės jų kopijos ir archyvas, telefono saugumas ir nuotolinis valdymas. Dalį funkcijų (surasti telefoną, užblokuoti nuotoliniu būdu ar ištrinti jo duomenis) esame matę anksčiau (MobileMe/Find my iPhone ir pan.). Įdomu tai, kad kartu su atsarginėmis teksto žinučių, pokalbių registro kopijomis išsaugomos ir vartotojo nuostatos. Jei prarastumėte telefoną, tai naująjį pritaikyti užtruktų daug trumpiau, nei viską darant rankomis.

Beklausant pranešimo apie Sense ir ypač apie jos interneto tarnybą man kilo daug klausimų, kuriuos vėliau uždaviau HTC atstovui Vidurio ir Rytų Europai Pawelui Orlinski. Kodėl HTC imasi Google darbo? Kodėl kuria funkcijas, kurios tiesiogiai gali konkuruoti su ateities Android versijomis? Kaip HTC ketina suderinti tokį gilų sąsajos sluoksnį su esminiais pasikeitimais operacinėje sistemoje? Ar veiks dabartinė Sense UI, tarkime, su Android 2.6 ar 3.0?

Atsakymus, tiesą sakant, gavau labai mandagius, bet nelabai konkrečius. HTC teigia labai glaudžiai dirbanti su Google. Keisis Android versijos, bus priderinta ir Sense. Tik niekas nesiėmė atsakyti, ar tai nevirs stabdžiu diegiant į telefonus naujas OS versijas, nuo ko Android telefonai labai kenčia šiuo metu. Man susidarė įspūdis, kad visi Android telefonų gamintojai kasdien vis labiau stengiasi vartotojus įklampinti į savo sąsajas – taip, kad jiems nekiltų ranka savarankiškai diegti naujas versijas, ROM ir „neautorizuotus“ sistemos priedus. Prisirišus prie HTCSense.com gali nebesinorėti griauti veikiančios sistemos – žmonės sutiks palaukti…

Kitas nerimą keliantis dalykas – naujienų suderinamumas su senesniais modeliais. HTC pripažįsta, kad ne visi trečiadienį pristatyti smagumai veiks su dabar parduodamais telefonais – netgi su santykinai nauja HTC Desire. Žinoma, čia nieko nuostabaus – ne visos naujos OS versijų galimybės veikia ankstesniuose modeliuose (žinau, nes naudoju iOS 4.1 su senuku 3G), bet jei programinė įranga telefonų kaitos ciklą (dabar – maždaug kas du metus) paspartins iki metų ar vos pusmečio, vartotojai liks labai nepatenkinti.

Na, o jei jau pradėjau apie telefonų keitimą…

Naujas lyderis – Desire HD

Desire HD – naujas HTC flagmanas. Tai santykinai didelis (kažkaip keista, kad nuolat mažėję dabar telefonai vėl ėmė sparčiai didėti ir artėti prie anuometinio „plytų“ formato) telefonas su didžiuliu 4,3 colio įstrižainės ekranu, 8 megapikselių kamera (720p HD įrašas), 1 GHz Snapdragon procesoriumi, 768 MB atmintine ir 1,5 GB talpos saugykla, plečiama microSD kortele. Telefono korpusas yra pagamintas iš vientiso aliuminio liejinio, kas iš tiesų prideda solidumo, patvarumo ir (jei metalas jums mielas) išvaizdos grožio.

Spalio mėnesį prekyboje (taip pat ir Lietuvoje) pasirodysiantis Desire HD bus su Android 2.2 („Froyo“) OS ir naująja Sense UI, kuri jau galės naudoti HTCSense.com interneto tarnybą. Orientacinė aparato kaina be operatorių subsidijų ir sutarčių – apie 2000 litų.

Desire Z – su mygtukėliais

HTC Desire Z yra tarsi jaunesnis HD brolis. Šis modelis turi mažesnį (3,7 colio) ekraną, 800 MHz procesorių, 5 megapikselių kamerą (irgi su HD įrašu), tačiau išskirtinė jo savybė – išslenkama fizinė klaviatūra (jis pavadintas Z, nes klaviatūros vyriai primena Z raidės formą). Pagrindinė klaviatūros naujovė – daugiau santrumpų dažniausiai naudojamoms komandoms ir funkcijoms bei pasirinktų programų paleidimas klaviatūros komandomis.

Nors daugeliu aspektų Z ir HD yra labai panašūs, akivaizdu, kad fizinės klaviatūros dabar yra tik vis mažėjančiai jų mėgėjų bendruomenei. Tai rodo ir HTC sprendimas į Z modelį sudėti gerokai kuklesnę techninę įrangą.

Bandant gyvai Desire Z paliko neblogą įspūdį. Jis geriau telpa į delną, tačiau klaviatūros išstūmimas yra ganėtinai kietas. Dėl aptakios korpuso formos kartais viena ranka sudėtinga ją išskleisti, nes telefonas slysta delne.

Kuriozai

Šiaip HTC renginys, sakyčiau, buvo vykęs, bet su interneto ryšiu organizatoriams labai nesisekė. Prieš prasidedant pagrindiniam pranešimui buvo labai keblu prisijungti prie vietinio tinklo. Per pranešimą tinklas veikė, tačiau nepavyko išsiųsti nuotraukų ar didesnio duomenų kiekio. Interneto ryšys apskritai dingo vos pasibaigus pagrindiniam pranešimui. Todėl ir tiems, kas laukė naujienų Twitter, man nepavyko papasakoti įspūdžių ir gyvo testavimo ir kitų naujienų. Iki tol buvusi atvira „HTCpublic“ tinklo jungtis buvo užrakinta ir tokia liko iki pat renginio pabaigos.

Šiek tiek paišdykauti buvo atvykę ir konkurentai. Kadangi tomis pačiomis dienomis Londone vyko Nokia World renginys, tai Nokia komanda, nešina raudonais Ovi Store reklamuojančiais balionėliais, pražygiavo pro HTC renginio vietą (į vidų pro apsaugą nesibrovė). Ėjo jie taip romiai, kad net dėmesio neatkreipiau tol, kol apie „diversiją“ neperskaičiau internete. Vėliau sužinojau, kad buvo dalinami ir kažkokie Nokia „lauknešėliai“ tiems, kas dalyvavo HTC renginyje, bet daugiau apie tai nieko negaliu papasakoti, nes mačiau tik porą tuščių melynų dėžių nuo tų lauknešėlių.

Šiaip Nokia reakcija į HTC renginį pasirodė įdomi. Jums spręsti, ar tai baimės, nerimo, draugiško pasistumdymo pečiais, ar tiesiog dėmesio išraiška. Abu renginiai internete vertinami įvairiai. Vieni su entuziazmu sutiko naujienas, kiti tvirtino, kad Londonas šią savaitę niekuo mobiliu smarkiai nenustebino.

Apie Nokia World nieko nežinau, o štai HTC renginys man pasirodė vertingas vien dėl to, kad turėjau progos kiek geriau pažinti labai staigiai ir stipriai į mobiliųjų technologijų rinką įsiskverbusią bendrovę. Juk iš tiesų svarbu ne tik modeliai ir techninės jų charakteristikos, bet ir firmos kultūra, vizija, tikslai ateičiai ir santykis su vartotojais.

HTC akylai stebi itin sparčią išmaniųjų telefonų plėtrą ir supranta, kad laiku neparuošusi modelių pačiai plačiausiai vartotojų grupei, gali likti tik kelių entuziastų palaikoma. Todėl ir siekia patenkinti jų, ypač naujokų ir migruojančių iš kitų OS poreikius. Bando savitai ir ganėtinai drąsiai.

Ryt vidurdienį vietos laiku (14 val. Lietuvoje) HTC Londone rengia paslaptingą renginį, kuriame veikiausiai bus pristatyti nauji išmaniųjų telefonų modeliai. Kadangi turėsiu galimybę ten būti (išskrendu trečiadienį labai anksti ryte), tai bandysiu apie viską pasakoti gyvai. Iš pradžių galvojau apie galimybę rašyti tinklaraštyje su CoverItLive, bet paskui apsigalvojau – gali būti, kad kompiuteris bus ant kelių, o taip rašyti yra nepatogu. Todėl bent jau šį kartą pasirinkau iPad ir Twitter komplektą. Tinklaraštyje parašysiu grįžęs – su nuotraukomis, įspūdžiais ir apibendrinimais.

Taigi jei ryt turėsite galimybę, siūlau viena akimi sekti mano Twitter kanalą. Tam Twitter paskyra visiškai nebūtina – naujienas galėsite skaityti tiesiog svetainėje, nors turintys šios tarnybos paskyrą galės man rašyti žinutes ir klausimus – pasistengsiu atsakyti.

Beje, po pristatymo turėsime pusvalandžio klausimų-atsakymų sesiją su HTC atstovais (specialiai Baltijos regionui). Jei turite kokių klausimų, kuriuos norėtumėte, kad užduočiau HTC žmonėms, rašykite šio įrašo komentaruose – pasistengsiu gauti į juos atsakymus.

Na, o jei kas esate Londone, tai HTC vakare po renginio organizuoja (nemokamą) susibūrimą. Daugiau informacijos – Facebook puslapyje.

Man jau kurį laiką neduoda ramybės mintis apie tai, kad kiekvienam turimam ar ateityje turėsiamam įrenginiui parūpinęs 3G ryšį, kaip mat bankrutuosiu. Žinoma, dabar atsiranda santykinai neblogų duomenų planų, tačiau net ir su jais, sudėjęs porą telefonų, kompiuterį ir planšetę, gausiu golfo klubo mėnesinės įmokos dydžio sumą. Ne mano kišenei. Dėl tos priežasties net iPad įsigijau be 3G. Kad nebūtų pagundos…

Bet pagunda yra. Ir to ryšio prireikia pačiose netikėčiausiose vietose. Tokiose, kuriose belaidis Wi-Fi ne visada siekia. O jei susitinki kur nors kavinėje su draugais, tai kaip mat aptinki, kad visi turi kompiuterius, bet niekas negali prisijungti prie interneto. Būna juokinga, bet ne visada – kartais prie interneto tikrai reikia prisijungti.

Tiesa, turiu saują 3G modemų. Kompiuterį 3G ryšiu galiu aprūpinti, bet negaliu pagelbėti iPadui ar kolegoms, kurie turi į naršyklę žiūrėti man per petį.

Kažkada pasiskundęs apie tokį komunikacinį skurdą, išgirdau pasiūlymą naudoti MiFi (atleiskite, nepamenu, kas patarė pirmasis). Įrašiau šį dalyką į darbų tvarkaraščio „someday“ skyrelį ir pamiršau, tačiau ne tiek, kad akimirksniu nesureaguočiau į kolegos pasiūlymą jį įsigyti.

Žinau, kad daugelis iš jūsų jau pažįsta MiFi, bet trumpai pristatysiu aparatėlį tiems, kas dar jo nenaudoja:

• Tai yra mobiliojo ryšio maršrutizatorius („mifi“ yra prekės ženklas, kaip „kseroksas“ ar „kedai“, todėl šiaip jau netinka, nors ir trumpesnis, ir įsimintinesnis). Iš esmės jis yra toks pats, kaip belaidžio ryšio maršrutizatorius jūsų namuose, paskirstantis interneto ryšį kompiuteriams ir kitai įrangai, tik šiuo atveju dalinamasi 3G mobiliuoju ryšiu.
• Aparatėliai dažniausiai būna nedidukai, telpantys į kišenę. Pakraunami jie per USB jungtį ir be srovės gali dalinti ryšį 3-4 valandas. Į aparato vidų, už akumuliatoriaus, kaip telefone įdedama SIM kortelė. Daugiau nieko ir nereikia – įjungi aparatą ir tuojau pat mobiliuoju ryšiu galima dalintis tarp kelių įrenginių su belaidžio vietinio ryšio antenomis (mano atveju – iki 5).
• Kartais šie mažyliai turi ir lizdą microSD atmintinės kortelei. Įdėjai 32 GB – ir turi bendrą saugyklą, pasiekiamą visiems prisijungusiems. Tai labai patogu, kai susitinki su draugais, kolegomis ir reikia permesti didesnius failus. El. paštu neprisegsi, „dalinimąsi“ kompiuteryje keblu konfigūruoti, Rapidshare ir pan. veikia lėtai, o čia štai gali dalintis gigabaitais lyg niekur nieko. Atmintinė praverčia ir kaip papildoma saugykla telefonui ar planšetei, ypač jei juose yra nedaug laisvos vietos. Gali nešiotis knygas, filmus, muziką – kai reikia, visada gali prisijungti ir nusiurbti į aparatą.
• 3G maršrutizatoriai labai praverčia išvykstant į užsienį. Tarptinklinio ryšio tarifai dažnai būna kosminiai, tad naudoti savo kortelę gali tik žmonės, kurių ryšio išlaidas apmoka darbovietė. Kitiems gi geriau įsigyti užsienyje kortelę su pigiausiu išankstinio apmokėjimo duomenų ryšiu ir naudotis ja. Pakaks vienos išvykos, kad visiškai atsipirktų maršrutizatoriaus kaina…
• Teoriškai aparatą galima naudoti ir namuose, ypač jei kitoks interneto ryšys neprieinamas (nėra šviesolaidžio, telefono linijos DSL, Mezon ar pan.). Rašau „teoriškai“, nes 3G ryšys iš tiesų tinka tik el. paštui, naršymui ir nedidelių failų siuntimui.
• Gali kartu su kolegomis karštą vasaros dieną (hmm…) persikelti dirbti į parką. Visi lieka prijungti prie interneto.

Tai štai – šiandien jau turiu nediduką TrekStor 3G maršrutizatorių, kurį iš tikrųjų pagamino Huawei. Rytoj pat jį išbandysiu, nes išvykstu į Birštoną. Vietinis testas pavyko, tačiau nesugalvoju, kaip SIM kortelėje išjungti reikalavimą įrašyti PIN. Sako, kad beveik visi senesni telefono aparatai turi tokią komandą savo meniu, bet mano senas aparatas (nenaudotas tris metus) nebenori krautis. Išjungus PIN (SIM kortelė šią nuostatą įsimena) naudotis maršrutizatoriumi patogiau. Jis pats neturi skaičių klaviatūros, tad PIN neišjungus kiekvieną kartą tenka jungtis prie aparato vidinio tinklalapio (standartiškai 192.168.1.1) ir įrašinėti PIN.

Ryšio sparta tikrai nėra stulbinanti – 3G yra 3G, net jei naudoji HSDPA, bet naršymui tikrai pakanka. Aparatėlis man kainavo 300 litų. Manau, kad tai neprasta kaina, nes ateity iš jo ketinu turėti nemažai naudos.

Vos tik paskelbiu kokio nors Android telefono apžvalgą su kritinėmis pastabomis, tuojau pat atsiranda aršuolių, puolančių teigti, kad visos jį naudojant patirtos nesėkmės yra „mano paties problema“. Aparatas esą tobulas, bet aš, teturėdamas menką trylikos metų patirtį technologijų žiniasklaidoje, tiesiog to nesuprantu.

Tuo keisčiau būna vėliau, kai pati Google ar telefonų gamintojai išleidžia patobulintus modelius ir tie patys, kurie mane kaltino kabinėjantis, su pasididžiavimu vardina ištaisytas klaidas ir pagerintas funkcijas – taip, tas pačias, apie kurias aš rašiau…

Samsung I9000 Galaxy S yra dar vienas toks pavyzdys. „Namų“ mygtukas, puslapiais sudėliotos programos, lietuviškas sąsajos vertimas ir lietuviškų rašmenų klaviatūra, programų valdymo posistemė su paprastu būdu uždaryti nepaklusnias programas ir aiškiu indikatoriumi, kiek jų yra atviros – beveik viskas, kas kliuvo anksčiau matytuose Android modeliuose, čia yra ištaisyta. O jei ištaisyta, tai, vadinasi, buvo ką taisyti?..

Galaxy S vertas pagyrimo dėl dviejų pagrindinių dalykų – labai rimtos techninės įrangos ir jau minėtų didelių Samsung pastangų savo jėgomis ištaisyti daugumą esminių OS trūkumų.

Techninė pusė skamba įspūdingai: gigaherco S5PC111 procesorius; 2 GB atmintinė programoms, 8 ar 16 GB pagrindinė atmintinė ir dar microSD kortelė iki 32 GB; didelis 4 colių įstrižainės Super AMOLED C 480×800 taškų ekranas, 5 mpix fotoaparatas, filmuojantis 720p HD, priekinė VGA kamera, HSDPA/HSUPA 3G, 802.11 b/g/n belaidis tinklas, A-GPS, FM imtuvas ir kitos gėrybės.

Bandytas modelis buvo su Android 2.1 OS, nors Samsung užtikrino, kad jis puikiai veiks su 2.2 ir veikiausiai keliomis būsimomis versijomis. Tačiau Android šiuo atveju yra gausiai papildyta pačios Samsung priedais ir patobulinimais. Programų skaidymą puslapiais (ekranais) jau minėjau. Pagrindinis budėjimo ekranas turi įdomią programėlę „Daily briefing“ (matosi paveikslėlyje), kuri į labai kompaktišką plotą viename ekrane gali surinkti informaciją iš kelių jums svarbių šaltinių: orų prognozę, naujienas iš RSS, valiutų ar akcijų kursą ir pan. Išdidžiai pirmajame ekrane puikuojasi e-knygų skaityklė (labai panaši į iBooks), programų tvarkyklė.

Jei rašote anglų kalba, galite pasinaudoti Swype klaviatūra, su kuria galima rašyti tiesiog stumdant pirštą po ekraną, net nepakeliant jo. Swype pagal trajektoriją atpažįsta, kokias raides parenkate. Lietuviška klaviatūra padaryta panašiai kaip iPhone, tačiau ne visiškai taip pat. Raidę, kurios variantą norite pasirinkti, reikia palaikyti paspaudus, tačiau tiesiogiai ją išsirinkti paslinkus pirštą man nepavyko – išsiskleidusiame meniu raidę reikia parinkti atskiru paspaudimu. Taip rašyti šiek tiek lėčiau, bet užtat mažesnė galimybė padaryti klaidą pasirenkant simbolį.

Galaxy S naudoja Android OS naršyklę, kurią vertėtų pakeisti kokia nors tobulesne. Pastebėjau, kad atidarant kai kurias svetaines ir didinant ar mažinant jų vaizdą, nesutampa „zoom“ lygis tekstui ir paveikslėliams. Smarkiai išdidinus vaizdą paveikslėliai virsta „pikselių sriuba“. Tiesa, šis dalykas nėra dažnas, o ir didinti vaizdą Samsung Galaxy S ekrane reikės nedažnai – į jį ir taip daug telpa.

Komplimentai, anksčiau girdėti Super AMOLED ekrano adresu, iš esmės yra pagrįsti – jis išties yra labai ryškus. Man netgi norėjosi pakeisti paveikslėlį į švelnesių pustonių foną arba sumažinti ryškumą, nes prieblandoje jis itin intensyviai šviečia. Būtų smalsu palyginti šį ekraną su Apple Retina variantu, bet tokios galimybės dar neturėjau.

Pabandysiu apibendrinti savaitės įspūdžius su Samsung I9000 Galaxy S:

Patiko. Ekrano dydis ir kokybė. Lietuviškas sąsajos vertimas (nors kai kurių terminų nesupratau), lietuviški rašmenys klaviatūroje, programų tvarkyklė, knygų skaityklė, aparato sparta ir didelė atmintinė, patobulinta sąsaja ir Daily Briefing, mažas aparato svoris, kompaktiškas kroviklis.

Sukėlė abejonių. Telefono dydis, bet tik iš pradžių – vėliau įpratau ir delne jis gulėjo pakankamai patogiai. Telefono dizainas – skonio reikalas, bet man plastikas sudarė trapios ir pernelyg kasdieniškos konstrukcijos įspūdį. Sumokėjus beveik 2000 litų, rankoje norisi turėti ne tik galingą, bet ir dailų daiktą. Bet užtat telefonas yra netikėtai lengvas, o tai jau didelis privalumas.

Labiau pramogos nei naudos yra iš išplėstinės tikrovės naršyklės. Nesu tikras ir dėl ThinkFree mobiliojo biuro privalumų – jo programos atrodo perkeltos į mažus ekranus pernelyg mechaniškai ir normaliam darbui netinka, nebent peržiūrai.

Nebandytas liko AllShare dalinimasis skaitmeniniu turiniu, nes neturėjau kito aparato su tokia sistema. Netikrinau ir A-GPS.

Geriausias iš Android? Parduotuvės „Mobili linija“ pirkėjai Galaxy S yra įvertinę daugiausiai taškų (8.3) iš visų joje parduodamų telefonų. Nors aš labai ginčyčiau kai kuriuos kitus „tope“ skelbiamus vertinimus, Samsung Galaxy S ko gero yra vertas pirmos pozicijos. Tai išties geriausias iki šiol bandytas modelis su Android operacine sistema. Pasakyti, kokią vietą jis užima tarp visų išmaniųjų telefonų, aš nesiryžčiau – mat įtraukiant į lygtį visas OS, jų ir programų privalumai/trūkumai sveria ne mažiau, nei atskiras telefono modelis. Nors būtų kada nors įdomu palyginti kiekvienos OS lyderius…

Išvada – jei jums patinka Android OS ir nebaido 2000 litų kaina, tai geriau už Samsung I9000 Galaxy S kažin ar rasite. Samsung pastangomis Android tapo draugiškesnė vartotojui, o didelė telefono galia, daug atmintinės ir didelis ekranas leis išbandyti visas šios OS ir jos programų galimybes. Tiesą sakant, Galaxy S yra pirmasis telefonas, privertęs susimąstyti, ar atitarnavus mano dabartiniam iPhone 3G nevertėtų pasukti kitu keliu…

Omnitel ką tik atsiuntė pranešimą spaudai, kuriame giria mus, kad per metus nupirkome bent dešimt kartų daugiau išmaniųjų telefonų nei per metus prieš tai. Šiuo metu firmos parduodami išmanieji telefonai sudaro 50% – sakyčiau, netikėtai daug. Tą patį sako ir Omnitel: pasak IDC ir Gartner išmaniųjų telefonų dalies vidurkis Europoje yra 28%, o pasaulyje – 19%.

Per tą patį laikotarpį operatoriaus tinklais perduota 1,07 petabaito (1,07 mlrd. megabaitų) duomenų. Prieš metus šis skaičius buvo 0,73 PB. (Pastaba sau – jau reikia pasidomėti, kaip trumpinamas eksabaitas…)

Pokyčiai jaučiasi ir be statistikos – pakanka pasidairyti gatvėje ar kavinėse, kokiais aparatais naudojasi žmonės. Šiandien nebent planšetiniai kompiuteriai dar atrodo neįprastai, bet kitais metais ir vedžiojimas pirštu po didelį ekraną, matyt, jau bus įprastas vaizdas.

Padidėjo ir technikos gamintojų dėmesys žiniasklaidai. Neseniai gavau HTC kvietimą į Londoną susipažinti su naujais firmos produktais ir planais ateičiai. Rugsėjo viduryje turėsiu, ką papasakoti.

Nors kartais pasigyrimai mobiliojo ryšio skvarba, šviesolaidžio plėtra ar – dabar – išmaniųjų kiekiu atrodo nerimtai, tačiau kiekvienas toks dalykas, man regis, po truputėlį gerina visos šalies IQ. O kai nuskamba užsienyje – padeda ir mūsų reputacijai.

HTC modelių rinkodaroje ne taip paprasta susigaudyti – ne vien dėl skirtingų aparatų skaičiaus, bet ir dėl jų kainų ir neįprastos išleidimo sekos. Mano bandytas HTC Legend buvo išleistas šių metų kovą, tačiau praktiškai iškart ne kaip lyderis – juo jau tada turėjo tapti HTC Desire. Todėl susidomėjimas Legend modeliu buvo mažesnis, nei galima buvo tikėtis. Tam tikra prasme HTC Legend buvo šūvis į vidurį – bandymas išplėsti vidurinės grandies telefonų pasirinkimą ir pritraukti modernių funkcijų bei naujos OS geidžiančius pirkėjus paliekant kiek kuklesnę kainą. Pavyko? Matysim…

Patobulintas Hero

Legend panašumas į HTC Hero skatintų lyginti šiuos du modelius, tačiau Hero man neteko bandyti, o nuo anksčiau testuoto Magic Legend taip smarkiai skiriasi, kad palyginimas beveik neturėtų prasmės. Išskirtiniai Legend bruožai tiek naujo, tiek ir jau naudojusio HTC akimi – aliuminio korpusas, „epliškai“ sudėlioti įjungimo bei garso reguliavimo mygtukai bei ryškus AMOLED ekranas. Skirtingai nuo ankstesnių modelių Legend turi ne mechaninį žymeklio rutuliuką, o optinį.

Šiaip HTC Legend dizainas išties yra neprastas. Eklektiškai atrodo tik jo nugarėlė, kuri turi guminę „kaktą“ su keistai išbarstytomis garsiakalbio skylutėmis, 5 Mpix fotoaparato objektyvu ir LED blykste bei tokią pačią guminę „barzdą“, po kuria slepiasi akumuliatorius, SIM ir SD atmintinės kortelės. Telefonas maloniai guli delne, neslidinėja drėgnose rankose (bandant prie +33° C lauke, tai buvo svarbu) ir turi vos keletą konstrukcinių trūkumų:

1. Priekiniai „namų“, meniu, atšaukimo ir paieškos mygtukai sunkokai spaudosi.
2. Akumuliatoriaus dangtelis nusiima nesunkiai, tačiau užsideda labai kebliai. Netgi pilnai jį uždarius lieka šioks toks tarpelis, kuris kelia nerimą, ar į aparato vidų nepateks dulkių ir drėgmės.

Nauja Sense UI ir Android 2.1

Įjungus telefoną, maloniai nustebina pakankamai greitas OS krovimas – man sąsaja tapo prieinama po 22 sekundžių. O ta sąsaja – specifinis HTC Sense UI apvalkalas Android OS – atrodė tikrai spalvingai ir ganėtinai informatyviai. Sense UI esmė – žiedu išdėstyti „budintys“ ekranai, kuriuose galima sudėlioti įvairius modulius – langus į paštą, žinutes, orų informaciją ir daugybę kitų dalykų. Nuo vieno ekrano į kitą pereinama slenkant juos pirštu horizontaliai, o jei norima kurio konkretaus – jį galima išsirinkti iš išklotinės, atsirandančios „imant žiupsnį druskos“ (suglaudžiant du ekraną liečiančius pirštus). Paskyrus kiek laiko UI konfigūravimui, iš jo galima turėti nemažai naudos – bent jau iš trijų centrinių greičiausiai peržiūrimų ekranų. Tiesa, Sense UI vienu žingsniu atitolina programų paleidimą – intensyviai programas naudojantiems gali norėtis papildomą užvalkalą išjungti.

Android 2.1 gi mane gerokai nuvylė. Prieš tai bandęs 1.3 versiją, tikėjausi rimto šuolio pirmyn, bet radau daugiau problemų, nei galima buvo tikėtis iš tokios populiarios mobiliosios OS: programos dažnai lūžta; jų negalima uždaryti be papildomų įrankių; OS neturi lietuviškos klaviatūros; el. pašto peržiūra nerodo HTML; Android Market paeiška yra niekinė (neranda programos, jei jos pavadinimo nenurodai absoliučiai tiksliai); ekranas gula horizontaliai tik į vieną pusę; pridedamų su OS programų kokybė yra prastesnė, nei galima būtų tikėtis – viskam reikia pakaitalų.

Kai kurie dalykai yra ištaisyti naujesnėje Android 2.2 versijoje, kurią dar neturėjau progos išbandyti, tačiau nemaloniai nuteikia ne tik klaidos, bet ir sąmoningai Google padaryti sprendimai:

1. Kodėl šalyse, kuriose oficialiai parduodami telefonai su Android OS, nėra rašymo jų kalbomis įrangos? (Beje, jei jau jų neįdėjo Google, tai gal galėjo HTC?)
2. Kodėl Android Market yra taip smarkiai ribojamas pagal šalis? Iš pradžių nustembi neradęs ten naujų įdomių programų, o paskui išsiaiškini, kad Google programų parduotuvė daug piktesnė už Apple App Store.
3. Kas rašė paiešką Google programų parduotuvei? „Any soft keyboard“ neranda nieko – būtina be klaidų parašyti „AnySoftKeyboard“. Nesikabinėčiau prie tokios, regis, smulkmenos, tačiau mažesniais už įprastus Legend virtualiais mygtukais sunkiau rašosi be klaidų, o be to Google šiaip garsėja kuo?..

Skaityti patarimai siūlo nenaudoti priemonių programoms išjungti (nemažai jų meniu apskritai neturi „Exit“ komandos) – esą pati OS kuo puikiausiai susidoroja su perkrovomis ir mažiau naudojamas programas išjungia. Praktikoje paaiškėjo, kad tai neveikia – jei naudojote vieną Twitter programą, pavyzdžiui, o paskui parsisiuntėte ir paleidote kitą, tai jos veikia abi vienu metu. Iš pradžių juokinga, bet kai pranešimų juosta virsta šiukšlynu, o jų skambučiai dzingsi vienas po kito, pradedi skubiai ieškoti „kill“ mygtuko. Be specialios programos kitų programų uždarymui čia neišsiversi – nebent naudotum tik tai, kas pridėta.

Į važiuojančius ratus neįšoksi

Visi ką tik išvardinti trūkumai yra nematomi, kol nepradedi rimtai naudotis telefonu. Anksčiau aš apie juos nė nežinojau, nes testiniuose telefonuose atlikdavau labiau išorišką apžiūrą, pasinaudodamas vos viena kita programa ar funkcija. Mane iš dalies pateisina tik tai, kad telefonus tenka greitai grąžinti.

Šį kartą aš stačia galva nėriau į HTC Legend vidurius. Sugalvojau paprastą scenarijų – vos išėmęs telefoną iš dėžutės turiu jį paruošti kasdieniam įprastam naudojimui per pusvalandį ir toliau viską daryti taip, kaip darau su savo telefonu: skambinti, skaityti ir rašyti laiškus, bendrauti Twitter ir pan. Būtent tuomet ir paaiškėja, kad Android OS iki brandos dar labai toli. Pliusas tai, kad su šia OS iš principo viskas yra įmanoma, tačiau reikia perrašyti ROM, prijungti papildomus programų diegimo šaltinius ir t.t. Pusvalandžio paruošimo darbui yra negana – klausimas, ar tam nereikia viso pusdienio…

Pliusai-minusai

Bet grįžkime prie paties telefono. Kaip minėjau, jis taiko į išmaniųjų telefonų viduriuką: turi neprastą 600 MHz Qualcomm procesorių, tačiau tai ne gigahercas; turi 384 MB darbinės atmintinės, kurios, tačiau, pritrūksta žiūrint tinklalapius su Flash ar labai daug iliustracijų; turi 3G su HSDPA ir HSUPA; turi 5 megapikselių fotoaparatą, bet jo nuotraukos nėra geresnės nei įprastos mobiliųjų telefonų. Norėtųsi, kad šio telefono kaina nuo flagmano HTC Desire skirtųsi bent keliais šimtais litų, bet, deja, taip nėra – jei HTC Desire kainuoja apie 1600 litų, tai HTC Legend – vos pusantro šimtų litų pigiau…

Kas man patiko:

• Solidi konstrukcija ir ryškus AMOLED 3,2 colio (320×480) ekranas.
• Spartus 3G ir patikimas belaidis ryšys.
• Daili ir naudinga Sense UI sąsaja.
• MicroUSB kroviklio/duomenų jungtis, lizdas ausinėms.

Kas nepatiko:

• Android 2.1 OS neišbaigtumas.
• Akumuliatoriaus dangtelis.
• Kietoki mygtukai.
• Santykinai didelė kaina.

Apskritai HTC Legend yra geras telefonas tiek eksperimentams su Android OS (HTC pažadėjo, kad jame veiks ir būsimos Android versijos), tiek ir kasdieniam vartojimui, prieš tai tinkamai pasiruošus. Jei jo kaina būtų mažesnė, Legend būtų patrauklus Android naujokams ir jaunimui. Tačiau dabar, kai tiek nedaug telieka iki Desire, kyla nenumaldomas geismas sutaupyti dar 150 litų ir siekti 1 GHz bei kitų patobulinimų…

Imi ir naudoji visus iš eilės. Arba įsmeigi visus ir žiūri, kieno programa pasileis greičiausiai. Arba seki akcijas ir bandai išsisukti su mažiausia kaina. Arba pasikabini visus ant kaklo ir užsitikrini, kad per vakarėlį niekas su tavimi nesikalbės…

Būdamas namisėda ir negalėčiau tapti kurios kitos vietos meru ar net trečiuoju jo pavaduotoju. Gali būti, kad net nuosavų namų tualete nepavyktų nukonkuruoti katino – gelbėja tai, kad jis neturi Foursquare paskyros.

Žinote, apie ką aš? Apie sparčiai populiarėjančią bendruomeninę tarnybą, kuri realias vietas mieste paverčia tarsi svetainėmis internete. Iki Foursquare apsilankymai kavinėse, muziejuose, diskotekose ar parduotuvėse buvo anonimiški, išskyrus tuos atvejus, kai personalas jus pažinojo asmeniškai. Na, taip – buvo ir yra įvairios lojalumo kortelės, bet Foursquare verslo santykį su klientais kilstelėjo į naują lygį, kiekvienam pirkėjui prisegdama „Google Analytics“ tipo kodą. Kaip tame animaciniame filmuke mus visus suskaičiavo…

Staiga lankytojų masė parduotuvėse ir pramogų vietose tapo ne tik suskaičiuojama, bet ir identifikuojama, užmėtoma reklama ir akcijiniais pasiūlymais, skatinama pirkti, gerti, valgyti, žiūrėti ar tiesiog ilgiau trintis aplinkui, siekiant uždirbti dar vieną virtualų keliasdešimties kvadratinių pikselių „lipduką“.

Rinkodaros stebuklas

Verslas turėtų būti apšalęs iš susižavėjimo. Ypač mūsų vietinis, kuris jau gerą dešimtmetį nesugalvoja jokio kito būdo privilioti klientus kaip tikros ar menamos kainų akcijos. Foursquare – yra tikras išsigelbėjimas nuo grėsusios būtinybės gerinti aptarnavimą, gaminių kokybę ar kurti jaukesnę aplinką. Visa tai brangiai kainuoja, o Foursquare yra nemokama – netgi verslui. Tereikia užsiregistruoti, nurodyti veiklos pobūdį ir geografines koordinates.

Dabar kiekvienas taškas gali turėti virtualias lojalumo korteles. Tikrų gamyba, diegimas ir apskaita yra labai nepigus dalykas, todėl jas turi tik didesni tinklai. Mažesnės įmonės nuolaidas ar spec. pasiūlymus klientams galėjo daryti tik „iš akies“. Su Foursquare jos gauna socialinį CRM įrankį, ne mažiau efektingą, nei visos „draugų, bičiulių, ačiū, prašom, viso gero“ kortelės. Užėjai į stoties bufetą degtinės penkias dienas iš eilės – še tau raugintas agurkas užkandai nemokamai! Tu – bufeto meras.

Foursquare skatina pakartotinius apsilankymus savaime. Net jei verslas visiškai nededa pastangų, vien registracija tarnyboje turėtų padidinti apyvartą. O jei nepatingėsi sukurti papildomą skatinimo sistemą, tai trauka padidės keliariopai: gali padovanoti padėklėlį alui pirmą kartą apsilankiusiam; gali pavaišinti nemokama kava kas dešimtą apsilankymą; gali įsteigti prizą atvedusiam daugiausiai draugų arba rezervuoti staliuką/vietas kino teatre dažniausiai besilankančiam („merui“). Reta lojalumo kortelė suteikia tiek galimybių.

Kaip vadinasi prekyba savimi?

Žmonėms Foursquare irgi patinka. Reklaminiame klipe tarnyba pateikia tris privalumus: užsidirbti nuolaidų iš dalyvaujančių sistemoje verslo taškų (parduotuvių, kavinių ir t.t.), pasigirti draugams, kokiose prašmatniose vietose dažniausiai lankaisi (ar Lietuvoje jau yra „Dolce and Gabbana“ meras?) ir surasti juos penktadienio ar šeštadienio vakarais („Jonas ką tik užsiregistravo „Kebabai visą parą“ užeigoje!“).

Žinoma, mainais atiduodi asmeninę informaciją: ką kada su kuo veikei. Anokia naujiena! Kad privatumas yra atgyvena atvirai yra pasakę ir Facebook, ir Google vadai. Ne Foursquare su jais ginčytis. Socialinių tinklų valdytojai teikia visas paslaugas nemokamai ir nesuka galvos dėl verslo modelio – jei ne šiandien, tai ryt prekyba žmonėmis bus didžiausias pasaulyje verslas, daug pelningesnis už reklamos skydelius ar teksto skelbimus paieškos rezultatuose. Jei pridėtume prie jo dar ir smulkų šantažą („Foursquare žino, kokiame restorane dažniausiai lankydavaisi prieš tapdamas blaivybės organizacijos pirmininku!“), tai visi komerciniai pasiūlymai taptų nebeatremiamai patrauklūs.

Nebambu ir neketinu įbauginti. Laikai keičiasi, dabar ir realybė kitokia. Sako, kad jei ne per kitus prezidento rinkimus, tai gal dar vėliau karjerai nebetrukdys ir Facebook įkelta nuotrauka „čia guliu trūkęs prie medžio“. Visiškas skaidrumas, taip sakant. Kandidatas, turintis galerijoje tik 12 „trūkusių“ nuotraukų bus patrauklesnis už priskaičiuojantį 50, bet šiaip tokiu atvirumu niekas nebesistebės. Kiekvienas asmeniškai pasidarome sau Wikileaks. Ir tai tik laikinas skandalas, kol nepripratome.

„Minority Report“ šiandien

Prieš 8 metus „Minority Report“ pradėjo diegti mintį, kad miestas nuolat reaguoja į jame esantį žmogų, siūlydamas jam personalizuotas reklamos žinutes. Filmo antiutopija buvo nukelta net į 2054-uosius, bet jos sulaukėme maždaug 7 kartus anksčiau. Reklama jau reaguoja į jus mieste, o tam tikros organizacijos jau taikosi jus nubausti už menamus ateities nusikaltimus.

Ir vėl – netrukdo tai man. Nesu luditas ir technologijų, taip pat ir socialinių, nesibaiminu. Tačiau erzina jų įkyrumas ir spąstai kartą įkliuvus. Pavyzdžiui, Facebook užsiregistravau iš smalsumo, o dabar tenka norom nenorom prijungti jo pranešimus prie pašto, nes žmonės tikisi mane ten pasieksią.

Foursquare besiregistruojančiam pakiša užpildyti Twitter paskyros duomenis, o po to užpila „eterį“ pranešimais apie visas vietas, kuriose žmogus užsiregistravo. Jei tarp skaitomų žmonių yra bent tuzinas Foursquare vartotojų, tai per geolokacinį mirgėjimą nebesimato normalių žinučių. Neapsikentęs ėmiau išjunginėti įkyriausius kanalus.

Nors kartais pagalvoju, kad išjungiu juos vien todėl, kad pats dėl gyvenimo būdo nekonkuruoju. Kam įdomus būtų vienos tupyklos Vilniaus daugiabutyje meras? O štai naktinio klubo miesto centre…

Šį įrašą paskatino smulkus žurnalistinis skandalas – CNN Money paskelbė straipsnį, kuriame rašė, kad 77 procentai iPhone vartotojų ketina turimą modelį keisti į naują iPhone, tačiau tą patį ketina daryti tik 20 procentų Android savininkų. Netrukus paaiškėjo, kad žurnalistai neįsigilino į tyrimo duomenis – 20 procentų buvo ne nuo Android, o nuo visų išmaniųjų telefonų vartotojų. Iš tikrųjų tas Android skaičius yra 32 procentai – gerokai didesnis. Tačiau, kaip pastebi Fortune, esmės jis nekeičia – dar daugiau Android vartotojų ateityje ketina įsigyti iPhone (36%). Kodėl?

Jau kurį laiką mane stebina tai, kad žmonės išmaniuosius telefonus renkasi taip, kaip anksčiau rinkdavosi paprastus mobiliuosius – pagal galingumo/savybių/dizaino/kainos santykį. Viskas būtų gerai, tačiau pamirštas lieka pats svarbiausias dalykas – operacinė sistema ir programos. Būtent nuo jų priklausys, kiek naudos ir malonumo teiks išmanusis telefonas. Programos – jo esmė ir pagrindinis skirtumas nuo galingesnių įprastinių mobiliojo ryšio telefonų.

Jei atsižvelgsime į programas, jų pasirinkimą ir kokybę, CNN skelbta statistika tampa šiek tiek geriau suprantama. Taip, Android telefonų išleidžiama daugiau ir jie aktyviai varžosi tarpusavyje ir su kitais išmaniaisiais naujausiomis techninėmis galimybėmis bei galia. Tai atrodo kaip didelis privalumas renkantis telefoną (kas nenori pirkti naujausią ir labiausiai internete giriamą?), tačiau privalumas kaip mat išnyksta telefoną įsigijus – po savaitės ar dviejų su tokiu pat entuziazmu Gizmodo ir kiti liaupsina naują kurios nors firmos modelį…

Tuomet lieki su ne „pačiu pačiu“, bet paguosti turėtų programos, kurių tūkstančiai laukia parduotuvėje. Ir ji tikrai yra svarbesnė už pačio telefono pasirinkimą. Jei laikysime, kad išmaniuoju telefonu vidutinis vartotojas naudosis bent du metus, tai turime santykį 2:102 – dvi savaites džiaugiesi turįs „kiečiausią“ telefoną, o visas kitas pasitenkinimą turi teikti programos.

O čia kol kas Apple App Store beveik neturi konkurentų. Ne vien dėl to, kad joje daugiausia programų. Labiau dėl to, kad tai jau yra brandi programų ekosistema, kurioje kiekviena kategorija yra pilna labai kokybiškų produktų. Nors kitų OS parduotuvės turi praktiškai visų kategorijų programų, dažnai jose yra vos vienas ar keli pakankamai geri produktai. Skylių nėra, bet pasirinkimo irgi nėra. Ir nors išties nebūtina, kad galėtum rinktis iš 50-ies RSS skaityklių, faktas, kad yra toks jų pasirinkimas, yra privalumas vartotojui – kietesnė konkurencija, geresni kainų pasiūlymai, lyderiai negali užmigti ant laurų.

Android Marketplace ar Ovi Store yra jaunesnės struktūros – joms dar viskas prieš akis. Tikiu, kad ateityje jos irgi išsiplės ir praturtės kokybiškomis programomis, tačiau šiandien į jas vartotojai menkai teinvestuoja – nemokamai parsisiunčiamų programų santykis jose daug didesnis nei Apple App Store.

Kai kas į tokius duomenis žiūri kaip į Apple politiką „iš visko plėšti pinigus“. Tačiau programų kainas nustato ne Apple, o kūrėjai. O tai, kad vartotojai perka programas, reiškia, kad jie investuoja į OS. Lengva kaitalioti sistemas, kai nesi į jas įmerkęs pinigų – jauni žmonės ir kompiuteriuose po kelis kartus per mėnesį gali keisti OS, nes neperka programų. Nesakau, kad reikalui prispyrus nekeisčiau operacinės sistemos, tačiau po kelių tūkstančių litų investicijos į programas, tai daryčiau tik kritiniu atveju (gerai bent, kad ja esu patenkintas).

Todėl mūšį dėl naujų vartotojų galima laimėti pašėlusiu tempu leidžiant vis naujus ir naujus išmaniųjų telefonų modelius, bet karą laimės tas, kas išlaikys vartotojus savo operacinėje sistemoje. Juk taip nutiko ir su Windows…

Spėju, kad Google anksčiau ar vėliau rimtai susirūpins programų kokybe Android Marketplace parduotuvėje. Ypač tų, kurios nedomina entuziastų, bet sulaiko „paprastus“ vartotojus – žaidimų, edukacinių, produktyvumo ir pan. Žingsnį tarp pirmoje pastraipoje minėtų 77 ir 32 procentų būtina sumažinti, kol neišblėso pirkėjų entuziazmas.

Dar sunkiau tai bus padaryti beveik nuo nulio startuojančiai Microsoft su Windows Phone OS ir Hewlett-Packard su atnaujinta WebOS (buvusia Palm). Netrukus turėtų prasidėti tikras viliotinio šokis aplink gabesnius mobiliųjų programų kūrėjus. Jei programuojate – imkite galvoti apie mobiliuosius projektus. Ateina jų aukso amžius. Ne – jis JAU atėjo…

Pagaliau oras atvėso iki rašymo temperatūros. Bet prie 26,9˚ C (kambaryje) susikaupti vis tiek sunku.

Prieš pradėdamas „atostoginio ryšio“ apžvalgą, trumpai norėčiau padėkoti Andriui ir renginio rėmėjams už BlogOut 2010. Buvo šaunu. Labai karšta, bet turininga ir įdomu. Kaip visuomet, iš susitikimų Palangoje nauda dviguba: diskusijos „oficialiojoje“ dalyje ir bendravimas bei pažintis su tinklaraščių autoriais vakarinėje. Be pirmosios, antrajai trūktų struktūros ir įsibėgėjimo; be antrosios pirmoji būtų sausoka. Dabar gi – viskas taip, kaip laukiau jau ketvirtus metus važiuodamas į susitikimą.

Ryšio komplektėlis

Po BlogOut pasilikau Palangoje dar savaitei, per kurią turėjau galimybę išbandyti įvairius „vasarinio“ ryšio būdus keliaujantiems ir atostogaujantiems. Mano technikos rinkinį sudarė MacBook Pro 13, iPad ir iPhone 3G. Iš ryšio priemonių buvau pasiėmęs OmniConnect Huawei E1550 modemą (ne patį naujausią, be HSUPA), Mezon Samsung SWC-U200 (3,5 GHz bangoms), o per BlogOut už košmarišką pagranduko kaip susitikimo talismano piešinį gavau Bitės Vodafone Mobile Connect USB modemą. Prie viso to dar užsisakiau ir Zebra belaidį ryšį (11 Lt/mėn., nes naudojuosi Teo ryšiu – šiaip 5 litai už valandąparą).

Keliaujant šiaip patogiausias įrenginys yra telefonas su 3G. Jei nesiruošiate rašyti tekstų ar dirbti kokių skaitmeninių darbų, tai išmanusis telefonas turėtų patenkinti visus poreikius. Palangoje visų trijų pagrindinių mobiliojo ryšio operatorių tinklas yra geras. Nežinau, ar visame pajūryje jis yra vienodas.

Tačiau jei su savimi vežatės kompiuterį, ryšio paslaugų pasirinkimas yra ir platesnis, ir painesnis. Ar pakaktų vien tik Wi-Fi? Ar rasiu Mezon? Kurį 3G ryšį ir kurį modemą rinktis?

Mano minityrimukas visų galimybių, žinoma, neatskleidė, tačiau kai kurias išvadas padaryti galiu.

Wi-Fi

Su belaidžiu vietiniu tinklu Palangoje yra prastai. Nors Zebra svetainėje galima atrasti beveik 80 Wi-Fi taškų vien Palangoje (ir 4000 visoje Lietuvoje), slampinėjant po miestą su įjungta Wi-Fi ryšio paieška iPade ima aiškėti, kad tas skaičius nėra toks jau didelis – ten, kur labiausiai reikia ryšio, jo užmegzti nepavyksta. Jo nėra centrinėje miesto aikštėje prie fontano, nėra prie didžiųjų prekybos centrų, nėra ir daugelyje restoranų ir kavinių, užsiklijavusių Zebra lipduką. Vienoje pamėgtoje vietoje (picerijoje „Monika“) padavėja taip ir pasakė: „Vieniems veikia, kitiems – ne. Bandykite…“

Manyčiau, kad yra trys priežastys, kodėl vien su Wi-Fi pajūryje striuka. Pirma, maršrutizatorių galingumas neaprėpia kavinių ir restoranų staliukų lauke, nors būtent lauke, skėčių pavėsyje vasarą stengiasi įsikurti kavinių lankytojai. Patikrinta, pavyzdžiui, viešbučio „Austėja“ kavinėje: lauke prie staliuko internetas netraukia, o įėjus į vidų pro kavinės duris – prašom! Analogiška situacija „Exit“ vasaros terasoje, tačiau čia ryšys veikia ir prie lauko staliukų, kurie yra arčiausiai pastato – ten dažniausiai ir sėdėdavome (tiesa, „Exit“ turi savo nemokamą ir nerakintą Wi-Fi).

Antra, Zebra taškai nėra tinkamai prižiūrimi. Kai kur jie išvis neveikė vietose, kurios pažymėtos Zebra žemėlapyje, o kitur maršrutizatorius buvo „pakibęs“ – ryšio signalas buvo, bet prisijungimo tinklalapis neužsikraudavo. Spėju, kad kai kuriose vietose, darbuotojai, išeidami po darbo namo, su visa elektros įranga išjungia ir Zebra taškus…

Trečia, įsitikinau, kad iPad Wi-Fi antena yra silpnesnė už MacBook Pro. Su nešiojamuoju kompiuteriu ryšį galima pagauti iš toliau, jis geriau „laiko“ silpną signalą.

Ten, kur pavyko prisijungti prie Zebra, ryšio sparta buvo patenkinama (iki 10 Mb/s žemyn ir 2 Mb/s aukštyn).

Mezon

Su Mezon man gavosi šiokia tokia kiaulystė. Mat gyvenau vos už 300 metrų nuo patikimo ryšio ribos, tačiau to pakako, kad modemas nebepagautų jokio signalo. Nors Mezon visą Palangą yra padalinęs į patikimo ir kintamo ryšio zonas, kurios kartu dengia didžiąją dalį miesto, be problemų ryšys veikia tik patikimojoje zonoje. Jei keliaujate į „kintamą“, geriau rinkitės kitą ryšį.

Užtat ten, kur veikia, Mezon veikia labai gerai. Sparta prilygsta belaidžiam Zebra tinklui, o signalas nesilpsta ir ryšys nenutrūksta ir judant. Jei ketinate važinėtis po kurortą su įjungtu kompiuteriu – Mezon yra stabiliausias sprendimas.

Tiesa, modemas, kaip ir 3G USB modemai, kaista ir gerokai nusiurbia kompiuterio akumuliatorių, bet kokias keturias valandas su MacBook Pro 13 internete galima dirbti.

3G

3G ryšio aprėptis yra plačiausia, bet pats ryšys – lėčiausias iš bandytų. Klausimas tik, ar ta sparta yra labai aktuali? Dėl eksperimento pabandžiau siųstis 760 MB ir 1,2 GB dydžio failus*. Pirmasis atkeliavo per 70 min., antrasis užtruko daugiau kaip dvi valandas. Lietingą dieną be pramogų neliksite, bet su šviesolaidžiu lygintis nėra ko.

Ne veltui specialistai rekomenduoja 3G modemus su HSUPA: nors OmniConnect ir Bitės Vodafone modemų parsiuntimo sparta buvo panaši (apie 2 Mb/s), smarkiai skyrėsi jų išsiuntimo srautas – Vodafone siekė apie 200 Kb/s, o Huawei modemo be HSUPA – vos 30 Kb/s. Tiesa, tas skirtumas ne taip jau jaučiasi ką nors siunčiantis į kompiuterį. Menka išsiuntimo sparta gali nervinti keliant nuotraukas į Flickr, klipus – į YouTube ar plepant Skype su įjungta vaizdo kamera.

Kaina ir kiti aspektai

Ryšio kainų lentelę sudaryti būtų labai keblu, nes kiekvienas jų turi daugybę planų ir tarifų. Teoriškai man pigiausias būtų telefono 3G, nes vis tiek jį naudoju – papildomai mokėti nereikia. Antras pigiausas – Zebra Wi-Fi, nes už mėnesį Teo klientams tereikia mokėti tik 11 litų, o duomenų srautas yra neribojamas.

Mezon ar 3G ryšys labai priklauso nuo to, ką naudojate namuose. Jei kasdien naudojate Mezon ryšį įprastais planais (Bendrauk/Nevaržyk/Pramogauk), tai galėsite tuo pačiu ryšiu naudotis ir Palangoje, nemokėdami už srauto megabaitus. Jei specialiai kelionėms įsigysite išankstinio apmokėjimo Mezon, apie filmus nė nesvajokite – net su akcijinėmis kainomis (0,4 ct už MB) jie kainuos po 300 litų tris litus (tai bent apsiskaičiavau – 1t)! Su tokiu planu internetas tinka tik naršymui ir laiškams.

Ta pati pastaba galioja ir Bitės ar Omnitel išankstinio apmokėjimo planams, tik Bitė jį skaičiuoja valandomis, o Omnitel – dienomis. Visi šiandien siūlomi išankstinio mobiliojo ryšio planai iš esmės yra skirti „silpnam“ interneto vartojimui. Jei norite „rimto“ – be ilgalaikės sutarties neišsiversite.

Padrikos mintys:

- Jei daug keliausite, pirkite iPad su 3G;
- Viešbučius derėtų vertinti ne žvaigždutėmis, o pagal Wi-Fi kokybę;
- Restoranuose su geru ryšiu maistas atrodo skanesnis;
- Juokinga, kai skirtingų firmų įrenginiai per Bluetooth vienas kitą laiko ausinėmis;
- Žmonės spokso į planšetinius kompiuterius. Matyt stebisi nematoma klaviatūra…

*- jei mano kortelėje yra duomenų limitas (nebepamenu sutarties sąlygų), tai namų biudžetui šakės…

Prieš tris metus 4G ryšys atrodė labai tolimas dalykas. Tačiau kai skandinavai pradėjo diegti 4G LTE ryšį anapus Baltijos, perspektyva gerokai priartėjo. Juk mūsų telekomunikacijos, kaip ir bankai, iš esmės yra skandinaviškos.

Šiemet apie 4G prabilta ne tik tarp entuziastų, bet ir oficialiuose komunikacijų bendrovių pranešimuose. Kai Omnitel surengė pirmą 4G demonstraciją žurnalistams dalyvauti negalėjau, tačiau tą patį testą turėjau galimybę stebėti šią savaitę. O tuo pačiu paklausinėjau Omnitel specialisto Ramūno Šablinsko ir apie kitus 4G aspektus.

Pirmas IP standartas. Teisūs tie, kas sako, kad iki šiol mobiliojo ryšio operatoriai internetui naudojo toli gražu ne tam pritaikytas technologijas. Visi „G“ iki 4G iš esmės yra skirti balso komunikacijoms. Žinoma, tobulėjanti ryšio įranga leido įsprausti duomenų srautus šalia balso, tačiau 4G yra pirmasis standartas, specialiai pritaikytas interneto protokolui. O kadangi į tą patį standartą nebėra prasmės atskirai integruoti balso ryšį, tai jis bus irgi siunčiamas per IP. Taip, kaip dabar daro VoIP programos – Skype ir kitos. Tačiau mano pašnekovas atkreipė dėmesį į Skype ir ryšio operatorių paslaugų skirtumus. Jei Skype yra „best effort“ tarnyba, iš esmės neatsakanti už ryšio kokybę ar netgi sujungimą, mobiliojo ryšio operatoriai privalės įdiegti VoIP taip, kad visos paslaugos veiktų ne mažiau patikimai, nei veikia dabar.

Okupuoti dažniai. Bepigu švedams ar norvegams diegti 4G ryšį – Skandinavijoje 800 MHz ir 2,6 GHz dažniai yra atlaisvinti specialiai šiam naujam ryšio diapazonui. Mums yra gerokai kebliau. 800 MHz dažnį komunikacijoms naudoja Rusijos kariškiai. Įdomu tai, kad jų „įtakos zona“ driekiasi net 300 km už savų sienų, tad beveik visa Lietuvos, Latvijos ar Estijos teritorija į ją patenka. Kadangi mes nesugebėsime pavaryti rusų kareivių 300 km į šalies gilumą (o Kaliningrado apskrityje ir nėra kur), tai teks sulaukti, kada Rusijos kariuomenė keis ryšio techniką ir atlaisvins 4G reikalingus dažnius.

Estijoje bent jau 2,6 GHz ruožas pradėtas naudoti, o mes ir čia turime kliūčių. Kai kuriuose Lietuvos miestuose (Kaune, gal ir Vilniuje) jis yra naudojamas skaitmeninės antžeminės TV transliacijoms. Toms, kurioms žmonės naudoja kryptines antenas. Dažniai buvo išnuomoti dar tuomet, kai apie 4G tegalėjome pasvajoti, o dabar ne taip jau lengva juos išlaisvinti – juk į dabar naudojamą ryšio įrangą investuota nemažai pinigų.

Todėl Omnitel Lietuvoje šiandien turi tik bandymams skirtą, nekomercinę 4G dažnių licenciją. Bandymais tad ir užsiėmėme.

(1080p HD vaizdo transliacija)

100 Mb/s. Kam reikia 100 megabitų kelyje? Na, spartos niekada nebūna per daug. Be to, tas „kelyje“ vis dažniau virsta „įprastai“, nes žmonės yra linkę atsisakyti laidų ir papildomos įrangos ir namuose. Su 100 Mb/s sparta galima žiūrėti HD kokybės vaizdo įrašą be menkiausių trikdžių. Tai šiandien. O juk reikia pagalvoti ir apie tai, kas gali būti ryt. Pavyzdžiui, 3D kino (jei toks tikrai paplis namuose) vaizdui reikia dvigubai didesnio srauto, nei naudoja 1080p HD. Neatmeskime ir vaizdo pokalbių, kuriuos kol kas dėl 3G ryšio pralaidumo problemų, Apple, pavyzdžiui, įdiegė tik per Wi-Fi.

Vienas didelis naujos kartos mobiliojo ryšio siųstuvų privalumas yra tas, kad jie yra perprogramuojami pageidautinam ryšio diapazonui ir srautui nekeičiant pačios „geležies“. Šiais laikais antenų įrengimas ir valdymas – daugiau programuotojo nei inžinieriaus darbas.

4G kartos ryšio stotelės pernakt visoje Lietuvoje neišdygs, tačiau nuo šiol visos ankstesnės, baigusios tarnybos ciklą (3-4 metai) stotelės bus keičiamos jau į parengtas 4G ryšiui.

Pinigai ir keturios antenos. Sparčiai 4G ryšio plėtrai trukdo ne tik užimti dažniai ir senos įrangos balastas. Didžiausias kliuvinys – įspūdingos 4G modemų kainos. Tas, pavyzdžiui, Samsung modemas, su kuriuo atlikome bandymus, kainuoja… 600 eurų (2072 litų)! Kas šiandien tiek pasiryžęs sumokėti už modemą (neįskaičiuojant ryšio paslaugų kainos)? Todėl operatoriai laukia kitų metų, kuomet, tikimasi, modemai atpigs bent tris kartus.

Kitas dalykas – antenos. Maksimaliam 4G dažnių išnaudojimui yra reikalingos keturios antenos. Jei visas jas sugrūsime į telefoną, tai jis gal būt išsilydys (4G USB modemas, naudotas bandymams, po didelių apkrovų labai kaista), o jei neišsilydys, tai ryšys truks gal tik minutes, nes ilgiau neužteks akumuliatoriaus resurso. Jau nekalbant apie procesoriaus pajėgumus, kurių reikia 4G signalo apdorojimui.

Žinoma, ir antenos, ir procesoriai tobulės. Jau šiemet turėtų pasirodyti Samsung procesorius, kuriame visos 4G mikroschemos yra sudėtos į vieną lustą. Taip daug pigiau ir energijos susitaupo. Vis dėlto, pirmiausiai 4G turėtų atsirasti nešiojamuosiuose ir planšetiniuose kompiuteriuose, kur yra daugiau vietos antenoms (tiesa, galima montuoti ne visas keturias, o tik dvi – tačiau tuomet ir sparta krenta) ir galima įtaisyti talpesnį akumuliatorių. Masiniam naudojimui skirti 4G telefonai gali pasirodyti 2012-aisiais.

Taigi iš esmės visos problemos yra išsprendžiamos. Technologija iki masinio vartotojo turėtų subręsti per 2-3 metus, nors entuziastai ketvirtąja mobiliojo ryšio karta galės pradėti naudotis jau kitais metais.

Ką gi – konkurso komentarai uždaryti, dabar beliko sulaukti Pasaulio futbolo čempionato pabaigos ir atiduoti viršuje pavaizduotus SonyEricsson prizus pelnytai juos laimėjusiems. Tiems, kas geriausiai numatė didžiausios sporto fiestos baigtį.

Iki šios dienos 19:00 užregistruoti 489 spėjimai. Kai kurie jau spėjo nubyrėti per ketvirtfinalio kovas, todėl šansai tų, kas nesirinko Brazilijos ar Argentinos (arba kas vėliau pasitaisė), gerokai padidėjo. Pastarosiomis dienomis populiariausios finalo komandos buvo Olandijos ir Vokietijos rinktinės, tačiau sportas – sunkiai nuspėjamas dalykas. Vis dėlto, manau, kad kažkas iš parašiusių komentarą bus tiksliai atspėjęs finalo rezultatą.

Kaip ten sako komentatoriai? Gerų aistrų ir iki susitikimo po finalo!