Skelbimas studijuojantiems verslą ir informacines technologijas (vyresnieji bakalauro kursai ir magistrantūra):

Informacinių technologijų bendrovė „IBM Lietuva“ kviečia Lietuvos IT ir ekonomikos krypčių studentus dalyvauti konkurse „IBM Business Run 2011“. Antrą kartą rengiamo konkurso metu studentai išmėgins savo žinias ir gebėjimus verslo procesų konsultavimo ir IT sistemų modeliavimo srityse.

Organizatorių teigimu, „IBM Business Run 2011“ dalyviams teks įveikti užduotis, su kuriomis verslo konsultantai susiduria praktikoje. Dalyvių komandos rengs projektus įsivaizduojamai įmonei, kuriuose atsiskleis jų gebėjimai įvertinti esamą įmonės padėtį, identifikuoti problemas ir pateikti kuo optimalesnius IT sprendimus joms spręsti.

3-5 asmenų komandą galima užregistruoti iki rytdienos, vasario 24 dienos Facebook puslapyje. Sėkmės dalyvausiantiems!

P.S. Watson čia ne prie ko, bet gražiai atrodo.

Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad galėsiu išbandyti Samsung Galaxy Tab. Kelios priežastys: 1) tai tikrai naujas produktas, pasirodęs vos daugiau kaip prieš mėnesį užsienyje; 2) tai iššūkis Apple iPad, kuriam iki šiol niekas rimtos konkurencijos nesukūrė; 3) tai naujo, nebandyto 7 colių (18 cm) formato įrenginys.

Pusė iPad

Lengviausia Galaxy Tab dydį įsivaizduoti lyginant su iPad, mat Tab yra maždaug perpus mažesnis. Tačiau taip galima lyginti tik dydį. Procesoriaus galia, duomenų talpa ir netgi ekrano geba (1024×600 Tab, 1024×768 iPad) yra beveik vienoda. Skirtingai nuo iPad, Tab turi kameras priekyje ir gale (atitinkamai 1,3 ir 3 mpix) bei 3G su galimybe skambinti ir priimti skambučius. Tab turi dvigubai daugiau darbinės atmintinės (512 MB), microSD lizdą ir naujesnės versijos Bluetooth (3.0). Taigi iš techninės pusės Tab tikrai nėra „pusė iPad“.

Po iPad laikant rankose Samsung Galaxy Tab atrodo storokas ir ganėtinai sunkus, nors šiaip jis yra plonesnis ir lengvesnis už Apple planšetę. Taip veikiausiai yra dėl to, kad iPad kraštai yra plonesni, o lyginant svorį atrodytų, kad būdamas du kartus mažesnis ir sverti Tab turėtų du kartus mažiau. Tačiau nei storis, nei svoris nėra problema, jei tik neketinate naudotis Samsung pasiūlymu nešiotis Tab kišenėje. Aš suprantu motyvus reklamuoti mažesnį įrenginį kaip kišeninį, bet Tab tilps tik į labai dideles kišenes – nebent lietpalčio ar striukės…

Tanku, ryšku

Kadangi Tab ekranas yra beveik dvigubai mažesnis, tačiau jo geba yra panaši, taškai ekrane yra sudėti labai tankiai – vaizdas iš tiesų jame yra labai ryškus, spalvos sodrios, netgi labai sodrios. Mane maloniai nustebino, kad horizontaliai laikant Tab į ekraną laisvai telpa daugumos svetainių plotis. Tiesa, aukščio matosi nedaug, mūsų naujienų svetainėse – tik pavadinimas ir reklama, bet tai geriau nei menkas fragmentas mažesniuose telefonų ekranuose.

Internetą, beje, pasiekiau ne iš karto. Dėl man nesuprantamų priežasčių Tab nesugebėjo prisijungti prie interneto per 3G. Pokalbiai ir SMS veikė, tačiau internetas – tik per belaidį Wi-Fi. Bandžiau kreiptis pagalbos į Omnitel, tačiau jos nesulaukiau – man buvo pasakyta, kad internetas įrenginiuose, kurių neparduoda Omnitel, yra paties vartotojo problema. Na, ne tokiais žodžiais, bet esmė buvo tokia. Įdomiausia, kad šiuo aparatu pati Omnitel ir turėtų netrukus prekiauti (bent jau taip man sakė Samsung atstovai). Reikia tikėtis, kad tuomet ryšio operatorius labiau pasistengs, kad 3G internetas veiktų.

Tačiau grįžkime prie Tab vaizdų. Kaip minėjau, naršyklė veikia neblogai, nuotraukas peržiūrėti patogu, žiūrėti filmus – irgi (žinoma, laikant aparatą horizontaliai). Susidūriau tik su dviem problemomis, prie kurių ko gero prisitaikyčiau naudodamas Tab kasdien:

1. Ekrano jautrumas lietimui yra šiek tiek nenuoseklus. Braukimas pirštu iš dešinės į kairę suveikia daug geriau, nei braukimas priešinga kryptimi. Tai susiję su žmogaus rankos forma ir fiziologija, tačiau į tai dizaineriai turėjo atsižvelgti. Dabar gi versti, pavyzdžiui, knygos puslapius pirmyn yra paprasta, tačiau atversti atgal gali prireikti kelių bandymų. Kita susijusi problema – aparato meniu, pradžios, grįžimo ir paieškos mygtukai. Aš juos nuolat paspaudžiu netyčia, užkliudydamas delno briauna ar priliesdamas kuriuo pirštu. Nors liečiami mygtukai atrodo elegantiškiau, šiuo atveju gal reikėjo juos daryti mechaninius…

2. Ekranas labai blizga ir atspindi. Žinoma, visi tokio tipo ekranai atspindi, bet Tab ekranas man pasirodė itin blizgus – net kambario prieblandoje naršydamas internete pajusdavau spoksąs į save patį, kai tik svetainės fonas pasitaikydavo bent kiek tamsesnis. Tiesa, skaitant knygas to nesijaučia – ryškus baltas fonas gesina atspindį.

Vienas tikrai vertas paminėti Tab dalykas – įdomus telefono sprendimas. Planšetė, net 7 colių, yra per didelė laikyti prie ausies. Bet su Tab galima ir skambinti, ir priimti skambučius. Tiesiog reikia naudoti laisvų rankų įrangą arba naudoti aparatą kaip telefoną-garsiakalbį (panašiai kaip stacionariuose telefonuose per grupės pokalbius). Pastarasis variantas netinka viešoms vietoms, nes viską girdi aplinkiniai, bet jei nenorite nešiotis atskiro telefono, tai visiškai įmanoma išsiversti tik su Tab.

Kitas įdomus dalykas – vaizdo pokalbiai. Jų galimybė yra, ne vien tik per Wi-Fi, tačiau aš neradau su kuo ją išbandyti. Nemanau, kad ji veiktų su Apple FaceTime, bet gal pavyktų su vaizdu paskambinti ne tik į kitą Tab, bet ir į kokį kitą Android aparatą su kamera priekyje?

(Japonijoje jau kuriami „tiuninguoti“ Galaxy Tab modeliai)

Padidintas Android

Kiek kartų girdėjau sakant, kad Android programos „nepriklauso nuo gebos“, tiek kartų nesupratau, kodėl tai yra privalumas. Na, taip – išdidintos keturis kartus iPhone programos iPad ekrane atrodo tragiškai, bet jomis niekas ir nesinaudoja, nebent iš bėdos. Tačiau netgi jei viskas programoje padaryta su vektorine grafika ir šriftais, du ar keturis kartus padidinta ji tikrai nebus optimalus sprendimas. Geriausiu atveju daugiau teksto tilps į ekraną (naršyklės, skaityklės), blogiausiu – atrodysi tarsi naudojąs telefoną silpnaregiams. Programų kūrėjai mažų mažiausia turi išnaudoti papildomą ekrano plotą naudingai, o tai reiškia, kad programas Samsung Tab teks kurti specialiai. Tikėkimės, kad Samsung pavyks įtvirtinti 7 colius ir 1024×600 taškų gebą kaip naują standartą – antraip Tab vartotojai susidurs su rimtu programų stygiumi (tai yra priežastis, dėl kurios Apple teigia neketinanti gaminti mažesnio formato iPad).

Beje, teiginį, kad nėra „vieno dydžio“ programų visiems Android įrenginiams, puikiai iliustruoja ir pats Samsung Galaxy Tab. Jo pranešimų juosta yra platesnė (tai yra gerai – telefone aš į ją pataikau tik kas antrą kartą), o išskleistos plotas panaudotas ne tik pranešimams, bet ir sistemos nustatymams. Paprasčiausiai tiek vietos neapsimokėjo palikti tuščios. Išbandžiau keletą nemokamų programų iš Android Market ir įsitikinau, kad didesniame ekrane jos ne visada panaudoja erdvę ekonomiškai (vertikaliai laikant Twidroyd tekstas yra per smulkus ir jo yra per daug, horizontaliai laikant – daug geriau, nes programa gali atidaryti naršyklę greta).

Koziris – vietos turinys ir sutartys

Dydžio problema iš dalies paaiškina specialią Samsung skaityklę knygoms ir keletą kitų programų. Tačiau Samsung pastangos neapsiriboja tik programų pritaikymu didesniam planšetės formatui. Firma sako besideranti dėl lietuviško turinio (knygų, žurnalų, laikraščių) Galaxy Tab vartotojams. Šaunu! Nors iPhone turi kelias programas lietuviškoms naujienoms skaityti, iPad nėra nieko panašaus. Jei Samsung pavyks susitarti dėl vietinio skaitmeninio turinio, tai šis dalykas bus ko gero pagrindinis traukos taškas pirkėjui.

Samsung taip pat sako, kad planšetę bus galima įsigyti su operatoriaus sutartimi. Tai svarbu, nes aparatas šiaip yra kosmiškai brangus – Vokietijoje 16 GB versija be sutarties kainuoja daugiau nei 2500 litų, brangiau nei 32 GB iPad su 3G! Su sutartimi jo kaina turėtų sumažėti kelis kartus, gal net iki simbolinio lito su maksimalia mėnesine įmoka. Klausimas tik, ar pirkėjams dar viena sutartis su kelių metų įsipareigojimu yra patrauklus dalykas (šeimoje ir taip kelios tokios jau mokamos).

Ir vis dėlto…

Nepaisant kelių svarbių kritinių pastabų, man Samsung Galaxy Tab patiko. Manau, kad kažką panašaus daugelis mūsų įsigysime per artimiausius 3-5 metus. Vieno teisingo planšetės formato nėra. Jei iPad savo formatu yra panašus į knygą ar sąsiuvinį, tai Tab labiau primena užrašų knygelę. Abu formatai turi popierinius atitikmenis ir abu yra naudojami. Atpigę, su turinio vietos kalba pasiūla tokie aparatėliai būtų itin patrauklūs. Šiandien iPad programos toli lenkia tai, ką gali pasiūlyti Tab, tačiau Samsung turi ambicijų ir energijos vytis. O konkurencija visada naudinga pirkėjui…

Buvo laikai, kai savo kompiuteryje pažinojau beveik visus failus, įskaitant tuos, kurie gulėjo operacinės sistemos ar programų aplankuose. Diskai tais laikais buvo labai ankšti, tad daug failų juose ir taip netilpdavo, o tarnybinius operacinės sistemos failus reikėjo išmanyti tam, kad žinotum, kuriuos galima saugiai ištrinti. Tuomet naudota Norton Commander failų naršyklė idealiai atitiko poreikius. Nors joje paieškos funkcija buvo antrinė, o programos iš esmės nesiskyrė sąrašuose nuo kitų failų (atpažįstamos tik pagal plėtinį EXE, COM ar BAT), tai buvo nesvarbu. Svarbu, kad galėjai labai sparčiai keliauti po hierarchinę failų struktūrą klaviatūros komandų pagalba ir patogiai atlikti pagrindines failų tvarkymo operacijas.

Grafinės sąsajos įvedė vaizdžią aplanko ir failų piktogramų sistemą. Naujokui susigaudyti Macintosh Finder ar Windows failų tvarkyklėje buvo lengviau, tačiau tvarkymas sulėtėjo, nors gal tapo kiek intuityvesnis. Failų tvarkymas su pele iš esmės liko ištikimas aplankų struktūrai, tik teksto lenteles pakeitė langai pilni įvairių piktogramų, žyminčių programas, aplankus ir failus juose.

Per tą laiką tiek diskų talpa, tiek ir failų kiekis juose išaugo daugiau kaip 100 kartų. Aplankų sistema buvo patogi, kai sistemoje buvo keli šimtai ar tūkstančiai failų – kai jų radosi per milijoną, tradicinėje sąsajoje ėmė ryškėti trūkumai. Net turėdami galimybę suteikti failui santykinai ilgą, jo turinį paaiškinantį pavadinimą, negalime būti tikri, kad visada rasime tai, ką reikia. Milijoną failų sudėtinga surūšiuoti į aplankus taip, kad nebūtų pasikartojimo – kitą kartą net aplanko pavadinimą failų grupei ar kategorijai sugalvoti sudėtinga. Kur dėti X projekto apskaitos lenteles? Prie Excel failų, prie projekto failų ar prie apskaitos dokumentų? Kadangi apsispręsti dažniausiai tenka skubiai (išsaugant failą, įrašant failus iš laikmenos ar el. pašto), tai neišvengiamai atsiranda painiavos ir chaoso dokumentų sistemoje – tik patys pedantiškiausi ir daugiausiai laiko turintys žmonės gali sukurti kruopščiai prižiūrimą hierarchinę struktūrą ir tokią ją išlaikyti net su gausiu gaunamų dokumentų srautu. Kai kurios operacinės sistemos turi pagalbines organizacines priemones (tarkime, MacOS turi failų ir aplankų žymėjimą spalvomis), tačiau jų pagalba yra nepakankama.

Paieška – menkas išsigelbėjimas

Smarkiai išaugus saugomų diskuose duomenų kiekiui hierarchinės struktūros buvo papildytos paieškos mechanizmais. Iš pradžių paieška tegalėjo rasti dokumentus pagal failo pavadinimą (ir tai ne visada patikimai), tačiau šiandien praktiškai visų OS paieškos sistemos geba indeksuoti ir perskaityti daugumos failų turinį.

Paieška kaip išsigelbėjimas nuo informacinės struktūros perkrovų buvo pabrėžtinai reklamuojama pristatant naujos kartos OS – tiek MacOS X, tiek ir Windows, ypač Windows 7. Toks sprendimas mums, jau įpratusiems prie interneto paieškos sistemų, atrodė labai natūralus.

(Paieškos diske problema – pateikiant radinius su ieškomu žodžiu, patenka daug nepažįstamų failų)

Tačiau nuosavas diskas – ne internetas. Ko nors neradęs internete gali gūžtelėti pečiais – gal ieškomo dalyko apskritai nėra? Bet jei su paieška negali rasti dokumento, kurį tikrai žinai esantį diske, sistema greitai praranda savo patrauklumą. Juo labiau, kad ji padeda rasti toli gražu ne visus dokumentus – vaizdo klipai, garso įrašai ar nuotraukos iki šiol tėra identifikuojamos ir aptinkamos tik pagal pavadinimą.

Net tais atvejais, kai pavyksta rasti informaciją pagal paieškos žodį, jos gali būti pateikiama per daug: ir iš interneto naršyklės archyvo, ir iš atsarginių kopijų, ir iš nesusijusių tarnybinių failų. Paiešką galima siaurinti pagal diską ar aplanką, tačiau tai jau reiškia, kad žmogus turi žinoti, kur reikiamas dokumentas yra…

Neabejoju, kad ateityje failų paieška tobulės. Gal operacinė sistema ims suprasti „žmogiškai“ parašytas užklausas „vakar iš Jono gauta ataskaita“ arba „dukters nuotraukos iš vasaros stovyklos“, bet šiandien iki to dar toloka.

Gal padėtų žymos?

Nebeaprėpdamas failų struktūros ir dažnai pasiklysdamas tarp paieškos rezultatų, ėmiau domėtis kitokiais sprendimais. Vienas jų – papildomas žymų (tags) sluoksnis failų sistemai. Tai taip pat nėra naujas dalykas. Fotografai rūšiuoja nuotraukas su žymomis nuo pirmų skaitmeninių atvaizdų kompiuteryje laikų (sistema veikiausiai buvo paveldėta dar iš negatyvų batų dėžėse), tinklaraščių autoriai, kai netingi, prie savo įrašų taip pat prideda žymas, nurodančias rašinio temas.

(Žymos Leap programoje padeda iš 200+ programų atskirti 39, skirtas darbui internete, nors jos visos yra viename aplanke „Applications“)

Pritaikę žymų sistemą failams kompiuteryje gauname iš karto tris dokumentų organizacijos įrankius: hierarchinė struktūra ir paieška niekur nedingsta, tačiau mes turime galimybę uždėti papildomą žymų sluoksnį, kuris padeda dokumentus surasti greičiau arba nepamesti jų tarp milijono kitų failų.

Pasitelkiant anksčiau minėtą pavyzdį, Jono atsiųsta ataskaita XLS faile gali tiesiog būti išsaugota „My Documents“ aplanke ar aplanke „Projektai“, tačiau uždėję žymas „Jonas“, „ataskaita“, „X projektas“ ir kitas, jei reikia, mes vėliau galėsime lengvai tą ataskaitą surasti, tiek ieškodami pagal autorių, tiek pagal dokumento tipą, projektą ar kurį kitą atributą.

Konkretus pavyzdys su programa Leap, kurią šiuo metu naudoju (kitoms OS taip pat yra analogų): į paieškos laukelį rašau „projektas X“. Gaunu kelis šimtus failų, dalis kurių iš tiesų yra naršyklės aplankytų tinklalapių kopijos. Rasti reikiamą dokumentą tokioje makalynėje yra keblu, tačiau kairėje skiltyje Leap surašo ir visas žymas, kurias rado prie paieškos aptiktų dokumentų. Aš ten matau „ataskaita“, „Jonas“, šalia „planas“, „vykdymas“, „Birutė“, „Petras“ ir t.t. Bakstelėjęs pele į norimą žymą aš susiaurinu radinių sąrašą taip, kad jame liktų tik tas, kas man svarbu. Tai greita ir labai efektyvu.

Kitas žymų privalumas – „netikėti“ atradimai. Atrinkęs paveikslėlius su žymomis „kalėdos“, „draugai“ ir peržiūrėjęs juos galiu rasti, kas manęs nepasveikino su šventėmis. Spustelėjęs knygų aplanką ir žymą „nuotykiai“, galiu aptikti, kad neturiu, ką savaitgalį skaityti – viskas jau perskaityta. Įprastinėje hierarchinėje sistemoje ar paieškos rezultatuose be žymų tai padaryti yra daug kebliau.

Pagrindinis žymų trūkumas – didelis darbas jas sudėti. Bepigu tiems, kas pradeda nuo nulio ir išsiugdo įprotį visus svarbius gautus ar sukurtus failus kaip mat sužymėti pagal temas. Bet jei šiandien jau turi kelis terabaitus duomenų, tai žymos pradeda duoti naudos ne iš karto. Gerai bent tai, kad kuo ilgiau jas naudoji, tuo daugiau naudos turi – net kelios žymos prie svarbiausių dokumentų yra puiki pradžia, tikrai palengvinsianti darbą. Dalį žymėjimo, beje, galima automatizuoti, įvedant tam tikras taisykles (visi liepos mėnesį įkelti paveikslėliai automatiškai žymimi „atostogos“ ir pan.).

Kadangi pats dar neseniai pradėjau naudoti failų sistemos žymas, būtų smalsu sužinoti, ar jas naudojate jūs. Ir jei naudojate – kokiomis gudrybėmis galite pasidalinti. Nesu tikras, kad žymos yra „galutinis“ sprendimas, bet šiai dienai daugiau nieko nesugalvoju…

Vakar Twitter pagaliau išleido ilgai lauktą programą iPad kompiuteriams. Nors maniau, kad tai bus šiek tiek padailintas Tweetie/Twitter atitikmuo, iš tiesų tai yra visiškai naujas produktas, puikiai išnaudojantis keturis kartus didesnį ekrano plotą.

Ta proga susiginčijom su Karoliu Twitter sraute, ar pakanka parašyti vieną programą bet kokio formato įrenginiams, ar vis dėlto kiekvienam reikia ją pritaikyti. Ką gi, Twitter yra puikiausias pavyzdys.

Santykinai mažuose telefonų ekranuose paprastai telpa tik Twitter žinučių srautas. Jei nori pažiūrėti informaciją apie autorių, atlikti kokius veiksmus ar peržiūrėti turinį, į kurį veda įdėtos nuorodos, žinučių srauto vaizdą pakeičia atitinkamas kitas ekranas. Mažame ekrane tai yra pats geriausias sprendimas, tačiau didelį galima išnaudoti daug geriau.

Pavyzdžiui, iki šiol iPad naudojausi iš esmės iš telefono adaptuota programa Twitterrific. Ji stengiasi išnaudoti didesnį planšetės ekraną, tačiau daro tai standartiškai – įdėdama šone paskyros meniu:

Neblogas, variantas, tačiau neūkiškas. Žinutės ekrane yra labai didelės, nors tokios nebūtinai turi būti, o tuščias plotas šalia gali irgi atlikti kokią naudingą funkciją.

Nauja Twitter versija didesnį ekraną išnaudoja ekonomiškiau:

Čia šalia žinučių srauto ir paskyros meniu, paversto piktogramomis, užtenka vietos peržiūrėti ir tinklalapius ar nuotraukas, į kurias veda nuorodos žinutėse. Jei matomo vaizdo yra negana, pakanka jį pirštu stumtelėti link centro:

Informacija sudėliota sluoksniais: niekada nepasimesi. Negana to, kaip rašo patys Twitter žmonės, gali toliau skaityti žinutes, kol kraunasi videoklipas ar skaityti straipsnį, viena akimi stebėdamas pokalbį žinučių sraute. O ir nuorodų turinį daug greičiau galima peržiūrėti, kai nereikia šokinėti iš vieno ekrano į kitą…

Peršasi išvada, kad ne tik OS, bet ir ekranas diktuoja programos funkcionalumą. Tai, ką gali padaryti 10 colių ekrane, nepadarysi 2,25 colio (X-10 Mini) ekranėlyje. Procesoriui ir OS galios pakaks, bet sąsaja turi būti visiškai kitokia. Ne veltui kiekvienas išmaniųjų telefonų gamintojas kuria specialias sąsajas savo telefonams – netgi atskiriems jų modeliams.

Tokios išvados priėjo ir Engadget, apžiūrėję naująjį Samsung Galaxy Tab. Nepaisant to, kad Android programos nėra priklausomos nuo konkrečios ekrano raiškos, ekrano dydis turi savo reikalavimų. Samsung teko kurti specialią sąsają, kalendoriaus, el. pašto programas, grotuvą bei e-knygų skaityklę. Tą patį teks daryti visiems planšečių gamintojams, nebent jie susitars dėl vieningo ekrano formato ir jo raiškos. Bet ir tuo atveju, Android Market teks skelti į dvi dalis: telefoninę ir planšetinę, antraip bus keblu rasti planšetei tinkamas programas.

Programų kūrėjams gi teks nelengvas pasirinkimas: ignoruoti „neformato“ įrenginius ar kurti vienam produktui kelias sąsajas (sakyčiau, tris – mini, normalią ir „tablet“). Pirmas atvejis yra neprogresyvus, antras – labai brangus dėl laiko sąnaudų. Žiūrėdamas, kaip „keliasi“ iPhone programos į iPad, matau, kad tai trunka ištisus mėnesius. Netgi komercinių programų kūrėjai nespėja – ką jau kalbėti apie nemokamas.

Na, bet matysim. Gali būti, kad ilgainiui nusistovės keli standartai. Šiai dienai tai būtų „normalus“ telefoninis 3-4 colių, 7 colių planšetės „užrašų knygelės“ ir 10 colių „planšetės-sąsiuvinio“. Jei norėsime sukurti universalią programą su optimalia sąsaja kiekvienam įrenginiui, turėsime kurti po tris sąsajas kiekvienam produktui ir paslėpti nereikalingas arba išskaidyti produktą į tris versijas (SD, HD, XD…). Sukompiliuoti kodą „visiems atvejams“ tikrai nepakaks, nes programos gerumas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai ji išnaudoja techninės įrangos teikiamas galimybes.

RSS, sena gera naujienų ir kitos informacijos „pristatymo“ tarnyba, man tebėra pagrindinis skaitmeninio informacijos srauto šaltinis. Tačiau RSS, nepaisant visų jos privalumų, netapo masinio vartojimo technologija. Jei tikėsime Google Reader pateikiamais populiariausių lietuviškų svetainių skaičiais, RSS naudojasi maždaug 1 iš 10 ar 1 iš 12-os Lietuvos internautų. Tai nemažas būrys, bet daug didesnis į oranžines piktogramas svetainėse visai nekreipia dėmesio.

Galimas dalykas, kad RSS yra pernelyg nenuosekli. Kas bus, kai paspausiu RSS nuorodą? Pamatysiu XML kodą? Suformatuotą srautą? Gausiu įvairių mygtukų kratinį, iš kurių nė vienas man nepažįstamas, ar atsidarys kokia nors išorinė programa? Viskas priklauso nuo to, kaip sukonfigūruota OS, jos programos ir naršyklė. Juokai iš patyrusio vartotojo perspektyvos, tačiau pernelyg painu masiniam naudojimui.

O ir pačios prenumeratos – sukaupi šimtus, ir paskui kankina sąžinė, kad neperskaitei visko, ką užsakei. Tarsi būtum tinginys ar tiesiog nesugebantis valdyti savo informacinių poreikių žmogus. Šimtai prenumeratų gerai, kai rašai Blogoramą, tačiau kasdien toks srautas greta įdomių rašinių pateikia ir labai daug kamšalo.

Na, ir galiausiai – socialinių tinklų konkurencija. Facebook ir Twitter pilna rekomendacijų. Paskaityk tą, paklausyk šitą, pažiūrėk aną! Ar bereikia RSS, jei net draugų rekomendacijų nespėji peržiūrėti?

Tačiau ir socialiniai tinklai turi savo trūkumų. Facebook įdeda pašto ženklo miniatiūras ir kelis pristatymo žodžius, iš kurių dažniausiai neįmanoma suprasti, ar verta spausti nuorodas. Iš fotoalbumų matyti tik viena ar kelios smulkios nuotraukėlės, videoklipus reprezentuoja tamsios taškuotos neįžiūrimos dėmės.

Ne ką geriau ir Twitter. Kuri nuoroda įdomesnė: wrncsy ar pjc3wjf? Jei žinutės autorius nepristato plačiau, dauguma tų pcw7zxy lieka nepaspaustos. Taip, yra programų, kurios iššifruoja trumpintus adresus, bet ne visi jomis naudojasi. O kartais URL nedaug daugiau pasako už trumpinį.

Aš nežinau, ar Flipboard (iPad) kūrėjai sumanė programą dėl šių priežasčių, ar dėl kitų, tačiau „pirmas pasaulyje socialinis žurnalas“ išėjo labai vykęs.

Ką daro Flipboard? Ji seka jūsų Facebook ir Twitter srautą, išrenka iš jo nuorodas į rekomenduojamus resursus internete ir padaro iš jų personalizuotą interaktyvų žurnalą. Kuo daugiau draugų turite Facebook ar Twitter, tuo dažniau atsinaujina Flipboard turinys. Kuo tie draugai įdomesni, tuo originalesnis Flipbook žurnalas ir jo medžiagos.

Flipboard vaizdai iš mano asmeninio žurnalo (didinasi)

Pats žurnalas yra dailiai sudėliotas. Nors į puslapius dedami tik originalios medžiagos fragmentai, jie yra pakankamai dideli, kad galėtum apsispręsti, ar verta atidaryti svetainėje. Originali svetainės versija kraunama fone, tad ji atsidaro iš karto, vos paspaudus „view on website“.

Flipbook labai įdomiai integravo socialines Twitter ir Facebook savybes. Straipsnius, žinutes, nuotraukas, videoklipus galima „pamėgti“, paskelbti pakartotinai (retweet), pakomentuoti ar tiesiog įterpti į savo tekstą. Prie kiekvieno „straipsnio“ matyti ir kas jį įvertino ar pakartojo kitiems.

Jei dar neturi būrio įdomia medžiaga besidalinančių draugų socialiniuose tinkluose, tai Flipbook pasiūlys jau suformuotus srautus – viską, nuo politikos naujienų iki madų pasaulio ar technologijų. Yra srautų mėgstantiems skaityti ilgus rimtus straipsnius, yra srautų mėgstantiems paskalas, humorą ar, pavyzdžiui, besidomintiems atsinaujinančios energijos projektais. Bene pats patraukliausias dykinėtojui – FlipCool, kuriame, tarsi gausiai iliustruotame Digg ar Reddit žurnale, rasi populiariausias įdomybes.

Geriausia, kad Flipboard galima vartyti visiškai pasyviai – „lankstai“ pirštu puslapius (geriau matyti videoklipe, kaip tai vyksta) ir peržiūrinėji viską, kuo šiandien gyvena interneto bendruomenė. Programos kūrėjai buvo apstulbinti, kaip žmonėms tai patinka – kai kurie Flipbook naudoja kaip laiko mašiną, įbrisdami į kelių metų senumo Facebook srautą. Kitas netikėtas dalykas – smalsumas dirstelėti į kito žmogaus Flipboard – juk kiekvieno jis yra skirtingas ir nepakartojamas!

Antraštėje „Flipboard“ panaudojau bendrine prasme. Ši programa kol kas yra tik iPad sistemoms. Tačiau nė kiek neabejoju, kad jei ne patys Flipboard žmonės, tai kas nors kitas sukurs socialinius skaitmeninius žurnalus visoms OS – gal ir HTML versiją naršyklei. Socialinis žurnalas – naujas dalykas su didele ateitimi. Jis daug paprastesnis naudoti nei RSS ar netgi tas pats Twitter ir Facebook. Turi draugų – turi ir unikalų žurnalą specialiai tau!

Tęsiu iPad apžvalgą. Šį kartą pasistengsiu apžvelgti įvairias darbo su kompiuteriais, mobiliaisiais įrenginiais ir telefonais dalis, pažymėdamas, kurioms sritims iPad tinka ir kuo skiriasi nuo įprastinių įrankių. Tuo pačiu, tikiuosi, išryškės ir iPad trūkumai, kuriuos praleidau pirmojoje apžvalgos dalyje.

Taigi – veiklos sritys:

Naujienos

Pagrindiniai skaitmeniniai naujienų šaltiniai yra naujienų svetainės ir RSS srautai. Kompiuteryje, su retomis išimtimis, visa tai yra naršyklės teritorija. Telefonuose ir iPad į pagalbą naršyklei ateina specialios programos. Nors jos kartais peikiamos dėl „uždaro daržo“ koncepcijos, vis dėlto jos turi daugiau privalumų negu trūkumų: puikus dizainas ir navigacija, gražūs šriftai ir didelės nuotraukos, aukštos kokybės video, integruoti socialinių tinklų įrankiai ir… daug daug mažiau reklamos (dauguma išvis be jos apsieina). Kadangi telefonai ir iPad taip pat gali naudotis ir naršykle skaitymui, tai jie yra pranašesni už kompiuterį. Na, o iPad naujienų skaitymui yra patogesnis už telefoną dėl didesnio ekrano. Jei telefone matai tik antraštes arba vieną kurį straipsnį, tai iPad ekrane jau matai visą leidinio maketą. Tai svarbu – pabandykite iki cigarečių pakelio dydžio sulankstyti laikraščio puslapį ir pajusite skirtumą.

Negana to, kai kurios programos geriausios savo kategorijoje. Labai norėčiau, kad kas nors kompiuteriui sukurtų tokio patogumo RSS skaityklę kaip Reeder. Mano galva, ji ne tik geriausia iPad skaityklė, bet geriausia RSS skaitymo programa apskritai. Na, o tie, kam pabodo naudotis tradicinėmis RSS skaityklėmis, gali pasinaudoti specialiai liečiamiems įrenginiams pritaikyta Pulse:

Šauniai atrodo, ar ne? Pulse ganėtinai monotoniškam RSS srautų skaitymui suteikia gyvumo ir itin gerai tinka naujokams, kuriems RSS skaitymas iki šiol buvo nelabai aiškus užsiėmimas…

Panašių transformacijų patiria ir kitos pažįstamos tarnybos. Daily Digg programa yra daug patogesnė nei Digg svetainė, didžiausias pasaulyje tinklaraštis Huffington Post iPad ekrane virsta tvarkingai kategorizuotu ir patogiai sumaketuotu laikraščiu. Pagyrimo vertas programas turi USA Today, BBC (skaitant naujienas galima ir radijo klausytis gyvai), Reuters (ypač verslo informacija). Įdomi programėlė yra Guardian Eyewitness – ji kasdien papildoma viena didele, geros kokybės profesionalia naujienų fotografija su jos istorija ir ją padariusio fotografo patarimais.

Išvada: iPad beveik visais atvejais geriau už alternatyvas. Išimtis būtų tik karščiausios naujienos kelyje, kai telefoną paprasčiau išsiimti ir peržiūrėti trumpus pranešimus.

Rašymas

Jei tenka rašyti daug ir dažnai, tai fizinei klaviatūrai kol kas pamainos nėra. Neturiu iliuzijų, kad su ekrano klaviatūra kada pamėgčiau rašyti ilgus tekstus. Tačiau minties rašyti su iPad neatsisakiau. Todėl įsigijau du priedus. Pirmas – iPad dėklas:

Jis ne tik gerai saugo aparatą su subraižymų ar pažeidimo numetus ant grindų, bet ir fiksuoja iPad patogiu rašymui kampu. Ekrano klaviatūra gi yra pakankamai didelė, kad galėtum rašyti dviem rankom – taip, kaip esi įpratęs prie kompiuterio klaviatūros. Na, o tiems atvejams, kai reikia dirbti ilgiau, yra štai šis daiktas:

Tai iPad stovas su fizine klaviatūra. iPad įsismeigia į jį ir stovi vertikaliai (deja, tik vertikaliai, nes šone iPad neturi jungties). Šį klaviatūra yra praktiškai identiška kitoms fizinėms Apple klaviatūroms, tik funkciniai klavišai skiriasi – jie yra specialiai pritaikyti iPad (namų mygtukas, paieška, užrakinimas, fotoalbumas ir t.t.). iPad stove gali būti kraunamas arba sinchronizuojamas su kompiuteriu, galima naudoti išvestį į televizorių arba išorinius garsiakalbius/stiprintuvą muzikai.

Šie dalykai maksimaliai priartina rašymo spartą ir patogumą iki kompiuterio lygio, tačiau… rašyti su iPad kol kas galiu tik angliškai, kiniškai, olandiškai, flamandiškai, prancūziškai, vokiškai, itališkai, japoniškai, rusiškai ir ispaniškai. Lietuvių kalbos klaviatūra iPad kol kas neįdiegta. Virtualioje klaviatūroje, tiesa yra beveik visos mūsų raidės su diakritiniais ženklais, išskyrus „ą“, „ū“ ir „ų“, bet šios trys raidelės gi labai reikalingos – keblu be jų išsiversti.

Lietuviška klaviatūra turėtų atsirasti kartu su oficialia iPad prekybos mūsų šalyje pradžia. Veikiausiai tai bus rudeniop – rugpjūčio gale ar rugsėjį. Tuo pačiu iPad gaus ir naują OS versiją.

Taigi šioje vietoje, bent jau kol kas iPad negali lygintis nei su nešiojamaisiais kompiuteriais, nei su telefonais, kurie turi lietuviškos abėcėlės raides. Vėliau, kai OS turės lietuvių klaviatūrą, manau, kad galimybės bus lygiavertės su nešiojamaisiais kompiuteriais. Net be fizinės klaviatūros priedų. Kodėl? Ogi todėl, kad iPad leidžia rašyti pirštu ant ekrano!

Nesijuokite. Nors aš iš pradžių maniau, kad tai tas pats, kas rašyti laiškus su Microsoft Paint, pasirodo, yra programų, kurios iš piršto padaro puikiausią rašiklį. Pavyzdžiui, Penultimate:

Dabar aš Penultimate naudoju kiekvieną kartą, kai tingiu rašyti klaviatūra. Parašytus puslapius galima išsiųsti paštu kaip paveikslėlius (šaunus ir greitas būdas pavaizduoti draugams, kaip atvažiuoti iki šašlykinės!). Jei rašote angliškai, dar kietesnis triukas yra įkelti lapus į Evernote, kuri paverčia juos redaguojamu tekstu.

Redagavimas

Jei ne tie tinklaraščiai (ir ne mokslai), tai kompiuteriu mes ne tiek jau daug ir rašytumėme. Kur kas dažniau darbe ir namuose tenka peržiūrėti jau paruoštus dokumentus, papildyti juos ar pataisyti. Biurui suderinamumas su Microsoft Office yra lemiamos reikšmės.

Žinoma, čia pralenkti kompiuterį, kuriame gali būti pati MS Office ar OpenOffice, yra ko gero neįmanoma, tačiau iPad taip pat turi įrankius verslo dokumentų kūrimui ir redagavimui. Apple yra išleidusi savo tekstų redagavimo (Pages), skaičiuoklės (Numbers) ir pateikčių (Keynote) programas, specialiai pritaikytas iPad, bet yra ir programų, skirtų tiesiogiai dirbti su MS Office dokumentais, pavyzdžiui, Documents To Go. Su ja Office dokumentus galima ne tik peržiūrėti, bet ir redaguoti, anotuoti, sinchronizuoti su interneto saugyklomis ar Google Docs. Niekas nekliudo ir naudotis pačiais Google Docs naršyklėje. Nors panašias galimybes turi ir telefoninės programos, telefonų ekranai tiesiog yra per maži bent kiek rimtesniam darbui, ypač su skaičiuoklių lentelėmis.

Dokumentai redagavimui gali būti atidaromi tiesiai iš laiškų (palaikykite paspaudę prisegtukus) arba įkeliami per belaidį tinklą, USB (per iTunes), FTP. Aš dažniausiai sumetu visus tokius dokumentus į Files HD aplankus, nes ši programa leidžia peržiūrėti daugybę failų formatų, įskaitant video ir garsą.

Paštas ir socialiniai tinklai

Neturiu nusiskundimų iPad pašto programa. Tiesa, kompiuteryje yra pašto programų pasirinkimas, kurio nėra iPad, bet ir su iPad galima naudoti Gmail, Yahoo, Hotmail, Microsoft Exchange ir pan. pašto paskyromis. Su ketvirtąja OS versija atsiras vieninga pašto dėžutė ir laiškų grupavimas į „pokalbius“ (kaip Gmail).

Tai, kad į kompiuterius geriausios Twitter programos atkeliauja iš iOS tikriausiai rodo, kokios kokybės šie įrankiai yra iPhone ir iPad. Šiuo metu ko gero geriausias Twitter klientas iPad planšetėms yra Twitterrific (pav.). Gaila, kad iPad kol kas nėra Socialite programos, kuri leidžia vienoje vietoje sekti ir Twitter, ir Facebook, ir RSS srautus. Ganėtinai keista, kad iPad versijos iki šiol neišleido ir Facebook. Visa tai puikiausiai veikia naršyklėje, bet speciali programa patogiau. Facebook turi ilgą komentarų srautą apie tai, kuriame radau pažadą išleisti Facebook programą kitą mėnesį.

Galime konstatuoti, kad iPad šioje srityje kol kas atsilieka, išskyrus Twitter, kur ko gero lenkia kitas sistemas. Specialių programų stygių bent iš dalies atsveria beveik visose turinio programose įdiegti įrankiai dalintis informacija Facebook, Twitter, el. paštu ir kitomis tarnybomis.

Ak, ir iPad neturi specialios Skype programos. Tiesa veikia iPhone programos versija (kaip, beje, ir Facebook), bet tai, švelniai tariant, ne tas pats. Man neaktualu, bet „skaiponautai“ turėtų atkreipti dėmesį.

Darbų organizacija

iPad yra solidžios „vadovo užrašinės“ dydžio, tad turėtų gerai tikti darbų, susitikimų ir projektų planavimui. Iš tikrųjų jis tam bemaž yra idealus: didesnis vartomas ekranas leidžia peržiūrėti iš karto mėnesio, savaitės, dienos darbus ar jų sąrašą; santykinai trumpiems įrašams visiškai pakanka virtualios klaviatūros; galimybė sinchronizuoti visus darbus su interneto tarnybomis ar kompiuterio programomis užtikrina, kad be rūpesčių neliksite netgi išėję iš darbo kabineto.

„Produktyvumo“ programų App Store parduotuvėje yra itin daug, bet ko gero geriausia yra, deja, ir pati brangiausia – Things. Kadangi kadaise nepagailėjau pinigų jos Mac ir iPhone versijoms, tai dabar turiu skersai ir išilgai sinchronizuojamus darbus. Nebetekau galimybės pasiteisinti ką nors užmiršęs…

Žodžiu, dėl formato, sinchronizacijos ir programų gausos laikyčiau, kad iPad geriausiai tinka planuoti darbus, tačiau jų priminimus geriausia gauti į telefoną, kuris visada yra šalia.

Skaitymas

iPad ekranas yra iš esmės toks pats kaip kompiuterio – šviečiantis į akis. Dėl šios priežasties daugelis mano, kad jis nelabai tinka, o gal ir visai netinka knygų skaitymui. Iš tiesų yra kitaip. Neseniai sąsajų taikymo ekspertas Jakob Nielsen (pradėjęs visą svetainių „usability“ revoliuciją) atliko tyrimus, lyginančius iPad, specializuotą Kindle knygų skaityklę ir popierines knygas (yra dar ir tokių). Jų rezultatai parodė, kad popierines knygas žmonės skaito greičiausiai, tačiau skaitymo sparta iPad nusileidžia tik 6,2% – daugeliui tai bus nejuntamas skirtumas. iPad, tačiau, nedidele persvara nugalėjo malonumo skaityti aspektu. Skaitymą kompiuterio ekrane tyrinėtojai įvertino kaip beviltišką. Manau, pagrįstai.

Kokie iPad privalumai ir trūkumai lyginant jį su specializuotomis skaityklėmis? Didesnis kontrastas, pasirenkama orientacija, šriftas, dydis, spalvos, žodžių paieška žodyne (tik anglų kalba, bet labai naudinga, kai nežinai ką reiškia „Gadzooks!“), knygų sinchronizavimas su kompiuteriu/telefonu, tiesioginis jų parsiuntimas, recenzijos, įrenginio sparta, naktinis skaitymo režimas. Čia būtų privalumai. Trūkumai: per didelis ryškumas naktį, jei programa neleidžia jo reguliuoti (dauguma leidžia), santykinai trumpesnis akumuliatoriaus užtaiso laikas (10 val. lyginant su 30-50 skaityklėse).

Privalumai nusveria. Čia ne mano nuomonė – 49% įsigijusių iPad mano, kad jis visiškai atstoja e-skaityklę. Kaip manote, kodėl visos skaityklių gamintojos, kaip susitarusios, neseniai smarkiai sumažino savo gaminių kainas?

Kelionės ir navigacija

Mano iPad neturi GPS. Tai galime jį braukti iš navigacinių įrenginių sąrašo (tam yra iPad su 3G ir GPS). Bet užtat galime įtraukti į orientacinių įrenginių sąrašą. Kas man atrodo dar geriau. iPad bet kuriuo atveju yra per didelis, kad naudotum vietoje automobilinės navigacijos sistemos, o štai kaip žemėlapis jis veikia idealiai: pagal Wi-Fi siųstuvus susiranda buvimo vietą, su skaitmeniniu kompasu nustato kryptį ir dideliame Google Maps lange parodo visą nepažįstamą aplinką. Belieka pakišti tą vaizdą geranoriškiems aborigenams po nosimi ir paklausti „is this New York already?“. Nors ir taip aišku. Nepasiklysite. Šiuo atveju iPad daug pranašesnis už netbuką, nes nereikia klaviatūra baksnoti praeivių krūtinių.

Google Earth atrodo specialiai sukurta iPad. Malonumas „skraidyti“ po pasaulį kur kas didesnis, kai Žemės rutulys paklūsta tavo pirštams. Pritraukimas ir atitolinimas daug tikslesnis, izometrinė perspektyva irgi patogesnė navigacijai. Fotelių turistams – pats tas.

Naršymas

Kelionės po virtualias svetainių erdves ne ką mažiau patogios, bet turi rimtų trūkumų, lyginant su įprastiniais kompiuteriais. Du pagrindiniai, dažniausiai linksniuojami: nesuderinamumas su Flash ir naršyklės kortelių nebuvimas. Dėl Flash daug iečių komentarų mūšio laukuose sulaužyta – nesikartosiu. Taip, blogai, nėra, gėda. Aš visiškai nepasigendu, bet, matyt, esu nesveikas. Nedavė Dievas man priklausomybės nuo šios animacijos ir tiek…

Su kortelėmis yra paprasčiau. iPad Safari išties jų neturi. Vietoje to, svetainės gali būti atidaromos kituose languose (iki 9), į kuriuos lengva peršokti. Tačiau tradicinių kortelių gerbėjai irgi nėra nuskriausti. Mat App Store yra nemažai alternatyvių naršyklių, taip pat ir su kortelėmis (žr. pav.).

Mane žiniatinklio naršymas su iPad visiškai tenkina, tačiau pripažįstu, kad tradicinio kompiuterio naršyklės gali daugiau. Ar jūs pasigesite Flash, labai priklauso nuo to, ką veikiate internete. Geras testas – išjungti Flash įskiepį ir pabandyti pagyventi be jo kokią savaitę. Jei jos pabaigoje dar rieše užčiuopsite pulsą, galite drąsiai naršyti su iPad.

Vaizdai ir garsai

Rašyčiau „viskas gerai“ ir eičiau prie kito skyriaus, jei ne viena nuostabi programėlė – Air Video. Adam Pash iš Lifehacker ją pavadino geriausiai išleistais trimis doleriais. Pritariu.

Tai ką gi ji daro, kad yra verta tokio pagyrimo? Pradėkime nuo paties nykiausio dalyko susijusio su klipais ir filmais mobiliuosiuose įrenginiuose – konvertavimo. Imam filmą, įmetam į iTunes ir konvertuojam (eina laikas, prastėja kokybė). Jei iTunes nesupranta mūsų filmo formato, tai naudojam papildomas programas (pavyzdžiui, Avidemux) – tai dar šiek tiek laiko ir dar mažiau kokybės. Kol neatradau Air Video, tol nesitikėjau dažnai žiūrėti filmus iPad ekrane – esu per didelis tinginys visiems tiems konvertavimo darbams.

O su Air Video konvertavimo apskritai nereikia. Net failų kelti į iPad nereikia. Paleidi kompiuteryje Air Video serverį, nurodai, kur sudėti filmai, ir viskas – nuo šio momento tavo iPad yra tavo asmeninis kino teatras – vaizdas tiesiogiai transliuojamas iš kompiuterio per belaidį tinklą. Koks malonumas! Gali nešiotis „televizorių“ kur nori – išsinešti į balkoną, kai namie tvanku; nusitempti į virtuvę; pasiguldyti į lovelę šalia siaubo filmams prieš neramų miegą. Geriausia, kad baigus žiūrėti net valyti iš atmintinės nėra ką. Na, o jei jaučiate, kad vaizdo norėsis vėl ir vėl, arba ruošiatės į kelionę, tai Air Video gali tuo pačiu ir sukonvertuoti filmus į tinkamą formatą. Irgi be laidų.

Įdomu, kad Air Video gali transliuoti ne tik belaidžiu tinklu, bet ir per internetą. „Mama, čia nuolat lyja, nėra ką veikti, paleisk man filmų…“. Tiesa, reikia neprasto interneto ryšio. Vietiniame gi tinkle vaizdas transliuojamas labai sklandžiai.

Apie garsus atskirai nerašysiu. iPad turi iPod programėlę. Viskas su ja taip pat gerai, kaip su iPad ar iPhone, tik albumų viršeliai įspūdingiau atrodo.

Kūryba

Nors pats esu anksčiau iPad pavadinęs „interneto turinio imtuvu“, tai nėra tikslus apibūdinimas. Didelis liečiamas paviršius – puiki erdvė įvairiausiai kūrybai. Tai, ką iPad praranda dėl fizinės klaviatūros nebuvimo, jis atgauna ekrano dėka.

Su iPad galima groti. Ne vien klavišiniais instrumentais. Yra gitaros simuliatorių, būgnų, kitų instrumentų. Man labiausiai patinka sintezatoriai. Korg iElectribe (pav.) nėra pigus, bet teikia daug džiaugsmo mėgėjams ir uždirba pinigų profesionalams. Kad ir šiai merginai:

(MacLife nuotrauka)

iElectribe turi virš šimto jau suprogramuotų ciklų, kuriuos galima keisti, pildyti savais, jungti į grandines ir galiausiai sudėlioti ištisą kelių valandų diskotekos programą. Prijungus iPad prie stiprintuvo, vakarėlio muzika garantuota. Ne kiekvienas taps Guetta, bet galimybė tokia yra.

Kur kas kebliau man sekasi piešti. Bet tai nė kiek nemažina entuziazmo terliotis su virtualiais dažais. Jausmas visai kitas, nei paišant su kompiuterio pele. Piešimas su iPad labiausiai primena vaikystės pažinimą, kai teptukai buvo nereikalingas įrankis – kišdavai pirštus tiesiai į guašo indelį ir imituodavai Pollocką ant balto popieriaus (geresniu atveju) arba kambario tapetų (įprastiniu atveju) paviršiaus. Tai nereiškia, kad su iPad negalima nupiešti preciziškai išbaigtų kūrinių. Dailininkas Kyle Lambert vienu pirštu iPad programoje Brushes nupiešė įspūdingą Beyonce portretą (verta pažiūrėti video – formatas jo vertikalus, todėl čia neįterpiu). Apskritai, švietimo specialistai mano, kad betarpiškas kontaktas su objektais ir kūriniais iPad ekrane yra puikus būdas lavinti vaikus. Nesakau, kad jis nustelbia kompiuterį, tačiau jis atveria naujas erdves, kurių bent jau aš tikrai nenoriu atsisakyti.

Žaidimai

Apklausose prieš perkant iPad žaidimai retai nurodomi kaip motyvas įsigyti šį įrenginį, tačiau tai smarkiai pasikeičia po kelių mėnesių naudojimo. Nors iPad turi daugybę šaudyklių, lenktynių žaidimų, nuotykių ir pan., sėkmingiausi jame yra tie, kurie išnaudoja unikalų planšetės formatą – visų pirma stalo žaidimai, galvosūkiai ir edukaciniai žaidimai. Mano mėgiamiausias šiuo metu – Labyrinth 2 HD (pav.). Jo tikslas paprastas – nuridenti rutuliuką per labirintus su kliūtimis į reikiamą vietą. Žaidimas puikiai išnaudoja iPad akselerometrą: rutuliukas ne tik rieda ten, kur pakreipi „lentą“, bet ir pats vaizdas pseudotrimatėje erdvėje pasikeičia nuo pakreipimo kampo. To nesimato paveikslėlyje, bet galima pamatyti TapCritic apžvalgoje (tiesa, apžvalgininkui labai jau sunkiai sekasi žaisti – sunkiau negu man…):

Netrukus turėtų būti išleista populiariaus stalo žaidimo Carcasonne iPad versija, tikiuosi, neužtruks ir kiti. Su stalo žaidimais iPad iš asocialaus (vienam žaidėjui skirto) kompiuterio virsta pramoga šeimai ar grupei draugų. Padedi vidury stalo ir gali žaisti.

Ne visi žaidimai gerai tinka iPad. Man regis, prasčiausiai žaidžiamos šaudyklės ir visokie „Super Mario“ klonai. Jei jau kompiuteryje jiems reikia itin tikslios pelės ir klaviatūros komandų koordinacijos ar specialaus valdymo pulto, tai įrenginyje be mygtukų geruoju jų žaidimas nesibaigs. Tačiau strateginiai žaidimai, stalo žaidimai ir galvosūkiai su iPad yra bemaž nepralenkiami. Specifinę nišą užima „automobiliniai“ žaidimukai, daugiausiai lenktynės. Nors jie labai populiarūs, man keistoka naudoti iPad kaip automobilio vairą. Nors tikriausiai priprasčiau…

98%

Nebenoriu daugiau plėstis – ir taip ilgas rašinys išėjo. Tikiuosi, kad man pavyko supažindinti su iPad galimybėmis ir atskleisti silpnąsias ir stipriąsias jo puses. Nepaminėtas liko daugiaveiksmiškumas (apie kurį galite pasiskaityti čia – tiesa, apie būsimą su iOS4), kaina (brangesnis už netbuką, pigesnis už padorų nešiojamąjį kompiuterį) ir konkurentai, kurių aš labai laukiu. Jau ima rastis šiokių tokių analogų iš Dell (mažokas, ar ne?) ir, netrukus, iš Toshiba su įdomiu dvigubu ekranu. Ateityje ši rinka bus labai įdomi.

Nors savo patirtį su iPad geriau būtų įvertinti po kokio pusmečio (taip ir padarysiu), kol kas esu vienas iš tų 98% iPad šeimininkų, kurie yra visiškai patenkinti šiuo unikaliu įrenginiu.

Pagrindiniai nariai: iMac 24, MacBook Pro 13, iPad ir iPhone 3G. Kiti svarbūs asmenys: NEC MultiSync LCD 2170NX, Logitech MX 1100. Atsitiktinai kadre: Panasonic KX-TG7100FX, pelės kilimėlis su gelio pagalve iš Rimi, kioskinis šunelis ir Off! Aerosool. Atsiprašau dėl blykstės atšvaito.

P.S. AccuWeather telefone meluoja – tuo metu lauke nežaibavo.

iPad – unikalus prietaisas. Ne dėl to, kad tai pirmasis planšetinis kompiuteris be fizinės klaviatūros (nes tokių buvo ir anksčiau), o todėl, kad taip skiriasi nuo ankstesnių IT įrenginių, jog daugybė žmonių iki šiol negali suprasti, kokia gi yra iPad paskirtis. Tiesa, vienų nesupratimas gali būti apsimestinis, tiesiog nenorint gilintis į gaminį firmos, kuriai nejauti simpatijų, tačiau bent jau dalis žmonių išties svarsto, ar gali iPad pakeisti kompiuterį, ir kam jis reikalingas, jei negali. Pabandykime išsiaiškinti kartu.

Kadangi Lietuvoje iPad neprekiaujama ir veikiausiai nebus prekiaujama iki rudens, teko paprašyti Karolio pagalbos. iPad, stovas jam su klaviatūra ir kelioninis dėklas buvo nupirktas Jungtinėje Karalystėje ir pas mane atkeliavo liepos 1 dieną.

Neskubėjau iškart rašyti, norėdamas, kad apžvalga skirtųsi nuo anksčiau skelbtų „Verslo klasės“ žurnale ar Overclock.lt – ten autoriams teko prietaisą apžiūrėti labai paskubomis, nes jis buvo skolintas. Nesakau, kad minėtos apžvalgos buvo prastos – anaiptol, tačiau kadangi pačiam tenka bandyti daug skolintų daiktų, žinau, kad norom nenorom nuo to kenčia bandymų apimtis: nespėji išbandyti visų galimybių, akumuliatoriaus resurso, neperki programų ir nekonfigūruoji kai kurių OS dalykų, nes tai arba kainuoja pinigus, arba tiesiog neverta laiko, nes ryt turėsi viską grąžinti.

Monolitas

Vienas dalykas, kuris iškart sukelia simpatijas vien paėmus į rankas iPad yra jo skulptūriškumas (jei taip galima išsireikšti). iPad korpusas nėra visiškai vientisas, tačiau jis atrodo kaip monolitas – minimalistiškas, glotnus lentelės pavidalo luitas su minimumu harmoniją trikdančių detalių. Kontrastas itin ryškus, jei šalia padėsite įprastinį netbuką su aibe ertmių, skylučių, klaviatūros klavišų, LED lempelių ir mažumėlę girgždančių plastmasinių dangtelių – konstrukcijos prasme tai visiškai priešingos filosofijos įrenginiai.

iPad yra tarsi sujungtas iš MacBook ir iPhone. Jo nugarėlė ir korpuso kraštai yra vientisas „šukuoto“ aliuminio blokas vos su trimis mygtukais (įjugimo, garso svirties ir orientacijos fiksavimo) ir dviem ertmėmis (lizdu ausinėms ir USB jungties su kompiuteriu). Priekis gi – praktiškai identiškas iPhone telefonui – tik garsiakalbio viršuje nėra.

Gabaritais ir svoriu iPad labiausiai primena knygą: jis yra 24,3 cm aukščio, 19 cm pločio ir 1,3 cm storio. Sveria iPad 680 gramų – ne daugiau, nei apystorė knyga kietais viršeliais, tačiau laikant vienoje rankoje jis neatrodo lengvutis. Dėl eksperimento pabandžiau dirbti su iPad dvi valandas, laikydamas jį vienoje rankoje. Iki skausmo ranka nepavargo, tačiau svorį jaučiau – kiekvienas, kas bandė su storu vadovėliu pasivaikščioti po parką maždaug gali įsivaizduoti, kokią apkrovą patiria riešas.

iPad ekranas užima ne visą paviršiaus plotą – aplink yra maždaug 2 cm pločio apvadai. Taip padaryta tyčia, kad būtų vietos pirštams, laikant lentelę rankose. Atmetus paraštes, lieka 9,7 colio (24,6 cm – 1024 x 768 taškų) įstrižainės ekranas. Nors jo įstrižainė yra mažesnė nei daugumos netbukų, jis vis tiek atrodo gerokai didesnis. Taip yra todėl, kad iPad ekranas rankose būna arčiau akių, o nešiojamųjų kompiuterių ekraną matome iš toliau – nuo kelių ar nuo stalo paviršiaus.

Vaizdo ekrane kokybė yra stulbinanti. Pacituosiu Overclock: „iPhone ekrano kokybė jau vadinama legendine, tačiau pamačius, kaip rodo iPad, galima tik išsižioti. Stulbinantis kontrastas, super gilios bei kokybiškos spalvos, kontrastinga juoda spalva…“ Tai tikra tiesa. iPad naudoja IPS technologijos skystųjų kristalų ekraną su LED pašvietimu. Nors dabar yra nemažai įvairių naujoviškų ekrano technologijų, nė viena neprilygsta IPS spalvų sklaida ir kokybe bei maksimaliu apžvalgos kampu: jei iPad ekranas matosi, tobulai matosi ir vaizdas jame. Kadangi kontrastas išlieka ir mažinant ryškumą, tai iPad puikiai tinka naktiniam skaitymui ir visiškai nevargina akių.

Tiesa, toks didelis liečiamas plotas neišvengiamai „surenka“ ir besinaudojančio juo pirštų atspaudus. Kol prietaisas įjungtas, jų nesimato, tačiau išjungus jį tam tikru kampu prieš šviesą matyti visi valdymo „keliai ir klystkeliai“. Aparatų su liečiamais ekranais savininkams toks dalykas nėra naujiena, tačiau jei telefoną pakanka patrinti ekranu į marškinių rankovę, su iPad tai padaryti yra keblu – juk jis yra ne toks jau mažas. Todėl aš darbo stalo stalčiuje ir kuprinėje turiu po skepetaitę ekranui valyti. Dažnai jos neprireikia – perbrauki porą kartų per dieną ir tiek.

Paklusnumas

iPad sudaro itin spartaus įrenginio įspūdį. Subjektyviai vertinant, jis atrodo spartesnis ne tik už išmaniuosius telefonus ar netbukus, bet ir už mano MacBook Pro ar „viso dydžio“ iMac kompiuterį. Prilietei – komanda įvykdyta, stumtelėjai – vaizdas pasikeitė. Programos paleidžiamos akimirksniu, failai atidaromi nė kiek ne lėčiau, net jei tai 100 MB dydžio PDF.

Sparta tokio tipo įrenginiams labai svarbi, nes jiems komandą tarsi duodi be tarpininkų (klaviatūros ar pelės). Todėl bet koks delsimas atrodo kaip „nepaklusnumas“ ir gadina darbo malonumą. Spėju, kad kuriant iPad į programų paleidimo, sąsajos valdymo ir animacijų spartą buvo kreipiamas itin didelis dėmesys.

Komunikacijos su iPad taip pat labai sparčios. Belaidis tinklas veikia su 802.11n maršrutizatoriais – su tokia sparta visą iPad saugyklą gali užpildyti per kelioliką minučių. Netikėtai sparti ir USB jungtis – didelių failų (filmų, muzikos, PDF) įkėlimas per iTunes dabar yra juokų darbas. Puiku, kad Apple specialiai iPad padarė failų įkėlimo lauką iTunes programoje – tokio labai reikėtų ir telefonams ar iPod Touch. Galiausiai daugelis programų naudojasi integruotu FTP serveriu, per kurį failų įkėlimas iš kompiuterio – dar paprastesnis: nutempi reikiamą turtą iš vieno lango į kitą – ir viskas.

3G ryšio, tiesa negaliu išbandyti, nes įsigijau modelį tik su belaidžiu Wi-Fi. Kodėl? Ogi todėl, kad iPad būtų jau trečias įrenginys su 3G. Už du jau moku apie 200 litų, perspektyva pridėti dar šimtą prie kasmėnesinių mokesčių manęs visai nevilioja. Todėl ėmiau ir pradėjau naudoti Zebra Wi-Fi paslaugą (11 Lt/mėn.). Ji, pasak Teo, veikia 4000 taškų visoje Lietuvoje. Jei neužsimanysiu naujienų grybaudamas miško gilumoje, tai turėtų pakakti, nes ir namie, ir darbe visur yra Wi-Fi.

„Verslo klasėje“ skelbtoje Liutauro Leščinsko iPad apžvalgoje visas skyrelis „Išleiskite mane!“ yra skirtas neva ribotoms iPad komunikacijų galimybėms. Gal trumpai bandant ir galėjo susidaryti toks įspūdis, tačiau tai netiesa – iPad turi itin spartų ryšį, greitą Dropbox ar kitų programų sinchronizaciją ir daugybę būdų paprastai įkelti ir peržiūrėti beveik bet kokius failus. Žinoma, kai kuriems jų, kaip ir įprastame kompiuteryje, reikia progamų, tačiau apie jas – vėliau, kitoje dalyje.

Resursas

Ketvirtas dalykas po korpuso kokybės, ekrano ir spartos, dėl kurio nesiginčija nė vienas apžvalgininkas, yra itin ilgas darbo iki eilinio pakrovimo laikas. Apple teigia, kad iPad aktyviai naudojamas ištveria 10 valandų, ir… ko gero kuklinasi. Gamyklinį užtaisą išnaudojau per 13 valandų, praktiškai nepaleisdamas iPad iš rankų. Antras ciklas – 11 valandų (bandžiau žaidimus ir filmus). Trečias – 8 valandos, kol kas neišsikrovė. Palyginimui paskaitykite IT Fan aprašytą MSI Wind netbuką: silpnoji vieta – 2-3 valandų akumuliatoriaus resursas…

Sistema

Matę ir bandę iPhone OS su iPad jau moka dirbti, nes iPad naudoja tą pačią operacinę sistemą (šiuo metu – versiją 3.2). Skirtumas tik tas, kad čia į parankinių programų juostą telpa ne keturios, o šešios programos, o į vieną „ekraną“ – dvidešimt. Kadangi tų ekranų galima turėti vienuoliką, tai iPad gali būti įdiegtos 226 programos – trečdaliu daugiau, nei jų turiu savo stacionariame kompiuteryje.

Kadangi ekrano plotas yra daug didesnis už telefono, tai ir galimybių jame atsiskleidžia daugiau, ypač keičiant ekrano orientaciją iš vertikalios į horizontalią. Pasukus ekraną pasisuka ne tik vaizdas – daugeliu atveju jame atsiranda papildomų valdymo priemonių ar kitų elementų. Tai gerai matyti kad kiekviename iPad įdiegtoje darbo kalendoriaus programoje.

Kita naujovė – išsiskleidžianti meniu, kuri visose programose atrodo panašiai, tačiau atlieka tas funkcijas, kurios programai reikalingos. El. pašto programoje meniu išsiskleidžia su naujausiais laiškais, RSS programose – su naujais įrašais arba tinklaraščių sąrašu, orų prognozės programoje – su stebimų vietovių arba savaitės dienų sąrašu.

Paskirtis

Turėdamas tokį nepriekaištingos kokybės ir spartos daiktą nelabai nusiminčiau, jei kurį laiką negalėčiau ir pats suvokti, kam, po galais, jis yra skirtas: nešiojamojo kompiuterio pakaitalas ar e-knygos? Tačiau dėl to laužyti galvos nereikia – iPad tiesiog yra universalus skaitmeninis įrankis. Jo universalumas pasireiškia tuo, kad iPad beveik niekada nėra tiesiog iPad. Jis yra tai, kas yra jo ekrane. Ir todėl jo galimybės yra praktiškai neribotos ir visiškai priklauso tik nuo šeimininko norų: iPad gali būti ir naršykle, ir laikraščiu, ir radijo imtuvu, ir televizoriumi, ir žaidimų stalu, ir gitara, vairu, pianinu, akvariumu, fotolaboratorija, laikrodžiu, kompasu, žemėlapiu, knyga… ir dar šimtais kitų dalykų.

Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp kompiuterio ir iPad. Kompiuteris visada pirmiausiai yra kompiuteris, iPad visada yra tas, kam tu jį tuo metu naudoji. Jei nuo kompiuterio nuluptum visą jį ir žmogų skiriantį kiautą, tai gautum iPad. Jei jau ieškotume, kam pagal dvasią yra artimesnis šis prietaisas, tai reikėtų dairytis ne į kompiuterius ar telefonus, o į Microsoft Surface ir ypač į Microsoft „paviršių ateities“ pusę. Tik Microsoft pradėjo nuo stambių koncepcinių objektų, o Apple pagamino maksimaliai praktišką nešiojamą įtaisą.

Taigi iPad paskirtis – išpildyti jūsų norus. Kuo norite, tuo jūsų rankose iPad ir tampa. Jei tik tam jau yra programa. O programų yra tikrai nemažai. Apie jas ir apie iPad vaidmenis gyvenime – kitame įraše.

Naujienų tarnyba BNS savo 20-mečiui sumanė paskelbti seriją tekstų, kuriuose įvairūs autoriai piešia Lietuvos ateities paveikslą po dvidešimties metų. Rubrikoje skelbti Leonido Donskio, Bronislovo Burgio, Romualdo Ozolo, Aurelijaus Katkevičiaus, Liutauro Ulevičiaus ir kitų tekstai. Vieni scenarijai niūrūs, kiti – atsargiai optimistiški. Daugiausiai kalbama apie politiką ir visuomenę, Lietuvos ir kaimynų santykius.

Kai gavau kvietimą parašyti projektui „BNS – 20“, pagalvojau, kad būtų pats laikas aprašyti porą idėjų, senokai sklandančių tarp technologijų futuristų: 1) totalinio įrašymo įrenginius ir 2) skaitmeninių duomenų sluoksnį, klojamą ant realybės kokio nors projekcinio įrenginio pagalba.

Kas gavosi, galite paskaityti paspaudę nuorodą pirmoje pastraipoje. Nė kiek neširsiu, jei pavadinsite tai paistalais. Neturėjau tikslo tiksliai atspėti, kaip atrodys skaitmeninė Lietuva 2030-ųjų birželį. Tiesiog norėjosi atkreipti dėmesį į kelias technologijas, kurios bent teoriškai gali stipriai pakeisti žmones jau artimiausioje ateityje.

Nors didžiausias susidomėjimas nešiojamaisiais kompiuteriais tradiciškai kyla prieš naujus mokslo metus, smarkiai atšilę orai kai kuriuos iš mūsų ragina pasidairyti išnešamos į verandą, balkoną ar parką „kompiuterijos“. Pasirinkimo lygtyje svarbus dėmuo yra kaina – ir šiandien dar yra, kas turi per daug pinigų, bet aš tokių nepažįstu.

Taigi dedam ant stalo Samsung R530 ir bandom, ar jis tinka mūsų darbams. R530 yra 15,6 colių įstrižainės nešiojamasis kompiuteris su 2,2 GHz Intel Core 2 Duo (T6600) procesoriumi, 3 GB atmintine, 320 GB disku ir nVidia GeForce 310M grafikos sistema, „maitinančia“ plačiaekranį 1366×768 taškų vaizdą. Nieko pribloškiančio, tačiau ir skųstis nėra kuo – vidutiniškas darbinis arkliukas simpatiškame kailyje.

Kadangi kiekvieną kompiuterio komponentą aprašinėti atsibostų, tai paminėsiu tik tai, kas labiausiai krito į akį, keturis dalykus – ekraną, klaviatūrą, korpusą ir programinę įrangą.

Nuo paskutinio karto, kai bandžiau nešiojamuosius kompiuterius, prabėgo daugiau kaip metai, o per tą laiką daug kas pasikeitė. Pavyzdžiui, 1366×768 geba man lig šiol buvo nematyta (anksčiau, pamenu, populiari būdavo 1440×900). Nepaisant mažesnio taškų kiekio, vaizdas ekrane atrodo labai gerai, ypač pavėsyje ar prieblandoje. R530 ekrano danga yra blizgi (dabar jau praktiškai standartas), todėl puikiai gaudo atspindžius – kai kuriais atvejais gal net pernelyg puikiai. Tačiau, kaip minėjau šiaip vaizdas yra puikus ir „minkštas“ – plika akimi iš natūralaus darbui atstumo jis atrodo beveik tobulas. Kaip ir visuose kompiuteriuose su blizgiais ekranais, nuotraukų ar filmų peržiūra su R530 yra tikras malonumas.

Kitas potencialus malonumas, ypač daug rašantiems ar skaičiuojantiems, yra R530 klaviatūra. Aš jau spėjau priprasti prie santykinai kuklaus dydžio klaviatūros 13 colių įstrižainės kompiuteryje, todėl man prabangi Samsung R530 erdvė pasirodė lyg stadionas rankoms. Kompiuteris turi ne tik pilno dydžio raidžių klavišus bet ir atskirą skaičių bloką, kuris, naudojantiems „skaičių eilės“ lietuviškos klaviatūros išdėstymą, yra tikras išganymas – nebereikia naudoti Alt, norint gauti skaičių…

Daugiausiai abejonių man sukėlė kompiuterio korpusas. Ne jo blizganti danga, nes neturiu priežasties netikėti Samsung teiginiu apie jo atsparumą įbrėžimams (vinių bandymui nenaudojau), o pagrindinė korpuso plastmasė, kuri šiek tiek linksta ir girgžda paėmus į vieną ranką už korpuso kampo (kompiuteris sveria 2,5 kg). Nemanau, kad tai būtų problema naudojant Samsung R530 vietoje stalinio kompiuterio namuose, tačiau nežinia kiek nuotykių jo korpusas atlaikytų studento ar moksleivio kuprinėje.

Samsung R530 parduodamas su Windows 7 Home Premium ir McAfee antivirusine programa. To galima buvo tikėtis. Įdomiau tai, kad ant darbastalio radau nuotolinio kompiuterių valdymo programą AnyPC ir kompiuterio aptikimo vagystės atveju programą FailSafe. Piešiau lape markeriu riebų pliusą, bet tik po to susigriebiau, kad abi programos pateikiamos tik kaip bandomosios versijos. Še tau… AnyPC praradimas – nedidelė bėda, nes galima rasti nemokamų nuotolinio valdymo programų, bet štai FailSafe, kaip papildomas draudimas, būtų išties vertinga.

Kompiuterio apibendrinimą iš esmės surašiau antraštėje. R530 nepretenduoja į galiūnus (kažin ar tiks žaidimų mėgėjams – jo grafinė posistemė yra silpniausia konfigūracijos dalis), bet puikiausiai susitvarkys su kasdieniais darbais, negadins vaizdo ant stalo ar kelių ir nevargins rankų rašant ar skaičiuojant. Neskriaudžia jis ir piniginės. Kiek tiksliai kainuoja bandyta versija, nežinau, tačiau kiek silpnesnę konfigūraciją internete radau už 1660 litų. Tai spėju, kad šis modelis iki 2000 litų netraukia. Analogiškos klasės kompiuteris prieš porą metų kainavo bent tūkstančiu brangiau, taigi nėra ko skųstis. Duočiau keturias žvaigždeles iš penkių nė nemirktelėjęs.

Plokšti kompiuteriai-skaityklės jau spėjo paneigti esą nesusipratimas – Apple paskelbė pardavusi per milijoną iPad (tai bent jau du kartus daugiau, nei iPhone per atitinkamą laiką), tačiau varžytis šioje rinkoje ne taip paprasta, kaip įsivaizdavo Apple konkurentai. Štai TechCrunch rašo, kad Hewlett-Packard ketina atsisakyti Slate modelio, kurį taip išdidžiai per CES parodą pristatė pats Steve Ballmer, gamybos. Kodėl? Spėjama, kad Windows 7 ir Intel procesoriai yra pernelyg godūs energijos resurso. Hewlett-Packard, tiesa, ketinimų varžytis sparčiai populiarėjančiame rinkos sektoriuje neatsisako – tik naujų modelių „smegenis“ veikiausiai valdys ne Windows, o Google Android OS.

Tie iš mūsų, kas tikėjosi sulaukti stipraus iPad konkurento su Windows OS, tikriausiai bus nuvilti žinios, kad ir pati Microsoft nutarė atsisakyti tobulinti anksčiau kaip koncepcija pristatytą dvigubos Courier planšetės modelį. Taigi, nors planšetinių modelių su Windows tikrai bus, be vėliavnešių jie negalės varžytis su iPad ir Android modeliais.

Kas galėjo pagalvoti, kad dėl pačių karščiausių ir įtakingiausių technikos rinkų varžysis paieškos internete bendrovė ir buvusi „maketavimo“ kompiuterių gamintoja? Nė vienas šių stereotipų nebegalioja – Apple jau yra didžiausia JAV mobiliųjų telefonų gamintoja. Nenustebsiu, jei kurią dieną Google taps antra didžiausia.

Senokai jokių žaidimų neturėjome, ar ne? Bekraudamas kuprinę kelionei į Kazachstaną, skubu jums palikti pramogą su prizais. Ji ypač aktuali tiems, kas naudojasi naujausia Internet Explorer naršyklės versija, bet prisijungti gali visi smalsuoliai.

Taigi konkursas:

Susipažinkite su Internet Explorer 8 greitintuvais ir išbandykite vieną kitą. Lietuviškų tokio tipo priedų kol kas yra nedaug, tačiau gal gali būti daugiau? Sugalvokite savo greitintuvų versijas ir aprašykite jas šio įrašo komentare: ką jie turėtų daryti, kaip palengvintų darbą su Internet Explorer, kokias funkcijas atliktų. Greitintuvai gali būti susiję tiek su jūsų mėgiamomis Lietuvos, tiek ir su užsienio svetainėmis.

Lemiamas skaičius yra aštuoni – taigi aprašyti teks aštuonis greitintuvus. Originaliausių ir aktyviausių dalyvių laukia prizai. Prizai, tiesiogiai susiję su naršymu:

1-os vietos laimėtojui atiteks Microsoft Arc Mouse pelė,

2-os ir 3-os vietos laimėtojams – po Microsoft Wireless 2000 pelę.

Jei toks iššūkis jums atrodo per menkas, galite išbandyti jėgas kitame Microsoft žaidime – ten galima laimėti kelionę į Las Vegą, Xbox 360 Elite ir išmaniuosius telefonus.

Linkiu gerų pramogų! Dar kartą primenu: vienas komentaras – aštuonių greitintuvų idėjos. Laiko turite visą savaitę iki kito pirmadienio. Sėkmės!

Nors apie „webinarus“ (kaip bus lietuviškai? „žiniatinklinarai“?) girdėjau senokai, nė viename kažkodėl nedalyvavau iki praeito trečiadienio, kai susigundžiau Hewlett-Packard kvietimu pasižiūrėti naujos HP spausdinimo strategijos dideliems klientams pristatymą.

„Webinaras“, jei yra ir daugiau tokių kaip aš, dar jo nepažįstančių, yra iš dalies interaktyvi konferencijos ar seminaro transliacija per internetą.

Atsidarai sau nurodytą svetainę naršyklėje ir žiūri. Pranešėjų video transliuojamas viename langelyje, skaidrių medžiaga – kitame, dažniausiai gerokai didesniame (žr. iliustraciją). Apačioje yra laukelis užduoti klausimą pranešėjui ar diskusijos dalyviui. Visa tai vyksta labai sklandžiai, nepaisant to, kad konferencija vyko San Franciske, o aš klausiau jos Vilniuje. Smulkus, bet įdomus „webinaro“ bruožas – pranešėjui reikia sveikintis su visomis laiko zonomis – ir „labas rytas“, ir „laba diena“, ir „labas vakaras“.

Kadangi dalyvavau tik viename tokiame renginyje, nežinau, ar jis tipiškas. Aš asmeniškai pasigedau mygtuko parsisiųsti skaidres (netgi po vieną, kol jos rodomos) ir pokalbio tarp „webinaro“ dalyvių (teksto žinutėmis, kaip buvo Login 2009). Bet šiaip, sakyčiau, kad tokios virtualios konferencijos formatas yra labai geras – nekompensuoja realaus buvimo renginio vietoje, bet užtat sutaupo kelis tūkstančius dolerių lėktuvo bilietams ir viešbučiui. Jei temos pasirodys įdomios, ateity tikrai dalyvausiu.

Trumpai apie pačią HP konferenciją. Trumpai, nes ji pirmiausiai skirta didelėms tarptautinėms korporacijoms.

Hewlett-Packard kartu su Canon ir Federal Express Jungtinėse Valstijoje ir kai kuriose kitose šalyse sukūrė virtualų „biuro tinklą“, kuris veikia tarsi jūsų verslo padalinys, kur benuvyktumėte: jis gali atspausdinti ir pristatyti dokumentus, paruošti publikacijas, padaryti reikiamas kopijas, įrišimą ir t.t. ir pan. Svarbiausia, kad visa tai valdoma tiesiai iš kliento firmos centrinio biuro per uždarą HP informacinę sistemą. Taip užtikrinamas saugumas, patikimumas ir galimybė visada turėti naujausią dokumento versiją, net jei ji buvo pildyta ar perdaryta klientui beskrendant į kitą miestą. Kadangi į šį HP kuriamą tinklą įtraukti ir Hilton viešbučiai, tai jie irgi veikia kaip virtualios kliento verslo atšakos.

Kitas įdomus sprendimas – „print“ mygtukas Blackberry telefonams. Kartu su RIM sukurta sistema, kuri leidžia spausdinti iš telefono tiesiai į artimiausią spausdintuvą. Žinoma, tai neveiks svetimame biure ar kur kavinėje, tačiau jei esate savo firmos, partnerių, įjungtų į tą patį tinklą biure, Hilton viešbutyje ar šalia Federal Express Office, tai tas mygtukas išties atspausdins dokumentą pačiame artimiausiame jums spausdintuve. Didelėms organizacijoms tai turėtų būti labai patogu.

Na, o jei visos šios šnekos apie spausdinimą atrodo technologiškai pavėluotos (gyvename „paperless“ laikus, ar ne?), tai tikriausiai nustebsite, kaip aš nustebau – vien Jungtinėse Valstijose dokumentų spausdinimo verslas tebėra vertinamas 121 milijardu dolerių per metus. Dėl tokio verta pasistengti…

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetas organizuoja kasmetinę IT konferenciją MIDI 2010. Dalyvavimas konferencijoje nemokamas, todėl organizatoriai laukia visų, besidominčių informacinėmis technologijomis. Netgi žada rėmėjų prizus.

Konferencija vyks balandžio 26 dieną MIF patalpose. Pranešimų temos:

14:00 – „Agile, Scrum, and Virtualisation in Barclays“ anglų kalba (Barclays)

15:40 – „Ar tu pasiruošęs dirbti Agile kompanijoje?“ (Adform)

17:00 – „Kaip užsidirbti iš e-paslaugų kūrimo?“ (Sintagma)

17:40 – „IT vystymosi tendencijos artimiausią dešimtmetį“ (Microsoft)

§ 20. Turėsim LANVA virusą? Vakaruose kai kurios greito pelno siekiančios kontorėlės autorių ir atlikėjų vardu mėgsta siuntinėti grasinančius laiškus su raginimu pirkti indulgencijas (mokestį už išsisukimą nuo teismo). Nemažai žmonių iškart sutinka sumokėti nepriteistą baudą, nes tiesiog vengia bylinėjimosi. O tai, gerbiamieji, yra aukščiausias brukalo pilotažas. Jei įprasti Nigerijos princai sulaukia atsakymo vienu atveju iš milijono, tai šios pusiau legaliai autorius atstovaujančios firmelės semia pinigus kibirais. Brukalo ir virusų kūrėjai, žinoma, tokia konkurencija nepatenkinti, todėl kaip mat sukūrė atsaką – virusą, kuris jūsų kompiuteryje skelbia radęs „piratinio turinio“ ir tuojau pat pakiša pinigų mokėjimo formą. Būtų juokinga, jei dėl to žmonės nustotų tikėti tikrais laiškais, bet liūdna, kad tokiu būdu ne vienas patiklus žmogelis sumokės…

§ 21. Statistika kaip melo forma. Ne vienas skaitytojas atkreipė mano dėmesį į tai, kad JAV Vyriausybės atskaitingumo organizacija viešai pavadino BSA, RIAA ir kitų autorių teisių saugos organizacijų statistiką kaip, ahem, neatitinkančią mokslo principų. Apie BSA žaidimą skaičiais rašiau po jų paskelbtos ataskaitos. Priremti prie sienos, naujosios statistikos kūrėjai teisinasi meluoją vardan kilnaus tikslo. Bet gi vis tiek meluoja? Visi tie šiurpinantys negautų pajamų skaičiai, tiesa, leidžia autoriams pasijusti sukūrus šedevrus, net kai tai pagrindžia tik „negautos pajamos“ ir niekas daugiau…

§ 22. Vieša ACTA be interneto atjungimo? Europos Komisijos atstovai paskelbė, kad iki šiol buvusi slapta ACTA sutartis dėl kovos su falsifikatais ir „intelektinės nuosavybės“ pažeidėjais netrukus bus paskelbta viešai (nors jos turinys „nutekėjo“ jau prieš kurį laiką) ir kad jos tekste nebus užuominų apie atjungimą nuo interneto už svetimų minčių citavimą ir panašius baisius darbus. Geriau vėliau, nei niekada, nors ACTA skleidė blogą kvapą nuo pat pirmosios dienos…

§ 23. Komentarai kvepia paraku. Pastebėjote, kaip smarkiai žmonės ginčijasi dėl viso to piratavimo ir autorių teisių komentaruose? Kai kuri retorika toli peržengia šio tinklaraščio komentarų taisyklių ribas, bet bent dalį jos aš linkęs praleisti – pasak Cory Doctorow, vyksta karas. O kai vyksta karas, tai kvaila apsimetinėti, kad aplink ramu. Nesiimčiau šiandien spėti, kuo jis baigsis, tik žinau, kad kol kas, nepaisant totalinės iniciatyvos griežtinti įstatymus ir nuožminti persekiojimą, rezultatais su vartotojais kovojanti pusė pasigirti negali. Pora įdomių pranešimų: perskaičiau Digg, kad iki teismo pernai The Pirate Bay turėjo milijoną vartotojų, o šiandien turi penkis milijonus; dar perskaičiau, kad Indijos mokslininkai atsisakė užpatentuoti atrastus tuberkuliozės genus, kad vaistus nuo šios ligos galėtų gaminti, kas tik panorės. Ne vien godumas yra žmogaus variklis, ką?

§ 24. Norėjau parašyti „keičiam temą į ramesnę“, bet… Ta tema yra iPhone/iPad. Čia irgi gali sužinoti, koks esi netikėlis, vos pasakęs viešai, kad domiesi tokia technika. Bet dabar bent jau turiu pasiteisinimą – oficialiai iPad ketinu pirkti ne sau (aš taupysiu Google analogui, nes šis tai, atleiskite, dar ne lygis), o savo katinui. Nors katės – toli gražu ne vieninteliai iPad vartotojai, kurie turi iš jo naudos, joms, kaip ir man nėra svarbu, kiek teoriškai programų yra atmintyje, jei vienu metu žaidžiam tik su viena. Gal jau baigiu išaugti „multitaskingą“? Tikrai žinau, kad nepasigesčiau tampymo juostos, jei tik kas nors nepatingėtų sudėti turinį į puslapius. Žaviuosi iPad vien tik dėl to, kad jis sukelia žmonėms minčių apie sąsajų tobulinimą.

O šiaip, ir Google, ir Apple nudžiugino investuotojus gerais finansiniais rezultatais, taip kad, tebūnie taika! Bent šiandien…

§ 6. Manau, kad pirksiu iPad. Tiksliau, beveik neabejoju. Kaip juokavau anksčiau – bijau tik, kad neliks man. Jų jau dabar trūksta. Jei optimistinės prognozės, kad per pirmą dieną parduota apie 700 tūkstančių iPad, pasitvirtins, tai turėsime skaičių, tris su puse karto lenkiantį iPhone debiutą. Smarkus, labai smarkus rezultatas.

Bet dideli lūkesčiai – tik viena medalio pusė. iPod Touch visada buvo populiaresnis už iPhone todėl, kad a) nebuvo pririštas prie konkretaus operatoriaus; b) nekonkuravo su naudojamu mobiliuoju telefonu. Su iPad veikiausiai bus panašiai – Wi-Fi versija nepririšta prie mobiliojo ryšio sutarčių, o pats iPad neva nekonkuruoja su jau turimais kompiuteriais. Rašau „neva“, nes iš tikrųjų jis konkuruoja. Tik ne kaip „duomenų apdorojimo mašina“, o kaip vartai į turinį.

Vartai į turinį yra bene pats geriausias Apple strateginis sprendimas. Su iPad galima žiūrėti filmus, skaityti knygas, komiksus, žurnalus, naujienas, tinklaraščius, paštą, RSS, na ir, žinoma, žaisti žaidimus. Visam tam pakanka liečiamo ekrano – dar daugiau, jis turinio vartojimui yra patogesnis už klaviatūrą.

Jei blaiviai pažiūrėsime į asmeninį laiką (ne darbo metu) praleidžiamą prie kompiuterio, tai rasime, kad rašymas (kam fizinė klaviatūra yra geriau) daugumai žmonių užima santykinai nereikšmingą kelių valandų per savaitę laiką. Visą kitą laiką naršoma, žiūrima, žaidžiama, skaitoma. Spėju, kad šį laiką iPad ir atims iš tradicinių kompiuterių.

§ 7. Bet ar iPad padės uždirbti turinio kūrėjams? Atviras klausimas. Daliai programuotojų iPhone ir iPod Touch padėjo uždirbti gražaus pinigo. Ta dalis, sprendžiant iš programų šiems įrenginiams kiekio, yra pakankamai didelė, kad nenuviliotų nei Android, nei Win 7PS.

Bet dėl kito turinio yra ir vilčių, ir abejonių. Skaitmeninių knygų leidėjams ko gero bus labai gerai – knygos yra populiariausia turinio kategorija Apple AppStore kataloge. Pasirodžius iPad knygų leidyba šiai platformai sprogs kaip supernova. Tai, beje, turėtų gerokai mušti Kindle ir kitų e-rašalo skaityklių kainas. Dvigubai ar dar daugiau. Nes padėjus šalia iPad tą pačią Kindle ar kitą nespalvotą vienafunkcę skaityklę už pusę kainos, pastaroji atrodo graudžiai.

Taigi tegyvuoja knygos, bet mums rūpi ir žiniasklaida, kuri labai nori sumokestėti, bet nujaučia, kad už tai, ką iki šiol duodavo už dyką internete, pinigų ji negaus. iPad gali padėti uždirbti, bet čia yra pakastas visas Kaukazo vilkšunis: jei portalai ir laikraščiai tiesiog perpakuos savo interneto turinį ir pabandys parduoti, tai nedaug ką peš. Savo pačių nenaudai Bonnier, Conde-Nast ir kitos leidybos grupės pavaizdavo įspūdingų leidinių koncepcinius pavyzdžius su integruotais vaizdo klipais, fotogalerijomis, futuristiška navigacija. Jei tai žmonės gaus, tai mielai mokės. Bet… tokio turinio paruošimas kainuoja gerokai brangiau, nei masinis rašinių tiražavimas portale. Kitaip tariant – kad ir kaip nenorėtų sutikti „turinys yra viskas“ šalininkai – be naujos technologijos pinigų tas turinys neuždirbs.

§ 8. Alio, konkurentai? Esu linkęs sutikti su tais, kas sako, jog Apple konkurentams trūksta cojones. Man nėra sudėtinga nusipirkti Apple produktą ir pamiršti kitas kompanijas, bet dėl visų mūsų gerovės norėčiau, kad Apple tektų kietesnė konkurencija naujosiose mobiliųjų interneto įrenginių rinkose. Neabejoju, kad kompiuterių gamintojai, o gal ir Google išleis iPad analogus (rašau šį kartą „analogus“, nes už „kopijas“ jau gavau į kaulus komentaruose). Kai kurie jų bus pakankamai geri užkariauti dešimtadalį rinkos. Bet „iš paskos“ labai skiriasi nuo „priekyje“.

Yra gi ką veikti. Man, pavyzdžiui, trūksta universalaus įrenginio vaizdo ir garso informacijai įrašyti. Tai būtų „muilinės“ dydžio aparatas, gebantis filmuoti HD, fotografuoti arti „veidrodžių“ kokybės, įrašyti ir perkoduoti į teksto failą balsus (toks superdiktofonas). Į kompiuterį informaciją jis turėtų perrašyti automatiškai, be laidų, vos atsidūręs belaidžio tinklo zonoje. Na, ir jis turėtų turėti kainą „liaudžiai“. Būtų puikus palydovas nešiojamajam kompiuteriui ar planšetei.

Iš programinės įrangos – lenkčiausi į kojas, sukūrusiems „perregimą“, į OS integruotą universalų sinchronizavimą tarp kompiuterių, kitų smulkių įrenginių ir interneto. Dropbox yra pakeliui, bet jis siaurokai taikomas. Jei Google netingėtų, galėtų tokį produktą sukurti. Pamenate, kiek buvo vilčių, kad atsiras oficiali Gmail Drive? Microsoft SkyDrive yra arti tikslo, bet ją reikėtų integruoti į Office ar netgi visas Windows programas, kurios turi failo išsaugojimo funkciją. „Failas liko namų kompiuteryje“ yra XX, o ne XXI amžius…

§ 9. Kas nors girdėjo gandus, kad Apple kuria savo paiešką internete? Beprotnamis…

Prireikė naujo, talpesnio disko. Šiuo metu didžiausios talpos išorinis diskas, neformuojant masyvo, yra 2 terabaitų talpos. Tai yra daug, jei turi laiko tapti skaitmeniniu bibliotekininku: kruopščiai atrinkti, ką jame saugoti, trinti seną medžiagą, stebėti laisvo vietos kiekį. Bet labai mažai, jei turi svajonę apie „gmail“ diską, kuriame niekada nieko netrini.

Jei diskų gamintojai sugebės padidinti jų talpą bent 1000 kartų, tai kada nors iš tikrųjų turėsime tokius diskus, kuriuose nereikės „daryti vietą“ trinant senus dokumentus ar perkeliant juos į optines laikmenas. Nors ne visi trinami dokumentai kada nors mums pravers, vis dėlto toks dalies praeities naikinimas nėra geras dalykas – niekada negali žinoti, kada prireiks kažkada daryto skydelio PSD failo, straipsnių juodraščių ar ganėtinai nevykusio vaizdo įrašo iš kelionės į Italiją. Diskas, iš kurio informacija netrinama, kuriame ji gula sluoksniais diena po dienos, yra indeksuojama ir pasiekiama per paiešką, būtų geras sprendimas.

Toks diskas nebegali naudoti įprastos aplankų ir failų sistemos (bent jau vartotojo sąsajoje), nes tarp tiek aplankų nieko neberasime. Dabar, kasdien naudojamame diske jų yra per 100 tūkstančių – tai kiek bus kelis tūkstančius kartų padidinus disko talpą?

Atitinkamai pasiruošti turėtų ir OS. Šiandien disko turinio indeksavimas ir paieška veikia patenkinamai, bet lėtai. Jei disko talpa ženkliai padidės, tokia sistema nebesusitvarkys su duomenų kiekiu. O ir paieška turėtų būti geriau reitinguojama – programa turi atspėti, kurie duomenys vartotojui yra svarbesni, arba, jei to nesugeba, bent jau leisti pasirinkti paieškos grupes pagal turinio tipą.

Žinoma, mūsų skaitmeninis gyvenimas tampa vis intensyvesnis, tad nežinia, ar jam visam užtektų ir petabaito disko. Bet jei užtektų netrinant informacijos bent keliems metams, jau būtų gerai. Įsivaizduoju vyrų pokalbį prie (nealkoholinio*) alaus:

– Kaip taviškis? Seniai nemačiau, jau visas vyras gal…
– Jau aštuntokas. Baigia antrą diską išaugti.

Beje, tokiame diske nebeveiktų ir antivirusinės programos. Man atrodo, kad jos ir dabar neveikia. Žinote, dėl ko? Ogi pabandykite apypilniame 2 TB diske paleisti „full scan“ – turėsite savaitę atostogų. Net varganame 160 GB diske gilus skenavimas gali trukti ne vieną valandą. Kovos su kenkėjais programomis teks stiprinti budinčią apsaugą ir interneto srauto filtrus, nes virusui praslydus į vidų dideliame diske gali jo ir neberasti… Juo labiau, kad žinodami, kiek trunka patikra, patys žmonės nenorės jos paleisti savo diskuose – tiesiog neras tam laiko.

Kitas klausimas, ar greit atsiras talpesnių diskų? 2 TB limitas parduotuvėse yra jau apie metus. Kad to negana, gerai matosi iš pardavimų dinamikos. Vos prieš kelias dienas mačiau apie 50 Hitachi 2 TB išorinių diskų gerakaina.lt, o šiandien jų nebeliko. Jei 2 TB diskai nėra perkamiausi, tai greitai tokiais taps. O kur 10 ar 20 TB? Negi nebūtų paklausos?

Tai tiek pamąstymų. Bėgu pirkti to 2 TB disko, kol jūs nenupirkote jo man iš panosės. Beveik deficitas…

*- saugau N-17 moralę.

Perskaičiau daugiau kaip šimtą skaitmeninių knygų ir supratau, kad dabartinis jų pavidalas, tiek pačių knygų, tiek ir jų skaityklių, dar yra labai „žalias“. Tai neišsklaido mano entuziazmo skaityti jas ar tikėjimo, kad ateityje skaitmeninis formatas bus pagrindinis visos teksto informacijos nešėjas, tačiau šiandien dar yra labai daug liūdnų dalykų.

Sparta. Popierius yra daug spartesnis už skaitmeną. Keista, bet taip yra. Galiu suprasti, kad santykinai lėtas ekrano „perpiešimas“ elektroninio rašalo skaityklėse stabdo navigaciją po knygos skyrius ir puslapius, bet negaliu suprasti, kodėl Adobe Digital Editions kompiuteryje ar Stanza, eReader, Kobo ir Kindle telefone yra tokios pat lėtapėdės. Kiek procesoriaus pastangų reikia atversti kitą puslapį? Kodėl taip ilgai kraunamas naujas knygos skyrius? Ar būtina kiekvieną kartą „permaketuoti“ knygą, įjungiant skaityklės programą ar paverčiant vaizdą skaityti horizontaliai?

Navigacija. Skirtingos skaityklės turi skirtingas navigacijos priemones, bet visos jos „nevež“. Vienos neleidžia peržiūrėti skyrių sąrašo, neišmetusios lauk iš skaitomo puslapio, kitos kiekvieno skyriaus puslapius skaičiuoja atskirai (kiek kartų skaitant vieną knygą galima pradėti nuo pirmo puslapio?), trečios knygą suskaido į kintamas dalis, nieko bendro neturinčias su autoriaus sukurtais skirsniais. Tiesiogiai peršokti nuo vienos skaitomos knygos prie kitos negali, prieš tai negrįžęs į pagrindinį meniu.

Viršeliai ir tipografija. Galiu suprasti, kad piratinių knygelių išvaizda yra tragiška, galiu pateisinti kuklų Gutenbergo projekto knygų dizainą, bet kai įsigyji komercinį e-tekstą iš leidyklos su prastai nuskenuotu viršeliu ir siaubingu knygos šriftu, tai norisi verkti. Kodėl, po galais, iliustracijas galima matyti kompiuteryje, bet ne skaityklėje (tegu ir nespalvotas) ar telefone?

Paraštės. Popierinės knygos turi paraštes pastaboms, skaitmeninės turi jas irgi turėti. Formatas yra labai dėkingas rašyti pastabas ir dalintis jomis internete. Jei skaitau „Pasaulio finansų istoriją“, tai labai norėčiau pamatyti, ką pasižymėjo ankstesni jos skaitytojai (žinoma, jei jie sutinka dalintis savo pastabomis). Išties, dalinimasis anotacijomis būtų vienas didžiausių skaitmeninių knygų privalumų. Aš, pavyzdžiui, rašyčiau juokingas.

Vertė. Leidykla Macmillan ketina prekiauti „skaitmeninėmis knygomis kietais viršeliais“. Proto bokštai. Pasak jų, kai kurie žmonės norės mokėti už tą patį tekstinį failą daugiau, jei jiems pasakysi, kad jis turi įsivaizduojamą kietą viršelį. Tai gal geriau sukurti anotacijų sistemą ir pridėti knygoms realios vertės?

Dizainas. Dizainas plačiąja prasme. Jis yra nykus. Stanza ir eReader turi gal tuziną įvairių fonų tekstui: įprastą baltą „popierių“, papiruso, pergamento, drobės, marmuro, metalo ir žvaigždėtos nakties imitaciją. Aš nejuokauju. Kažkas pagalvojo, kad tai yra labai svarbu – svarbiau už padorią navigaciją ir iliustracijas knygose. Duokite kam nors paskaityti „Altorių šešėlį“ šlifuoto metalo fone ir turėsite e-knygų priešą visam gyvenimui.

Suprantu, kad popierinių knygų skaitymo imitacija atrodė logiškas skaitmeninių jų atitikmenų kūrimo sprendimas, bet nieko jis neapgavo. Kas mėgsta uostyti spaustuvės dažus (jie nekenkia smegenims?), tas ekrano neuostys, tad gal vertėjo iš karto skaitmenines knygas daryti kitokias? Be puslapio vertimo imitacijos ir užlenktų puslapių kampų, tačiau su fantastiška paieška, pastabomis, socialiniu skaitytojų tinklu (tos pačios knygos skaitytojus, manau, sieja stipresni saitai, nei atsitiktinius el. pašto kontaktus Buzz sraute), gyvais meniu pačioje knygoje ir kitomis gėrybėmis, kurias suteikia interaktyvi būsena?

Dabar man atrodo, kad pastangos ekrane atkurti popieriaus baltumą, paviršiaus šiurkštumą ir tą magišką puslapio vertimo jausmą yra bergždžios. Elektroninė skaityklė turi pamojuoti ranka popierinei knygai ir ištekėti už kompiuterio. Belaidis ir/arba 3G ryšys, didelė sparta, dailus dizainas, universalūs formatai (knygos, žurnalai, laikraščiai, bukletai, animuotos interaktyvios istorijos, komiksai, netgi žaidimai – viskas turi tilpti) ir gyvos sąsajos yra daug svarbiau. HP planšetė ir Apple iPad eina teisinga kryptimi, bet abu daiktai kol kas yra tik pažadas. Bet geriau rinktis pažadą, o ne paiką bandymą imituoti tai, ko imitacija nepralenksi.

Šįryt Delfi pranešė, kad Kultūros ministerija vėl siūlo taisyti Autorių teisių įstatymą – šį kartą ketinama prie apmokestinamų laikmenų įrašyti ir USB atmintines. Apie tokių mokesčių prasmę lapkričio mėnesio susitikime su teisės studentais pasakojo LATGA-A atstovai: pasak jų, valstybė šitaip atlygina autoriams už „legalų piratavimą“ – laikmenose daromas legaliai (!) įsigytų kūrinių kopijas asmeninėms reikmėms (!!).

Tebūnie. Tarkime, kad toks mokestis yra pagrįstas pagal kai kurių autorių teisių organizacijų intelektinės nuosavybės sampratą. Tačiau jis visiškai beprasmis praktiškai. Jei norime būti sąžiningi (juk negalime būti sąžiningi tik su autoriais), pirmiausiai turime tiksliai žinoti, kokią dalį USB atmintinėse rašomo turinio sudaro asmeniniai vartotojų sukuriami duomenys, o kokią – „sertifikuotų“ autorių kūrinių kopijos.

Antra, prieš įvedant tokį mokestį visuomenė ir politikai turėtų pasidomėti, kiek ir kam buvo sumokėta iš kelis metus renkamų mokesčių už CD, DVD ir kitas laikmenas. Šie skaičiai ir ypatingai pačių autorių liudijimai (kiek, pavyzdžiui, iš tuščių CD/DVD prekybos uždirbo populiariausi muzikos atlikėjai, TV laidų redakcijos, kiti kūrėjai) padėtų suprasti, ar toks mokestis yra bent kiek prasmingas. Jei net muzikos įrašų pardavimai koncertuojančioms grupėms yra labai nedidelis pajamų šaltinis (Metallica iš koncertų uždirba 22,8 milijonus dolerių, o iš visų parduotų įrašų – 1,6 mln.), tai kokia suma atitenka iš tuščių laikmenų? Kaip atrodytų laiškas „Miela Lady Gaga, kaip laikaisi? Štai mes siunčiame tau 11 lietuviškų centų, gautų iš prekybos tuščiomis laikmenomis 2009 metais, perlaidą. Pasitikrink, ar gavai. Nepyk, kad nelabai daug, bet kitais metais gal jau bus kokių 13 centų, nes imsime mokestį ir už USB atmintines. Iki!“?

Mokestis autoriams už tuščias laikmenas yra per mažas, kad po surinkimo, administravimo ir apskaitos kaštų liktų bent kiek apčiuopiama suma autoriams. Tačiau Lietuvos įmonėms, prekiaujančioms kompiuterine įranga, jis yra labai žalingas. Technologinių produktų pirkėjams prieinamos visos parduotuvės internete, kur jie nuolat gali lyginti kainas ir įsigyti prekes pigiau iš užsienio. 3-6% mokestis nepaskalsins autorių duonos, bet sugriaus vietos IT prekybos verslą (jei dar liko ką po pernai metų griauti). Jei pabrangs USB atmintinės, kas sukliudys žmonėms jas pirkti užsienyje, kad ir iš tos pačios DealExtreme? Jos pakankamai pigios, kad nebūtų apmokestinamos muitais, tad skirtumas gali susidaryti pakankamas visiškai nepirkti jų Lietuvoje. Kam nuo to bus geriau?

Beje, stebėdamas pastarojo meto autorines „iniciatyvas“, brukamas įstatymų leidėjams, pastebėjau kryptingą „nutekamajį vamzdį“ Kultūros ministerijoje. Kažkas ten labai uoliai ir periodiškai siūlo vis žalingesnes ir žalingesnes įstatymų pataisas. Visuomenei būtų sveika pasidomėti, kas yra šių kūrinių autorius ir kokie yra jo/jų interesai. Nes jie nesutampa net su pačių autorių interesais, nekalbant jau apie verslą ir visuomenę.

Šiandien didžiųjų užsienio programų kūrėjų aljansas BSA paskelbė 2008-ųjų metų pasaulinio „piratavimo ataskaitą“. Negalėjau dalyvauti pačiame pristatyme, bet parsisiunčiau ataskaitą panagrinėjimui, nes visuomenei ji pristatyta su radikaliai manipuliatyvia antrašte: „Tolerancija intelektinės nuosavybės vagims stabdo technologijų įmonių steigimą Lietuvoje“ (cituoju iš pranešimo spaudai). Kas tą dalyką sugalvojo, neskelbiama, bet vienaip ar kitaip BSA skaičiai paplito po žiniasklaidos kanalus, todėl verta šiek tiek juos pakomentuoti.

Komentarai būtų keturi:

1. Tyrimo išvados pateiktos su maksimaliai esmę iškreipiančia antrašte.
2. IDC (firmos, atlikusios tyrimą BSA užsakymu) tyrimo metodika kelia labai didelių abejonių.
3. Gautų rezultatų pateikimas menkai atspindi realią programinės įrangos naudojimo situaciją.
4. Eksploatuojama be pagrindo įvesta „pajamų praradimo“ sąvoka ir skaičiai.

Pirma – antraštė. Kaip jums patiktų lygiai ta pati BSA ataskaita, bet pristatyta su antrašte „Lietuvos legalios programinės įrangos naudojimo progresas keturis kartus lenkia JAV ir vidutinius Europos Sąjungos rodiklius!“. Nes tai irgi tiesa – per 5 metus Lietuvos „piratavimo“ lygis, pasak IDC, sumažėjo 4%, o JAV ir ES – tik 1%. Tai irgi būtų manipuliacija, bet ne blogesnė, nei iš piršto laužta „tolerancija“, stabdanti technologijų įmonių steigimą.

Antra – metodai. IDC teigia, kad 54% programinės įrangos Lietuvoje yra nelegali. Neišeina nei pritarti skaičiui, nei neigti, nes patikimų šaltinių nėra. IDC tokių irgi nerado. Kaip tyrėjai nustatė šį skaičių (žr. ataskaitos 17-19 psl.)? Teoriškai, tai labai paprasta: nustatome, kiek programų įdiegta per metus, nustatome, kiek programų dėžučių nupirkta per metus, atimame antrąjį skaičių iš pirmojo ir apskaičiuojam procentą dalindami rezultatą iš visos įdiegtos programinės įrangos.

Paprasta, ar ne? Aš ne šiaip sau paryškinau žodžius iš IDC metodikos aprašymo. Būtent jais remiasi galima tyrimo paklaida, kelis kartus viršijanti metinį rezultato pokytį (dėl to ir iliustraciją rašiniui parinkau būtent tokią).

Iš kur IDC žino, kiek iš viso programinės įrangos įdiegiama? Sako, kad iš programinės įrangos „PC Trackers“ (prisipažinkite, kas tokią kada nors esate naudoję) ir iš apklausų, kurios vykdomos 24-iose pasaulio šalyse, nors statistika pateikiama 105-ioms šalims. Jei apklausos naudojamos tik mažiau nei ketvirtyje šalių, tai kaip IDC sužino, kiek piratų yra likusiose? Ogi ima „panašias“ šalis ir primeta iš akies. Velniškai moksliška. Nežinia, pagal ką tas panašumas nustatomas. Jei pagal gyventojų skaičių, tai mūsų piratinis indeksas gali netyčia būti paveldėtas iš Mauritanijos ir Urugvajaus.

Su pirktomis programomis – lygiai tas pats. Kadangi IDC skaičiuoja dėžutes, tai pagal ją aš esu nulio legalių programų naudotojas. Tikrasis skaičius – per 180. Mano pirktos programos neparduodamos dėžutėse – aš jas perku internete tiesiai iš kūrėjų ar platintojų. Turiu ir kelias dėžutes, bet jos irgi siųstos iš užsienio ir šalies pardavimų statistikoje niekaip neatsispindi. Net jei laikysime, kad aš esu labai netipinis vartotojas, neatsižvelgti į tai, kad dabar dauguma programų perkamos internete (žaidimai iš Steam ir pan.) yra mažų mažiausiai neatsakinga.

Taigi galima spėti, kad tyrimo metodikos parinkimas yra specialiai toks, siekiant pabrėžti tik labai specifinės programinės įrangos paplitimą, o ne atspindėti realią situaciją rinkose. Tą spėjimą dar patvirtina ir trečias punktas…

Trečia – pateikimas. IDC ir BSA visiškai neatsižvelgia ir neskaido gautų duomenų į verslo/organizacijų ir namų vartotojų grupes. Gal taip daroma taupant vietą, bet sumesti į vieną krūvą „piratavimo“ skaičiai skatina daug neteisingų prielaidų, todėl tikrai vertėjo juos pateikti atskirai.

Pavyzdžiui, iš ko susideda tie 54% nelegalios įrangos Lietuvoje? Tarkime, kad iš kokių 10-15% versle ir 80-90% namuose. Neturiu tvirto pagrindo šiems skaičiams, tačiau remiuosi pokalbiais su įmonėmis kuriančiomis ar platinančiomis PĮ – tos, kurios teikia ją išimtinai įmonėms, nusiskundimų nelegaliu vartojimu pastaraisiais metais turi labai nedaug, o tos, kurios, pavyzdžiui, parduoda žaidimus – atvirkščiai.

Kodėl blogai yra sudėti skaičius į vieną krūvą? Dėl to, kad programinės įrangos kūrėjams toks skaičius yra bevertis: jei kuri sandėlių valdymo sistemas ar apskaitos įrangą, tai pusė jos tikrai nebus piratinė, o jei kuri žaidimus, tai naivu tikėtis, kad kas antras lietuvis nusipirks legalią kopiją (kad ir kaip dėl to apmaudu būtų).

Ir būtent dėl šios priežasties BSA pateikta išvada apie „toleranciją piratams“ yra kliedesys. Jokia tolerancija nestabdo sprendimų verslui (Alna, Blue Bridge ir pan.) plėtros, o štai žaidimų kūrėjams taikyti juos vien vietos rinkai būtų savižudybė.

Bet net jei imsime tik pastaruosius, BSA išvada yra bevertė, nes privačiam vartotojui skirti produktai beveik be išimties kuriami tik tarptautinėms rinkoms. Garsi grafikos programa Mac sistemoms Pixelmator mirtų, jei būtų platinama tik Lietuvoje, tačiau pasaulyje ji yra populiari ir perkama. Kodėl piratavimas vienoje šalyje turėtų lemti įtaką technologinių firmų kūrimuisi, jei verslui skirti produktai beveik nekenčia nuo piratavimo, o vartotojui skirti gali naudotis pasaulinės rinkos mastais? Kaip čia sakoma – WTF?!?

Ketvirta – prarastos pajamos. IDC „saugo veidą“ vietomis žodį „losses“ ataskaitoje rašydama kabutėse. Nederėtų to daryti net atsiprašant. Mat šis skaičius itin spekuliatyvus, neparemtas jokia ekonomine logika. Jis gaunamas apytikriai apskaičiuojant įdiegtos programinės įrangos (kurios skaičiavimų netikslumą jau aptarėme) kiekį, dauginant iš šalyje naudojamos legalios programinės įrangos viename kompiuteryje kainos vidurkio ir atimant visas iš programų dėžutėse pardavimo gautas pajamas. Taip, ir vėl tos dėžutės…

Ir ne vien dėžutės problemiškos. Imkime tą vidurkio nustatymą. Pagal IDC metodiką išeina, kad kuo daugiau kompiuteriuose naudojama atvirojo kodo ir nemokamos programinės įrangos, tuo didesni nuostoliai iš „piratinių“ programų kopijų. Juk į „pliusą“ nuliai kaupiasi, o į „minusą“ – stambios sumos.

Pernai ar užpernai atradau, kad įsigijus kompiuterį su legalia Windows versija, visiškai įmanoma naudotis juo namuose be nelegalios programinės įrangos nieko nemokant (išskyrus, žinoma, žaidimus). Kasdien naudojamos naršyklės, grafikos ir bendravimo programos turi nemokamas versijas. Netgi antivirusinių galima rasti nemokamų.

Bet jei aš ir jūs stengsimės būtent taip naudotis kompiuteriais, tai kokio nors vaikigalio kompiuteryje rastas nelegalus Photoshop mūsų statistiką nuskriaus kelis kartus labiau, nei tokioje pačioje grupėje JAV, kur vietoje nemokamų programų bus naudojamos komercinės.

Aš jau nekalbu apie tai, kad tos „negautos pajamos“ visiškai nediferencijuojamos. Tas atvejis su Photoshop, pavyzdžiui, visiškai nėra prarastos pajamos. O štai trys-keturi nelegalūs žaidimai – jau yra, nes tiek tikrai per metus galima nupirkti. Tačiau vėl gi – jei tų žaidimų aptikta 100, tai tik kelis jų galėtume laikyti neparduotais dėl piratavimo. Na, bet apie tai jau diskutuota – nėra prasmės plėstis.

Išvada. Kyla klausimas, ar turi IDC-BSA skaičiai nors kam prasmės, jei jie tokie netikslūs ir taip keistai pateikti? Neliečiant netikslumų, vienintelė firma, kuriai aktualūs tie 54% yra Microsoft – mat ji parduoda produktus ir verslui, ir namų vartotojams. Žinoma, net Microsoft atveju tie procentai yra netikslūs, nes juose menkai ar net išvis neatsispindi alternatyvių OS naudojimas ir to naudojimo pokyčiai (abejoju, ar BSA renka skaičius iš Linux bendruomenės). Tačiau tai bent jau paaiškina, kodėl su tokia antrašte pateikiami BSA duomenys – tai ne pirmas kartas, kai statistika pateikiama „kas gerai Microsoft, tas gerai Lietuvos verslui“ kontekste. Šitaip pateikti skaičiai padeda prastumti norimus įstatymus. Jei tūlas parlamento narys dar gali suabejoti, ar jis privalo perrašyti įstatymus pagal vienos JAV firmos norus, tai dėl Lietuvos pažangos technologijų srityje jis gali padaryti gerokai daugiau. O štai pažiūrėjus iš arčiau, matyti, kad skaičiai sako visiškai ką kita…