Prieš pat naujuosius tinklaraščiuose pabiro pranešimų, kad planšetinės ir telefoninės žurnalų e-versijos ne taip jau gerai gyvena, kaip galima buvo tikėtis iš pirmųjų entuziastingų apžvalgų ir pirmosios statistikos. TUAW rašo, kad Wired po starto buvo parsisiunčiama (apmokėjus po 5 dolerius) po 100 tūkstančių žurnalų per mėnesį, tačiau jau po kelių numerių tas skaičius sumažėjo daugiau kaip tris kartus, o spalio mėnesį – skaitytojų liko mažiau nei ketvirtis. Kaltas, prisipažįstu – aš irgi tarp tų, kurie metė skaityti Wired, nebesidomėjo tolesne Popular Mechanics laida ir perskaitė tik vieną iš jau keturių gautų metams užsiprenumeruoto MacWorld numerių. Aš ir New York Times, nepaisant nepigios prenumeratos, skaitau tikrai ne kasdien.

Leidėjai tikisi, kad per Kalėdas padaugėjus dovanotų (ar sau pasidovanotų) iPad, reikalai pasitaisys, tačiau iš tokios vilties matyti, kad jie pokyčių laukia tik iš išorės. O ar viskas taip jau gerai su pačiais leidiniais? Toli gražu ne:

1. Jie itin brangūs. Jei popierinio Wired prenumerata metams JAV kainuoja 12 dolerių (po dolerį už žurnalą), tai kiekvienas individualus e-žurnalo numeris kainuoja 4 USD (iš pradžių kainavo 5). Wired žmonės sako, kad elektroninio žurnalo paruošimas kainuoja iki 30% daugiau nei popierinio. Bet kaina tuomet būtų 1,30 dolerio, o ne keturi…
2. Jie labai prastai suprogramuoti. Prasti būtent kaip programos, o ne kaip turinys, iliustracijos, maketas ar interaktyvios funkcijos. Wired buvo visiškai „užlaužęs“ iPad atsarginių kopijų darymą – jei turėjai savo aparate bent vieną žurnalą, sinchronizacija su iTunes vietoje kelių minučių trukdavo valandą ar daugiau. Reuters, The New York Times ir BBC programos yra pagarsėjusios savo nestabilumu. Kiekviena nauja versija išeina su atsiprašymais, bet ir vėl lūžinėja.
3. Jie yra beprotiško dydžio. Po „radikalaus sumažinimo“ Wired vieno numerio failo dydis nuo 400 MB sumažėjo beveik iki 300 MB. Naujojo Project pirmojo numerio failo dydis – per 550 MB! Realiai tai reiškia, kad nusprendęs skaityti bent porą žurnalų ištisus metus su mažiausios atmintinės iPad (16 GB) po to jau liksi visiškai be laisvos vietos, net jei nediegsi jokių kitų programų ar žaidimų. Nerimta.
4. Jie yra labai „laikini“. Laikinumu vadinu tai, kad žurnalai yra tik planšetėje – retas kuris turi galimybę perkelti numerį į kompiuterį ar įrašyti į DVD asmeniniam archyvui. Be to, ir skaitomi jie tik savoje programoje. O tai reiškia, kad vos bus nutrauktas jos tolesnis kūrimas ir priežiūra, tuojau pat liksi be visų nupirktų skaitinių.

Vienas naujausių pavyzdžių, pasižyminčių visomis blogiausiomis savybėmis yra Richardo Bransono (Virgin imperijos vado) iniciatyva – žurnalas Project.

Aprašymas, žinoma, sudomino. Bendro pobūdžio progresyvios temos ir tai, ką Aurelijus vadina „geromis istorijomis“. Kokybiškas skaitinys patogiu formatu. Kas gali būti geriau, ypač po to, kai žurnalas pirmąjį numerį nutarė išdalinti nemokamai?

Ojojoj. Gal pabandykite patys, nes aprašymu bus sunku patikėti. Visų pirma, jis siučiamas gal pusvalandį. Dėl to kaltas ne tik pusgigabaitis failo dydis, bet ir lėti arba apkrauti Project serveriai. Antra, jis labai nepaslankus paleidus – vėl gi, tikriausiai dėl to dydžio. Bet svarbiausia yra tai, kad jis yra visiškai nenaudojamas jau po kelių perverstų puslapių – tiksliau nuo tos vietos, kai sutinki pirmą reklamą (regis Ford Mondeo).

Reklama, žinoma, labai naujoviška ir interaktyvi. Ją atvertus iš ekrano dingsta bet kokios navigacijos priemonės. Negi trukdysi žmogui mėgautis tokiu patraukliu turiniu. Puslapiai tampa nebevartomi, turinys – nebepasiekiamas, vaizdas – nebedidinamas ir nebemažinamas. Viskas! – atsivertę Ford, jūs pasiekėte finišą. Nesvarbu, kad tai tik ketvirtasis žurnalo puslapis po viršelio turinio ir redakcijos metrikos.

Visas ekranas yra užtemęs, tačiau braukydamas po jį pirštu į šonus, gali pamatyti „subtiliai“ paslėpto automobilio fragmentus. Gražu, bet nežinia, ką daryti toliau. Navigacija, kaip minėjau, nebeveikia. Kai pagaliau sumąstai, kad gal reikia paslinkti vaizdą aukštyn ar žemyn, tai būni maloniai nustebintas prasidėjusio Ford reklamos klipo. Jis visiškai „integruotas“ – t.y. jis irgi neturi valdymo mygtukų (ne taip kaip tie nerimti YouTube klipai), jo neįmanoma sustabdyti ir neįmanoma iškeliauti kur kitur. Sėdi ir žiūri kaip televizorių.

Tiesa, galima paspausti iPad „home“ mygtuką ir kaip mat išjungti programą. Ir ištrinti ją lengva, kaip ir niekada daugiau nebegrįžti prie jos.

Nuostoliai? Nuliniai. „Content is overrated. There’s too much of it“. Nuo šito vaistų nėra. Ir kažin, ar kada bus išrasti…

Ne apie gyvulėlius aš, apie technologijas. Su dešimtaisiais štai aišku – planšečių, arba tiksliau – iPad metai. Ryškiausias ir sėkmingiausias iš esmės naujas (tai kas, kad Mozė tokiam daikte dešimt Dievo įsakymų iškalė) daiktas. O ką vienuoliktieji? O ką naujasis, ką tik prasidėjęs XXI amžiaus dešimtmetis?

11

Aš tikiuosi, kad tai bus „sinchronizacijos“ metai. Ne plačiąja prasme „debesų“ (kurie nežinia, ką reiškia), o tiesiog sinchronizavimo, kuomet visi reikalingi duomenys yra pasiekiami iš bet kurio įrenginio, kuriam jie yra reikalingi. Dokumentai, knygos, filmai, muzika, visokie sąrašai (darbų ir pan.), skaidrės. Nemanau, kad mums reikia viską perkelti į internetą, kaip siūlo ChromeOS maksimalistai. Manau, kad išvis nieko nereikia perkelti – tik pasinaudoti galimybe perduoti ir suderinti kopijas. Darbas su vietoje esančiais duomenimis visada yra spartesnis ir patikimesnis už darbą tiesiogiai žiniatinklio tarnybose, tačiau būtina, kad duomenys visada būtų pasiekiami ten, kur jų reikia.

Turiu du gerai veikiančius pavyzdžius: Dropbox ir Wunderlist. Dropbox dažniausiai veikia patikimai, tačiau porą kartų buvo kilusių prisijungimo problemų. Du tarnybos trūkumai: 1) keblu kitoms programoms pasinaudoti šia tarnyba kaip pagrindu sinchronizavimui (iš mano turimų Dropbox sinchronizacijai naudoja tik trys: 1Password, The Hit List ir Things) ir 2) ji nemokamos versijos resursas greitai baigiasi, jei tik jį įkinkai į darbą.

Wunderlist – paprastesnis dalykas. Tai tiesiog darbų sąrašas, kurio kiekvienas pakeitimas automatiškai sinchronizuojamas per internetą. Visiškai sklandžiai. Taip turėtų veikti visos programos, bet dėl man ne iki galo suprantamų priežasčių sinchronizavimas sėkmingai veikia tik labai labai retais atvejais (abu juos čia ir išvardinau). Apple MobileMe tarnyba ir jos iDisk, programos, kurios duomenis sinchronizuoja per Google tarnybas – visos veikia nepatenkinamai: arba yra labai lėtos, arba pameta duomenų fragmentus, arba sinchronizavimas neaprėpia visų programos/dokumento funkcijų ir galimybių.

Idealiu atveju aš kiekvienoje programoje galėčiau pasirinkti, ar reikia man kopijos „debesyje“, ar ne. Gal kokią žvaigždelę uždėti ar paspausti mygtuką „Save and sync“ vietoje tik „Save“. Visa kita turėtų vykti automatiškai ir nepastebimai.

Man tai panašiau į operacinės sistemos, o ne į programos funkciją. Jei kiekviena programa kurs savo sinchronizavimo sistemą, turėsime bėdos. Vienos veiks geriau (kaip Wunderlist), kitos prasčiau, o trečios bandys stoti ant Dropbox ar kurios kitos tarnybos pečių. Būtų geriau, kad pati operacinė sistema išplėstų failų rašymo sistemą, pridėdama ten ir vartotojui nepastebimą, bet patikimai veikiančią sinchronizaciją.

TIk OS lygio sinchronizavimo šiemet veikiausiai nesulauksime. Būsimas MacOS AppStore su programomis, bendromis visiems kompiuteriams yra žingsnis puikus dalykas (ypač šeimoms ir žmonėms, turintiems po kelis kompiuterius), tačiau tai tik 10% darbo. Kažin, ar Lion turės daugiau sinchronizavimo galimybių… O gal? Microsoft, žinoma, jau kuria Windows 7 pamainą, bet ar ji turės ką nors geresnio už ganėtinai blankią dabartinę interneto saugyklų integraciją, dar nežinia.

Žodžiu, 2011-aisiais norėtųsi sulaukti patikimų „nematomų“ sinchronizacijos sprendimų, kuriais galėtų naudotis visos programos kompiuteriuose, telefonuose ir planšetėse. Žinoma, ir naršyklės, bet ne TIK naršyklės.

11-20

Į tolesnes spėliones nesinori leistis, tačiau spėčiau, kad šis dešimtmetis technologijų pasaulyje turėtų būti skirtas paveržti žmonių dėmesį nuo televizoriaus. Kiti karai, net jei jie tebevyksta, iš esmės jau yra laimėti – knygos, naujienos, žaidimai, studijos ir kita jau skaitmenizuota arba sparčiai juda link visiško skaitmenizavimo. Su kompiuteriu ir interneto įrenginiais kol kas sėkmingai konkuruoja tik televizija.

Televizija valdo didžiąją dalį žmonių laisvalaikio, o kartu su juo ir reklamos milijardus, nes toks didelis žmonių dėmesys kainuoja milžiniškus pinigus. Televizija yra kitokia – labiau pasyvi, labiau pramoginė, prastesnės vaizdo kokybės – todėl net pavertus transliacijas skaitmeninėmis dar reikia padaryti daug darbo, kad TV ir kompiuteriai bei internetas gerai derėtų.

Bandymų būta, bet daugiausiai jų – kabelinės TV rinkoje, nes didžiosios transliuotojos nemato prasmės tobulinti tai, kas ir taip uždirba pinigus. Spėju, kad iš jų mažiausiai ir reikia tikėtis. Apple ir Google savo žaidimus su TV pradėjo, manau, tik po to, kai visiškai įsitikino, jog doro bendradarbiavimo su televizijomis nebus – tai yra priešo teritorija.

Šiandien Apple TV ar Google TV bandymai atrodo lyg šeimininkės siekis su namuose iškeptu obuolių pyragu užkariauti maisto produktų rinką, tačiau ateity šie bandymai iš „hobby“ (S. Jobs žodžiais tariant) tikrai virs rimta veikla. Man atrodo, kad iki šiol buvęs „kanalų“ modelis yra nelabai tinkamas naujajai televizijai. Ji veikiausiai bus bekanalė – tokia, kaip šiandien yra labai sėkmingos muzikos tarnybos Last.fm, Grooveshark, Spotify ir kitos. Jos, žinoma, leis sukurti „kanalus“ pagal temą, kalbą ar tipą (filmai, dokumentika, serialai, naujienos) kiekvienam norinčiam ir jais dalintis taip, kaip šiandien veikia grojaraščiai, bet šiaip turėtų atrodyti kaip viena gigantiška įvairiausio videoturinio mozaika.

Be karo su dabartinėmis televizijomis tokia vizija neįgyvendinama. Nė vienos jų ateities planuose nėra numatytas „kanalo“, kaip jų gyvasties pagrindo, panaikinimas. Todėl yra keli galimi variantai: a) „sekinimas“ – aktyviai propaguoti IP TV ir pamažu supirkinėti turinį iš nepriklausomų prodiuserių, taip didinant konkurenciją „klasikinėms“ TV tol, kol šių „eterio“ dalis tiek sumažės, kad jos privalės kapituliuoti; b) „šturmas“ – tiesiog nuperkant kelias didžiausias TV kompanijas (pvz., Apple jau dabar yra labai glaudžiai susijusi su Disney/ABC) ir ignoruojant kitas, kas irgi atvestų prie jų kapituliacijos; c) visiškai naujo turinio kūrimas kartu su žmonėmis (YouTube variantas, bet su finansavimu, kūrybiniais konkursais ir savais festivaliais)).

Nesakau, kad TV mirs (pabodo jau tie „mirimai“), bet keistis jai tikrai laikas.

2010

Apie praėjusius daugiau nieko neketinu rašyti. Tiesiog norėčiau pasiūlyti pasigėrėti fantastiškai gražiomis praėjusių metų skaidrėmis – Evaldo, Mariaus ir Andriaus, kuris pernai fotografavo kiekvieną metų dieną. Įjunkite malonią muziką, pasididinkite skaidres per visą ekraną ir atsipalaiduokite. Tai bus labai gera naujų labai gerų metų pradžia.

Retą tenkina šiandieninė žiniasklaida. Kai pakalbinu žmones aplink apie žurnalistus, nieko gero neišgirstu – replikų tonas būna nuo paniekos iki neišsipildymo liūdesio. Bakstelėjimas pirštu į vieną kitą doriau dirbantį žurnalistą negelbėja, tik paryškina bendro fono pilkumą. Žiniasklaidos ir žurnalistikos nuosmukio priežasčių yra daug, bet neketinu jų čia vardinti. Rezultatas akivaizdus, beje, ne tik Lietuvoje. Prancūzijoje atlikto tyrimo išvados irgi labai aiškios:

„Digital Natives don’t trust politicians, social institutions, the media or corporations.“

Nepasitikėjimas aiškus, bet dėl jo žinių sklaida nesustos. Tačiau ji gali keistis, kaip gali keistis žmonių santykis su valstybės gyvenimo informacija ir su politikais.

Duomenų žurnalistika

Pirma įdomi naujiena žurnalistikos pasaulyje – duomenų žurnalistika. Kas tai? Tai viešai prieinamų valstybinių, komercinių ir įvairiausių kitų duomenų bazių analizė, siekiant jose rasti svarbios informacijos. Tai kova prieš filtrus.

Juk kai pagalvoji, visą informaciją šiaip iš žiniasklaidos gauni jau prafiltruotą: kažkas apibendrina statistiką, kažkas paaiškina pinigų skirstymo subtilumus, kažkas paaiškina, dėl ko šalyje didėja kainos ar mažėja gyventojų pajamos. Paaiškina savaip – taip, kaip patogu aiškintojui. Žurnalistas labai retai būna pirminis tokios informacijos šaltinis – jis ją jau gauna apvirškintą iš statistikos tarnybų, politikų, verslininkų, įvairių organizacijų atstovų ir pan. Žinoma, žurnalistas gali tikrinti skaičius ir jų paaiškinimus, bet tai retai vyksta – žinia dažniausiai perduodama toliau, auditorijai.

Dabar smalsūs žmonės atrado, kad visiškai nebūtina pasitenkinti tokia redaguota informacija. Dėl įvairių institucijų skaitmenizavimo, viešumo ir e-valdžios procesų labai palengvėjo prieiga prie tiesioginio duomenų šaltinio – duomenų bazių ir išsamių, neapibendrintų statistikos ar tyrimų ataskaitų. Kiekvienas norintis gali pasikinkyti analizės algoritmus ir imti ieškoti jose platesnių atsakymų. Tam net nereikia būti žurnalistu. Lietuvos aukštosiose mokyklose, kiek man žinoma, kol kas net nėra duomenų žurnalistikos kurso – visi mes esame vienodai nepasirengę dirbti su pirminiais šaltiniais, išskyrus nebent… programuotojus. Štai jums ir sąsaja tarp IT ir bohemiškosios žurnalistikos.

Populiariausia duomenų žurnalistikos išraiška – įvairiausios diagramos ir schemos. Kas slypi po fraze „nesurinkti mokesčiai“, pavyzdžiui. Duomenų analizės profesionalai dažnai perspėja, kad toks pateikimas klaidina, bet jis tikrai yra geresnis, nei pora atrinktų ir „patvirtintų“ skaičių, kurie tinka valdžiai, partijai ar šiaip kokiai grupei. Iškasti tuos skaičius, sugrupuoti, susieti skirtingose duomenų bazėse, atlikti analizę ir pateikti aiškiai bei neiškraipant esmės – sudėtingas, bet didelį pasitenkinimą teikiantis dalykas. Juk iš esmės tyrėjas tampa originalios, svarbios, gausiai cituojamos informacijos šaltiniu.

Jei duomenys apskritai būna pateikiami viešai, tai jie būna pateikiami visiems – ne tik žiniasklaidai. Tuo užsienyje jau spėjo pasinaudoti aktyvesni tinklaraščių autoriai. Anksčiau kaltinta tradicinės žiniasklaidos skelbiamų temų pergromulavimu „socialinė žiniasklaida“ tampa originalių žinių šaltiniu, netgi atsvara tam, ką dažnai piliečiai laiko žiniasklaidoje skelbiama dezinformacija. Išskirtiniais atvejais žmonės netgi paskelbia slaptą, kitiems nepasiekiamą informaciją (WikiLeaks), bet netgi dabar viešai prieinamuose duomenyse galima rasti daugybę atvirai neskelbiamų dalykų arba atsekti tam tikrų procesų priežastis.

Duomenų žurnalistika, žinoma, patraukli ir progresyvesnei žiniasklaidai – Vakaruose universitetai vienas po kito skelbia naujas duomenų žurnalistikos programas. Šalia, manau, turėtų būti ir etikos kursas apie manipuliavimo duomenimis pavojus.

Taigi kova su filtrais prasideda, bet duomenų žurnalistika nėra vienintelis jos būdas. Kitas, gerokai paprastesnis, bet nebūtinai lengvas kelias yra

Tiesioginė prieiga

„Tiesioginė prieiga“ (direct access) tėra tik viešumo principų pavadinimas internete. Nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Transparency International, daugybę metų bando didinti valstybės turimų duomenų viešumą. Viešumo link ragina judėti ir kai kurios Europos Sąjungos iniciatyvos. Niekaip kitaip neatsirastų viešai prieinamos duomenų bazės, kuriomis remiasi jau minėta duomenų žurnalistika.

Su kai kuria informacija žmonės gali susipažinti tiesiogiai, be analizės. Tarkime, yra projektas KąVeikiaValdžia, kuriame kiekvienas norintis be tarpininkų gali sekti, kas dedasi Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, ministerijose. Duomenų srautas ten milžiniškas, tačiau svetainė suteikia įrankius ją atrinkti. Pavyzdžiui, projekto idėjinis vadovas ir programuotojas Emilis man buvo paruošęs per RSS prenumeruojamą paiešką apie visus dokumentus, susijusius su autorių teisėmis. Naudodamasis ja aš esu nuolat informuojamas apie tai, kas pateikia naujas įstatymų pataisas, koks yra jų turinys, ką apie tai diskutuoja Seimas (iš Seimo stenogramų) ir daugelį kitos informacijos. Užklausą nesudėtinga pasidaryti pačiam – kad ir RSS srautą apie žiniasklaidą, žurnalistiką ir etiką (1041 rezultatas šiuo metu).

Šiek tiek pasėdėjęs prie KąVeikiaValdžia srauto, net nebūdamas politikos entuziastas, sugalvojau keletą pritaikymo sričių: „persekioti“ savo išrinktą deputatą, gaudyti „auksines“ frazes iš Seimo diskusijų (panašiai kaip iš žiniasklaidos parenka Artūras Račas) – galima net atskirą tinklaraštį joms sukurti, bandyti atsekti kokio nors kontraversiško įstatymo ar potvarkio iniciatorius.

Tiesioginė prieiga nėra vienpusė. Lygiai taip, apeinant „laiškus redakcijai“ galima bandyti kabintis politikams į atlapus, ypač mūsų išrinktiems. Gal jau esate pažįstami su Kerniaus projektu-pilietine akcija „Neišduok!“: joje bet kuris Lietuvos pilietis gali nusiųsti politikui laišką, iliustruotą paveikslėliu „neišduok!“. Tiesa, adresai automatiškai neužpildomi – juos iš pateiktų svetainių nuorodų reikia susirasti patiems. Netrukus turėtų atsirasti naujas projektas, kuriame kiekvienas mūsų galėsime tiesiogiai parašyti visiems mus atstovaujantiems politikams – Seime, savivaldybėse, seniūnijose.

Taip, aš žinau, kad daugelis iš mūsų bodisi tuo ir ko gero nė nebandys pasinaudoti. Politikais tikriausiai nepasitikime dar labiau nei žiniasklaida. Bet toks įrankis vis tiek svarbus. Kartu su monitoringu jis net ir nemasiškai naudojamas yra šioks toks spaudimo įrankis valdžiai. O jo, to spaudimo, jai realiai labiausiai ir trūksta.

Vakar nuo aštuntos vakaro tiesiogiai žiūrėjau Apple renginio transliaciją. Tai pirmas kartas, kai Steve Jobs kalba buvo rodoma tiesiogiai – anksčiau tekdavo tenkintis „gyvais“ tinklaraščio įrašais ir vaizdo įrašu po kelių dienų. Kai kas manė, kad transliacija – tai išbandymas naujajam Apple duomenų centrui Šiaurės Karolinoje, tačiau šį kartą, regis, Apple dar pasinaudojo Akamai paslaugomis.

Naujai pristatyti produktai – iPod Touch su Retina ekranu ir vaizdo pokalbiais, iPod Nano su liečiamu ekranėliu (bet be vaizdo kameros), mažulis Shuffle vėl su mygtukais ir AppleTV su filmų bei laidų nuoma – yra šaunūs, tačiau stebint renginį man į galvą lindo visai kitos mintys, ypač dalyje, kurioje buvo pristatoma nauja iTunes versija ir AppleTV.

Klausydamas pagalvojau, kaip skambėtų Apple vadovo kalba, jei ji būtų skirta visiems technikos vartotojams, o ne „autorizuotai“ 160 milijonų auditorijai 23 šalyse. AppleTV ir iTunes išvis nereikėtų pristatyti, dalį apie Apple parduotuves metam lauk, apie socialinį tinklą Ping iOS sistemose nebeužsimenam – lieka tik grotuvėlių pristatymas. Užtenka ir to, tačiau reikia pripažinti, kad kaulas, numestas likusiai 6 milijardų žmonių auditorijai yra gerokai apgraužtas.

Apgraužtas jis yra turinio teisių valdytojų valia. Įrašų industrija neleidžia prekiauti dainomis visame pasaulyje, todėl ir iTunes muzikos parduotuvė veikia tik keliose šalyse. Holivudas neleidžia nuomoti filmų ar serialų, todėl iTunes, Netflix ar AppleTV yra bevertės likusiame pasaulyje.

Bet ar mums ne tas pats? Ten, kur Holivudas, įrašų industrija ar knygų leidėjai nenori legaliai parduoti savo produktų, rinką prisotina ir persotina piratai. Nesileidžiant į naujas diskusijas apie piratavimo pliusus ir minusus, pakanka sutarti, kad tai yra neišvengiama – „gera vieta tuščia nebūna“.

Tačiau kuo dažniau technologijų firmos ima sieti savo produktus su turiniu juose, tuo dažniau patys produktai ir programos jiems tampa priklausomos nuo turinio teisių apribojimų. Jei tarkime, Apple nuspręs, kad iTunes 10 yra nereikalinga tiems, kas negali pasinaudoti iTunes muzikos parduotuve ir glaudžiai su ja susijusiu muzikos socialiniu tinklu Ping, tai kaip bus – liksim su iTunes 9? Ar bus išleista kokia nors apdrožta „iTunes 10 Lame Edition“? Ką vaizduos reklaminiai AppleTV plakatai Lietuvoje? Žiūrėkit YouTube?

Beje, tai galioja ne vien Apple. Su ta pačia problema susiduria visos technologijų firmos, kurios bando pasaulinei rinkai pasiūlyti glaudžiai su turiniu integruotus produktus. Manote, Google TV bus vienoda visame pasaulyje? Deja, ne. Android Market aiškiai parodė, kad geografinė diskriminacija Google pasaulyje yra ne mažiau gaji nei Apple.

Ir nors, kaip minėjau, tokie apribojimai yra turinio valdytojų valia, Apple, Google, Sony ir kitos produktų gamintojos taip pat yra kaltos. iBooks negalima pirkti knygų, bet Amazon Kindle galima. Vadinasi, vis dėlto yra būdų išsukti leidėjams rankas, a? iTunes negalima pirkti muzikos, tačiau yra daugybė interneto parduotuvių, kur galima. Žodžiu, Apple, Google ir kiti tiesiog nepakankamai stengiasi. Nepakankamai stengiasi ir Europos Komisija – telefono kroviklių suvienodinimas yra graži iniciatyva, tačiau tai yra nulis, palyginus su vienodomis kūrinių įsigijimo sąlygomis ir teisėmis visoje Europoje. Juo labiau, kad produktai Europoje yra brangesni, nei JAV. Kas išmėš šituos Augėjo tvartus?

Na, bet grįžkime prie Apple produktų. Trumpas įspūdis keliais sakiniais:

iPod Shuffle – turėjo mygtukus, po to neturėjo, dabar vėl turi. Simpatiškas grotuvėlis, bet nelabai įdomus.

iPod Nano – Shuffle kvadratu. Liečiamas ekranėlis, didesnė talpa. Šis jau yra labai modernus. Patiko pokštas, kad galima prisisegti prie apyrankės kaip laikrodį. Jei bus daugiau įvairių programų (ne tik Nike+), tai ilgai nepraras žavesio.

iPod Touch – iPhone 4 be telefono. Brangus, bet neabejotinai geidžiamiausias iš visų iPod grotuvų. Nežinau, ar paplis vaizdo pokalbiai, bet vertas dėmesio vien dėl žaidimų ir ekrano. Beje, iPod Touch yra įdomus „evakuacijos“ kelias: jei kas nutars, kad iPhone nebeįdomu, bet norės toliau naudotis įsigytomis programomis, tai Touch grotuvas yra geras variantas (arba iPad, žinoma).

iTunes 10 – kadangi muzikos prekyba neveikia, neveiks ir Ping tinklas. Nedidelis praradimas, bet būtų buvę įdomu išbandyti. Gauname tik atnaujintą piktogramą (haha!) ir albumų viršelius dainų sąraše. Jei gauname apskritai…

AppleTV – neįdomu. Jei turinio teisių valdytojai turėtų smegenų, pasinaudotų tokio tipo produktais legalizuodami bent dalį turinio rinkos pasaulyje. Dabar gi konkurentų torrentams horizonte nesimato.

Skeptikai, bambekliai, luditai – duokite skaitmeninei knygai šansą, ir jūs patys tapsite turtingesni. „Niekas nepakeis… niekas nepakeis…“. Niekas ir nenori keisti. Bet ar nesimato naujų galimybių?

Nors iš pastarojo meto diskusijų internete gali susidaryti kitoks įspūdis, apie autorių teises, kūrėjus ir jų darbo gerbėjus galima kalbėtis ramiai, be isterikos, labiau ieškant sąlyčio taškų, o ne kaišiojant kumštį pauostyti. Ryt nuo 13:00 per LR „Klasiką“ transliuojama „Muzikinio pastišo“ laida turėtų parodyti, kad blaiviai vertinanti situaciją ir pozityvi diskusija išties įmanoma. Kviečiu paklausyti laidą ar jos įrašą (kuris, tikiuosi, bus patalpintas lrt.lt) visus, kas neabejingas iki šiol ne itin sėkmingai besiklostančiam dialogui tarp kūrėjų ir jų kūrinių vartotojų. Patikėkite, ji to verta, nors trunka ištisą valandą. Aš gi lieku nuoširdžiai sužavėtas maestro M. Urbaičio įžvalga, atvirumu diskusijai ir geranoriškumu.

Linkėjimai visiems iš palaimingai atvėsusios Palangos!

„Fronto“ pabūklai buvo nutilę daugiau kaip pusmetį, laikas atgaivinti šias apžvalgas. Nors šiomis dienomis tai tikrai nelengva padaryti – namie kondicionieriaus neturiu, tad žliaugiantis prakaitas kėsinasi paskandinti klaviatūrą. O ir jėgas kaitra išsiurbė. Tačiau naujienų daug, todėl verta jomis pasidalinti ir apie jas padiskutuoti.

Karščiausia liepos kaitroje tikriausiai būtų mūsų vietinė – apie teismo sprendimą nubausti 1000 litų bauda žmogų, parsisiuntusį filmą „Zero II“ (toks pavadinimas?). Nežinau, ar filmas tiek vertas (girdėjau daug prieštaringų nuomonių), tačiau pamoka šiam konkrečiam torrentų vartotojui gavosi gana skaudi. Tik kyla klausimas, kokia pamoka? Nieko niekada nebesisiųsti (sumokėjus tūkstantį, ko gero pirmas pasiryžimas, šaunantis į galvą) ar pakeisti interneto paslaugų tiekėją ir pradėti naudoti VPN?

Tokios bylos ir jų PR pirmiausiai yra skirta platesnei publikai įbauginti, bet tas dalykas apskritai yra beviltiškas. Galima visiškai sąžiningai bijoti bausmės ir vis tiek masiškai siųstis filmus, programas, muziką. Čia kaip su žaibu. Bijai, bet dėl to visą gyvenimą užsidaręs namie nesėdėsi. Juo labiau, kad šio konkretaus perspėjimo vertė vienam Linkomanijos vartotojui yra maždaug 1 centas.

Beje, apie pinigus. Pasirodo, „piratų“ persekiojimas yra siaubingai nuostolinga reketo forma. JAV įrašų industrijos asociacija RIAA per 2008-uosius sumokėjo savo teisininkams 16 milijonų dolerių, kad tie bylose prieš muzikos klausytojus išreikalautų 391 tūkstantį dolerių. Manote, tiesiog prasti metai išpuolė? Ne, tai norma. Per 3 metus (2006-2008) RIAA išleido 64 milijonus, kad „uždirbtų“ 1,36 mln. Kas stebisi, kad su tokiais kovotojais už pelną įrašų industrija kiekvienais metais ritasi žemyn?

Įdomu, kad ji praranda pinigus, netgi iki siūlo galo apiplėšdama atlikėjus. Ar žinote, kad su įrašų bendrove pasirašęs sutartį muzikantas nuo kiekvieno 1000 dolerių, uždirbtų iš jo muzikos, gauna tik $ 23,40? Net 63% pajamų iš svetimos kūrybos ir darbo atitenka įrašų kompanijai, kuri šiais laikais net doros reklamos muzikantams nebepadaro – nebent pataria sukurti MySpace puslapį ir įdėti porą klipų į YouTube.

Dalis muzikantų pinigėlių „jų pačių labui“ išleidžiami lobizmui. Kiekvienais metais įrašų ir kino industrija siekia vis griežtesnių ir griežtesnių autorių teisių įstatymų. Biurokratams gerai – dėl pašlijusių santykių su gerbėjais kenčia visų pirma kūrėjai ir atlikėjai, o ne jų teises „ginančios“ organizacijos. Nutrūkęs ryšys ar konfrontacija su kūrinių vartotojais atima atlikėjams pasitikėjimą savo jėgomis ir skatina glaustis prie RIAA ir pan. Ko šiaip jau ir siekiama.

Tačiau ir su įstatymais, kaip ir su godumu pinigų, industrija smarkiai perlenkia. Slaptieji naujos tarptautinės ACTA sutarties protokolai taip pašiurpino juos perskaičiusius, kad į šalių vyriausybes dėl ACTA kreipėsi ne tik vartotojų teises ginančios organizacijos, bet ir… Intelektinės nuosavybės organizacija (IPO). ACTA yra tarsi šiuolaikinis skaitmeninis Ribbentropo-Molotovo paktas. Tik čia ne žemės dalinamos, o patentinės ir teisinės prievartos regionai. Šalys, sukaupusios daugiausiai patentų ir kitos intelektinės „nuosavybės“ siekia, kad bet koks pramoninis ar technologinis progresas už jų ribų būtų susaistytas prievolėmis „išradėjams“. Tarp tų išradėjų yra nemažai ir be kabučių, tačiau didžioji dauguma patentų šiais laikais pagal paskirtį nebenaudojami – jie tėra tik konkurencinio spaudimo įrankiai, ką puikiai demonstruoja ir technologinių bendrovių bylinėjimasis.

Natūralu, kad į ACTA pretenzijas labiausiai sureagavo sparčiausiai augantys regionai, visų pirma BRIC (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) šalys. Nė viena jų neketina pasirašyti ACTA (dėl ko ši taip kruopščiai ir paslapčiomis ruošta sutartis gali būti visiškai bevertė). Nežinia dar ar ACTA pasirašys Europos Sąjunga – jos Parlamentas yra labai nepatenkintas, kaip ES vedė derybas dėl ACTA turinio.

Kol ACTA teberuošiama viešam pristatymui (kada nors toks bus iš tikrųjų?), Brazilijos įstatymų leidėjai gavo pasiūlymą „intelektininkams“ taikyti tokias pačias taisykles, kokias jie siekia primesti vartotojams. Nauja įstatymo redakcija šioje šalyje draudžia laikmenose ar failuose rakinti su DRM turinį, jei užraktai pažeidžia vartotojo teisę į sąžiningą panaudą. Pavyzdžiui, jei įstatymais nedraudžiama pacituoti kelių eilučių ištrauką iš enciklopedijos, tai jos DVD negali būti išjungta galimybė kopijuoti tekstą. Jei vartotojas turi teisę pasidaryti atsarginę DVD kopiją, tai tas DVD negali turėti apsaugos nuo kopijavimo priemonių. Neįsivaizduoju, kaip Brazilijoje nuo šiol bus prekiaujama kai kuriais agresyviomis apsaugomis suluošintais žaidimais, bet pats įstatymas yra mažų mažiausiai smagus – „quid pro quo“…

Tyrimų bendrovės Forrester Research ekspertas James McQuivey apie tai, kodėl žmonės yra santykinai abejingi turinio apmokėjimui internete. Tai nebe pirmas kartas, kai girdžiu argumentą, kad sumokėjus už „kanalą“ toliau visko tikimasi nemokamai. Ir nors žiūrint iš esmės „transportas“ ir turinys yra visiškai atskiri dalykai, esu linkęs sutikti, kad (gal TV ar radijo įtakoje) žmonės dažnai mano, jog vieno mokesčio už internetą yra gana.

Išeitis tokiu atveju būtų, ne atitverti atskirus rūtų darželius kuo aukštesnėmis mokestinėmis sienomis, o jungti turinį į didelius blokus ir siūlyti juos kartu, panašiai kaip daro kabelinė televizija. Ar įmanoma tai padaryti su turiniu internete, rimtas klausimas. Bet vis tiek turėtų būti lengviau, nei atkalbėti siųstis failus.

Šiandien gerą gabalą dienos praleidau Seime, kur vyko judėjimo „Aš Lietuvai“ suorganizuota konferencija „e.Demokratija: įvesti“. Apie konferencijos tikslus ir programą galite paskaityti svetainėje, jos vaizdo transliacija buvo rodoma naujienų svetainėje lrytas.lt (pasak organizatorių, gyvai joje žiūrėjo apie 2000 žmonių), Seimo svetainėje ir kitose.

Jei trumpai, tai joje buvo aptariama dabartinė elektroninės demokratijos ir valdžios priemonių situacija, jų prieinamumas, sąveika ir ateities perspektyvos. Visa tai – šiek tiek žinybiškai, su pasigyrimais, pasiteisinimais ir saikinga kritika. Man asmeniškai įdomiausias buvo Emilio pranešimas, kuriame jis pateikė priežastis, dėl kurių neverta kurti elektroninio balsavimo ar balsavimo internete sistemos. Šiai pozicijai pagrįsti netgi speciali svetainė yra sukurta. Joje, beje, išdėstyti tie patys argumentai, kuriuos per konferenciją minėjo Emilis, tad man nereikia jų čia kartoti.

Prieš pateikdamas savo mintis dėl balsavimo internete norėčiau trumpai paminėti, dėl ko aš manau, kad toks balsavimas būtų geras dalykas. Visų pirma, šiandieninės konferencijos metu ne kartą buvo minimas piliečių pasyvumas ir apatija. Tai kodėl gi nepabandžius sumažinti barjerą, rinkimus, referendumus ir kitus valstybei svarbius klausimus atveriant ir internete, kur į juos galėtų įsilieti jaunesni žmonės? Nekalbant jau apie tai, kad bet koks rinkėjų aktyvumo padidėjimas yra sveikintinas, tai leistų padidinti jaunosios kartos indėlį į valstybės valdymą. Neabejoju, kad pridėjus net 30 tūkstančių rinkėjų balsų internete (tiek, pavyzdžiui, balsavo Estijoje), padidėtų jiems svarbių temų – darbo, švietimo, gamtosaugos, tolerancijos, valstybės skolų – aktualumas valstybės politikoje. Internetas yra natūrali šiandienos jaunimo bendravimo terpė. Jei valstybės ten nėra, tai su valstybe jaunimas ir nebendrauja. O balsavimas internete savaime pagyvintų ir dėmesį kitoms elektroninės demokratijos ar e-valdžios priemonėms, pasiekiamoms žiniatinklyje.

Neneigiu, kad Emilio ir jo bendraminčių pateikti argumentai yra svarūs. Tačiau, man regis, kad jų traktavimas yra klaidingas. Kad ir ta pati saugumo problema. Saugių sistemų praktiškai nėra. Turėdami laiko ir ryžto, bet kurią jų galime nulaužti. Ar tai priežastis nediegti elektroninių sistemų, kurioms reikalinga apsauga?

Pažiūrėkime taip: pasaulyje nėra ir saugių seifų, tačiau jie iki šiol gaminami; vagys teigia galį atrakinti bet kokias duris, bet mes vis dar statome šarvuotas ir ne; signalizacija neatbaido automobilių vagių, bet ji yra praktiškai kiekviename automobilyje. Požiūris kitas. Saugos priemonės yra skirtos ne sukurti nenulaužiamą tobulą „dievo mašinoje“ sistemą, o tiesiog sukurti pakankamai trikdžių, kad masinis jos pažeidimas nebūtų praktiškas. Tokią sistemą, gerai pasistengus, galima sukurti.

Kai kurie dalykai, pavyzdžiui asmeninė balso identifikacija (balsavimas turi būti slaptas), yra išsprendžiami techniškai – atskiriant autentikavimo ir balsavo procesus. Tas pats ir su balsų stebėjimu ar perskaičiavimu: viską galima padaryti. Serveriai gali gyvai sekti ir fiksuoti užsiregistravusių žmonių kiekį ir balsų skaičių, gyvai rodyti balsavimo rezultatus. Protokolai gali būti automatiškai rašomi į kelias „juodasias dėžes“ skirtingose vietose, kad auditas juos galėtų patikrinti.

Kitas svarbus priekaištas – dėl balsavimo privatumo ir balsų pirkimo. Esą balsuojant ne apylinkėje, padidėja prekybos balsais grėsmė, o nestebint dėdėms ir tetoms iš rinkimų komisijos neišeitų užtikrinti, kad žmogui balsuojant jam už nugaros nestovi kitas ir nenurodinėja pavardžių ar partijų.

Balsų pirkimas – dalykas nenaujas. Gandų (o neretai ir faktų apie tai) pasitaiko per kiekvienus rinkimus. Balsavimas internete iš esmės to nepakeis. Jei žmogus norės parduoti savo balsą, tai parduos jį bet kurioje balsavimo sistemoje.

Dėl privatumo irgi panašiai. Man nereikia stebėtojo, kad balsuočiau privačiai. Ir atvirkščiai – jei šeimos nariai paklūsta rinkimų dieną per pusryčius motinos ar tėvo įsakmiam „nepamirštam – balsuojam visi už X!“, tai stebėtojai apylinkėje čia nepadės, kaip ir kabinų užuolaidėlės.

Kitaip tariant – balsavimo internete pavojai yra iš esmės tie patys gyvo balsavimo pavojai. Mes su jais gyvename ir tvarkomės daugiau kaip 20 metų. Didėjant žmonių sąmoningumui mažės prekybos balsais atvejų ar nuomonių brukimo vienas kitam. Jei per rinkimus internetu balsuotų (kaip Estijoje) apie 4-5% rinkėjų, sovietų valdžia netikėtai tikrai negrįžtų. O turėdami realaus balsavimo internetu patirtį galėtume pagrįsčiau šnekėti apie sistemos privalumus bei trūkumus ir galėtume ją patobulinti iki kitų rinkimų.

Taigi – ko bijome?

Nesinori pradėti ilgos ir karštos diskusijos apie tai, kurią verslo struktūrą mes labiau mylime, o kurią – iš širdies nekenčiame, tačiau verta įdėti nuorodą į vieną blaivų Google mokslininko Timo Bray tekstą.

Taip, žinau – visi tie „windoze“, „Micro$oft“, „iShit“ ir pan. turėtų parodyti, kad mes nesame abejingi technologijoms ir jau bent dvi savaites iš eilės žinome, kuri firma gamina pačius OMFG!!! geriausius pasaulyje produktus. Iš tikrųjų tai rodo: a) mūsų emocinės brandos lygį; b) diskusijos įgūdžius ir c) tai, kad labai nemylime patys savęs. Kaip rašo Timas Bray, „nekęsti firmos, bet kokios firmos, reiškia tiesiog sumenkinti savo gyvenimo kokybę“. Gera mintis.

Aš nebe pirmą kartą siūlau perdėtą meilę vienoms firmoms ir neapykantą kitoms keisti nuosaikia, optimistiška simpatija visoms technologijoms, kurios duoda mums naudos, žada geresnę ateitį ir sugeba nustebinti. Nesvarbu, ar jas sukūrė Apple, ar Google, Adobe, Microsoft, ar dar kas kitas.

Ir dar – mokykimės tekstus sutikti be išankstinių nuostatų. Kodėl autorius A daug rašo apie Apple? Gal todėl, kad jis naudojasi jos produktais ir geriau pažįsta? Kodėl autoriaus B tekstuose viskas vien apie Google? Tai gal jis jau persikraustė į „debesį“ ir gerai ten jaučiasi? O C? Kodėl C taip dažnai mini Microsoft? Dėl to, kad nejaučia neapykantos ir randa įdomių dalykų Microsoft produktuose.

Kai išmuša karštis pamačius palankų atsiliepimą apie jūsų nekenčiamos firmos produktą, neskubėkime keiktis komentaruose. Liaudies išmintis sako, kad pyktis – blogas patarėjas. O paniekos ir neapykantos kupini komentarai kritikos kategorijai nepriklauso ir diskusijoje nėra reikalingi. Ir šiaip – meilė ar neapykanta korporacijoms man kvepia šiokia tokia perversija…

…tai jis pirmiausiai nusitaikytų į didžiąsias medijų monopolijas. Taip mano Robino Hudo vaidmens atlikėjas, aktorius Russellas Crowe. Taip jie ir daro, Russellai, taip jie ir daro – tie šiandienos „robinai hudai“…

Spaudos krizė

Nors tai, atrodo, visiems žinoma, tačiau retas atkreipia dėmesį į tai, kad spauda yra unikali žiniasklaidos rūšis vien dėl to, kad ji vienintelė yra mokama. Mokama tiesiogiai, iš žmonių kišenės. Televizija, radijas ir žinios internete gyvena iš reklamos, o štai spauda, tarpininkaujant maloniai kioskininkei, privalo iškaulyti po pinigą iš kiekvieno norinčio ją skaityti.

Žinoma, tai nėra absoliutu: kabelinė televizija irgi mokama (nors jos turinys perkamas kaip pramoga, ne kaip žinios), yra nemokamų laikraščių. Tačiau tai nekeičia esmės. Pasaulinė spaudos krizė yra visuotinio mokamų naujienų atsisakymo pasekmė.

Jei pažiūrėsime į žiniasklaidos bėdas iš šios pusės, ketinimai didinti žinių apmokestinimą (branginti laikraščius ir žurnalus, rinkti mokestį visuomeniniam transliuotojui, paslėpti portalus po mokesčių siena) atrodo gerokai absurdiški. Lyg lauktume, kad padegęs namą pats jį ir puls gesinti. Arba skaičiuotume emigrantų pajamas svetur ir įvestume „grįžimo mokestį“, kad jie apmokėtų mūsų sąskaitas. Kada nors.

Krizė, žinia, tada ir būna, kai įprastomis priemonėmis nebeįmanoma išspręsti kilusių problemų. Rodymas pirštu į internetą kaip į sprendimą, prasidėjęs prieš kokių 15 metų irgi pasirodė klastingas. Bet apie šią Pandoros skrynią – kiek vėliau.

Kodėl reklama neišgelbėjo spaudos turinio? Juk ji vis dar išlaiko TV, radiją ir didžiuosius portalus internete? Kelios (bet ne visos) priežastys:

1. Internetas labai greitai „suvalgė“ pagrindinę spaudos reklamos teritoriją: asmeninius ir darbo skelbimus (Amerikoje CraigsList pavyzdys yra triuškinantis, ne ką mažiau pasidarbavo ir daugybė lietuviškų skelbimų bei CV portalų). Kuponai Lietuvoje taip ir nebuvo prigiję, bet ir Vakaruose jie jau beveik persikraustė į internetą.
2. Menkavertis popierius ir teplūs dažai sunkiai dera su reklamos, ypač iliustruotos, poreikiais. Žinoma, galima dėti spalvotus įdėklus, bet tai daroma tik tol, kol paštas nepasiūlo išbarstyti tuos pačius įdėklus į žmonių pašto dėžutes pigiau – o dar ir paskirstymas išeina geresnis.
3. Blizgantys, prabangūs puslapio ar viso atvarto maketai žurnaluose – produktas, skirtas turtingai vidutinei klasei. Mes turime tokią? Lietuvoje neparduodama tiek Mercedes, Rolex ir Chanel No. 5, kad ši reklama išlaikytų visus jos geidžiančius žurnalus. Mes net nenuperkame pakankamai HP ir Dell, kad išlaikytume bent porą padorių žurnalų apie kompiuterius.
4. Kokybiška žurnalistika, tenka pripažinti, ko gero ne mūsų kišenei. Ir ne mūsų verslo kišenei. Didelis verslas nusiperka žiniasklaidos priemones sau, o sėkmingas smulkesnis yra ten pat, kur vidutinioji klasė – kažkur ne Lietuvoje.

Gal neverta dėl to labai sielotis? Popierius traukiasi kaip informacijos nešėjas ne vien žiniasklaidoje. Gal tiesiog pereiname prie skaitmeninės žurnalistikos ir plečiamės internete?

Kartą paragavęs…

Aš tikrai nežinau visų priežasčių, dėl kurių žiniasklaida internete nuo pirmos dienos buvo nemokama, bet spėju, kad

a) tikėdamasi pinigų iš reklamos ir mažesnių sąnaudų ji taip konkuravo su tuomet visagale buvusia spauda;
b) interneto „dvasia“ padiktavo tam tikras sąlygas – juk pačioje žiniatinklio aušroje ne tik į mokesčius, bet ir į kiekvieną komercinę struktūrą „žmonių internete“ buvo žiūrima kreivai;
c) buvo tikimasi, kad netrukus atsiras veiksminga mikromokėjimų sistema (jos nėra iki šiol);
d) iš pradžių internete buvo daug investuotojų pinigų, tikėjimo dideliu verslu jame ir optimizmo.

Rezultatas buvo labai priimtinas publikai. Neabejotina, kad nemokamos žinios labai prisidėjo prie interneto patrauklumo plačiajai visuomenei. Net jei tūlas Petriukas jo norėjo vien dėl apsinuoginusių merginų ir piratinių žaidimų, argumentas tėvams apie enciklopedijas ir laikraščius internete buvo lemiamas.

Paradoksalu, tačiau niekas taip neįtvirtino gležnos „nemokamo visiems“ interneto kultūros, kaip pačių komercinių žiniasklaidos ir pramogų firmų pastangos. Žmonės paragavo, žmonėms patiko. Šiandien JAV „Pew Project for Excellence in Journalism“ tyrimo išvados, kad vos 19% (o gal tik 7%?) interneto vartotojų yra išties pasiryžę mokėti už žinias, pateikiamos kaip sensacija (Nielsen skaičiai, beje, tokie patys). Tai čia didžiausioje pasaulio ekonomikoje. Lietuvoje tikriausiai reikėtų skaičius dalinti iš 3, o gal ir iš 5…

Sunku spėlioti, kiek žmonių iš beveik 70 tūkstančių, apsilankiusių nežinau.lt per pastarąjį mėnesį, sutiktų nusiųsti SMS už vieną litą – spėju, kad koks 1000, jei labai pagraudenčiau. Gaučiau 500 Lt geriausiu atveju, kurių už šilumą nepakaktų sumokėti, o kitą mėnesį žinutę atsiųstų jau kokie 200. Trečią – 20. Čia labai optimistiškai. Nes, kai žmonės sako mokėsią už žinias, jie skaičiuoja tik vienkartinį mokestį. Pabandykite paklausti „ar sutiktumėte per artimiausius penkerius metus už X portalo prenumeratą sumokėti 3000 litų?“ ir pamatysite tikresnę reakciją. O jei priminsite, kad žmogus skaito dar ir apie krepšinį, finansus, ūkio patarimus, kas bendroje sumoje galėtų kainuoti apie 10 tūkstančių, tai kalba apie mokamą turinį pasibaigs nė neprasidėjus.

Net jei už žinias internete bus prašoma labai mažai, vis tiek norinčių mokėti atsiras tik pirmosiomis „reformos“ dienomis. Periodiniai mokesčiai yra finansinis įsipareigojimas, kuris ne kiekvienam žmogui yra tinkamas, nes ne visi planuoja savo pinigus. Lizingo bumas parodė, kiek žmonių neturėjo nė menkiausio supratimo, kiek jie išleidžia ir skolinasi – viską varė tikėjimas, kad ryt uždirbsime daugiau nei šiandien.

Kitas aspektas yra tai, kad iš mokesčių už žinias išgyventų tik tie, kas šiandien ir be jų išgyvena – gal 10 didžiausių svetainių Lietuvoje. Tas pats Pew tyrimas parodė, kad 21% Amerikoje žinias internete gauna tik iš vieno šaltinio, o dar 57% – nuo dviejų iki penkių. Man regis, kad mes skaitome panašiai – ir tai atsispindi niekad nekintančiose Gemius Audience dvidešimtuko ataskaitose.

Visagalis skydelis

Bet kam mums tie mokesčiai, jei reklamos turime? Ir jos, sprendžiant iš retkarčiais paskelbiamų reklamos biudžeto prognozių, internete vis daugėja ir daugėja. Bėda ta, kad beveik viskas, kalbant apie „skydelį visagalį“, yra apgaulinga.

Pirma. Kai verslas sako, kad didins išlaidas komunikacijai internete, toli gražu ne viskas būna numatyta reklamai. Ar kas įsivaizduoja, kiek pinigų suryja animuotos Flash svetainės, kuriamos, regis, kiekvieno naujo produkto ar paslaugos pristatymui – svetainės, kurios po 100 ar 150 tūkstančių litų ir poros mėnesių santykinio aktyvumo (kurį irgi reikia kurstyti už papildomus pinigus) virsta „namais-vaiduokliais“? Tie pinigai sumokami vietos interneto sprendimų kūrėjams – tai gerai, bet tie pinigai nenaudojami turiniui išlaikyti.

Antra. Kasdien vis didesnės sumos patenka ne turinio kūrėjams, o interneto tarnyboms – visų pirma Google (per AdSense ir pan.) ir Facebook. Google po centą išdalina kiekvienai svetainei, kurioje mirga, bet liūto dalis atitenka jai pačiai už komisinius ir paieškos rezultatus. Facebook viską susižeria sau, nes žmonės mielai ten rašo už dyką. Iš tikrųjų Google AdSense yra puikus „pinigų deginimo“ pavyzdys – paimi iš kelių apčiuopiamą sumą, išdalini ją šimtams tūkstančių, ir ta suma virsta beverčiais variokais. Užsakovai gauna daug mirgesio ir šiek tiek paspaudimų, turinio kūrėjai negauna nieko. Daugiau pinigų uždirbsi rankiodamas centus aplink kioskus, nei apsikarstęs „specialiai tavo svetainei pritaikyta“ tekstine reklama.

Trečia. Žiniatinklis auga daug sparčiau nei jam skirti reklamos pinigai. Ir visi jų nori. Ko tik žmonės nedarė, laukdami išganingų skydelių: keitėsi (ir dar keičiasi) nemokamai tarpusavyje (kad tik vieta būtų užimta, kaip užuomina komerciniam užsakovui); dėjo graudžius „čia galėtų būti…“; džiaugėsi bent kokiais menkaverčiais pasiūlymais, tikėdami, kad skydelis už 40 litų iki 2020-ųjų pabaigos yra geriau, nei visiškai nieko. Reklamos rinką internete ištiko visiška jai skirtos vietos infliacija. O kai yra milijonai laukiančių skydelio, tai skydelio talpinimo kaina iš to paties milijono ir dalinama. Nenorite? Visada rasim, kas įdės pigiau.

Ketvirta. Tas nelemtas pamatuojamumas. Pakrautas tinklalapis – suskaičiuota, paspaustas skydelis – suskaičiuota, nupirkta prekė – irgi suskaičiuota. Reklama ir iš jos gyvenantys galėjo tikėti nerūpestinga ateitimi, kol į duris nepasibeldė griežta apskaita. Natūralu, kad gavęs tokią galimybę, reklamos užsakovas panoro mokėti tik už rezultatą. O štai tūlas portalo reporteris, parašęs reportažą iš Kaziuko mugės gavo papildomas pareigas: jam dar reikia suvilioti žmones mobiliojo interneto planu, parduoti kokių nors „pupyčių“ DVD, išnuomoti antstolių atsiimtą 2001-ųjų Lexus ir dar dievai žino ką, kas mirga šalia jo rašinio. Bent taip būtų, jei turinio kūrėjai visiškai nesipriešintų CPC (cost-per-click sistema, kai mokama tik už skydelio paspaudimą, bet ne jo rodymą). Su CPC skydelio talpinimas akimirksniu atpinga šimtus ar net tūkstančius kartų – tai irgi negauti pinigai.

Penkta. Skydelių įkyrumas. Kadangi jie tapo beprotiškai pigūs, kompensuoti teko arba jų kiekiu, arba priimant tokias jų formas, apie kurias anksčiau redakcijos nė pagalvoti nedrįso: riaumojančius įvairiausiais balsais, išsiplečiančius į turinį ir užstojančius jį, neuždaromus ar nepaslepiamus, kai kur – netgi platinančius kenkėjiškas programas. Žurnalistas gavo ginklą prieš skaitytoją. Ak, jūs mane skaitote? Štai jums Flash! Dar negana? Šekite animaciją per pusę ekrano! Jūs dar čia?!? Gal jus bėgančia eilute užsiundyti?!? Tokie vizualiniai cirkai gali pagausinti piniginę šiandien, bet negrąžinamai ją nuskriausti ateičiai. Kai visi skaitytojai bus nugalėti, kas mokės už karą prieš juos?

Čia, žinoma, ne viskas. Bet likusią dalį, dabartinių permainų apžvalgą ir ateities perspektyvas paliksiu trečiam rašiniui apie sudėtingus turinio ir reklamos santykius.

Žiniasklaidos priemonėse turinys, pateikiamas skaitytojui, klausytojui ir žiūrovui nuo pat spaudos atsiradimo buvo bent iš dalies apmokėtas reklamos užsakovų. Vadinamosiose socialistinėse šalyse turinio rėmėjo ir užsakovo vaidmenį perėmė valstybė, tačiau jų ūkiui grįžus prie kapitalo valdomų rinkų, valstybės ar bendruomenių paramos vaidmuo staigiai sumenko, vėl užleisdamas vietą reklamai.

Todėl šiandieninės diskusijos apie finansines žiniasklaidos problemas, taip pat ir internete, negali ignoruoti medijų santykio su komercine reklama. Juo labiau, kad pajamų iš reklamos sumažėjimas yra viena iš dažniausiai minimų žiniasklaidos problemų priežasčių. Kitos dvi dažniausiai minimo kaltininkės – finansinė krizė ir technologijų kaita. Visos jos yra susijusios – tiesa, jei tiesioginis ryšys tarp krizės ir reklamos sumažėjimo yra aiškus, į technologijų poveikį žiniasklaidos ir reklamos santykiams gilinamasi mažai.

O gal verta peržiūrėti, kaip dėl technologijų keitėsi ir kaip šiandien keičiasi turinio ir reklamos santykiai? Jei mes rasime patikimus atsparos taškus, tai geriau suvoksime, kodėl vyksta, tai, kas vyksta, ir kas gali įvykti ateityje.

Šiam rašiniui (iš tikrųjų tai keliems, nes vienas būtų per ilgas tinklaraščiui) neieškojau specialios literatūros. Jis nepretenduoja į mokslo tyrimą ar analizę – rėmiausi tik kai kuriais žiniasklaidos istorijos dalykais, savo paties 17-os metų patirtimi žiniasklaidoje ir reklamos srityje bei naujausiais pranešimais apie permainas žiniasklaidoje ir ateities scenarijus (dėl ne iki galo suprantamų priežasčių – beveik vien užsieniniais). Tai tiesiog pamąstymai ir, tikiuosi, pakuros būsimoms diskusijoms.

Simbiozė

Tam, kad reklama būtų naudinga visiems trims jos proceso dalyviams – užsakovui, žiniasklaidai ir reklamos žinutės gavėjui – reikalinga tam tikra harmonija. Reklamos užsakovui reikia, kad žiniasklaida santykinai nebrangiai perduotų norimą signalą tiksliai atrinktai auditorijai taip, kad ši jį sutiktų kuo palankiau (ir gal būt imtųsi norimo veiksmo, jei to siekiama). Žiniasklaida suinteresuota turėti pakankamai daug reklamos, kad turinio kūrimas ir sklaida būtų pelninga, tačiau siekia išlaikyti turinio nepriklausomybę, atskirtį nuo komercinių pranešimų ir redakcijos savarankiškumą. Žiniasklaidos vartotojas gi pirmiausiai moka už turinį, tačiau jam tinka ir reklama tol, kol ji netrukdo skaitymui, klausymui ar žiūrėjimui ir duoda naudos.

Idealiu atveju įmanoma suderinti visų interesus, tačiau kiekvienas grandies dalyvis natūraliai stengiasi tempti į savo pusę: reklamos užsakovai ieško kuo pigesnio būdo perduoti pasiūlymą, žiniasklaida nori kuo daugiau pelno iš reklamos (čia jos savininkų ir žurnalistų požiūriai dažnai gerokai išsiskiria), vartotojai gi linkę perjunginėti kanalus ar stotis, praversti laikraščių ar žurnalų puslapius su reklama, ignoruoti ar blokuoti skydelius internete. Kuo labiau viena kuri grandis patraukia į save, tuo mažesnė galimybė, kad reklamos sistema žiniasklaidoje veiks sklandžiai.

Klasikinis simbiotinis reklamos ryšys savaitgalio laikraščiuose: reklamos užsakovai skelbia nuolaidas savaitgalio apsipirkimui; laikraščiai iš tos reklamos pajamų gali išleisti storesnius ir įdomesnius sekmadieninius leidinius; pirkėjai, planuodami savaitgalio pramogas, tuo pačiu išsikerpa kuponus pirkiniams (krossbow nuotrauka).

Transliacijos įkaitai

Tiesa, tenka pripažinti, kad tokia darna labiausiai veikia tose žiniasklaidos rūšyse, kuriose iš jos vartotojo pusės egzistuoja tam tikras interaktyvumas – labiausiai spaudoje ir internete. Reklama per TV ar radiją neleidžia pasirinkti, nori žmogus ją matyti ar ne, kada ją peržiūrėti ar kiek dėmesio jai skirti (užtat už ją nereikia mokėti – bent jau tiesiogiai). Po antrojo pasaulinio karo reklama televizijoje ar per radiją tapo geidžiamiausia jos užsakovams: kelis dešimtmečius iki skaitmeninių radijo imtuvų ir televizoriaus valdymo pulto atsiradimo žmonės tiesiog buvo reklamos įkaitais – stotis rankiniu būdu reguliuoti buvo keblu, kaip ir bėgioti prie televizoriaus perjungti kanalą.

Kanalų ir stočių perjungimas ir šiandien tebėra pagrindinis būdas išvengti transliuojamos reklamos pertekliaus, tačiau dėl jos kiekio eteryje, vis sunkiau pataikyti į „švarią“ transliaciją. Kuo įdomesnė laida, tuo mažesnė paskata kaitalioti kanalus, nes taip galima pražiopsoti svarbų rungtynių momentą, diskusijos dalį ar filmo veiksmą.

Skaitmeninės transliacijos, ypač per internetą, žada sugrąžinti žmonėms prarastą kontrolę. Jau dabar tokie prietaisai kaip TiVo leidžia kilnoti laidas laike pagal žiūrovo poreikius ir, panaudojus specialias programas ar prietaisų funkcijas, išvalyti jas nuo reklamos. Transliuojamą per internetą srautą galima analizuoti, algoritmais atpažįstant vaizdo spalvų ir dinamikos, garso dažnių pokyčius, pažymėti juos kaip reklamą ir ištrinti ją iš įrašo, jei jis žiūrimas netiesiogiai.

Prieš tokius įrenginius ar programas tikrai kovos tiek turinio kūrėjai, tiek transliuotojai, tiek ir reklamos užsakovai. Iš dalies dėl „nevaldomų“ programų, kurias galima įdiegti į asmeninį kompiuterį, ir jų keliamos grėsmės reklamos peržiūroms iki šiol televizija ir radijas labai vangiai skverbiasi į internetą, kompiuterius ir mobiliuosius įrenginius. Panašu, kad dar ilgą laiką TV ir radijas galės priverstinę reklamą pateikti užsakovams kaip pagrindinį privalumą. Ypač dabar, kai turėdamas laisvę, žiniasklaidos vartotojas vis dažniau renkasi turinį be reklamos, jei tik tai gali padaryti.

Iš vartotojo pusės reklama per TV ar radiją yra pakenčiama tol, kol ji jam teikia tiesioginę ar netiesioginę naudą. Tiesioginę naudą jis gauna sužinojęs ką nors naujo apie įdomius jam produktus ar paslaugas, netiesioginę – suvokdamas, kad nemokamai gali žiūrėti filmą ar kokią laidą vien dėl reklamos užsakovų pinigų. Netiesiogiai reklamos vertę žmonės įvertina ir lygindami radijo stočių bei TV kanalų be reklamos (dažniausiai valstybinių ar bendruomeninių) transliacijas su komercinėmis. Jei pirmosios jį labiau tenkina, tai pasipriešinimas reklamai yra didesnis – jei labiausiai norisi populiarių pramogų, tai reklama suprantama kaip patenkinamas „įėjimo mokestis“.

Veidrodžių karalystė

Kitas svarbus veiksnys, leidžiantis ligšiolinei televizijai ir radijui išlaikyti reklamos pajamų status quo, yra netiesioginis turinio ir reklamos efektyvumo tyrimas. Spauda savo efektyvumą gali aktyviai stebėti pagal laikraščių ir žurnalų pardavimus bei prenumeratą, internete apskritai išmatuojama viskas spragtelėjimų pele ir sekundžių tikslumu, o štai transliuojamojoje neskaitmeninėje žiniasklaidoje be tiesioginio atgalinio ryšio niekas dorai nežino, ar vykusi buvo ką tik transliuota laida, ar efektyvi buvo joje skelbta reklama.

Televizija ir radijas naudojasi reitingais, kuriuos tyrimų agentūros sudaro pagal tai, kaip žiūri TV ar klauso radiją tam tikri atrinkti jos vartotojai. Toks reitingavimas – ko gero geriausia, ką galima gauti be interaktyvių skaitmeninių transliacijų, tačiau dėl jų metodikos, tikslumo ir savalaikiškumo buvo ir tebėra daug abejonių. Pernai lapkritį „Lietuvos rytas“ rašė apie neveikiančius, pasenusius ar neaiškiais principais remiantis išdalintus TV žiūrimumo tyrimo įrankius. Tačiau net tais atvejais, kai TV metrai veikia gerai, neįmanoma nustatyti, ar TV yra įjungtas tik kaip fonas (ypač aktualu dabar, kai didžiąją dalį komercinių stočių autorinio turinio sudaro įvairiausi koncertai). Nepadeda ir tai, kad apie laidų populiarumą sužinoma tik po kelių mėnesių ar net po pusmečio/sezono. Tai ką jau bekalbėti apie reklamos efektyvumo televizijos ar radijo laidose analizę?

Neturėdami aiškių ir patikimų duomenų apie reklamos efektyvumą, jos užsakovai elgiasi labai keistai: viena vertus, jie tiki, kad reklamos, transliuojamos tam tikrų laidų metu, efektyvumas yra lygus tos laidos reitingams, tačiau tuo pat metu privačiuose pokalbiuose su reklamos kūrėjais, planuotojais ir gamintojais teigia netikį jos poveikiu ir „dalyvaują eteryje“ labiau dėl prestižo ir įvaizdžio, nei dėl poveikio ar žinios žiūrovams bei klausytojams. Pinigingiausi transliuojamos reklamos užsakovai, mobiliojo ryšio tiekėjai ir alkoholinių gėrimų gamintojai, varžosi dėl įspūdingiau pagamintų klipų kuo prestižiškesnėse agentūrose ir apdovanojimų reklamos festivaliuose, o realius nuopelnus pristatant rinkai naują produktą ar paslaugą skiria gerai organizuotiems pardavimams, kainodarai ir sklandžiam tiekimui.

Žinoma, reklamos efektyvumui tirti irgi yra apklausos. Tačiau jų rezultatai geresniu atveju atskleidžia tik produkto ar prekės ženklo žinomumą rinkoje. Skirtingai nuo apsilankymo prekybos centre, atsakant į apklausą nereikia pasirinkimą pagrįsti finansiškai, tad žmonės gali patvirtinti matę išgalvotą reklamą ar įvertinti nesamo gėrimo privalumus bei trūkumus. „Klausimėlis“ yra parodija, tačiau tam tikrų sąsajų su reklamos efektyvumo apklausomis galima rasti.

Galima sakyti, kad šiandieninė TV ir radijas dar tebėra palaimingoje kreivokų veidrodžių karalystėje, kur izoliacija nuo žiniasklaidos vartotojo leidžia tyčia ar netyčia apgauti save ir reklamos užsakovus. Spaudos ir interneto leidiniams belieka tik pavydėti, tačiau apie jų santykius su reklama – jau kitoje dalyje.

Vakar buvo „Draugiško interneto“ diena. Ta proga padariau viską, ką galėjau – nieko neparašiau į nežinau.lt (kiek galima žmones vesti iš kelio?). Seimas stengėsi padaryti dar daugiau – surinko mokinukus į savo salę ir papasakojo, ko nederėtų daryti internete. Pats renginyje nebuvau, bet Artojo pasakojimas iš dalies kompensavo netektį.

Su išvada, kad tokie renginiai yra labiau šou ir sąžinės raminimas irgi tenka sutikti vien dėl to, kad niekas jauniesiems internautams nepasiūlo tinkamo elgesio scenarijų. Kol jų nebus, visos tokios akcijos neveiks.

Kas iš to, kad mes sakysime „nesijunk, neliesk, nespausk, nesiųsk, ribok, uždaryk, nebendrauk“? Jei būsime įtaigūs, tai žmonės supras, kad daro negerai, bet vis tiek darys, nes mes nepasiūlėme pozityvios alternatyvos. Nesvarbu, vaikai tai ar suaugę. Nesvarbu, kalbame apie bendravimą su pavojingais asmenimis, pornografiją ar failų siuntimą. Sakymas „ne“ yra tuščias reikalas. Sakymas „turiu kai ką geresnio“ yra rimtas dalykas.

Žmonės žūsta avarijose. Ar būtų protinga sakyti „nevažinėk automobiliu“? Kai sakome „užsisek saugos diržus“, „rinkis saugų greitį“, „nepamiršk pakeisti padangų prieš žiemą“, tai turime tegu ir neidealų, bet apčiuopiamą efektą.

Ar galėtume pasakyti kaimo vaikams „neik šalikele“? O kuo eiti nuo autobuso stotelės iki namų? Pelkėmis ir pusnynais? Kai sakome „dėvėk atšvaitą“, tai padedame išsaugoti gyvybes.

Deja, kai kalbame apie „draugišką internetą“, dažniausiai turime galvoje atjungtą internetą. Tai ne variantas. Vaikams reikia kažkuo užsiimti tas 1433 minutes per parą, kai jie nesulaukia tėvų dėmesio.

Ką galime padaryti, kad vaikai internetu naudotųsi be didelės rizikos? Jei patys negalime ar neturime laiko būti jų „gidais“, tai pasirūpinkime, kad jie jungtųsi į saugias, jų interesus atitinkančias bendruomenes. Sportas, žaidimai ir kūryba yra tos sritys internete, į kurias tikrai galima nukreipti vaiko dėmesį (parenkant pagal jo pomėgius ir charakterį). Specialiai su vaikais šiose srityse gal niekas ir neužsiima, tačiau tai ne taip jau svarbu – svarbu, kad jie pateks į bendruomenes, kurių organizatoriai ir dalyviai yra atsakingi žmonės, galintys patarti, padėti ir prižiūrėti.

Jei mes galime jaustis santykinai ramūs, kai vaikai šoka, lipdo molį ar mokosi savigynos įvairiuose būreliuose, tai tą patį galime padaryti ir internete. Čia tie „būreliai“ neformalūs, bet jie vis dėlto yra. Bendruomenės susiburia aplink sporto portalus, kompiuterinių žaidimų svetaines, tinklaraščius, technikos, dizaino ar programavimo forumus. Ten įdomu būti, ten pilna bendraamžių ir bendraminčių, o interneto draugiškumas yra natūralus, o ne prikišamas. Dažnai tėvai, jei jiems kyla kokių abejonių ar rūpesčių, gali susisiekti su portalo, svetainės ar forumo administratoriais ir paklausti, kokios yra turinio ir diskusijų taisyklės, kaip juose priimami naujokai, kokia yra bendruomenės atmosfera.

Todėl sakyčiau, kad nereikia nieko drausti ir bauginti dalykais, kurių baisumo pats vaikas gali ir neįvertinti. Pozityvios, traukiančios ir dominančios jį alternatyvos yra daug geresnė išeitis.

Belaukdamas skaitmeninių knygų antplūdžio, į savo skaityklę įsidėjau kelioliką užsieninių tinklaraščių ir portalų, rašančių apie elektroninę revoliuciją leidybos versle. Maniau, kad bus nuobodoka, bet labai klydau – skaitmeninės knygos ir su jomis susijusios diskusijos dabar yra viena karščiausių temų. Ko verti vien Macmillan ir Hachette leidyklų karai su Amazon knygynu!

Trumpai atpasakoju siužetą, praleidusiems pirmąją seriją:

Pradėjusi prekiauti skaitykle Kindle, Amazon išreikalavo iš leidyklų fiksuotos 10 dolerių kainos už visų populiariausių knygų skaitmenines versijas. Amazon jas dažnai pardavinėdavo su nuostoliu sau, nes turėjo padengti autorinių mokesčių skirtumą, tačiau ji tikėjosi padaryti su knygomis tai, ką padarė Apple iTunes su muzika – pritraukti kuo daugiau pirkėjų fiksuotomis kainomis (kurias visi labiausiai mėgsta) ir dideliu pasirinkimu, o nuostolius susigrąžinti iš mažiau populiarių knygų maržos.

Tačiau Apple, pristačiusi iPad, staiga apsisuko 180 laipsnių kampu ir pareiškė knygas pardavinėsianti pagal „agentūros“ modelį – jų kainas galės nustatyti patys leidėjai, o Apple komisiniai priklausys nuo knygos kainos.

Pro skaitytojo akinius Amazon idėja atrodo geresnė. Dėl kainų, žinoma. Tačiau ir leidėjams Amazon pasiūlymas turėtų būti patrauklus. Ne vien dėl to, kad tai jau laiko patikrintas iTunes modelis. Amazon tikrai turi patirties parduoti knygas. Jos vadovas Jeff Bezos žino, kad dabar svarbu sukurti patrauklią e-knygų rinką ir privilioti į ją kuo daugiau naujų skaitytojų. Jis taip pat žino, kad skaitytojas e-knygą laiko prastesne, pigesne popierinės knygos kopija, kurią (kaip ir žinias internete) jis skaitys nebent dėl patogumo ir geros kainos.

Nepamirškime, kad šiandien skaityklės tebėra labai brangios. Ką galvoja jos pirkėjas? „Įsigijau skaityklę už 800 litų, o dabar dar turiu mokėti už skaitmeninę knygos kopiją tiek pat, kiek knygyne kainuoja popierinė su kietais viršeliais? Kai e-knygos kopijavimas kainuoja kiek? Nulį? Kas bando tokiu iškreiptu būdu atimti man nekaltybę?“

Beje, Apple pasiūlymas netaikyti fiksuotų kainų irgi nėra blogas. Jei knygyne dalyvaus visi didieji leidėjai ir nebus ribojama konkurencija, knygų kainas sureguliuos rinka – už populiarią popierinę šviežieną tradiciniame knygyne daugelis gi sutinka sumokėti daugiau.

Bloga yra tiktai Amazon ir Apple prekybos modelių interpretacija, girdima iš leidyklų atstovų. Kodėl jie nekenčia Amazon ir nori į Apple? Kad galėtų nustatyti maksimaliai dideles skaitmeninių knygų kainas.

Kažkaip nesąmoningai skamba, ar ne? Kai turi galimybę praktiškai be sąnaudų platinti produktą, tai vienintelis logiškas kelias yra didinti pardavimų apimtis, reguliuojant kainą pagal parduodamą kiekį ir net dirbtinai ją nuleidžiant prekybos pradžioje, kol vartotojas spės suformuoti e-knygų skaitymo įpročius. Tokiam variantui neprieštarauja nei Amazon, nei Apple parduotuvės, o Amazon netgi primygtinai skatina.

Tai kur pakastas šuva? O jis yra po storu sluoksniu leidėjų pareiškimų, kurių esmė yra: „mes nenorime, kad e-knygų pardavimas pakenktų prekybai popierinėmis knygomis“.

Labas iš ankstyvo ryto! Jau turėjome tokių – muzikos įrašų rinkoje. Kariavo su Napster ir AudioGalaxy dantimis ir nagais, nes nenorėjo, kad skaitmeninė muzika pakenktų prekybai CD. Nustatė tokias sąlygas ir kainas MP3 failams, kad visą platinimą teko ant savo pečių perimti piratėliams, o prekyba kompaktiniais diskais sparčiai artėja prie prekybos vinilo plokštelėmis apimčių.

Nemanykite, kad knygų leidėjai nežino „Napster pamokos“. Žino – interneto komercijos seminaruose visokie guru išmokė ją mintinai. Tačiau jų užrašuose, matyt, buvo pabrauktos netinkamos vietos. Nes leidėjai tikisi išvengti įrašų rinkos katastrofos kuo anksčiau pradėję prekybą skaitmeniniais produktais. Juo labiau, kad ir sąlygas turi geresnes: Amazon, Apple, Barnes & Noble yra solidžios ir patikimos firmos, lyginant su tuometinės rinkos naujokėmis Napster ar MP3.com.

Tačiau laikas yra tik vienas faktorius. Kaina, patogumas ir pasirinkimas – daug svarbesni. Net santykinai anksti (ir tai tik lyginant su nesveikai pavėlavusia muzikos įrašų ir kino pramone) pradėję skaitmenizaciją knygų leidėjai turi atsižvelgti į visus aspektus:

1. Nemokamas knygas. Jų yra per 100 tūkstančių internete. Visiškai legaliai. Visais patogiausiais formatais, be užraktų. Koks dešimtadalis iš jų yra vertos dėmesio, kokia literatūra jus bedomintų. 10 tūkstančių nemokamų knygų, kai mano tėvų santykinai solidžioje popierinėje bibliotekoje tebuvo apie 2000 knygų? Žinoma, kas jaučia kalbų barjerą, tam sunkiau, bet šiaip, bent jau JAV leidėjai ignoruoti nemokamų knygų negali.
2. E-entuziazmą. Šiuo metu naujos e-skaityklės, šurmulys aplink jas ir žiniasklaidos dėmesys sukūrė puikias sąlygas ne tik plėstis į skaitmeninę rinką, bet ir skatinti skaitymą tarp jaunimo. Uždėsi maksimalią įmanomą kainą ir nužudysi šį entuziazmą. Aistruoliai taps piratų klientais, o visi kiti nusivylę nebegrįš vėliau ir saldainiais viliojami.
3. Piratavimo grėsmę. Kuo didesnė knygų kaina ir kuo jų yra mažiau, tuo didesnė robinhudiškoji piratavimo paskata. Be to, knygų failai, ypač jei paversti grynu tekstu yra tiesiog smiltelės tarp šiandien iš interneto siurbiamų keliasdešimties gigabaitų dydžio „blu-ray ripų“. Per minutę tūlas pilietis gali visą New York Times bestselerių sąrašą parsisiųsti. Tam ir torrentų nereikia – knygos yra tokios mažos, kad žmonės jas el. paštu išsisiuntinės.

Štai kodėl jau pačios pirmosios skaitmeninės knygos turėtų būti santykinai (lyginant su popierinėmis) nebrangios. Nes į skaitmeninę rinką leidėjai ateina ne popierinių knygų saugoti. Cituojant Sethą Godiną:

„Kas mus išgelbės?

Kas išgelbės knygų leidybą?

<…>

Ką reiškia „išgelbės“?

Jei sakydami „išgelbės“, turite galvoje „kad liktų viskas taip, kaip yra dabar“, tai niekas neišgelbės. Baigta.“

Leidėjai į skaitmeninę rinką ateina tam, kad pakeistų popierines knygas elektroninėmis. Kitaip manantiems linkiu sėkmės, nes jos, dievaži, prireiks.

Ir vis dėlto antraštę baigiau klaustuku, nes nenorėčiau, kad mano komentaras apsiribotų tik perskaitytais užsieniniais šaltiniais – būtų šaunu, jei atsilieptų kas nors, užsiimantis knygų leidyba Lietuvoje. Išskyrus PVM lengvatų temą, mūsų leidėjai labai jau šykšti viešo žodžio apie savo ateitį. Nors tikiuosi šį bei tą išgirsti per knygų mugę – nežinau jai kitos svarbesnės temos…

„Riedančiose uolose“ paskelbta pirma dalis Adžio pamąstymų apie muzikos piratavimą, įrašymą, klausymą, pirkimą – viskas iš mylinčio muziką, grojančio ir perkančio įrašus perspektyvos. Diskutuočiau dėl DRM panaudojimo (geriau jau padaryti „laisvo klausymo“ prenumeratą), bet šiaip mintys ir pastabos man atrodo parašytos su labai sveika nuovoka, kurios dažnai pritrūksta besiginčijant apie autorių teises.

P.S. Paveikslėlį tokiam trumpam anonsui gal be reikalo nupiratavau, bet kad labai jau šmaikštus pasirodė.

Aptilus pirmojo Google telefono pristatymo šurmuliui galima pradėti dėlioti mintis į lentynas ir šiek tiek „papolitikuoti“. Mat Nexus One kaip techninis įrenginys nėra toks svarbus, kaip pačios Google pasirinktas mobiliųjų technologijų kelias ir su firmos ateities vizija susiję sprendimai. Tačiau prieš tai – trumpa techninė apžvalga.

Nexus One

Pagal Google pateiktas specifikacijas Nexus One gamina gerai žinoma išmaniųjų telefonų kompanija HTC. Android debiutas, kaip pamename, irgi įvyko su HTC telefonu, tik tuomet Google dar nesiryžo paprašyti užklijuoti lipduką su savo logotipu. Nexus One yra gerokai techniškai pranašesnis už G1, nors techninis pranašumas yra santykinis dalykas – labai abejoju, kad Google nenorėjo dėti savo vardo ant ankstesnio modelio vien dėl to, kad nebuvo patenkinta jo kokybe ar charakteristikomis.

Nexus One naudoja 1 GHz Qualcomm pagrindinį procesorių, turi 512 MB darbinės atmintinės ir microSD lizdą kortelėms; liečiamas AMOLED technologijos ekranas yra 3,7 colio įstrižainės; 5 mpix fotoaparatas turi LED blykstę ir mechaninį autofokusavimą. Veikiausiai galvojant apie prekybą visame pasaulyje, Nexus One paruoštas naudoti GSM tinkluose (Amerikoje tik T-Mobile operatoriaus tinkle). Telefonas turi belaidį tinklą, Bluetooth 2.1, GPS imtuvą ir akselerometrą. Nexus One naudoja specialiai jam atnaujintą Android OS versiją.

Nors tinklaraščių ir specializuotos spaudos atsiliepimai apie aparatą yra iš esmės palankūs, kažko „gūgliškai“ naujo jis nepateikė – pasak Wired, tai pabrėžtina iPhone kopija. Nexus One yra geriausias šiuo metu telefonas su Android, tačiau, kaip pažymi Mashable, jis yra tik vienas iš daugelio pasirodysiančių šiemet – galbūt dar galingesnių ir geresnių. Tai ar verta buvo kelti tokį erzelį ir susipykti su Android telefonų gamintojais vien dėl pusmečio geriausiojo vėliavėlės?

Efektas

Apie tikrą Nexus One pasirodymo rinkoje efektą spręsti dar anksti (juk nepraėjo nė savaitė!), tačiau keletą įdomių dalykų galima pastebėti:

• Maždaug penktadalis ketinančių pirkti išmanųjį telefoną susidomėjo Google telefonu.
• Prekyba atrištu Nexus One telefonu nuo pirmosios dienos pačios Google svetainėje – didelis žingsnis link nepriklausomybės nuo ryšio paslaugų tiekėjų.
• Telefono kaina (529 doleriai (1268 Lt) Jungtinėse Valstijose) nesumažino atotrūkio tarp „paprastukų“ ir „išmanuolių“, tačiau galimas dalykas, kad Google ateityje pati pasiūlys finansavimą, siekdama didesnės rinkos aprėpties.
• Kartu su Apple Google pademonstravo, jog telefonų ateičiai ryšio operatoriai įtakos nebeturės – jie liks tik ryšio tiekėjai.
• Google suteikė milžinišką postūmį HTC ir smarkiai nuskriaudė kitus Android telefonų gamintojus: SonyEricsson, Archos, Samsung ir ypač Motorola, kurios Droid buvo išleistas visai neseniai.

Politika

Prieš svarstant, kodėl Google vis dėlto apsisprendė pati pardavinėti Android telefoną ir kodėl būtent dabar, verta žvilgtelėti į pasaulinę telefonų rinką ir jos pasiskirstymą pagal OS (2009 m. gruodį) mobiliajame internete:

Iš TechCrunch pateiktų duomenų matyti, kad „javiniai“ telefoniukai tebeužima didelę dalį rinkos tik dviejuose labiausiai atsilikusiuose žemynuose – Afrikoje ir Europoje. Daugumoje kitų internetas naršomas pirmiausiai su iPhone, o antroje vietoje – su Symbian, Blackberry arba Android telefonais. Android JAV rinkoje užima maždaug aštuntą dalį ir yra antroje vietoje, tačiau yra praktiškai nepastebima kitose rinkose. Symbian tvirtovė yra Azija, o Blackberry ryškiau matoma tik Šiaurės Amerikoje ir Australijoje.

Žiūrint iš Google pozicijos, Android OS ir telefonai turi neproporcingai mažą rinkos dalį už JAV ribų, ypač atsižvelgiant į tai, kad jiems nemažai dėmesio žiniasklaida skiria visame pasaulyje. Google tikriausiai geriau žino priežastis, kodėl taip yra: Ar tai nepasitikėjimas gamintojais? O gal menkas Android vardo žinomumas? Gal Google vengimas pripažinti G1 ir kitus modelius „savo telefonais“ pakenkė jų paplitimui?

Aš spėju, kad Google Nexus One išleido labiausiai tam, kad pagaliau ant telefono atsiradęs visame pasaulyje gerai žinomas ir mėgiamas prekės ženklas paskatintų visą prekybą Android telefonais. Nors „šventuoju“ paskelbtas tik vienas telefonas, dalis auros spindulių kris visiems, o ypač – Android operacinei sistemai.

Tačiau tai tik pirmas žingsnis. Veikiausiai Google taip pat nori tinkamai pasiruošti telefonų rinkos perdalijimui. Ankstesnį Nokia / Blackberry / HP triumviratą turėtų pakeisti naujasis – Apple / Google / Microsoft. Nors šiuo metu Microsoft mūšio lauke dar nesimato, neabejoju, kad su Windows Mobile 7 ji bandys atsigriebti – apie Windows telefoną gandai sklando labai seniai. Praleisti galimybę, kaip kadaise buvo pražiopsota interneto sklaida, Microsoft būtų tikra katastrofa, nepaisant dabartinės firmos įtakos.

Bus daugiau

Bus įdomu gyventi. Nexus One tikriausiai yra tik pirmasis Google techninis įrenginys. Jei Apple pasiseks su planšetiniu įrenginiu (kuris dar nė neišleistas), tai Google, žinoma, išleis jo kopiją – turėdama nuskenavusi visą Google Books archyvą būtų keistuolė, jei to nepadarytų. Savo dienos gali sulaukti ir dabar beveik nepastebima ChromeOS. Kas trukdo Google išleisti nešiojamuosius kompiuterius su savo vardu, kurie būtų skirti populiarinti šią operacinę sistemą?

Tam tikra prasme programinės įrangos ir operacinių sistemų kūrėjų skverbimasis į techninės įrangos teritoriją atrodo logiškas. Kaip rodo Apple patirtis, kontroliuodama visus „frontus“ firma gali sukurti kokybiškesnį vartojimo pojūtį, jau nekalbant apie didesnę maržą iš pardavimo. Svetimai OS gaminantys kompiuterius ar telefonus labai kenčia nuo aršios konkurencijos, nes neturi pakankamai išskirtinumo, kad pateisintų didesnę kainą. Operacinės sistemos kontrolė suteikia tą išskirtinumą. Ir atvirkščiai – OS kūrėja, valdanti techninės įrangos dizainą, gali derinti jos funkcijas prie ateities planų ir pakreipti juos norima linkme, nerizikuodama prarasti konkurencinį pranašumą.

Taigi nors Nexus One yra puikus telefonas – gal geriausias šiuo metu visoje išmaniųjų telefonų rinkoje – jo reikšmė yra gerokai didesnė, nei rodo techninių savybių sąrašas…

Nuorodas šiai fronto laidai po truputėlį rinkau visą gruodžio mėnesį – laikas jas apibendrinti ir užbaigti „fronto metus“. Pagrindinės žiemos pradžios temos – interneto vartotojų teisės ir nesibaigianti kova su DRM. Na, ir žinoma – didysis Google skandalas…

„Duokite laisvę!“

„Give me liberty or give me death!“ – taip yra pasakęs JAV nepriklausomybės kovų dalyvis Patrickas Henry. Po 235 metų laisvės laisvose (?) Vakarų šalyse, šūkis tapo vėl aktualus, šį kartą internete. Neapsikęsdami dėl nuolatinių kėsinimųsi apriboti interneto prieigą ir informacijos mainų laisvę, aktyvesni žmonės imasi iniciatyvos patys: manifestą paskelbė ispanai, piratų partija Europos parlamente inicijavo Interneto teisių chartijos kūrimą. Prie šio dokumento kūrimo gali prisidėti kiekvienas – įtrauktinas tezes galima siųsti europarlamentarui Christianui Engstromui (Švedija, PP). Jei pavyktų suderinti ir priimti tokį dokumentą – piratų partijos Europos parlamente būtų pasiekusios pirmą tikrai svarbią pergalę. O jei būtų išgirsti Nobelio premijos laureatų balsai apie intelektinės nuosavybės įstatymų daromą žalą mokslui, gal teisių chartija galėtų apimti ne vien interneto erdvę, bet ir informacijos mainus apskritai.

DRM pinklės

Muzikai užsienyje DRM beveik nebetaikoma, tačiau užraktai tebėra labai populiarūs tarp filmų, knygų ir kompiuterio programų kūrėjų. Pateikiamas argumentas paprastas – mes nekoncertuojame, todėl tik iš spynų tegalime uždirbti.

Žinoma, ne visi autoriai taip galvoja. Dalis bando platinti savo kūrinius be užraktų, tačiau susiduria su didžiulėmis kliūtimis. Kas sakė, kad autoriaus valia ir teisė yra svarbiausia? Leidėjo interesai yra svarbesni už bet kokią teisę… Dėl jų aukojama netgi galimybė neįgaliesiems ir žmonėms su regėjimo sutrikimais naudotis literatūros kūriniais. Firmos, kurių vadovai ant scenos žarsto gražias frazes apie norą atsikratyti DRM (taip, Apple, į tave žiūrime), pasirodo, nesutinka platinti kūrinių be užraktų net autorių prašomos. Tai kas autoriams belieka? Pažeidinėti įstatymus patiems ir tikėtis, kad jų nenubaus. Nieko čia naujo – visi tai daro internete jau 30 metų ar daugiau…

Autoriai tampa įspausti tarp reakcingų ir konservatyvių leidėjų interesų ir savo skaitytojų, žiūrovų, klausytojų norų. Jeremy Clarksonas („Top Gear“) taip ir rašo – kaip bepasielgsiu, vis tiek esu žuvęs (ačiū, Emili, už nuorodą). Būtų šaunu, kad nereikėtų rinktis tarp tokių nesutaikomų pusių, bet normalaus dialogo kol kas nėra, o laikas veikia interneto naudai – kas sekundę jame paplinta vis daugiau ir daugiau kūrinių, kurių niekas nepardavinėja, todėl už juos niekam ir nesumokėta…

Paminėti DRM ir apsieiti be kuriozų neįmanoma. Slashdot neseniai rašė, kad tie, kas pasinaudojo Microsoft Office 2003 galimybe rakinti dokumentus ir riboti jų prieigos teises, patys liko be tų dokumentų – Microsoft „išjungė“ sertifikato autentikaciją…

Bylos prieš muzikos mėgėjus leidėjams irgi į gerą neišėjo. Muzikantus, kurių kūrinius, pažeisdamos sutartis, firmos savinosi albumams, rinkiniams, savireklamai ar kitoms reikmėms, tos bylos įkvėpė analogiškam veiksmui – dabar Warner, Sony BMG, Universal ir EMI gresia 6 milijardų JAV dolerių bauda už nelegalų 300 tūkstančių dainų naudojimą. Atlikėjas Alejandro Fernandez į Sony būstinę iškvietė policiją konfiskuoti 6 tūkstančių nelegaliai laikomų muzikanto kompaktinių plokštelių. Muzikantus publika gausiai palaiko, ypač tokius drąsius jų veiksmus. Kas bus įrašų studijų pusėje, kai ginčai pasieks lemiamą tašką?

„Ir tu, Google…“

Bruto smūgiu durklu galima būtų pavadinti Google vadovo Erico Schmidto pareiškimą, kad firma į žmonių privatumą ir asmeninių duomenų apsaugą žiūri kaip į kiaurą rėtį: „Jei nenorite, kad apie tai sužinotų, nereikėjo to išvis daryti“. Čia požiūris firmos, kurią, galima sakyti, žmonės myli dėl devizo „nedaryk pikto“. Bene geriausiai į Schmidto akibrokštą vartotojams atsakė saugumo specialistas Bruce Schneier: „privatumas apsaugo mus nuo valdžios savivalės net tada, kai mes nieko blogo nedarome“. Vaizdžiai tariant, atsakymas Google vadovui būtų toks: „Jei šeimoje auga vaikas, akivaizdu, kad paslapties apie jo atsiradimą nėra. Bet ar tai reiškia, kad jo pradėjimo aktas turi būti viešas, visiems prieinamas ir juo gali būti prekiaujama?“

Dar skaudžiau, kad Google smarkiai veidmainiauja teigdama, kad privatumas neegzistuoja. Kai prieš kelis metus C|Net žurnalistai paskelbė daug privačios informacijos apie Erico Schmidto gyvenimą, pasinaudoję tik Google paieška jos rinkimui, Google izoliavo šio portalo žurnalistus ir uždraudė darbuotojams duoti jiems interviu, atsakydama į „neetišką“ informacijos paviešinimą. Tai kaip čia vis dėlto yra? Ar privati informacija gali būti tik tų, kurie tą privatumą internete valdo?

Įžangėlė. Gera žinia – „Naujoji Komunikacija“ atsigavo. Per šiuos metus tebuvo išleisti keturi numeriai (naujausias pasirodė gruodžio viduryje), tačiau 2010-aisiais vėl ketinama leisti žurnalus kiekvieną mėnesį. Mainais į šią žinią ir paraginimą skaityti vieną nedaugelio likusių žurnalų IT tema gavau redaktoriaus sutikimą paskelbti savo rašinį, kurį „Naujajai Komunikacijai“ parašiau prieš kelis mėnesius (jis yra paskelbtas gruodžio mėn. numeryje). Nuo to laiko nemažai naujo įvyko, tačiau bendri pastebėjimai neatrodo labai pasenę. Tikiuosi, kad rasite laiko paskaityti žurnalinės apimties rašinį ir pasidalinti komentarais.

Pramiegota revoliucija

Pastaruoju metu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje gausu dėmesio leidybos, spaudos, o kartu ir pačios žurnalistikos problemoms. Daugelį metų prognozuotas tradicinės žiniasklaidos virsmas į skaitmeninę dabar pradėjo vykti stulbinamai greitai. Ir nors patys spaudos žurnalistai rašė apie tokią galimybę dar žiniatinklio aušros laikais, bene prieš 15-ką metų, vis tiek spausdintinių leidinių nykimo procesas, bent jau sprendžiant iš reakcijos ir karštligiškos sprendimų paieškos, juos pačius užklupo netikėtai. Spaudos leidiniai užsidaro, redakcijos atleidžia žurnalistus, laikraščiai plonėja, o reklamos – pagrindinio pajamų šaltinio – juose lieka tik trupiniai.

Dažnas dėl to linkęs kaltinti ekonominę krizę, tačiau ji tik paspartino procesą, kuris ir taip intensyviai vyko pastaruosius penkeris metus (Vakaruose – ir visą dešimtmetį). Spaudos nykimą paskatino daugybė faktorių:

1. Kompiuterių ir interneto paplitimas. Namų ūkių be kompiuterių vis mažiau ir mažiau, daugelis šeimų turi po kelis įrenginius, tinkamus informacijai internete skaityti (įskaitant naujos kartos telefonus).

2. Skaitymo ekrane įpročiai. Nemenka dalis žmonių šiandien kompiuterio ekrane jau perskaito daugiau teksto nei už jo ribų. Kompiuterizuotos darbo vietos ir kompiuteriai namie įpratino skaityti tekstą monitoriuose. Dabar popierius atrodo tinkamesnis tik ilgesniems tekstams ir knygoms skaityti, tačiau ir tai keičiasi bematant.

3. Operatyvumas ir fragmentiškumas. Žmonės įprato prie kelis kartus per dieną (ar netgi nuolat) atnaujinamų žinių portaluose ir tinklaraščiuose. Laukti naujienų parą atrodo nebenormalu. Lygiai taip „valanda su laikraščiu“ virto daugybe pertraukėlių smulkių žinių skaitymui darbo ar poilsio namuose metu. Išskaidytas laike žinių skaitymas interneto šaltiniuose suteikė daug daugiau lankstumo planuojant dienos darbus.

4. Mobiliosios technologijos. Jei kurį laiką spauda galėjo būti rami, kad žmonės laikraščius bus priversti pirkti bent jau gatvėse ir kelionėms viešuoju transportu, tai dabar tos paguodos nebėra – išmanieji telefonai ir miniatiūriniai nešiojamieji kompiuteriai su mobiliuoju internetu pasiekia žinias praktiškai bet kuriame šalies kampelyje, netgi iškyloje prie ežero, nekalbant jau apie troleibusą ar traukinį. Net lėktuvuose, ir tuose imamas diegti interneto ryšys.

5. RSS. RSS prenumeratos leido žmonėms pasirinkti norimas skaityti temas ir leidinius, nebegaišti laiko daugybės atskirų šaltinių skaitymui, vietoje to sukuriant savo individualizuotą virtualų gyvai žiniomis pildomą laikraštį.

6. Darbo ir karjeros etika. Jei anksčiau įstaigose ir organizacijose darbuotojai nesigėdydavo valandėlę kitą darbo laiko praleisti prie įmonės prenumeruojamų leidinių, tai šiais laikais toks dalykas sulauktų griežtos valdžios pastabos, o gal ir dar rimtesnių pasekmių. Šiandieninė darbo etika sėdėjimo su laikraščiu nebetoleruoja. Todėl žinios, skaitomos to paties kompiuterio, su kuriuo dirbama, ekrane, yra greitesnis ir efektyvesnis informacijos gavimo būdas. Ir, žinoma, galimybė nedemonstratyviai nugriebti laiko su darbu tiesiogiai nesusijusiems dalykams…

7. Ekonominiai motyvai. Lengva prieiga prie informacijos internete paskatino didesnį jos suvartojimą. Retas susimąsto, kiek reikėtų sumokėti, jei reikėtų pirkti kiekvieną perskaitytą straipsnį ir žinutę paskelbusį leidinį. Internete visa informacija iš esmės gaunama nemokamai, tad niekas ir nebando skaičiuoti. O darbe pripratus žinias skaityti naujienų portaluose, tą patį nesunku daryti ir namie, ypač kai gali pasiteisinti nemažai sutaupąs.

O ką laikraščiai gali pasiūlyti kaip atsaką į išvardintus dalykus? Beveik nieko, jei nepaisysime padūsavimų apie tradicijas ir senus gerus laikus. Proceso sustabdyti nebeįmanoma. Jungtinėse Valstijose steigiami fondai su federaliniu finansavimu popieriniams leidiniams remti, nes maždaug pusė amerikiečių vis dar jaučia jiems nostalgiją. Mūsų ekonomika iš reikalo gerokai blaivesnė – visos spaudos joks fondas neišgelbės.

Ir pats skaitytojas negelbės. Tas, kuris anksčiau buvo pagrindinis laikraščių skaitymo ir prenumeravimo „stuburas“, tas inteligentijos atstovas, pats pirmas persikraustė į internetą. Būtent dėl to dabar sunkiausia yra tiems leidiniams, kurie klestėjo iki interneto išplitimo – pagrindiniams dienraščiams ir verslo spaudai. Likusią laikraščių skaitytojų dalį galima gyvai stebėti ankstyvą rytą atėjus papusryčiauti į „McDonalds“ Gedimino prospekte. Vos į šalia restorano pastatytą nemokamo dienraščio „15 min.“ dėžę sudedami šviežiai atspausti laikraščiai, tuojau pat susirenka minia senyvo amžiaus žmonių, akimirksniu išgraibstančių spaudą iki pat dėžės dugno. Ima po penkis laikraščius ar net po tuziną – ir sau, ir kaimynams padalinti – gal net pasikeisdami eina kas kelintą rytą, nors tokio amžiaus žmonėms jau ir nemiga leidžia būti pirmiems prie laikraščių. Šie skaitytojai nesinaudoja arba beveik nesinaudoja internetu. Bet ir jų perkamoji galia artima nuliui. Jei nebebus nemokamų laikraščių, eis jų skaityti į bibliotekas, bet prie kioskų į eilę nestos…

Taigi dalis spaudos pasielgė taip, kaip pataria verslo ir rinkodaros guru Sethas Godinas – prasidėjus revoliucijai, laimi tas, kas pats savo rankomis sugriauna sena ir pradeda nauja. „Lietuvos rytas“ sukūrė lrytas.lt, internete aktyviai ėmė plėstis „Diena Media“ portalai, „Verslo žinios“, „15 min.“ ir kiti laikraščiai. Iš pradžių atrodė, kad tai tik persikraustymas į kitą terpę, tačiau netrukus paaiškėjo, kad ne tik ekranas keičia popierių – keičiasi daug daugiau dalykų…

Internete nėra užuovėjos

Visų pirma, žinių vakuumo internete nebuvo. Jis jau buvo užpildytas specializuotų portalų (Delfi.lt ir kitų). Antra, paaiškėjo, kad internete į varžybas dėl lankytojo dėmesio tenka veltis ne tik su besikraustančiais laikraščiais ir jau esančiais jame portalais, bet ir su visomis kitomis informacijos bei pramogų svetainėmis, naujai besikuriančiais socialiniais tinklais, pačių žmonių rašomais tinklaraščiais, forumais ir galybe specializuotų svetainių. Trečia – netrukus buvo aptikta, kad spaudos reklamos segmentas, tegu ir gausus besivaržančių dėl užsakymų, vis dėlto buvo gerokai labiau apibrėžtas ir konsoliduotas: internete dėl reklamos tartis gerokai sunkiau vien dėl milžiniško konkuruojančių svetainių skaičiaus, ypač jei nori už ją didesnės kainos. Ketvirta – redakcijos patyrė šoką, pamačiusios, kad internete svarbu ne tik, kad tave skaito, bet ir kaip tave skaito bei kiek laiko skiria kiekvienai pastraipai, kiekvienai teksto eilutei. Penktas nemalonus atradimas buvo tai, kad žmonės visiškai pasitenkina keliais žodžiais kitur perpasakota žinia, visiškai nesivargindami aplankyti pirminį jos šaltinį.

Galėčiau spąstus spaudai internete vardinti ir toliau, tačiau trys pastarieji yra patys svarbiausi. Dabar jau visi žino, kad imti ir perkelti pakenčiamai gyvavusią laikraščio redakciją į internetą, išsaugant jos pajamų iš reklamos lygį, yra praktiškai neįmanoma. Netgi turint galvoje, kad serverių išlaikymo ir priežiūros kaštai yra gerokai mažesni už spaudai reikalingo popieriaus, spaustuvės ir platinimo. Iš dalies dėl to kaltas skydelių interneto svetainėse formatas – net didžiausi iš jų neprilygsta laikraščio puslapiui ar iliustruoto žurnalo atvartui ir jo vertei. Taigi vieno užsakymo vertė sumažėjo dešimtis kartų, o norint kompensuoti reikiamą sumą iš reklamos, teko didinti reklamos pardavimų intensyvumą ir kiekį. O tai reiškia papildomus žmones reklamos paieškoms, algas ir socialines garantijas jiems. O tai reiškia, kad reklamos reikia dar daugiau… Ratas sukasi.

Seniai veikiančių portalų redaktoriai tikriausiai prunkštė į kumščius, stebėdami nerangius naujojo „spaudos egzodo“ bandymus vilioti reputacija ir turiniu internete. Daug kas spaudos žurnalistams buvo nauja ir neįprasta. Jei anksčiau buvo parduodami (ir apmokami) visi vieno numerio straipsniai urmu, tai dabar galima (ir būtina) tapo sekti kiekvieno atskiro teksto efektyvumą portale. Skaudu buvo patirti, kad ir pats geriausias straipsnis be paikai rėksmingos, skandalingos, o kartais netgi atvirai klaidinančios antraštės gali likti „neparduotas“. Anuomet galima buvo apgauti save, kad kiekvienas, nusipirkęs laikraščio numerį, ilgai ir su pasimėgavimu skaito visus jo straipsnius. Na, arba bent jau svarbiausius. Dabar gi paaiškėjo, kad jiems skaitytojai vidutiniškai skiria… keliasdešimt ar kelioliką sekundžių! Se-kun-džių!!! Tai ne vien smūgis žurnalisto savigarbai – tai primygtinis reikalavimas iš esmės keisti savo rašymo įgūdžius arba atsisveikinti su greitaeigiais tekstais internete apskritai.

Lietuvoje interneto žiniasklaida garsiai apie tai dar nešneka, tačiau nepatenkinto murmėjimo dėl pernelyg liberalaus informacijos agregatorių, tinklaraščių autorių ar socialinių tinklų dalyvių elgesio su svetima informacija jau teko girdėti. Jungtinėse Valstijose tai dabar yra pats karščiausias skandalas. JAV laikraščių asociacija „Associated Press“ (AP) iš esmės paskelbė karą ne tik jos tekstus cituojantiems, bet netgi į juos nuorodas pateikiančiai paieškos sistemai „Google“. Ilgai grūmojusi ir vienašališkai citavimo taisykles keitusi AP pagaliau apskritai nusprendė trauktis iš „atvirojo“ interneto. Tarnybos skelbiamus tekstus ketinama šifruoti, pritaikyti jiems užraktus ir leisti skaityti tik asociacijos bei jos narių svetainėse, vengiant bet kokios „nesankcionuotos“ sklaidos per naujienų agregatorius, portalus, paiešką ir netgi RSS.

Stebint informacijos sklaidos tendencijas internete, toks AP sprendimas yra šūvis sau į kaktą – ir dar iš labai stambaus kalibro pistoleto. Problema ne tik ta, kad užraktai nepadeda apsaugoti skaitmeninės informacijos „nutekėjimo“ (paklauskite apie juos kompiuterinių programų, CD ar DVD leidėjų). Apriboję citavimo galimybes, laikraščiai internete praras svarbiausią valiutą – dėmėsį, išreikštą nuorodomis iš kitų šaltinių į jų svetaines. Nepasiekiami paieškos sistemoms tekstai internete gi gali būti laikomi tiesiog neegzistuojančiais. AP neturi informacijos monopolio – žmones visiškai patenkins „Reuters“, BBC, AFP ir kitų šaltinių naujienos, kurias jie randa savo pamėgtuose portaluose ar „Google“ paieškoje. Tikėtis, kad žmogus keis susiklosčiusius informacijos vartojimo procesus vien dėl AP norų yra tiesiog kvaila…

Tam tikra prasme AP mūšis prieš internetą yra tas paskutinis mūšis, kuris nulems tolesnę informacijos ir žiniasklaidos raidą. Jei AP pavyks bent dalinai izoliuotis nuo nevaržomo ir nemokamo interneto, jei pavyks uždirbti iš viešai nepasiekiamo turinio, tokių bandymų atsiras visur. Jei tokio dydžio ir tokios įtakos organizacijai nepavyks, tuomet nebepavyks niekam.

Apie bandymus parduoti laikraščių turinį internete dabar rašoma daug. „Financial Times“ pradėjo prekiauti „premium“ tekstais už 3,49 arba 5,75 JAV dolerių per savaitę. „The New York Times“ svarsto įvesti „sidabrines“ ir „auksines“ interneto turinio prenumeratas už 150 ir 300 dolerių per metus. Tačiau ne visi tiki, kad tokios priemonės bus sėkmingos – „O’Reilly“ rašo, kad tai tas pats, kaip šiandien telefonų vartotojams bandyti parduoti telefonų numerių katalogus – žmonės viską randa nemokamai.

Baisiausia, kas gali nutikti dabar panūdusioms rakinti ir bent iš dalies tiesiogiai skaitytojams parduoti savo turinį žiniasklaidos priemonėms, yra ne turinio vagystės ir piratavimas, ne autorių teisių pažeidimai ir nesankcionuotas perpasakojimas kitur, ne paieškos sistemų ištraukti į paviršių žinių fragmentai, o tiesiog skaitytojų abejingumas… Nežinau, ar „Associated Press“ atstovai suvokia, kokia didelė yra „naujųjų žinių“ – tinklaraščių, socialinių tinklų ir mikroformatų, skaitytojų kuriamo turinio – sklaida internete ir kaip greitai ji auga. Daug kur į tai dar atlaidžiai mojama ranka kaip į „mados dalyką“, bet statistika rodo, kad „neprofesionalūs“ tekstai gali labai sėkmingai konkuruoti su tradicinės žiniasklaidos turiniu, ypač kai yra pakuriami milžiniška socialinių tinklų liepsna…

Neformalūs balsai ir žinių alternatyvos

Tinklaraščiai (angl. – „weblog“) – jokia naujiena internete, tačiau daugelis skaitančiųjų jų rašinius nė nežino, kad skaito būtent tinklaraštį. Nors tinklaraščius visame pasaulyje kuria ir rašo tiek valstybinės institucijos, tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek verslo firmos, tiek ir patys žmonės, jie paprastai tapatinami su individualaus žmogaus kūryba ar neformalia žiniasklaida internete. Kai kurie jų užsienyje tapo profesionaliais, pasiekė stulbinamo populiarumo (skaitomi kelių milijonų žmonių kasdien) ir tapo labai įtakingi. Lietuvoje tinklaraščių populiarumo su informaciniais portalais neišeina net lyginti, tačiau sudėjus jų balsus į vieną krūvą, susidaro jei ne kritinis, tai bent jau reikšmingas ir svarus tautiškojo interneto gabalas.

Artūras Račas (racas.lt)

Žinomas žurnalistas, politikos komentatorius ir BNS direktorius Artūras Račas savo tinklaraštį vis dar laiko hobiu, nors su daugiau kaip tūkstančio prenumeruotojų auditorija jis ima virsti diskusijų šalies gyvenimo temomis svetaine ir įtakinga tribūna autoriaus pastaboms bei komentarams.

Portalų ir laikraščių internete profesionalumą ir aprėptį, tvarkingą skaidymą pagal rubrikas ir pastovumą tinklaraščiai atsveria nuoširdumu, temų ir idėjų įvairove, artimumu skaitytojui, socialiniu aktyvumu ir gebėjimu bendrauti. Kitaip tariant, jei portalai daugiausiai pateikia žinias, tai tinklaraščiai daugiau skelbia jų komentarus, diskusijas, analizę, spėliones. Tai šimtai „redakcijos skilčių“ kasdien, nors pati „redakcija“ susideda iš labai margo amžiumi, patirtimi, žiniomis ir tikslais kolektyvo.

Gyvas, nežinybinis rašymo stilius, bendravimas su skaitytojais komentaruose, aktualijų aptarimas arba atvirkščiai – temos, kurių vengia tradicinė žiniasklaida, vilioja nemažą dalį interneto skaitytojų: tinklaraščių auditorija per pastaruosius metus išaugo beveik keturis kartus. Skirtingai nuo portalo straipsnio, tinklaraščio įrašas dažnai yra atviras takas skaityti sudominusia tema daugiau – jų autoriai deda nuorodas į kitų autorių tekstus, šaltinius, rastus Lietuvoje ir užsienyje. Už tokį informacinį atvirumą ir patogią struktūrą tinklaraščius mėgsta paieškos sistemos: neretai tinklaraščių straipsniai kokia nors tema lenkia paieškos rezultatuose kitų svetainių informaciją, o kai kurių jų „Google Page Rank“ (PR) indeksas šiandien prilygsta pačių įtakingiausių portalų turėtiems prieš metus ar du. Nors PR nėra toks svarbus rodiklis, rūšiuojant „Google“ paieškos rezultatus, tačiau jo skaičius vis dar lieka savotiškas svetainės svarbos įvertinimas.

SkaitykIT (www.skaitykit.lt)

Povilo Korop prieš metus pradėtas projektas tapo naudingos informacijos, patarimų ir idėjų šaltiniu žmonėms, kurie nebepasitenkina interneto vartojimu ir nori patys jame ką nors sukurti. Rašinių temos aprėpia tiek labai praktišką pagalbą, tiek ir psichologinius ar sociologinius reiškinius pasauliniame tinkle.

Ir vis dėlto patys tinklaraščiai nėra grėsmingas portalų ar spaudos, persikėlusios į internetą, konkurentas. Jie yra pernelyg išsibarstę, nors dabar vėl turi „centrinį“ tašką – svetainę-agregatorių Blogeriai.net. Pavojų tradicinės formos žiniasklaidai internete kelia tinklaraščių, jų mikroformų („Tumblr“, „Twitter“) ir socialinių tinklų mišinys, kuris žmonėms formuoja alternatyvų žinių naudojimo būdą – ne centrinėje vietoje (pasirinktame portale), o pagal draugų, kolegų, bendradarbių ar šiaip įdomių žmonių internete rekomendacijas.

Privalumų toks naujoviškas informacijos atrankos ir naudojimo būdas turi nemažai:

• bendruomenė, kurią pats pasirenki pagal interesus ar aktualumą, atrenka svarbiausias ir įdomiausias žinias kolektyviai – nebėra reikalo skaityti viską iš eilės ar rankiotis antraštes portale;

• jei turi mažai laiko, kartais visiškai pakanka 140 ženklų ilgio žinutės „Twitter“ sistemoje ar įrašo „Facebook“ socialinio tinklo „sienoje“, kad sužinotum esminius įvykius;

• žmonės dažnai išrenka ne tik svarbiausias naujienas, bet ir įdomiausias citatas, įdeda į interneto albumus savo darytas ar svetur rastas iliustracijas bei nuotraukas;

• yra galimybė gauti informaciją greičiau už žurnalistus arba gauti tokios, kuri į spaudą nė nepatenka.

Nerimą tradicinei žiniasklaidai turėtų kelti tai, kad kasdien vis daugiau ir daugiau žmonių visiškai pasitenkina tokiu informacijos gavimo būdu. Sekdami žinučių srautą „Twitter“ ar „Facebook“, jie aplanko kelias rekomenduotas svetaines (dažnai apylygiai padalintas tarp portalų ir tinklaraščių rašinių), pažiūri kelias nuotraukas, bet šiaip jau dienos informacijos dozę sugeria tiesiai iš to trumpų pranešimų srauto.

Pavyzdys – apie kraupiai smukusį antrojo šių metų ketvirčio BVP aš pirmiausiai sužinojau iš kolegų per „Twitter“. Nors paskui paskaičiau trumpą komentarą tinklaraštyje („Mr. Script“) ir straipsnį portale („15 min.“), iš tiesų tai buvo išimtis – kadangi nesu ekonomistas, tai dažniausiai pasitenkinu esminės informacijos trupiniais su darbu tiesiogiai nesusijusiose sferose. Iš portalų skaitytojo tapau perpasakotų antraščių ir citatų vartotojas, kuris netgi turėdamas laiko mieliau renkasi nuomones ir diskusijas tinklaraščiuose, o ne portalų straipsnius, nes esminę informaciją jau yra gavęs gyvai.

Uroboras (uroboras.lt)

Karolio Jachimavičiaus (ex-„Pravda“) ir bendraminčių rašomas kolektyvinis tinklaraštis arba „kūrybinės industrijos portalas“, kaip pats save vadina, yra tarsi žurnalai „Žmonės“, „Stilius“ ar „Panelė“ viename, tik skirtas progresyviam jaunimui.

Šioje vietoje derėtų prisiminti „Associated Press“ skandalą. Kai kam kelia nuostabą, kad AP nerimauja ne tiek dėl pačių straipsnių, kiek dėl „Google“ ar svetainių-agregatorių įdedamų antraščių. Klasikinės žurnalistų studijos išmokė „Associated Press“ ir kitus spaudos žurnalistus rašyti maksimaliai aiškias ir informatyvias antraštes – tokias, kurios sparčiai keičiantis informacijos vartojimo internete pobūdžiui, ėmė ir pakeitė pačius straipsnius. Ne šiaip sau AP kovoja ir vis dėl trumpesnio citatos žodžių limito – pakanka kitur pakartoti vieną esminį sakinį, ir daugumai šiandieninio interneto skaitytojų priežastis skaityti pradinį šaltinį dingsta.

Žinomas JAV medijų tyrinėtojas ir tinklaraščio „Micro Persuasion“ (jau buvusio) autorius Steve Rubel rašė labai aštriai pajutęs šią informacijos naudojimo transformaciją. Jis priėjo išvados, kad netgi santykinai neilgi tinklaraščių įrašai ir komentarai yra nykstanti rūšis, ir pats pradėjo skelbti tik antraštes, citatas ir trumpas žinutes per asmeninį „srautą“ internete. Gausėja tyrimų ir statistikos, teigiančios, kad žmonės kuo toliau, tuo dažniau skaito vos vieną dvi straipsnių pastraipas, žiūri vos pirmas 10 informacinio klipo sekundžių – informacijos kąsniai internete mažėja kasdien. Ar bereikia sakyti, kuo tai gresia tradicinei žiniasklaidai ir netgi pačiai žurnalisto profesijai?

Ateities nerimas

Mano kolegos, „Verslo klasės“ redaktorius Aurelijus Katkevičius ir BNS žinių agentūros direktorius Artūras Račas, nors patys rašo tinklaraščius, yra atvirai sakę, kad nesupranta mikroformatų („Twitter“ ir pan.) prasmės ir neįžvelgia naudos nei iš tų trumpučių žinučių skaitymo, nei iš rašymo. Tinklaraščiai, kaip vieta pabiroms mintims, pastaboms, diskusijoms ir pasitarimui su skaitytojais pasirodė priimtini, o štai smulkiųjų žinučių triukšmas, ta „žiniasklaida es-em-esais“ yra nepriimtina.

Tačiau „Twitter“ ir „Facebook“ verta stebėti, nes šios tarnybos rodo, kaip keičiasi informacijos vartojimas. O kinta jis labai sparčiai ir virsta tuo, ką galima būtų vadinti „statistiniu“ žinių vartojimu. Jei anksčiau apie informacijos svarbą spręsdavome pagal straipsnio leidinyje vietą, dydį ar antraštės stambumą, tai dabar ji matuojama pagal pasikartojimus. Vieną kartą pastebėjai žinutę RSS sraute ar „Twitter“ žinutėje – praslydo nepastebėta. Du ar tris kartus – hmm… kažkas vyksta. Keturis, penkis ir daugiau – reikia mesti darbus ir pasidomėti: vyksta kažkas svarbaus! Internete netgi atsirado automatizuotos tarnybos, žinių robotai, kurie atrenka svarbiausią informaciją būtent pagal tai, kaip dažnai tema kartojasi portalų ir tinklaraščių antraštėse, trumposiose mikroformatų žinutėse, socialinių tinklų būsenos pranešimuose. Jei dar visai neseniai autoriai stengdavosi vengti temų pasikartojimo, siekdami pateikti skaitytojams unikalų turinį, tai dabar visi kartoja tą pačią infomaciją kaip šarkos – ką gali žinoti, gal iškilus jai į „pastebimumo lygį“ būtent tavo leidinio straipsnį ateis paskaityti „statistinių“ žinių vartotojai?..

Toks informacijos grūdo susmulkėjimas ir besotis žinių srautų vartojimas pagrįstai kelia nerimą leidėjams ir žurnalistams-profesionalams. Nebūtinai dėl leidinių ateities ar uždarbio. Kelia apgailestavimą tai, kad pakitusi žinių kultūra grūda publicistinius žanrus į interneto nuošalę, naikina ilgesnes rašinių formas. Dažnas, įskaitant šio straipsnio autorių, tikisi, kad kuriuo nors metu įsijungs švytuoklės principas, žmonės suvoks, ką jie praranda, ir informacijos vartojimo įpročiai po „interneto karštinės“ sugrįš į tradicinį, amžiais išmintą taką.

Bet ar taip bus? Naujos technologijos nenustoja stebinusios sugebėjimu spartinti ir taip jau regimai beprotišką informacijos srautą. Apie tempo sulėtinimą tik kalbama, statistika ir realybė iki šiol užsispyrusi traukė vežimą priešinga kryptimi. Dabartinės spaudos bėdos rodo, kad „gerų laikų sugrįžimo“ laukimas visiškai tiesiogiai gali baigtis bankrotu ir bedarbio pašalpa.

Blogiausia, kad apie tai Lietuvoje beveik nediskutuojama, nekalbant jau apie rimtus tyrimus ar investavimą į technologijas. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje rašo apie daugelį kolegų problemų, bet ne apie jų ateitį. Ar radijo stočių savininkai nenustebs praradę paskutinę rinką, kai pradėsime važinėti automobiliais su mobiliojo interneto ryšiu (tokie jau gaminami serijiniu būdu)? Ar televizijų vadovai žino, kad jau gimė ir auga karta, niekada savo gyvenime nepirksianti televizoriaus?

Net nežinia dėl ko šiandien reikėtų labiau nerimauti – dėl vis spartėjančio žiniasklaidos technologijų tempo, ar dėl mūsų abejingumo šiems išties revoliuciniams pokyčiams?

Kiekvienas, susijęs su technologijomis, praktiškai kasdien turi įrodinėti, kad ateitis tikrai atsitinka. Tai sunkus ir nedėkingas darbas kaip tik dėl to, kad įrodinėjamas dalykas yra akivaizdus. Žmonių atmintis yra pernelyg trumpa, o suvokiamas laiko kontekstas pernelyg siauras, kad jie matytų save, tarkime, prieš dešimt metų toje pačioje vietoje ir ieškotų „10 skirtumų“. Be laiko tėkmės ir pokyčių stebėjimo ir suvokimo atsiranda inercija. Nepameni, ką veikei internete, kai nebuvo portalų? Vadinasi jie buvo ir bus tokie, kokie yra, visada. Pamiršai salotinės spalvos latvių gamybos laidinį telefoną su sukamu numerio ratuku? Vadinasi tavo Nokia yra amžina ir nesenstanti. Kuo mažiau atsimeni, tuo trumpesnis ir tavo žvilgsnis į priekį.

O kur dar psichologinės „gyvenimo dabar“ priežastys? Amžinos jaunystės ir nemirtingumo godos? Kiekvienas naujas išradimas ir dalykas, kuris pakeičia įprastą ir mėgiamą, yra priminimas apie laiko tėkmę, o vadinasi – ir apie neišvengiamą gyvenimo pabaigą. Popierinė knyga amžina? Pelės ratukas nepakeičiamas? Tai jūsų baimė kalba. Mirties baimė. Juk ne veltui naujovėms labiausiai priešinasi senyvo amžiaus žmonės.

Bijo į priekį žiūrėti ir žmonės, ir verslas, ir organizacijos, ir ištisos valstybės. Tiesa, ne visos vienodai bailios. Kai pavydime kurioms nors šalims technologinės pažangos ir gerbūvio, pavydime jiems drąsos žvelgti į priekį, o ne intelekto, kurio statistiškai vienam žmogiškajam vienetui atseikėta maždaug po lygiai.

Šiandien štai TeliaSonera paskelbė tapusi pirmąja pasaulyje mobiliojo ryšio operatore, teikiančia 4G paslaugas. Manote, Stokholme ar Osle trūksta interneto spartos, ar 3G ryšio aprėptis netenkina? Ne, šimts perkūnų! – ten žmonės žiūri į priekį. Ir net svarsto galimybes pradėti plėtrą Baltijos šalyse. Kad ir ne ryt, bet tai žvilgsnis į ateitį. Galite įsivaizduoti gyvenimą, kuomet turite 20-80 Mb/s spartą bet kur, kur esate jūs ir jūsų kompiuteris ar mobilusis įrenginys? Ką jūs tuomet veiksite? Rinksite naršyklės eilutėje „vė-vė-vė-ma-no-por-ta-las-el-tė“? Nejuokinkit.

Trys užmušantys dalykai, diskutuojant apie ateities technologijas ir sprendimus:

1. Kiek žmonių šiandien ja naudojasi?
2. Pirmiesiems pradėti labai brangu.
3. Žmonės per durni tai suprasti.

Ar reikia į juos atsakyti? Jums tikriausiai nereikia, bet atsakysiu pats sau – kaip paruoštuką tolesnėms diskusijoms, nes žinau, kad jų bus.

1. Šiandien ja naudojasi tie, kas sugebėjo naujose, tik gimstančiose technologijose rasti naudos. Jie drąsiausi, jie pirmi, su jais reikia šnekėtis. Klausti, kaip jie jaučiasi, kuo džiaugiasi, kas jiems atrodo svarbu. Žinoma, šiandien jų gal 10%, gal 5%, o gal nė procento nėra, bet jie kaip tik dėl to ir yra svarbūs.
2. Nebūti pirmiesiems yra daug kartų brangiau. Iš pradžių lauki, kol išplis technologija, po to lauki, kol pakankamai atsiras išmanančių ją specialistų, kad prisirinktų grupė ir tavo firmoje. O kai visko pagaliau sulauki, tai pamatai, kad rinką jau spėjo pasidalinti. Kad gali užimti joje kokią nors nišą tik tada, kai sumerki 2/3 biudžeto į reklamą ir rinkodarą. Ir vis tiek lieki su atsilikėlio etikete. Žinote, ko labiausiai bijo Google, bene pačios inovatyviausios pasaulyje bendrovės, vadovai? Kad juos kas nors pralenks…
3. Ir ką? Negali gi tiesiai pasakyti „nespręskite pagal save“… Juo labiau, kad tai būtų neteisinga – nėra „per durnų“ suprasti, yra tik bijantys. Tie, kurie nebrenda į vandenį, kol aname krante nepamato bent pusės jau persikėlusių. Na, arba tie, kurie įbrenda vien iš baimės likti vieni šiame krante.

Žinoma, technologijos yra pavojingas dalykas. Istorija sėte nusėta įvairiausiais nepasiteisinusiais išradimais, nevykusiais eksperimentais ir mokslo klystkeliais. Tačiau inovacijų daromi nuostoliai visada buvo laikomi priimtina auka už tas pergales, kurias jos atneša. Atsidurti praeityje yra daug baisiau, nei nepatekti į ateitį.

Kartais pagalvoju, kad tas pirmasis homo habilis, kuris nepabijojo išsiropšti iš Olduvajaus slėnio, sušukti savo gentainiams „ū-ū!“ ir parodyti kreivu plaukuotu pirštu į besidriekiančius tolius, turėjo turėti labai greitas kojeles. Antraip jį būtų užmėtę akmenimis. Gerbdamas jo atminimą, labiausiai šiandien vertinu tuos, kas nebijo „trijų klausimų“ šantažo ir bando žiūrėti į priekį. Išleisiu visus pinigus, kuriuos uždirbu, kad tik jiems visiems pasisektų.