Žurnalistika visada buvo „keista“ profesija, nes šiaip, atrodytų, jai visiškai nereikia jokio specialaus mokslo – tik įgūdžių valdyti plunksną, balsą ar aparatūrą. Imi vidutinį išsilavinusį pilietį ir… turi žurnalistą, ar ne?

Socialinių medijų sprogimas žadėjo mus visus paversti masine žiniasklaida, bet to nepadarė. Tekstų, vaizdų, garsų ir filmų kiekis internete auga terabaitais, o kokybė gerėja labai lėtai. Mat kiekvienas laikantis save masinės žiniasklaidos ar komunikacijos apskritai dalimi nebūtinai turi tam reikalingų įgūdžių. Pirmuosius kelis bumo metus galėjome verstis be jų, bet šiandien eteris jau pripildytas ir atėjo laikas ugdyti profesionalumą.

Jei dėl ketverių metų bakalauro studijų Vilniaus universitete pernelyg sunku apsispręsti, yra kitas sprendimas – profesinės žurnalistikos ir ryšių su visuomene studijos. Jas daug metų rengia Lietuvos žurnalistikos centras. Centro prašymu įdedu informaciją apie studijas:

Lietuvos Žurnalistikos Centras skelbia priėmimą studijuoti 2010/2011 m. mokymo programose.

Žurnalistikos profesinės studijos (100 akad. val.) nuo lapkričio 12 d., penktadieniais ir šeštadieniais po 4 val.

Ryšių su visuomene profesinės studijos (100 akad. val.) nuo lapkričio 12 d., penktadieniais ir šeštadieniais po 4 val.

Sekmadieninė žurnalistikos mokykla moksleiviams (30 akad. val.) nuo lapkričio 14 d., kartą per mėnesį sekmadieniais po 4-6 val.

Susidomėjote? Registruokitės el. paštu lzcentras@gmail.com iki spalio 30 d., ieškokite daugiau informacijos LŽC svetainėje arba teiraukitės telefonu 8-678-27660.

Gal susitiksime kurioje paskaitoje?

Tokiu klimatu labai padeda draugų dovana. Ir šiaip norėjau įamžinti temperatūrą. Gal sušildys po poros mėnesių, kai tirtėdamas iš šalčio lauksiu šildymo sezono pradžios?

Taip, žinau, klaviatūrą reikia valyti.

Paskatintas Rokiškio pasakojimų apie karbidą, dezodorantų flakonus ir Riedančių uolų įrašo BOOM!, ir aš nusprendžiau papasakoti istoriją apie sprogstamuosius vaikystės eksperimentus. Žinoma, ši istorija skelbiama su visais įmanomais perspėjimais to nedaryti, N-99 ir kitais bauginančiais ženklais. Būkite protingi.

O istorija tokia – būdamas kokių 12-os ar 13-os metų redakcijai žinomu, bet neatskleistinu būdu gavau buteliuką su keliais natrio gabalais alyvoje. Natris gamtoje nėra retas (kalnus jo suryjame valgomosios druskos ir nitratų maiste pavidalu), tačiau tik junginiuose – gryno metalo niekur, išskyrus chemijos laboratorijas, nerasi, nes jis itin reaktyvus – ore kaip mat oksiduojasi, o vandenyje… na, bet apie tai vėliau.

Kadangi šis šarminis metalas yra tokio karšto būdo, jis laboratorijose laikomas alyvoje. Pats metalas yra minkštas, raikomas peiliu be didesnio pasipriešinimo. Tai yra svarbu, nes eksperimentuojant su natriu svarbiausia yra atgnybti ne didesnį gabalą, nei reikia bandymui.

Žodžiu, gavę tokį lobį (vaikystėje viskas, kas sprogsta, yra didžiausias pasaulyje turtas), nusprendėme pradėti eksperimentus. Buvome perspėti, kad į vandenį reikia mesti tik nedidelius natrio gabalėlius. Tuomet galima stebėti, kaip natris, reaguodamas su H2O, užsiliepsnoja, ima šokinėti ant vandens paviršiaus ir galiausiai sprogsta.

Po kelių tokių smagių eksperimentų vairalazdę perėmė vaizduotė. Nusprendėme, kad daug įdomiau būtų sukonstruoti „kosminį laivą“ ir eksperimentus atlikti „tarpplanetinėje erdvėje“. Kosminis laivas buvo padarytas iš putplasčio (rasto neseniai pirkto televizoriaus dėžėje). Jo valdymui prie balkono atramos buvo pritvirtinti keturi pieštukai, o ant jų užmautos siūlų ritės. Siūlų galai buvo pritvirtinti prie keturių kosminio laivo kampų.

Prieš pradėdami rimtesnius bandymus, atlikome kelis bandomuosius skrydžius. Mūsų kosminis laivas sėkmingai kirto kelių planetų orbitas ir pasiekė Venerą (mūsų penktas aukštas buvo Žemė, ketvirtas – Mėnulis, trečias – Marsas, o antras – Venera). Bandomųjų skrydžių metu įsitikinome, kad kitose planetose yra gyvybė, tačiau ji buvo draugiška kosmoso tyrinėtojams (iš antro aukšto balkono kaimynai iškišo galvą pasidomėti, kas gi čia žaidžia).

Paakinti sėkmės, krovininį kosminio laivo skyrių pripildėme vandeniu (putplastis turėjo labai gerai tam tinkančių įdubų). Laivą su vandeniu, jo neišlaistant, iki Marso ar Veneros nugabenti buvo kebliau, tačiau mums pavyko. Beliko paskutinis – svarbiausias etapas. Maža raketa turėjo nugabenti į kosminę stotį natrio gabalėlį…

Šiame etape paaiškėjo, kad mažus gabalėlius natrio pririšti prie siūlo ne taip jau paprasta. Teko atpjauti kiek didesnį. Na, ko nepadarysi dėl kosmoso užkariavimo!

Raketa su natrio užtaisu nuskriejo per Saulės sistemą. Porą kartų kosminių laivų sujungimas nepavyko, tačiau iš trečio ar ketvirto karto įsivaizduojamame Žemės kosminių skrydžių valdymo centre užsidegė užrašas „Mission Success“ – natris pataikė į vandens rezervuarą kosminiame laive. Jis tuojau pat pradėjo šnypšti ir rūkti, o po kelių sekundžių nugriaudėjo nemenkas KABOOM!

Na, ką aš jums galiu pasakyti… Kosminis laivas sprogimą atlaikė, nors nudegė pora valdymo gijų. Dūmų buvo daug, sprogimo garsas – daugiau nei patenkinamas. Tiesa, paaiškėjo, kad išsėmėme kitų planetų gyventojų kantrybę – jie ėmė mums grūmoti ir grasinti skundu Žemės planetos vyriausybei.

Dėl galimo skandalo teko nutraukti kosminę programą (absurdiška, kai tokie dalykai ima trukdyti žmonijos progresui!). Turimą natrio rezervą reikėjo likviduoti, kad jis nepakliūtų į nepatyrusias rankas ir nepadarytų žalos. Tyrinėtojai nusprendė, kad geriausias būdas – didelis sprogimas, stebint jį saugiai nutolus.

Atsargų likvidavimo poligonu kažkodėl buvo pasirinkta virtuvė. Indas – nemažas emaliuotas dubuo. Saugos sistema – dvejos durys tarp virtuvės, prieškambario ir koridoriaus.

Viskas buvo labai gerai. Tiesa, natris ilgokai nesprogo, nes didesniam kiekiui reikėjo daugiau laiko „pagauti“ kritinį tašką, bet kai sprogo tai ohoho! Virtuvės langai liko vietoje, bet tik per plauką. Mokslininkai į kelnes nepridarė, bet irgi tik per plauką. Tačiau virtuvėje remontą daryti teko… Et…

Visas veiksmas atrodė maždaug taip (tik šiek tiek mažesnio mastelio):

Tai tiek apie sprogimus, kurių negalima daryti namuose. O jūs ką nors esate sprogdinę?

Beklaidžiodamas po svetimus skaitmeninius užrašus radau kai ką labai įdomaus – tinklaraštį žmogaus, pėstute einančio skersai Ameriką. Atradau vėlai vakare ir užkibau – varčiau (ten gerokai daugiau nuotraukų nei teksto) iki paryčių. Pagalvojau, kad tokia kelionė yra tikrų tikriausias smegenų „restartas“. Ir dar – geriausias būdas pažinti žmones. Amerikoje jie dažniau geri, pasirodo. Po 100 dienų ėjikas vis dar gyvas ir su visais dantimis.

Dabar I’m Just Walkin’ RSS yra mano laukiamiausias. Dėl to nekasdieniško kasdieniškumo…

Prisipažinimas, kad skaitau futbolo rungtynes sulaukė griežtokos sporto ir televizoriaus (suderinama?) gerbėjų kritikos, tačiau aš kol kas lieku ištikimas kompiuteriui. Prieš 2006-ųjų čempionatą netrūko kompiuterinių prognozių, kas jį laimės. Maniau, kad rasiu nemažai ir šį kartą, tačiau apsirikau – aptikau nemažai skaitmeninių spėjimų lažybų bendrovių svetainėse, bet jas dėl interesų konflikto diskvalifikavau.

Užtat aptikau tikrą entuziasto spėjimą: Gametropolis nepatingėjo visą futbolo čempionatą sužaisti iš anksto su Nintendo 64 žaidimų kompiuteriu. Visas 64 rungtynes! Kompiuterinis čempionatas truko tris dienas „nuo iki“, o jo nugalėtoja (tiesa, smarkiai palaikant žaidėjams) tapo Anglijos rinktinė. Jei ne ta aktyvi intervencija, veikiausiai būtų laimėjusi Vokietija.

Jei būčiau turėjęs laiko, gal ir aš būčiau pabandęs su, pavyzdžiui, Championship Manager išsiaiškinti, kas laimėtų mano skaitmeniniame pasaulyje. Bet nepadariau taip, tai dabar beliko paklausti jūsų – kas laimės WC2010? Tinka ir analoginės prognozės…

Ir mes taip pat turime savo numerį 1. Ir jis, beje, savotiškai giminingas Jungtinių Amerikos Valstijų numeriui 1. Yra ir netikėtų dalykų. Piratinė programinė įranga – Armėnija? Hmm… Automobilių vagystės – Australija. Ooo!

Graži informacija?

Džiaugiuosi, kad Lietuvių dizainerių idėja pateko į Boing Boing. Cituoju: „Lietuvos dizainerių komanda sukūrė seriją valgomo apavo iš duonos, kurį galima įsigyti jų svetainėje. Panašu, kad tai išties patogios naminės šlepetės“. Bravo Remigijui ir Egidijui Praspaliauskams! Tiesa, už 17 eurų tikriausiai nepirksiu, bet gal iš „šeimyninio“ batono pabandysiu pasidaryti pats.

Kai buvau 12-14 metų, pagrindinis mano ir keleto artimų draugų laisvalaikio užsiėmimas buvo įvairiausi „techniniai“ brėžiniai. Pirkdavome milimetrinį popierių, storus sąsiuvinius, įvairiausias liniuotes bei trafaretus, skolindavomės iš draugo tėčio (jis – architektas) rapitografus ir braižydavome įvairiausius skraidančius, plaukiančius, nardančius bei važiuojančius aparatus, labai mažai turinčius bendro su realybe. Mus įkvėpė Žiulio Verno romanai, karinės technikos (sovietiniai) ir modeliavimo žurnalai. Išpiešdavome pačias smulkiausias detales ir sugalvodavome paaiškinimą, kaip jos veikia.

Čia ne mano brėžiniai, bet jie stulbinamai panašūs – jei ne sumanymu, tai dėmesiu ir kruopštumu vaizduojant nerealius dalykus. Iliustracijos šiam įrašui yra Karl Hans Janke, kuoktelėjusio vokiečio (jis beveik 40 metų praleido uždarytas šizofrenikų prieglaudoje) kūryba. Janke (1909-1988) paliko per 4000 brėžinių ir kelis šimtus modelių, lenkiančių vienas kitą fantazija, atlikimo kruopštumu ir nuosekliu fizikos dėsnių nepaisymu.

Fizika nužudė mano „techninę“ kūrybą. Energijos tvermės dėsnis buvo nesuderinamas su fantazija. „Energija iš niekur neatsiranda“ buvo 1000 kartų žiauriau nei „Kalėdų Senelio nėra“ vaikystėje. Todėl fiziką mokiausi nenoriai, nesutariau su mokytoja, gaudavau nelabai gerus pažymius ir iki šiol širstu ant šio mokslo.

Karl Hans Janke liga leido ignoruoti mokslo dėsnius. Žmogelis nė kiek nesisielojo dėl to, kad jo aparatai iš principo negali veikti, braižė vis keistesnius ir siuntė juos Vokietijos mokslo institucijoms, išradimų ir patentų biurams. Pagarba jam už tai. Gal išties turi būti kuoktelėjęs, kad nenustotum kūręs ir po to, kai tau racionaliai paaiškinama, kad tokie mechanizmai negali veikti?

Benoit Sokal ne mokslininkas, o menininkas. Todėl jo niekas į beprotnamį neuždaro ir už prisukamus mechaninius traukinius, kurie gali nuvažiuoti tūkstančius kilometrų, nenaudodami jokios kitos energijos. Kaip žaidimas Syberia nėra joks stebuklas, bet kaip fantastiškų mašinų pasaulio atvaizdas… beveik neturi analogų.

Jei ką nors kuriate, nesustokite vien dėl to, kad jūsų kūryba prieštarauja dėsniams. Geriau kuoktelėti, nei turėti 10 iš fizikos.

Desertui: 3500 Karl Hans Janke iliustracijų Vokietijos fototekoje.