Jei jau pradėjau nuo anonsų, tai štai jums dar vienas – tinklalaidžių (podcast) verslui svetainė – Mintys Verslui. Sausio mėnesį pradėtas projektas iTunes puslapyje jau turi aštuonias laidas, vienoje kurių, teko sudalyvauti ir man: su žurnalistu Ryčiu Juozapavičiumi ir viešųjų ryšių įmonės „Publicum“ direktorium Artūru Jonkumi diskutavome apie socialinių tinklų įtaką įmonių reputacijai. Laidos, sprendžiant iš paskelbimo datų, pasirodo kartą per savaitę.

Turiu prisipažinti, kad nepaisant mano bandymo sukurti tinklalaidę, šiaip, skirtingai nuo Karolio, reguliariai jų neklausau. Tačiau dabar pabandysiu, nes bent kelias dienas per savaitę po pusvalandį ar daugiau praleidžiu Vilniaus viešajame transporte. Tai idealus laikas garsu įrašytoms mintims. Apie verslą, technologijas, internetą ar dar ką nors…

Pabandysiu pradėti nuo „Minčių verslui“ – juo labiau, kad ši tinklalaidė iTunes puslapyje įdėta tarp „New and noteworthy“ ir bent dabar yra populiaresnė net už „Popietę su Algimantu Čekuoliu“ (!). Jei žinote kitų informatyvių saldainukų ausiai – palikite nuorodų komentaruose. Manyčiau, kad „podkęstų“ klausytis tikrai geriau, nei Stano balso, įkalbinėjančio paremti chorų karuose…

Jei šiandien dar vyktų koks diagramų konkursas, tai tektų pagrindinį prizą atiduoti svetainės Viešai.lt žmonėms. Nes tai pirmoji Lietuvoje svetainė, bandanti suprantamai ir vaizdžiai, su komentarais ir tiesiogine prieiga prie originalių (oficlialių) šaltinių, pateikti didžiausios šalies piniginės – valstybės finansų sistemos duomenis.

Biudžeto sumomis ar atskirų kategorijų skaičiais lengvai žongliruoja politikai ir žurnalistai, tačiau paprastas žmogelis be paaiškinimų, konteksto, analizės ar vaizdaus pateikimo realiai negali įvertinti, kokiu tikslu tais skaičiais žarstomasi. Netgi tie iš mūsų, kurie atidžiau seka valstybės finansų peripetijas negali būti tikri, kad tinkamai įvertino visas aplinkybes, nes nė vienoje publikacijoje nėra pateikti visi duomenys.

Be konteksto labai lengva skandalizuoti skaičius. Nesvarbu, ar pridedi „net“, ar pridedi „tik“ – viskas skamba įtikinamai (dažnai labai bauginančiai), nes neturi su kuo palyginti.

Dabar tokia galimybė yra. Galimybė ne tik pamatyti išlaidų proporcijas, įvertinti jų pokyčius, bet ir užduoti klausimus. Pavyzdžiui, ką 2009 m. nuveikė gyventojų apsaugos labui Alytaus rajono savivaldybė su 46 200 litų civilinei gynybai ir kodėl Tauragės raj. savivaldybėje šiam kilniam tikslui yra skirtas apskritas nulis? (na, gerai – šiuo atveju tiesiog neišskirta atskira išlaidų rūšis, bet tai tik pavyzdys…)

Viešai.lt pateikta vizualizacija, įrankiai ir lentelės, panašiai kaip KąVeikiaValdžia informacija, daugiausiai naudos duotų žurnalistams – tai ketvirtajai valdžiai, kuri per pramogas dažnai pamiršta, kad buvo pasišovusi kontroliuoti kitas tris ir informuoti skaitytoją. Biudžeto vizualizacijos projektas, sprendžiant pagal analogus užsienyje, irgi tarsi turėjo gimti kurioje nors iš iniciatyvesnių redakcijų. Bet jei jau taip neatsitiko – šaunu, kad atsirado žmonių, savo iniciatyva ėmusių įgyvendinti projektą. Beje, tie žmonės tinklaraščių skaitytojams nėra nauji – Viešai.lt atsiradimas iš dalies paaiškina, kur dingo nutrūkusio tinklaraščio „Teigiamos naujienos Lietuvoje“ energija…

Didžiausios Holivudo studijos dreba iš pykčio, knygų leidėjai dejuoja dėl mažėjančių pardavimų, muzikos įrašų industrija bejėgiškai stebi krentančią albumų pardavimų kreivę, senosios programų kūrėjų tvirtovės – Adobe, Microsoft ir pan. – laukia „šitos beprotybės pabaigos“, o žaidimų kūrėjos Nintendo vadovas Satoru Iwata neslepia, kad rinka skęsta, neatlaikydama spaudimo.

Apie ką kalbama? Neatspėjote. Ne apie torrentus, failų prieglaudas žiniatinklyje, Usenet serverius ar paprasčiausią kopijavimą į atmintukus bei įrašomus DVD. Kalbama apie tikrus autorius, muzikantus, TV serialų kūrėjus, rašytojus, programuotojus ir dideles įtakingas verslo bendroves – Apple, Amazon, Netflix, Ebay, Rovio, Electronic Arts, Zynga, GetJar. Visi šie žmonės, oficialiai priklausantys turinio kūrėjams, jų autorinių teisių savininkams bei legaliems pardavėjams ar platintojams yra naujieji piratai.

Su jais neįmanoma kovoti, nes jie veikia išskirtinai legaliai. Jie nieko nevagia, bet atima verslo perspektyvą iš tūkstančių kitų bendrovių, studijų, redakcijų, leidyklų. Jų metodas paprastas – jie skaitmeninį turinį parduoda už 99 centus arba dalina nemokamai.

Muzikos gerbėjai nusiperka vieną dainą iš albumo, o ne visą albumą; pavargę po dienos darbo žmonės nuomojasi serialus, nes jie pigesni ir ne taip įpareigoja susikaupti kaip filmai; į savo skaitykles Kindle ar iBooks klientai parsiunčia pigiausias knygas, kurios populiarumu jau lenkia klasikinius bestselerius; Angry Birds rodo didelę riebią špygą visai Mario ir draugų imperijai, o programų kūrėjai per 2-3 metus nuo ištisų kainoraščio kategorijų nubraukė po vieną ar net du nulius gale.

„That’s kind of insane“

(Engadget nuotrauka)

Prieš 4 dienas Apple pristatytas iPad 2 tikriausiai nebuvo didžiausia renginio naujiena. Na, taip – spartesnis, lengvesnis, plonesnis, su vaizdo kameromis ir HDMI jungties galimybe – viskas gerai, bet man didžiausią įspūdį padarė GarageBand programos pristatymas, tiksliau – jos kaina. Penki doleriai. Renginį gyvai komentavęs Joshua Topolsky iš Engadget taip ir parašė „That’s kind of insane“.

Kad būtų aiškiau, kodėl „beprotiška“, iškasiau iš savo popierinio archyvo keletą 1996-tų metų kompiuterijos žurnalų ir paieškojau analogiškų produktų kainos. Pigiausias, kokį radau, kainavo $499. Ir neturėjo nė trečdalio GarageBand galimybių. Programos, kuri veikia planšetėje…

Kodėl jie taip daro?

Doras ekonomistas jums pasakytų, kad produkto, kurio tiražavimas kainuoja 0 ct, kaina neišvengiamai artės prie nulio, nepriklausomai nuo to, kiek kainavo pačio produkto sukūrimas. Kuo didesnė rinka, tuo spartesnis tas artėjimas prie nulio. Taip didžiausių „turgaviečių“ savininkai – Amazon ir Apple – ir tapo naujaisiais „piratais“. Internetas yra globalus, jame yra nuolat auganti jau daugiau kaip 2 milijardų žmonių minia, tad kainų nulis artėja stulbinančiu greičiu.

Kiekvienu atskiru atveju 99 ar 0 centų kainą galima paaiškinti skirtingais motyvais, tačiau juos visus sieja bendri dėsningumai: globalus platinimas, socialinis interneto fenomenas ir sparčiai didėjanti informacijos skaitmenizacija. Stabdžiai ir pagraudenimai, kad tuoj, neva, visi atsivalgys „nekokybės“ ir grįš mokėti po 50/500/5000 dolerių, neveikia. Jie net materialiame gyvenime neveikia (antraip neturėtume IKEA, Casio, Škoda ar RyanAir), tai ką jau kalbėti apie skaitmeninį. Gali įtikinėti žmogų, kad skrydis Qatar Airways pirmąja klase yra visiškai kitas dalykas, bet neįrodysi, kad dėl to jis visą gyvenimą turi atidėti po dešimtadalį algos. Norime skristi ir skrendame. Galų gale tas skrydis šiais laikais trunka tiek pat kiek troleibuso kelionė iš Pašilaičių į Antakalnį ar trumpiau. Galima netgi pastovėti…

Knygų, kurios skaitmeniniu pavidalu Amazon parduodamos už nepilną dolerį, autoriai turi savų motyvų. Gerai, jei esi tarp 20-ies populiariausių autorių pagal New York Times sąrašą. O jei ne? Jei tau jau kelinti metai iš eilės nepavyksta ten patekti, net jei parduoti dešimtis ar šimtus tūkstančių? Tai imi tuomet ir paleidi savo detektyvą už 0,99. Vieta šalia Johno Grishamo, Dano Browno ir kitų korifėjų yra saldi savaime. O paskui dar aptinki, kad pardavus milijoną knygų už dolerį nuostolio vis tiek nėra…

Kiek vertas Angry Birds žaidimas? Anksčiau daug prastesni kasetėse konsolėms būdavo parduodami už 50 žalių. Galėjo taip padaryti ir Rovio. Būtų pardavę kelis tūkstančius (jei tiek), gautų piktų apžvalgų žaidimų žurnaluose ir svetainėse (neverta mokėti už tokį primityvą!) ir galvotų, ką daryti toliau. Tačiau jie paleido už „kapeikas“. Ir dabar jų nuopelnų sąrašas „#1 Paid App“ atrodo kaip Pasaulio atlaso turinys: nuo „#1 Paid App in US“ iki „#1 Paid App in Nicaragua“. Įskaitant ir Lietuvą. Ir niekas priekaištų neturi – gal ne stebuklas, bet ir kainuoja gi beveik nieko…

Kai kam norisi šlovės ir populiarumo, kai kas nori parodyti dulkinus padus Adobe (ei, Pixelmator!), kai kas tiesiog nori atrasti savo vartotoją, mesdamas tinklą kuo plačiau ir bandydamas ištrūkti iš „ilgos uodegos“ galo. Labai nemažai šių žmonių sugeba rasti pusiausvyrą tarp kainos ir platinimo aprėpties: parduodant milijonus kopijų, atsiperka netgi labai brangūs projektai.

Pop Will Eat Itself?

Buvo kadaise Dar tebėra tokia talentinga ir maištinga grupė (buvo atvykusi ir į Lietuvą, jei įdomu). Jos pavadinimas – tarsi neišsipildęs lūkestis, kad populiarumo banga ilgainiui nuslopins save, palikdama minios pasigėrėjimui tik tikruosius talentus. O bus taip kada nors? Sunku pasakyti. Kartais ir mane aplanko jausmas, tarsi stebėčiau sparčiai besipučiantį nulinių kainų burbulą. Paklausai protingų žmonių dejonių ir priekaištų, patikrini kasmet vis ilgėjantį „neprisitaikiusiųjų“ bankrotų sąrašą ir pagalvoji, kad gaila vis dėlto. Galėtų užtekti vietos ir pinigų visiems. Bet aš… aš tai saviškius išdalinu po dolerį ar kelis naujiesiems piratams.

Nėra prasmės pasakoti naujienas nuo GSMA kongreso Barselonoje uždarymo praėjus beveik 10-čiai dienų, tai jų ir nepasakosiu. Šis rašinys – bendra apžvalga, kuri mokyklinio rašinio stiliumi galėtų vadintis „Ką aš supratau, apsilankęs Mobile World Congress 2011“. Būtent supratau, o ne sužinojau.

Iki „planšečių amžiaus“ – dar metai ar kiti

Šitą ne taip paprasta buvo suprasti, nes kongreso parodos salėse elektroninėms lentutėms buvo skirta garbingiausia, labiausiai matoma vieta. Motorola Xoom, Samsung Galaxy Tab 10.1, Huawei Ideos S7 Slim, LG Optimus Pad, Blackberry PlayBook, Asus Eee Pad, Hewlett-Packard TouchPad, HTC Flyer – nemaža dalis šių naujų planšečių pirmą kartą „dienos šviesą“ išvydo MWC 2011 salėse. Jų gamintojų parengtis išleisti produktus, deja, nieko labai gero šiais metais nežada: operacinė sistema (daugiausia Android Honeycomb) yra nebaigta, o masinė gamyba geriausiu atveju prasidės šių metų vasarą. Realiai pasirinkimą Lietuvoje tikriausiai turėsime tik prieš Kalėdas.

Nors iš esmės planšečių gamintojai seka Apple pramintomis pėdomis, kai kurie jų rado stebėtinų sprendimų išsiskirti iš minios. LG Optimus Pad turi nugarėlėje dvi kameros akutes, galinčias fiksuoti „trimatį“ vaizdą, o HTC Flyer, pavyzdžiui, turi pagalbinę plunksnelę objektų ekrane valdymui. Abu dalykai atrodo nebūtini, nors plunksnelė Flyer išskiria kaip kūrėjams skirtą produktą.

(LG Optimus 3D telefonas)

Nežinia, ar bus populiarus LG pasirinkimas visur, kur įmanoma, integruoti 3D vaizdą – firma „trimatizmu“ užkrėtė ne tik savo televizorius ir planšetę: pirmąją kongreso dieną išdidžiai buvo pristatytas ir „pirmasis pasaulyje trimačio vaizdo telefonas“ LG Optimus 3G. Gera naujiena – erdvinį vaizdą telefono ekrane išties galima matyti be specialių akinių. Bloga naujiena – jis turi būti specialiai paruoštas turinio kūrėjų, o pačiu telefonu nufilmuotam vaizdui jau reikia akinių – nesvarbu, kokiame ekrane jis bus peržiūrimas.

Laikant rankose Optimus 3D tiesiai prieš akis, trimačiai efektai matomi ganėtinai gerai (nors ir kenčia dėl mažo ekrano dydžio), tačiau vos pasislinkus į šalį efektas dingsta, o žiūrint dar didesniu kampu jis susilieja į neryškius šešėlius. Todėl veikiausiai pilnametražių filmų su Optimus 3D niekas nežiūrės (negi iškentėsi 2 valandas toje pačioje padėtyje?), tačiau trumpų klipų peržiūrai jis tinka. Klausimas tik, kas juos filmuos? Telefono kūrėjai pristigusius filmų žada vilioti žaidimais. Kaip jie atrodo ekrane pats nemačiau, nes prie to kampo LG stende nuolat būriavosi minia jaunesnio amžiaus kongreso dalyvių.

(Android Honeycomb sąsaja – Zonaponsel.com nuotrauka)

Tačiau grįžkime prie planšečių. Nepaisant to, kad dauguma MWC pristatytų produktų naudojo Android OS, man kur kas įdomesni pasirodė jos nenaudojantys – ypač HP TouchPad. Android Honeycomb niekuo nenustebino, nors šiaip jos sąsaja gerokai skiriasi nuo telefonams naudojamų Android versijų. Kai kam ji primena Windows XP, man gi – MacOS Dashboard sąsają, ypač pagrindinis ekranas. Gilesniam patyrinėjimui būtų reikėję daugiau programų, tačiau šiuo metu jų praktiškai nėra – tik tas, kas sudėta į operacinę sistemą: naršyklė, paštas, foto/video įrankiai ir dar kelios smulkmenos. Didžiausias pastebėtas privalumas – labai sklandžiai veikianti sąsaja: be trikdžių ir stabdymo.

Kadangi Lietuvoje (buvusios) Palm WebOS sąsajos neteko nė pauostyti, labai taikiausi prasibrauti prie HP stendo. Vasario 9 dieną San Franciske Hewlett-Packard paskelbė apie pirmąją planšetę su WebOS 3.0 – TouchPad, tad geidžiau ir ją išbandyti, ir kartu su WebOS pažaisti.

Mano norams išsipildyti nebuvo lemta, nes HP neleidžia paimti lentutės į rankas – galimas dalykas, kad ji dar tebėra toje stadijoje, kai ne vietoje palietus „šriubai byra“. TouchPad demonstravo HP žmonės, tačiau tą demonstraciją tikrai buvo verta pažiūrėti.

Beje, mano matyta demo buvo kur kas turiningesnė už čia įdėtą. WebOS sužavėjo ne tik sąsajos išbaigtumu, bet ir keletu tikrai gudrių sprendimų: laiškų antraščių ir kitų žinučių (Twitter, Facebook) peržiūra nepaliekant naudojamos programos; keičiamo dydžio ekrano klaviatūra su skaičių eile, gebėjimu sudėti susijusius programų langus į vieną krūvelę (tai gerai matyti klipe); belaidžiu indukciniu įrenginio krovimu. Anksti kalbėti apie įrenginį, kurio gamintojai kol kas ir į rankas neduoda paimti, tačiau bent jau man HP TouchPad buvo tikrai įspūdingiausia MWC 2011 matyta planšetė. Pastebėti minusai: spartos problemos, nepaisant dviejų branduolių 1,2 GHz procesoriaus, ir (kol kas) jokio pritaikymo tarptautinei rinkai. Tikėkimės, kad iki vasaros, kai žadama išleisti TouchPad, šie dalykai bus sutvarkyti. Santykinai menka WebOS dalis išmaniųjų rinkoje lemia ir skurdoką programų pasirinkimą. Pasak HP, jų yra apie 6000, tačiau nežinia, kiek iš jų tikrai tinka planšetėms ir yra pakankamai kokybiškos konkuruoti su iOS ar būsimomis Android programomis.

Nors aš esu tarp tų nuosaikiųjų, kurie nesitiki iš kovo antrąją dieną pristatomos antrosios iPad kartos didelių naujovių, gali būti, kad Apple produkto pristatymas vis dėlto gerokai pakoreguos rinkos perspektyvas. Net MWC metu entuziazmas, rodomas kitų gamintojų planšetėms trukdavo tik tol, kol smalsuoliai išgirsdavo numatomą įrenginio kainą. „800 bucks? Man, it doesn’t make sense…“

Nepaisant to, kad Apple nedalyvavo MWC, mintyse, manau, ne vienas aš lyginau pristatomus produktus su iPad: tiek sąsają, savybes, programas, tiek, žinoma, ir kainą. Reikia degte degti prieraišumu žaliam robotui, kad šiandien įsigytum Motorola Xoom už 600 dolerių su įpareigojančia sutartimi – o ką, jei už trijų dienų Apple gerokai nuleis pirmosios kartos iPad kainas, kaip ji dažnai daro pristatydama naują įrenginių kartą? Teoriškai įmanoma, kad planšečių rinkoje susidėlios padėtis atvirkščia telefonams: norintys pigaus produkto pirks iPad, mažiau skaičiuojantys pinigus – Android, Blackberry ar HP. Nors man sunku tuo patikėti. O gal išankstinės iPad konkurentų kainos yra pernelyg išpūstos? Gal, prasidėjus masinei gamybai, jos sumažės? Gal. Nors patirtis su pirmosios kartos Samsung Galaxy Tab nieko gero nežada kaip ir gandai, kad Apple su Samsung iš esmės kontroliuoja planšečlų dydžio liečiamų ekranų užsakymus – kitiems lieka labai nepigūs trupiniai.

Man pasirodė, kad nepaisant garsaus šurmulio, niekas kol kas nepasiūlė agresyvaus iPad konkurento. Veikiausiai šiemet ir nepasiūlys, nors patys nekantriausi galės įsigyti alternatyvas, solidžiai apmokėdami šią privilegiją. iPad alternatyvų neskatina pirkti ir programų stoka. Jei be programų Android ar WP7 telefonu bent jau galima skambinti, tai planšetė ne programų atrodo gerokai liūdniau – sunku įtikinti žmones, kad naršyklės visiškai pakaks, nepaisant HTML5 ir „debesų“ entuziazmo.

Galimas dalykas, kad kai kurios bus neoficialiai pavadintos „Facebook planšetėmis“. MWC pastebėjau tendenciją telefonus be jokių patrauklių bruožų vadinti „Facebook phone“. Neva tai padės žiopliems vartotojams išpirkti pagamintą tiražą. Tokia partizaninė rinkodara nesužavėjo Marko Zuckerbergo – Facebook vadovas aiškiai pasakė, kad jokio „Facebook telefono“ apskritai nėra.

„Bukas vamzdis“ verčia krūpčioti

Nors pradėjau apžvalgą nuo planšečių, nederėtų pamiršti, kad MWC 2011 jos buvo tik svečiai – kongresas yra mobiliojo ryšio operatorių susitikimo, pasitarimo ir pasibėdavojimo vieta, o ne gaminių paroda. To pasibėdavojimo buvo sočiai.

Viena vertus, būti mobiliojo ryšio operatorium šiandien, atrodo, yra labai gerai: nors kai kurios rinkos yra persotintos abonentais, paslaugų ir spartos poreikis nuolat didėja, ir tam jokio galo nematyti. Tik plėsk infrastruktūrą, statyk 4G ryšio bokštus ir stenkis aplenkti konkurentus, bandydamas pasiekti paskutinį teritorinį užkaborį. Bet čia tik viena pusė.
Kita pusė – neišvengiamas kainų mažėjimo spaudimas plintant naujoms technologijoms, didėjant konkurencijai ir ryšio spartai. Vieną kartą operatoriai tai jau patyrė. Jei pamenate, kiek kainavo mobiliojo telefono skambučio minutė prieš tuziną metų, tai suprasite operatorių nerimą, kad tas pats gali atsitikti ir su duomenų ryšiu. „Planas Supervamzdis – 500 terabaitų už 1 centą!“ yra kraupiausia ateities vizija, kokią šiandien galėtum papasakoti „Leadership Summit“ susitikime dalyvavusiems Europos ir pasaulio mobiliojo ryšio kompanijų vadovams.

(Leadership Summit susitikimas – Mobile World Live nuotrauka)

Grįžęs iš susitikimo Omnitel prezidentas Antanas Zabulis, labai mielai, beje, bendravęs su į kongresą atvykusiais Lietuvos žurnalistais, pasakojo France Telecom nuogąstavimus: „Google į mobiliojo interneto infrastruktūrą investuoja 500 milijonų dolerių, Apple – 1,2 milijardo, o vien France Telecom – 5 milijardus“. Tačiau iš paslaugų mobiliajame internete labiausiai pelnosi būtent Google ir Apple. Gal dar ne taip grėsmingai šiandien, tačiau beveik visi analitikai be išimties tvirtina, kad „pinigai telefone“ didės labai sparčiai.

Merkiantys į infrastruktūrą milijardus Europos mobiliojo ryšio operatoriai bijo tapti „buku vamzdžiu“ – gauti pinigėlį (kasmet dėl konkurencijos ir paslaugos paplitimo vis mažesnį) tik už ryšio užtikrinimą, bet ne už juo teikiamas paslaugas, pramogas ar turinį. Taip iš esmės yra atsitikę su laidiniu internetu: nors nemažai laidinio interneto tiekėjų siūlo visokių papildomų paslaugų (Gala TV iš Teo ir pan.), populiariausias žmonių pirkinys yra „plikas“ internetas, pageidautina, neribotas už fiksuotą kainą. Visi „dideji“ pinigai internete sumokami už turinio ir paslaugų „antstatą“ tokioms firmoms kaip Apple, Netflix, Amazon ir t.t. Iš Lietuvos vartotojų pinigai už turinį į JAV masiškai dar nenuteka (nes mes dar nepriskiriami mokiems ir neturime prieigos prie iTunes, Netflix ar Pandora), tačiau bent jau už programas telefone mokėjimai po truputį didėja – žinoma, ne operatorių naudai. Vakarų Europą gi, ES komisarė Neelie Kroes, pasak Antano Zabulio, perspėjo nedviprasmiškai: „Rytai jus sutriuškins technika, Vakarai (turima galvoje JAV – aut. past.) – turiniu“.

Na taip – Rytai telefonais, Amerika – paslaugomis, pramogomis ir turiniu, o patys vietos vartotojai – nuolatiniu spaudimu mažinti ryšio kainas. Kartais netgi su tos pačios Europos Komisijos pagalba, kuri nuo kitų metų ketina rimtai pareikalauti mažinti tarptinklinio duomenų ryšio (data roaming) tarifus. Su balso skambučiais EK jau padirbėjo – nepigu iš Italijos ar Ispanijos skambinti namo, bet galima – minutės kaina yra 1,63 Lt, priimto skambučio – 0,63 Lt (kainos iš Omnitel svetainės). Nepalyginsi su dešimtimis litų už ES ribų. Tačiau duomenų perdavimo kaina tebėra kaip kosminio turizmo: vienas varganas megabaitas lupa 8,14 Lt, tad viso naujienų svetainės tinklalapio užkrovimas net neskaičiuojant Flash reklamų gali kainuoti apie 20 litų. Aš nė nekalbu apie videoreportažus ar kitokią vaizdo/garso informaciją.

Tokioje apsuptyje visiškai natūraliai gali sustiprėti persekiojimo jausmas. Investuodamas didelius pinigus į 3G/4G norėtum matyti ateities tinklą kaip puikią platformą pasiūlyti vartotojams vis daugiau visokių paslaugų, gerokai prisidedančių prie mokesčio už ryšį, tačiau taip labai retai nutinka. Pačių operatorių sukurtas programas, muzikos ar vaizdo leistuvus, parduotuves ar kitas paslaugas nesunkiai nukonkuruoja operacinių sistemų ir programų joms kūrėjai. Perspektyva plėsti įtaką telefonų operacinėms sistemoms yra abejotina vien dėl to, kad (beveik) numarinus Symbian, Europa apskritai liko be mobiliosios OS: iOS, Android, WebOS, Windows Phone 7, Blackberry – viskas yra iš Jungtinių Valstijų.

Be to, net nepaisant sparčios 4G plėtros Skandinavijos šalyse ir kai kuriose kitose Europos valstybėse, jau dabar kyla abejonių, ar jos pralaidumo bei aprėpties pakaks. Jei imtume ir per artimiausius kelis metus perkraustytume visą laidinio interneto srautą į belaidžio infrastruktūrą, ji tuojau pat subyrėtų. Gal subyrėtų netgi perkėlus nedidelę dalį…

Todėl lygiagrečiai su 4G plėtra jau ieškoma sprendimų, kurie palengvintų masinio belaidžio interneto naštą. Apie vieną įdomų projektą, pramintą „Homerun“ visai netyčia sužinojau „Telia Sonera“ susitikimų kambaryje. „Homerun“ yra planas pasinaudoti Wi-Fi ryšiu viešose vietose, nukreipiant mobilaus interneto srautą per šviesolaidį. Teoriškai tai veikia taip: jei aš, Omnitel klientas, užsuku į kavinę ar kokią kitą vietą su Zebra Wi-Fi mieste, tinklas automatiškai mane atpažįsta pagal IMEI duomenų bazėje ir nematomai, be jokio prisijungimo, slaptažodžių ir pan. nukreipia mano mobilųjį ryšį per Wi-Fi ir Teo ryšį, taip sumažindamas mobiliojo ryšio apkrovą. Išėjus iš Wi-Fi zonos, ryšys sklandžiai grįžta prie 3G/4G. Tas pats kaip keliaujant pereiti iš vienos bazinės stoties dengiamos teritorijos į kitą, tik šiuo atveju į žaidimą įsijungia ir viešosios Wi-Fi prieigos. Nenuostabu tad, kad Teo vadovas Arūnas Šikšta neseniai sakė, jog 4G ir šviesolaidis yra ne konkurentai, o partneriai.

Barselonoje, pasak Telia atstovo, buvau pirmasis ne firmos žmogus, išbandęs „Homerun“. Jis veikia, bet kol kas ne su visais telefonais (su iPhone 3G problemų nebuvo). „Homerun“ būtų itin vertingas tik prasidėjus 4G ryšio diegimui, kai aprėptis dar nėra labai didelė.

(4G LTE dažnių paskirstymas Jungtinėse Valstijose – Inbuildingprojects.com iliustracija)

Ta pačia proga su Omnitel prezidentu pasikalbėjome ir apie 4G perspektyvas Lietuvoje. Esamą situaciją tikriausiai žinote: iš keturių (2,6 GHz, 1,8 GHz, 900 MHz ir 800 MHz) diapazonų du yra užimti GSM/3G ryšio, 2,6 GHz yra paikai RRT išnuomotas kažkokiems televizininkams, o 800 MHz ruožą Rusijos naikintuvų pilotai naudoja „savas-svetimas“ atpažinimui – nevalia dabar į jį brautis maždaug 300 km atstumu nuo Rusijos sienų – neduokdie, būsi palaikytas „svetimu“.

Estams užteko sveiko proto nenuomoti 2,6 GHz ruožo, todėl jie jau dabar diegia 4G. Mes to padaryti negalime, bet padėtis nėra beviltiška – galima palaipsniui užimti 1,8 GHz ir 900 MHz diapazonus, tačiau pirmajam reikia specialios įrangos (kuri turėtų pasirodyti šiemet), o dėl atrojo naudojimo turi susitarti visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai. Taip, 4G LTE vis dar reikia palaukti, bet gal nebe taip jau ilgai. Vartotojai linkę būtų paskubinti operatorius, tačiau šiems neduoda ramybės klausimas, o kas gi už visa tai sumokės?..

Kaip kainuos mobilusis internetas?

(Telia Sonera verslo mobiliųjų paslaugų prezidentas Håkan Dahlström Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistams pasakoja apie mobiliojo duomenų ryšio plėtrą ir kainodarą – Tietokone nuotr.)

Antraštėje klaidos nėra – kiek kainuos mobilusis internetas (ypač 4G) spręs rinka ir operatoriai kiekvienoje šalyje, tačiau kaip ir už ką mes mokėsime – klausimas visiškai naujas. Iki šiol mes mokėjome dviem būdais: arba už duomenų srautą (tam tikrą kiekį GB), arba „neribotai“ – tiesiog už mobiliojo interneto paslaugą. Nė vienas šių variantų nėra perspektyvus iš ryšio operatorių pozicijos. Tai labai aiškiai pasakė Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistus MWC kongrese į susitikimą pakvietęs Telia Sonera verslo mobiliųjų paslaugų prezidentas Håkan Dahlström.

Visų pirma, duomenų srautas mobiliajame tinkle auga milžiniškais tempais. 2009-aisiais Telia Sonera persiuntė 60 terabaitų, o pernai metais – jau 240 TB. 68 procentus šio srauto sudaro iPhone telefonuose naudojama informacija, 21 (bet labai sparčiai augantį) procentą – Android telefonai, likusią dalį – nešiojamieji kompiuteriai su 3G/4G modemais. Jei šiemet tempas nesumažės (o kodėl turėtų?) Telia Sonera kitame MWC galės skaidrėse parodyti įspūdingą stulpelį su 1 petabaito duomenų srautu. Fiksuotas mokestis, pasak Telia Sonera atstovo, tokio srauto neapmoka.

Plečiantis 4G tinklui Skandinavijos šalyse (kol kas tik 10 tūkstančių vartotojų Švedijoje, bet šiemet TS ketina įrengti dar 200+ 4G taškų) pereinama prie mokėjimo „laiptelių“: paslaugos yra suskaidytos „paketais“ pagal ryšio spartą ir perduodamų duomenų kiekį. Jei gerai pamenu didžiausią laiptelį, tai ant jo šiandien puikuojasi 100 Mb/s ryšys ir 30 GB srautas už 60 eurų. Bendrovės svetainėje radau panašius skaičius: „Total 4G“ planas: 30 GB neribotų paslaugų (įskaitant VoIP) su 10-80 Mb/s sparta už 65 eurus.

Tačiau net ir toks „laiptuotas“ ir santykinai griežtai apribotas mokestis, pasak p. Dahlström, dar yra keistinas ateityje. Operatoriai norėtų, kad atskirai apmokamas būtų ir… programų naudojamas interneto srautas. Pagal tokią sistemą „YouTube“ programėlė mūsų telefonuose turėtų būti brangiausias pirkinys (dabar ji beveik visur nemokama) vien dėl sunaudojamo klipų peržiūrai srauto. Kiek ji galėtų kainuoti? 500 litų? Po 50 litų per mėnesį? Beklausant pranešimo mane užplūdo tiek klausimų, kad paprašiau Omnitel žmonių tarpininkauti prašant susitikimo su p. Dahlström akis į akį.

Nors mūsų pokalbis buvo neilgas (vos 10 minučių), kai kuriuos svarbius dalykus pavyko išsiaiškinti. Pirma, srauto apmokestinimas pagal programą šiandien yra labiau „vizija“, nei konkretus planas. Telia Sonera ir kiti ryšio operatoriai diskutuoja su Google, Apple ir Microsoft apie ateities mokėjimų modelius, tačiau konkrečių rezultatų kol kas nėra. Håkan Dahlström sako, kad operatoriai su „programėlių parduotuvių“ rinka neketina kovoti – jie lauks to, kas ateis po jų. Kas tai bus? Šiandien dar neaišku. Man – tuo labiau: juk per 35 asmeninio kompiuterio metus programų jam niekas iš esmės nepakeitė. Taip, atsirado naršyklės, bet dar neaišku, kad ChromeOS pasirinktas kelias yra ta tikroji ateitis. O jei netgi taip, tai kuo ji iš esmės (ryšio mokesčių prasme) skirsis nuo atskirų programų naudojamo interneto?

(Omnitel programėlių svetainė)

Antras kelias, kurį aptarėme su Telia Sonera – paslaugų konkurencija. Operatoriai bando diegti savo paslaugas (muzikos grotuvai ir parduotuvės) ir tokiu būdu nuvilioti dalį vartotojų nuo tų išmaniųjų „app store“. Konkrečių skaičių negavau, tačiau potencialiai šioje srityje veiklos yra. Ypač tokiose šalyse kaip Lietuva. Jei pavyktų sukurti patogias, nebrangias ir gausias pasirinkimo filmų, muzikos, knygų bei programų parduotuves tol, kol vietos vartotojams dar neatsivėrė iTunes ar Hulu, tai, sakyčiau, operatoriai turi šansų rimtai pasivaržyti su OS kūrėjais.

Tačiau mes puikiai žinome, kad dabar, geriausiu atveju, turime tik užuomazgas. Omnitel turi muzikos parduotuvę su ganėtinai piktomis kainomis (daina – 5 Lt, albumas – 35 Lt, bakstelėjus į atsitiktinius) ir ribota galimybe perkelti kūrinius iš vieno įrenginio į kitą. Yra pažintinė programėlių išmaniesiems telefonams svetainė (žr. pav), kuri išties yra tik svetur „gyvenančių“ programų agregatorius.

MWC salėse aptikau keistą WAC organizacijos stendą, kuris iš dalies atspindi operatorių ir kai kurių įrangos gamintojų pastangas įsiskverbti į „parduotuvinę“ rinką. WAC (tariama „vęk“) yra didelis aljansas, siekiantis sukurti telefonams kažką panašaus į Adobe Air – platformą, kuri leistų programai veikti pačiuose įvairiausiuose telefonuose, nepriklausomai nuo jų OS. Privalumas operatoriams – akivaizdus. Sukūrei savo parduotuvėlę ir per WAC įkėlei į kiekvieną parduodamą telefoną, taip paklodamas pagrindą būsimoms pajamoms iš turinio pardavimo.

Vizija įdomi, bet: a) ant papildomo sluoksnio sukurtos programos niekad neveiks taip sklandžiai (ir taupiai resursų) kaip „native“ programėlės; b) idėja nesužavėjo Nokia, Apple, Google, Microsoft ar RIM – neradau nė vienos jų narių sąraše; c) Apple, pavyzdžiui, apskritai draudžia tokio tipo programas savo telefonuose ir planšetėse.

Taigi šis kelias operatoriams irgi bus labai sudėtingas (ką reiškia vien derybos su Holivudu ir įrašų industrija dėl turinio teisių!)…

Lieka dar trečias – „auklėti“ vartotojus, kad mobilusis ryšys yra brangus ir už jį reikia atitinkamai mokėti. Visai kitaip nei už, tarkime, laidinį. Ši mintis kartota beveik visų operatorių pranešimuose. Kiek ji gaji? Bus matyti. Didžiausios kliūtys – jau minėtos analogijos su balso pokalbiais ir laidiniu ryšiu. Vartotojas nesupras, kodėl belaidis turi iš esmės skirtis… O ir Europos Sąjungos institucijos, nuolat artėjančios prie interneto kaip esminės žmogaus teisės pripažinimo šioje vietoje tikriausiai stos į vartotojo pusę.

Trupiniai

Nemanau galįs prirašyti dar triskart tiek, kiek jau parašiau, apie kitus produktus, įvykius ir diskusijas Mobile World Congress 2011 metu – retas jūsų iki šios vietos perskaitė. Tad pabaigai apibendrinsiu įdomesnius dalykus vienu sakiniu – jei pageidausite, galėsiu apie juos parašyti atskirai:

• Apple nedalyvavo MWC, bet geriausio mobiliojo telefono apdovanojimas atiteko iPhone 4G.
• Steve Ballmer reklamavo Windows Phone 7 ir teigė, kad 96% pirkėjų yra patenkinti OS. Bet nepasidalino pardavimo skaičiais. Užtat pasakė juokelį apie Apple (bet pamiršau, kokį).
• Nokia vadovas Stephen Elop sakė, kad už draugystę su Microsoft Nokia gaus daug pinigų. Microsoft teigė, kad už draugystę su Nokia gaus daug pinigų. Draugiški mainai? Nokia gi ketina kurti mobilią atsiskaitymų sistemą Afrikoje. Nes ten nėra bankomatų. Kuo ne verslo modelis?
• Dick Costolo reklamavo Twitter ir buvo linkęs prisiimti atsakomybę už visas vykstančias ir ateityje vyksiančias revoliucijas.
• Eric Schmidt iš Google teigė, kad Larry Page jį išleido į MWC, nes pats nemėgsta keliauti. Google irgi norėtų atsakomybės už revoliucijas, bent jau už Egipto. Į visus klausimus buvo atsakyta „viskas bus gerai“. Android versijų fragmentacija? Viskas bus gerai. Nėra Market jūsų šalyje? Viskas bus gerai. Operatoriai širsta dėl YouTube srauto? Nieko mes nemokėsime, bet viskas bus gerai. Pozityviausias pranešėjas, dievaži.
• Jim Balsillie (Blackberry bosas) visus operatorius kvietė į savo parduotuvę. Google, Apple nepriims – mes priimsime. Salėje „valio!“ nesigirdėjo.
• MWC daugiausiai buvo šnekama apie tai, ko visiškai ten nebuvo – Apple, Facebook ir papildomas pajamas iš paslaugų bei turinio.

Pirmą kartą buvau MWC ir labai daug supratau (nors dar liko spragų). Fantastiškas renginys, ypač jei neužsižiūri į stenduose išdėliotus žaisliukus…

Tačiau grįžkime prie šviesolaidžio.

Teo vadovas Arūnas Šikšta pristatė bendrus telekomunikacijų bendrovių ir Teo investicijų per pastaruosius 5 metus skaičius. Kreivės, kaip ir galima buvo tikėtis, reaguoja į ekonominę krizę, tačiau jų linijos yra švelnesnės už kitų pramonės ir paslaugų sektorių. Teo paminėjo ir tai, kad tuo metu, kai sprogus nekilnojamojo turto burbului bankrutavo daugybė statybos bendrovių, tos įmonės, kurios užsiėmė ryšių tinklų statyba išgyveno (išskyrus vieną) – iš dalies ir dėl to, kad šviesolaidžio plėtra giliausios krizės metais nesustojo. Teo investicijos į ją atrodo taip (raudona cilindrų dalis):

2010-ųjų metų pabaigoje, pasak Teo, Lietuvoje šviesolaidžiu galėjo naudotis apie 556 tūkstančius namų ūkių, tačiau realus paplitimas, kaip taikliai pastebėjo pirmosios dienos įrašo komentuotojai, yra gerokai mažesnis – naudojamų šviesolaidžio prieigų skaičius pačioje pernai metų pabaigoje buvo 103 tūkstančiai – t.y. maždaug penkis kartus mažiau. Iš dalies taip yra dėl to, kad kai kuriems vartotojams operatoriai dar nespėjo prijungti šviesolaidžio. Kiti gal dar nejaučia poreikio.

Tas poreikis ateityje, žinoma, didės. Darius Didžgalvis, Teo tinklo technologijų tarnybos vadovas pateikė keletą skaidrių su srauto augimo prognozėmis:

Iš šios, pavyzdžiui, matyti, kad tiek parsiunčiamas tiek tiesiogiai transliuojamas video, jau dabar užimantis didelę interneto srauto dalį, per kelis artimiausius metus labai smarkiai augs. Ypač jei prie jo pridėsime VoD (video-on-demand) IPTV tarnybas.

Viskam tam reikia didelės interneto spartos ir kuo mažesnio „užlaikymo“ (ping). Speedtest.net rezultatai ir šiandien atrodo neprastai:

Per penkerius pastaruosius mėnesius Lietuva pasaulinėje Speedtest lentelėje pakilo per kelias pozicijas ir dabar yra antra po Šiaurės Pietų Korėjos tiek pagal parsiuntimo, tiek ir pagal išsiuntimo spartą. Įspūdingas rezultatas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Speedtest sudeda visus bandymus – nuo paties silpniausio iki paties sparčiausio.

Galėčiau pateikti dar kelias skaidres su patraukliais skaičiais, tačiau suprantu, kad jie gali erzinti tuos, kas šiandien negali namuose turėti šviesolaidžio. Tokių interneto vartotojų, deja, Lietuvoje yra ir bus ganėtinai nemažai. Šviesolaidį labai ekonomiška išvedžioti po daugiabučius namus miestuose, tačiau daug daug brangiau ir sudėtingiau privačių namų rajonuose ar nutolusiose sodybose. Teo šviesolaidį šiandien siūlo 49-iuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Geras skaičius tiems, ką jis aprėpia, neguodžiantis tiems, kas dar nepasiekiami. Nors šiais metais Teo į šviesolaidžio plėtrą ketina investuoti dar 78 mln. litų, kai kurios vietos tikriausiai šviesolaidžio nesulauks tol, kol įvedimas taps ekonomiškai prasmingas.

Likusi diskusijos dalis buvo skirta ryšių reguliavimo, cenzūros ir interneto filtravimo dalykus. Ji buvo labai įdomi, tačiau viso turinio čia nepasakosiu vien todėl, kad šiame tinklaraštyje esame aptarę beveik visus cenzūros klausimus.

Pasak Teo korporatyvinio administravimo ir teisės reikalų skyriaus direktorės Eglės Gudelytės Harvey, pricipai, kuriais vadovaujasi Teo yra tokie:

Pagrindinės problemos, susijusios su interneto cenzūra ir filtravimu realiai kyla dėl dviejų priežasčių:

1. Kai kurios verslo organizacijos bando per interneto paslaugų tiekėjus riboti konkurenciją ar vykdyti užsibrėžtus verslo planus (loterijų ir pan. filtravimo iniciatyvos).

2. Kitos verslo organizacijos bando riboti prieigą prie paslaugų, kurių pačios neteikia ir neketina teikti, tikėdamos, kad tokiu būdu pavyks apsaugoti pasenusius ir nebeveiksmingus verslo modelius (LANVA, BSA ir pan.).

Kadangi prieš tai su Teo tiesiogiai man neteko bendrauti dėl interneto filtravimo ir cenzūros, tai turėjau įmonės vadovams vieną svarbų klausimą. Tie, kas skaitė nežinau.lt ir kituose tinklaraščiuose diskusijas apie vadinamąjį piratavimą, supras, kodėl jį uždaviau.

Mano klausimas:

- Ar į jūsų bendrovę Lietuvoje kada nors yra kreipęsi autorių tarpininkai, leidybos organizacijos, įrašų bendrovės ar kitos panašios įmonės dėl konsultacijų, patarimų ar bendrų darbo grupių, siekiančių Lietuvoje sukurti autorinio turinio prekybos, nuomos bei platinimo sistemas?

Teo atsakymas:

- Ne.

Į Teo ne kartą buvo kreiptasi prašant blokuoti, cenzūruoti, uždrausti, išimti, bet nė vieno vienintelio karto – sukurti, pradėti, paskatinti naujas turinio sklaidos iniciatyvas ar bent jau pasitarti, kaip jos galėtų atsirasti, remiantis užsienio analogais. Nenuostabu, kad bendrovė ganėtinai skeptiškai vertina cenzorių pastangas. Paprastus filtrus apeiti labai lengva, o sudėtingiems, tokiems, kokie veikia Kinijoje ar Irane, reikia labai daug pinigų ir dar daugiau nuolatinės priežiūros. Ir šiaip kyla klausimas, ar mes turime prisijungti prie „interneto skylių“:

Atsakymas neturėtų būti sudėtingas, tačiau ne visiems jis bus vienodas. Negausi, bet aktyvi suinteresuotų asmenų grupė bevelytų, kad Lietuva atsidurtų juodoje interneto skylėje.

Tiek trumpai apie FTTH konferenciją Milane, šviesolaidį, Teo ir cenzūrą. Ryt keliauju į Mobile World Congress Barselonoje. Tai labai didelis ir margas renginys, kurio vienas žmogus gali pamatyti tik menką dalį. Pasistengsiu „susiurbti“ kuo daugiau naujienų, tačiau nesu tikras, kad turėsiu laiko papasakoti jas tiesiogiai.

Tiesa, viena didelė naujiena jau pasklido: Nokia pereina prie Windows. Turiu minčių apie tai, bet nenorėčiau dėstyti, nepasikalbėjęs su Nokia ir Microsoft Barselonoje.

Ne apie gyvulėlius aš, apie technologijas. Su dešimtaisiais štai aišku – planšečių, arba tiksliau – iPad metai. Ryškiausias ir sėkmingiausias iš esmės naujas (tai kas, kad Mozė tokiam daikte dešimt Dievo įsakymų iškalė) daiktas. O ką vienuoliktieji? O ką naujasis, ką tik prasidėjęs XXI amžiaus dešimtmetis?

11

Aš tikiuosi, kad tai bus „sinchronizacijos“ metai. Ne plačiąja prasme „debesų“ (kurie nežinia, ką reiškia), o tiesiog sinchronizavimo, kuomet visi reikalingi duomenys yra pasiekiami iš bet kurio įrenginio, kuriam jie yra reikalingi. Dokumentai, knygos, filmai, muzika, visokie sąrašai (darbų ir pan.), skaidrės. Nemanau, kad mums reikia viską perkelti į internetą, kaip siūlo ChromeOS maksimalistai. Manau, kad išvis nieko nereikia perkelti – tik pasinaudoti galimybe perduoti ir suderinti kopijas. Darbas su vietoje esančiais duomenimis visada yra spartesnis ir patikimesnis už darbą tiesiogiai žiniatinklio tarnybose, tačiau būtina, kad duomenys visada būtų pasiekiami ten, kur jų reikia.

Turiu du gerai veikiančius pavyzdžius: Dropbox ir Wunderlist. Dropbox dažniausiai veikia patikimai, tačiau porą kartų buvo kilusių prisijungimo problemų. Du tarnybos trūkumai: 1) keblu kitoms programoms pasinaudoti šia tarnyba kaip pagrindu sinchronizavimui (iš mano turimų Dropbox sinchronizacijai naudoja tik trys: 1Password, The Hit List ir Things) ir 2) ji nemokamos versijos resursas greitai baigiasi, jei tik jį įkinkai į darbą.

Wunderlist – paprastesnis dalykas. Tai tiesiog darbų sąrašas, kurio kiekvienas pakeitimas automatiškai sinchronizuojamas per internetą. Visiškai sklandžiai. Taip turėtų veikti visos programos, bet dėl man ne iki galo suprantamų priežasčių sinchronizavimas sėkmingai veikia tik labai labai retais atvejais (abu juos čia ir išvardinau). Apple MobileMe tarnyba ir jos iDisk, programos, kurios duomenis sinchronizuoja per Google tarnybas – visos veikia nepatenkinamai: arba yra labai lėtos, arba pameta duomenų fragmentus, arba sinchronizavimas neaprėpia visų programos/dokumento funkcijų ir galimybių.

Idealiu atveju aš kiekvienoje programoje galėčiau pasirinkti, ar reikia man kopijos „debesyje“, ar ne. Gal kokią žvaigždelę uždėti ar paspausti mygtuką „Save and sync“ vietoje tik „Save“. Visa kita turėtų vykti automatiškai ir nepastebimai.

Man tai panašiau į operacinės sistemos, o ne į programos funkciją. Jei kiekviena programa kurs savo sinchronizavimo sistemą, turėsime bėdos. Vienos veiks geriau (kaip Wunderlist), kitos prasčiau, o trečios bandys stoti ant Dropbox ar kurios kitos tarnybos pečių. Būtų geriau, kad pati operacinė sistema išplėstų failų rašymo sistemą, pridėdama ten ir vartotojui nepastebimą, bet patikimai veikiančią sinchronizaciją.

TIk OS lygio sinchronizavimo šiemet veikiausiai nesulauksime. Būsimas MacOS AppStore su programomis, bendromis visiems kompiuteriams yra žingsnis puikus dalykas (ypač šeimoms ir žmonėms, turintiems po kelis kompiuterius), tačiau tai tik 10% darbo. Kažin, ar Lion turės daugiau sinchronizavimo galimybių… O gal? Microsoft, žinoma, jau kuria Windows 7 pamainą, bet ar ji turės ką nors geresnio už ganėtinai blankią dabartinę interneto saugyklų integraciją, dar nežinia.

Žodžiu, 2011-aisiais norėtųsi sulaukti patikimų „nematomų“ sinchronizacijos sprendimų, kuriais galėtų naudotis visos programos kompiuteriuose, telefonuose ir planšetėse. Žinoma, ir naršyklės, bet ne TIK naršyklės.

11-20

Į tolesnes spėliones nesinori leistis, tačiau spėčiau, kad šis dešimtmetis technologijų pasaulyje turėtų būti skirtas paveržti žmonių dėmesį nuo televizoriaus. Kiti karai, net jei jie tebevyksta, iš esmės jau yra laimėti – knygos, naujienos, žaidimai, studijos ir kita jau skaitmenizuota arba sparčiai juda link visiško skaitmenizavimo. Su kompiuteriu ir interneto įrenginiais kol kas sėkmingai konkuruoja tik televizija.

Televizija valdo didžiąją dalį žmonių laisvalaikio, o kartu su juo ir reklamos milijardus, nes toks didelis žmonių dėmesys kainuoja milžiniškus pinigus. Televizija yra kitokia – labiau pasyvi, labiau pramoginė, prastesnės vaizdo kokybės – todėl net pavertus transliacijas skaitmeninėmis dar reikia padaryti daug darbo, kad TV ir kompiuteriai bei internetas gerai derėtų.

Bandymų būta, bet daugiausiai jų – kabelinės TV rinkoje, nes didžiosios transliuotojos nemato prasmės tobulinti tai, kas ir taip uždirba pinigus. Spėju, kad iš jų mažiausiai ir reikia tikėtis. Apple ir Google savo žaidimus su TV pradėjo, manau, tik po to, kai visiškai įsitikino, jog doro bendradarbiavimo su televizijomis nebus – tai yra priešo teritorija.

Šiandien Apple TV ar Google TV bandymai atrodo lyg šeimininkės siekis su namuose iškeptu obuolių pyragu užkariauti maisto produktų rinką, tačiau ateity šie bandymai iš „hobby“ (S. Jobs žodžiais tariant) tikrai virs rimta veikla. Man atrodo, kad iki šiol buvęs „kanalų“ modelis yra nelabai tinkamas naujajai televizijai. Ji veikiausiai bus bekanalė – tokia, kaip šiandien yra labai sėkmingos muzikos tarnybos Last.fm, Grooveshark, Spotify ir kitos. Jos, žinoma, leis sukurti „kanalus“ pagal temą, kalbą ar tipą (filmai, dokumentika, serialai, naujienos) kiekvienam norinčiam ir jais dalintis taip, kaip šiandien veikia grojaraščiai, bet šiaip turėtų atrodyti kaip viena gigantiška įvairiausio videoturinio mozaika.

Be karo su dabartinėmis televizijomis tokia vizija neįgyvendinama. Nė vienos jų ateities planuose nėra numatytas „kanalo“, kaip jų gyvasties pagrindo, panaikinimas. Todėl yra keli galimi variantai: a) „sekinimas“ – aktyviai propaguoti IP TV ir pamažu supirkinėti turinį iš nepriklausomų prodiuserių, taip didinant konkurenciją „klasikinėms“ TV tol, kol šių „eterio“ dalis tiek sumažės, kad jos privalės kapituliuoti; b) „šturmas“ – tiesiog nuperkant kelias didžiausias TV kompanijas (pvz., Apple jau dabar yra labai glaudžiai susijusi su Disney/ABC) ir ignoruojant kitas, kas irgi atvestų prie jų kapituliacijos; c) visiškai naujo turinio kūrimas kartu su žmonėmis (YouTube variantas, bet su finansavimu, kūrybiniais konkursais ir savais festivaliais)).

Nesakau, kad TV mirs (pabodo jau tie „mirimai“), bet keistis jai tikrai laikas.

2010

Apie praėjusius daugiau nieko neketinu rašyti. Tiesiog norėčiau pasiūlyti pasigėrėti fantastiškai gražiomis praėjusių metų skaidrėmis – Evaldo, Mariaus ir Andriaus, kuris pernai fotografavo kiekvieną metų dieną. Įjunkite malonią muziką, pasididinkite skaidres per visą ekraną ir atsipalaiduokite. Tai bus labai gera naujų labai gerų metų pradžia.

Savo iPad naudojuosi jau keturis mėnesius ir iš esmės juo esu patenkintas, tačiau mane nuolat glumina belaidžio ryšio problemos. Kaip jos pasireiškia? Ogi aparatas dažnai pameta ryšį (po „miego“, įjungtas naudoti). Kartais pakanka pakartotinai įrašyti tinklo prisijungimo slaptažodį, tačiau dažnai nepadeda ir tai. Bet kuriuo atveju, tai labai erzina ir trukdo normaliai naudotis.

Pasirodo, ši problema kankina ne mane vieną. Apple apie tai žino, bet jos pasiūlytas sprendimas atrodo gerokai painus: ką bendro turi ekrano ryškumas ir belaidis ryšys?

Trumpai aprašysiu, kaip aš bandžiau spręsti problemą.

1. Pabandžiau atnaujinti maršrutizatoriaus programinę įrangą. Nepavyko. Aš naudoju Pirelli DRG A125G prietaisą, kurį gavau kartu su TEO šviesolaidžiu. Man labai įtartinai atrodo padangų gamintojų kuriama elektronika, na bet gavau gi „už dyką“… Prisijungus per naršyklę prie adreso 192.168.1.254 ir įrašius vardą „admin“ bei slaptažodį „admin“, pačiame pirmame tinklalapyje dešinėje galima rasti skyrių „System Status Indication“ ir nuorodą „upgrade“ šalia naudojamos programos versijos (mano atveju 4.5.3). Deja, ta nuoroda neveikia, nes kreipiasi į TEO serverį vietiniame tinkle, kurio mano vietiniame tinkle, žinoma, nėra (šis adresas, matyt, paliktas nuo maršrutizatoriaus konfigūravimo pačioje TEO laikų). Taip pat yra nuoroda į update.pirelli-discus.com. Ji neveikia. Jei nuo adreso (kaip pataria Google) nukrapštysime dalį „update“ ir kreipsimės tiesiai į pirelli-discus.com, pateksime į labai juokingą tinklaraščio įrašą: „Kodėl padangų gamintojai neturėtų kurti maršrutizatorių“. Nepadėjo, bet prajuokino. Visiškai sutinku. TEO reikėtų atidžiau rinktis techninės įrangos partnerius…
2. Pabandžiau atskirti belaidžius tinklus. Kadangi atnaujinti programinės įrangos nepavyko, nutariau pasinaudoti kitu patarimu – atskirti skirtingų dažnių tinklus ir suteikti jiems skirtingus pavadinimus. Deja, ir to padaryti nesugebėjau. Pirelli turi tik vieną tinklo pavadinimo laukelį (mano atveju tinklas buvo pavadintas TEO-XXXXXX, kur „iksai“ žymi 6 ženklų raidžių ir skaičių derinį). Tačiau iškart po juo yra tinklo režimo pasirinkimo laukelis, kuriame galima rinktis mišrų 802.11b/g, tik 802.11b arba tik 802.11g. Standartiškai buvo nustatytas mišrus b/g tinklas. Aš gi paėmiau ir pakeičiau jį tik į 802.11g (žr. pav.). Laukelyje „channel“ galima pasirinkti transliacijos dažnius (13 pozicijų G tinklui), tačiau kol kas ten palikau „automatic“.
3. Daugiau nebežaidžiau, nes sprendimas man padėjo. iPad (bent jau kol kas) tinklą prisimena, o kitų nešiojamųjų įrenginių signalo indikatorius pradėjo rodyti daugiau padalų, nei anksčiau:

Trumpai perrašau sprendimą tiems, kas nori pasinaudoti pažingsniui:

1. Atsidarome naršyklę, įrašome į adreso eilutę 192.168.1.254
2. Atsidariusiame Pirelli maršrutizatoriaus tinklalapyje įrašome prisijungimo duomenis admin / admin („username“ ir „password“ – jie vienodi).
3. Šoninėje skiltyje spaudžiame „Network Connections“, atsidariusiame sąraše – „LAN Wireless 802.11g Access Point“ (2 eilutė).
4. Atsidariusiame tinklalapyje pasirenkame kortelę „Wireless“.
5. Pakeičiame tinklo režimą (802.11 Mode) į „802.11g Only“ ir pačioje puslapio apačioje spaudžiame mygtuką „Apply“.
6. Tinklalapis persikraus, prie tinklo teks prisijungti iš naujo.

Išvados

Apple belaidžius tinklus žymi savaip. Kiekvienam tipui ji suteikia atskirą pavadinimą, dažniausiai pridėdama raidę (ManoTinklasB, ManoTinklasG, ManoTinklasN). Kiti, deja, taip nedaro. Kaip supratau, dėl to iPad ir pasiklysta… Reikia tikėtis, kad atnaujinus OS versiją į 4.2, problema bus išspręsta, nes tai grynai programinis dalykas. Tą problemą tikrai reikia spręsti, nes juk ne prie visų tinklų, kuriais naudojiesi, administravimo gali prieiti ir jį pakoreguoti.

Antra išvada – Pirelli maršrutizatoriai, švelniai tariant, yra liūdesys. Maniškis ne tik kad nesukuria naujausio N standarto tinklo, bet ir yra nebeatnaujinamas. Reikia dairytis kito (jei turite gerų rekomendacijų – parašykite komentaruose).

Labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad galėsiu išbandyti Samsung Galaxy Tab. Kelios priežastys: 1) tai tikrai naujas produktas, pasirodęs vos daugiau kaip prieš mėnesį užsienyje; 2) tai iššūkis Apple iPad, kuriam iki šiol niekas rimtos konkurencijos nesukūrė; 3) tai naujo, nebandyto 7 colių (18 cm) formato įrenginys.

Pusė iPad

Lengviausia Galaxy Tab dydį įsivaizduoti lyginant su iPad, mat Tab yra maždaug perpus mažesnis. Tačiau taip galima lyginti tik dydį. Procesoriaus galia, duomenų talpa ir netgi ekrano geba (1024×600 Tab, 1024×768 iPad) yra beveik vienoda. Skirtingai nuo iPad, Tab turi kameras priekyje ir gale (atitinkamai 1,3 ir 3 mpix) bei 3G su galimybe skambinti ir priimti skambučius. Tab turi dvigubai daugiau darbinės atmintinės (512 MB), microSD lizdą ir naujesnės versijos Bluetooth (3.0). Taigi iš techninės pusės Tab tikrai nėra „pusė iPad“.

Po iPad laikant rankose Samsung Galaxy Tab atrodo storokas ir ganėtinai sunkus, nors šiaip jis yra plonesnis ir lengvesnis už Apple planšetę. Taip veikiausiai yra dėl to, kad iPad kraštai yra plonesni, o lyginant svorį atrodytų, kad būdamas du kartus mažesnis ir sverti Tab turėtų du kartus mažiau. Tačiau nei storis, nei svoris nėra problema, jei tik neketinate naudotis Samsung pasiūlymu nešiotis Tab kišenėje. Aš suprantu motyvus reklamuoti mažesnį įrenginį kaip kišeninį, bet Tab tilps tik į labai dideles kišenes – nebent lietpalčio ar striukės…

Tanku, ryšku

Kadangi Tab ekranas yra beveik dvigubai mažesnis, tačiau jo geba yra panaši, taškai ekrane yra sudėti labai tankiai – vaizdas iš tiesų jame yra labai ryškus, spalvos sodrios, netgi labai sodrios. Mane maloniai nustebino, kad horizontaliai laikant Tab į ekraną laisvai telpa daugumos svetainių plotis. Tiesa, aukščio matosi nedaug, mūsų naujienų svetainėse – tik pavadinimas ir reklama, bet tai geriau nei menkas fragmentas mažesniuose telefonų ekranuose.

Internetą, beje, pasiekiau ne iš karto. Dėl man nesuprantamų priežasčių Tab nesugebėjo prisijungti prie interneto per 3G. Pokalbiai ir SMS veikė, tačiau internetas – tik per belaidį Wi-Fi. Bandžiau kreiptis pagalbos į Omnitel, tačiau jos nesulaukiau – man buvo pasakyta, kad internetas įrenginiuose, kurių neparduoda Omnitel, yra paties vartotojo problema. Na, ne tokiais žodžiais, bet esmė buvo tokia. Įdomiausia, kad šiuo aparatu pati Omnitel ir turėtų netrukus prekiauti (bent jau taip man sakė Samsung atstovai). Reikia tikėtis, kad tuomet ryšio operatorius labiau pasistengs, kad 3G internetas veiktų.

Tačiau grįžkime prie Tab vaizdų. Kaip minėjau, naršyklė veikia neblogai, nuotraukas peržiūrėti patogu, žiūrėti filmus – irgi (žinoma, laikant aparatą horizontaliai). Susidūriau tik su dviem problemomis, prie kurių ko gero prisitaikyčiau naudodamas Tab kasdien:

1. Ekrano jautrumas lietimui yra šiek tiek nenuoseklus. Braukimas pirštu iš dešinės į kairę suveikia daug geriau, nei braukimas priešinga kryptimi. Tai susiję su žmogaus rankos forma ir fiziologija, tačiau į tai dizaineriai turėjo atsižvelgti. Dabar gi versti, pavyzdžiui, knygos puslapius pirmyn yra paprasta, tačiau atversti atgal gali prireikti kelių bandymų. Kita susijusi problema – aparato meniu, pradžios, grįžimo ir paieškos mygtukai. Aš juos nuolat paspaudžiu netyčia, užkliudydamas delno briauna ar priliesdamas kuriuo pirštu. Nors liečiami mygtukai atrodo elegantiškiau, šiuo atveju gal reikėjo juos daryti mechaninius…

2. Ekranas labai blizga ir atspindi. Žinoma, visi tokio tipo ekranai atspindi, bet Tab ekranas man pasirodė itin blizgus – net kambario prieblandoje naršydamas internete pajusdavau spoksąs į save patį, kai tik svetainės fonas pasitaikydavo bent kiek tamsesnis. Tiesa, skaitant knygas to nesijaučia – ryškus baltas fonas gesina atspindį.

Vienas tikrai vertas paminėti Tab dalykas – įdomus telefono sprendimas. Planšetė, net 7 colių, yra per didelė laikyti prie ausies. Bet su Tab galima ir skambinti, ir priimti skambučius. Tiesiog reikia naudoti laisvų rankų įrangą arba naudoti aparatą kaip telefoną-garsiakalbį (panašiai kaip stacionariuose telefonuose per grupės pokalbius). Pastarasis variantas netinka viešoms vietoms, nes viską girdi aplinkiniai, bet jei nenorite nešiotis atskiro telefono, tai visiškai įmanoma išsiversti tik su Tab.

Kitas įdomus dalykas – vaizdo pokalbiai. Jų galimybė yra, ne vien tik per Wi-Fi, tačiau aš neradau su kuo ją išbandyti. Nemanau, kad ji veiktų su Apple FaceTime, bet gal pavyktų su vaizdu paskambinti ne tik į kitą Tab, bet ir į kokį kitą Android aparatą su kamera priekyje?

(Japonijoje jau kuriami „tiuninguoti“ Galaxy Tab modeliai)

Padidintas Android

Kiek kartų girdėjau sakant, kad Android programos „nepriklauso nuo gebos“, tiek kartų nesupratau, kodėl tai yra privalumas. Na, taip – išdidintos keturis kartus iPhone programos iPad ekrane atrodo tragiškai, bet jomis niekas ir nesinaudoja, nebent iš bėdos. Tačiau netgi jei viskas programoje padaryta su vektorine grafika ir šriftais, du ar keturis kartus padidinta ji tikrai nebus optimalus sprendimas. Geriausiu atveju daugiau teksto tilps į ekraną (naršyklės, skaityklės), blogiausiu – atrodysi tarsi naudojąs telefoną silpnaregiams. Programų kūrėjai mažų mažiausia turi išnaudoti papildomą ekrano plotą naudingai, o tai reiškia, kad programas Samsung Tab teks kurti specialiai. Tikėkimės, kad Samsung pavyks įtvirtinti 7 colius ir 1024×600 taškų gebą kaip naują standartą – antraip Tab vartotojai susidurs su rimtu programų stygiumi (tai yra priežastis, dėl kurios Apple teigia neketinanti gaminti mažesnio formato iPad).

Beje, teiginį, kad nėra „vieno dydžio“ programų visiems Android įrenginiams, puikiai iliustruoja ir pats Samsung Galaxy Tab. Jo pranešimų juosta yra platesnė (tai yra gerai – telefone aš į ją pataikau tik kas antrą kartą), o išskleistos plotas panaudotas ne tik pranešimams, bet ir sistemos nustatymams. Paprasčiausiai tiek vietos neapsimokėjo palikti tuščios. Išbandžiau keletą nemokamų programų iš Android Market ir įsitikinau, kad didesniame ekrane jos ne visada panaudoja erdvę ekonomiškai (vertikaliai laikant Twidroyd tekstas yra per smulkus ir jo yra per daug, horizontaliai laikant – daug geriau, nes programa gali atidaryti naršyklę greta).

Koziris – vietos turinys ir sutartys

Dydžio problema iš dalies paaiškina specialią Samsung skaityklę knygoms ir keletą kitų programų. Tačiau Samsung pastangos neapsiriboja tik programų pritaikymu didesniam planšetės formatui. Firma sako besideranti dėl lietuviško turinio (knygų, žurnalų, laikraščių) Galaxy Tab vartotojams. Šaunu! Nors iPhone turi kelias programas lietuviškoms naujienoms skaityti, iPad nėra nieko panašaus. Jei Samsung pavyks susitarti dėl vietinio skaitmeninio turinio, tai šis dalykas bus ko gero pagrindinis traukos taškas pirkėjui.

Samsung taip pat sako, kad planšetę bus galima įsigyti su operatoriaus sutartimi. Tai svarbu, nes aparatas šiaip yra kosmiškai brangus – Vokietijoje 16 GB versija be sutarties kainuoja daugiau nei 2500 litų, brangiau nei 32 GB iPad su 3G! Su sutartimi jo kaina turėtų sumažėti kelis kartus, gal net iki simbolinio lito su maksimalia mėnesine įmoka. Klausimas tik, ar pirkėjams dar viena sutartis su kelių metų įsipareigojimu yra patrauklus dalykas (šeimoje ir taip kelios tokios jau mokamos).

Ir vis dėlto…

Nepaisant kelių svarbių kritinių pastabų, man Samsung Galaxy Tab patiko. Manau, kad kažką panašaus daugelis mūsų įsigysime per artimiausius 3-5 metus. Vieno teisingo planšetės formato nėra. Jei iPad savo formatu yra panašus į knygą ar sąsiuvinį, tai Tab labiau primena užrašų knygelę. Abu formatai turi popierinius atitikmenis ir abu yra naudojami. Atpigę, su turinio vietos kalba pasiūla tokie aparatėliai būtų itin patrauklūs. Šiandien iPad programos toli lenkia tai, ką gali pasiūlyti Tab, tačiau Samsung turi ambicijų ir energijos vytis. O konkurencija visada naudinga pirkėjui…

Retą tenkina šiandieninė žiniasklaida. Kai pakalbinu žmones aplink apie žurnalistus, nieko gero neišgirstu – replikų tonas būna nuo paniekos iki neišsipildymo liūdesio. Bakstelėjimas pirštu į vieną kitą doriau dirbantį žurnalistą negelbėja, tik paryškina bendro fono pilkumą. Žiniasklaidos ir žurnalistikos nuosmukio priežasčių yra daug, bet neketinu jų čia vardinti. Rezultatas akivaizdus, beje, ne tik Lietuvoje. Prancūzijoje atlikto tyrimo išvados irgi labai aiškios:

„Digital Natives don’t trust politicians, social institutions, the media or corporations.“

Nepasitikėjimas aiškus, bet dėl jo žinių sklaida nesustos. Tačiau ji gali keistis, kaip gali keistis žmonių santykis su valstybės gyvenimo informacija ir su politikais.

Duomenų žurnalistika

Pirma įdomi naujiena žurnalistikos pasaulyje – duomenų žurnalistika. Kas tai? Tai viešai prieinamų valstybinių, komercinių ir įvairiausių kitų duomenų bazių analizė, siekiant jose rasti svarbios informacijos. Tai kova prieš filtrus.

Juk kai pagalvoji, visą informaciją šiaip iš žiniasklaidos gauni jau prafiltruotą: kažkas apibendrina statistiką, kažkas paaiškina pinigų skirstymo subtilumus, kažkas paaiškina, dėl ko šalyje didėja kainos ar mažėja gyventojų pajamos. Paaiškina savaip – taip, kaip patogu aiškintojui. Žurnalistas labai retai būna pirminis tokios informacijos šaltinis – jis ją jau gauna apvirškintą iš statistikos tarnybų, politikų, verslininkų, įvairių organizacijų atstovų ir pan. Žinoma, žurnalistas gali tikrinti skaičius ir jų paaiškinimus, bet tai retai vyksta – žinia dažniausiai perduodama toliau, auditorijai.

Dabar smalsūs žmonės atrado, kad visiškai nebūtina pasitenkinti tokia redaguota informacija. Dėl įvairių institucijų skaitmenizavimo, viešumo ir e-valdžios procesų labai palengvėjo prieiga prie tiesioginio duomenų šaltinio – duomenų bazių ir išsamių, neapibendrintų statistikos ar tyrimų ataskaitų. Kiekvienas norintis gali pasikinkyti analizės algoritmus ir imti ieškoti jose platesnių atsakymų. Tam net nereikia būti žurnalistu. Lietuvos aukštosiose mokyklose, kiek man žinoma, kol kas net nėra duomenų žurnalistikos kurso – visi mes esame vienodai nepasirengę dirbti su pirminiais šaltiniais, išskyrus nebent… programuotojus. Štai jums ir sąsaja tarp IT ir bohemiškosios žurnalistikos.

Populiariausia duomenų žurnalistikos išraiška – įvairiausios diagramos ir schemos. Kas slypi po fraze „nesurinkti mokesčiai“, pavyzdžiui. Duomenų analizės profesionalai dažnai perspėja, kad toks pateikimas klaidina, bet jis tikrai yra geresnis, nei pora atrinktų ir „patvirtintų“ skaičių, kurie tinka valdžiai, partijai ar šiaip kokiai grupei. Iškasti tuos skaičius, sugrupuoti, susieti skirtingose duomenų bazėse, atlikti analizę ir pateikti aiškiai bei neiškraipant esmės – sudėtingas, bet didelį pasitenkinimą teikiantis dalykas. Juk iš esmės tyrėjas tampa originalios, svarbios, gausiai cituojamos informacijos šaltiniu.

Jei duomenys apskritai būna pateikiami viešai, tai jie būna pateikiami visiems – ne tik žiniasklaidai. Tuo užsienyje jau spėjo pasinaudoti aktyvesni tinklaraščių autoriai. Anksčiau kaltinta tradicinės žiniasklaidos skelbiamų temų pergromulavimu „socialinė žiniasklaida“ tampa originalių žinių šaltiniu, netgi atsvara tam, ką dažnai piliečiai laiko žiniasklaidoje skelbiama dezinformacija. Išskirtiniais atvejais žmonės netgi paskelbia slaptą, kitiems nepasiekiamą informaciją (WikiLeaks), bet netgi dabar viešai prieinamuose duomenyse galima rasti daugybę atvirai neskelbiamų dalykų arba atsekti tam tikrų procesų priežastis.

Duomenų žurnalistika, žinoma, patraukli ir progresyvesnei žiniasklaidai – Vakaruose universitetai vienas po kito skelbia naujas duomenų žurnalistikos programas. Šalia, manau, turėtų būti ir etikos kursas apie manipuliavimo duomenimis pavojus.

Taigi kova su filtrais prasideda, bet duomenų žurnalistika nėra vienintelis jos būdas. Kitas, gerokai paprastesnis, bet nebūtinai lengvas kelias yra

Tiesioginė prieiga

„Tiesioginė prieiga“ (direct access) tėra tik viešumo principų pavadinimas internete. Nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Transparency International, daugybę metų bando didinti valstybės turimų duomenų viešumą. Viešumo link ragina judėti ir kai kurios Europos Sąjungos iniciatyvos. Niekaip kitaip neatsirastų viešai prieinamos duomenų bazės, kuriomis remiasi jau minėta duomenų žurnalistika.

Su kai kuria informacija žmonės gali susipažinti tiesiogiai, be analizės. Tarkime, yra projektas KąVeikiaValdžia, kuriame kiekvienas norintis be tarpininkų gali sekti, kas dedasi Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, ministerijose. Duomenų srautas ten milžiniškas, tačiau svetainė suteikia įrankius ją atrinkti. Pavyzdžiui, projekto idėjinis vadovas ir programuotojas Emilis man buvo paruošęs per RSS prenumeruojamą paiešką apie visus dokumentus, susijusius su autorių teisėmis. Naudodamasis ja aš esu nuolat informuojamas apie tai, kas pateikia naujas įstatymų pataisas, koks yra jų turinys, ką apie tai diskutuoja Seimas (iš Seimo stenogramų) ir daugelį kitos informacijos. Užklausą nesudėtinga pasidaryti pačiam – kad ir RSS srautą apie žiniasklaidą, žurnalistiką ir etiką (1041 rezultatas šiuo metu).

Šiek tiek pasėdėjęs prie KąVeikiaValdžia srauto, net nebūdamas politikos entuziastas, sugalvojau keletą pritaikymo sričių: „persekioti“ savo išrinktą deputatą, gaudyti „auksines“ frazes iš Seimo diskusijų (panašiai kaip iš žiniasklaidos parenka Artūras Račas) – galima net atskirą tinklaraštį joms sukurti, bandyti atsekti kokio nors kontraversiško įstatymo ar potvarkio iniciatorius.

Tiesioginė prieiga nėra vienpusė. Lygiai taip, apeinant „laiškus redakcijai“ galima bandyti kabintis politikams į atlapus, ypač mūsų išrinktiems. Gal jau esate pažįstami su Kerniaus projektu-pilietine akcija „Neišduok!“: joje bet kuris Lietuvos pilietis gali nusiųsti politikui laišką, iliustruotą paveikslėliu „neišduok!“. Tiesa, adresai automatiškai neužpildomi – juos iš pateiktų svetainių nuorodų reikia susirasti patiems. Netrukus turėtų atsirasti naujas projektas, kuriame kiekvienas mūsų galėsime tiesiogiai parašyti visiems mus atstovaujantiems politikams – Seime, savivaldybėse, seniūnijose.

Taip, aš žinau, kad daugelis iš mūsų bodisi tuo ir ko gero nė nebandys pasinaudoti. Politikais tikriausiai nepasitikime dar labiau nei žiniasklaida. Bet toks įrankis vis tiek svarbus. Kartu su monitoringu jis net ir nemasiškai naudojamas yra šioks toks spaudimo įrankis valdžiai. O jo, to spaudimo, jai realiai labiausiai ir trūksta.

Sumaniau šįryt užsukti į Omnitel savitarnos svetainę, kurioje nesu buvęs kelis metus, tai adreso neatsiminiau. Google adresą rado, bet pabandė atkalbėti nuo neapdairaus apsilankymo. Smagiausia, kad keliom pozicijom žemiau paieškos rezultatų sąraše yra „funny Omnitel ad“ be jokių perspėjimų.

Papildymas. Gavau laišką iš Omnitel apie tai, kad jų serveriuose buvo bandoma atlikti neleistinus veiksmus, tačiau lankytojai nuo to nenukentėjo. Google užfiksavo antpuolį ir dėl tos priežasties pakeitė nuorodas paieškos rezultatuose bei pavojingų svetainių duomenų bazėje. Omnitel kreipėsi į Google dėl rezultatų peržiūrėjimo.

Kadangi taikinys buvo ne vienas, gal vėliau sužinosime, ir kas visą šią košę užvirė?

Blogerio deklaracija

Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.

Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.

Man svarbios atgalinės nuorodos

Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?

Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis

Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.

Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas

Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.

Elementarios etikos normos

Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.

Deklaracijos reziume

Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.

Nusirašyk ir tu, jei pritari.

P.S. Nesutinku tik su žodžiu „blogeris“, bet tai ne esmė ir dėl to keisti tekstą nenorėjau.

Po pusmečio bus uždaryta ko gero didžiausia pasaulyje tinklaraščių tarnyba Windows Live Spaces. Nors ji buvo nepopuliari Lietuvoje, iš viso tarnyboje užregistruota per 30 milijonų tinklaraščių – tai gerokai daugiau nei 26 milijonai, gaunami sudėjus WordPress.com ir nepriklausomus WordPress tinklaraščius. Žinoma, kaip ir anksčiau uždarytos GeoCities atveju, didžioji dauguma tų milijonų yra mirę ar vienkartiniai projektai (turėjau ir aš savo kampelį Windows Live Spaces), tačiau bet kuriuo atveju tai yra dar vienas užverstas interneto istorijos puslapis.

Įdomu tai, kad Microsoft nutarė Spaces vartotojus nukreipti į WordPress.com. Visi norintys išsaugoti savo kūrinius galės pusiau automatiškai juos perkelti į WordPress tiesiai iš Live Spaces paskyros. Įdomu, bet nenuostabu. Bene vienintelė kita alternatyva būtų Google Blogger tarnyba, kas, manyčiau, Microsoft neatrodė kaip patrauklus variantas.

Kodėl užsidarė Live Spaces? Visų pirma, ji niekada nebuvo „tikra“ tinklaraščių tarnyba. Spaces tinklaraščiai turėjo keblią įrašų adresų struktūrą, nepranešdavo kitiems tinklaraščiams apie citatas ir neturėjo svečio komentaro galimybės (komentuoti galėjo tik nariai). Nors Spaces buvo glaudžiai integruota su nuotraukų galerija, failų saugykla ir kitomis Windows Live tarnybomis bei puikiai veikė su Windows Live Writer programa (geriausia programa tinklaraščiams rašyti), jos trūkumai buvo didesni nei jos privalumai.

Įdomu būtų sužinoti, kiek WLS vartotojų persikels į WordPress.com…

Nors naujienų apie įvairias naršyklių versijas, jų alfas, betas ir kitokias atmainas netrūksta kiekvieną savaitę, pastaruoju metu jos tapo nelabai įdomios. Ne, lenktynių įkarštis šioje srityje nė kiek neatslūgo, bet aš, matyt, praradau viltį, kad kuri nors iš jų taps tikrai patogi naudoti.

Dabar gi žmonės naršykles renkasi pagal asmenines simpatijas ar netgi „politinius“ motyvus. Tebetikintys „Don’t be evil“ naudoja Chrome ar Chromium, tebejaučiantys pergalės (Lietuvoje) skonį prieš Microsoft naudoja Firefox ir taip toliau.

Man tai retkarčiais užeina naršyklių „tikrinimo“ karštinė, kai parsisiunčiu kelioliką pačių įvairiausių ir bandau jas visas iš eilės. Būna smagu, bet po kiek laiko grįžtu prie tos, kuri yra su operacine sistema (mano atveju – Safari) arba tyčia naudoju kokią nors mažiau girdėtą (dažniausiai – Stainless). Man labai patinka Stainless sparta, stabilumas ir minimalizmas. Na, ir dar patinka, kad ji pavogė iš Chrome idėjas, bet su Google nėra susijusi.

Bet kaip sakiau – tai tikriausiai irgi „politika“. O iš tiesų norėtųsi naršyklės, kurios niekas dar nesukūrė, nors atskirus norimus elementus turi tai viena, tai kita.

Ko man trūksta? Štai keli dalykai:

Protingas komentarų sekimas. Jei aš kur nors parašiau komentarą, naršyklė turi atsiminti ir automatiškai sekti diskusiją. Jei ji tęsiasi, aš adresyne turiu matyti kiek naujų komentarų atsirado. Jei kas nors atsakė į maniškį, ta svetainė turi būti specialiai išryškinta, o gal netgi pranešimas apie tai turi pasirodyti vos man paleidus naršyklę (kad ir po adreso juostele). Neįdomias diskusijas galėčiau kaip mat išjungti. Jokių RSS ar prenumeratos paštu. Kas po to man skaityklę ar paštą išvalys?

Automatinis adresynas. Kai kurios naršyklės turi gerai sukurptą naršymo istorijos sistemą ir padorią paiešką joje, bet dar geriau būtų, jei dažniau lankomos svetainės savaime atsidurtų specialiame sąraše. Taip, žinau, ne viena jų, įskaitant Safari, taip sudėlioja „namų“ tinklalapį, bet man patogiau būtų tekstinis variantas o ne paveikslėlių mozaika. Kitas papildymas – nedidelis mygtukėlis, kuris įmestų svetainę į adresyną be kvailos paklausimo lentelės, kurioje paprastai prašoma įrašyti adreso pavadinimą ir pasirinkti, kur jis saugomas. Kam to reikia? Paspaudei kokį nors spalvotą rutuliuką – ir viskas, yra.

Dar būtų labai gražu, kad pasirinktus adresus naršyklė galėtų pati aplankyti ir nusiurbti jų informaciją į švarų (kaip Safari Reader režimas) archyvą. Viską „susegtų“ tvarkingai, o aš paskaityčiau savaitgaliais, ar kai turiu daugiau laiko. Galima tam pritaikyti RSS skaityklę arba Instapaper, bet geriau jau pati naršyklė tai mokėtų.

Integruoti socialiniai tinklai. Žinau, kad yra Flock, bet ji yra perkrauta. Trūksta elegancijos ir funkcionalumo. Man tereikėtų, kad prireikus parašyčiau naują Facebook ar Twitter pranešimą tiesiai adreso eilutėje. pvz., „fb Šiandien man skauda galvą“ arba „tw Skaitau ir neatsistebiu [link]“, o naršyklė tą [link] automatiškai pakeistų naršomo tinklalapio adresu. Plonoje šoninėje skiltyje bet kada galėčiau atidaryti Facebook ar Twitter srautą, o atsakymai ar asmeninės žinutės sužibėtų įrankių juostoje taip, kaip dabar apie laiškus praneša Google Notifier. Paprasta, neapkrauta, funkcionalu. Įvairius panašius įskiepius buvau bandęs, bet jie atbula ranka parašyti – arba lūžta, arba kažko nedaro, arba nebeveikia po savaitės kitos.

Mobili partnerystė. Safari sichronizuoja su telefonu savo adresyną ir slaptažodžius, bet galėtų sinchronizuoti ir naršymo istoriją bei naršyklės „sesiją“. Gali pradėti dirbti kompiuteryje, pratęsti telefone ar planšetėje – viską rasi taip, kaip palikai prieš tai uždaręs. Šioje srityje, beje, yra nemažai judėjimo į priekį – manau, netrukus turėsime.

Dinaminė iškarpinė + laiko mašina. Šiek tiek susiję su „automatiniu adresynu“. Naršyklė turėtų mokėti sekti svetainių pokyčius ir, jei taip pasirenka vartotojas, fiksuoti ir kaupti pokyčius automatiškai, kad paskui vienoje vietoje galima būtų peržiūrėti viską. Panašiai kaip Internet Archive galima peržiūrėti senas svetainių versijas, bet čia tai būtų daroma nuolat, nors ir kelis kartus per dieną.

Be to, turėtų būti galimybė išsaugoti adresyne tam tikrus tinklalapio fragmentus, pavyzdžiui, tik orų diagramos laukelį iš viso didelio (ir nenaudingo) tinklalapio ploto. Žinoma, čia būtų daug nepatenkintų dėl nepamatytos reklamos ir pan., bet jei jau dėl Reader režimo nekilo maištas, tai nekils ir dėl tokios iškarpinės.

Ir šiaip turėtų būti kažkokia vidinė sinchronizuojama sistemėlė ekrano fragmentų nuotraukoms. Taip, atimtų duoną iš Evernote, bet Evernote pati kalta, kad yra tokia kerėpliška.

Taigi. Esu tikras, kad jūs tokios naršyklės nenorėtumėte (bent jau ne tiksliai tokios), bet blogiausia, kad nė viena naršyklė su įskiepiais negali pasiūlyti idealaus varianto nei man, nei jums. Firefox būtų arčiausiai tikslo pagal priedų kiekį, bet ne pagal jų funkcionalumą ar stabilumą apsikrovus „svetimu“ kodu. Internet Explorer kažką bandė daryti su svetainių fragmentais, bet juos kiekvienam svetainių administratoriui reikėjo sukurti pačiam – mažai šansų, kad kas tuo užsiims.

Užtat skaitau dabar apie naująją IE9 ir galvoju, kad žmonės kosminį kiekį energijos sunaudoja nežinia kam. Na, stabilumo, SVG, HTML5 ir ACID testų visiems reikia, bet tai yra labai standartiniai dalykai, kurių sieks visos naršyklės. O išskirtinumas? Duokite man naršyklę bent su pirma savybe iš išvardintų, ir man nereikės daugiau nieko. Pakaks 20 iš 100 ACID teste…

P.S. Beje, ar man vienam keista, kad Internet Explorer yra vienintelė populiari naršyklė, kuri teegzistuoja tik vienai operacinei sistemai?

Spėju, kad jau teko girdėti apie skaitmeninį Ribbentropo-Molotovo paktą – Google sutarimą su Verizon dėl būtinybės apmokestinti interneto srautą pagal jo pobūdį. Ilgą laiką rėmusi tinklo neutralumą, Google staiga pamatė naudą būti pirmąja, pripažinusia apmokestinimo „realijas“, ir akimirksniu išdavė tiek ankstesnę savo poziciją, tiek interneto bendruomenės lūkesčius apskritai.

Daugiau kaip savaitę žiniatinklio informacijos šaltiniai virte verda nuo pasipiktinimo, straipsnių, nuomonių, komentarų. Savaitgalį taikus protestas prasidėjo ir prie Google biurų. Aš neskubėjau kišti savo trigrašio – skaičiau informaciją, kaupiau straipsnius Instapaper ir laukiau Google reakcijos. Kai ji ketvirtadienį pasirodė, supratau, kad šiame etape pozicijos jau aiškios – galima jas apibendrinti.

Kas yra tinklo neutralumas?

Tikriausiai žinote atsakymą į šį klausimą, bet prieš tęsiant analizę verta prisiminti principus.

Interneto duomenų srautas skaidomas į „paketus“ – nedidelius segmentus, kurie iš siuntėjo gavėjui nukreipiami artimiausiu ir/ar greičiausiu keliu. Iki šiol šie paketai tinkle buvo lygiaverčiai; maršrutizatoriai ir kita tinklo įranga tiesiog stengėsi juos kuo greičiau išsiųsti adresatui, neskirstydama, kuris yra svarbesnis. Ir juokingas vaizdo klipas, ir mokslinė ataskaita, ir torrentas, ir šifruotas vyriausybės pranešimas keliavo tuo pačiu kanalu pagal tas pačias taisykles. Tinklų operatoriai retkarčiais pasiskųsdavo, kad torrentai ar vaizdo transliacijos užkemša jų infrastruktūrą, tačiau paprastai buvo gelbėjamasi tiesiog plečiant kanalų pralaidumą – internetui spartos niekada nebūna gana.

Mokestis už internetą būdavo imamas neatsižvelgiant į duomenų pobūdį: nesvarbu, ar tai buvo fiksuotas mėnesinis mokestis už tam tikros spartos srautą, ar mokestis už perduotų duomenų kiekį – visi perduoti duomenų paketai buvo vienodos vertės. Tačiau po Google ir Verizon susitarimo ko gero viskas keisis…

Kuo patrauklus srautų skaidymas pagal prioritetą?

Trumpas atsakymas – dėl dvigubo apmokestinimo. Analogijų toli ieškoti nereikia. Tikriausiai girdėjote apie kai kurių prekybos centrų praktiką imti dvigubą prekybos mokestį: pirkėjas moka dalį prekės kainos pardavėjui už paslaugą (dažnai ji siekia 50% kainos ir daugiau), o prekės gamintojas ar tiekėjas moka pardavėjui „lentynos mokestį“ – pinigus už teisę pateikti tos bendrovės prekes parduotuvės lentynose. Žinoma, anksčiau ar vėliau už viską sumoka dvigubai apmokestintas pirkėjas.

Toks modelis pasirodė nepaprastai patrauklus stambiesiems interneto paslaugų tiekėjams. Iš vartotojų jie pinigus už internetą jau gauna, o štai atsisakius tinklo neutralumo galima būtų nemenkai pasipelnyti ir iš turinio šaltinių. Nori, kad tavo klipą pamatytų internete – mokėk. Nori, kad žmonės patogiai parsiųstų tavo sukurtą programą – mokėk. Jei nenori, gali nemokėti, bet tuomet būsi nugrūstas į srauto „eilės“ pabaigą – gal tavo svetainė taip ir nepasikraus vartotojo naršyklėje. Kai persigalvosi – štai tau mūsų banko sąskaitos numeris…

Žinoma, tokiais pasipelnymo planais vartotojų nesužavėsi, tad tinklų operatoriai paprastai juos dangsto sutaurintais pavyzdžiais: „Įsivaizduokite, kad operacijos metu chirurgas nori sužinoti, kas yra skalpelis, o Google jam vėluoja atsakyti, nes kažkas užkimšo tinklą torrentais! Žmogaus gyvybė pavojuje! Kaip gerai būtų, jei skalpelių gamintojas būtų mums sumokėjęs ir mes turėtume teisę išjungti neapmokėtą srautą“.

Nepaisant graudinimo, bendromis vartotojų organizacijų ir interneto verslo (visų pirma tos pačios Google) pastangomis iki šiol pavyko sustabdyti tokį filtravimo ir rūšiavimo planą. Tačiau…

Kaip belaidžiai tinklai pasitarnavo neutralumo naikinimui

… tačiau tinklų operatoriai surado naują kozirį tinklo neutralumo panaikinimui – mobilųjį ryšį. Šis, kaip žinia, turi visai kitas ištakas – balso komunikacijas, o ne skaitmeninio srauto transportą. Tai labai svarbu, nes balso komunikacijos daugumos vartotojų galvose yra svarbesnės už interneto. Kitaip tariant, mūsų lūkestis, kad mama visada galės prisiskambinti ir liepti eiti namo, užuot „valkiojusis su mergiotėmis“, tapo esminiu ginklu remiant srautų prioritetizavimą.

Vėl gi – iki šiol tokios problemos nebuvo, nes balso komunikacijos naudojo atskirą srautą. Taip buvo tiek su pirmuoju mobiliuoju ryšiu, tiek ir su vėlesnėmis 3G ar 3,5G versijomis. Tačiau, kaip rašiau pasakodamas apie 4G planus Lietuvoje, ateityje balso srautas irgi bus siunčiamas IP protokolu – tais pačiais skaitmeninių duomenų paketais bendrame interneto sraute. Jei tas srautas nebus išskirstytas pagal pirmenybę, operatoriai grasina, kad balso ryšio galimybės ir kokybės jie nebegalės užtikrinti.

Ginčai dėl interneto neutralumo vyksta daug metų. Pasak Google, JAV Kongrese penkis metus yra įstrigęs šios problemos sprendimas. Kiek laiko tai galėjo tęstis? Nežinome ir nebesužinosime – Google praeitą savaitę iš streikuojančios tapo streiklauže.

Kokios vertės yra 30 Google grašių?

Neišmatuojamos. Įsivaizduokite, kokią palaimą turėjo patirti Verizon, AT&T, Sprint ir kiti didieji ryšio operatoriai, sužinoję, kad didžioji interneto paketų apmokestinimo priešininkė Google staiga perėjo į jų pusę? Tinklo neutraliteto šalininkai liko be dantų, o operatorių pastangos įvesti dvigubą apmokestinimą gavo beveik popiežišką palaiminimą. Tai labai atsispindi įvykio vertinimuose: operatoriai džiaugiasi Google atsivertimu, o socialiniai tinklai ir vartotojų organizacijos liko apstulbintos. Google išdavystė yra ypatingos vertės, nes bendrovė pamynė ne tik savo principus, bet ir paneigė visas ankstesnes nuostatas, įskaitant „interneto tėvo“ Vinto Cerfo poziciją.

Ką konkrečiai Google gavo mainais, neskelbiama, tačiau nesunku įsivaizduoti. Veikiausiai Google bus padaryta speciali išimtis. Už tokius nuopelnus operatoriams Google srautui bus taikoma nemokama pirmenybė. Tai milijardų dolerių vertės „verslo dovana“. Tai ginklas prieš konkurentus, kurių srautas neturės tokios pirmenybės arba ji kainuos labai brangiai. Google nesvarbu, kokia sparta krausis Wikipedia, Vimeo ar Facebook, jei Bieberio klipus Youtube žmonės galės žiūrėti be trikdžių. Google Android galės tapti sparčiausia mobiliąja OS – greičiau atkeliaus paštas, greičiau bus sinchronizuojami duomenys, greičiau krausis video ar RSS. Kaip vakar rašė TechCrunch, tai yra Gordono Gekko iš „Wall Street“ tipo godumas ir nieko daugiau. Google tiesiog siekia sukurti „šminternetą“ – mobilųjį internetą, kuriame ji viena yra valdovė.

Kaip tai galėjo atsitikti?

Daugelį žmonių Google suokalbis su Verizon pribloškė, bet iš tiesų tai bendrovė jau kurį laiką kryptingai tolo nuo ankstyvųjų principų ir savo „nedaryk blogo“ lozungo. Gal būt ir Erico Schmidto ištaras apie privatumo neegzistavimą, ir derybos dėl cenzūravimo Kinijoje, ir muzikinių (legalių) tinklaraščių uždarymas nebuvo atsitiktinumai. Apžvalgininkai spėja, kad naujieji bendovės vadovai – E. Schmidtas ir Marissa Mayer su akcininkų pagalba baigia nustumti Google įkūrėjus Sergejų Briną ir Larry Page nuo bendrovės vairo, kaltindami, kad jų idealizmas trukdo Google uždirbti maksimalų pelną. Visais kitais atvejais tai būtų įprastas firmos augimo etapas, tačiau su Google yra kiek kitaip – ši bendrovė didžiąją dalį savo kapitalo tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme sukaupė iš vartotojų pasitikėjimo ir patrauklių etinių principų.

Kiek kainuoja įvaizdis?

Teigiamo (kur jau teigiamo – veikiau angeliško) Google įvaizdžio praradimas nėra vien moralinė problema. Kol Google elgėsi kaip atvirų standartų rėmėja, atvirojo kodo bendruomenės globėja, kovotoja už interneto lygybę ir progresą, tol jai buvo atleidžiamos visos nuodėmės. O tų nuodėmių būta, ir nemažai…

Dabar tos nuodėmės pradeda lįsti į paviršių. Ir bendri reikaliukai su CŽV, ir privatumo pažeidimai, su kuriais nebesitaikstoma, ir ketinimai „prekiauti žmonėmis“, ir „nekaltai“ perrašytas Android Java varikliukas, už kurį dabar teks nemažai sumokėti. Oracle vadovas Larry Ellisonas ir šiaip nepasižymi jautrumu konkurentams – juo mažiau skrupulų bylinėtis su „evil Google“.

„Nothing Personal“

Iš tikrųjų tai nereikėtų daryti didelės tragedijos iš to Google-Verizon („googizon“, kaip dabar sako) pakto. Meilė ar neapykanta korporacijoms – nedėkingas dalykas. IBM tiekė skaičiavimo techniką Trečiajam reichui, Microsoft buvo baudžiama už monopolinę praktiką, sužlugdžiusią daugybę smulkesnių verslo įmonių. Google nuo jų iš esmės nesiskiria. Biznis yra biznis. Kol firmos produktai tenkina poreikius, naudojamės. Kai nebetenkins ar atsiras geresnių – atsisveikinsime be liūdesio. Nors, turiu pripažinti, etiško verslo idėja buvau sužavėtas ir aš…

Daugėjant lietuviškos produkcijos skaitmeninėje erdvėje, verta kartas nuo karto pristatyti plačiau įdomesnius kūrinius, ypač tuos, kurie aria naują vagą: bando naujus verslo modelius, naują santykį su pirkėju ar tiesiog turi įdomių idėjų.

Šią savaitę pirkinių krepšelyje – du produktai. Pirmasis – dar liepos 26 dieną išleistas lietuvių Renaldo ir Eglės Ziomos sukurtas iPad žaidimas „d’ART Jigsaw HD“ (iTunes nuoroda). Nežinau, ar tai pirmas lietuviškas iPad žaidimas, bet aš anksčiau apie jokį kitą nebuvau girdėjęs.

d’ART yra paprasčiausia skaitmeninė dėlionė, tačiau ji turi keletą įdomių savybių, kurios neleidžia numesti žaidimo į „dar vienas“ krūvą. Visų pirma tai dailininkės Eglės Ziomos iliustracijos, iš kurių žaidime ir sukarpytos dėlionės. Antra – neįprastas tokiems žaidimams konkurencijos principas: kiekvienos dėlionės laikas fiksuojamas ir gali būti skelbiamas viešai internete. Taip galima palenktyniauti su kitais žaidėjais ir palavinti savo erdvinę orientaciją siekiant geresnio rezultato. Žaidimas kainuoja $ 2,99 (7,77 Lt).

Antras skaitmeninis pirkinys – Despotin Fam išleistas albumas „Odisėja 49“. Turiu prisipažinti nesąs didelis rap/hip-hop muzikos gerbėjas. Šį albumą įsigijau tinklaraščio komentaruose perskaitęs, kad jo kūrėjai muziką parduoda savarankiškai, pasinaudodami Bandcamp platforma. Albumo tinklalapyje galima perklausyti dainas, parsisiųsti 3 iš 17 albumo kūrinių nemokamai ir įsigyti visą albumą.

Despotin Fam nutarė suderinti paramos ir pardavimo strategiją: albumą galima pasirinktu formatu (FLAC, MP3, AAC ir kt.) įsigyti už minimalią $ 3 (7,79 Lt) kainą, arba galima sumokėti daugiau – jūsų pasirinktą sumą. Taip visi norintys gali įsigyti albumą už santykinai kuklią kainą, tačiau Despotin Fam gerbėjai gali mėgstamą grupę paremti didesne suma.

Pardavimas per Bandcamp toli gražu nėra tobulas, nes ten negalima atsiskaityti dviem populiariais Lietuvoje būdais – siunčiant SMS ar pervedant pinigus per e-banką. Yra tik kredito kortelės (įskaitant Visa Virtuon) ar PayPal variantai. Taigi grupė neteko galimybės surinkti pinigus už skaitmeninį įrašą iš kokių 3/4 ar 4/5 visos galimos auditorijos, tačiau parsisiunčiami failai – ne vienintelis būdas įsigyti „Odisėją 49“, galima Bomboje įsigyti patį CD.

Skaitmeninio pirkimo privalumas – integracija su socialiniais tinklais. Apmokėjus pirkinį ir paleidus failų siuntimą, Bandcamp pateikia mygtukus paskelbti apie naujai įsigytą muziką Facebook ir Twitter. Paspaudžiau ir tą, ir kitą – šiek tiek nustebau, kad Twitter išdavė sumokėtą sumą už albumą. Na, bet tai irgi rinkodaros elementas.

Įdomu būtų sužinoti, kaip Despotin Fam seksis prekiauti skaitmeniniu albumu. Tikiuosi, kad pardavimų bus tiek, kad nenusvirtų rankos ir apsimokėtų po kiek laiko išleisti kitą. Ateityje nepriklausomiems muzikantams ko gero vertėtų sukurti savo pardavimo sistemą, kuri būtų gerokai lankstesnė už, tarkime, Bombos (įvairūs kainodaros variantai, formatų pasirinkimas ir pan.), nes ne kiekvienai grupei užtenka drąsos ir žinių savarankiškai pradėti prekybą kūriniais internete.

Būdamas namisėda ir negalėčiau tapti kurios kitos vietos meru ar net trečiuoju jo pavaduotoju. Gali būti, kad net nuosavų namų tualete nepavyktų nukonkuruoti katino – gelbėja tai, kad jis neturi Foursquare paskyros.

Žinote, apie ką aš? Apie sparčiai populiarėjančią bendruomeninę tarnybą, kuri realias vietas mieste paverčia tarsi svetainėmis internete. Iki Foursquare apsilankymai kavinėse, muziejuose, diskotekose ar parduotuvėse buvo anonimiški, išskyrus tuos atvejus, kai personalas jus pažinojo asmeniškai. Na, taip – buvo ir yra įvairios lojalumo kortelės, bet Foursquare verslo santykį su klientais kilstelėjo į naują lygį, kiekvienam pirkėjui prisegdama „Google Analytics“ tipo kodą. Kaip tame animaciniame filmuke mus visus suskaičiavo…

Staiga lankytojų masė parduotuvėse ir pramogų vietose tapo ne tik suskaičiuojama, bet ir identifikuojama, užmėtoma reklama ir akcijiniais pasiūlymais, skatinama pirkti, gerti, valgyti, žiūrėti ar tiesiog ilgiau trintis aplinkui, siekiant uždirbti dar vieną virtualų keliasdešimties kvadratinių pikselių „lipduką“.

Rinkodaros stebuklas

Verslas turėtų būti apšalęs iš susižavėjimo. Ypač mūsų vietinis, kuris jau gerą dešimtmetį nesugalvoja jokio kito būdo privilioti klientus kaip tikros ar menamos kainų akcijos. Foursquare – yra tikras išsigelbėjimas nuo grėsusios būtinybės gerinti aptarnavimą, gaminių kokybę ar kurti jaukesnę aplinką. Visa tai brangiai kainuoja, o Foursquare yra nemokama – netgi verslui. Tereikia užsiregistruoti, nurodyti veiklos pobūdį ir geografines koordinates.

Dabar kiekvienas taškas gali turėti virtualias lojalumo korteles. Tikrų gamyba, diegimas ir apskaita yra labai nepigus dalykas, todėl jas turi tik didesni tinklai. Mažesnės įmonės nuolaidas ar spec. pasiūlymus klientams galėjo daryti tik „iš akies“. Su Foursquare jos gauna socialinį CRM įrankį, ne mažiau efektingą, nei visos „draugų, bičiulių, ačiū, prašom, viso gero“ kortelės. Užėjai į stoties bufetą degtinės penkias dienas iš eilės – še tau raugintas agurkas užkandai nemokamai! Tu – bufeto meras.

Foursquare skatina pakartotinius apsilankymus savaime. Net jei verslas visiškai nededa pastangų, vien registracija tarnyboje turėtų padidinti apyvartą. O jei nepatingėsi sukurti papildomą skatinimo sistemą, tai trauka padidės keliariopai: gali padovanoti padėklėlį alui pirmą kartą apsilankiusiam; gali pavaišinti nemokama kava kas dešimtą apsilankymą; gali įsteigti prizą atvedusiam daugiausiai draugų arba rezervuoti staliuką/vietas kino teatre dažniausiai besilankančiam („merui“). Reta lojalumo kortelė suteikia tiek galimybių.

Kaip vadinasi prekyba savimi?

Žmonėms Foursquare irgi patinka. Reklaminiame klipe tarnyba pateikia tris privalumus: užsidirbti nuolaidų iš dalyvaujančių sistemoje verslo taškų (parduotuvių, kavinių ir t.t.), pasigirti draugams, kokiose prašmatniose vietose dažniausiai lankaisi (ar Lietuvoje jau yra „Dolce and Gabbana“ meras?) ir surasti juos penktadienio ar šeštadienio vakarais („Jonas ką tik užsiregistravo „Kebabai visą parą“ užeigoje!“).

Žinoma, mainais atiduodi asmeninę informaciją: ką kada su kuo veikei. Anokia naujiena! Kad privatumas yra atgyvena atvirai yra pasakę ir Facebook, ir Google vadai. Ne Foursquare su jais ginčytis. Socialinių tinklų valdytojai teikia visas paslaugas nemokamai ir nesuka galvos dėl verslo modelio – jei ne šiandien, tai ryt prekyba žmonėmis bus didžiausias pasaulyje verslas, daug pelningesnis už reklamos skydelius ar teksto skelbimus paieškos rezultatuose. Jei pridėtume prie jo dar ir smulkų šantažą („Foursquare žino, kokiame restorane dažniausiai lankydavaisi prieš tapdamas blaivybės organizacijos pirmininku!“), tai visi komerciniai pasiūlymai taptų nebeatremiamai patrauklūs.

Nebambu ir neketinu įbauginti. Laikai keičiasi, dabar ir realybė kitokia. Sako, kad jei ne per kitus prezidento rinkimus, tai gal dar vėliau karjerai nebetrukdys ir Facebook įkelta nuotrauka „čia guliu trūkęs prie medžio“. Visiškas skaidrumas, taip sakant. Kandidatas, turintis galerijoje tik 12 „trūkusių“ nuotraukų bus patrauklesnis už priskaičiuojantį 50, bet šiaip tokiu atvirumu niekas nebesistebės. Kiekvienas asmeniškai pasidarome sau Wikileaks. Ir tai tik laikinas skandalas, kol nepripratome.

„Minority Report“ šiandien

Prieš 8 metus „Minority Report“ pradėjo diegti mintį, kad miestas nuolat reaguoja į jame esantį žmogų, siūlydamas jam personalizuotas reklamos žinutes. Filmo antiutopija buvo nukelta net į 2054-uosius, bet jos sulaukėme maždaug 7 kartus anksčiau. Reklama jau reaguoja į jus mieste, o tam tikros organizacijos jau taikosi jus nubausti už menamus ateities nusikaltimus.

Ir vėl – netrukdo tai man. Nesu luditas ir technologijų, taip pat ir socialinių, nesibaiminu. Tačiau erzina jų įkyrumas ir spąstai kartą įkliuvus. Pavyzdžiui, Facebook užsiregistravau iš smalsumo, o dabar tenka norom nenorom prijungti jo pranešimus prie pašto, nes žmonės tikisi mane ten pasieksią.

Foursquare besiregistruojančiam pakiša užpildyti Twitter paskyros duomenis, o po to užpila „eterį“ pranešimais apie visas vietas, kuriose žmogus užsiregistravo. Jei tarp skaitomų žmonių yra bent tuzinas Foursquare vartotojų, tai per geolokacinį mirgėjimą nebesimato normalių žinučių. Neapsikentęs ėmiau išjunginėti įkyriausius kanalus.

Nors kartais pagalvoju, kad išjungiu juos vien todėl, kad pats dėl gyvenimo būdo nekonkuruoju. Kam įdomus būtų vienos tupyklos Vilniaus daugiabutyje meras? O štai naktinio klubo miesto centre…

Pagaliau oras atvėso iki rašymo temperatūros. Bet prie 26,9˚ C (kambaryje) susikaupti vis tiek sunku.

Prieš pradėdamas „atostoginio ryšio“ apžvalgą, trumpai norėčiau padėkoti Andriui ir renginio rėmėjams už BlogOut 2010. Buvo šaunu. Labai karšta, bet turininga ir įdomu. Kaip visuomet, iš susitikimų Palangoje nauda dviguba: diskusijos „oficialiojoje“ dalyje ir bendravimas bei pažintis su tinklaraščių autoriais vakarinėje. Be pirmosios, antrajai trūktų struktūros ir įsibėgėjimo; be antrosios pirmoji būtų sausoka. Dabar gi – viskas taip, kaip laukiau jau ketvirtus metus važiuodamas į susitikimą.

Ryšio komplektėlis

Po BlogOut pasilikau Palangoje dar savaitei, per kurią turėjau galimybę išbandyti įvairius „vasarinio“ ryšio būdus keliaujantiems ir atostogaujantiems. Mano technikos rinkinį sudarė MacBook Pro 13, iPad ir iPhone 3G. Iš ryšio priemonių buvau pasiėmęs OmniConnect Huawei E1550 modemą (ne patį naujausią, be HSUPA), Mezon Samsung SWC-U200 (3,5 GHz bangoms), o per BlogOut už košmarišką pagranduko kaip susitikimo talismano piešinį gavau Bitės Vodafone Mobile Connect USB modemą. Prie viso to dar užsisakiau ir Zebra belaidį ryšį (11 Lt/mėn., nes naudojuosi Teo ryšiu – šiaip 5 litai už valandąparą).

Keliaujant šiaip patogiausias įrenginys yra telefonas su 3G. Jei nesiruošiate rašyti tekstų ar dirbti kokių skaitmeninių darbų, tai išmanusis telefonas turėtų patenkinti visus poreikius. Palangoje visų trijų pagrindinių mobiliojo ryšio operatorių tinklas yra geras. Nežinau, ar visame pajūryje jis yra vienodas.

Tačiau jei su savimi vežatės kompiuterį, ryšio paslaugų pasirinkimas yra ir platesnis, ir painesnis. Ar pakaktų vien tik Wi-Fi? Ar rasiu Mezon? Kurį 3G ryšį ir kurį modemą rinktis?

Mano minityrimukas visų galimybių, žinoma, neatskleidė, tačiau kai kurias išvadas padaryti galiu.

Wi-Fi

Su belaidžiu vietiniu tinklu Palangoje yra prastai. Nors Zebra svetainėje galima atrasti beveik 80 Wi-Fi taškų vien Palangoje (ir 4000 visoje Lietuvoje), slampinėjant po miestą su įjungta Wi-Fi ryšio paieška iPade ima aiškėti, kad tas skaičius nėra toks jau didelis – ten, kur labiausiai reikia ryšio, jo užmegzti nepavyksta. Jo nėra centrinėje miesto aikštėje prie fontano, nėra prie didžiųjų prekybos centrų, nėra ir daugelyje restoranų ir kavinių, užsiklijavusių Zebra lipduką. Vienoje pamėgtoje vietoje (picerijoje „Monika“) padavėja taip ir pasakė: „Vieniems veikia, kitiems – ne. Bandykite…“

Manyčiau, kad yra trys priežastys, kodėl vien su Wi-Fi pajūryje striuka. Pirma, maršrutizatorių galingumas neaprėpia kavinių ir restoranų staliukų lauke, nors būtent lauke, skėčių pavėsyje vasarą stengiasi įsikurti kavinių lankytojai. Patikrinta, pavyzdžiui, viešbučio „Austėja“ kavinėje: lauke prie staliuko internetas netraukia, o įėjus į vidų pro kavinės duris – prašom! Analogiška situacija „Exit“ vasaros terasoje, tačiau čia ryšys veikia ir prie lauko staliukų, kurie yra arčiausiai pastato – ten dažniausiai ir sėdėdavome (tiesa, „Exit“ turi savo nemokamą ir nerakintą Wi-Fi).

Antra, Zebra taškai nėra tinkamai prižiūrimi. Kai kur jie išvis neveikė vietose, kurios pažymėtos Zebra žemėlapyje, o kitur maršrutizatorius buvo „pakibęs“ – ryšio signalas buvo, bet prisijungimo tinklalapis neužsikraudavo. Spėju, kad kai kuriose vietose, darbuotojai, išeidami po darbo namo, su visa elektros įranga išjungia ir Zebra taškus…

Trečia, įsitikinau, kad iPad Wi-Fi antena yra silpnesnė už MacBook Pro. Su nešiojamuoju kompiuteriu ryšį galima pagauti iš toliau, jis geriau „laiko“ silpną signalą.

Ten, kur pavyko prisijungti prie Zebra, ryšio sparta buvo patenkinama (iki 10 Mb/s žemyn ir 2 Mb/s aukštyn).

Mezon

Su Mezon man gavosi šiokia tokia kiaulystė. Mat gyvenau vos už 300 metrų nuo patikimo ryšio ribos, tačiau to pakako, kad modemas nebepagautų jokio signalo. Nors Mezon visą Palangą yra padalinęs į patikimo ir kintamo ryšio zonas, kurios kartu dengia didžiąją dalį miesto, be problemų ryšys veikia tik patikimojoje zonoje. Jei keliaujate į „kintamą“, geriau rinkitės kitą ryšį.

Užtat ten, kur veikia, Mezon veikia labai gerai. Sparta prilygsta belaidžiam Zebra tinklui, o signalas nesilpsta ir ryšys nenutrūksta ir judant. Jei ketinate važinėtis po kurortą su įjungtu kompiuteriu – Mezon yra stabiliausias sprendimas.

Tiesa, modemas, kaip ir 3G USB modemai, kaista ir gerokai nusiurbia kompiuterio akumuliatorių, bet kokias keturias valandas su MacBook Pro 13 internete galima dirbti.

3G

3G ryšio aprėptis yra plačiausia, bet pats ryšys – lėčiausias iš bandytų. Klausimas tik, ar ta sparta yra labai aktuali? Dėl eksperimento pabandžiau siųstis 760 MB ir 1,2 GB dydžio failus*. Pirmasis atkeliavo per 70 min., antrasis užtruko daugiau kaip dvi valandas. Lietingą dieną be pramogų neliksite, bet su šviesolaidžiu lygintis nėra ko.

Ne veltui specialistai rekomenduoja 3G modemus su HSUPA: nors OmniConnect ir Bitės Vodafone modemų parsiuntimo sparta buvo panaši (apie 2 Mb/s), smarkiai skyrėsi jų išsiuntimo srautas – Vodafone siekė apie 200 Kb/s, o Huawei modemo be HSUPA – vos 30 Kb/s. Tiesa, tas skirtumas ne taip jau jaučiasi ką nors siunčiantis į kompiuterį. Menka išsiuntimo sparta gali nervinti keliant nuotraukas į Flickr, klipus – į YouTube ar plepant Skype su įjungta vaizdo kamera.

Kaina ir kiti aspektai

Ryšio kainų lentelę sudaryti būtų labai keblu, nes kiekvienas jų turi daugybę planų ir tarifų. Teoriškai man pigiausias būtų telefono 3G, nes vis tiek jį naudoju – papildomai mokėti nereikia. Antras pigiausas – Zebra Wi-Fi, nes už mėnesį Teo klientams tereikia mokėti tik 11 litų, o duomenų srautas yra neribojamas.

Mezon ar 3G ryšys labai priklauso nuo to, ką naudojate namuose. Jei kasdien naudojate Mezon ryšį įprastais planais (Bendrauk/Nevaržyk/Pramogauk), tai galėsite tuo pačiu ryšiu naudotis ir Palangoje, nemokėdami už srauto megabaitus. Jei specialiai kelionėms įsigysite išankstinio apmokėjimo Mezon, apie filmus nė nesvajokite – net su akcijinėmis kainomis (0,4 ct už MB) jie kainuos po 300 litų tris litus (tai bent apsiskaičiavau – 1t)! Su tokiu planu internetas tinka tik naršymui ir laiškams.

Ta pati pastaba galioja ir Bitės ar Omnitel išankstinio apmokėjimo planams, tik Bitė jį skaičiuoja valandomis, o Omnitel – dienomis. Visi šiandien siūlomi išankstinio mobiliojo ryšio planai iš esmės yra skirti „silpnam“ interneto vartojimui. Jei norite „rimto“ – be ilgalaikės sutarties neišsiversite.

Padrikos mintys:

- Jei daug keliausite, pirkite iPad su 3G;
- Viešbučius derėtų vertinti ne žvaigždutėmis, o pagal Wi-Fi kokybę;
- Restoranuose su geru ryšiu maistas atrodo skanesnis;
- Juokinga, kai skirtingų firmų įrenginiai per Bluetooth vienas kitą laiko ausinėmis;
- Žmonės spokso į planšetinius kompiuterius. Matyt stebisi nematoma klaviatūra…

*- jei mano kortelėje yra duomenų limitas (nebepamenu sutarties sąlygų), tai namų biudžetui šakės…

Kaip stebėti Pasaulio futbolo čempionatą, jei darbai neleidžia atsitraukti nuo kompiuterio, o triukšmauti irgi nevalia? Galima skaityti rungtynes FIFA svetainės „MatchCast“ puslapyje. Ką dabar ir darau. Įdomu tai, kad prieš 4 metus toks rungtynių stebėjimas dar buvo labai neįprastas ir atrodė menka pamaina tikram žiūrėjimui prie televizoriaus. Dabar gi viskas labai gerai (Įvarčius vėliau pasižiūrėsiu YouTube). Twitter įtaka?

Ir dar retorinis klausimas: jei TV nebereikia net futbolui, tai kam jo apskritai gali reikėti?

Jei paklaustumėme Safari 5 naršyklės kūrėjų, kas naujojoje versijoje svarbiausia, jie tikriausiai pradėtų nuo HTML5 suderinamumo savybių, nes dabar Apple stovykloje tai madinga. Tačiau HTML5 man yra nepačiupinėjamas dalykas, todėl Safari 5 sudomino kitais dalykais.

Pats akivaizdžiausias iš jų – skaitymo režimas (žr. pav. kur matyti iš New York Times svetainės „išluptas“ tekstas). Geresnio straipsnių skaitomumo įrankiai nėra naujas dalykas. Apie keletą jų esu rašęs anksčiau, tačiau šiek tiek daugiau esu naudojęsis tik Instapaper. „Reader“ režimas Safari 5 naršyklėje yra labai panašus, tik dailesnis ir veikia pačioje naršyklėje. Jei ji užuodžia straipsnį tinklalapyje, tai adreso eilutėje atsiranda pikšvas mygtukas „Reader“. Jį spustelėjus, lango kraštai pritemsta, o centre atvaizduojamas straipsnio tekstas ir iliustracijos be reklamos intarpų ir kitų trikdžių. Šaunus dalykas.

Deja, Reader režimas veikia ne visose svetainėse, nors su dauguma Delfi tekstų ir beveik visais bandytais tinklaraščių įrašais jis susidoroja puikiai. Nežinia, ar nenusibos tas „Reader“ mygtuko maigymas, tačiau gerai, kad toks įrankis yra. Aš bevelyčiau, kad šis režimas įsijungtų automatiškai, kai atidaromas ne pagrindinis svetainės, o straipsnio tinklalapis. Šiandien to negaliu padaryti, bet gal tai bus ryt… nes į Safari pagaliau atkeliauja padorūs įskiepiai.

Teoriškai Safari turėjo įskiepių ir anksčiau, tačiau juos diegti (ir ypač šalinti) buvo keblu. Jie buvo diegiami kaip MacOS X programos, ne iš pačios naršyklės. Iš tokių iki šiol naudoju tik vieną, Ad Blocker – visi kiti pasirodė per „sunkūs“.

O štai nuo penktosios versijos Safari galės turėti Chrome tipo įskiepius, sukurtus su HTML, CSS ir JavaScript. Kol kas oficialiai jų svetainės nėra, kaip nėra ir skyrelio tarp naršyklės nuostatų. Tačiau Lifehacker jau parašė, kaip tą skyrelį įjungti, o smalsūs žmonės internete jau pradėjo rinkti ir pirmuosius savadarbius įskiepius. Kol kas daugelis jų nėra gudresni už GreaseMonkey scenarijus, bet tebeina pirma para po naršyklės versijos paskelbimo – spėju, kad vėliau jų bus sočiai.

Nors aš anksčiau į Chrome tipo „lengvuosius“ įskiepius žiūrėjau įtariai, nes jie savo galimybėmis gerokai nusileido Firefox priedams, dabar man atrodo, kad tokie gal net yra geresni. Jie mažiau apkrauna naršymą ir ne tiek kelia pavojų jo stabilumui.

Sparta ir stabilumas turėtų būti svarbūs kiekvienam Safari vartotojui, nes būtent šie dalykai yra išskirtinės naršyklės savybės MacOS aplinkoje. Sparta su Safari neblogai varžosi Chrome ir Opera. Chrome taip pat stipriai konkuruoja dėl suderinamumo. Manau, kad šios dvi naršyklės yra vienodai naudingos – pasirinkimą lemtų specifinės funkcijos ar estetiniai motyvai.

Beje, dėl to suderinamumo. Kai Apple pakvietė į savo svetainę pasidomėti HTML5 galimybėmis, ji tuojau pat buvo apkaltinta specialiai juos parinkusi tokius, kad Safari atrodytų pažangiausia. Po pažinties su keliasdešimčia įvairiausių JavaScript, CSS, HTML ir kitų testų per pastarąjį dešimtmetį galiu pasakyti, kad visi jie yra nesubalansuoti – įmanydamas gali pasirinkti tokius, kurie įrodys bet kurios iš populiarių naršyklių pranašumus. HTML5Test.com reitingo trūkumas – visi elementai sudėti kaip vienodos reikšmės, nepaisant jų „naudingumo koeficiento“ naršant. Na, bet nesvarbu – po naujos Safari versijos išleidimo, Chrome ir Safari rezultatai jame yra netoli: Chrome – 142, Safari – 136 (Safari 4 buvo 113).

Spėju, kad Safari 5 yra gera naujiena tik tiems, kas ir anksčiau naudojosi šia naršykle – naujų vartotojų ji tikriausiai nepritrauks, nors išbandyti ją verta, netgi Windows aplinkoje, kur turėtų veikti grafikos spartinimas. Aš kaip buvau, taip ir lieku kelių naršyklių vartotojas, iš kurių kasdienėmis laikau Safari ir Chrome.

Nejaugi? Nuo pat žiniatinklio pradžios nuorodos į kitus susijusius šaltinius tinklalapio tekste buvo pagrindinis „įtinklinto“ rašinio atributas. Juk iš esmės šios nuorodos ir išaudžia voratinklį, kurį šiandien laikome esmine interneto dalimi. Tekstai be nuorodų yra tarsi svetimkūniai erdvėje, kurioje praktiškai viskas yra vienaip arba kitaip randama sekant voratinklio gijomis. Jei į mano resursą nėra nuorodų, tai kaip jį ras ir ta pati visagalė Google? Juk net jos pirmasis svetainių reitingavimo algoritmas rėmėsi tuo, kiek „įeinančių“ nuorodų turi vienas ar kitas tinklalapis.

Nuorodų nebuvimas tekste rodė arba baimę „išdalinti“ skaitytojus (naujienų svetainės), arba iš „netinklinio“ resurso (skaitmeninės knygos ar žurnalo, biuro dokumento) kopijuotą tekstą. Tiesa, nemažai tinklaraščių skelbdavo savo įrašus be nuorodų – anuomet, pamenu, su Justinu Beinoriumi nemažai agitavome, kad jų mūsų tekstuose padaugėtų.

Išpopuliarėjus Wikipedijai gausus nuorodų tekstas ėmė reikšti ir jo „informuotumą“:

Dabar gi paskaičiau rašytojo Nicholas Carr mintis apie tai, kad tekstui nuorodos kenkia. Kodėl? Todėl, kad blaško skaitytoją ir neleidžia suvokti skaitomo kūrinio vientisumą – kurioje nors vietoje daugelis mūsų neiškentės ir šoks iš teksto svetur, sekdami kuria nors įterpta nuoroda. Jei tai pasikartos kitame ir dar kitame tinklalapyje, prie pradinio gal išvis nebepavyks grįžti.

Autorius siūlo su nuorodomis elgtis taip, kaip elgiamės su šaltiniais knygose ar mokslo darbuose: nukelti juos į teksto pabaigą ir sudėti kaip papildomus skaitinius.

Nors man skaitant nuorodos netrukdo (spaudžiu Ctrl ir pelės mygtuką – tinklalapis atsidaro kitoje kortelėje, netrukdydamas toliau skaityti teksto), tačiau be jų rašiniai atrodytų gerokai dailiau – panašiai kaip tekstai knygose, žurnaluose ar laikraščiuose. Santykinai trumpiems tekstams nuorodos nespėja sutrukdyti, bet skaitant ilgesnį ir labiau įtraukiantį pasakojimą jos išties gali gerokai erzinti. Kai kuriose svetainėse nuorodos „slepiamos“ parenkant joms panašią į teksto spalvą ir nuimant standartinį pabraukimą. Teksto vientisumas gal ir laimi, tačiau nepatenkinti lieka tie, kam nuorodų reikia – nevedžiojant pele po tinklalapį jas labai sunku surasti.

Gal verta paeksperimentuoti su iškeltomis iš teksto nuorodomis? Sutvarkius svetainės tipografiją toks teksto vaizdavimas būtų malonesnis akiai.