Laikas sustoti. Prieš puspenktų metų pradėtas, šiandien šis projektas yra galutinai užbaigiamas. Daugiau rašinių čia nebeskelbsiu, komentavimas bus uždarytas.

Didžiuojuosi tuo, ką nežinau.lt pavyko pasiekti. Nerimtai pradėtas, nenuosekliai augintas, šis tinklaraštis vis dėlto tapo ypatingas. 29 autoriai (ar visi bent atsimena?) parašė 7628 straipsnius, iš kurių 673 buvo populiarios Lietuvos tinklaraščių apžvalgos – „Blogoramos“. Išbandyta ir aprašyta šimtai įvairiausios technikos, programų, interneto tarnybų. Džiaugtasi, liūdėta, piktintasi ir ginčytasi dėl visų svarbesnių technologijų, interneto ir socialinių tinklų permainų. Tai buvo fantastiškas laikas, už kurį aš esu be galo jums visiems dėkingas.

Atskirai norėčiau padėkoti čia rašiusiems autoriams: Ričardui Šmaižiui, Sabinai Daukantaitei, Pauliui Vitkui, Karoliui Pociui, Violetai (Vio), Tadui Šimkui, Povilui („SkaitykIT“), Arnoldui Rogoznyj („ŽudykReklamą“), Donatui Dauniui, Domantui Širvinskui („Ežiukas Vilniuje“) ir grupei kitų šaunių žmonių, kurie čia su jumis dalinosi savo mintimis, apžvalgomis ir idėjomis.

Esu dėkingas technikos ir paslaugų įmonėms, jų atstovams žiniasklaidai, reklamos užsakovams ir partneriams, kolegoms technologijų ir bendruose naujienų portaluose. Smagu, kad padėjote nežinau.lt augti.

Ačiū skaitytojams už paliktus 54 tūkstančius komentarų. Ne su visais man užteko laiko dorai pabendrauti, tačiau džiaugiuosi tomis diskusijomis, kurios įvyko.

Ar liūdna uždaryti „legendą“? Ne. Nes seno pabaiga yra naujo pradžia.

Laikas judėti į priekį. Šiandien paleidžiama nauja technologijų svetainė FWD.lt. Tai didelis grupės daugeliui jūsų pažįstamų autorių projektas, kuriame man dalyvauti – ir džiaugsmas, ir garbė. Nors apie iniciatyvą Povilas paskelbė lygiai prieš mėnesį, mintys apie tokį projektą kirbino smegenis nebe pirmus metus. Pernai buvome susitikę su Arnoldu kavos ir svarstėme, kokį naują projektą vertėtų pradėti. Po kelių susitikimų išsirutuliojo „Forward!“ sumanymo vizija: sukurti technologijų, mokslo ir visko progresyvaus Lietuvoje svetainę, kurios tikslas būtų skatinti žmones noriau žiūrėti į priekį. Kukliomis poros žmonių jėgomis, deja, tokio projekto neįgyvendinsi… Todėl kai tik perskaičiau Povilo raginimą, supratau, kad privalome išnaudoti šią galimybę.

Taigi nuo šiol visus šio tinklaraščio skaitytojus kviečiu į FWD.lt. Nors naujasis projektas yra labiau „naujieniškas“, rasite jame to, ko tikitės iš tinklaraščių – nuomonių, diskusijų, humoro ir bendravimo su autoriais. Jų šiandien yra beveik tuzinas, ir durys paliktos atviros – galite prie komandos prisijungti, kas tik turite noro ir entuziazmo.

FWD yra didelė ir graži pradžia. Tikiu, kad iniciatyva bus daug kartų sėkmingesnė, nei bet kuris atskiras tinklaraščių projektas. Aš pažadu rimtai dirbti, kad pasiektume šį tikslą. FWD.lt nėra „mano“ projektas – aš esu tik vienas jo autorių, bet tai yra mano projektas be kabučių, nes ketinu į jį įdėti ne mažiau, nei įdėta į nežinau.lt.

AČIŪ JUMS DAR KARTĄ! Sustojom, prisiminėm – o dabar eime į priekį!

P.S. Jei suskubote iki 10-tos valandos ryto, tai galite stebėti startą – FWD paleidžiamas 2011-ųjų liepos 20-tos dienos lygiai 10:00.

Žinau, kad nepraleidote istorijos pradžios ir veikiausiai jau pasidomėjote kitu jos etapu, jei ne pabaiga. Aš ilgai kasiau pakaušį mąstydamas, ar apskritai verta ją komentuoti. Galiausiai nusprendžiau trumpai sudėlioti savo mintis ir priežastis, dėl kurių aš iš esmės likau neutralus.

Taip jau sutapo, kad maždaug prieš mėnesį surašiau savo požiūrį į tinklaraščių ir agregatorių santykius. Aš suprantu ir gerbiu autorių, nenorinčių, kad jų rašiniai būtų kopijuojami be leidimo, poziciją. Tačiau gavęs laišką su kvietimu prisijungti prie teisinės pretenzijos agregatoriaus blogorama.lt (nesusijusio su nežinau.lt tinklaraščių apžvalgomis) kūrėjui, neskubėjau atsakyti ir galiausiai likau tarp tų 28 neprisijungusių.

Viskas arba nieko?

Dalis nesutarimų tarp pareiškusiųjų pretenziją ir ginančiųjų atsakovą rėmėsi ir tebesiremia informacijos laisvės arba piratavimo, jei norite, sąvoka. Vieni sako (NoCopyright, Gediminas Gasiulis), kad kopjuoti galima viską, nes viskas yra kopijuojama. Kiti sako, kad turinio turtinės ir autorystės teisės nėra susijusios, o šiuo atveju kalbama tik apie pastarąją. Apie ją kalbant bandoma išskirti, koks kopijavimas yra moralus, o koks ne. Natūralu, kad priešingai stovyklai labai lengva atremti tokius argumentus, nes visais atvejais takoskyra yra labai siaura, o ir priklauso ji dažnai nuo kiekvieno mūsų individualios interpretacijos. Ar galime laikyti, kad kopijavimas yra „tinkamas“, jei jis laikosi penkių Mykolo surašytų principų: neuždirba iš svetimo turinio; nesityčioja iš autorių; neslepia kūrėjo asmenybės; negrasina susidorojimu autoriams ir pašalina kopijas, jei atsiranda nepatenkintų? Ar kopijuojantis turi atitikti visus reikalavimus, ar pakanka daugumos?

Taip žiūrint, „viskas arba nieko“ pozicija atrodo bent jau aiškesnė. Jei pats piratauji, tai nesitikėk, kad esi saugus nuo savo darbo kopijų. Jei nepiratauji ir nenori, kad tavo kūriniai būtų naudojami be sutikimo – būk nuoseklus: kovok iki galo ir rodyk pavyzdį kitiems.

Tarpinė „šitą galima, o šito ne“ pozicija, mano galva, gerokai susilpnėja ir dėl to, kad retas yra be nuodėmės, net jei komercinių kūrinių piratavimo apskritai neliesime. Imkime tą pačią Blogoramą. Kai tik aš aptikau, kad blogorama.lt adresas jau kažkieno užimtas, išgirdau iš kolegų nemažai pasipiktinimo žodžių „grobikų“ (tada dar nežinomų) adresu. Tačiau tie patys kolegos neslėpė turį nugriebę po kelis neblogus adresus „dėl visa ko“. Taip pat ir iš tų „žioplių“, kurie dar nespėjo užsiimti savo vardų internete. Gal nepagalvojo, kad su tokiu pačiu žiopliu kalba…

Kitas dalykas, kad iš mano atminties dar neišdilo prisiminimai apie piktadarybes, kurias paskiri tinklaraščių bendruomenės nariai padarė vardan asmeninės šlovės, dėmesio arba tiesiog todėl, kad griauti lengviau, nei statyti. Anuomet, savo iniciatyva atsidūręs kelių sumanymų smaigalyje, nesulaukiau labai juntamos kolegų paramos lygiai kaip ir tų kenkėjų viešo įvertinimo. Ciniškai galvojant, kodėl dabar turėtų būti kitaip?

Moralė ir algoritmas

Tačiau čia aš vėl norėčiau grįžti prie anksčiau parašyto: aš manau, kad autoriai, reikalaujantys nekopijuoti jų kūrinių viešai prieinamoje interneto svetainėje, yra teisūs. Ir aš puikiai visa tai suderinu su skaitmeninės laisvės principais. Mat remiuosi ne morale, o algoritmais. Arba, kitaip tariant, principu „kas gerai internetui, yra gerai, o kas ne – blogai“. Žiūrint iš tokios pozicijos galima rasti ne vieną priežastį, dėl kurios blogorama.lt ir kai kurie kiti projektai man atrodo blogi:

1. Klaidinantis pavadinimas. Taip jau gavosi, kad žodis „blogorama“ kelis metus buvo tiesiogiai susijęs su šiame tinklaraštyje rašytomis tinklaraščių apžvalgomis. Panaudotas kitur jis klaidina ieškančius originalo ir neleidžia išsiskirti naujam projektui (laikykime, kad jis to vertas).
2. Turinio dublikatai. Tais atvejais, kai internetas veikia, kaip sumanytas, nereikalingos jokios papildomos viešai prieinamo turinio kopijos. Nesvarbu, kur yra turinys – Naujojoje Zelandijoje, Albanijoje ar Emyratuose – aš jį galiu pasiekti pats. Man nereikia „patogesnės“, „artimesnės“ ar dar kokios nors kopijos. Šia prasme masiškai perpublikuojančios svetimus tekstus (tegu ir su leidimu ar net už honorarą) interneto naujienų svetainės yra nė kiek ne menkesnės nusidėjėlės nei agregatoriai-nelegalai. Žinoma, yra daugybė atvejų, kai kopijos yra naudingos. Pavyzdžiui, Interneto archyvas, nes svetainės yra neamžinos, arba Google Cache, nes jos būna nepasiekiamos dėl apkrovų ar kitų sutrikimų.
3. Išbarstyta diskusija. Jei mes apskritai turime komentarus svetainėse, tai tikriausiai suvokiame ir jų paskirtį – tai yra vieta diskusijai su autoriumi ir kitais skaitytojais. Komentavimo galimybė prie kopijuoto turinio būtų prasminga tik tuomet, kai ten būtų diskutuojama apie kopijavimą, bet ne apie įrašo turinį. Pvz., „o tai kaip čia tu nukopijuoji viską, gal papasakok?“. Vėl gi, čia kalba yra ne apie moralę ar „skaitytojų vagystę“, o apie neefektyvumą. Sudaromos kliūtys pasiekti tai, ko nori skaitytojas ir atvirkščiai – autorius negali aprėpti visų išbarstytų komentarų.
4. Autorystės problema. Aš ją matau ne kaip moralinę ar teisinę, bet labiau kaip techninę-struktūrinę problemą. Jei aš visus savo tekstus apie telefonus, kompiuterius ir internetą žymėčiau antraštėmis ir gairėmis „keksiukų receptai“, „seksas 69“ ar „savaitės TV programa“, tai griaučiau numatytą žiniatinklio struktūrą, kurioje kiekviena antraštė ir gairė iš idėjos turėtų kuo tiksliau žymėti turinį. Man netinka užrašas, kad straipsnio autorius yra Jonas, kai to straipsnio autorius iš tiesų yra Petras. Kodėl netinka? Nes jis netikslus. Tuomet man reikia laiko, pastangų ir Google ar Bing pagalbos, kad surasčiau tiesą. Toks melas – ne visada nusikaltimas, bet jis labai kliudo dirbti.

Todėl nevertėtų „pogrindinių“ agregatorių vertinti tik iš teisės ir moralės pusės bei klijuoti jiems romantiškų „piratų“ vardų, kai jie tėra smulkūs, bet įkyrūs žiniatinklio kenkėjai.

Savas kiemas

Netgi kalbant apie pasirinktas kovos prieš šį kenkėjavimą priemones, man labiau prie širdies nežinybinis santykių išsiaiškinimas. Kaip savame kieme. Be policijos. Nes jei mes imsime prašyti teisėsaugos ar politikų pagalbos tvarkant interneto reikalus, tai atversime Pandoros skrynią, kurioje rasime labai mažai gero. Vyriausybės ir taip brukte brukasi į internetą. Gerai, šį kartą, tarkime, mes paaiškinsime nesusivokiantiems, kas teisus ir kas ne. O kitus kartus? Ar mes suvaldysime „geranoriškai“ pasišovusius įvesti tvarką?

Žinau, kad buvo bandymų kovoti su „nelegalais“ ir savomis jėgomis. Apie keletą jų esu diskutavęs su kolegomis. Manau, kad jiems nepavykus vertėjo pabandyti dar kartą. Gal būtume galėję susitikti kurį vakarą kavinėje ir pasitarti, kaip geriau daryti?

Gal esu naivuolis, besitikintis, kad kuo ilgiau internete gyvensime neatstovaujami advokatų, tuo mums visiems bus geriau. Daugelis dabar sako, kad internetas netrukus sulauks brandos ir bus suskaičiuotas, surūšiuotas, sureguliuotas ir patvirtintas antspaudu. „Užrašuose iš skaitmeninio fronto“ daug esu rašęs apie tokias pastangas. Man, dievaži, nesinori prie jų prisidėti. Kol galiu, norėčiau spręsti visas meilės ir karo tinklaraščių bendruomenėje problemas pats ar su draugų pagalba. Net jei tai retkarčiais reikštų mano paties pamuštą akį…

Tinklaraščių bendruomenėje periodiškai kyla naujos diskusijos dėl turinio naudojimo svetur bangos. Ir kaip nekils, jei nuolat atsiranda projektų, kurie, nepaisant ankstesnių panašių sumanymų nesėkmių, vis stengiasi kurti naujus agregatorius. Kartais tie agregatoriai yra sumaniai padaryti ir naudingi tiek autoriams, tiek ir skaitytojams (mano galva tokie yra blogeriai.net ar visosnaujienos.lt), kiti gi tiesiog lupa visą RSS srautą, dažnai nė nepasiklausę. Dalis kolegų yra ne juokais supykę dėl piktnaudžiavimo tinklaraščių turinio atvirumu ir netgi ketina keletą veikėjų patraukti į teisinę atsakomybę.

Šis mano įrašas yra skirtas pakomentuoti licencinį tinklaraščių turinio aspektą taip, kaip aš jį suprantu. Nesu teisininkas – rašau iš savo patirties ir žinių, sukauptų per kelis pastaruosius metus. Prašome taisyti komentaruose.

1. Aš rašau tinklaraštį. Kas gali naudoti mano originalius tekstus, nuotraukas ar kitą turinį neatsiklausęs?

Atsakymas – niekas. Tai visiškai nepriklauso nuo to, yra jūsų tinklaraščio apačioje © ženkliukas, ar ne. Pagal LR įstatymus kiekvienas, norintis naudoti svetimą turinį turi gauti raštišką autoriaus sutikimą. Man tokia sistema pasirodė pernelyg griežta, todėl nežinau.lt turinys yra skelbiamas, naudojant Creative Commons (CC BY-SA 3.0) licenciją. Ji leidžia kitiems naudoti šios svetainės turinį su dviem svarbiomis sąlygomis: 1) turi būti nurodytas darbo autorius ir jo svetainė (veikiančia HTML nuoroda į originalą); 2) ta svetainė/žurnalas/knyga/projektas, kuris naudoja darbą, turi jam naudoti tokią pačią licenciją. T.y. mano rašinys svetimoje svetainėje negali tapti tos svetainės saugomo („copyrighted“) turinio dalimi. Lygiai taip kita svetainė, naudojanti mano rašinį, negali tapti rašinio autore (Google, čia pastaba tavo paieškos rezultatams!).

Išskyrus Blogeriai.net (duotas sutikimas prisijungiant prie agregatoriaus, be to – naudojamas ne visas turinys), kai kuriuos atskirus sutarimus su kitomis svetainėmis ir tuos agregatorius, kurie naudoja tik nuorodas ar ištraukas, nė vienas projektas, kuriame aptikau savo rašinius neatitinka licencinių reikalavimų. O gaila. Juk specialiai stengiausi, kad turinį būtų lengviau naudoti.

2. Aš turiu idėją sukurti naują agregatorių. Ką man daryti, kad viskas teisiškai būtų gerai?

Atsakymas – padaryti savanorišką dalyvavimą. Jei norima naudoti visą tinklaraščio įrašo turinį (ne tik antraštę ar trumpą ištrauką), tai kito varianto nėra. Tinklaraščių autoriai turi patys prisijungti prie agregatoriaus ir nurodyti sutinką jame skelbti savo kūrinius, jei juos tenkina agregatoriaus sąlygos. Jos turi būti aiškiai surašytos.

3. Bet juk Google (Google News) nieko neklausia!

Netiesa, klausia. Tiesa, yra būdų, kurie leidžia ribotai naudoti kitų sukurtą turinį be atskiro susitarimo. Dažniausiai tuomet būna naudojamos tik antraštės ir nuorodos, kartais – nedidelė ištrauka iš teksto ar lydinti iliustracija (sumažinta). Taip veikia Digg, Reddit, VisosNaujienos ir daugybė kitų agregatorių. Laikykime, kad tai tėra citavimas, kuris yra galimas ir be atskiro leidimo.

4. Bet tu pats naudoji kitų nuotraukas neatsiklausęs (pvz., anksčiau Blogoramose)!

Taip, tačiau… Kitų autorių iš Lietuvos nuotraukas naudojau tik todėl, kad kitaip yra sudėtinga skaitytoją sudominti fototinklaraščio įrašu. Savo įrašų iliustracijoms aš naudoju tik nuotraukas su Creative Commons licencija, nurodydamas jų šaltinį – dažniausiai Flickr albumą. Tai paprasta padaryti – Creative Commons svetainė turi specialią paiešką, kuri parenka tik tas nuotraukas, kurias leidžiama naudoti pagal pasirinktą licenciją (komercinės/nekomercinės, originalai ar remiksai).

5. O aš gi nieko iš to neuždirbu!

Ne apie pinigus čia kalbame. Apie autorystę. Nors nemažai tinklaraščių autorių džiaugtųsi, galėdami uždirbti šį tą iš savo rašinių, jiems ne tai yra svarbiausia. Antraip išvis neturėtumėme tų tinklaraščių. Jiems svarbu parašyti savo mintis, pradėti diskusiją su savo skaitytojais, rasti problemų sprendimą savo bendruomenėje. Žodis „savo“ yra labai svarbus. Jei turinys iškeliauja svetur ir yra neatsekamas iki šaltinio, jo kūrėjas praranda kontaktą su skaitytoju – ko gero svarbiausią atpildą už savo darbą.

6. Na, jei viskas taip jau saugoma, tai nebus ateityje nei naudingų agregatorių, nei kitų įdomių projektų…

Nebūtinai. Iš tikrųjų, nepaisant to, kad daugelio tinklaraščių poraštėje yra „copyright“ ženkleliai, jų autoriai yra atviri naujoms idėjoms ir naujiems įdomiems būdams skleisti turinį. Tai tikrai galima padaryti korektiškai. Štai trumpa

ATMINTINĖ AGREGATORIŲ KŪRĖJAMS

• Nedubliuokite žiniatinklio turinio. Visiškai pakanka to, kad tekstas, nuotrauka, garso ar vaizdo failas yra įdėtas vienoje vietoje. Jums pakanka pasinaudoti nuoroda į originalą, jo antrašte, na, ir gal citata, jei manote, kad ji padės jūsų agregatoriaus skaitytojui. Išimtys gali būti taikomos archyvams (Internet Archive, Google Cache).
• Neatimkite iš autorių jų skaitytojo. Pageidautina, kad agregatoriaus naudojami socialiniai įrankiai (balsavimas, komentarai ir pan.) papildytų, o ne konkuruotų su originalo svetaine. Jei kitaip neišeina (komentarus leidžia Digg, Reddit, Hacker News ir kiti), bent jau įdėkite citavimo nuorodą (trackback) į originalą, kad jo autorius žinotų, kur dar gali rasti atsiliepimų apie savo kūrinį.
• Neindeksuokite svetimo turinio kaip savo. Net tais atvejais, kai gaunate sutikimą naudoti visą tekstą, suformuluokite taisykles paieškos sistemoms faile robots.txt taip, kad kitų darbas paieškos rezultatuose nebūtų rodomas kaip jūsų agregatoriaus turinys. Agregatorius yra ne turinio projektas, o paslauga.
• Remkitės bendruomene. Aš jau pamečiau skaičių gudruolių, kurie kadaise sumanė tiesiog siurbti svetimų tinklaraščių RSS ir pakišinėti jų turinį skaitytojui kaip savo. Anksčiau ar vėliau visi jie miršta, nes neturi jokio palaikymo tarp tinklaraščių autorių. Tie, kurie turi – gyvuoja ir auga. Prie blogeriai.net nuolat prisijungia nauji tinklaraščiai, nes jų autoriai mato didesnės sklaidos naudą. Jei jums kyla klausimų „ar taip tinka?“, „ar niekas neprieštaraus?“, klauskite pačių autorių. Dauguma mielai atsakys ir gal net pasiūlys įdomių idėjų, kaip projektą patobulinti.

Agregatoriai yra geras dalykas. Sakyčiau, kad jų turime per mažai. Bet jie turi veikti taip, kad visi besinaudojantys – skaitytojai, autoriai, agregatoriaus kūrėjai – turėtų naudos ir nė vienas iš jų nebūtų nuskriaustas.

Dienos tema – AGATA ir kultūros ministro skandalas. Iš pradžių, atlikėjai viešai prisipažįsta nemoką valstybei mokesčių ir tikį, kad už juos sumokės kiti, kas sukėlė minčių masiškai prisijungti prie šios šaunios iniciatyvos. Vėliau paaiškėjo, kad tariama „kompensacija“ vadinamas mokestis iš tiesų yra ir bus naudojamas visai kitiems tikslams. Galiausiai, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į kažkokios Vyriausybės bandymus surinkti mokesčius į biudžetą, jos Kultūros ministras sakė žinąs apie mokesčių nemokėjimą, bet tikįs, kad juos galima paimti iš svetimų kišenių. Šis manevras pelnė ministrui bent vieno gerbėjo simpatijas. Liko palaidota tik kompensacijos idėja – surinkti pinigai pažadėti tai pačiai mokesčių sistemai kaip naujojo atlikėjų valstybinio sąmoningumo aktas. Vos tik bus apmokestintos papildomos laikmenos, tūkstančiai autorių ir atlikėjų nešini deklaracijomis užplūs VMI ir Sodrą. Lietuva išgelbėta. O jūs manėte, kad tai sudėtinga?

Seni nauji dalykai. Bendruomenės žudo paštą, žmonės stebisi, kad rašoma ne apie juos arba išvis baisisi pramogine tapusia žurnalistika. Rašantieji gi ketina atsipalaiduoti pirtelėje.

Keletas vaizdų savaitgaliui: užsieninės katės, viso dangaus elektrifikacija ir saulėlydis virš miško.

Nerandantiems darbo naršyklei – didžiulis žiniatinklio tarnybų sąrašas.

Gero savaitgalio!

Blogorama labai smarkiai apkarpyta, nes aš vis neišmokstu dirbti prie +33°C. Kaltas.

Keturias dienas neįstengiau atsispirti kaitrai. Tai nemažai susikaupė…

Tech. Nors Linux tampa vis draugiškesnis, pamačius pelės tvarkyklės konfigūravimo kančias, azartas bandyti kaip mat išnyksta. • Skins, gerai Lietuvos tinklaraščių autoriams pažįstama firma, pasakoja, ką reiškia įkurti elektroninę parduotuvę. Kas, kad kartojasi tos pačios tiesos, jei jų vis tiek nepaisome? • Užvakar per LTV ir LR teko diskutuoti apie spausdinto žodžio ateitį. Nesakyčiau, kad davė pakalbėti – gal autoriui rūpėjo išsaugoti darbo vietas spaustuvėse? • Lietuviškų skaitmeninių knygų nebus, nes dėl jų reikia pasistengti? Nieko baisaus. Ateis užsienio knygynai su lietuviškų knygų skyriais. O gal tų knygų apskritai nereikia?. • Greitos paskolos dažniausiai asocijuojasi su skandalinga finansine veikla ir kosminėmis palūkanomis. Tačiau užsienyje jau galima skolintis P2P. Mums veikiausiai dar trūktų atsakomybės… • Jei turi Android telefoną, tai tikriausiai jau bandei išardyti jo sistemą. Tai labai populiarus sportas. Dabar – ir su taisyklėmis lietuviškai. • Beveik dienos tema – duomenų privatumas socialiniuose tinkluose. 75% teigia besirūpiną privatumu. Jie visi įžūliai meluoja. • Svetainių turinio optimizavimo vajus buvo kiek pritilęs, bet patarimų iki šiol gausu. Bet Google nėra kvaila – turinį ji sugeba susirasti ir be manipuliacijų. Tai nereiškia, kad rezultatų pateikimo negalima patobulinti. • Pasirodo turime ir interneto cenzūros specialistų. Jei neprastums savo paslaugų vietos cenzoriams, galės pasisiūlyti užsienio diktatūroms. • Noras organizuoti darbą kyla po eilinės nesėkmės. Jei nepagelbėjo GTD, galite bandyti Action Method. Nors esminių skirtumų aš neaptikau. • Tais atvejais, kai telefono laidas iki namų neateina, jį siūloma pakeisti civilizacijos priešaušrio GSM.

(Apie saulės dukras / © Laimės paieškos rožiniam mieste)

Non-tech. Rašau ir laukiu lietaus. Lietus yra gerai. Netgi jei jo būna labai daug. • Jei lietaus nėra, kankina kaitra. Tuomet į mišką tetraukia tik naktį. • Karštis, beje, būna ne tik nuo saulės: per pastarąsias kelias dienas paplūdo prisiminimai apie vaikystės cheminius eksperimentus su karbidu (bandžiau), dezodorantais (irgi) ar „netikru“ nitroglicerinu. Senelės tablečių sprogdinti nebandžiau, bet pažaidus su natriu vandenyje, virtuvėje remontą daryti tėvams teko. (gal papasakosiu kada…) Gerai dar, kad likau su visais dantimis. Protezų neprireikė.

Visuomenė. Kas svarbiau – išmokti atmintinai ar suprasti priežastis? Visuotinai pasiekiamos informacijos amžiuje atsakymas turėtų būti aiškus. • Nors mes ir be procesų suvokimo sugebame įvertinti bet ką. Ir negali pykti – įvertinimai maksimaliai ūkiški. • Ūkiškumo kartais pritrūksta tik šalies ūkyje. Estams, štai, taupumas jau pradeda mokėti dividendus.

Dienos vaizdai: Rizikuojantys gandrai, susikaupimo akimirka, garsioji bevardė pica, lipduko iliuzija ir bareljefas kiekvienam langui.

Jau? Pakvipo rudeniu? Nors dienos vis dar karštos, jos vis trumpėja, o naktys vėsta. Nežinau, ar tai rudens kvapas, bet kažkokia nostalgija, jei ne liūdesiu, padvelkė…

Poros pastarųjų dienų tekstai be jokios sistemos:

Taip atrodė Vilnius, kol dar buvo mažas • dabar jame, sako, dviratininkams geriau nei Kaune • tai labai informatyvus miestas • galėtų būti netgi žaismingas • tačiau ne toks pastelinis kaip Klaipėda • kurioje tikrai daugiau smėlio nei Bornmute • o ženklai turistams aiškesni už iškabintus Rodo saloje • saloje sveiko proto žmonėms – o juk yra ir kitokių… • kino filmuose pristatomų kartu su ateities miestų vizijomis • panašiomis į antiutopijas – visuomenę be privatumo • kur „didysis brolis“ atidžiai stebi nepaklusniuosius • kur asmeniniai duomenys taip lengvai nuteka į viešumą • kad norėdamas juos laikyti saugiai • ko gero turėtum atjungti šviesolaidį ir jo nebejungti… • arba labai daug žinoti • bet vis tiek nebūsi tarp išrinktųjų • veikiau tarp atsainiai aptarnaujamų • tvoromis atitvertų • bet dar galinčių laisvą akimirką prie ežerėlio • sužaisti su kaimynais šachmatų partiją • ir nesukti galvos, dėl šalies įvaizdžio, kurį kiti vis tiek daro geriau…

Sociumas. Tinklaraštis – smarkiai nuostolinga veikla. Ir tikriausiai tokia bus visada, nors mintis surengti konferenciją neskaitantiems – ganėtinai įdomi. Galima ją aptarti rašančiųjų ir skaitančiųjų susitikime. Kadangi susitikimas bus griežtai nekompiuterinis, tai aš tikriausiai nedalyvausiu (iš tiesų tai turėsiu darbo kaimynystėje, Kupiškyje). Bet kviečiu registruotis išsiilgusius atotrūkio nuo technikos.

Jei virtualios bendruomenės neatsibodo, tai galite atsakyti į klausimus apie jas. Jei atsibodo – turite galimybę išrinkti pikčiausią komiksų herojų.

Apibendrinimai. Gal galima būtų be jų? Vardais, prašome, ir už konkrečius darbus. Nors… perrašyti visus anekdotus apie blondines su konkrečiais vardais ir pavardėmis būtų žiauru…

Muzikavimas. Singlais po 5 litus piratavimo išties nesumažinsi, bet jei gerai groji, neliksi nei be gerbėjų, nei be pinigų.

Rinkodara. Ne žodžiais, o darbais mažas alus bando aplenkti didelį. Darbai per sunku? Tuomet štai jums uždarbis iš žodžių – padarykite Twitter žinutes savo profesija.

Apranga. Jei mokėčiau trumpiau rašyti, patekčiau ant marškinėlių. O pats, jei Rokiškis trumpiau rašytų, pasidaryčiau tokius: „Tačiau patikėkit manim – daug įdomiau yra žostkai ginti kad ir nesąmoningą nuomonę, atrandant vis naujų dalykų, nei paneiginėti pačiam save, neatrandant nieko“.

Prieštaravimas. Nesutinku, kad kvepalai dabar yra „visuotinai naudojama prekė“. Parduotuvėje ant 99% į kvepalus panašių indų parašyta „tualetinis vanduo“.

Dienos klausimas (retorinis). Jei 72 DPI atgyveno, tai dabar reikia paveikslėlius naršyklėms ruošti kaip – 66, 75, 80, 82, 89, 92, 97 ar 101 DPI?

Dienos vaizdas – pėdos smėlyje…

Technorama. Jei tikėtume Mashable, žmonės tebemėgsta celiuliozę. Bet kas ja tiki, ta Mashable? Tiesiog dar ne visi išbandė knygas skaityti kitaip. Galimas dalykas, kad didesnį postūmį turės atradę Google knygyną. Arba pastebėję, kad autoriai stengiasi leisti naujas knygas elektroniniu pavidalu, be jokių leidėjų. Taip paprasčiau, pigiau, greičiau ir niekas neatima autoriaus teisių. Piratavimo grėsmė, žinoma, išlieka, bet su tinkama kainodara, jos beveik galima išvengti.

Beje, apie tą kainodarą. Ar Lietuvoje Apple kompiuteriai kainuoja pigiausiai Europoje? Gal. Bet kas paskaičiavo, kiek kainuoja naujų produktų laukimas pusę metų ar ilgiau?

Iš serijos „savaime suprantama“: MySpace tampa „empty space“, niekas nesiruošia mokėti už Twitter, o HTC nebenaudos AMOLED. Iš mandagumo sako, kad dėl ekranų stygiaus.

Sąvaržėlės atgimimas. Manote Microsoft „Clippy“ dingo visiems laikams? Nieko panašaus! Iš sąvaržėlės bus išlankstyti visi nauji Microsoft produktų logotipai.

(Platelių ežeras / © Evaldas Liutkus)

Pramogorama: nauja jaunikių pramoga – šiukšlių konteineriai; neblėstanti spaudos pramoga – paikos antraštės; unikali Lietuvos verslo pramoga – nelogiškos akcijos; dvigubai brangesnė pramoga – ilsėtis mūsų pajūryje; pramoga pakeliui į darbą – gėrėtis šriftais; pramoga vasarą sodyboje – gamtos pasakos…

Maistas diskusijai: Kas tokie yra talibai? Kaip stigmos baigiasi netolerancija? Ar mes į Ispaniją nieko neeksportuojame?

Ne vienas toks. Skaitmeninis frontas platus, jo apžvalgininkų irgi yra nemažai. Jei domina autorių teisių peripetijos skaitmeniniame amžiuje, pirmiausiai siūlyčiau paskaityti No Copyright. Ne vieną įrašą šį kartą rekomenduoju, o ištisą tinklaraštį. Jis kur kas dažniau ir operatyviau reaguoja į tai, ką aš vėluodamas sudedu į fronto užrašus. Neretai šią temą pamini ir Gediminas, žurnalisto akimi pastebėdamas įdomių dalykų. Rokiškio tekstai kieti ir kibūs. Po jais kiekvieną kartą gali rasti pavydėtinai įdomią diskusiją su skaitytojais.

Tech. Ar pastebėjote, kaip pakeitė kompiuterių rinką išnykusios gigahercų lenktynės? Nors Intel pelno tai nesumažino, tačiau Windows versijų (kaip, beje, ir Office) žmonės dažnai keisti nebenori. XP, panašu, gali būti naudojama iki begalybės. Gerai nors, kad Microsoft tam nebesipriešina. • Po kavos Facebook yra antras dažniausiai padeda/kenkia aspektu aptariamas objektas. Vieną dieną gydo nuo visų ligų, kitą – nuo jo paties reikia gelbėtis. • Išmanieji telefonai pagal universalumą ima varžytis su kompiuteriais. Nors skaitant apie populiariausius kartais gali pagalvoti, kad rinka susiaurėjo iki dvikovos arenos, iš tiesų kiti varžovai irgi turi ką pasiūlyti. • Keičiasi, beje, ne vien telefonai, bet ir filmavimo kameros. • Iki saulėgrąžos sėklos dydžio sumažėjio atmintinės, bet ne dėžės joms siųsti. • Pasikeitė ir skaityklės, nors jei mėgsti knygas, tai nesvarbu, kaip jas skaitai. • Panašiai yra ir su naujienomis. Tik čia pamainos RSS man dar nepavyko rasti.

(Vitražai / © Subjektyvus požiūris į grožį)

Sociumas. Jei vaikas nesugeba įvertinti demokratijos, dar nereiškia, kad ji yra bevertė. Ne šiaip sau darželinukams balsavimo biuletenių nedalina. • Aišku, nelengva su ja tvarkytis – nuo mažiau vykusių bandymų žmonės bėgte bėga. • Bėga ne tik nuo valdžios, bet ir nuo skolų – ir nenuostabu visai. • Dar bėga ieškodami mielesnio darbo toliau nuo rutinos, tik labai retas tokį randa – nebent po rimtų ir intensyvių studijų. • Negirdėjau pastaruoju metu, kad mokslai baigtųsi šuoliu nuo realybės stogo, bet anksčiau tai pasitaikydavo.

Pinigai. Jei netenkina jūsų banko imami mokesčiai, tai… kitur rasite tą patį. • O jei tenka vertinti įmonių veiklą dėl būsimų investicijų, tai nesusigundykite dažniausiai cituojamais skaičiais.

(Foto #1 / © Neblogas.net)

Vasara. Be šviesoforų, bet su dviračiais, akmenimis, vaiduokliais ir ratais. Daug ratų.

Dienos įkvėpimas. Kaip žmogus keičia tinklaraštį ir tinklaraštis keičia žmogų. (Sveikinimai!)

Dienos kunstkamera. Sparčios atbulinės eigos motoroleris, nepastatytas, bet ir 9/11 nesugriautas bei protezas netradicinei higienai.

Dienos vaizdai ekstra: kai namie karšta… reikia trupučio atgaivos.

Karštis – žiaurus dalykas. Žinoma, yra būdų vėsintis, bet kai vandeniai (kaip vadinasi vandens ūkio darbuotojai?) palieka be gyvybės šaltinio, tai tuomet belieka tik keiktis. Šiandien 6,5 val. nebuvo nei karšto, nei šalto vandens. Aš šiaip ne prieš kaitrą (N-99!), bet tik palankiomis sąlygomis.

Šiandien „Veidas“ klausė, kas laukia socialinių tinklų. Daug įdomių dalykų, tačiau palaipsniui. O Lietuvoje? Garantuotai bus dar ne vienas įdomus projektas, bet daugeliui jų trukdo tai, kad jie yra asmeninės iniciatyvos dalykas. Kartais paveda kokybė ir aptarnavimas. Todėl įdomiau dalyvauti užsieniniuose. Gal kada turėsime žemaitiškų? „ISO kuodą“ tai gavo.

Laisvalaikis su futbolu, kuris dėl orų visą laiką turėjo varžytis su poilsiu gamtoje, baigėsi. Jo pabaiga nebuvo pati gražiausia, bet vis tiek sutraukė daugiau žiūrovų negu 10 krepšinio čempionato finalų kartu sudėjus. Kodėl? Gal todėl, kad futbole įvarčiai retesni ir pastangos jiems pasiekti yra daug sunkesnės. O mes mėgstame stebėti sunkų darbą su alaus bokalu rankose.

Istorija yra labai netikslus dalykas – ne vien dėl viduramžiško PR metraščiuose, bet ir dėl vardų painiavos. Vienus Estland reiškia estų šalį, kitur – aisčių žemes. Nežinia, kiek tikra ta istoriją, kurią galima pamatyti gyvai Kernavėje, bet kaip pramoga šis dalykas yra tikrai šaunus. O jei nepatenkins mūsų pilkapių aukštis, galėsite pas kaimynus ropštis aukščiau.

Dienos IT. Internetas, kokio nematė Intel viceprezidentas, paštas su kortelėmis, sintetinės gitaros ir pavojai, kylantys žaidžiant pasenusius žaidimus.

Dienos neteisybės: klastingos kortelės ir savanaudžiai talkininkai.

Dienos muzika: dainuojamoji poezija.

Dienos dantų šepetėlis: minkštas ir mažas. Būtent tokį prieš savaitę ir išsirinkau. Pagalvok tik!

Cha! Šėtoniška Blogoramos sukaktis! Jei jums įdomu, per ankstesnius jubiliejus rašyta apie juoką, tinklaraščių dieną, politikų atsakomybės stoką, ekologiškas rašinių akcijas ir tai, kas aktualu šiandien – apie BlogOut. Beje, į šių metų BlogOut dar galima užsiregistruoti, o aš norėčiau pasinaudoti proga pasveikinti jo organizatorių Andrių su gimimo diena! Daug saulės!

Dar apie tinklaraštininkų džiaugsmus. Paulius rašo, kad ir BSP (susitikimas Panevėžyje) nebe už kalnų ir jis išties įvyks. Su iešmais aštriausioms diskusijoms išrišti. Cha!

Apie valdžią ir pan.: partijos, įvertinusios savo populiarumą, klaikiai išsigando visuomeninių organizacijų rinkimuose; Sodra, neįvertinusi savo sistemų saugumo, nemato problemų; architektai siūlo AdBlock sprendimą šalies keliams, kuriuose „Maxima“ patruliai atrodo grėsmingiau už tikrą policiją. Prie visų neteisybių derėtų prijungti ir penkis nelaimingus šunėkus. Reikia kam?

Gėris. Kaip atrodo tikros istorijos „unboxing“. Kaip nepaspringti juokiantis ir tuo pačiu valgant kopūstus su juodaisiais serbentais. Kaip greitai ateina nelaukta ateitis ir kodėl nebeverta gaminti indelių muilui.

Grožis. Vasarą. Lelija. Lietuvoj.

Grįžtam prie šėtoniškų dalykų, kaip dera #666. Shilta.lt kviečia į „Velnio akmenį“, o Grumlinas supažindina su juodąja pasakų personažų puse.

Ak taip – ir gero futbolo šį savaitgalį visiems!

Atšipusios žirklės. A. Kubilius – vienintelis susimažinęs sau algą? Gal ne vienintelis, bet toks įspūdis susidaro iš diagramų. Taigi dabar eilė atėjo švietimo ir sveikatos apsaugos sritims. Malonu būti antram po premjero ir įdomu, kiek nukirps nuo mano 900. • Po apkarpymo tikriausiai su Altajumi žurnalų nebeskaitysime. Nebent skolintus. Nors ir šiandien reguliariai teskaitau tik du – IQ ir „Verslo klasę“ (jei tik ji išeina). • Jei patikėsiu Karolio išdėstytais argumentais atsisakyti namie elektros kompiuterio, tai turėsiu labai daug laiko. Gal dailiesiems karpiniams?

Atradimai. Kodėl mikrochirurgai vienas kitam dovanoja pjūklus (ne tam, kam galvojate) ir kam pakeleivingai keliaujančiam po Europą būtinas pozityvus požiūris į gyvenimą.

IT. Geriausią mobilią naujienų svetainės sąsają turi 15 min, Java ME yra be klausos, o lengvų žaidimų būna tik humoro svetainių parodijose. Man jie visi sudėtingi.

Futbolas. Įvarčiai Alachui ir įrodymas, kad 2014-ųjų pasaulio čempionato simbolį sukūrė ateiviai. Na, nejau varlės?..

Saldumynai. Apsalusi vištiena saldžias pasakas suaugusiems bežiūrint. Ir tas, ir kitas su metaliniais įrankiais.

P.S. Skelbimas. Šiuo metu daugiausiai skaitau blogeriai.net srautą ir dar kelis tinklaraščius. Jei nerandate savęs (ir jūsų nėra blogeriai.net) – parašykite savo gyvenimo kūrinio adresą komentaruose.

Didžioji Lietuva. Jei anapus Nemuno nusidriekusią vadiname Mažąja Lietuva, tai kodėl gi anapus Lamanšo nepraminus Didžiąja? Mūsų ten daug, o net ir nesantys gali paganyti akis į demokratiją, sienų meną ir vietinę fauną tiesiogine prasme. Susipažinti su vaizdais verta vyresniųjų klasių moksleiviams ir gimnazistams. Juk ten veda beveik visi keliai į mokslą. • Vaizdų ir pramogų, žinia, turime ir arčiau: kultūriškai šokiruojančioje Prahoje, narveliuose Karklėje ar Zarasų tundroje.

Kodėl tiek daug durnių? Klausimas visiškai neretorinis. Kodėl mes rašome už dyką? Ne tik tinklaraščius, bet ir knygas? Kodėl taip daro Coelho, Doctorow ir tūkstančiai mažiau garsių? Gal dėl to, kad tai teikia džiaugsmą ir kūrybos pilnatvę. Šie dalykai pinigais neskaičiuojami ir nuo autorių teisių kovotojų paniekos nevysta.

Dienos gudrybė – atšaukti nepalankias taisykles. Dienos nusiminimas – nedarnus himno giedojimas. Dienos mintis – be griuvėsių nėra plytų naujam pastatui.

Dienos metų klausimas: kodėl komandoje yra 11 futbolininkų? Jei manęs klaustų, atsakyčiau išsisukinėdamas: „todėl, kad žaidė drausmingai ir nė vieno neišsiuntė iš aikštės“.

Dienos atradimas – Panevėžyje galima sėkminga vaikystė.

Pasibėdavojimai. Nusipelnėme gyventi blogiau, tai taip ir gyvename. Va, dirbame nenašiai. Nors rašinyje visai korektiškai didžiuma kaltės suversta valdžiai. Aš irgi taip darau. • Ir apsuka mus (ar buvusius mus) kiekvienas pašlemėkas. Ir dar ne šiaip tūkstančiu-kitu… • Šiek tiek atsigriebiame pirkdami pigesnes elektronines knygas, bet užtat leidėjų pelnas tirpsta. Na, bet jie patys kalti. • Bankas kaltas, kad tris dienas palikęs be prieigos prie piniginės, sugebėjo tik tas pačias eilutes du kartus parašyti. • Nėra blogai, kai kiti lieka kaltais – paties žmogaus užsidedamas kaltės jausmas yra pats niūriausias. • Be to, tik bambėdami esame tikri, iš minios neišsiskiriantys „tuteišiai“. • Galima būtų prirašyti: „Nori būti teisus – nuolat kaltink kitus“. Bet juk kartais reikia?..

Vasara. Šį sezoną kartais būna šilta. Nutirpsta tingulys nuo pakaušio, ir žmonės ima siautulingai šokti, įnirtingai minti, energingai irkluoti (kaip čia senų pokštų neprisiminus) arba tiesiog ieškoti vietos išstumti savo kūno apimties vandens tūrį. Su tuo stūmimu, beje, atsargiai – ne visi tylomis aplinkui plūduriuojantys tai daro savo valia… Kaip ir su rodyklėmis, nes ne visiems Šiaurė yra viršuje.

(Nida 2010 / © Wd40)

I/O. Pasilikę miesto prieblandoje bando sutrimatinti sportą, eksperimentuoja su naujomis naršyklių versijomis ir moko, kaip jas priversti dirbti su paveldėtu priedų ūkiu.

Ar pabučiavote vakar kaimyną prie vėliavos? Juk buvo dvi progos!

Paskatinti Mashable iniciatyvos, kolegos PDFONTOUR Kaune birželio 30 dieną, trečiadienį organizuoja „Social Media Day Kaunas“ renginį, skirtą socialiniams tinklams ir pilietinei žiniasklaidai. Numatomi pranešimai apie socialinių medijų santykį su kasdieniu gyvenimu ir jų „santvarkos“ problemas, bendruomeninio projekto Bunda.lt pristatymas, diskusijos. Deja, pats negalėsiu dalyvauti renginyje (vyksta stojamieji į VU), tačiau visi norintys dar gali prisijungti. Renginio vieta bus organizatorių svetainėje bus paskelbta pirmadienį.

Tai bent dienelė buvo! Nors buvau suplanavęs visą ją praleisti konferencijoje Login 2010, teko planus pakoreguoti. Paskambino TV/radijo (šių laikų konvergencija) laidos „Forumas“ vedėjas Virginijus Savukynas ir pakvietė į pokalbį tiesioginiame eteryje. Kadangi laida buvo apie autorių teisių problemas, visai nenustebau foje sutikęs LANVA pirmininką Vytą Simanavičių.

Tai ir pakalbėjom. Laidos įrašas yra kovo 18 dienos LRT archyve. Norite santraukos? Agitavau mažumėlę atsipalaiduoti dėl visų tų represinių priemonių ir teisinio persekiojimo. Vietoje to siūliau lipti lauk iš ketvirtos nuo galo vietos, steigti skaitmeninio turinio platinimo ir pardavimo tarnybas, mokytis sveiko įžūlumo iš Google (Google Books iniciatyvos), rodyti iniciatyvą ir nestenėti dėl piratavimo, kol nepateikėme patogios, nebrangios ir gražiai įpakuotos skaitmeninės prekės savo žiūrovams, klausytojams, skaitytojams ir vartotojams apskritai.

Kalbėjau, regis, ne į tuštumą, nes grįžęs vakare radau gražų Gustavo laišką:

„Gerą dieną, p. Džiugai

Labai patiko laida šiandien per LTV, manau, kad reikėjo tik vieno Jūsų, kiti atliko tik daugumos vaidmenį. Sėkmės.

P.s. Aš sutikčiau mokėti tam tikrą metinį mokestį už Jūsų kaip autoriaus darbą. Taip, kad kaip Jūs sakėt. „BANDOM“!!

Tai tiek.“

Net gera pasidarė. Ne dėl pasiūlymo mokėti (tokių tikrai nemažai sulaukiu, ir už visus esu labai dėkingas), o dėl to, kad žmonės pritaria minčiai nestabdyti progreso vien dėl kažkas bijo to, ko nesupranta.

Beje, Login 2010 pabaigoje, per Ignite sesijas išgirdau šiek tiek tų bijančių ir nesuprantančių. Poroje pranešimų buvo ištrauktas į paviršių ganėtinai apdulkėjęs „originalios kūrybos“ mitas ir argumentai prieš kopijavimą ir remiksą. Tinklaraščiai kartojasi kaip papūgos, Facebook ir Twitter mala ir permala tas pačias naujienas, studentai kopijuoja Vikipediją – kiek kartų girdėti šie argumentai? O ar jie pagrįsti?

Google atidžiai pažiūrėjo į žiniasklaidą internete ir rado vos 11% originalaus turinio. Australijos nepriklausomos žurnalistikos centras atidžiai pažiūrėjo į spaudą ir rado, kad joje nuo 42 iki 70 procentų skelbiamos medžiagos yra inicijuota viešųjų ryšių kompanijų. Apie kokį originalumą čia šnekama?

Nežinau, koks būtų originalumo procentas tinklaraščiuose, bet jei atsirastų bent 3-4%, tai būtų visai neblogai kaip mėgėjams, dirbantiems be atlygio. Kuo skiriasi neoriginalias žinias rašantis profesionalas nuo neoriginalias žinias rašančio mėgėjo? Tuo, kad pirmasis už tai gauna pinigų. Klausimas, ar ilgai gaus – jei skaitytojui teks rinktis, ar mokėti už naujienas, tai jis įvertins ir originalumo kiekį, ir PR įtaką. Beje, drįsčiau teigti, kad pastarųjų įtaka tinklaraščiams kol kas tikrai nesiekia pusės ar 2/3 turinio.

Apie panašius dalykus diskutavome su „Verslo žinių“ vadovu Rolandu Barysu, „15 min“ vadovu Tomu Balžeku, Tieto atstovu Mindaugu Butkumi, kolega Ernestu Janušu iš Radiocentro ir moderavusiu diskusiją Mindaugu Nastaravičiumi. Kadangi viešą žiniasklaidos atstovų nuomonę apie medijų ateitį retai girdžiu, tai labiau stengiausi klausytis, o ne ginčytis, bet su gerb. Barysu mažumėlę padiskutavau – ypač dėl vadinamojo „turinio“ vertės.

Na, taip – turinį dievina Rupertas Murdochas, gal visai nuoširdžiai. Ir aš laikau, kad tai geras dalykas. Tik man atrodo, kad ne vien Murdocho turinys yra geras dalykas. Ir su manimi sutinka bent pusė milijardo žmonių. Facebook neturi kito turinio, kaip tik tas, kurį sunešė ir surašė patys žmonės. Bet keturiems šimtams milijonų vartotojų tas turinys yra daug didesnės vertės už padėtą kokiame nors portale.

Manau, kad žmonės intuityviai supranta, kad tas turinys yra tik žaliava, iš kurios paskui jie, turinio kuratoriai, sudėlioja prasmingesnę jiems patiems ir jų „genčiai“ mozaiką. Tai laisvos formos, mėgėjiškas agregavimas. Jis yra santykinai naujas dalykas, tačiau jau dabar ieškoma, kaip dar efektyviau remiksuoti naujienas, kad jos duotų daugiau naudos ir atskleistų platesnes galimybes.

Nauja koncepcija – plataus konteksto tarnybos. Apie jas papasakosiu atskirai, tačiau pakanka paminėti Google Living Stories eksperimentą, žinių konteksto gelmę Vikipedijoje ir „atviro kodo žiniasklaidos“ iniciatyvas. Kažkur čia slypi žiniasklaidos ateitis.

Ta ateitis neįmanoma be kopijavimo ir remikso. Kaip neįmanomas mokslas, kūryba ir eksperimentavimas. Todėl kopijuokite drąsiai – kuo daugiau, tuo geriau. Idėjos neplinta be kopijos. Idėjos miršta be kopijos.

Tai visiškai nereiškia, kad žmonės nemokės už jiems patinkantį turinį. Mokės. Bet į tą kainą turės būti įskaičiuota visiška kopijos ir remikso laisvė – kaip kitaip mes perduosime visą žinių ir išminties lobį kitiems, kitoms mūsų kartoms? Uždrauskite mokiniui „kopijuoti“ iš mokytojo gautas žinias ir nebeturėsite mokytojų…

Sako, kad Login 2010 dar turi laisvų vietų „Ignite“ stiliaus pranešimams. Pagal organizatorių sumanymą, tie pranešimai buvo rezervuoti tinklaraščių autoriams, kurie šiaip skųsdavosi dėmesio stoka per pernykštę ar užpernykštę konferenciją (įskaitant ir mane, žinoma). Tai dabar kyla klausimas, kodėl ne visos vietos užimtos? Nebeturime, ką pasakyti? Išsikvėpėme? Gąsdina formatas?

Galėčiau pašnekėti už visus, bet aš pats sau ant scenos atsibodau, tai ką jau kalbėti apie kitus. Be to, kalbu prieš auditoriją 4 dienas per savaitę – norisi ir iš galinio suolo pažiūrėti, kas dedasi. Nepaisant to, bent vienoje diskusijoje dalyvausiu. Kas dar?

Jei turite, ką pasakyti, organizatoriai dar priima registracijas.

Maždaug ketvirtis amerikiečių internete svetaines aplanko su mobiliaisiais įrenginiais. Sunku pasakyti, kuriems iš jų tai yra įprastas, o kuriems – atsitiktinis apsilankymas, bet aišku, kad naršymas mobiliuosiuose įrenginiuose populiarėja.

Nežinau.lt skaitytojas Gintas šiandien atsiuntė laišką su trumpa mobiliesiems telefonams pritaikytų resursų apžvalga ir mandagiu priekaištu nežinau.lt dėl nedraugiškumo telefonų naršyklėms.

Gintas išvardino šiuos telefonų naršyklėms pritaikytus resursus:

m.google.com
m.lrytas.lt
m.15min.lt
m.vz.lt
m.facebook.com
m.one.lt
wap.frype.lt
wap.seb.lt
ib.swedbank.lt/mobile
www.zilionis.net

Žinoma, jų yra gerokai daugiau, tačiau pritaikymas mobiliosioms naršyklėms tebėra išimtis, o ne norma. Kodėl? Kodėl, pavyzdžiui, „mobilumo“ neturi Delfi.lt?

Visų pirma, Lietuva – tai ne Amerika. Analytics sako, kad per pastarąjį mėnesį šioje svetainėje su mobiliosiomis naršyklėmis apsilankė vos 0,35% skaitytojų. Beveik du trečdaliai iš jų – su iPhone/iPod, ketvirtis – su Symbian, dešimtadalis – su Android. Mano asmeniniai linkėjimai tam vienam skaitytojui, kuris apsilankė su Blackberry, tačiau praleido daugiausiai laiko – 10 minučių.

Antra, mobiliosios naršyklės yra pakankamai patogios. Nors Safari atidaro visą svetainės plotį santykinai nedideliame ekrane, atskiros teksto skiltys gali būti padidintos porą kartų bakstelėjus jas pirštu. Kai įpranti, navigacija net po nepritaikytas svetaines yra pakankamai patogi.

Tiesa, nepritaikytos svetainės skriaudžia 3G telefonus dėl didelio duomenų srauto ir mažesnės krovimo spartos. WPTouch, WordPress įskiepio tinklaraščiams, skirto pritaikyti turinį mobiliosioms naršyklėms, kūrėjai teigia, kad svetainės krovimą, pritaikius sąsają, galima paspartinti tris kartus ar daugiau. Kelyje tai iš tikrųjų labai svarbu.

Todėl verta svetainės pritaikymą mobiliesiems įrenginiams įtraukti į darbų planą. Juo labiau, kad niekas nuo to nenukentės – svetainės išvaizda bus parenkama pagal naršyklės ID: įprastų naršyklių vartotojai matys „didelę“ svetainę, o mobiliosioms bus kraunama atskira sąsaja.

Kažkaip nuobodoka tapo tinklaraščiuose, ar ne? Temos geros, rašinių yra, bet štai bendruomeninės veiklos beveik nebeliko. Kodėl neprisiminus gerų laikų ir nepažaidus kartu? Juo labiau, kad taip ir „žiniasklaidos eksperimentą“ atliktume.

Taigi pristatau projektą-pasiūlymą „Diena gyvai“.

Kas tai? Tai gyvo informacijos srauto didžėjavimas tinklaraščiuose, pasinaudojant CoverItLive platforma.

Vieną pasirinktą dieną (aš siūlau kitą šeštadienį, vasario 13 dieną), 16 valandų (nuo 8 ryto iki vidurnakčio) non-stop vyksta dienos informacinio srauto transliacija viename atvirame CoverItLive kanale, tinklaraščių autoriams keičiant vienas kitą prie „pulto“ kas valandą. Per tą valandą tinklaraščio autorius ištransliuoja į kanalą ir su skaitytojais gyvai aptaria atrinktas naujienas, aktualijas, nuorodas, nuotraukas ir pan. Po valandos jį pakeičia kitas. Tai būtų kažkas panašaus į Twitter srautą, tik labai kondensuotą ir su gyvu pokalbiu su skaitytojais.

Temas kiekvienas autorius pasirenka laisvai, naudodamasis savo RSS prenumeratomis, Twitter ar Facebook srautu – kuo tik nori. Būtų naudinga iš anksto sudaryti programą skaitytojams, kad būtų aišku, kada apie ką bus „laida“, bet įmanomas ir visiškai palaidas variantas – tuomet jau kiekvienam dalyviui teks pasistengti pavergti savo žavesiu…

Mažiau susidūrusiems su CoverItLive primenu, kad ten ne tik rašoma gyvai (Skype/IRC principu), bet ir galima stebėti gyvai rašomus komentarus ir atrinkti juos viešam paskelbimui, įterpti nuorodas, nuotraukas, video, improvizuotas apklausas. Nors formaliai dėl tvarkos kiekviena valanda turėtų savo moderatorių, dalyvauti gali kiekvienas nors ir visą dieną. Galima, beje, didžėjauti ir keliese vienu metu (pvz., „e-knygų“ valandą gali moderuoti kelių tinklaraščių, rašančių ta tema autoriai, „kulinarijos valandą“ – irgi keli). CoverItLive ir bandomąją jos sesiją galima pamatyti čia.

Jei sudomino pasiūlymas, kviečiu registruotis el. paštu (vienastoksetanezinau.lt). Nurodykite kelias jums tinkamas valandas (teks juk derinti), galimą temą ir partnerius, jei norite „eteryje“ būti keliese.

P.S. Jei neklystu, gyvą dienos transliaciją galės į savo tinklaraščius įterpti visi „Dienos gyvai“ dalyviai.

Opinijos pasakoja apie įdomų sėkmingo grupinio tinklaraščio pavyzdį. Įdomus jis tuo, kad veikia ne kur nors JAV, o daug artimesnėje Suomijoje, ir tuo, kad nėra finansinis ar technologinis – jo autorės rašo apie jaunimo gyvenimą, stilių ir t.t.

Ar toks modelis pasiteisintų Lietuvoje? Ko gero. Ar jis tinkamas taikyti įvairių temų tinklaraščiams? Abejoju. Mat žiūrint į projektą iš šalies, nelabai aišku, kodėl jis tebevadinamas tinklaraščiu – tai jau internetinis gyvenimo būdo žurnalas, kuriam straipsnelius rašo ne profesionalūs žurnalistai, o žmonės, viešuosius raštus pradėję savarankiškai. Čia svarbu ne tai, kad merginos rašo, ką rašiusios. Svarbu tai, kad jos parduoda tekstus. Uždarbis iš reklamos tinklaraštyje yra vienas dalykas, straipsnių rašymas už pinigus, tegu ir necenzūruojamas – visai kitas.

Ne vienas tinklaraščio autorius yra gavęs pasiūlymų parašyti įvairiems portalams ir kitoms publikacijoms. Dažnai taip yra ir padarę – kam nereikia papildomų pinigų? Tačiau spėju, kad dauguma jų labai ryškiai atskiria užsakytus rašinius nuo rašinių nuosavame projekte. Tie tokie kaip ir „komerciniai“, o šitie, štai, tokie kaip ir „tikri“…

Jei turinį valdo kokia nors firma ar leidybos grupė, tai negali atiduoti rašiniams viso savęs – kam kurti savo virtualų balsą, nuo kurio gali būti „atleistas“?

Tiems tinklaraščių autoriams, kurie rašo tinklaraščius ne vienerius metus jų identitetas internete yra toks svarbus, kad net „į svečius“ ne kiekvieną įkalbėsi parašyti (nepaisant to, kad papildoma auditorija ir nuorodos duoda naudos savam projektui). Suburti į krūvą tokius žmones yra labai keblu, nors gal būtų ir pelninga.

Nors šiaip mintys apie konsolidaciją vertos dėmesio. Ne vien dėl noro uždirbti. Rašymas kartu kuria stipresnį turinio centrą, didesnį traukos tašką nenuolatinei auditorijai ir geresnę turinio sklaidą. Kas žino – gal ir prisijungčiau?