Blogorama #454

(Vienišius… / © Jaunojo fotografo užrašai)

Yra pavykusių grupinių bandymų rašyti knygas, yra keli sėkmingi grupiniai tinklaraščiai, nors šiaip kūryba yra vienišas užsiėmimas. Nebent sukuri schemą „jūs rašot, aš leidžiu ir pardavinėju“.

Žmonės negali gyventi be baisių pranašysčių. Kadangi birželio 12-ąją, deja, pasaulis nesibaigė, tai dabar visi viltis deda į Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą (ne aš išverčiau – Wiki).

Noriu pažaisti lietuvišką žaidimą. Pasižadu išmokti, net jei sudėtinga bus ar nepavyks iš 20 kartų. Gaila, kad prisidėti negaliu. Mano Blender žinios tinka tik kubus dėlioti.

Jau antrą ar trečia dieną džiaugiuosi, kad ŽudykReklamą grįžo prie tradicinio reklamų komentavimo ir kritikos. Buvau gerokai pasigedęs to dalyko. Juk nepaisant tylos tinklaraštyje, reklama geresnė tai netapo…

Atgijo ir viešo maisto kritika Pragaro virtuvėje. Šis pastarasis apsilankymas buvo bendras, todėl galiu drąsiai pridėti savo parašą po nerekomendacija „gerai maitintis“.

Gal fotografus galima būtų sertifikuoti? Nešiotų marškinėlius su antspaudais, kad nėra teroristas ar iškrypėlis, ir galėtų sau ramiai fotografuoti, ką reikia. Nes dabar – kiekvienas kadras tampa rizika prarasti techniką.

Betono dainos. Kuo daugiau aplink dygsta stiklo ir betono bokštų, tuo dažniau sapnuoji medinį namelį medžių apsupty. Nežinau didesnio kontrasto tarp NT rinkos pasiūlos ir žmogaus norų.

Rusijai trūksta meilės. Todėl ji ėjo jos ieškoti į estų internetą, o dabar su totoriška poezija atėjo ir pas mus. Gal parsigabenam iš Grūto Leniną, ką?

Nebūtina būti tikru aistruoliu, kad retkarčiais pasimėgautum vyrišku solidarumu, „kovinėmis dainomis“ ir ne savo paties pelnytos pergalės euforija. Reikia tik barą su dideliu televizoriumi rasti. 

Kai kurios akcijos ir iniciatyvos turėtų būti tęstinės iki begalybės arba iki tiek, kiek aktualu. Nes nežinia kodėl nuplėšus kalendoriaus lapelį reikia eiti mušti žmonos ar vaikų.

Dienos citata:

Egzistencija yra pigesnis gyvenimo būdas.