Blogorama #257

(Buitinė fotografija II: ėjau plauti obuolių / © Kodėl aš retai būnu nuotraukose?)

Šiandien didžiausias sukrutimas – blogeriai.net atidarymas. Rašiau apie tai, nesikartosiu. Netrukus radau pirmą entuziastingą atsiliepimą, vėliau – ir daug vertingos kritikos. Manau, kad pirmai dienai rezultatai neprasti – suskaičiavau per 50 užregistruotų tinklaraščių. Man itin svarbus atrodo tylus senųjų tinklaraščių autorių pritarimas. Tai ir įvertinimas, ir pasitikėjimo kreditas, kurį naujai svetainei dar teks pateisinti. Beje, pastebėjau vieną didelį blogeriai.net privalumą – vertinimo juostelę, liekančią lango viršuje, „išėjus“ skaityti tinklaraščio. Tokiu būdu visiškai nebūtina vertinti dar nežinomo rašinio – galima ramiai perskaityti, pakomentuoti, o po to įvertinti. Jei įprasime taip daryti, tai gal ta vertinimų sistema nebus beprasmė, kaip yra tekę matyti anksčiau. Bus matyt – šiandien padėliojau kolegoms pliusų. :)

Visų gamintojų kompiuteriai pasitaiko su defektais. Būna netgi ištisų produkto partijų ant atšaukimo ribos. Jei jums pakliuvo defektyvus produktas, paskaitykite, kaip užsispyrimas gali jums padėti, ir nepraraskite vilties, kad kitas pirkinys bus geresnis.

Vilnelės rašinys apie stalo žaidimus kavinėse priminė man, kad ketinau porą naujų įsigyti ir pažaisti namie, bent kiek atsitraukęs nuo kompiuterio. Nužiūrėjau Scotland Yard, bet dar galvoju užsukti į specializuotą parduotuvę pasidairyti. Žiema net neprasidėjo – ilgų vakarų dar bus.

DienosDuonoje galite rasti trumpą Artūro ataskaitą apie prasidėjusį Epica reklamos festivalio balsavimą. Jis vyksta izoliuotoje aplinkoje, tamsiame kambarėlyje nuo ryto iki vakaro. Rimtiems darbams reikia susikaupti.  Ta pati mintis kitame kontekste – Pastebėjimuose. Gal dėl to nemėgstu IM ir kitų trikdžių rašydamas. O kai vieniškas susikaupimas nebepadeda, galima surengti triukšmingą, greitą ir labai koncentruotą smegenų antpuolį. Taip daro Google.

Nors daugumą tinklaraščių įrašų reikėtų laikyti viešais komentarais, užrašais ar publicistika, apsidžiaugiu radęs ir grynai kūrybinių dalykų. Pavyzdžiui, mikropasakaitę apie raketą.

Nuo tam tikros vakarėlio fazės alaus buteliai ant stalo tampa įtartinai nestabilūs. Ko pasekmė – iš pradžių šlapios, paskui lipnios, o galiausiai – išdavikiškai dvokiančios alkūnės. Radiocool radau paprastą receptą to išvengti. Kitas receptas skirtas gelbėtis nuo pelių: jei ne Satyricon, tai Cicinas…

Neikite miegoti, neperskaitę kaip bunka vairuotojai,  kvailina horoskopai, skamba lumzdelis, kaip norisi dirbti „kadrų skyriuje“, kaip pakeisti pelę kate, kiek vietos reikia po stogu, kaip dažnėja techninės apžiūros, nesiseka prabangioms parduotuvėms, kaip rasti keturlapį dobilą ir papietauti su išsidabinusiais estais.

Svarbių minčių skyrelis:

Nes local maxima užsidėjo tokias klaikias girliandas, kad net periferiniu regėjimu išvydęs langą, pagalvoju, kad suvažiavo jungtinės policijos, greitosios ir ugniagesių pajėgos.

Pienas žmogaus gyvenime toks pats svarbus kaip ir pinigai – lig tais tau jų nesinori, bet be jų gyventi negali…

Šiandien ryte Vilniuj buvo baisus du dalykai, tai baisus rūkas ir baisios bobutės, kurios sako “juk tilpsiu tilpsiu” ir po to viena ranka ir koja netelpa troleibuse…

Jei nusiperku Kalėdinę Eglutę ir ji man „nebepatinka“ po dviejų sąvaičių – ar galiu aš ją grąžinti?