Blogorama #211

(Apie vandens trauką / © Kodėl aš retai būnu nuotraukose)

Taigi vis dėlto tampame policine valstybe. Panašu, kad neatšaukiamai, kol nebent kitas išrinktas Seimas nesusiprotės. Šis, mano galva, jau išdavė šalies konstituciją. Nieko nenuveikėme prieš priimant įstatymą, bet galime padiskutuoti dabar – burnos gi dar niekas neužčiaupė. Katiba renka kolegų, rašančių tinklaraščius, mintis apie totalinio sekimo režimą. Jei turite savo nuomonę – nesvarbu, už, prieš ar „iki lemputės“, atsakykite į kelis klausimus Katibos įrašo komentaruose. Aš tai kažkaip iškart prisiminiau vieno nacių režimo atėjimo į valdžią amžininko prisiminimus (palaukit, nesijuokit, tiesiogiai nelyginu). Smulkmenos nesvarbu, bet pagrindinis pasakojimo momentas toks – tik istorijos knygose atrodo, kad Hitleris ir naciai vos atėję į valdžią pavertė Vokietiją konclagerių šalimi su viena baisiausių diktatūrų pasaulyje. Iš tikrųjų viskas vyko labai palaipsniui, ir visada viskas buvo aiškinama didesniu saugumu, kova su nusikaltėliais, teroristais ir maištininkais. Taigi viskas kaip ir buvo gerai. Ir dar – „Tas, kas atsisako laisvės vardan saugumo, nenusipelno ir neturės nei to, nei kito“, Benjamin Franklin.

Taip jau išeina, kad kai kurie įvykiai, net tokį apolitišką žmogų kaip aš gali iš ramybės guolio išversti. Vienas toks yra LTSR (Lietuvos totalinio sekimo režimas), kitas – kraupūs dalykai Birmoje. Žinoma, šalis toli, šūvių aido nesigirdi. Bet turėtumėme paremti laisvės idėją ir iš žmogiškumo, ir iš solidarumo – nepaisant geležinės uždangos ir išjungtų komunikacijų, ten dar yra rašančių ataskaitas apie prievartą. Šiandien apie artėjančią ketvirtadienį tylos dieną „bloguose“ paskelbė daug kolegų – aš pirmiausiai perskaičiau Seklumoje. Užsiregistravau ir aš. Ketvirtadienį tylėsiu iš pagarbos ir solidarumo.

Pereinant prie ramesnių ir linksmesnių dalykų, bet vis dar įspiriant pseudopolitikams ir šiaip durnių ieškantiems – Dievų Žiniasklaidos rubrika Cirkas. Jei ir ateityje bus toks, koks buvo vakarykštis – lauksiu kiekvieno pasirodymo.

Man kažkodėl atrodo, kad rašančius tinklaraščius kur kas labiau domina laisvės, sąžinės, gerovės ir kiti visuomenės dalykai, nei šių vertybių gynėja besiskelbiančią tradicinę žiniasklaidą. Šiandien perskaičiau galingą Kubiko rašinį apie azartinius lošimus. Paskaitykit – ne davatka rašo – jūsų bendraamžis. Gal kam užteks proto išvengti nelaimės.

Nežiūriu TV jau labai daug metų ir visai nesijaučiu vienišas. Nes kartas nuo karto atsiranda bendražygių, kurie ima ir atranda sau kitų, dažniausiai daug vertesnių gyvenimo malonumų.

Mano Blogoramos vis ilgyn ir ilgyn (tampa bene svarbiausiu nežinau.lt užsiėmimu), bet kad ir įdomių rašinių vis daugiau: kaip galiu nepaminėti Requiem gyviems atgarsių, kvietimo į Schyzozine kūrybinę stovyklą, nuo revoliucinių tekstų iki neištikimybės TV laidų nusiritusio Samo, alfa.lt „pasiskolintų“ svetimų straipsnių be nuorodų, naujojo „Computer Bild Lietuva“ „blogo“, virusinės reklamos kampanijos paminėjimo tinklaraščiuose svarbos, priežasčių, kodėl kaime nelieka net jį mėgstantis jaunimas, pasakų apie brangstančius maisto produktus ar, galiausiai, geriausių vietų papietauti Alytuje? Juk negaliu. Norėčiau dar ir išplėsti eilute-kita, bet tai jau būtų visos dienos užsiėmimas.

O kur dar verslo kontaktai savoje galvoje, kaštonų dunksėjimas į automobilius, pavojingai patrauklus žongliravimas peiliu (N-80), energijos šaltiniai įdarytų paprikų ir geltonakių pyragėlių pavidalu, mamų antpuolio ir tiesiog saulėlydžio vaizdai, nepaskutinė Lietuva ir priminimas, ką šiandien reikėjo švęsti? (mėsos nevalgančių muzikantų-pensininkų dieną).

Gal man mesti viską ir rašyti tik Blogoramas? Penkių metrų ilgio? :)

Dienos citata:

Ar galima butu i lektuva isinesti kilograma sausainiu su kreminiu idaru? (kremas-virtas kondencuotas pienas).
Zinau, jog juokingai skamba, bet jeigu as juos desiu i bagaza, jie susitrins?
Ka patarsit?