(Muzika purvelyje / © Ice Blue)
Pradėkim nuo skaitinių. Petro Kudaro tinklaraštyje radau Stephanie Winston knygelės apie didelių firmų vadovų darbo įpročius recenziją. Sprendžiant iš pateiktų ištraukų jie elgiasi ganėtinai beatodairiškai, nelabai paisydami procedūrų ir dienotvarkės – taip, kaip vaizduoja Holivudas (jei jie teigiami herojai). Svarbiausia pareiga – neprarasti ryšio: perskambinti, atsakyti, susisiekti. Tai dar kartą primena, kad JAV verslas vis dar daromas „schmoozingo“ principais. Regis turėtų jau keistis, bet…
Kita knyga – apie „slaptas“ anglų elgesio taisykles – Labas bloge. Ten parašyta, kad anglai elgiasi lygiai taip, kaip visi kiti: keikia paskutiniais žodžiais savo klimatą ir kitus nacionalinius atributus, bet stoja piestu, jei tai daro kiti. Lietuviai tą patį daro su savo klimatu, pajūriu, dešromis ir netgi krepšiniu.
Nuo knygų – prie žiniasklaidos. Kada baigsis popierinė žiniasklaida? Autorius teigia, kad ne anksčiau kaip po 100 metų. Dėl spausdinimo ant popieriaus tai dar sutikčiau (popierinės knygos visada bus mielos, net jei daugumą skaitysim e-popieriuje), bet ką veikti žiniasklaidai tiek metų nereikalingame jai formate? 20 metų maksimum. Beje, nesutinku su autorium ir dėl kitų dalykų, įskaitant blogų potencijos atsiskleidimą po 5-10 metų. Jei jie nieko anksčiau nepadarys, tai per tiek laiko sunyks visai…
Kitas įrašas man priminė smagius VU stojamųjų laikus. Sėdim komisija, laukiam kito studento. Įeina. Labas pamiršta pasakyti, bet iškloja savo nuomonę apie korupciją ir kyšininkavimą Lietuvos aukštosiose mokyklose (jis pirmą kartą VU apskritai). Komisija išklauso. Patyli. Tada pirmininkas ir klausia: „Tai papasakokit, gerbiamasis, kodėl jūs stojate į žurnalistiką, kuo jus vilioja profesija…“ Iki šiol šypsausi prisiminęs.
Beskaitinėdamas tinklaraščius vis atrandu ką nors naujo apie jų autorius ir netgi naudingų programų pačiam sau. Pavyzdžiui, nežinojau, kad Saulius yra parašęs programėlę Crab, kuri surūšiuoja ir sužymi teisingomis žymėmis MP3 muzikos kolekciją. Jei sutvarkys ir chaosą mano muzikos aplankuose – būsiu amžius dėkingas.
Marius klausia, kam labiau subalansuota Kamasutra – vyrams ar moterims? Nesu tikras, kaip turi būti pagal apibrėžimą, bet šiaip ši knygutė yra skirta skaityti dviese. Ar ne?
Maža skaitinių? Štai jums viduramžių diskoteka, sveikata 80°C temperatūroje, kitoks gimtadienis, meilės gaminimas, Zebra tinklo užvaldymas, linksmybės tvirtovėje, įspūdžiai iš Heinekeno Lenkijoje, servisas be rūpesčių ir tobulas meilės SMS.
Dienos citata:
„Iš pasaulio pabaigos per daug nestikėkite.“
Visos vietos pirmose eilėse jau užimtos?
Komentarų (13)
Che, buvau pastebėtas. :-) Na, gerai, ne aš, o „Stary Olsa“. :-)
> simonas
Tau persikrausčius buvau kurį laiką pametęs RSS prenumeratą. Dabar, regis, vėl viskas gerai.
Įdomūs tie baltarusiai. Priminė man senus laikus, kai pirmą kartą važiavau į užsienį – buvau festivalyje Lenkijoje. Ten irgi įdomių dalykų prisižiūrėjau ir prisiklausiau.
a tu buvai kokisijoej?
*komisijoje
Aha, tai vienastoks ne „vienas toks“, šiaip sau žmogelis :). Nors dėl to man niekada ir nebuvo abejonių, visuomet jautėsi, kad esi nepaprastas žmogus :).
Dėsčiau VU 5 metus berods. Tai teko pabūti ir stojamųjų komisijoje.
nu neismanau as zurnalsitikso, bet manau kad drasa jai reikalinga, net jei jaunatviska ji
Žinoma, reikalinga :)
Šiaip, tiesiog papasakojau savo prisiminimus. Užpūtė, paskaičius tavo įrašą. :)
gal netycia radote kur nors ka nors siuolaikinio lietuvisko folk? dekui
Smagu, kad pastebejo mano svarstymus, tik noreciau kai ka patikslinti. 100 metu – toki labai grubiai spejama laiko tarpa daviau visam popieriniam formatui, pabreziu, formatui, o ne visai ziniasklaidai:) Ziniasklaida popieriuje speju baigsis 50ies metu begyje. Ar mano spejimai teisingi, pamatysime po daug daug laiko:) Del kitu pastabu sutinku
Pamename, pamename, netgi įskaitą kokiais 1995 (ar 1996) laikėme pas VienąTokį :) Antrame aukšte, Bernardinų viename iš skersgatvių, šalia bibliotekos kabinetuke :-) Geros buvo paskaitos! Aš tame kabinete pirmą kartą sužinojau, kas yra „chat“ ir kas yra „Yahoo!“…
Dabar jau labiau gėda dėl tų paskaitų, ypač dėl programos. Neturėjau patirties tinkamai ją sudaryti ir dar mažiau jos – tinkamai išdėstyti… Ech. Bet ačiū už gerą žodį.
Nu mums jaunoms bailioms studentams iš mažų Lietuvos miestelių tai tas visas kabinetukas toks grėsmingas atrodė, ir nesuvokiamas, kad mes tik įtempę ausis viską konspektavome, ką daro klavišas Ctrl ir ką – Insert. Nes tais laikais dauguma Lietuvos vidurinių mokyklų dar neturėjo nei vieno kompiuterio, ir dauguma iš mūsų, tiesą sakant, iki VienoTokio paskaitų kompo net čiupinėję nebuvome. Todėl nežiūrėkite į jas taip kritiškai – mums patikiko, bet kuriuo atveju. :-)