Autorių teisių šalininkai ir oponentai gali imtis naujos dilemos, kuri yra unikalus autoriaus valios ir visuomenės, suteikusios jam teisę spręsti kūrinių likimą, konfliktas.
Alexandre Grothendieck yra žymus matematikas, daugiau kaip prieš 50 metų iš esmės pakeitęs algebros mokslo aprėptį. Jo idėjos ir kartu su mokiniais išleistos 20-ties tomų mokslinės monografijos papildė geometrinę algebrą skaičių teorija, kitomis gretimų sričių teorijomis ir kartu paklojo pagrindą visiškai naujai šio mokslo kartai. Grothendiecko darbų studijavimas tapo tiesiog privalomas visose rimtose matematikos mokslo ir švietimo įstaigose. Mokslininkas pelnė šlovę ir mokslinės bendruomenės dėkingumą dėl naujai atvertų perspektyvų.
Tačiau Grothendieck, kaip daugelis genialių žmonių, yra ne tik aukščiausio intelekto mokslininkas, bet ir labai ekscentriškas žmogus. Jis jau daugelį metų nebedalyvauja aktyvioje mokslinėje veikloje ir gyvena užsisklendęs (kaip supratau, nežinoma, net kur), nors retkarčiais dar paskelbia labai vertingus laiškus ir pamąstymus. Viskas būtų labai gerai – mokslininko teisė rinktis gyvenimo būdą ir dalyvavimą ar nedalyvavimą mokslinėje veikloje. Bėda ta, kad keliasdešimt metų nebeleidžiami jo fundamentalūs darbai, o tų kopijų, kurias kadaise išleido Vokietijos leidykla, šiandien nebeužtenka nei mokslininkams, nei universitetams. Deja, Alexandre Grothendieck iš principo nesutinka dėl naujo jo kūrinių leidimo.
Kodėl? Mokslininkas turi savo motyvų, kurie nėra susiję su įprastais autorių teisių sričiai atlygio dalykais. Sakoma, kad Alexandre Grothendieck yra nusivylęs savo mokslo pasekėjais: „visi tik skina vaisius, bet niekas neprižiūri sodo“. Jis norėtų, kad atsirastų mokslininkų, kurie pratęstų fundamentalių geometrinės algebros teorijų gvildenimą, o neapsiribotų naujojo mokslo taikymu siaurose sferose. Šis nusivylimas lyg ir būtų pagrindinis motyvas nebeleisti naujų jo darbų kopijų.
Mokslininko ir visuomenės konfliktas į paviršių iškilo santykinai neseniai dėl kito matematiko, olando profesoriaus Baso Edixhoveno veiklos. Matydamas, kad nėra naujos Grothendiecko darbų laidos, profesorius sumanė didžiulį projektą – perkelti visus rankraščius į skaitmeninę erdvę, pakeliui ištaisant visas pasitaikiusias ankstesnio leidimo klaidas ir papildant vertingomis išnašomis bei nuorodomis. Kruopštus darbas vyko aštuonerius metus, per kuriuos pavyko parengti dvi Grothendiecko knygas.
Darbai staiga nutrūko originalių leidinių autoriui pareiškus protestą netikėtame laiške. Jame jis negrasina teismais ir nereikalauja atlygio, tačiau gėdina „piratus“ ir ragina mokslininkus bei bibliotekas atsisakyti naujųjų kopijų.
Taigi štai jums dilema:
Visuomenė, norėdama, kad Grothendieckas turėtų akstiną moksliniam darbui, išradimams ir mokslo idėjų sklaidai, suteikė jam plačias teises į kūrinį, įskaitant teisę spręsti, ar jis gali būti dauginamas ir platinamas apskritai.
Autorius, pasinaudodamas visuomenės jam suteikta teise, priėmė priešingą visuomenės interesams ir pamatiniams autorių teisių principams sprendimą. Paradoksalu, bet jis priėmė sprendimą, priešingą net savo norams ir principams (kas iš naujųjų mokslininkų pratęs Grothendiecko darbą, jei neturės galimybės su juo susipažinti?).
Pagal galiojančias autorių teises Alexandre Grothendieck yra teisus ir gali taip elgtis. Mokslas, jei autorius ar jo palikuonys nepakeis nuomonės, jo kūrinius tegalės atgauti po jo mirties praėjus bene 70-čiai metų. Žmonijos matematikos žinių lobyne ima rastis didelė juoda skylė.
Kaip turėtų pasielgti visuomenė? Kaip ji turėtų pasielgti, jei analogiška situacija susiklostytų dėl efektyvių vaistų nuo vėžio? Nors kam tas dramatizavimas – matematikos mokslas yra pakankamai svarbus, kad Grothendiecko sprendimas nebūtų vien siauros autorių teisių interpretacijos dalykas.
Nors aš puikiai suprantu mokslininką (kaip rašo Steve Landsburgas, Grothendieckas – toli gražu ne pirmas mokslininkas, nepatenkintas savo išradimų panaudojimu), manau, kad informacija iš esmės sklinda kaip eterio bangos ar šviesa, ir jos sugrąžinimas ar uždarymas yra neįmanomas. Kažkur kosmoso platybėse sklinda Gebelso radijo transliacijos, pasklidusios iš Vokietijos praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Mes gal norėtume jas atšaukti ar pakeisti, bet tai visiškai neįmanoma. Galime tik vėliau išsiųstomis parodyti tariamiems mūsų klausytojams Visatoje, kad reikalai galiausiai pakrypo į geresnę pusę.
Panašiai ir su Grothendiecko darbais. Jie jau yra žmonijos žinių dalis. Dirbtinis jų sklaidos ribojimas iš principo ar kaprizo skriaudžia visus, įskaitant, šiuo atveju, ir patį autorių. Jei jau norėtume būti praktiški, tai išleistume matematiko darbus prieš jo valią, o visas gautas atiduotume jam arba, jam nesutinkant jų priimti, kokiam nors mokslo skatinimo fondui.
Žinoma, realios problemos kaip ir nėra. Visi matematikos studentai, kuriems reikia mokslininko darbų, turi nelegaliai ar pusiau legaliai bibliotekose padarytas jų kopijas. Autoriaus valia realios išraiškos neturi. Bet nejau tokia situacija visus tenkina?
21 Comments
As esu matematikas, todel man uzkliuvo „…geometrinę algebrą skaičių teorija“.
Tiesa sakant butu idomu pamatyti anlgiska fraze, tada butu aisku apie ka eina kalba. Bet as manau, turima omenyje algebrine geometrija arba algebrine skaiciu teorija.
Be to geometrine algebra nera oficialus pavadinimas. Teisingas pavadinimas yra algebrine geometrija.
Idomi dilema. Bet dauguma matematiku visus savo darbus skelbia nemokamai http://www.arxiv.org , del to kad tu darbu pries paskelbiant niekas netikrina galima rasti isprotejusiu zmoniu straipsniu. Pvz. „A short analytic proof of the Riemann hypothesis “ http://arxiv.org/abs/1002.0352 Sitai probelmai 150 metu. Ir as visai tikiu, kad minimas genijus irgi yra apie bent pora dienu pagalvojes.
Dėl mokslo pavadinimo: kadangi aš ne matematikas, tai verčiau daug maž pažodžiui iš anglų. Nuorodos veda ir į cituotus šaltinius ir į originalius knygų pavadinimus.
Ačiū už įdomų atvejį.
Kiekvienas turi teisę „dalytis mokslo pažangos laimėjimais“. Man atrodo, kad praktiškai su šiuo metu galiojančiais įstatymais problemą būtų galima išspręsti prisiminus, kad mokslo knygos gali būti copyright’inamos, bet mokslo idėjos negali būti patentuojamos.
Bandant išspręsti labiau iš esmės, gal reikėtų nagrinėti kas yra moraliniai ir materialiniai interesai, o kas — ne.
Isradau atomine bomba, bet del autoriniu teisiu neleidziu naudotis. Taip bande elgtis Sacharovas, bet panasu, kad visuomene laimejo.
Kitas problemos apektas – kodel Selindzerio ar Lenono valia (autorines teises) gerbiama ir net nekvestionuojama, o i mokslininko valia norima nusispjauti?
man šioje vietoje svarbus atrodo momentas, kad visgi Grothendiecko darbai jau buvo išleisti. Tai reiškia, kad nėra absoliutaus barjero jais pasinaudoti. kas labai norės, suras.
O iš kitos pusės, autorius atrodo 100% įsitikinęs, kad šiame asmens ir visuomenės interesų susidūrime visuomenės interesas turi nusverti. Kodėl gi? Argi tai galima preziumuoti? O jei galima, tai kokiais atvejais? Visais? Jei ne visais, tai kaip ir kas tai pamatuos ir nuspręs?
lygiai taip pat galima irodineti kad kankinimai yra gerai- o kas jeigu? gerai linco teismai- o kas jeigu?
Tiesiog tai kaip demokratija- nera tobula, bet nieko geriau niekas nesugalvojo. Tad tenka taikytis su kaikuriomis problemomis.
Franz Kafka pries mirti irgi buvo nurodes sudeginti visus jo rankrascius. Jei artimiausias draugas butu vykdes jo valia, zmonija siandien nebutu turejusi genealaus „Proceso“ su Jozefu K.
galima elgtis kaip su namais stovinčiais naujai tiesiamos ir strategiškai svarbios gatvės kelyje – per teismą savininkas iškeldinamas sumokant jam „protingą“ kompensaciją. galbūt autorinis darbas irgi gali būti nusavinamas (ar kaip ten išsireiškiant) per teismą įrodant būtinybę.
mokslininkai kaip ir menininkai, asmenybės labai jautrios, dėl to ir ambicingos neretai, nerasi čia Tiesos …
O kam ieskoti tiesos? Jei zmogus kazka sukure, nesvarbu, ar pastate nama, ar parase moksline knyga, tik jo valioje kaip tai naudoti. Nebutu matematiko darbo, nebutu ir diskusijos. Juk niekas nedraudzia kuriam nors is besipiktinanciu tiesiog prisesti ir paciam is naujo viska suskaiciuoti (atsiprasau uz terminus, nesu matematikas) ir poros metu darba isdalinti nemokamai. Manau, sitas kelias butu pats teisigngiausias. Ar tiesiog visuomene aptingo ir nori visko greitai, patiekto ant lekstutes ir nemokamai?
O jei tai būtų ne matematikos teorija, o tarkim vaistai nuo nepagydomos ligos?
Manau yra vertybių, kurios visuomenei svarbesnės nei „autoriaus teisės“.
Kas būtų jei visi privatūs kolekcionieriai sudegintų savo kolekcinius vertingus paveikslus? teoriškai remiantis visokiomis teisėmis jie tai gali padaryti – daigtas juk jiems priklauso…
Jei atmintis nemeluoja, vaistus reguliuoja kiek kiti istatymai nei autorines teises ir toks nusavinimas neimanomas, todel palyginimas nekorektiskas.
Tiesiogiai tai nelabai korektiška, bet jei kalbėti apie pačią idėją sukūrimo. Ne tabletes kaip galutinį produktą, o patentą/mintį, kuri yra biotechnologinis išradimas vėliau pritaikomas medicinoje.
Kaip tada?
Sakykime atrandama koks nors cheminis junginys/technologinė idėja, kuris galėtų vėliau virsti vaistu, bet kūrėjas atsisako parduoti išradimą farmacininkams. Kaip tada? Tegul kiti ieško tai kas jau surasta?
arba pvz psichologo mokslinis darbas, kuris kardinaliai pakeistų psichiatriją. Kaip tada?
Reiškia matematikų autoriniai darbai labiau autoriniai nei psichologų, o biochemikų mažiau autoriniai nei fizikų?
Kai bus išspręsta problema, kaip iš vandens nebrangiai išskirti vandenilį ar palikti autorines teises ar palaukti 10 metų kol kiti atras?
Kiek zinau, vaistu patentu galiojimas daug trumpesnis nei autoriniu teisiu ir paprastai tai didesniu problemu nesukelia. Sita dalyka, kad isradimai, kurie skirti apsaugoti zmogui ir jo sveikatai, nebutu vien tik komercinio naudojimo, visuomene jau issprendusi. Mes kalbame daugiau apie nora NEMOKAMAI patenkinti smalsuma, kuris nekeicia nei gyvenimo kokybes, negresia sveikatai, o nepatenkinus sito paprasto smalsumo, nei konkreciam individui nei visuomenei nieko tragisko nenutiks. O kad butu baisiau ir itikinamiau, tiesiog remiamasi baisiais pavyzdziais „jei butu israsti vaistai nuo vezio ir …“. O galvojant paprastai, kokia nelaime ar praradimai gres asmeniui, jei jis NEMOKAMAI nepamatys naujausio filmo? Kalbant apie si konkretu matematiko atveji, diskusija is vis beverte, nes autorius neuzdraude naudotis jo darbais, o tiesiog nepanorejo, kad jie toliau butu dauginami. Nera ne vienos priezasties, kodel zmogus, kuriam labai reikia perskaityti sias knygas, negaletu pakelti uzpakalio nuo minksto kedes ir kompo ir nenuvaziuoti i biblioteka, kurioje guli popierines knygos ir jas taip pat NEMOKAMAI paskaityti. Jei vietoj to, kad vaziuotu, daugiau laiko praleidziama tusciai diskutuojant tema: „kodel jis taip nieksingai pasielge, nes as noriu teksto cia ir dabar“ tai greiciau visuomenes, ne autoriaus, vertybiu degradacija.
Daiktas, daiktas, ponuli.
„…manau, kad informacija iš esmės sklinda kaip eterio bangos ar šviesa, ir jos sugrąžinimas ar uždarymas yra neįmanomas.“ AMEN!
Kaip seniai laukiau šito sakinio, dėkui.
Norėčiau patikslinti frazę „eterio bangos“. Kada XVIII a. Christianas Huygensas paskelbė savo banginę šviesos teoriją, buvo žinoma, kad bangos gali sklisti tam tikra terpe (oru, vandeniu). Tai dėl to ir buvo sugalvota mistinė terpė „eteris“, kuriuo pas mus atsklinda Saulės šviesa. Taigi, minėta frazė, yra kažkokia dar mistiškesnė.
Bet,čia, gal ne į temą. ;)
Manau požiūris į šią problemą, kaip į konfliktą yra neteisingas. Autorius labai konkrečiai įvardina, priežastis, dėl kurių nenori, kad jo darbai būtų leidžiami. Protinga visuomenė bandytų išsiaiškinti, kaip tas priežastis panaikinti, pvz finansuoti kelias studijas, kurios patenkintų autorių. Tada laimėtų visi, o autorius būtų sužaidęs puikią partiją. Kartais žmonėms reikia ultimatumų, kad jie padarytų tai, kas naudinga visiems, tame tarpe ir jiems.
Visos tos šnekos apie eterį yra vėjas. Nemokamos informacijos nori tie, kurie jos nekuria ir todėl nevyniokime š į vatą. Reikia gerbti autoriaus teises, kad ir kokios jos kvailos būtų. Nes alternatyva yra vienintelė, sukurti tą patį pačiam. Jeigu gali laisvai prašom, jeigu ne, džiaukis tuo ką turi. Aišku kiauliška yra iš Grothendiecko pusės elgtis taip kaip jis elgiasi, bet juodoji skylė matematikoje būtų buvusi tada, jeigu jis savo knygų nebūtų parašęs. Dabar gi jos yra, kam reikia tas jas gauna ir naudojasi, anksčiau ar vėliau jos taps public domain, ir problemos neliks. Kūryba yra šventas dalykas, be jos žmonija sėdėtų medžiuose, tai gerbkim kūrėjus, kokias debiliškas užgaidas jie beturėtų.