Atidėliojimo priežastys

Pradėkime nuo išpažinties. Vienas bjauriausių mano būdo bruožų yra nuolatinis kai kurių darbų atidėliojimas. Net tokių, kuriuos reikia padaryti kuo greičiau. Net tų, kuriuos esu įsipareigojęs ir kurių nepadarymas man gresia nemalonumais, finansiniais nuostoliais, gėda ir kitais gyvenimiškais negatyvais. Toli gražu ne visi darbai tokie yra (antraip išvis nieko nepadaryčiau), bet ilgą laiką negalėjau jų atskirti, arba spėti iš anksto, kurie taps sunkia našta po kaklu.

Iš dalies situaciją paaiškino šis rašinėlis Lifehack.org tinklaraštyje. Peržiūrėjęs labiausiai atidėliotų ar visai neatliktų darbų sąrašėlį, įsitikinau, kad iš tiesų dauguma jų priskirtini labiausiai nemėgstamiems ir santykinai didesniems, kurie išmuša iš vėžių visą kitą mano darbotvarkę.

Mano pagrindinės atidėliojimo priežastys:

• darbas man labai nemielas, tačiau negalėjau jo atsisakyti atlikti iš pareigos, mandagumo ar kokių ankstesnių įsipareigojimų;
• darbas nėra padaromas vienu ypu, t.y. net sugaišęs jam valandą-dvi, aš dar nebūsiu priartėjęs prie tikslo ir gal net negavęs jokio apčiuopiamo rezultato.

Dėl kitų Lifehack minimų motyvų galvos nesuku, nes retai bijau susimauti, nors kartais būnu pavargęs kaip šuva.

Kaip aš įveikiu (ne visada sėkmingai) savo atidėliojimą (arba tarptautiškai, prokrastinaciją)?

Yra keli būdai, ne visi vienodai padeda – priklauso nuo situacijos. Jei darbą tikrai būtina padaryti, tai:

• Atidedu absoliučiai viską į šalį ir nedarau nieko. Sukuriu visišką veiklos vakuumą. Sėdžiu ir žiūriu pro langą tol, kol prisikaupia ryžto imtis ir daryti tai, ką reikia. Jei šioje vietoje susigundau patikrinti el. paštą ar žvilgtelėti į Google Reader, viskas – planas žlugęs.
• Grįžtu truputėlį atgal ir peržvelgiu jau nuveiktą tos srities darbą. Jei reikia perskaityti naują vadovėlio skyrių, tai vartau jau skaitytus ir žinomus, jei reikia parašyti naują straipsnį, paskaitau anksčiau rašytus. Čia kaip su automobiliu – jei reikia įstumti į kalniuką, verta šiek tiek patraukti atgal, kad lengviau būtų įsibėgėti.
• Ką nors sau pažadu. Šitas dalykas man sunkiausiai sekasi, nes nelabai moku save apgauti – žinau, kad jei norėsiu (ir turėsiu pinigų), tai vistiek sau ką nors įsigysiu, bet kartais verta pabandyti.
• Išvis nedarau to darbo. Kad ir kaip būtų sunku (dažniausiai darbas jau būna pažadėtas ir pavėluotas ne kartą), prisiverčiu paskambinti ir pasakyti, kad ne, brolau, atleisk, negalėsiu aš padėti tau prijungti vaizdo plokštę, nors ir žadėjau. Tuo kartu labai negera, o dar ir žmogų supykdai, nes pavedi, bet neįvykdomų darbų verta atsisakyti, kad būtų padaryti įvykdomi be nuolatinio sąžinės graužimo. Ypač verta „užraukti“ tuos įsipareigojimus, kurie tęsiasi ilgą laiką ir pasikartos vėliau su tomis pačiomis problemomis.

Jei dažnai susiduriate su atidėliojimu, tai paskaitykite ir minėtą straipsnį – ten patarimai kitokie, bet vieno recepto įvairaus būdo žmonėms tikriausiai ir negalima rasti.