Ateities technologija: išplėstinė tikrovė

Ar esate skaitę mano kolegos „Second life“ dienoraštį? Turiu pripažinti – virtualus gyvenimas jėga! Kartais norisi pabėgti nuo realybės. Juk žinot.. skaudūs išsiskyrimai, vargana savarankiško gyvenimo pradžia.. O taip norisi, jog ir realybėje būtų galima valgyti virtualų maistą. Arba bent jau pirkti jį už virtualius (dešimt kartų lengviau uždirbamus) „šlamančius“. Bet tada ir šlamėti virtualiai turėtų. Tokia ta virtuali realybė. Kažkokia, nereali.

Pasirodo, ne tokia jau ir nereali. Kalbu apie galimybę ne tik paklausyti virtualių pinigų šlamėjimo, bet ir, tarkim, prie vieno didžiulio ekrano pažaisti su 500 žmonių tą patį žaidimą. Tik technologijos, kurios tai leidžia daryti vadinamos visai ne virtualia tikrove, bet išplėstine. Įsidėmėkite – išplėstinė tikrovė (eng. augmented reality).

Kas yra „išplėstinė“ tikrovė?

Čia jau už „Wikipedia“ nieko geriau nerasiu: „Išplėstinė tikrovė – technologija, kurios esmė yra sąveika tarp tikro pasaulio ir kompiuterio generuojamų duomenų“. Kad nekiltų klausimas, kuo ši technologija skiriasi nuo tariamosios tikrovės (o toks klausimas kyla visada), atsakysiu iškart: virtuali tikrovė yra technologija, kuri leidžia vartotojui sąveikauti su kompiuterine aplinka, kurią kuriame mes patys. Dažniausiai po delnu pasikišę kompiuterinį peliuką. O kūrimo pasėkmes matome kompiuterio ekrane. Tik tiek! Tuo tarpu išplėstinė tikrovė gali kur kas daugiau…

Nuo teorijos prie praktikos

Taigi, ką gali „augmentuota“ tikrovė? Praktinis pritaikymas tikrai platus: nuo masinio panaudojimo pramogoms iki indvidualizuoto apsipirkimo vaikams. Tik neapsigaukite dėl pirmojo varianto – lėktuvas skraido tik didžiuliame ekrane, esančiame arenos viršuje. Tikrų daiktų atvaizdų realybėje dar teks palaukti.
Bet užtat gera naujiena merginoms. Išplėstinė tikrovė geba jautriai reaguoti į kiekvieną jūsų judesį. Tad, tokius lengvus pasivaipymus būtų galima pritaikyti drabužių parduotuvėms. Tik vietoj „patobulinto“ veido, galėtumėm matuotis drabužius. Arba peruką. Juk laiko tai sutaupytumėm. O laikas juk pinigai!

O nebūtinai dėl laiko. Dėl patogumo. Nuėjus nusipirkti kokį muzikinį albumą arba išsinuomoti naujausią DVD, nebereikės mums klausti darbuotojų: „apie ką šis filmas“? Užteks prieiti prie didelio ekrano, į jį nukreipti pasirinkto filmo dėklą, ir, ko gero, galėsime stebėti kaip koks Šrekas įtikinėja jus nieko nelaukti ir išsinuomoti DVD. Gal dar prieš tai pasiginčys su kokiu nors asilu, kad prajuokintų mažus vaikus.

Bet pats linksmiausias dalykas – žiniasklaida. Žmonės teigia: „žiniasklaida keliasi į internetą“ arba „po 10 metų galutinai nebeliks popierinio formato“. Nė velnio. Popierius liks. Tik jis šiek tiek bus „paaugmentuotas“. Įsivaizduokite: atsiverčiate „Lietuvos rytą“, pažiūrite į pirmą pasitaikiusią nuotrauką (ant kurios, tarkim, seimo nario veidas), o po ja parašyta „Seimo narys praneša spaudai, jog benzino kainos vėl keisis“. O dabar įsivaizduokite, jog pridedate prie šios nuotraukos mobilųjį telefoną ir PAMATOTE GYVAI kalbą. Ne nuotrauką, bet video įrašą. Taip, taip, visai kaip per „Panoramą“.

Pabaigai, mano mėgstamiausias: skraidantis lėktuvas vienoje Prancūzijos laidoje.