(Sifter nuotrauka)
Spėju, kad kiekvienas iš mūsų pažįstame bent kelis žmones, kurie nemažai pasiekė gyvenime neturėdami formalaus aukštojo išsilavinimo arba turėdami nebaigtą aukštąjį. Kai kada jie vardan „taškų ant i“ baigia studijas vėliau, bet nebūtinai. Jei prie šios grupelės pridėtume visus, kurie dirba darbą ne pagal specialybę, gautume labai įspūdingą skaičių – iš mano pažįstamų tikriausiai tik trečdalis dirba tai, ką studijavo (įskaitant mane, su šiokia tokia išlyga). Klausimas: ar jų mokslai nebuvo veltui? Ar galima juos laikyti „profesionalais su aukštuoju išsilavinimu“?
Žinoma, studijos mokyklose, institutuose, kolegijose ir universitetuose – ne vien konkrečios srities žinios. Tai žinių sisteminimo, apdorojimo, kaupimo ir suvokimo įgūdžiai. Ginčytina, ar tik formaliose mokymo institucijose galima tų įgūdžių gauti, bet trumpai tariant aukštojo mokslo tarsi reikėtų siekti dėl trijų dalykų:
- Tam tikros, konkrečios srities žinių
- Bendrų mokymosi įgūdžių
- Diplomo, kaip socialinės hierarchijos dokumento
Nors anketose klausimas apie aukštąjį mokslą pasitaiko dažnai, realiai dokumentą ar jo kopiją reikia parodyti tik einant dirbti į valstybines institucijas arba itin formalizuotas dideles verslo struktūras. Vidutiniame, smulkiajame versle, paslaugų sferoje ir asmeninėje komercinėje veikloje jis nereikalingas. Teoriškai žinių paieškos ir analizės įgūdžių turėtume gauti vidurinėje mokykloje/gimnazijoje. Lieka specifinės srities studijos ir dar vienas klausimas: o ką, jei pasirenki ne tą specialybę, kurią derėtų? Jei suklysti, sugaišti keturis metus ir dirbi visai ką kitą?
Taip susiklosčius gyvenimui, kyla natūralus spėjimas, kad visiškai įmanoma savo profesionalią karjerą pradėti be formalaus aukštojo mokslo – vos su bibliotekos skaitytojo pažymėjimu. Nėra abejonių, kad tai įmanoma ir netgi labai sėkmingai. Privalumų labai daug – ankstyvas profesinis startas mažiau formalizuotame versle suteikia patirties privalumų prieš bendraamžių studijas. Net jei bendraamžiai kartu dirba ir studijuoja (kaip dauguma dabar), jų kolega, nestudijuojantis universitete, turi daugiau laiko, jėgų ir galimybių intensyviau siekti karjeros, daugiau dėmesio skirti darbui, lyginant su tais, ką periodinės sesijos, koliokviumai ir pan. „išjungia“ iš darbų.
Bet. Žinoma, yra „bet“, nes šiais laikais, kai už mokslus reikia brangiai mokėti, o liberalizuota darbo rinka vis rečiau reikalauja „popierių“, tikriausiai daugelis norėtų mesti mokslus ir nesti stačia galva į veiklą. Tas „bet“ yra ryžtas savarankiškai siekti žinių ir disciplina šį ryžtą išlaikyti iki galo. Savarankiškas mokymasis daug laisvesnis ir visiškai nestresiškas, lyginant su mokykliniu, bet nemanau, kad daugiau kaip 10 iš 100 jaunų žmonių turi pakankamai valios ir motyvacijos patys, be muštro, tvarkaraščių, periodiško žinių tikrinimo ir pažymių.
Jei jūs esate pakankamai motyvuotas ir valingas žmogus siekti mokslo savo jėgomis, aš manau, kad būsite du kartus vertingesnis profesionalas už institucinį. Būdamas potencialiu jūsų darbdaviu įvertinčiau, kad turėjote padaryti daug daugiau ir siekti daug atkakliau už einančius pramintais mokyklų takais, dažnai ne ten vedančiais.
Kai baigiau vidurinę, man nė nekilo abejonių – žinojau, kad privalau stoti į universitetą. Antraip nebūčiau gavęs „tarnautojų kastos ženklo“ ir tapęs neliečiamuoju. Šiandien gi tikriausiai siekčiau žinių pats. Kelias per krūmus ir brūzgynus gerokai sunkesnis už parko takelius, bet galimybė rasti unikalią savo proskyną irgi didesnė.
34 Comments
Sveikintini apmąstymai :) man belieka tik pritarti, kadangi pats pasinėriau į darbus po profesinės mokyklos, tik kad kvaila tvarka Lietuvoj, tad tenka dabar studijuoti neakivaizdiniu budu. :) +10
Pries sidarbinant bibliotekoje (pagal specialybe) ilgai ieskojau darbo ne pagal specialybe. Turejau ryzto, noro zinot, ismokti ir suprasti, turejau ir nemaza ziniu bagaza, tam tikrus bendravimo igudzius. Bet neturejau darbdaviams reikaligo diplomo, kur butu irasyta ne VU Istorijos fakulteto magistro laipsnis, o, kad ir Verslo kolegijos vadyba, komercija, buhalterija (t. y. realesnes gyvenimui specialybes). Tad, gerai, jeigu darbdavis turi gabumu „negyvenimiskos“ specialybes asmenyje pamatyti vertinga darbuotoja. Turiu begale pazystamu, dirbanciu ne pagal specialybe ir zinau kaip jie dirba, kaip as galeciau dirbti. Bet ne toks diplomas tikrai uzkerta kelia. Tad stojantiems reiketu labai rimtai pagalvoti su kuo jie ketina rysti gyvenima, kad velaiu nesigailetu. Nesigailejau pasirinkus secialybe, bet ir nesuvokiau, kaip sunku paciam lipti per krumus ir bruzgynus.
Sutinku dėl darbdavių požiūrio. Šis rašinukas yra kartu ir raginimas darbdaviams pasidomėti, kodėl žmogus siekia darbo vietos ne pagal specialybę. Gal jis suklydo? Gal „atbuvo“ universitete, visą savo energiją ir laiką iš tikrųjų skirdamas kitai sričiai, kurioje dabar yra daug stipresnis ir vertingesnis profesionalas už turinčius tos srities diplomą? Spėju, kad ateity mokslas bus liberalesnis, todėl ir į diplomą reikia pradėti žiūrėti ne taip formaliai.
Kazkada su draugu, siekianciu istorijos mokslo daktaro laipsnio snekejome apie istoriko perspektyva. Man atrode, jog ja mato tik pats istorikas :) Mato uztikrintai ir argumentuotai. Taciau uzsieny istorikai tikrai paklausesni (cia aisku ne apie postsovietiku salis) – bankai, medicina, architektura, menas, valstybes valdymo vairas… Musu salyse vadovas nemegsta rizikoti: kaip man pasake vienas jaunas, bet rimtas kandidatas i darbdavius – ar as, turintys vadybininko diploma buciau paimtas destyti istorija ir kokia aukstorji istaiga manim patiketu, kad pajegsiu destyti ir nepakenksiu prestizui?
Speicialybe specialybeo nelygu- valio jeigu straipsnelius arba psulapius internete dėkioti rasineti- bet visai kas kita jeigu reikia tilto konstrukcine dali paskaiciuoti, jei gu žmogų gydyti. Tada nejuokai prasideda- prisireikia tada ir diplomų ir sertifikatų…
Kolegijoje ar dar kažkur gal ir moko vienos specialybės, o univeras tuo ir skiriasi, kad ten ruošiami plataus profilio specialistai, tai yra gali labai į daug darbų pretenduoti. Arba į tą patį darbą su įvairiausiais univero diplomais. :)
Nebent žmonės stoja į kokį pedagoginį ir vadybą, kur jie šūdą mala 4 metus, o tada aišku tokių niekam ir nebereik. Tik popierių lengvai per 4 metus užsidirba, o jį geriausiu atveju kaip formalumą panaudoja, kad turi tą diplomą..
Tuo pačiu ir užknisa univeras, nes dažniausiai būna pasirinkti tik vos pora dalykų, o kiti by default eina.. Ir kokį visišką off š turi mokytis, o jei ant dėstytojo kokio užsirauni, tai dar daug laiko gaišti ir jį mokytis, o tada vistiek jo nenaudoji..
Tuo pačiu, kadangi vieną reikia mokytis, nes dėstytojas nuspangęs, ir jam jo dalykas yra visur pritaikomas ir pats geriausias. Tai „sutaupai laiką kitų dalykų atžvilgiu“, kur buvo pačiam gal įdomiau ar reikalingiau, bet ten dėstytojas normalus, ir vistiek išlaikysi tik pusę mokėdamas, nes tuo laiku reik mokytis to spangalo dalyką, kuris neįdomus ir nereikalingas tau.. Tarkim man kompų inžinerijoj, savo antenas jie gali kištis į savo mėgiamą vietą, nes man vistiek neįdomios jos.. bet per jas kokių kompų tinklų mažiau mokysiuosi, nes vistiek reiks išmokt tas antenas ir bangų stuff..
Man savotiškai pasisekė – pirmiau pradėjau dirbti, o bedirbdamas pradėjau ir studijuoti specialybę neaikivaizdžiai. Taip taip, pasakysit „ai, tas neakivaizdinis…“. O čia, kaip ir kitur, viskas priklauso nuo žmogaus. Asmeniškai aš labai patenkintas, kad tuos mokslus baigiau, proto įkrėtė tikra nemažai. Juolab, kad sutapo smarkiai – kaip tik tada dirbau Telekomo stotelėje, o mokslai ir buvo apie stoteles (mokiausia Vilniaus Aukštesniojoje Technikos Mokykloje).
Beje, apie mokslus. Būdamas darbdavys, greičiausi priimčiau VATM absolventą, nei KTU. Kodėl? Todėl, kad mane, telekomunikacijų inžinierių KTU mokino apie metalų sandarą (iš senų tarybinių plakatų), mokino liniuote brėžti linijas vatmane, kai tuo tarpu Vilniaus Kolegija – matuoti elektros grandines ir braižyti AutoCAD’u.
Sutinku su išdėstytomis mintimis. Daugumą dalykų, kurie man naudingi gyvenime ir darbe išmokau ne kažkokiame universitete, o pats bebandydamas ką nors padaryti, įgyvendinti savo idėjas. Žinoma, ne visiems tai tinka. Nevisi juk sugeba būti patys savęs valdovais. Vadinasi, nevisi patys gali prisiversti save kažką mokintis. Kai žmonėms reikia kažkokio pastūmio gilinti žinias. Kolegijos ir universitetai kažkiek jiems tai gali suteikti.
Turiu pažįstamų, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, bet šiuo metu dirba paprasta darbą, dirba nuo algos iki algos, gyvenime nieko nepasiekė. Kitas pažįstamas, turi tik vidurinį išsilavinimą, bet neturi aukštojo išsilavinimo, ir šiuo metu yra verslininkas įkūręs savo įmonę. Jeigu tau vidurinėje mokykloje nesisekė tai kiti sako Tu gyvenime nieko nepasieksi, nes tu nieko nemoki. Tokie žmonės labai klysta.
Taip pat pasaulio statistikos duomenimis, daugelio milijonierių – tik vidutinis intelekto koeficientas. Dauguma iš jų neperžengia aukštosios mokyklos slenksčio, bet pasiekia savo tikslus pradėdami karjerą su keliais skatikais kišenėje. Kas gi skiria tuos, kurie įgijo tokį patį arba dar geresnį išsilavinimą ir neturi nieko… Visko galima išmokti pačiam, jeigu Tu to nori.
Paskutiniu metu pažįstamiems panašiai ir kartoju, jog šiais sunkmečio laikais reikia ne diplomo siekti, o amato mokytis =]].
Visiškai pritariu šiame įraše išdėstytoms mintims.
Nuo gimimo turiu fizinę negalią. Vidurinę baigiau namuose. Mokiausi 9-tukais ir 10-tukais. Baigęs mokyklą, norėjau studijuoti informatiką. Kreipėmės į daugybę universitetų, bet jie tinkamų sąlygų sudaryti negalėjo.
Tada nusipirkau naują kompą ir pradėjau mokytis dirbti Linux (internete radau visą informaciją). 2008m vasarį pradėjau rašyti tinklaraštį.
Jei būtų sąlygos, norėčiau studijuoti ir dirbti ;)
Aukstasis mokslas, ypac kuris yra Lietuvoje, galima sakyti neskatina zmogaus mastyti, netgi sakyciau bukina, taciau kaip teisingai pamineta dauguma patys ir neprisiverstu kazko ismokt. O nesimokinusiu ar nebaigusiu aukstaji geri pasiekimai manau daznai susije su kitokiu mastymu, uzsispyrimu, tikslo siekimu, ne tokiu pasyviu mastymu kaip daugumos. Is cia ir gaunasi tas kad pasiekia daug gyvenime. Pats esu nebaiges aukstojo, nors mokinausi ir nemazai metu, gal kada nors ir grisiu, bet kolkas tikrai nematau prasmes.
Tikrojo universiteto jokia praktinė patirtis ar savimoksla nenurungs. Nurungė kapitalizmo laisvės alkio dėmėmis nutaškiusi lūžio laiku augusią kartą, o kartu ir jų vaikus (vaikaičius irgi pasieks imitavimo kvapas).
Išsilavinimas turi mus praturtinti žinojimu apie nežinojimą. Tik tikrieji mokslo ir tiesiog šviesaus proto autoritetai bei tiesioginis kontaktas su jais gali pasėti išminties krislą.
Priimdama į darbą klausčiau trijų dalykų: universitetas, studijų kryptis ir profesūros koncentracija. Jokios kolegijos, kad ir prisipirkusios AutoCad’ų, neatstos tikros Alma Mater.
Beje, ne specializacija, o tarpdalykiškumas yra nūdienos vertybės. Kad ir kaip tai komplikuotų mūsų būvį.
Hmm… O ne institucinis mokymas yra imitacija? Prasta imitacija seno kaip žmonija tiesioginio mokymo? „Stebėk, žiūrėk, kaip aš darau, mąstyk, mokykis“? Dabartinis mokslas universitetuose yra biurokratizuota sistema, pritaikyta masiniam ir nuasmenintam „liaudies švietimui“. Skaitydamas paskaitą didelei auditorijai kiekvieną kartą tai pajuntu. Jau geriau aš dėstysiu elektroniniu būdu, bet tikrai susidomėjusiems žmonėms. Pritaikysiu kursą jų poreikiams, sugebėjimams, žinių lygiui. Pritaikysiu tempą norimam pasiekti tikslui. Pritaikysiu užduotis pagal jų aktualumą šios dienos realijoms. Pritaikysiu žinias pagal paskutinius žmonių sukauptus duomenis ir tyrimų rezultatus, o ne pagal tai, ką į knygelę surašiau dar 1974-aisiais. Taip daug sunkiau dėstyti (ir, žinoma, tiesioginis kontaktas, buvimas fiziškai kartu padėtų), bet jau geriau taip, jei mainais gaunu tikrai motyvuotų žmonių dėmesį, o ne paklydėlių „skaipinimą“ savo nešiojamuosiuose kompiuteriuose paskutinėse auditorijos eilėse.
Mūsų mintys viena kitai neprieštarauja. „Tikrasis universitetas“ – su aukšta studijų kokybe, kur dėstytojai kaip ir Jūs pats, dėsto adaptuotas, aktualias mintis, kur yra erdvės interakcijai, ir kur motyvuotumas (tiek studentų, tiek profesūros) net ir biurokratinėje sistemoje ras erdvės saviraiškai.
O skaipinančius studentus (jei tuo jei trukdo kitiems) reikia negailint mesti iš auditorijos. O jei jie niekam netrukdo – tiesiog pagailėti jų dėl nežinojimo apie nežinojimą…
Įtariu daugumos komentuotojų išsilavinimas universitetinis aukštasis, arba žmonės dar studijuoja.
Renata La, tavo komentaras galioja fundamentaliems dalykams (matematika, fizika, istorija, filologija ir panašūs). Tikiuos tik apie juos ir kalbi.
Baigiau universitete matematika, ir kas iš to, diplomas nereikalingas, darbo nėra niekur, nes nėra praktikos ir vietoj manęs įdarbina kolegijos/profkės studentus, nes jie turėjo praktiką, o aukščiau neima, nes kaip gali wadowaut, jeigu „nežinai“ ką daro tavo pavaldiniai.
Taigi geriau po mokslų dirbt nesimokant, nes mokslai ateis su praktika, kurios ir reikalauja šiandieniniai darbdaviai.
Bedarbis su aukštuoju :)
„Taigi geriau po mokslų dirbt nesimokant, nes mokslai ateis su praktika, kurios ir reikalauja šiandieniniai darbdaviai.“
Omenyje turėjau, kad baigus 12-a klasių, geriau eiti dirbti ir to po to reikalui esant stoti kur mokytis, nes su bakalauru vistik tą patį dirbt turėsi :)
Nelabai jau taip seniai mečiau universitetą. Studijavau informatiką. Pats esu programuotojas, ir labai daug mokausi savarankiškai. Apskritai, viskas, ką moku programavimo srityje, yra mano pačio išmokta, be jokių mokyklų, mokytojų ir pan. Taigi įstojau į tą informatiką, ir labai nusivyliau. Programavimas ten tokio vaikiško lygio, jog tikrai nelabai matau, kad kuom nors skirtusi nuo to ką dešimtoje klasėje, mokykloj mokė, tik kad nebe Pascal programavimo kalba, o C/C++. Dažnai dėstytojai tik skaito kažkokius užrašus, kuriuos net ne patys pasirašė, o internete kažin kur rado, ir dažnai patys nelabai gali paaiškinti, tai ką ten skaito. Bet nežiūrint ir į tą programavimą, mokė daug ko bent jau man, programuotojui, tikrai neprireiks. Aš nieko prieš tai kad mokė Mapl,e AutoCAD, Microsoft Access, na kad ir kaip su tuo Word’u ir Exel’iu elgtis. TIesiog praplėtė akiratį. Tačiau kai reikia mokytis Europos Sąjungos istoriją, arba filosofinę etiką, tai jau tikrai pyktis paima. O tų, informatikam neesminių dalykų dėstytojai, dažniausiai tik ir grūdą tą savo dalyką, ir tikrai tenka daug bereikalingo laiko praleisti, kad tik išlaikyti ir gauti geresnį pažymį. Labai pritariu „Orginalui“, jog pats beveik nieko negali rinktis, ir mokaisi tai, ko jau tikrai neprireiks.
Sutinku su šiomis mintimis ypač po to, kai Vilniaus universiteto dėstytojai pristatė (tiksliau atbukino norą stoti) savo specialybes bambėdami apie nežinia ką.
Ir pats turiu pažįstamų, kurie pasukę kitomis linkmėmis arba iš vis nebaigę mokslo, o turi kur kas daugiau.
dar vienas absurdo pvz: KTU, informacinės technologijos (nuo informatikos beveik nieko nesiskiria), bet teko kalti chemiją daugiau nei programavimą.
Pastebiu, kad vienastoks ne pirmą įrašą skiria klausimams apie motyvaciją mokytis (įvairiais lygmenimis). Pritariu viskam, tik deja Lietuvos švietimo ir kartu verslo realybei tai ne motais.
Mūsų aukštasis mokslas yra nukrypęs nuo pagrindinės savo misijos – ruošti mokslininkus. Pasižiūrėjus į studijų įvairumą gali pagalvoti, kad universitetai ruošia viską, nuo chemijos specialisto iki paprasto staliaus. Jaunas žmogus priverstinai sėdi keturis metus aukštojoje mokykloje, kankinasi tik tam, kad gautų diplomą. O kas paradoksaliausia, kad jo diplomas šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje nieko nevertas.
Pasiklausius dabartinių dvyliktokų norisi juos užjausti. Visi iki vieno planuoja rinktis studijas aukštojoje mokykloje (žinoma pasiseks nevisiem, nors pagalvojus apie sistemos netobulumą, gal…). Nuo rugsėjo pirmosios universitetai eilinį kartą pasipildys didele mase nemotyvuotųjų, ir vėl prasidės auditorijų bereikšmis „trinimas“.
Ar negeriau, jei žmogus baigęs pagrindinę mokyklą (ar vidurinę) rinktųsi savo tobulėjimo kelią ir dėl to jo motyvacija tik augtų. Gal jam geriau išklausyti kelių mėnesių kursus apie medžio apdirbimą (o ne 4 metus „medžio dizaino“ universitete) ir pradėti dirbti. Po kelių metų, jam pasigedus kai kurių kompetencijų, jis vėl pasirenka kursus ir taip keliauja tiek vidinio, tiek išorinio tobulėjimo link. Kiek pinigų būtų sutaupyta, kiek daug darbo jėgos (kurią gali laisvai disponuoti) turėtų verslo sektorius.
Tačiau tai tik utopija.
Draugas Danijoje nesenai baige magistratura, tai sake, kad jaunesniu nei 30 bendrakursiu nebuvo. Ten po mokyklos dazniausiai zmones nueina dirbti ir po keletos metu ar veliau, kai supranta ko nori tada istoja kur nors mokintis. Pas mus kolkas tai nesviecia. Man labiausiai sypsena kelia paprasta statistika: istoja i aukstaji 85% abiturientu, kai europoje koki 40%-50%. Is cia ir atsakymas, kodel diplomas „sudo vertas“ atsiprasant, nes tiesiog per daug kas juos turi, todel ir algos su aukstaisiais nedideles
Norėčiau pridėti dar vieną punktą prie Vienotokio išvardytų dalykų, kodėl verta siekti aukštojo mokslo:
4. Nemažai naudos duoda vien buvimas į tą patį tikslą besiorientuojančių, panašiais dalykais besidominčių žmonių apsuptyje.
Studijos – ne vien vadovėlių skaitymas, bet ir bendravimas su bendrakursiais, dėstytojais. Nori nenori formuojasi tam tikras platesnis supratimas apie studijuojamą sritį ir netgi darbo aplinką joje. Juk dažniausiai skiriasi, tarkim, chemikų ir istorikų „betonovkeje“ girdimos temos:) Galų gale, taip atsiranda ir pažintys, kurios mūsuose neretai svarbesnės už diplomą.
Jep, kiekvienas žioplys gali išmokt programuot, ar su tuo autoCAD dirbti, bet univere tam ir yra daug kitų bendrų dalykų kaip matieka, kurie loginį mąstymą lavina, o ne tiesiogiai mygtukus spaudyti.. nes tam yra kolegijos arba savas mokslas. Nemanau, kad ir koks kruopštus būsi viską taip nuosekliai išmoksi PATS VIENAS. Plius nėra knygų ar info intike apie daugelį specializuotų dalykų, ir tau tik dėstytojas gali paaiškinti, gerai ten išsprendei ar padarei, ar ne.. Nes pats mokydamasis kai kuriuos dalykus gali totaliai nusifantazuoti, nes nieks nepasakys, kad čia ne taip supratai tą knygos skyrių. Tik tokie elementarūs dalykai kaip programavimo kalba gali būti išmokstami pačio, bet ne viskas, ką normaliai univere moko daugelyje inžinerinių specialybių. Kadangi su fizika, matieka ir panašiu stuff, gali totaliai nusifantazuoti, ne taip interpretavęs jų tuos teiginius ir teoremas ar ne taip pritaikęs.
Nežinau, ka gerbiamas ministeris švietimo išvaražins per šią reformą, bet viliuosi, kad studijų kokybe irgi bus bent šiek tiek peržiūrėta, nes mokinies visiskus vejus, paleidzia i pasauli su bagazu „nuliniu“.
Kaušiškiausia katedra yra VDU Anglų filologijos katedra. Puse destytojų feministės, todėl bičui pabaigti tą katorgą yra mission impossible.
Daugeliu aspektu sutinku su autoriumi, tačiau visuomenėje yra įsišaknyję kai kurie stereotipai, kurie stabdo pokyčius. Esu savo požiūrį išdėstęs straipsnyje „Aukštasis mokslas Lietuvoje. Visuomenės požiūris“. Paskaitykit per paskaitas, kai nėra ką veikti ;)
Na nesutkciau, kad imanoma baigti biblioteka. Ta tik dar vienas jos pranasumas – tai viso gyvenimo studjos
Įdomus pastebėjimas. :) Tu teisus, žinoma. Žingeidus žmogus mokytis niekada nebaigia.
Jei žmogaus mokslai sustoja tik ties formalaus išsilavinimo baigimu, jo intelektas ir protas paprasčiausiai vegetuoja. Nuolatinėmis, savarankiškomis savęs lavinimo studijomis užsiimantis asmuo kompetencija ir žiniomis nesunkiai pralenks kelis aukštuosius baigusį specialistą.
Tradicinės švietimo sistemos minusas, kad ji yra statiška ir fiksuota – studijos turi konkrečią trukmę. Baigei ir viskas.
Aš pats savarankiškai išmokau tokių dalykų, kurių universitetai (bent jau Lietuvos) negali išmokinti.
Ir apskritai, daugelis pasaulinio lygio mokslo institucijų savo paskaitų archyvus nemokamai atveria visuomenei – geriausios paskaitos už dyką, tik interneto ryšį turėk.
Tiek daug bendraminciu cia :) pritariu visiems, labai saunu! as jau 12 klases antroje puseje pradejau dirbti, baigiau 12, toliau dirbau kol nebaigiau profesijos, ir vistiek dirbau, ir toliau sau dirbu :) buvau HTML/Smarty specas, poto pardavejas konsultantas, visada dirbu dar namie su ivairiausiais projektais, bei turiu nuolatine darbo vieta tarptautineje komponaijoje – uzemu dizainerio pareigas, o kompanija yra lyderis visoje europoje. Kai atejau i pokalbi del darbo manes nieks neklause ka as baigiau, paklause tik ka as rosiuosi toliau daryti :) man atrodo is to ir isplaukia naudinga informacija, ar zmogus dar ruosiasi tobuleti ar jau jauciasi viska pasiekes ir patenkintas savo ziniu bagazu :)
Beto manau mano CV atrodo kelis kartus patraukliau nei to, kuris baige aukstaji.
Nei vienas is mano bendramziu dar nera baige aukstojo, o as jau esu pasiekes daugiau
nei jie gaus baige mokslus.
One Trackback
[...] diena. Šiandien su malonumu perskaičiau nežinau.lt pamąstymą apie buvimą „bibliotekos savamoksliu“ ir turiu pasakyti kad su daugeliu minčių netgi labai sutinku. O tada po ranka pasitaikė šis [...]