(Theresa Thompson nuotrauka)
Šiandien gerą gabalą dienos praleidau Seime, kur vyko judėjimo „Aš Lietuvai“ suorganizuota konferencija „e.Demokratija: įvesti“. Apie konferencijos tikslus ir programą galite paskaityti svetainėje, jos vaizdo transliacija buvo rodoma naujienų svetainėje lrytas.lt (pasak organizatorių, gyvai joje žiūrėjo apie 2000 žmonių), Seimo svetainėje ir kitose.
Jei trumpai, tai joje buvo aptariama dabartinė elektroninės demokratijos ir valdžios priemonių situacija, jų prieinamumas, sąveika ir ateities perspektyvos. Visa tai – šiek tiek žinybiškai, su pasigyrimais, pasiteisinimais ir saikinga kritika. Man asmeniškai įdomiausias buvo Emilio pranešimas, kuriame jis pateikė priežastis, dėl kurių neverta kurti elektroninio balsavimo ar balsavimo internete sistemos. Šiai pozicijai pagrįsti netgi speciali svetainė yra sukurta. Joje, beje, išdėstyti tie patys argumentai, kuriuos per konferenciją minėjo Emilis, tad man nereikia jų čia kartoti.
Prieš pateikdamas savo mintis dėl balsavimo internete norėčiau trumpai paminėti, dėl ko aš manau, kad toks balsavimas būtų geras dalykas. Visų pirma, šiandieninės konferencijos metu ne kartą buvo minimas piliečių pasyvumas ir apatija. Tai kodėl gi nepabandžius sumažinti barjerą, rinkimus, referendumus ir kitus valstybei svarbius klausimus atveriant ir internete, kur į juos galėtų įsilieti jaunesni žmonės? Nekalbant jau apie tai, kad bet koks rinkėjų aktyvumo padidėjimas yra sveikintinas, tai leistų padidinti jaunosios kartos indėlį į valstybės valdymą. Neabejoju, kad pridėjus net 30 tūkstančių rinkėjų balsų internete (tiek, pavyzdžiui, balsavo Estijoje), padidėtų jiems svarbių temų – darbo, švietimo, gamtosaugos, tolerancijos, valstybės skolų – aktualumas valstybės politikoje. Internetas yra natūrali šiandienos jaunimo bendravimo terpė. Jei valstybės ten nėra, tai su valstybe jaunimas ir nebendrauja. O balsavimas internete savaime pagyvintų ir dėmesį kitoms elektroninės demokratijos ar e-valdžios priemonėms, pasiekiamoms žiniatinklyje.
Neneigiu, kad Emilio ir jo bendraminčių pateikti argumentai yra svarūs. Tačiau, man regis, kad jų traktavimas yra klaidingas. Kad ir ta pati saugumo problema. Saugių sistemų praktiškai nėra. Turėdami laiko ir ryžto, bet kurią jų galime nulaužti. Ar tai priežastis nediegti elektroninių sistemų, kurioms reikalinga apsauga?
Pažiūrėkime taip: pasaulyje nėra ir saugių seifų, tačiau jie iki šiol gaminami; vagys teigia galį atrakinti bet kokias duris, bet mes vis dar statome šarvuotas ir ne; signalizacija neatbaido automobilių vagių, bet ji yra praktiškai kiekviename automobilyje. Požiūris kitas. Saugos priemonės yra skirtos ne sukurti nenulaužiamą tobulą „dievo mašinoje“ sistemą, o tiesiog sukurti pakankamai trikdžių, kad masinis jos pažeidimas nebūtų praktiškas. Tokią sistemą, gerai pasistengus, galima sukurti.
Kai kurie dalykai, pavyzdžiui asmeninė balso identifikacija (balsavimas turi būti slaptas), yra išsprendžiami techniškai – atskiriant autentikavimo ir balsavo procesus. Tas pats ir su balsų stebėjimu ar perskaičiavimu: viską galima padaryti. Serveriai gali gyvai sekti ir fiksuoti užsiregistravusių žmonių kiekį ir balsų skaičių, gyvai rodyti balsavimo rezultatus. Protokolai gali būti automatiškai rašomi į kelias „juodasias dėžes“ skirtingose vietose, kad auditas juos galėtų patikrinti.
Kitas svarbus priekaištas – dėl balsavimo privatumo ir balsų pirkimo. Esą balsuojant ne apylinkėje, padidėja prekybos balsais grėsmė, o nestebint dėdėms ir tetoms iš rinkimų komisijos neišeitų užtikrinti, kad žmogui balsuojant jam už nugaros nestovi kitas ir nenurodinėja pavardžių ar partijų.
Balsų pirkimas – dalykas nenaujas. Gandų (o neretai ir faktų apie tai) pasitaiko per kiekvienus rinkimus. Balsavimas internete iš esmės to nepakeis. Jei žmogus norės parduoti savo balsą, tai parduos jį bet kurioje balsavimo sistemoje.
Dėl privatumo irgi panašiai. Man nereikia stebėtojo, kad balsuočiau privačiai. Ir atvirkščiai – jei šeimos nariai paklūsta rinkimų dieną per pusryčius motinos ar tėvo įsakmiam „nepamirštam – balsuojam visi už X!“, tai stebėtojai apylinkėje čia nepadės, kaip ir kabinų užuolaidėlės.
Kitaip tariant – balsavimo internete pavojai yra iš esmės tie patys gyvo balsavimo pavojai. Mes su jais gyvename ir tvarkomės daugiau kaip 20 metų. Didėjant žmonių sąmoningumui mažės prekybos balsais atvejų ar nuomonių brukimo vienas kitam. Jei per rinkimus internetu balsuotų (kaip Estijoje) apie 4-5% rinkėjų, sovietų valdžia netikėtai tikrai negrįžtų. O turėdami realaus balsavimo internetu patirtį galėtume pagrįsčiau šnekėti apie sistemos privalumus bei trūkumus ir galėtume ją patobulinti iki kitų rinkimų.
Taigi – ko bijome?
