Rašinėlis visišku ekspromtu – užkabino DienosDuonos užsidarymas, ŽudykReklamą saivaitinė pauzė (tiesa, pertraukta „I’ll be back“ pažado) ir užantyje paslėptas nedidelis tyrimukas iš ScienceBlog apie tinklaraščių skaitymo įpročius.
Man regis mes turime nebenaują, bet dabar jau itin aštrią turinio krizę. Gal net tinklaraščių krizę apskritai. Nekalbu apie asmeninio dienoraščio formatą – jis amžinai bus gyvas. Nekalbu ir apie fragmentiškas pastabas iš „apkasų“ – retai rašomų tinklaraščių, kurie jau yra mirę visiems, išskyrus kelis savo skaityklių RSS nevalančius draugus. Kalbu apie tinklaraščius, kurie kasdien pateikia informacijos, minčių, temų diskusijai ar ką nors pramogai. Jų mažėja. Horde šiandien rašo: „…pastebėjau, kad Balandis tapo nerašymo mėnesiu? Kodėl taip yra? … Kuo toliau tuo retėja skaitinukai iš mylimų blogų.“
Yra objektyvių priežasčių: artėja egzaminai, intensyvėja įmonių darbai prieš vasarą. Kadangi profesionalių tinklaraščių nėra, tai jų aktyvumo ciklas labai priklauso nuo darbų ir mokslų. Kuo mažiau laisvo laiko lieka, tuo mažiau rašinių. BLOGin konferencija buvo milžiniškas kiekybinis jei ne kokybinis šuolis, bet potvynis labai greitai atslūgo. Šylant orams vilionių toliau nuo kompiuterio dar padaugės.
Pagrindinė subjektyvioji priežastis – motyvacijos stoka. Tinklaraščių autoriai vengia atsakyti sau į klausimą „kokio galo aš rašau?“, nes atsakymu tikrai nebus patenkinti. Vėl gi – rašantiems, kai pakviečia Mėnulis, problemų nekyla. Tačiau dirbantiems savo tinklaraščiui nėra ką sau patiems pasiūlyti kaip kompensaciją. Ištrauka iš Originalo „finansinės ataskaitos“: „Uždirbau visus $12,77!!! Verta blogint už pinigus?“ Ne tas žodis… Per valandą tiek žmonės normaliame darbe uždirba.
Skaitytojų dėmesis ar reitingai – neabejotinai svarbūs, bet tik kaip pagalbinis dalykas. Neskanduos gi komentaruose „Dar vie-ną! Dar vie-ną!“. Statistikos skaičiukai trumpam pavilioja, bet kai supranti, koks tai lašas informacijos vandenyne, tai imi juoktis pats iš savęs. Iki ašarų.
Tie, kas dar tęsia savo tinklaraščius, pateikdami skaitytojams nors po kelis įrašus per savaitę, daro tai iš pačių susigalvoto įsipareigojimo sau. „Reikia tik įsivaizduoti, kad rašau skaitomą žurnalą, kurio straipsnių laukia skaitytojai. Jų negaliu pavesti, nes jei sustosiu, tai vėliau jau nebeatgaivinsiu. O gal ateityje laukia prošvaistė?“ Savęs apgaudinėjimas ir tiek, bet jis šiek tiek padeda, kai giliai nesikapstai.
Nepaisant gražių žodžių iš profesionalių žurnalistų nuo BLOGin 2008 scenos, tinklaraščiai bendrame lietuviškos informacijos kontekste yra nulis. Ryt nebebus nė vieno – ir niekas neatsitiks. Gal tik padidės portalų skaitomumas ir daugiau žmonių vakarais lindės socialiniuose tinkluose arba skaitys užsienio naujienas.
Kita vertus, daliai žmonių tinklaraščio skaitymas jau tapo įpročiu – labiausiai vakarais. Tai šaunu ir iš esmės sutampa su JAV skaitytojų įpročiais, kur tinklaraščiai irgi tapo dienos informacijos srauto dalimi. Skirtumas tik tas, kad anapus „balos“ tai yra normalus žiniasklaidos ir pramogų verslas. O čia? Čia kaip skaitytojas esu nepaprastai dėkingas tiems, kas dar rašo. Ypač dėl to, kad jie ir patys negali paaiškinti, kodėl tai daro…
31 Comments
Na taip, ką jau darysi. Niekas nei vieno laisvo piliečio neprivers rašyti per privartą. O Lietuvoje dar toli iš bloginimo.
Jei per prievartą spaudi iš savęs įrašą, kaip dantų pastą iš pasibaigusios tūtelės, anei jokios naudos iš to nei skaitytojui, nei pačiam rašytojui. Palaikykim kokybę.
Negąsdink, Džiugai, pradėjau rašyti mažiau nei prieš mėnesį, tad tokie įrašai entuziastingą dvasią gali ir sugniuždyti. Kita vertus, manau, kad vienas motyvatorius liko nepaminėtas – noras išsipasakoti, pasidalinti įžvalgomis ir tokiu būdu tartum susidėlioti savo paties mintis. Gal net sakyčiau tinklaraštis gali būti tam tikru asmeninio tobulėjimo varikliuku. Bent jau taip aš jį kol kas įsivaizduoju. Suprantu, kad vien tik tokios paskatos parašyti kelis kokybiškus įrašus per dieną gali ir nepakakti, bet keliems per savaitę – visai per akis. Aišku, žiūrėsim, ką giedosiu po pusmečio :)
Aš drąsiai galiu teigti, kad rašau iš to išsigalvoto įsipareigojimo sau ir tikrai problemos tame nematau.
Dėl to esu linkęs nesutikti su PinkCity. Jei mano tikslas yra trūks-plyš parašyti po įrašą per dieną, tai savaime nėra blogai. Žinoma, jei pradėčiau rašyt „šiandien šikau naujam prekybos centre“, „šiandien gatvėj mačiau naują bimbalą“ ir t.t. – tai jau būtų problema.
Vienintelis atlygis mažoje šalyje yra įvaizdis (jau pirmosios konferencijos metu buvau itin skeptiškas dėl monetizacijos), bet mažoje šalyje tai ne toks jau ir mažas atlygis?
Aha, pastebėjau ir aš kokį tais nurimimą.. Net pati taip dažnai neberašau – iš tikro tai nelabai yra apie ką, ramus mėnuo, daug darbo bet jokių įdomių įvykių šiaip (išskyrus FiDi, bet apie tai jau parašyta..). Visatos fliuktuacijos taip sakant – arba visi daug rašo, arba nieks neberašo (: Aš manau kad tai laikinas dalykas ir pritariu PinkCity – svarbiausia saves neprievartaut
Niekados savęs prievartaut nereikia. Jei kyla minčių ar noro pasidalinti jomis, naujienomis ar dar kuo – tai gali rašyt. Bet jeigu tau knieti beleką parašyt ir tau svarbiausia jog „aš rašau kasdien po įrašą“ ir nesvarbu ką – tai yra bėda.
Iš esmės, dalinai sutinku su K. Pocium ir su PinkCity.
DAR VIENĄ!
Aš turiu pasiteisinimą :) Be to, kadangi iš principo nesu rašytojas (štai ir dabar tą magistrinį ne taip ir lengva rašyti, mintys sunkiai dėliojasi…), tai sau ir kitiems niekada ir neįsipareigoju rašyti n kartų per dieną ar savaitę — kai yra laiko ir ateina mintis, tada ir rašau.
Nėra jokios tragedijos. Jei čia ne pokštas tai natūrali atranka. DienosDuona mirė ir mums labai gaila nes jie buvo geri, jie tapo žvaigždėmis mūsų nedidelėje bendruomenėje. Bet pažiūrėkit kiek naujų blogų atsirado per tuos 8 mėn., kol buvo gyva DD. Dabar kažkam bus šansas tapti nauja žvaigžde. Viskas juda į priekį.
@Internetas_LT:
Hmm. Norėčiau aš tokio optimizmo. Bet mūsų RSS skaityklėse tikriausiai skirtingi adresai sudėti…
Mano rašymo motyvas, kaip ir spindoctor, yra saviugdos varikliukas, minčių išgryninimas ir pasidalinimas su tais, kam mano rašomos temos yra įdomios. Kiek laiko tokio motyvo užteks, čia jau kitas klausimas.
@Paulius:
Bandžiau save įtikinti, kad ir mano toks. Bet po kurio laiko pasijunti išsiugdęs save kurioje nors srityje. Temos ima kartotis. Tada pasičiumpi kokį naują kampą. Bet visada geriau rašyti skaitytojui, o ne sau. O tam jau reikia platesnės motyvacijos.
Simple! Geresni orai, pavasaris. Visi technikos stebuklus meta į rūsius ir laiką leidžia kitaip.
Kas čia dabar darosi? kodėl blogai nuleidžia rankas? Taip negalima! Šiaip kurį laiką labai mažai rašau, daugiau dirbu su mintimis, ir turiu struktūriškai aprašęs idėją kuri galėtų blogus iškelti aukštyn, kaip stiprią ir alternatyvią žiniasklaidą. Nes manau, kad blogų viena iš problemų yra tai, kad įdomus blogeriai yra matomi kaip vienetai ir nėra jie matomi visi bendrai, kaip bendruomenė, kurianti bendruomenė. Gerus straipsnius atskiedžia didžiulis srautas kasdienių dienoraščių. Toks klausimas – pasiūlymas iškilo, gal reikėtų pamėginti tokius susėdimus prie arbatos bent kas kelias savaites pamėginti padaryti ir pakalbėti struktūriškai ir produktyviai apie tolimesnes blogų perspektyvas ir panašiai. Na žinoma čia reikėtų išsikelti kitą klausimą – ar reikia skatinti blogų rašymą ir kurti struktūrą/sistemą, kurios pagalba įdomūs tvirti blogai būtų matomi, ar tai turi būti natūralus procesas. Tačiau kaip žinote natūralus procesas užtrunka ilgiausiai. O šiaip tai jei tokie blogeriai kaip dienos duona traukiasi „kažkur“ tai būtų tikrai šaunu žinoti kur ir gal atsirastų tikrai daug norinčių prisidėti prie gal būsimo jų kito projekto.
Aš tai rašau pirmiausia dėl to, kad noriu dalintis. Kiekvieną kartą pagavus už uodegos gerą temą pagalvoju: blogas ar darbas. Ir dažniausiai dalinu per pusę. Ir tikiuos, kad tie, kurie sustojo, sustojo trumpam ir sugrįš vėl.
Hm… Įdomi situacija… Gaila dėl DD.
patiko šis nežinau.lt įrašas…
Geri Džiugo ir komentatorių pastebėjimai.
Aš kažkaip sumažėjusį rašymo srautą linkusi pavasariui ir saulei suversti. Na bent mano konkurencinėse kovose tarp kompiuterio ir laiko lauke, gamtoje, su šuniu ar dviračiu visad laimi pastarieji. Blogas tikrai kažkur nustumtas tolėliau, bet mirti nežada.
Bet gi kai visi pastebimai apmažina rašymą ir jei natūraliai daugiau laiko praleidžiame ne prie kompiuterio, tai ir skaitymui mažiau laiko turime. Tad vsiaks natūraliai kaip ir išsilygina, ar ne? Aš bent jau didelių nuostolių savo kasdieniniuose tinklaraščių skaitymuose nejaučiu…
Yra dar viena priežastis rašyti: ieškau bendraminčių, laukiu, kol atsilieps vienas kitas, mąstantis panašiai kaip aš. Nemanau, kad metų užteks tokiam reikalui :)
Atoslūgis tikrai jaučiamas, ir prasidėjo jis jau prieš Blogin. Bet nukabinti nosį nėra reikalo. Pamenat lietuvių tautosaką? Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda… :)
Tai ir klebam kažkaip. Iki potvynio… :)
Nelabai suprantu iš kur šitas false alarm atsirado, tačiau nepastebėjau jokių didelių blogodepresijų. Čia gi kaip ir viskas pasaulyje vyksta ciklais: nustosime rašyti mes – atsiras kiti. Kai jie pradės mus vytis mes ir vėl susiimsime. Taip ir auga blogosfera.
Su pavasariu visus!
Mano tikslas – saviraiška, tobulėjimas ir asmeninis brandingas. To dėka gavau labai daug dalykų.
O aš tikiuos, kad pavasaris kaip tik paskatins mano blogo gyvumą.:) Bet aš visada jaučiausi, kaip truputį šalimais nuo pagrindinės blogosferos esantis blogeris.:)
eNyu – kur yra pagrindinė blogosfera?
@Justinas Beinorius:
Ta prasme, kad apie DD tai pokštas buvo?
Sakyčiau, kad ne kur? o kokia?
Pavyzdžiui mano blogui netaikytinos beveik jokios bendros blogų gairės. Pildau nereguliariai, nerašau aktualiomis temomis, mano blogas neatitinka nei asmeninio, nei teminio blogo apibūdinimo. Man netinka nei blogdepresijų sąvoka, nei dabartinis nerimas dėl besikeičiančių blogerių rašymo įpročių. Niekada neturėsiu nei daugiausia prenumeratorių, nei daugiausia lankytojų, nei pajamų iš reklamos ir pan.
Jaučiu, kad plečiuosi ir nieko doro nepasakau.:) Išvada turbūt būtų tokia, kad aš negalėčiau vadintis tikru blogeriu, nes nesureikšminu nei rašymo, nei nerašymo.:)
eNyu -aš su tavimi. Šalia kelio vieškelėlio. :)
Dviese tranzuot smagiau.:)
kažko kvepia susireikšminimu (arba sureikšminimu)per dideliu čia man.labai pritatiu Justino nuomonei. galbūt tai tyla prieš audrą…o juk nei blogeriu nei visas kitas pasaulis nesugriutu, jei tfu tfu tfu pavyzdžiui užsidarytų ir blog’as, kuriam rašau štai komentarą. na, bet pastebėjimas labai vykęs.
@jignas:
Viskas OK. Neskaitot – nesijaudinkit. Aš skaitau ir man rūpi. Rūpi ne tik savas projektas, bet ir priežastys, dėl kurių užsidaro arba randasi nauji tinklaraščiai. O kad nė vienas iš jų neturi jokios reikšmės bendrame informaciniame kontekste, tai rašiau pačiame tekste.
tai kad ir mum rūpi…
kiekvieno blogo uzdarymo priezastis dazniausiai zino tik jo autorius (-iai). mes gi, nerasantys skaitovai, galime tik spelioti. Also, galime pateikti skaitymo iprociu suvestine(-s), kad autoriams taptu nors kazkas aiskiau.
Taigi. Kaip as vartoju lietuviskus ir uzsienio blogus. Atejes i darba statistini pirmadieni, ijungiu narsykle ir matau ta didziuli srauta nauju irasu, kuriuos meta RSS iskiepas. Atsirenku pradziai tuos, kurie lengvu/pramoginiu turiniu greitai ir efektingai uzpildys pusryciu pauze. Po to prasideda… ne kas kita, kaip sunkus darbas. taip, skaityti viska, ka as uzsiprenumeravau, yra kancia. kartais net gailiuosi, kad tiek visko uzbookinau. RSS patyliukais plaukia vis nauji irasai, o as striges ant anos savaites vienos is N+k Blogoramu… turinio kiekis yra toks, kad normaliai ji apziureti ir „suvartoti“ reikia maziausiai 2 dienu intensyvaus skaitymo ir linku tikrinimo. Kazkur sioje sistemoje yra nesklandumas. Nezinau, kur jo ieskoti…
@Captain Karton:
Aš dažniausiai leidžiu potvynius ir atoslūgius savo RSS prenumeratoms. Kai našta tampa nebepakeliama, keletą didelės apimties užsienietiškų tinklaraščių ar naujienų tarnybų ištrenkiu lauk. Kai viskas atslūgsta ir imu ilgėtis didesnio srauto, vėl pasigaunu. :)
One Trackback
[...] kol vieną dieną spjoviau į viską ir tiesiog rašiau. Kol kas, nepaisant pavasariškų orų ir pasipylusių pesimistiškų kolegų blogerių įrašų, nuotaikos išlieka labai pozityvios. Štai kokios išvados gimė po pirmojo mėnesio [...]